Šioje parodoje pristatomas šveicarų gydytojo, patologo ir farmakologo Johanno Jakobo Wepferio (1620–1695) veikalas apie nuodingąją nuokaną „Historia cicutae aquaticae et noxae“. J. J. Wepferis gimė Šafhauzene. Baigęs medicinos mokslus Strasbūre, Bazelyje, Padujoje ir Romoje dirbo Šafhauzeno miesto gydytoju (ten atliko Bazelio universiteto praktiką), po to dirbo Reinau vienuolyno gydytoju bei asmeniniu Viurtembergo hercogo, Badeno-Durlacho markgrafo ir Pfalco kunigaikščio gydytoju. Turėjo didelę asmeninę biblioteką, kurią anūkai po jo mirties pardavė už 600 guldenų.

Joh. Jac. Wepfer. Engraving by H. Pfenninger // https://wellcomecollection.org/works/zmkzukht

J. J. Wepferis parašė keletą anatomijos, farmakologijos ir toksikologijos veikalų. Jis tyrinėjo nuodų poveikį širdžiai bei kraujo apytakai, atliko įvairių augalų bei medikamentų nuodingumo eksperimentinių tyrimų. Knyga apie nuodingąją nuokaną yra kaip tik iš šios srities. Tai istorinis žvilgsnis į vieną nuodingiausių augalų, augantį ir Lietuvoje, jo paplitimą bei poveikį žmogui ir aplinkai. Autorius atliko sisteminius šio nuodingo augalo tyrimus, pagrįstus eksperimentais su gyvūnais, ir parengė tokių tyrimų metodiką.

J. J. Wepferio tyrinėjimus paskatino net aštuonių vaikų apsinuodijimai nuodingąja nuokana 1670 m. kovą Almanshofeno kaime, netoli dabartinio Donauverto, Vokietijoje (du atvejai baigėsi mirtimi). Veikale apie nuodingąją nuokaną įdėtas tos vietos Dunojaus slėnyje žemėlapis. J. J. Wepferis palygino apsinuodijimų simptomatiką su Platono „Faidone“ aprašytos Sokrato mirties simptomatika [1] ir rado panašumų. Jis spėjo, kad Sokrato nuodų taurėje galėjo būti augalinės kilmės nuodų, tokių kaip nuodingoji nuokana, pirmiausia sukeliančių kojų sunkumą, stingimą, kaip aprašyta Platono veikale, o po to ir kitų simptomų (vėmimas, viduriavimas, ataksija ir kt.). Tirdamas nuodingosios nuokanos nuodų poveikį mokslininkas eksperimentavo su gyvūnais (daugiausiai šunimis, taip pat su vilkais, katėmis, balandžiais, pelėmis), lygindamas šio ir kitų nuodingų augalų ar nuodingų cheminių medžiagų sukeliamą simptomatiką. Veikale „Historia cicutae aquaticae et noxae“ yra daug istorinės medžiagos apie nuodingosios nuokanos paplitimą, apsinuodijimo atvejus, pateiktos kitų autorių apžvalgos apie nuodingąsias medžiagas ir jų poveikį. Tai reikšmingas veikalas toksikologijos mokslo raidai.

Šią knygą Bazelyje išleido Johannas Rodolphas Kӧnigas, o ją išspausdino Johannas Rodolphas Genathas. Genathai – žymi Bazelio leidėjų, spaustuvininkų dinastija. Jai pradžią davė Johannas Jacobas Genathas (1582–1654), vadovavęs spaustuvei 1602–1615 m. Po to spaustuvę perėmė Bartolomӓus Genathas ir jo žmonos, vėliau – jo sūnus Johannas Rudolphas Genathas, savarankiškai vadovavęs spaustuvei nuo 1664 m.

Durhamo universiteto profesorius Andreas-Holger Maehle 1987 m. parengė didelę mokslinę studiją apie J. J. Wepferio toksikologijos veikalą „Historia cicutae aquaticae et noxae“ [2], kurioje ne tik išanalizavo knygą, bet ir pateikė jos lotyniškas ištraukas su vertimu į vokiečių kalbą ir anotacijomis, išplėtojo J. J. Wepferio tyrimus su kitais nuodingais augalais ir medžiagomis. A. H. Maehle įvertino ir J. J. Wepferio nuopelnus toksikologijos mokslui, taip pat paminėjo etinį jo tyrinėjimų aspektą.