Vienos knygos parodos

Anglų kalbos vadovėliai


Dabar anglų kalba yra viena svarbiausių tarptautinio bendravimo kalbų. Tačiau nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. ši kalba dar nebuvo tokia populiari ir madinga. Nors jos buvo mokoma vidurinėse mokyklose, gimnazijose, tačiau tada ji neturėjo pirmosios užsienio kalbos statuso. Anglų kalbos vadovėliai iš pradžių buvo tik verčiami ir pritaikomi Lietuvos mokykloms. Anglų kalbos buvo mokoma pagal M. Berlico, B. Braunso, O. Rungės, T. Gaspio, E. Otto, C. M. Sauerio metodus.

Lietuvoje mokytojavusių autorių A. Herlito ir H. Rozenmano 1928 m. parengto vadovėlio taip pat negalima laikyti originaliu, nes didžioji dalis medžiagos surinkta iš užsienyje leistų vadovėlių. Tačiau jis jau buvo parengtas specialiai Lietuvos mokykloms. Naujas etapas anglų kalbos vadovėlių leidyboje buvo 1936 m. išleisti originalūs Juozo Avižonio anglų kalbos pradžiamokslio ir A. Herlito anglų kalbos vadovėlio ketvirtai ir penktai gimnazijos klasėms leidimai. A. Herlito anglų kalbos vadovėlis išsiskiria ne tik mokymo įvairiapusiškumu, bet ir prie pamokėlių pateiktomis angliškomis dainelėmis su gaidomis.

Anatolijus Herlitas (1891–1945) nuo 1926 m. dėstė anglų, lotynų, rusų kalbas Šiaulių, Pagėgių, Kauno gimnazijose, parengė ne tik minėtus vadovėlius, bet ir „Angliškąjį lietuviškąjį žodyną“ (1931) bei „Trumpą anglų kalbos gramatiką“ (1936).

Istorijos mokytojas Juozas Avižonis (1882–1972) buvo Pasvalio vidurinės mokyklos (dabar – Pasvalio Petro Vileišio gimnazija) įkūrėjas ir direktorius. 1928–1940 m. dirbo Rokiškio, Kėdainių, Kauno „Aušros“ gimnazijose. J. Avižonio anglų kalbos vadovėlis liudija jo autoriaus pedagoginę erudiciją. Tai buvo bandymas taikyti regimąjį ir kalbėjimo skatinimo metodus, kai, anot autoriaus, sujungiami vaizdai ir garsai. Vadovėlį gražiai iliustravo žymi dailininkė, iliustratorė D. Tarabildaitė-Tarabildienė.

Lenkų kalbos vadovėliai

Pirmieji nepriklausomoje Lietuvoje lenkų kalbos vadovėliai – gramatika, skaitiniai – leisti Vilniuje, kur buvo didesnis jų poreikis. Vėliau leidyba perkelta į Kauną. Buvo tęsiamas Stefanijos Jablonskos parengtų ir Mykolo Biržiškos papildytų lenkų kalbos skaitinių leidimas. Taip pat pasirodė jau Kaune Marijos Kasakaitytės sudaryta chrestomatija „Ištraukos lenkų mokykloms Lietuvoje, antrai ir trečiai klasėms“ (1924) bei Ksavero Sakalausko-Vanagėlio parengti dviejų dalių skaitiniai „Vaikų pasaulis“ (1925, išleido Antanas Kasakaitis). Lenkų kalbos vadovėlių, leistų Kaune, nebuvo daug, nes dažniausiai buvo naudojamos Vilniaus krašte bei Lenkijoje išleistos mokymo priemonės.

Ir štai tik 1936 m. privatus lenkų knygynas „Stella“ Kaune išleido pirmąjį visai Lietuvai skirtą populiarųjį lenkų kalbos elementorių, parengtą lenkų pedagogo ir švietėjo Mariano Falskio (1881–1974). Elementorius buvo iliustruotas lenkų karikatūristo Kamilio Mackievičiaus (1886–1931) piešiniais. Įdomu, kad vienos pagrindinių elementoriaus herojų – Alos – prototipu iš pradžių buvo Mariano Falskio dvejais metais vyresnė sesuo Alina Falski, o 1926 m. ir vėlesniuose M. Falskio elementorių leidimuose – Alina Margolis, su kurios mama M. Falskis draugavo.

1935 m. Elena Šveikauskaitė (1904–1987) parengė iš lenkų kalbos verstą ir Lietuvos mokykloms pritaikytą Tadeušo Lehr-Splavinskio (1891–1965) „Lenkų kalbos gramatiką“. 1939 m. nedidelį vadovėlį, skirtą savarankiškai mokytis lenkų kalbos, parengė kalbininkas, vertėjas, vadovėlių autorius Jurgis Talmantas (1894–1955). Buvo leidžiami ir lietuvių kalbos vadovėliai, skirti lenkų mokykloms.

Prancūzų kalbos vadovėliai

Dabar turbūt sunku patikėti, tačiau viena populiariausių kalbų nepriklausomos Lietuvos gimnazijose 1918–1940 m. buvo prancūzų. Iš pradžių buvo mokomasi iš Octavo Klasso „Prancūzų kalbos vadovėlio“, Lietuvoje leisto nuo 1907 m.

Po 1936 m. švietimo reformos Lietuvos mokyklose prancūzų kalbai oficialiai tapus pirmąja užsienio kalba, atsirado poreikis ir originalių, specialiai mokykloms parengtų, prancūzų kalbos vadovėlių. Panevėžio valstybinės mergaičių gimnazijos prancūzų kalbos mokytoja Z. Žemaitienė parengė „Pirmąją prancūzų kalbos knygą žemesniosioms gimnazijos klasėms“ ir jos skaitinius.

Populiarų prancūzų kalbos vadovėlį radijo klausytojams sudarė VDU prancūzų kalbos dėstytojas Leonas Prou. O štai trijų dalių vadovėlis „Kalbėkim prancūziškai“, parengtas prancūzų kalbos mokytojos Halinos Stravinskienės – naujas etapas šios kalbos vadovėlių Lietuvos mokykloms raidoje. Tai buvo geras skaitinių, gramatikos ir šnekamosios kalbos mokymo derinys.

Populiarią prancūzų kalbos gramatiką, kurioje mokoma pasitelkiant tekstus ir vaizdus, parašė Kauno „Aušros“ valstybinės mergaičių gimnazijos prancūzų kalbos mokytoja Virginija Gailevičienė. Ši mokytoja vadovėlyje apibendrino ilgametę darbo gimnazijoje patirtį. V. Gailevičienė parengė ir prancūzų kalbos skaitinius, supažindinančius su prancūzų literatūros klasikų Alfonso Dodė, Andrė Terjė, Gi de Mopasano novelėmis.

Rusų kalbos vadovėliai

Rusų kalbos vadovėliai iš pradžių buvo pritaikyti tik mokytis savarankiškai. Vyravo nuomonė, kad esant natūraliam bendravimui su didžiuoju kaimynu, kalbos nereikia specialiai mokytis. Savarankiškai mokytis skirtą vadovėlį 1933 m. išleido E. Gedminaitis ir J. Talmantas. Vadovėlis buvo parengtas pagal rusų kalbos gramatiką pritaikytus tam tikrus pratimus bei pateikiant juose vartojamų žodžių žodynėlį. Prie vadovėlio buvo išleistas ir priedas-raktas, kuriame pateikti vadovėlio tekstų vertimai. Šis gerai parengtas vadovėlis (su nežymiais pataisymais) buvo išleistas ir pakartotinai (1939; 1940 m.).

Dėl politinių priežasčių 1940 m. rusų kalbos vadovėliai buvo rengiami aktyviau. Buvo sudarytas M. Banevičiaus vadovėlis, kuris rėmėsi panašiais principais, kaip ir anksčiau išleistas E. Gedminaičio ir J. Talmanto vadovėlis. M. Banevičiaus vadovėlio pavadinimas „Gyvoji rusų kalba“ tarsi liudijo jo mokymo ryšį su gyvenimu, šnekamąja kalba.

Kitas vadovėlių autorius J. Sakalauskas bandė koncentruotai pateikti rusų kalbos pagrindus. 1940 m. parengti ir pirmieji rusų kalbos vadovėliai pradžios bei vidurinėms mokykloms.

Vokiečių kalbos vadovėliai

Vadovėlį „Vokiečių kalbos skaitymai“, naudotą daugiausiai Vilniaus mokyklose, parengė Vilniaus lietuvių gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja Klara Šepetienė (1879–1964). O jos vyras, evangelikų reformatų kalvinų kunigas, visuomenės veikėjas Jonas Šepetys (1867–1941) išvertė „Vokiečių kalbos skaitymus“ į lietuvių kalbą. Lietuvos moksleiviai taip pat mokėsi iš prof. Ernsto Mitelštainerio „Vokiečių kalbos gramatikos“, kurią 1922 m. išleido „Vaivos“ bendrovė Kaune.

Daugiausiai vokiečių kalbos besimokančių vaikų buvo Klaipėdos krašte. 1931 m. Jurbarke „Aušros“ berniukų gimnazijos mokytojas Albertas Šileris išleido sulietuvintą P. Glazer ir G. Pezold vokiečių kalbos vadovėlį, kuris daugiausiai ir buvo naudojamas Klaipėdos krašto mokyklose. Šveicaras, germanistikos prof. Gotlibas Studerus (1889–1972) parengė vokiečių kalbos vadovėlių seriją mokytojams ir mokiniams, kurią išleido „Pribačio“ knygynas, prekiavęs literatūra vokiečių kalba. Tai buvo pirmas vadovėlis su knyga mokytojui. 1940 m. LTSR valstybinė leidykla išleido ketvirtosios šio vadovėlio laidos pirmąją dalį.

A. Ptašeko knygynas vokiečių kalbos vadovėlių leidyboje nusipelnė daugiausiai, išleidęs Alfonso Šulco vokiečių kalbos gramatiką (1927; 1935 m. leidimą Lietuvos mokykloms pritaikė Erhardas Jansenas). Taip pat šiame knygyne buvo išleista: prof. Ernsto Mitelštainerio „Vokiečių kalbos gramatika“ (1928 m.), vokiečių gimnazijos Kaune mokytojo Erhardo Janseno sudaryti vokiečių kalbos skaitiniai aukštesniosioms Lietuvos mokykloms „Mūsų jaunimo draugas“ (1930), Marijos Radzevičiūtės-Žilinskienės vokiečių kalbos vadovėliai 6–8 klasėms (1932) ir „Vokiečių kalbos pradžiai“ (1935). 1935 m. išleistą knygą autorė parengė kartu su tada Kaune gyvenusiu Benno Nesselstrausu.

Esperanto kalbos vadovėliai

Esperanto kalbos vadovėliai buvo reikalingi entuziastams, norintiems jos išmokti arba siekiantiems įtraukti kuo daugiau žmonių į esperantininkų judėjimą. Esperanto kalbos nebuvo Lietuvos mokyklų programose. Ši dirbtinai sukurta tarptautinė kalba daugiausiai pasekėjų buvo suradusi Kaune.

Jos pradininkas – dirbęs ir gyvenęs Veisiejuose bei Kaune Liudvikas Lazaras Zamenhofas (1859–1917). Jo pasekėjais Kaune, jau paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, buvo inžinierius, esperantininkas Povilas Dovydas Medemas (1859–1925), pedagogas, esperantininkas, laikraščio „Litova stela“ leidėjas, žurnalistas Juozas Mačernis (1891–1976) ir žurnalistas, visuomenės veikėjas Adolfas Klimas (1889–1985). Jų išleistuose esperanto kalbos vadovėliuose pateikti šios kalbos pradmenys, žodynėliai. Taip buvo tęsiamas Aleksandro Dambrausko-Jakšto, St. Tijūnaičio pradėtas esperanto kalbos populiarinimo darbas.

Esperanto kalba žmonės domėjosi ir provincijoje. Esperanto kalbos vadovėlį Juozo Audronio slapyvardžiu parengė Juozas Kazlauskas iš Marijampolės (išleido Marijonai 1938 m.). Taip pat 1938 m. Ukmergėje buvo išleistas „Tarptautinės esperanto kalbos vadovėlis su žodynėliu“, parengtas Juozo Lazausko – šios kalbos entuziasto, miškininko, rašiusio esperantininkų spaudoje.

Lotynų kalbos vadovėliai

Lotynų kalba buvo Lietuvos mokyklų, daugiausiai gimnazijų, programose. Nors praktinės šios kalbos pritaikymo galimybės buvo nedidelės, jos mokėjimas buvo reikalingas dėl bendrojo išsilavinimo, kurio reikia formuojant moksleivio asmenybę. Bandymai išstumti lotynų kalbą iš gimnazijų programų buvo bevaisiai. Tai lėmė ir Prezidento Antano Smetonos pozicija – jis pritarė lotynų bei graikų kalbų mokymui gimnazijose ir aukštosiose mokyklose.

Buvo mokoma ne šnekamosios lotynų kalbos, nes tam nebuvo poreikio. Vadovėliuose (vyravo lotynų kalbos chrestomatijos) buvo stengiamasi supažindinti su vertingais, istoriniais įvykiais, asmenybes vaizduojančiais lotynų kalbos tekstais, taip pat pateikiant lotynų kalbos gramatikos taisykles. 1929 m. kalbininkas Mykolas Durys-Durickis (1887–1933) parengė lotynų kalbos gramatiką, apimančią fonetiką ir morfologiją bei lotynų kalbos sintaksę. Jo chrestomatija „Lotynų kalbos pratimai“, pritaikyta šiai gramatikai ir sintaksei, išleista atskirai.

Nuo 1922 m. lotynų kalbos vadovėlius leido pedagogas Kazimieras Jokantas (1880–1942). Jis –  vieno geriausių iki šių dienų lotynų-lietuvių kalbų žodyno autorius. 1936 m. išleistas jo „Lotynų kalbos vadovėlio“ pirmos dalies penktasis ir antros dalies trečiasis leidimai – A. Ptašeko knygyno leidiniai. Šis knygynas išleido ir aukštesnio lygio, nei anksčiau išėjusios chrestomatijos, romėnų literatūros chrestomatiją „Anthologia latina“, kurią parengė graikų, lotynų kalbų specialistas Merkelis Račkauskas (1885–1968) ir lotynų kalbos mokytojas Jonas Vosylius (1904–1984). Buvo išleistos trys šios antologijos dalys (1938 m., 1939 m. ir 1940 m.).



Užsienio kalbų mokymas Lietuvos mokyklose 1918–1940 m. buvo orientuotas į jų poreikį ir šnekamosios kalbos ugdymą (išskyrus lotynų ir graikų kalbas).

Parodos „Tarpukario Kaune leistų žurnalų viršelių mozaika“ tikslas – retrospektyviai apžvelgti, kaip tarpukario Kaune platintų žurnalų turinys buvo derinamas su juose spausdintais vaizdais, kaip keitėsi leidinių viršeliai, kas juos kūrė. Parodoje pateikiami jos rengėjų pasirinkti iliustratyviausi, originaliausi žurnalų viršeliai.

Vienas pagrindinių parodos uždavinių – ne tik parodyti laikinosios sostinės žurnalų viršelių mozaiką, bet ir pristatyti, kas juos kūrė. Tuometinių žurnalų viršelius apipavidalino didžiulės dailininkų pajėgos. Tarp apipavidalintojų buvo ir žinomų, visuomenėje pripažintų menininkų, ir tik tam tikruose leidiniuose savo gabumus atskleidusių iliustruotojų. Žurnalų viršelius kūrė jau pripažinti dailininkai Vytautas Bičiūnas, Jonas Juozas Burba, Paulius Galaunė, Adomas Galdikas, Vilius Jomantas, Vytautas Kazimieras Jonynas, Petras ir Rimtas Kalpokai, Telesforas Kulakauskas, Konstancija Petrikaitė-Tulienė, Adomas Smetona, Aleksandras Šepetys, Kazys Šimonis, Petras Tarabilda ir Danutė Tarabildaitė-Tarabildienė, Stasys Ušinskas,  Stepas Žukas, o prie jų iliustruodami žurnalus į Lietuvos dailininkų gretas įsijungė Jonas Aleksandravičius, Ernestas Bliudnikas, Leonas Jeleniauskas, Antanas Mackevičius, Marija Milvydaitė-Tiburskienė, Halina Naruševičiūtė, Vanda Pazukaitė, Antanas Taranda ir kiti.

Nors žurnalų iliustravimas daugumai dailininkų buvo tik papildomas, ne toks prestižinis, kaip knygų iliustravimas, saviraiškos būdas bei uždarbio šaltinis, šią veiklą galima vertinti kaip specifinę meno šaką, kurioje buvo ir atsitiktinių iliustruotojų, ir ryškių, išskirtinių menininkų, formavusių tam tikrų periodinių leidinių įvaizdį.

„Aitvaras“
Aitvaras“ (1927–1928) – liberalus iliustruotas satyros žurnalas, leistas Kaune. Leidinio redaktorius ir leidėjas bei daugumos viršelių autorius – grafikas Jonas Juozas Burba. Kai kuriuos žurnalo viršelius taip pat piešė dailininkai Adomas Smetona, Telesforas Kulakauskas ir Stepas Žukas.



„Ateities spinduliai“
Ateities spinduliai“ – tai mokslo, visuomenės ir literatūros žurnalas. 1930 m. pirmųjų šešių numerių viršelius ir pirmojo puslapio vinjetę piešė dailininkas Petras Tarabilda. Pasikeitusių 1933 m. ir 1935–1936 m. viršelių ir vinječių autorius nenurodytas. 1937 ir 1938 m. sausio–birželio žurnalo numerių viršelių autorius – dailininkas, pasirašęs inicialais „P. Ra“. Nuo 1938 m. rugpjūčio numerio „Ateities spindulių“ viršelius ir skyrių vinjetes piešė dailininkė, žymi knygų ir žurnalų vaikams iliustruotoja Vlada Stančikaitė-Abraitienė.



„Ateitis“
Ateitis“ – mėnesinis moksleivių žurnalas, leistas Moksleivių ateitininkų sąjungos Kaune. 1914–1918 m. viršelį puošė dailininko Viliaus Jomanto gėlių motyvai. 1920–1923 m. „Ateities“ viršelio dizainą sukūrė dailininkas, meno istorikas, muziejininkas Paulius Galaunė. Nuo 1923 m. trečiojo numerio viršelio autorius – pedagogas, dailininkas Juozas Kaminskas; nuo 1924 m. žurnalo pirmojo puslapio vinjetes piešė dailininkas Jonas Buračas. 1925 m. žurnalo viršeliai ir vinjetės – Juozo Kaminsko.
1926 m. leidinio viršelių dizainas keitėsi, jų autorius nenurodytas. Vinječių autorius – žurnalistas ir karininkas (dirbęs ir „Kario“ žurnalo redakcijoje) Ernestas Bliudnikas. 1927–1928 m. „Ateities“ žurnalo pirmajame puslapyje vinječių nebeliko, tačiau viršelio dizainas liko toks pats. 1929–1930 m. žurnalo viršelis buvo minimalistinis, o 1931 m. – vėl stilizuotas, apipavidalintas dailininko Aleksandro Šepečio. A. Šepetys žurnalo pavadinimą įkomponavo tekančios saulės ir fakelo fone, o rėmelyje atsispindėjo besikeičiantys aktualijų vaizdai. Šis dizainas išliko iki jubiliejinio 250-ojo „Ateities“ numerio (Ateitis. - 1933, nr. 8). Specialus viršelio dizainas buvo sukurtas žurnalo 25-erių metų jubiliejui (Ateitis. - 1936, nr. 1).



„Jaunimas“
Nuo 1926 m. liberalaus jaunimo mėnesinį žurnalą „Jaunimas“ puošė nežinomo autoriaus sukurtas viršelis su stilizuotame piešinyje įkomponuotu Lietuvos jaunimo sąjungos ženklu. 1928 m. penktojo numerio viršelio piešinyje Lietuvos jaunimo sąjungos ženklas spalviškai suderintas su žurnalo pavadinimu ir įkomponuotas į rūtos šakelę. Viršeliuose taip pat buvo panaudoti neįvardytų autorių bei P. Kalpoko (inicialai P. K.), J. J. Burbos, Vl. Suchockio, P. Tarabildos, D. Tarabildaitės, J. Martinaičio, P. J. Dzidzevičiaus, J. P. Kiaulėno, A. Čepo, J. Kuzminskio, J. Murausko ir kitų menininkų piešiniai. Itin spalvingas buvo 1928–1931 m. žurnalo viršelis. Vėliau, leidžiant „Jaunimą“ kaip „Lietuvos ūkininko“ priedą, tokio spalvingo viršelio nereikėjo, o spalvos žurnalo viršeliuose vėl atsirado 1935–1936 m. Viršelio piešinio spalvos buvo derinamos prie žurnalo pavadinimo spalvos. Daugumos šių viršelių piešinių (o gal ir viršelio dizaino) autorius – Antanas Taranda.



„Jaunoji karta“
Jaunoji karta“ (1928–1940 m.) – Jaunosios Lietuvos sąjungos Kaune leistas žurnalas. 1930 m. žurnalo viršelių autorius – J. Burba (1–9 numeriuose nurodyti dailininko inicialai). Nuo 1930 m. 16-ojo numerio žurnalo viršeliuose buvo skelbiamos aktualijų nuotraukos ir piešiniai. Buvo ir vardinių viršelių, sukurtų skirtingų dailininkų – T. Kulakausko, A. Dargio, V. Kosciuškos. 1933 m. viršeliuose panaudota B. Buračo ir kitų fotografų nuotraukų, yra A. Dargio, M. Katiliūtės, L. Karalevičiaus ir kitų dailininkų piešinių. 1934 m. pirmojo puslapio vinjetės ir viršelio dizainas sukurtas dailininko A. Šepečio. Jame pavaizduoti ąžuolo lapai, gėlės bei Jaunosios Lietuvos sąjungos emblema. 1935 m. šio viršelio atsisakyta, jį pakeitė viršelis su minimalistiniu papuošimu ir besikeičiančiu piešiniu ar nuotrauka dešiniajame viršelio kampe. Vėliau vėl sugrįžtama prie nuotraukos ir piešinio per visą viršelio puslapį, o prie leidinio pavadinimo buvo vaizduojamos „Jaunosios Lietuvos“ organizacijos emblemos liepsnos.



„Jaunoji Lietuva“
Jaunoji Lietuva“ (1923–1930, 1932) – korporacijos „Neo-Lithuania“ Kaune leistas tautinės krypties jaunuomenės žurnalas, vėliau, 1935–1940 m., atgaivintas kaip moksleivių žurnalas. 1930 m. „Jaunosios Lietuvos“ viršelyje – Vytauto Didžiojo herbas, pieštas J. Burbos. 1936 m. pirmojo numerio viršelis pieštas studento, „Neo-Lithuania“ korporacijos nario V. Romanausko. 1938 m. 3–12 ir 1939 m. 1–3 numerių viršeliai – dailininko J. Aleksandravičiaus.



„Jaunųjų pasaulis“
Liberalaus Kaune leisto žurnalo „Jaunųjų pasaulis“ (1930–1934) pirmojo numerio viršelis pieštas dailininko V. K. Jonyno, o šeštojo numerio viršelį sukūrė dailininkė H. Naruševičiūtė. Jos valiūkiško piešinio kampe – inicialai „H. N.“. „Jaunųjų pasaulio“ septintojo ir  9–10 numerių viršeliai – K. Jotužio (ant viršelio galima pastebėti inicialus „K. J.“). Kiti žurnalo viršeliai – tikriausiai su redaktoriaus parinktomis nuotraukomis.



„Kariūnas“
Kariūnas“ (1932–1940) – Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos kariūnų iliustruotas žurnalas, leistas Kaune. 1935–1936 m. žurnalo viršeliai piešti dailininko Viliaus Jomanto. Tikėtina, kad šis menininkas kūrė ir senesnį (nuo 1933 m.) viršelį, kuriame yra inicialai „V. J.“, o žurnalo pavadinimas papuoštas stilizuotu Lietuvos kariuomenės ženklu. Nuo 1935 m. viršelyje – sukryžiuoti kardai ir Prezidento Antano Smetonos inicialai „AS“. 1937 m. viršelio dizainas pasikeitė – tapo spalvingesnis, su kariūnų gyvenimo aktualijų nuotraukomis. 1940 m. „Kariūno“ pirmojo ir antrojo numerių viršelis pieštas karo mokyklos aspiranto L. Jeleniausko.



„Keturių vėjų pranašas“ ir „Keturi vėjai“
1922 m. vasario 16 d. išleistas „Keturių vėjų pranašas“, o vėliau leistas avangardistinis literatūros žurnalas „Keturi vėjai“. Sumanytojas – K. Binkis, kuris žurnalams leisti  pasitelkė J. Petrėną (slapyvardis Petras Tarulis) ir S. Šmerauską (pasirašydavo Saliu Šemeriu). „Keturių vėjų pranašo“ viršelio piešinys – dailininko A. Galdiko.
Leidinys „Keturi vėjai“ (1924–1928) leistas nereguliariai, paskelbti keturi numeriai (1924 m. sausio mėn., 1926 m. gruodžio mėn., 1927 m. lapkričio mėn. ir 1928 m. vasario mėn.). Keturvėjininkų pastangos neigti tradicijas ir suteikti originalumui tikrųjų vertybių statusą atsispindėjo modernistiniuose, futuristiniuose žurnalų viršeliuose, kuriuos piešė J. Petrėnas.



„Mokslo dienos“
Mokslo dienos“ (1937–1940) – moksleivių mėnesinis žurnalas, leistas Lietuvių mokytojų sajungos Kaune. 1937 m. „Mokslo dienų“ viršeliai buvo papuošti dailininko Aleksandro Šepečio piešiniais ir kitomis iliustracijomis. 1938–1940 m. žurnalo viršelio ir skyrelių vinjetės kurtos dailininko Telesforo Kulakausko. Į viršelio vinjetę buvo įkomponuojama nuotraukos arba Aleksandro Šepečio piešiniai.



„Moteris“
Moteris“ (1920–1940) – moterims skirtas visuomenės, kultūros žurnalas, Lietuvos katalikių moterų draugijos leistas Kaune (tik 1920 m. pirmasis numeris išėjo Vilniuje). 1921–1922 m. „Moters“ žurnalo viršelio piešinys – dailininko Adomo Galdiko. 1931–1932 m. žurnalo viršelio vinjetę piešė Petras Kalpokas. 1935 m. „Moters“ žurnalo viršelį kūrė Antanas Taranda (tuo metu – Kauno meno mokyklos moksleivis). 1936 m. viršelio vinjetė išliko ta pati, tik vietoj verpėjos su dukra piešinio buvo dedami religinio turinio piešiniai arba su žurnalo numerio turiniu nesusijusios nuotraukos. 1937 m. „Moters“ žurnalo viršelis – be papuošimų, tik su besikeičiančiomis iliustracijomis. 1938 m. žurnalo viršelis pieštas Kauno meno mokyklos moksleivės Vandos Pazukaitės. Jame sugrįžta moters profilis, tik ne verpėjos, kaip anksčiau, o audėjos. Tik 1938 m. septintojo numerio viršelis su Halinos Naruševičiūtės piešiniu; dar pora viršelių – su nuotraukomis, tačiau V. Pazukaitės viršelio vinjetė išlikusi. Nuo 20-ojo numerio viršeliuose vėl buvo dedamos atsitiktinės nuotraukos arba piešiniai.



„Moteris ir pasaulis“
Moteris ir pasaulis“ (1937–1940) – Lietuvos moterų tarybos iliustruotas mėnesinis žurnalas, leistas Kaune. 1937 m. viršelį piešė Vanda Pazukaitė. Piešinyje ji pavaizdavo moterį kaip prasiskleidusį žiedą, kaip gyvybės šaltinį. Tikėtina, kad 1938 m. viršelis – taip pat V. Pazukaitės. Menininkė kūrė ir 1939 m. viršelį (išlikusį ir 1940 m.). Jame moteris – švietėja, tautiškumo puoselėtoja.



„Motina ir vaikas“
Motina ir vaikas“ (1929–1940) – priešmokyklinio amžiaus vaikų sveikatai skirtas iliustruotas mėnesinis žurnalas, Lietuvos vaiko draugijos leistas Kaune. 1929 m. žurnalo viršeliuose buvo skelbiamos redakcijos parenkamos nuotraukos, 1930 m. vietoje jų – E. Janulaitienės piešiniai (nurodant, kada ir kur piešta). 1931 m. sugrįžtama prie redakcijos parenkamų lietuvių autorių paveikslų reprodukcijų ir nuotraukų – K. Šimonio, A. Žmuidzinavičiaus ir kitų žymių dailininkų, skulptorių meno kūrinių vaizdų. Vieną viršelį puošė S. Čiurlionienės verbų nuotrauka. Buvo ir specialiai žurnalo viršeliams pieštų lietuvių dailininkų kūrinių, pavyzdžiui, T. Kulakausko, D. Tarabildienės, V. K. Jonyno ir kitų. Ypač dažnai „Motinos ir vaiko“ viršelius piešė D. Tarabildienė.



„Mūsų Vilnius“
Mūsų Vilnius“ (1928–1938) – Vilniui vaduoti sąjungos žurnalas, leistas Kaune. 1931 m. žurnalo viršelio vinjetė – grafiko Vaclovo Kosciuškos (vinjetėje įrašyti inicialai „V. K.“). Viršeliuose buvo kartojami Gedimino pilies ir legendos apie Vilniaus įkūrimą motyvai su gėlės ornamentu apačioje, tačiau keitėsi Lietuvos vaizdų nuotraukos bei komentarai, turintys įkvėpti kovai už sostinę. Nuo 1931 m. 27-ojo numerio V. Kosciuška žurnalo viršelį papildė savo piešiniu, kuriame vaizduojami grobuoniško lenkų erelio ir Lietuvos, neišsižadančios savo sostinės Vilniaus, simboliai. 1932 m. žurnalo viršelis vėl keitėsi, tačiau jį taip pat kūrė V. Kosciuška: po stilizuotu leidinio pavadinimu vaizduojami Vilniaus ir Vilniaus krašto vaizdai bei viena kita aktualija arba piešinys.
Žurnalo pavadinimo dizainas ir pats viršelis labai supaprastėjo 1936 m., o 1937 m. vėl įgavo spalvas. Nuo 1937 m. kuriant viršelių dizainą dalyvavo ir Vilniaus krašto dailininkas Balys Macutkevičius. Jis kūrė ir kiekvieno numerio didžiųjų raidžių papuošimus bei tekstų užsklandas. Viršelį numerio pabaigoje puošė „Mūsų Vilniaus“ žurnalo emblema su kardu ir lauro šakele. Viršeliai buvo kuriami trijų-keturių spalvų. Jų spalvingumas ir dizainas išliko ir 1938 m.



„Naujas žodis“
Naujas žodis“ – tai liberalios krypties, nepartinis žurnalas, leistas 1925–1926 m. Rygoje ir 1926–1933 m. Kaune. 1926 m. žurnalo viršelio vinjetės autorius – dailininkas Mstislavas Dobužinskis. Iliustracijos viršelio viduryje buvo dedamos atsižvelgiant į numerio aktualijas. Kas 1927 m. kūrė spalvingus „Naujo žodžio“ viršelius, daugeliu atvejų nenurodyta. 1928 m. aštuntojo numerio viršelį piešė dailininkas Stepas Žukas. V. K. Jonynas kūrė kitą, tų pačių metų devintojo numerio viršelį, kuriame pavaizduota moteris tarp žiedų. 1928 m. 15-ojo numerio viršelį puošia nuotaikingas dailininkės Halinos Naruševičiūtės piešinys „Studentė“, o 19-ojo numerio viršelyje – ekspresyvus dailininko Aleksandro Šepečio piešinys „Ruduo“, atitinkantis numerio išleidimo laiką. „Naujo žodžio“ 100-ajam numeriui (1929 m. Nr. 12) viršelį piešė V. K. Jonynas, kuris iliustravo dar kelis tų metų žurnalo numerius. 1929 m. viršelius taip pat iliustravo V. Bičiūnas, H. Naruševičiūtė, T. Kulakauskas. Ypač įsimintinas 17-ojo numerio viršelis – T. Kulakausko nupieštas „Vytautas pas kryžiuočius“, kuris Didįjį kunigaikštį vaizduoja visai kitokį, nei mums įprasta. 23/24-ojo numerio, skirto Kauno miestui, viršelyje – jo pieštas miglose paskendęs Kaunas su Vytauto Didžiojo tiltu.
1931 m. penktojo numerio viršelis – dailininko Vaclovo Kosciuškos. 1931 m. aštuntojo ir dešimtojo numerių viršeliuose Vytauto Bičiūno piešiniai; dešimtojo numerio viršelis šiek tiek dvelkia erotika. 1931 m. 12-ojo numerio viršelyje – išraiškingas, vasariškas Jono Burbos piešinys, kuriame – išrikiuoti laiveliai ir žuvys. 1932 m. viršeliuose daugiau matyti fotografų darbų iš renginių, spektaklių, parodų ir kt. Kai kurių pieštinių viršelių autoriai nenurodyti. 1932 m. dešimtojo numerio viršelis pieštas dailininko Pauliaus Augustinavičiaus, 15-ojo – būsimo Kauno meno mokyklos auklėtinio Rimto Kalpoko. 18-ojo ir 23-ojo numerių viršeliai – dailininko, Kauno meno mokyklos auklėtinio Liudo Vilimo. 1932 m. 22-ojo numerio viršelio autorius – dailininkas grafikas ir skulptorius Jonas Docius. 1933 m. dauguma „Naujo žodžio“ viršelių – su aktualijų nuotraukomis.



„Saulutė“
Saulutė“ (1925–1931) – tai Kaune leistas žurnalas vaikams. Spalvingų viršelių autorius – viso žurnalo estetinį vaizdą kūręs dailininkas Kazys Šimonis. Žurnalo viršeliai ir iliustracijos buvo vieningo stiliaus, išsiskyrė iš kitų žurnalų vaikams nuosekliai kuriamu įvaizdžiu, kuris nesikeitė visą jo leidimo laiką. Žurnalo turinys ir forma sudarė vieningą visumą, formuojančią vaiko estetinį pasaulį, grožio, meno suvokimą.



„Skautų aidas“
Skautų aidas“ – tai skautų organizacijos žurnalas, 1923–1924 m. leistas Biržuose ir Šiauliuose, o nuo 1924 m. lapkričio mėnesio iki 1940 m. – Kaune. Nuo 1930 m. septintojo numerio „Skautų aido“ viršelių autorius – dailininkas Telesforas Kulakauskas. Nuo 1932 m. septintojo numerio (išskyrus viršelius su nuotraukomis ir kitomis įvairių autorių iliustracijomis) viršelių autorė – Marija Milvydaitė-Tiburskienė. Tų pačių metų 19-ojo numerio viršelio autorius – skiltininkas Julius Tarbūnas, 22-ojo – Telesforas Valius.
Kai kuriuos kitus leidinio viršelius apipavidalino Lietuvos jūrų skautas Henrikas Čerkesas, dailininkai Antanas Armonas, Vaclovas Kosciuška, Telesforas Kulakauskas ir kiti. 1936 m. 1–10 numerių viršelių autorius pasirašė inicialais „B.M.“. Tikėtina, kad tai tapytojas, grafikas Balys Macutkevičius. 1939 m. viršelio dizainas – nekintantis, su stilizuotu leidinio pavadinimu ir skautų ženklais. 1940 m. viršelio dizainas kito: pavadinimas buvo viršelio dešiniajame viršutiniame kampe, o pats viršelis buvo papuošiamas stilizuotais gėlių ir audinių raštų vingiais, kintančia iliustracija arba Gedimino stulpais ir Vyčiu. Skautų ženklai, kurie spalviškai derėjo su leidinio pavadinimu, buvo įkomponuojami viršelio kairėje pusėje.



„Vapsva“
Mėnesinio satyros ir humoro žurnalo „Vapsva“ (1929–1933), leisto Kaune, daugumos numerių viršelių autoriai nenurodyti. Ant kai kurių viršelių pasirašė H. Naruševičiūtė, T. Kulakauskas, J. Martinaitis, P. Kalpokas, B. Jermolajevas, Ad. Smetona ir kt.



„Vasario 16-oji“
„Vasario 16-oji“ (1922, 1927–1933) – tai Vasario 16-ajai paminėti skirti vienkartiniai leidiniai. 1929 m. spalvingą leidinio viršelį piešė K. Šimonis: šiame viršelyje tarp Kauno, Vilniaus ir Lietuvos valstybės simbolių bei gėlių ornamentų pavaizduotas šviesus tarsi saulė lietuvaitės veidas, simbolizuojantis tikėjimą Lietuvos valstybe. 1930 m. leidinio viršelį, kuriame tulpių ornamente įkomponuotas Vytauto Didžiojo atvaizdas, taip pat piešė K. Šimonis. 1931 m. viršelį sukūrė T. Kulakauskas. 1932 m. viršelį puošia V. Kosciuškos piešinys, o 1933 m. viršelį, kuriame persipina Lietuvos senovė ir nūdiena, kūrė P. Babickas.



„Vyturys“
Vyturys“ (1931, 1935–1940) – žurnalas vaikams, leistas Kaune.  1935–1940 m. jį leido Lietuvos vaiko draugija. Iki 1938 m. šis žurnalas buvo mėnesinis, vėliau – dvisavaitinis. Visi šio leidinio viršeliai piešti Domicėlės Tarabildaitės-Tarabildienės, išskyrus 1938 m. antrojo numerio viršelį – jį piešė Vanda Stančikaitė.



„Žiburėlis“
Žiburėlis“ (1920–1944) – iliustruotas žurnalas vaikams, iš pradžių leistas Jurbarke, vėliau – Kaune. 1919 m. kurtame piešinyje – nuo spingsulės sklindanti šviesa ir viršelį įrėminanti vaisių pynė. 1921–1923 m. viršelis išliko toks pat. 1933 m., iki 12-ojo numerio, „Žiburėlio“ viršeliai nespalvoti, juose – dailininkų iliustracijos. O štai 1933 m. 12-ojo numerio viršelis – vėl dvispalvis. Jame J. Kuzminskas suderino žurnalo pavadinimo ir Kalėdų eglutės spalvas, o leidybinius duomenis ir žaisliukus šalia eglutės paliko juodus.
Labai ryškų ir spalvingą 1935 m. aštuntojo numerio viršelį piešė T. Kulakauskas. Šio numerio antrajame viršelyje (leidinio pabaigoje) – tokių pačių spalvų, kaip ir pirmojo viršelio, trumpas komiksas. 1935 m. dešimtojo numerio viršelyje – V. Rataiskio piešinys „Lėlė“. 1936 m. išlaikomas tas pats viršelių stilius, suderinant pirmojo ir antrojo viršelių spalvas. Viršelius kūrė daug autorių: T. Kulakauskas, R. Kalpokas, B. Macutkevičius, V. Poliakovas-Palys, P. Tarabilda, J. Burba, M. Račkauskaitė-Cvirkienė ir kiti. 1937 m. „Žiburėlio“ viršeliai buvo iliustruoti dailininkų D. Tarabildaitės, P. Rauduvės, T. Kulakausko, K. Petrikaitės-Tulienės bei naujai įsitraukusių autorių – V. Valio, J. Dobkevičiūtės-Paukštienės, Vl. Stančikaitės-Abraitienės, I. Pacevičiūtės, P. Račylos, L. Vilimo. T. Kulakauskas, K. Petrikaitė-Tulienė bei L. Vilimas iliustravo ir 1938 m. viršelius. 1939 m. prie „Žiburėlio“ viršelių iliustravimo prisijungė A. Kučas, R. Kalpokas, 1940 m. – Z. Urbonavičiūtė, A. Dargis. Daugumą 1939–1940 m. „Žiburėlio“ viršelių iliustravo K. Petrikaitė-Tulienė.

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Redagavo Gabrielė Gibavičienė
Maketavo Monika Skeltytė
Skaitmenino vaizdus Živilė Jonikaitė

Knygynai kaip Laikinosios sostinės kultūrinio gyvenimo dalis geriausiai atsiskleidžia per jų leidybinę bei kultūrinę – šviečiamąją veiklą. Parodai pasirinkti būtent tie knygynai, kurie ne tik prekiavo knygomis, bet ir jas leido, pasižymėjo kažkuo įdomiu miesto kultūros panoramoje. Įdomu tai, kad verslo interesai knygynų leidybinėje praktikoje neužgožė jų kultūrinio – šviečiamojo vaidmens. Knygynų savininkai leido ne tik populiarią literatūrą, kurią nesunku parduoti, bet ir tas knygas, kurių poreikį jautė, nors ir žinojo, kad jų leidyba nebus pelninga. Daugelio knygynų, leidusių knygas, savininkai ieškojo, kuo galėtų išsiskirti leidybinėje veikloje ir kokias knygų poreikio spragas galėtų užpildyti. Sėkmingiausiai veikusiems pavyko rasti savo leidybos nišą gausioje spaudos bendrovių knygoms leisti ir platinti rinkoje.

Knygynas „Antikvaras“

Juliaus Žuko ir Povilo Repšio knygynas „Antikvaras“  (P. Lukšio g. 3, vėliau P. Lukšio g. 12, dabar Šv. Gertrūdos g. 14) veikė 1929–1940 m.  Jis prekiavo senomis ir retomis knygomis, daugiausia užsienio kalbomis, bei užsiėmė leidyba. Savininkas bibliofilas Julius Žukas netingėjo ieškoti klientų pageidaujamų ar jį patį dominusių leidinių įvairių šalių antikvariatuose, parduodamose kolekcijose. 1931 m. Julius Žukas sužinojo apie parduodamas knygas iš carinės Rusijos valdovų asmeninių bibliotekų. Nuvykęs į Sovietų Rusiją jis įsigijo vertingų leidinių su gražiais įrišimais bei iliustracijomis. Vėliau šiuos knygos meno šedevrus pardavinėjo savo knygyne po 350 litų ir daugiau. „Antikvaro“ knygyne buvo galima įsigyti ne tik įvairių mokslo ir meno sričių leidinių, bet ir vadovėlių mokykloms, romanų, apysakų, kitų iš gyventojų supirktų knygų. Tai padėjo knygynui išsilaikyti, nes verstis vien antikvarinių knygų prekyba buvo sudėtinga. „Antikvaro“ knygyno leidybos asortimentas: keletas grožinės literatūros tomų (A. Dumas, M. Maeterlincko, E. Salgario, J. Verne‘o, I. Turgenevo, A. Verbickajos romanų vertimai ir kt.), aforizmų rinktinė, anekdotų rinkinys „Cha, cha, cha“, leidinys apie japonų kovos meną džiudžitsu, moters kūno higienai skirta knygelė, Lietuvos įstatymų rinkinys, keli lietuvių autorių grožiniai kūriniai. Vienas jų, J. Kačiulaičio „Meilė trims kavalieriams“, supykdė dvasininkus ir dėl turinio amoralumo buvo konfiskuotas, bet vėliau reabilituotas. Kita šio autoriaus apysaka „Miesto ponia“ cenzūrai neužkliuvo. Didelio populiarumo sulaukė Juozo Kovarsko – Mažeikiečio kosmetikos patarimų knygelė „Grožio higiena“ (1930). „Antikvaro“  knygynas taip pat išleido populiarių lytinio švietimo knygelių, kišeninį lietuvių – anglų ir anglų – lietuvių kalbų žodynėlį. Knygynas buvo prieštaringai vertinamas ne tik dėl kai kurių leidinių, bet ir dėl savininkų elgesio (girtavimo, triukšmavimo), todėl kilo kliūčių jį registruojant 1930 m. ir vėliau. P. Repšiui pasitraukus buvo samdomi  „Antikvaro“ vedėjai iš artimos Juliui Žukui aplinkos (1936 m. Antanas Kablys, 1937 m. Stasys Ptašnikovas, nuo 1938 m. J. Žuko žmona Jevdokija).