paroda - KAVB - Senieji ir reti spaudiniai

Šveicaro Alfredo Senno „Lietuvių kalbos dialektologija“ jo lituanistinių darbų Lietuvoje kontekste. Skirta Lietuvių kalbos dienoms.

Gruod. 09, 2023
Paskelbtas Vienos knygos

Šveicarų poliglotas, kalbininkas prof. Alfredas Sennas (1899–1978) atvyko į Lietuvą 1921 metais ir nuo 1922 metų pradžios dirbo agentūroje ELTA referentu. 1923 metais, praėjus trims mėnesiams po pažinties kino teatre, vedė lietuvę Mariją Vedlugaitę. 1922–1925 metais jis buvo Pavasario sąjungos suaugusiųjų gimnazijos direktorius ir dėstė lotynų kalbą „Aušros“ gimnazijoje. Nuo 1922 m. spalio 14 d. jis taip pat buvo pakviestas dėstyti lotynų ir graikų kalbas Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, vėliau perėjo į docento pareigas Humanitarinių mokslų fakultete. Iki 1930 metų dėstė įvairias senąsias kalbas (sanskrito, graikų, lotynų, prūsų, gotų, senąsias vokiečių, bulgarų, airių kalbas), vokiečių literatūros istoriją, senovės indų poeziją, senovės indų epinę poemą „Mahabharata“, kalbotyros įvadą, lyginamąją germanų, indoeuropiečių kalbotyrą. 1925 m. Humanitarinių mokslų fakulteto raštuose A. Sennas paskelbė didelį straipsnį apie neseniai mirusį savo mokytoją ir autoritetą Kazimierą Būgą [1] ir pakviestas Humanitarinių mokslų fakulteto dekano Vinco Krėvės-Mickevičiaus tikėjosi jį pakeisti lietuvių kalbos baruose. Per gyvenimo Lietuvoje metus A. Sennas ne tik pats gerai išmoko lietuvių kalbą, bet ir tapo pakankamai kvalifikuotas ją dėstyti universitete bei tyrinėti. Gabus kalboms Lietuvos universiteto Lyginamosios kalbotyros katedros dėstytojas 1926 m. gavo skaityti lietuvių kalbos istorinės gramatikos, lietuvių kalbos istorijos bei lietuvių kalbos dialektologijos kursus ir ėmėsi lietuvių kalbos, jos dialektų tyrinėjimų, tiesa, kaip vėliau paaiškėjo, galimai ne visada sąžiningai.

Gyvendamas ir dirbdamas Lietuvoje A. Sennas paskelbė keletą straipsnių lietuvių kalbos etimologijos ir dialektologijos klausimais, apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją apie germanų skolinius, išspausdintą Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto raštuose [2], ir Heidelberge išleido lietuvių kalbos mokymosi pagal Gaspey-Otto-Sauer metodą vadovėlį [3]. A. Sennui jau išvykus iš Lietuvos su bendraautoriais Maksu Niedermannu ir Franzu Brenderiu Heidelbergu buvo išleistas jo didžiojo darbo, rašomosios lietuvių kalbos žodyno, pirmas tomas [4] .

Tęstinio leidinio „Tauta ir žodis“ penktoje knygoje publikuotame straipsnyje A. Sennas nagrinėjo žodžio degtinė etimologiją, jo kilmę iš vokiškojo „Branntwein“ ir šio žodžio vartojimą įvairiose Lietuvos vietose [5], o ketvirtoje knygoje yra du jo straipsniai lietuvių kalbos dialektologijos klausimais: apie žemaičių dzūkus [6] ir apie Mūšos dialektą [7]. Jis taip pat buvo daugelio leidinyje „Tauta ir žodis“ publikuotų recenzijų autorius.

Tuo metu, kai jie pasirodė, dėl A. Senno dialektologijos straipsnių autorystės nekilo abejonių, juo labiau kad tęsdamas lietuvių kalbos dialektologijos tyrinėjimus A. Sennas parengė ir parodoje eksponuojamą rankraštinę paskaitų medžiagą studentams „Lietuvių kalbos dialektologija“ [8]. Be to, A. Sennas paskelbė dar keletą lietuvių kalbos darbų, kurie rodė pakankamą jo kvalifikaciją lietuvių kalbos tyrinėjimams. 1927 m. žurnale „Soter“ A. Sennas paskelbė mokslinę studiją apie žodžio Dievas etimologiją [9], o šio žurnalo 1928 m. pirmame numeryje nedidelę lingvistinę studiją apie kalbos sąvoką [10]. Tačiau 1929 m. kilo įtarimų, jog leidinio „Tauta ir žodis“ ketvirtoje knygoje paskelbti A. Senno lietuvių dialektologijos darbai yra plagiatas. Juose galimai buvo panaudoti studentų Petro Būtėno („Die Mūša – Mundarten“) ir Antano Salio („Die žemaičių dzūkai“) darbai. Skirtingai nei rankraštinėje paskaitų medžiagoje, šiuose straipsniuose nėra nurodyta, jog naudotasi studentų P. Būtėno ir A. Salio surinkta bei surašyta medžiaga. Plagijavimo faktą tyrė Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos išrinkta komisija: prof. M. Biržiška, doc. P. Brenderis ir dėstytojas kalbininkas P. Skardžius [11].

Nelaukęs šios komisijos išvadų, kurios turėjo būti paskelbtos prieš naujus mokslo metus, A. Sennas nuo 1930 m. rugsėjo 1 d. išėjo iš Lietuvos universiteto ir netrukus išvyko į JAV. Kas buvo teisus, A. Sennas ar jo kaltintojai, dabar jau nesužinosime, tačiau nekyla abejonių, jog paskaitų medžiaga „Lietuvių kalbos dialektologija“ tikrai buvo parengta A. Senno, naudojantis kolegų kalbininkų darbais. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ši 73 lapų rankraštinė paskaitų medžiaga turima be priedų, o Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje turimame egzemplioriuje dar yra 26 lapai šios dialektologijos studijos priedų su įvairių lietuvių kalbos dialektų taisyklėmis ir pavyzdžiais. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje nustatyta, kad ši paskaitų medžiaga parengta 1926 m. (galimai atsižvelgta į tai, kad A. Sennas lietuvių kalbos dialektologiją universitete dėstė 1926 m.). Dialektologijos studijos įžangoje A. Sennas apžvelgė lietuvių kalbos bendrumus ir skirtumus su latvių bei prūsų kalbomis, pateikė išsamią lietuviškų raštų istoriją bei šaltinius ir literatūrą lietuvių tarmėms pažinti. Literatūroje apie lietuvių kalbos tarmes be kitataučių lietuvių kalbos tyrinėtojų nemažai dėmesio skyrė ir Antanui Baranauskui. Nuo 22 rankraščio lapo autorius aptarė žemaičių, vakarų aukštaičių, rytų aukštaičių, šiaurės aukštaičių tarmių grupes ir jų kalbos ypatybes žodžių daryboje, sintaksėje, balsių tarime, rašyboje ir kirčiavime.

Apžvelgdamas lietuvių kalbos tarmes ir dialektus, apibrėždamas jų ribas A. Sennas naudojosi kitų autorių darbais. Pavyzdžiui, apžvelgdamas Panevėžio apskrities tarmes naudojosi K. Jauniumi, A. Baranausku, aptarė ir K. Jauniaus minimas Darbėnų, Kvėdarnos, Veliuonos tarmes. Į savo dialektologijos kursą jis taip pat įtraukė P. Būtėno lietuvių kalbos dialektologijos medžiagą, kurioje rytų aukštaičių šnektų grupėje išskirtos Mūšos baseino šnektos, vidurio aukštaičių šnekta ir jos rytų bei vidurio vakarų pašnektės.

Itin įdomūs A. Senno „Lietuvių kalbos dialektologijos“ priedai, kuriuose pateikiami paties A. Senno parinkti pavyzdžiai: pvz., priebalsio d virtimo į dz bei priebalsio t į c dzūkų tarmėje ar kalbų sumišimo žemaičiuose. Prieduose A. Sennas taip pat pateikė ir pavyzdžiais pagrindė kai kurias išvadas dėl dialektų bei atsakė į galimus studentų klausimus, pvz., dėl aukštaičių priebalsių kietėjimo, kada ir iš kur jis atsirado, ar dėl žiemiečių, veliuoniečių (jo dar vadintų viduriečiais) bei kitų tarmių ypatybių. Jis ne tik išskyrė pantininkų, pontininkų ir puntininkų aukštaičių rytiečių dialektus, bet ir nurodė jų paplitimo arealus (vietoves), puntininkų ploto viduryje dar išskyrė rotininkų šnektą. Šio arealo puntininkus kupiškėnus dar vadino dadininkais arba kupiškėnais plačiaburniais dėl jų balsių ė, e tarimo kaip ilgas balsis a (pvz., dėdė → dada, medus → madus). A. Sennas apžvelgė ir kitų tarmių ar dialektų paplitimo pagal tam tikrus požymius arealus, o dzūkų sienas aprašė ne tik kaip kalbininkas, bet ir geografo žvilgsniu. A. Senno „Lietuvių kalbos dialektologijos“ paskaitų medžiaga (73 lapai) galėjo būti padauginta šapirografu studentų reikmėms, o Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje turimo egzemplioriaus paskaitų medžiagos papildymai tikriausiai naudoti paties A. Senno, jam dėstant lietuvių kalbos dialektologiją Lietuvos universitete.

A. Sennas lietuvių kalbos dialektologiją dėstė 1926 m. pavasario semestre, šiam kursui buvo skirta po 2 val. per savaitę. Prie lietuvių kalbos dialektologijos A. Sennas grįžo po Antrojo pasaulinio karo, kai 1945 m. (antras leidimas 1946 m.) buvo išleista jo lietuvių kalbos dialektologija anglų kalba [12]. Leidinyje kruopščiai surinkta lietuvių dialektologijos bibliografija (p. 1–8), yra geografinė rodyklė (p. 9–15), trumpai aprašomos pagrindinės lietuvių kalbos tarmės, taip pat pridėtas geras tarmių žemėlapis. Tai vertingas darbas ir bene vienintelis lietuvių kalbos dialektologijos veikalas ne lietuvių kalba.

1. Prof. K. Būgos reikšmė kalbų mokslui / Alfredas Sennas // Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto raštai. – Kaunas: Lietuvos universitetas, 1925, kn. 1, p. 273–293.

2. Germanische Lehnwӧrter: [straipsnis parengtas Alfred Senn disertacijos pagrindu] / Afred Senn // Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto raštai. – Kaunas: Lietuvos universitetas, 1927, kn. 2, p. 169–214

3. Kleine Litauische Sprachlehre: Methode Gasper-Otto-Sauer / Alfred Senn. – Heidelberg: Julius Groos Verlag, 1929.

4. Lietuvių rašomosios kalbos žodynas: lietuviškai – vokiška dalis / sudarė M. Niederman’as, A. Senn’as, F. Brender’is. – Kn. 1: A-K. – Heidelberg: Carl Winters Universitӓtsbuchhandlung, 1932.

5. Einige Benennungen des Branntweins / A. Senn // Tauta ir žodis. – Kaunas: Spindulio b-vės spaustuvė, 1928, kn. 5, p. 225–231.

6. Aus litauischen Mundarten: Die žemaičių dzūkai / A. Senn // Tauta ir žodis. – Kaunas: Valstybės spaustuvė, 1926, kn. 4, p. 101–107: 1 žemėl. lap.

7. Aus litauischen Mundarten: Die Mūša Mundarten / A. Senn // Tauta ir žodis. – Kaunas: Valstybės spaustuvė, 1926, kn. 4, p. 232–239: 1 žemėl. lap.

8. Lietuvių kalbos dialektologija: [paskaitų medžiaga: šapirografas; rankraštis] / Doc. Dr. A. Sennas. – Kaunas: [s.n.], [1926]. – 73 lap.; [26 lap.].

9. Keleto Dievo pavadinimų etimologija / A. Sennas // Soter. – 1927, Nr. 1, p. 1–16; Nr. 2, p. 97–116.

10. Kalbos sąvoka ir kai kurie jos pritaikymai / A. Sennas // Soter. – 1928, Nr. 1, p. 1–10.

11. Doc. A. Sennui paskirta komisija // Lietuvos žinios. – 1929, birž. 8, p. 5.

12. Lithuanian dialectology / by Alfred Senn. – Menasha, Wls.: G. Banta, [1945; 1946]. – Supplements to the American Slavic and East European review.

Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys

Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė

Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė

Skaityti daugiau

Poeto Juozo Tysliavos gyvenimo Lietuvoje akimirkos

Gruod. 09, 2023
Paskelbtas Personalijų

Juozas Tysliava (1902 m. lapkričio 1 d. – 1961 m. lapkričio 11 d.) savo pirmuosius eilėraščius pasirašė dar tikrąja pavarde Juozas Tyslevas arba slapyvardžiais (I. Turanas, Turanas (slapyvardis, atsiradęs iš jo didelės meilės arkliams bei klajokliškam gyvenimui), Ožkasvilietis Turanas, Trimitas, T., Vytonis), bet grįžęs iš kariuomenės pavardę pasikeitė į, jo nuomone, gražiau skambančią. J. Tysliava nebaigė jokių mokslų, išskyrus Keturvalakių pradinę mokyklą, bet didžiavosi savo gyvenimo universitetais, kurių buvo daug ir įvairių. Iš Vilkaviškio gimnazijos išėjo savanoriauti į Lietuvos kariuomenę. Buvo aktyvus Lietuvos pilietis, patriotas, entuziastingai įsitraukęs tiek į Lietuvos nepriklausomybės kovas, tiek į Nepriklausomos Lietuvos kūrimą. Kariuomenėje neužsitarnavo jokio laipsnio ir karininku būti nepanoro, nes jau tarnyboje pajuto savo didįjį pašaukimą – poeziją. Bendradarbiavo kariškoje, šauliškoje spaudoje („Karys“, „Kariškių žodis“, „Trimitas“), siuntė savo kūrybą, o vėliau ir kelionių aprašymus į daugelį kitų leidinių (jo eilėraščių rasime laikraščiuose „Klaipėdos žinios“, „Krašto balsas“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, žurnaluose „Atspindžiai“, „Aušrinė“, „Bangos“, „Gairės“, „Iliustruotoji Lietuva“, „Jaunimas“, „Jaunųjų pasaulis“, „Keturi vėjai“, „Mūsų frontas“, „Naujas žodis“, „Pavasaris“, „Pradai ir žygiai“, „Sekmoji diena“, „Skaitymai“, „Trečias frontas“, „Vienybė“, „Žemdirbių balsas“ ir kt.). J. Tysliava taip pat parengė ir poezijos knygeles „Žaltvykslės“ (1922), „Traukinys“ (1923), „Nemuno rankose“ (1924), „Auksu lyta“ (1925), „Tolyn“ (1926) bei suvalkiečių poetų antologiją „Sūduva“ (1924).

Savanoris J. Tysliava su motina. Kaunas. 1919. MLLM GEK 63321.

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje padėjo J. Tysliavai užkariauti ne tik spaudos skiltis, bet ir merginų širdis. Noriai su kariuomenės uniforma pozavęs išvaizdus jaunuolis nestokojo merginų dėmesio, o išėjęs iš kariuomenės bei daug keliavęs po pasaulį susikūrė ir savo išvaizdos bei gyvenimo stilių, kuriam netrūko nei pasitikėjimo savimi, nei dabitiškumo. „Pirmutinis Lietuvos poetas“, kaip pats rašė apie save eilėraščių rinkinyje „Nemuno rankos“, nepasižymėjo kuklumu, nevengė ir bohemiško gyvenimo elementų.

Naktis aeroplane: [eil.] / Juozas Tysliava // Naujas žodis. – 1929, Nr. 13, p. 6: nuotr.: Poetas J. Tysliava aria.

Kaip Lietuvos kariuomenės savanoris J. Tysliava buvo įvertintas „Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu“ (tiesa, medalis jį pasiekė tik 1930 m.) ir iš Alvito dvaro gavo žemės, kur pasistatė namą, ūkio trobesius bei ne itin sėkmingai bandė ūkininkauti (jam klajojant po pasaulį, ūkyje liko gyventi jo brolis ir motina). Buvo kaimo vaikis, tad mokėjo žemės ūkio darbus, vienoje nuotraukoje poetas buvo užfiksuotas ariantis žemę savo ūkyje [1], bet ūkininkavimas nebuvo jo pašaukimas. J. Tysliava buvo „pasaulio pilietis“, ilgai neužsibūnantis vienoje vietoje, viename darbe ir tik išvykęs į JAV, tapęs „Vienybės“ redaktoriumi, juo išliko iki mirties bei tapo gerokai sėslesnis.

J. Tysliava apie 1923 m. MLLM GEK 63323.

1922–1924 m. pabuvęs Lietuvos universiteto laisvuoju klausytoju, daugelio nuostabai, 1925 m. gavo „paprastą“ (250 litų mėnesiui ir 1000 litų kelionpinigių metams) Švietimo ministerijos stipendiją studijuoti literatūrą Sorbonos universitete Paryžiuje (faktiškai studijavo žurnalistiką). Tiesa, ši stipendija oficialiai įteisinta tik nuo 1926 m. balandžio 1 d., o dėl jos skyrimo teisėtumo net buvo kilusi nedidelė polemika spaudoje [2]. Jau 1927 m. stipendijos mokėjimas J. Tysliavai buvo nutrauktas, motyvuojant tuo, jog J. Tysliava nepristatė reikalingų savo studijų apyskaitos dokumentų [3]. Ar po to stipendija jam buvo sugrąžinta ir jis liko Švietimo ministerijos stipendininku, lieka neaišku, bet žurnalistikos studijas Paryžiuje tęsė iki 1929 m. Pinigų kelionėms, kurios buvo jo žurnalistikos studijų dalis, J. Tysliavai užtekdavo, o honorarai iš spaudos buvo nedideli, tad galima spėti, kad stipendiją jis ir toliau gaudavo.

Tuoj po žinios apie stipendijos nutraukimą J. Tysliava surengė turnė po Europą, į Lietuvą grįžo tik liepos pabaigoje, o rudenį vėl planavo išvykti į Paryžių [4]. 1928 m. vasario mėn. planavo iš Paryžiaus vykti į Lenkiją ir ten kurį laiką pagyventi [5]. Tuos planus, atrodo, įgyvendino, nes „Trimite“ cituojamas po Varšuvą „vandravojančio“ J. Tysliavos interviu Lenkijos laikraščiui „Epoka“ [6]. Lietuvoje J. Tysliava retkarčiais vis pasirodydavo, planuodamas kartais ir ilgiau pabūti, bet nuo 1925 m. iki pat išvykimo į JAV jam tai retai pavykdavo, o kokios nors parengtos poemos ar knygos leidybos planai taip ir likdavo planais. Štai ir 1929 m. grįžęs iš Italijos Lietuvoje neužsibuvo, nors planavo čia išleisti savo naujus kūrinius.

Nors ir daug keliavo bei retai būdavo Lietuvoje, ryšių su Lietuva jis niekada nebuvo nutraukęs – net ir išplaukęs su savo poezija į tarptautinius vandenis liko Lietuvos poetas. Štai jo 1926 m. prancūzų kalba Paryžiuje išleistas eilėraščių rinkinys „Coupe de Vents“ („Vėjų taurė“) buvo pastebėtas, įvertintas recenzijomis tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje.

Coupe de Vents / Juozas Tysliava; traduction de H. Izdebska; introduction de O. W. de Milosz; portrait de l‘auteur par Foujita. – Paris, 1926, virš. MLLM GEK B 28656.

Coupe de Vents / Juozas Tysliava; traduction de H. Izdebska; introduction de O. W. de Milosz; portrait de l‘auteur par Foujita. – Paris, 1926, priešlap. su J. Tysliavos portr. ir įrašais. MLLM GEK B 28656.

Nemažai prie to prisidėjo pats autorius, siųsdamas informaciją apie leidinį tiek asmeniškai draugams, pažįstamiems, tiek laikraščių, žurnalų Lietuvoje ir Prancūzijoje redakcijoms. Laiške J. Paleckiui jis net atsiuntė sąrašą Prancūzijos periodinių leidinių, kuriuose išspausdintos recenzijos apie „Coupe de Vents“ [7]. Ir nebūdamas Lietuvoje J. Tysliava daug bendravo su literatais, žurnalistais, politikais, mokslo žmonėmis Lietuvoje, domėjosi Lietuvos kultūriniu, politiniu gyvenimu, buvo neabejingas rinkimams, laiške S. Nėriai liudijo esąs patenkintas 1926 m. rinkimų į Seimą rezultatais [8]. Daug rašė į Lietuvos spaudą: tiek eilėraščių, tiek ir kelionių aprašymų.

Su Lietuva poetą kurį laiką siejo ir jo draugystės ar meilės. Iš artimo ryšio su poete Brone Buivydaite liko keli eilėraščiai (vienas jų, įtrauktas į knygelę „Traukinys“, ir pavadintas „B. Buivydaitei“) bei keletas gražių J. Tysliavos nuotraukų, užrašytų poetei, saugomų Maironio lietuvių literatūros muziejuje [9] bei A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje [10].

Bronė Buivydaitė. Foto atelje „Modern“. Kaunas. 1924. VŽM 8942.

B. Buivydaitei // Traukinys / Juozas Tysliava; [viršelis Vytauto Bičiūno]. – Kaunas: „Vaivos“ b-vės leidinys, 1923, p. 47.

Būtent A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje saugomos nuotraukos suformavo tokį gražuolio stilingo J. Tysliavos įvaizdį, koks išliko ir iki šių dienų. O mįslingas J. Tysliavos laiškelis B. Buivydaitei (1922 05 14) buvo tarsi pranašas naujo aistringos meilės etapo [11].

J. Tysliavos laiškelis Bronei Buivydaitei. Rankr. 1922 05 14: „Atsiminti. Gyvenom vienumoje. Išdainavau mūsosios vienumos dainas, daugiau nebenoriu ir neturiu aš jų dainuoti. Tad tebūnie laimingas mano antrasai širdžiai ugningas troškimas. Juozas Tysliava“. MLLM GEK R 21657.

Eilėraščių rinkinys „Nemuno rankose“ jau skirtas aktorei Onai Rymaitei, su kuria užsimezgė aistringi santykiai. Jo priešlapyje puikuojasi įrašas „Skiriu teatro žvaigždei O. Rymaitei“.

Ona Rymaitė: [1923–1925 m. turėjo aistringą romaną su J. Tysliava, poetas jai dedikavo savo knygas „Nemuno rankose“ (1924) ir „Auksu lyta“ (1925)]. Kaunas. Foto ateljė „Modern“. 20 a. 3 deš. VŽM 5912.

Nemuno rankose / Juozas Tysliava; [viršelis J. Petrėno]; [su dedikacija O. Rymaitei]. – Kaunas: „Varpo“ bendrovės leidinys, 1924.

J. Tysliava, atrodo, pirmasis įvardino gana aikštingos ir įnoringos, bet labai gabios aktorės talentą. Rinkinį puošia gražus eilėraštis „Ievos“ su poeto prisipažinimu: „Kai ievos žydėjo, Tave pamilau...“ Jų artima draugystė tęsėsi iki 1925 m., O. Rymaitei skirtas ir dar vienas J. Tysliavos eilėraščių rinkinys „Auksu lyta“. Tik šiame modernistinės poezijos rinkinėlyje nėra eilėraščio, dedikuoto O. Rymaitei. Eilėraštis „Mano dainos“ skamba lyg himnas naujajam J. Tysliavai, „pasaulio piliečiui“, kurio dainos lėks toli toli.

1926 m. atėjo laikas naujam eilėraščių rinkiniui „Tolyn“, skirtam būsimai J. Tysliavos sužadėtinei, suomių poetei Helenai Kristinai Permanto (vardas trumpintas į Elli Permento).

Dar 1925 m. J. Tysliava išvertė savo būsimos sužadėtinės eilėraštį [12].

Viena valandėlė: [eil.] / Elli Permanto (Suomija); vertė Juozas Tysliava // Lietuvos žinios. – 1925, rugpj. 9, p. 3.

1925 m. Estijoje rašytame eilėraštyje „Mano deimantas“ J. Tysliava prisipažino skriejantis tolyn pas savo laimę, savo deimantą, o kitame rinkinio eilėraštyje, pavadintame „Elli“, leido Suomijos gamtai tarsi aidą kartoti mylimosios vardą. Tiesa, 1926–1927 m. susirašinėjimas su Salomėja Bačinskaite-Nėrimi liudija, jog eilėraštis galėjo būti pavadintas ir kitu vardu, jei tik aplinkybės būtų palankiau susiklosčiusios. Akivaizdu, kad abu poetai nebuvo vienas kitam abejingi, nebuvo tik draugai. J. Tysliava puoselėjo Salomėjos viltis, jog kai pasimatys, jų džiaugsmui nebus galo, atsiuntė jai šalikėlį iš Paryžiaus, vadino ją savo žaliaake ir laiškus užbaigdavo „Tavo Juozas“. Būdamas Lietuvoje ne kartą pats vienas ar su draugais lankėsi pas Salomėją bendrabutyje S. Daukanto g., o ir Salomėja, prisimindama tuos apsilankymus, rašė, jog tikisi nuvažiuoti pas J. Tysliavą į Paryžių bei laimėti kortų žaidimą (neaišku, tikrą ar tariamą). Salomėja taip pat pasipasakojo porą kartų sapnavusi J. Tysliavą, aprašė net sapno detales, kur jis ją vedėsi ir ką darė. Tas sapnas esą ją aplankęs dėl to, kad labai laukusi J. Tysliavos laiško [13]. J. Tysliava, atrodo, Salomėją prisimindavo ne taip dažnai, kaip jai norėjosi, jo laiškų poetei tekdavo laukti ilgokai, nes Paryžiaus gyvenimas poetui rūpėjo labiau, be to, jau buvo atsiradusi Elli.

1927 m. J. Tysliava savo „deimantui“ skyrė dar vieną savo eilėraštį „Pasimatymas“, išspausdintą „Iliustruotoje Lietuvoje“ [14].

Pasimatymas: Elli Permanto: [eil.] / J. Tysliava // Iliustruotoji Lietuva. – 1927, Nr. 4, p. 28.

1928 m. poetas su savo sužadėtine viešėjo Suomijoje ir žurnale „Mūsų dienos“ išspausdinta jų nuotrauka.

Poetas Juozas Tysliava su savo sužadėtine p-le Elli Permanto Suomijoj: [nuotr.] // Mūsų dienos. – 1928, Nr. 15, p. 6.

Į rinkinį „Pirmas dešimtmetis“ įtrauktas J. Tysliavos eilėraštis „Mano deimantas“ liudija, kad Elli jam vis dar buvo brangi. Deja, nenumaldomai artėjo jų išsiskyrimas. Elli liko Helsinkyje, toli nuo savo mylimojo, ten 1945 m. balandžio 15 d. ir buvo palaidota (Malmin-hautasmaa kapinėse prie Helsinkio).

Rinkinio „Tolyn“ eilėraštyje „Berlyne“ atsiskleidžia dar viena J. Tysliavos meilė, tik jau ne konkrečiam asmeniui, o tautai – prūsams. Jis išdidžiai deklaravo: „Unten der Linden einu aš – paskutinis iš Prūsų giminės!“. Žurnale „7 meno dienos“ J. Tysliava dar kartą pareiškė esąs senprūsių ainis, tai, pasak jo, matosi ir iš jo pavardės, kuri skamba kaip Labguva, Vėluva, taip pat pasigyrė rašąs naują poemą „Prūsų kraujas“ [15 ]. Savo tariamą kilmę iš prūsų jis dar kartą deklaratyviai pabrėžė rinkinyje „Pirmas dešimtmetis: 18 poetų“, kuriame vietoje autobiografijos teigė: „Mano tauta jau seniai išmirus, o kalba, kuria aš norėčiau rašyti – užmiršta“ [16]. Šis, atrodytų, bravūriškas pasisakymas slepia jo aistrą prūsams, jų išnykusiai kalbai, kultūrai. Žadėtoji poema „Prūsų kraujas“ pasirodė pavadinimu „Tawa nouson“ gerokai vėliau. Jos preambulėje J. Tysliava pakartojo sakinį apie savo tautą ir kalbą.

Pirmas dešimtmetis: 18 poetų / redagavo Petras Kubilevičius; įvado žodį parašė Liudas Gira. – Kaunas: Mikas Gudaitis, 1929, virš., p. 197; 199.

1932 m. J. Tysliava galutinai paliko Lietuvą, o su ja ir savo Elli. Su Lietuva ryšiai nenutrūko, nors juos palaikyti kartais buvo sudėtinga, tai liudija Vytauto Alanto laiškai dėl J. Tysliavos bendradarbiavimo „Lietuvos aido“ laikraštyje [17]. O asmeniniuose J. Tysliavos santykiuose įvyko esminės permainos. Ten, už Atlanto, susipažinęs su Valerija Vaivadaite, jis jai rašė ilgus, gražius laiškus, pasikvietė dirbti į „Vienybės“ redakciją ir 1938 m. ją vedė (beje, po vestuvių Valerija išėjo iš darbo „Vienybės“ redakcijoje ir kaip laikraščio techninė redaktorė grįžo tik 1956 m.). Baigėsi ilgas J. Tysliavos klajonių ir nerūpestingo gyvenimo laikotarpis.

Dailininko K. Šimonio apie 1926 m. tapyto J. Tysliavos paveikslo nuotrauka. Paveikslą įsigijo Petras Klimas: [dabar paveikslas gautas ČDM, yra muziejaus fonde]. VU bibl. rankr. skyrius. F. 229, b. 195, l. 1.

Nuorodos:

1. Naujas žodis. – 1929, Nr. 13, p. 6.

2. Lietuvos žinios. – 1926, liep. 1, p. 3; liep. 8, p. 6.

3. Lietuvis. – 1927, kov. 2, p. 3.

4. Lietuvis. – 1927, liep. 25, p. 3.

5. Lietuva. – 1928, vas. 18, p. 4.

6. Tysliava „vandravoja“ po Varšuvą / Acva // Trimitas. – 1928, Nr. 7, p. 254–255.

7. Juozo Tysliavos laiškas J. Paleckiui. Rankr. 1927 04 20. MLLM GEK ER 11811.

8. J. Tysliavos laiškas S. Nėriai iš Paryžiaus į Kauną. 1926 05 18. LNB. F4-236, l. 1: [laiško mašinraščio kopijos yra MLLM ir LLTI].

9. J. Tysliava su dedikacija Bronei Buivydaitei: „Bronei Buivydaitei Atmink! Juozas Tysliava Kaunas, 19, III, 1923“. Kaunas. 1923 03 19. MLLM GEK 21672.

10. J. Tysliava Bronei Buivydaitei. Su dedikacija: „Aš atmintis pats savaime Juozas Tysliava“. 1922. VŽM 7549; J. Tysliava Bronei Buivydaitei. Su dedikacija: „Gerajai Tyrų Duktei – Br. Buivydaitei J. Tysliava. Veiveriai. 19 IX 1922“. 1922 09 19. VŽM 8940/2.

11. J. Tysliavos laiškelis Bronei Buivydaitei. Rankr. 1922 05 14. MLLM GEK R 21657.

12. Viena valandėlė: [eil.] / Elli Permanto (Suomija); vertė Juozas Tysliava // Lietuvos žinios. – 1925, rugpj. 9, p. 3.

13. J. Tysliavos laiškas S. Nėriai iš Paryžiaus į Kauną. 1926 05 18. LNB. F4-236, l. 1: [laiško mašinraščio kopijos yra MLLM ir LLTI]; J. Tysliavos laiškas S. Nėriai iš Paryžiaus į Kauną. 1926 06 25. LNB. F4-236, l. 2-3: [laiško mašinraščio kopijos yra MLLM ir LLTI]; J. Tysliavos atvirlaiškis S. Nėriai iš Paryžiaus į Kauną, S. Daukanto g. 7. 1926 06 18. LNB. F4-236, l. 4: [atvirlaiškio mašinraščio kopijos yra MLLM ir LLTI]; S. Nėries laiškas J. Tysliavai. 1926 06. LNB. F. 4-134, l. 1; S. Nėries laiškas J. Tysliavai iš Kauno į Paryžių. 1926 11 03. LNB. F4-134, l. 2-3.

14. Pasimatymas: Elli Permanto: [eil.] / J. Tysliava // Iliustruotoji Lietuva. – 1927, Nr. 4, p. 28.

15. Poetas Juozas Tysliava rašo naują poemą „Prūsų kraujas“ // 7 meno dienos. – 1927, Nr. 6, p. 11.

16. Autobiografija / Juozas Tysliava // Pirmas dešimtmetis: 18 poetų / redagavo Petras Kubilevičius; įvado žodį parašė Liudas Gira. – Kaunas: Mikas Gudaitis, 1929, p. 199.

17. Vytauto Alanto laiškas Juozui Tysliavai. 1938 05 02. VU bibl. rankr. skyrius. F. 229, b. 7, l. 4; Vytauto Alanto laiškas Juozui Tysliavai. 1938 05 13. VU bibl. rankr. skyrius. F. 229, b. 7, l. 5.

Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys

Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė

Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė

Skaityti daugiau

Intriguojantys Vinco Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo puslapiai

Gruod. 09, 2023
Paskelbtas Personalijų

Rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus (1882 10 19 Subartonyse, Alytaus apskritis – 1954 07 07 Pensilvanijoje, JAV) gyvenimas Laikinojoje sostinėje buvo intriguojantis, kupinas įvairiausios veiklos, prieštaringai vertinamų įvykių, nuotykių, polemikos spaudoje. Šioje parodoje atverčiame kelis jo gyvenimo puslapius.

V. Krėvė. Portretinė fotografija kartoniniame rėmelyje. Apie 1927. MLLM F 70876.

Nuo tautosakos iki tariamos pornografijos bei kaltinimų tautosakos falsifikavimu

Vinco Krėvės-Mickevičiaus gyvenimas įdomus ir intriguojantis, tarsi geros knygos puslapiai. Vieną intriguojantį V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo puslapį atvertė Jonas Balys, iš dalies lėmęs V. Krėvės-Mickevičiaus redaguoto „Patarlių ir priežodžių“ pirmo tomo konfiskavimą.

Patarlės ir priežodžiai / redagavo V. Krėvė-Mickevičius. – Kaunas: Hum. mokslų fak. tautosakos kom. leidinys, 1934, t. 1, virš.

Humanitarinių mokslų fakulteto tautosakos komisijos išleistas ir prof. V. Krėvės-Mickevičiaus redaguotas „Patarlių ir priežodžių“ pirmas tomas buvo konfiskuotas Kauno miesto ir apskrities komendanto nutarimu dėl tariamai pornografiškų priežodžių ir patarlių toje knygoje. Tokių, pasak „Lietuvos aido“ žurnalisto, priskaičiuota virš 300 [1].

Konfiskuota knyga „Patarlės ir priežodžiai“ // Lietuvos aidas. – 1935, saus. 14, p. 10.

Tas skaičius gerokai perdėtas. Pavartę knygą šiais laikais patarlių ir priežodžių su šiek tiek nepadoriu atspalviu rastume apie 20. J. Baldauskas iš tome publikuotų 7766 patarlių ir priežodžių erotikos patarlių priskaičiavo 0,5 procento, o jų nepadorumą įžiūrėjo tik lytinių organų ir lytinių santykių įvardijime lietuviškais žodžiais. Pasak jo, tuos dalykus pavadinus lotyniškais ar graikiškais vardais ištvirkimas nesumažėsiąs [2]. Konfiskuotoji „Patarlių ir priežodžių“ knyga po kurio laiko buvo grąžinta Vytauto Didžiojo universitetui, su tam tikromis sąlygomis leista ją platinti. VDU Humanitarinių mokslų fakulteto posėdyje, išklausius fakulteto dekano ir Tautosakos komisijos pirmininko prof. V. Krėvės-Mickevičiaus pranešimą apie „Patarlių ir priežodžių“ pirmo tomo parengimą ir istoriją dėl jos konfiskavimo, parengti pasiūlymai VDU Senatui dėl šio leidinio platinimo [3]. VDU Senato posėdyje nuspręsta knygas parduoti tik su tam tikros Humanitarinių mokslų fakulteto komisijos leidimu, į knygą įrašant pirkėjo pavardę [4]. Vargu, ar tai buvo daroma. Nebuvo atsižvelgta ir į pageidavimą tam tikras antro tomo vietas išleisti atskiru leidimu. Antras tomas išėjo toks, koks ir buvo parengtas. Planuojami išleisti septyni tomai neišėjo ne dėl cenzūros, o dėl pasikeitusių aplinkybių. Atsistatydino Tautosakos komisija [5], o 1935 m. liepos mėn. buvo išleistas „Tautosakai tvarkyti įstatymas“ bei įsteigtas Lietuvių tautosakos archyvas. Tad keitėsi tautosakos rinkimo ir publikavimo principai, J. Balys buvo paskirtas Lietuvių tautosakos archyvo vadovu.

Knyga nebuvo konfiskuota dėl trijų priežasčių: nepakankamos konfiskavimo argumentacijos (pagrįstas tik priekaištas dėl leidinio nepakankamos mokslinės dokumentacijos), dėl didesnio nei tikėtasi ažiotažo ir dėl jau patenkintų J. Balio ambicijų. „Patarlių ir priežodžių“ konfiskavimui pasitarnavo J. Balio skundas Kauno miesto ir apskrities komendantui dėl jo, Tautosakos komisijos surinktos medžiagos tvarkytojo, ignoravimo, publikuojant nepadorią medžiagą. Iš tikrųjų J. Balys įsižeidė, kai Humanitarinių mokslų fakulteto taryba atmetė jo habilitacinį darbą, o Tautosakos komisijos pirmininkas V. Krėvė-Mickevičius ne tik nesureagavo į jo priekaištus dėl tautosakos rinkimo principų, bet ir neįtraukė jo į „Patarlių ir priežodžių“ leidinio rengimą (J. Balys tikėjosi būti šio leidinio redaktoriumi). Vėliau tiek habilitacinio darbo, tiek tautosakos medžiagos tvarkymo pagal J. Balį klausimai išsisprendė.

Tik juoda katė ilgam perbėgo V. Krėvės-Mickevičiaus ir J. Balio santykius. Juo labiau, kad J. Balys pasistengė dar labiau įkaitinti atmosferą, kritikuodamas V. Krėvę-Mickevičių, jį palaikančius, visą Humanitarinių mokslų fakultetą bei prie šio fakulteto veikiančią Tautosakos komisiją. Jo kritika tiek spaudoje, tiek tarpasmeniniuose santykiuose dažnai peraugdavo į šmeižtą, gandus, įrodymais nepagrįstų faktų skleidimą. Abi konfliktuojančios pusės vartojo ne pačią pagarbiausią leksiką. O ir J. Balio kaltinimai, mesti V. Krėvei-Mickevičiui, buvo rimti. Nereaguoti į kaltinimus dzūkų tautosakos falsifikacija buvo neįmanoma. Tai jau nebuvo tik priekaištai dėl tautosakos rinkimo principų, su kuriais buvo galima sutikti ar nesutikti. J. Balys kaltino V. Krėvę-Mickevičių sąmoningu tautosakos falsifikavimu, liaudžiai priskiriamų dalykų išgalvojimu ir sukūrimu. J. Balys vertė abejoti V. Krėvės-Mickevičiaus darbų patikimumu ne tik Lietuvos mokslo visuomenę, bet ir tarptautiniame lygmenyje: „Tautosakos darbuose“ anglų kalba paskelbė, jog V. Krėvės-Mickevičiaus tautosakos darbai apie aitvarą ir sparnuočius liaudies padavimuose mokslui netinkami, nes daug prikurta ir viską reikia tikrinti, o jo redaguotas „Patarlių ir priežodžių“ pirmas tomas mokslui netinkamas, nes prastai parengtas [6].

A short review of the collection of lithuanian folk-lore / Jonas Balys // Tautosakos darbai. – Kaunas: Lietuvių tautosakos archyvas, 1935, t. 1, p. 1–26: [p. 25: trumpa neigiama anotacija apie V. Krėvės „Sparnuočiai liaudies padavimuose“, „Aitvaras liaudies padavimuose“ ir jo redaguotą „Patarlių ir priežodžių“ pirmą tomą].

J. Balys abejojo ir dėl kituose V. Krėvės-Mickevičiaus darbuose surinktos tautosakinės medžiagos autentiškumo, nors panašius ankstesnio laikotarpio V. Krėvės-Mickevičiaus darbus, kai dar nebuvo užgautos J. Balio ambicijos, vertino teigiamai. Jau vien tai, kad J. Balys „tikrino“ V. Krėvės-Mickevičiaus surinktą medžiagą net jo gimtuosiuose Subartonyse, nuteikia negražiai. Nors abiejų konfliktuojančių pusių pateikiamus faktus sudėtinga patikrinti, bet V. Krėvės-Mickevičiaus argumentacija atrodo išsamesnė ir patikimesnė, jis remiasi kitais mokslo autoritetais bei jų paskelbtais darbais, o J. Balys spekuliuoja keliais pagyvenusiais asmenimis, kurie teigia nežinantys tokių padavimų apie aitvarą, Raigardą ir kt., kokius užrašė V. Krėvė-Mickevičius. Be to, užrašytos tautosakos tikrinimas praėjus ilgesniam laikui negali būti objektyvus: nerandami apklausti asmenys, apklausiami vėliau į tą vietą atsikėlę žmonės, o ir anksčiau apklausti asmenys jau daug ko neprisimena ar neatsiveria nepažįstamam, skubančiam surinkti „įrodymus“ asmeniui taip, kaip buvo prikalbinti atsiverti anksčiau. Tiesa, J. Balys pagrįstai kritikavo V. Krėvę-Mickevičių dėl nepakankamai dokumentuotos šaltinių bazės (senesniuose įrašuose pilnos informacijos tiesiog nebuvo, o iš naujų įrašų ji nebuvo įtraukta).

Dr. J. Balys užrašinėja liaudies dainas. B. Buračo nuotr. // Jaunoji karta. – 1935, Nr. 14, p. 303.

Polemikoje dėl dzūkų tautosakos falsifikacijų įsižiebė konfliktas ne tik tarp asmenų, bet ir tarp leidinių, kurie buvo tribūna šiam ginčui. Viena pusė nevengė kritikuoti žurnalo „Vairas“ pozicijos, J. Balį įvardindama „Vairo“ mokslininku. Kita pusė, dažniausiai J. Balys, kritikavo „Mūsų tautosaką“ ir kitus leidinius, buvusius oponuojančios pusės tribūna. „Mūsų tautosakos“ dešimtame tome daug vietos skirta polemikai su J. Balio straipsniais „Vaire“ [7]. Į ją, kritikuodamas jau paties J. Balio redaguotų „Tautosakos darbų“ pirmą tomą [8], įsijungė Juozas Baldauskas ir tiesiogiai nuo J. Balio puldinėjimų V. Krėvę-Mickevičių ginantis Balys Sruoga [9]. Stiprų atsaką J. Balio straipsniams šiame „Mūsų tautosakos“ tome pateikė pats V. Krėvė-Mickevičius [10].

Prof. V. Krėvė Mickevičius: portr. // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. M. fak. tautosakos komisijos leidinys, 1932, t. 6, įklij. tarp. p. 144 ir 145.

J. Balio „B. J-tis“ slapyvardžiu pasirašytoje „Mūsų tautosakos“ dešimto tomo recenzijoje [11] jam visų pirma užkliuvo metai, kuriais leidinys parengtas. Šis tomas tikrai buvo parengtas ir išleistas ne 1935 m., o 1936 m. (metų pabaigoje), tad recenzentas pagrįstai piktinosi, kad tomas išleistas fiktyviais metais ir jau nebeegzistuojančios Tautosakos komisijos. Ši recenzija pabaigiama neskaniu prieskoniu apie esą labai nekorektišką J. Balio, I. Tamošaičio ir Tautosakos archyvo menkinimą „Mūsų tautosakoje“, kurio neturėtų būti valstybės išlaikomame universiteto mokslo leidinyje.

Mūsų tautosaka. X. Red. prof. Krėvė Mickevičius: [rec.] / B. J-tis [Jonas Balys]. – Rec. kn.: Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. M. fak. tautosakos komisijos leidinys, 1935, t. 10 // Vairas. – 1936, Nr. 12, p. 469–473.

Gal ir per ilgai laukta su šiuo atsaku J. Baliui, bet buvo pasinaudota leidinio, kurio mokslinė dalis, tikėtina, jau anksčiau parengta, tribūna, polemikai norint suteikti mokslinės argumentacijos lygmenį. Visą tautosakos rinkimo darbą sukoncentravus Tautosakos archyve, „Mūsų tautosakos“ leidimas Humanitarinių mokslų fakultete buvo netikslingas, tad šis dešimtas tomas buvo paskutinis. Nors polemika su jo pasirodymu ir nebuvo užbaigta, bet nuslopo.

„Skynimų“ žurnalo „išsišokėliai“

Dar vienas intriguojantis V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo puslapis, taip pat atverstas ne jo paties – polemika, kilusi tada, kai V. Krėvės-Mickevičiaus redaguoto „Skynimų“ žurnalo pirmame numeryje B. Sruoga neatsargiai sukritikavo žurnalą „Naujoji Romuva“ jo 100-ojo numerio pasirodymo proga [12].