Vienos knygos parodos
Juozas Tumas-Vaižgantas komentaruose knygelės pradžioje pristatė Motiejaus Valančiaus ganytojiškus laiškus, kviečiančius jungtis į blaivybės draugijas –„brostwas“ – ir propaguoti blaivybę. Knygelės įžangoje „Blaivybės gromatos ir „senoji“ Blaivybė“ (p. 1–33) Vaižgantas bandė pagrįsti, kodėl ėmėsi šio darbo – dar kartą išleisti jau anksčiau įvairioje literatūroje ir periodikoje spausdintus M. Valančiaus ganytojiškus laiškus bei pagal išgales aiškintis jų kilmę ir turinį. Nors ir stropiai atlikti, šie komentarai ir pamąstymai palieka nemažai neatsakytų klausimų. Vieni pagrindinių klausimų, į kuriuos atsakymo nerandame ne tik šioje knygelėje, bet ir daugelyje kitų knygų ir straipsnių apie M. Valančių – kas paskatino jį pasukti į blaivybės kelią ir kiek jo propaguotas blaivybės judėjimas yra jo paties, o kiek kitų, anksčiau keltų, idėjų generavimas praktikoje?    
 
 
Literatūros kritikas Juozas Ambrazevičius straipsnyje gražiu pavadinimu „Gyvasis Valančius“ taikliai rašė: „Būkime teisingi ir pastebėkime, kad Valančius ne pats sugalvojo daugelį idėjų: ne jo idėja mokyklas steigti, ne jo blaivybę plėsti, ne jo mokytojų seminariją steigti ir laikraštį leisti. Jis buvo ne iš tų, kurie idėjas kuria, planus sugalvoja, bet iš tų, kurie planus vykdo. Tačiau įvykdyti ne menkesnis nuopelnas kaip sugalvoti.“[1] Kunigas, istorikas, teologijos ir filosofijos mokslų daktaras Kazimieras Giečys savo teologijos daktaro disertacijoje apie  blaivybės draugijas Žemaičių vyskupijoje 1858–1864 m. pagrindžia, kad blaivybės sąjūdžio iniciatyva bent jau formaliai greičiausiai kilo ne dvasininkijos vyresnybėje, o iš „apačios“ – kur nors provincijoje; taip pat aiškina, kur Žemaitijoje prasidėjo blaivybės sąjūdis prieš paskelbiant M. Valančiaus blaivybės „gromatas“.[2] Bet ir jis nepateikia tikslaus atsakymo, kas lėmė M. Valančiaus posūkį į blaivybę. Atrodo, kad užteko pasirinkto gyvenimo kelio, jog nuosekliai mokslų siekiantis jaunuolis ne tik pasiektų karjeros dvasininkijoje aukštumų, bet ir užsikrėstų blaivybės idėjomis, sklandžiusiomis Lietuvoje ir užsienyje.  
 
Istorikas Vytautas Merkys knygoje „Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo“[3] pagrįstai teigia: „Vyskupas Motiejus Valančius visuotinai pripažįstamas kaip didžiojo blaivybės sąjūdžio architektas. Tačiau tikra mįslė lieka, kaip jis blaivininku tapo. Atsakymo neduoda nei amžininkai, nei istorikai, rašę apie blaivybę Lietuvoje. Reikia manyti, kad pačią blaivybės sampratą Valančius gavo studijuodamas Vilniaus vyriausiojoje seminarijoje. Juk Vilniaus universiteto racionalizmo šviesa jo gyvenime išsiskleidė plačiu spektru. Tikriausiai alumno Valančiaus akiratin pateko Vilniaus universiteto auklėtinio, laisvųjų menų, filosofijos, medicinos ir chirurgijos daktaro Jokūbo Šimkevičiaus Veikalas apie girtavimą.“ J. Merkio įvardytas didelės apimties, įtaigiai, populiariai ir tuo pačiu moksliškai parašytas Jokūbo Šimkevičiaus veikalas lenkų kalba[4] tikrai galėjo būti dideliu postūmiu M. Valančiaus dvasiniame kelyje į blaivybę. Tačiau nuo postūmio iki praktiško blaivybės idėjų įgyvendinimo turėjo praeiti nemažai metų, o teorinės žinios turėjo pasipildyti praktiniu blaivybės sąjūdžių įvairiuose kraštuose patyrimu. V. Merkys minėtoje knygoje taip pat pagrindžia airių kapucino Teobaldo Matju 1838 m. blaivybės kompanijos ir 1846 m. lokalių blaivybės propagavimo bandymų Lietuvoje – Šiaulėnų klebono Augustino Kybarto ir Šiaulių klebono Ignoto Štacho – įtaką M. Valančiaus blaivybės pažiūrų raidai.[5] Jis taip pat palaiko K. Gečio mintį, kad blaivybės iniciatyva M. Valančiaus blaivybės sąjūdyje kilo iš „apačios“, Palėvenėje ir Kupiškyje. Teiginį jis pagrindžia paties vyskupo žodžiais, išspausdintais jo Testamentinėje gromatoje, kuri publikuojama ir J. Tumo-Vaižganto parengtoje knygelėje:[6] „Vienoj kelionėj 1858 metuose apturėjęs įkvėpimą Dvasios Švenčiausios, idant apsakinėčiau blaivystę, pradėjau skelbti tą dorybę ir pats pirmas kelias dešimtis žmonių įrašiau Palėvenėj į knygas. Paskiau drauge su kunigėliais savo apskelbiau ją po visą vyskupystę.“  
 
Vis dėlto V. Merkys, rašydamas apie girtavimo situaciją Lietuvoje J. Šimkevičiaus knygos pasirodymo metu, tik netiesiogiai užsimena, kad ta situacija galėjo lemti ir asmeninį M. Valančiaus patyrimą – dvaro smuklės stovėjo ir vyskupo gimtajame Nasrėnų kaime bei gretimame Kalnalyje.[7] Tik pats patyręs girtavimo pasėkmes jauname amžiuje, M. Valančius galėjo taip sėkmingai ir uoliai įsijungti į kovą už blaivybę, rodydamas ir asmeninį pavyzdį.  
 
J. Tumas-Vaižgantas, pagrįsdamas M. Valančiaus blaivybės gromatų aktualumą cituoja jo mintį iš Testamentinės gromatos, kuri skamba taip: „Norėčiau ir numiręs dar būti jums naudingas ir būsiu jei, skaitydami tą raštą, išlaikysite perspėjimus tame padėtus.“[8] Iš tiesų M. Valančiaus ganytojiški laiškai „Blaivybės gromatos“, kaip ir jo parengti blaivybės draugijų įstatai,[9] nepraranda aktualumo ir šiais laikais, kai naujiems blaivybės apaštalams panašios idėjos asocijuojasi su vis naujais draudimais. Jie taip pat bando spekuliuoti Valančiaus blaivybės idėjomis, neįsigilindami į 1858 m. pradėtų steigti blaivybės draugijų didžiulio paplitimo, sėkmingos veiklos ir sąjūdžio pralaimėjimo priežastis.  
 
Blaivybės draugijos buvo pirmosios lietuviškos organizacijos mūsų krašte, o kova už blaivybę pirmiausiai asocijavosi su kova už lietuviškumą prieš caro pareigūnų palaikomą girtavimą. 1859 kovo 14 d. blaivybės gromatoje lenkų kalba M. Valančius agitavo: „Panaikinkite visokį vartojimą degtinės ir romo jusu valsčiuose ir namuose, panaikinkite gėrimų pardavinėjimą, pašalinkite priežąstis ir silpnieji bei nesusiturintieji  neturės kame pasigerti  ir į senąją panieką atkristi.“[10] Blaivybės sąjūdžio pradžioje prievarta jungtis į blaivybės brolijas iš tikrųjų nebuvo didelė, o blaivybės įžadai neatrodė labai gasdinantys, juo labiau, kad buvo reikalaujama negerti tik stipriųjų gėrimų (degtinės, romo ir stipraus alkoholinio gėrimo iš spirito ir sintetinių esencijų, vadinamo araku), o vynas, midus ir alus nebuvo draudžiami.  
 
Istorikas Jonas Matusas taip aprašė blaivybės draugijų organizaciją: „Brolijų organizacija buvo grynai bažnytinė. Klebonas darė blaivininkų sąrašą ir įžado pildymui prižiūrėti skyrė vadinamuosius brostvininkus. Dekanas parūpindavo dekanato, o kūrija visos vyskupijos sąrašą. Valančius griežtai reikalaudavo atskaitomybės. Kuris kunigas buvo uolus brolijos platintojas, tą Ganytojas laikė uoliu ir kituose bažnytiniuose reikaluose. Kiekvienoje parapijoje buvo „Blaivių asmenų knyga“. Varnių knygoje įsirašė pats pirmas Valančius, po jo kapitula, sem-jos profesoriai, kunigai, klierikai ir pasauliečiai. Tarnus vyskupas patsai savo ranka įrašė. Iš brolijos narių tebuvo reikalaujama negerti stipriųjų gėrimų.“[11] Kuo toliau, tuo labiau buvo juntama blaivybės prievarta. Net vertinant tam tikrų M. Valančiui pavaldžių kunigų darbą, jų uolumą, didėjo kontrolė dėl blaivybės įžadų laikymosi ir spaudimas įsirašyti į blaivininkų sąrašus, be to, stiprėjo caro valdžios pareigūnų persekiojimas, kurį palaikė pajamų šaltinį praradę smuklininkai žydai ir dvarininkai. Blaivybės draugijos ilgainiui prarado organizacijos, telkiančios lietuvius į kovą už lietuviškumą, vaidmenį. Laisvė prisijungti prie draugijų, kuri lėmė jų plitimą, buvo ir jų žlugimo priežastis, kai savanoriško prisijungimo principas buvo pažeistas, o pirminio patrauklumo nebeliko. 
 
J. Tumas-Vaižgantas į knygelę sudėjo 17 M. Valančiaus blaivybės gromatų: 5 jo ganytojiškus laiškus, skirtus visiems Žemaičių vyskupijos gyventojams; 5 ganytojiškus laiškus, skirtus kunigams; 2 ganytojiškus laiškus dvarininkams; 4 ganytojiškus laiškus Skapiškio ir Kamajų, Grinkiškės, Plungės ir Kupiškio parapijoms; taip vadinamą „Testamentinę gromatą“. Į knygelę neįtraukti jo ganytojiški laiškai blaivybės klausimu Kuršo srities kunigams (1858 spalio 11 d.) ir latviams katalikams lenkų kalba (1859 kovo 14 d., latvių dekanai turėjo patys parūpinti to laiško vertimu ir jį skaityti iš sakyklų). Laiškų komentaruose knygelės pradžioje Vaižgantas aptaria ir jų autorystės klausimą – ar tikrai pats M. Valančius surašė visus tuos laiškus, o galbūt turėjo pagalbininkų. Šiais laikais jau neabejojama, kad nei Simonas Daukantas, nei Juozas Dovydaitis ar M. Valančiaus sekretorius Justinas Dovydaitis tų laiškų rašyti negalėjo – tiek dėl tų laiškų svarbos pačiam M. Valančiui, tiek dėl to, jog „blaivybės gromatos“, kaip teisingai pastebi ir J. Tumas-Vaižgantas, parašytos vyskupui būdingu stiliumi. S. Daukantas greičiausiai net nebūtų norėjęs pagelbėti rašyti „blaivybės gromatų“, nes buvo su M. Valančiumi gerokai apsipykęs, be to, išvyko iš Varnių anksčiau, nei prasidėjo blaivybės sąjūdis. M. Valančius, tapęs vyskupu, pasikvietė S. Daukantą į Varnius bendram darbui, pažadėdamas už tai atlyginti ir duoti pinigų jo Lietuvos istorijos išleidimui. Tačiau savo pažado neištesėjo ir įsižeidęs S. Daukantas ne tik paliko Varnius, bet ir ilgam susipyko su vyskupu. Tai liudijo ir ne itin vienas kito atžvilgiu pagarbūs jų laiškai.[12] 
 
J. Tumas-Vaižgantas taip pat komentuoja ir cituoja po įžanginės dalies spausdinamas „blaivybės gromatas“, bet tai daro neišskirdamas, apie kurią „gromatą“ rašo; tik laiškų dvarininkams komentaruose aišku, kada komentuoja pirmąjį, kada antrąjį laišką. Pats M. Valančius, kategoriškai pasisakydamas dėl žydų, prekiaujančių alkoholiu, kenkimo blaivybės reikalui, laiškuose dvarininkams yra atlaidesnis: akcentuoja pozityvius pavyzdžius, ir agituoja prisidėti prie blaivybės labai nesmerkdamas tų dvarininkų, kurie elgiasi kitaip. Gal taip elgėsi dėl to, kad pats M. Valančius, siekdamas mokslo, pasirinko kilmingą pavardę „Wolonczewski“ ir toleravo lenkų kalbą tiek savo, tiek kitų raštuose.  
 
M. Valančiaus laiškai atskiroms parapijoms rodo tam tikrą jo nusivylimą blaivybės sąjūdžio vaisiais. Pavyzdžiui, 1861 sausio 24 d. laiške Skapiškio ir Kamajų parapijonims vyskupas rašo: „Bet linksmybė mano jau šiandien sumišo, širdis mano baisiai susopo ir krauju aptvino, nesgi nugirdau, kad Skapiškio ir Kamajų parapijų katalikai nebeklauso balso mano ir vėl lenda į velnio žabangus. Patyriau, kad ten svietelis, sulaužęs prižadėjimą, Dievui padarytą, vėl ėmė gerti degtinę ir, kaip senovėje, pagalves pragarui mokėti.“[13] Panašiai rašo ir 1862 gegužės 5 d. laiške Plungės parapijonams: „ <...> Plungės parapijonai, čia pat arti mano šono gyvendami, atkritote į seną paprotį  ir po senovei ėmėte gerti degtinę. Girdžiu jus, į miestelį susirinkus, bačkas to gėralo ištuštinant, tarytum, š. blaivybės anei būta tarpu jusų.“[14]  
 
Blaivybės tema M. Valančius sueiliavo ir keletą giesmių, bandydamas tokiu populiariu būdu patraukti į savo pusę paklydusias aveles. Vieną tokių giesmių, kaip labai išplitusią, knygelės komentarų pabaigoje[15] įdėjo ir Vaižgantas. Giesmė „Ak, tu Dieve Visagalis“ pirmą kartą buvo išspausdinta „Tėvynės sarge“.[16]  
 
Nors blaivybės draugijos vėl atgimė 1908 m. bei aktyviai veikė ir tarpukario Lietuvoje, tačiau M. Valančiui, jei jis tuo metu būtų buvęs gyvas, džiaugtis dėl blaivybės reikalų nelabai būtų kuo. Vien jau faktas, kad Laikinosios sostinės laikais trumpoje M. Valančiaus gatvelėje, Kunigų seminarijos pašonėje, buvo tiek užeigų ir restoranų, jį tikrai būtų papiktinęs; o mes galime pamatyti šmaikščią tą faktą įamžinusią karikatūrą.[17]
 
Literatūra:
1. Gyvasis Valančius / J. Ambrazevičius // Naujoji Romuva. - 1935, Nr. 37/38, p. 660. 
2. Bractwa trzežwosci w diecezji žmudzkiej w latach 1858–1864): Dysertacja doktorska / X. Kazimierz Gieczys. - Wilna: z zasilku funduszu im. Marji Skarbek-Wažynskiej; Sklad glowny w księgarni Sw. Wojciecha, 1935. 
3. Vilnius: Mintis, 1999, p. 334. 
4. Dzieło o pijaństwie / Jakob Szymkiewicz. - Wilno: A. Žolkowski; Druckarnia XX. Pijarow, 1818, 348 p., [18] p. 
5. Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo / Vytautas Merkys. - Vilnius: Mintis, 1999, p. 336. 
6. Žemaičių Vyskupo Motiejaus III Kazimiero Valančiaus-Valančiausko Blaivybės Gromatos / [sudaryta] Juozo Tumo-Vaižganto. - Ryga: [s.n.], 1915, p. 77. 
7. Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo / Vytautas Merkys. - Vilnius: Mintis, 1999, p. 334–335. 
8. Žemaičių Vyskupo Motiejaus III Kazimiero Valančiaus-Valančiausko Blaivybės Gromatos / [sudaryta] Juozo Tumo-Vaižganto. - Ryga: [s.n.], 1915, p. 84. 
9. Apej brostwą blaiwisti arba nusiturieima / [Motiejus Valančius; blaivybės draugijų įstatai]. - Klaipėda: Ed. Waikinis ir Co spaustuvė, 1860: [Šis leidimas pasirodė jau po pirmųjų leidimų Vilniuje uždraudimo]. 
10. Žemaičių Vyskupo Motiejaus III Kazimiero Valančiaus-Valančiausko Blaivybės Gromatos / [sudaryta] Juozo Tumo-Vaižganto. - Ryga: [s.n.], 1915, p. 61. 
11. Valančius / Jonas Matusas // Vairas. - 1935, Nr. 7/8, p. 269. 
12. Jonas Šliūpas apie vaidus Valančiaus su Daukantu / J. Jakštas // Lietuvių tautos praeitis. - Chicago: Lietuvių istorijos draugija, 1984, t. 5, kn. 3/4, p. 147–151. 
13. Žemaičių Vyskupo Motiejaus III Kazimiero Valančiaus-Valančiausko Blaivybės Gromatos / [sudaryta] Juozo Tumo-Vaižganto. - Ryga: [s.n.], 1915, p. 65. 
14. Žemaičių Vyskupo Motiejaus III Kazimiero Valančiaus-Valančiausko Blaivybės Gromatos / [sudaryta] Juozo Tumo-Vaižganto. - Ryga: [s.n.], 1915, p. 71. 
15. Žemaičių Vyskupo Motiejaus III Kazimiero Valančiaus-Valančiausko Blaivybės Gromatos / [sudaryta] Juozo Tumo-Vaižganto. - Ryga : [s.n.], 1915, p. 33. 
16. 1901, Nr. 2/3 B, p. 21. 
17. Vyskupas Valančius pagerbtas … // Diena. - 1935, birž. 2, p. 1. 
 
 
Parodos medžiagą parengė ir vaizdus skaitmenino Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Gabrielė Gibavičienė
Vaizdus apdorojo Rita Vaitilavičienė
 

J. Tumo-Vaižganto „Pragiedrulių“ I-III dalys nebuvo vientisas kūrinys. Tai pripažino pats Vaižgantas, kuris įspėjo, kad romano dalis tiksliau susieti būtų galima tik jį perrašius, o kol kas labiausiai jas jungia paantraštė „Vaizdai kovos dėl kultūros“. 1923 m. ir 1926 m. „Pragiedrulius“ išleidžiant  pakartotinai Vaižganto raštuose (VII-IX tomai), jie buvo koreguoti nežymiai. Daugiausia padirbėta pakeičiant skyrių ir skyrelių pavadinimus, ištaisant kai kurias kalbos klaidas. Vaižgantas atsižvelgė į kalbininkų rekomendacijas, bet vėliau paaiškėjo, kad kai kas taisyta net be reikalo, o dalis svetimybių liko ir antrame „Pragiedrulių“ (1926) leidime. Lyginant su pirmu (1918, 1920) leidimu, kuris nebuvo iliustruotas („Pragiedrulius“ puošė tik K. Šimonio viršelis), antrą leidimą jau papildė gražios Jono Juozo Burbos iliustracijos, kuriomis dailininkas perteikė kai kuriuos Vaižganto „Pragiedrulių“ sakinius.


Dėl kūrinio kalbos daugiausia dėmesio sulaukė pirmas „Pragiedrulių“ (1918–1920) leidimas. Kalbą po kauliuką išnarstė ir labai kritikavo kalbininkas Stasys Dabušis. Tačiau deimančiukų kūrėją ir ieškotoją Vaižgantą bandė apginti kalbininkas Kazimieras Būga. Adomas Jakštas savo recenzijoje taip pat pasidžiaugė Vaižganto „Pragiedrulių“ kalbos gražumu bei kvietė juo įsitikinti, paskaitant ilgą žiemos aprašymą „Pragiedrulių“ pirmosios dalies pradžioje (p. 7-18). Ir lyg tarp kitko užsiminė, jog (pasak jo) „virškritikas“ Dabušis manąs kitaip bei netgi paskelbė, jog J. Tumas „pačios kalbos nemoka ir turbūt neišmoks“2. Toks pastebėjimas šalia aprašymo apie Vaižganto „Pragiedrulių“ tautiškumą, kalbos turtingumą ir poetiškumą turėjo nuskambėti sarkastiškai. Bet ir pats A. Jakštas kritikavo Vaižgantą dėl kai kurių svetimybių, žemaitiškos kalbos vartojimo ne vietoje, pasisakė prieš Vaižganto naujadarus „praktikingas, praktikingumas“ bei prieš nereikalingus slavizmus „anuočės“ (anąkart), „atstanka“ (likutis) ir kitus. Įdomus A. Jakšto komentaras dėl (pasak jo) per dažnai Vaižganto vartojamo žodžio „iškakėti“ (tenkintis). Jis rašo: „Lietuviškumo jis lietuviškas, bet, mūsų išmanymu, jis daugeliui skaitytojų nepatiks dėlei savo šaknies panašumo su kita, ne ką gero reiškiančia. Taigi kaip žodis kakinties tapo nūn pakeistas kitu geriau skambančiu tenkinties, taip ir iškakėti reikia pakeisti kitu dailesniu“6.


Daugiausiai kritikos dėl „Pragiedrulių“ kalbos 1920 m. pažėrė Stasys Dabušis slapyvardžiu „Du dobilai penki lapai“ pasirašytoje recenzijoje „Švietimo darbe“5. Joje kalbininkas priekaištauja Vaižgantui, jog šis vartoja greta siekinio prielinksnį „į“ su galininku ir pataria jam siekinio visai nevartoti, jeigu nemoka. „Pragiedruliuose“ jis randa ir daug svetimybių, bet jomis laiko ir tariamai lenkišką „priepuolį“, kurį taiso į „nelaimė, negandas“. K. Būga apgynė šį žodį, teigdamas, jog jis nesąs svetimybė. Jo taip pat buvo apginta „bobelė“, St. Dabušio siūlyta keisti į „moterėlę“, nes, pasak K. Būgos, „moteris“ „bobos“ neatstoja, o bendra su slavais žodžio šaknis nereiškia, jog jis nevartotinas. St. Dabušis taip pat ištaisė sąmoningai Vaižganto vartotą liaudyje paplitusią svetimybę „uzbonas“ (ąsotis), tarmišką pasakymą „po šventam Jonui“ taisė į „po švento Jono“, o tarmišką „gryčią“ – į „trobą“ arba „pirkią“. Vaižganto „Pragiedrulių“ III tomo svetimybių analizei St. Dabušis skyrė kelis minėto straipsnio puslapius ir smulkiai vardino visus pastebėtus trūkumus.


Po Vaižganto mirties buvo išleista knyga „Milžinų dvasios“ (1935), sudaryta iš „Pragiedrulių“ fragmentų. Ją išleido XXVII knygos mėgėjų draugija. Įžangą knygoje apie J.Tumo-Vaižganto „Pragiedrulius“ parašė Stepas Vykintas-Povilavičius. Leidinyje – paties Vaižganto iš „Pragiedrulių“ II knygos atrinkti penki skyreliai (kai kurie sutrumpinti ar su pakeistais pavadinimais). Vėl taisyta leidinio kalba. Labiausiai pakeistas skyrius „Saulius“, „Milžinų dvasiose“ pavadintas „Ten šilelis, ten piliakalnis“. Iš gana didelio skyriaus (pirmo „Pragiedrulių“ leidimo II knygos p. 58-93) paimti tik 6 puslapiai, kaitaliota net sakinių struktūra.


Antrojo pasaulinio karo metais skaitytojus pasiekė trečias „Pragiedrulių“ I-III tomo (1942) leidimas ir antras „Šeimos vėžių“ (1944) IV tomo leidimas (pirmas „Šeimos vėžių“ leidimas yra 1929 m. Vaižganto raštų XV tome). Trečią 1942 m. „Pragiedrulių“ leidimą redagavo rašytojas, poetas, literatūros kritikas ir kalbininkas Benediktas Babrauskas. Įžangoje „Redaktoriaus žodis“ jis mini išmetęs nemažai svetimybių, o neįprastus naujadarus pakeitęs įprastesniais, pataisęs žodžių darybos, rašybos, skyrybos, stiliaus klaidas, kai kur pakeitęs žodžių tvarką, apdorojęs sintaksines svetimybes, bet stengėsi nepaliesti turtingo autoriaus žodyno, o retesnius žodžius paaiškino išnašose. Dėl svetimybių atsisakymo B. Babrauskas rašė: „Taigi ramia sąžine pašalinta Vaižganto pasažiras, broma, dyvai, arielka, karčema, lopeta, brikas, sėbras, volas, šmugelninkas, delikatnas, ale, pavelyti, spaviedotis, dyvytis ir pan.“3 Šio leidimo viršeliai piešti dailininko Jono Firinausko.


1948 m. „Pragiedrulius“ išleido leidykla „Aistia“, įsikūrusi lietuvių išeivių stovykloje Kassel-Mattenberg, Vokietijoje. Šio leidimo I tomo viršelį piešė Stasys Neliubšys, o II-III tomų viršelių dailininkė – Irena Ralkevičiūtė (leidinio viršelyje užrašyta: „L. Ralkevičiūtė“). Išeivijoje išleistuose „Pragiedrulių“ knygose kalbos dalykai nebuvo taisyti, o vadovautasi karo metų leidimu. Prakalbą šiam leidimui parengė žurnalistas, rašytojas Aleksandras Merkelis.


K. Būga išteisino ir daugiau svetimybėmis apšauktų Vaižganto „Pragiedrulių“ žodžių, pvz.: „riba, -os“, „sarmata“, „kūdikis“ (St. Dabušis jį siūlė keisti „vaikeliu“). K. Būga taip pat manė, kad žodį „seklyčia“ netikslinga keisti „priešine“, nes šio žodžio reikšmė kiek kitokia, o „seklyčia“, nors ir gudiškos kilmės, bet vartotinas žodis. St. Dabušis taip pat teigė, jog priesaga -ystė yra nelietuviškos kilmės, todėl nevartotina. K. Būga įrodė, jog ši priesaga lietuvių kalboje yra nuo senovės, ji buvo naudojama net upių vardams sudaryti (Lokysta, Aknysta). K. Būga taip pat manė, jog „atėjūnas“ ir „perėjūnas“ neturėtų būti keičiami į St. Dabušio siūlomus „ateivį“ ir „pereivį“. Pasak K. Būgos, nereikėtų atsisakyti ir žodžio „turtuolis“, St. Dabušio keičiamo į „turtininką“ bei žodelyčio „lai“, nes jis nesąs latviškos kilmės, kaip tvirtina St. Dabušis. Šis įvairiais keistumais pasižymėjęs kalbininkas taip pat taisė Vaižganto vartotus gerus žodžius „bendrakeleivis“, „bendravardis“ į „kelio arba kelionės draugas“, „turintis bendrą darbą“. „Miško esybes“ jis taisė į „būtybes“, „stebėtina“ – į „keista, nuostabu“, „aras“ – į „erelis“.


St. Dabušis rašė ir apie sintaksės klaidas Vaižganto „Pragiedruliuose“, pvz.: „pasijutę laisvesniais“ jis taisė „pasijutę laisvesni“ (dėl šio pataisymo jis buvo teisus). K. Būga pasijuokė iš St. Dabušio „Du dobilai, penki lapai“ slapyvardžiu pasirašytos recenzijos, jog kritikui prireikė viso mėnesio „Pragiedrulių“ kalbos studijoms ir iš to, kad klaidų šiame kūrinyje jis prižvejojo net 14 puslapių5.


St. Dabušis „Pragiedruliuose“ pastebėjo ir gerų dalykų: „daug gražių, bet nesuprantamų žodžių“, kuriems paaiškinti siūlė išleisti žodynėlį. Vėliau kelis kartus pasižadėjo tokį žodynėlį parengti, bet šio pažado taip ir neištesėjo. Po J. Tumo-Vaižganto mirties 1933 m. įvyko stebėtinas St. Dabušio nuomonės pasikeitimas. Jis ne tik matė Vaižganto „Pragiedrulių“ kalbos turtingumą, bet ir pripažino, jog šio kūrinio kalbos turtai buvo panaudoti rengiant K. Būgos lietuvių kalbos žodyną ir tai esąs J. Tumo-Vaižganto nuopelnas lietuvių kalbai. St. Dabušis taip pat teigė, kad „Tumo kalba sklandi, liaudiškai gyva, taisyklinga ir žodinga, žodinga be galo“. Ir tai rašė tas pats St. Dabušis, kuris prirankiojo daugybę kalbos klaidų Vaižganto „Pragiedruliuose“ bei teigė, jog šis nemokąs taisyklingai lietuviškai rašyti ir tikriausiai nebeišmoks! Savo panegiriką J. Tumo-Vaižganto kalbos turtingumui St. Dabušis pakartojo ir straipsnyje „Tumas-Vaižgantas kalbininkas“, paskelbtame žurnale „Šviesos keliai“4.


Nors ir labai išpeikti kai kurių kalbininkų bei dėl nevientisumo kritikuoti literatūrologų, Vaižganto „Pragiedruliai“ buvo skaidrios, liaudiškos kalbos bei optimizmo pliūpsnis į mūsų literatūrą. Literatūrologas Pranas Naujokaitis apie „Pragiedrulių“ žmogų rašė: „Vaižganto kūrybos individualių bruožų ir jo mėgstamiausių giedrių spalvų atošvaisčių nuskaidrintas, dažnai nesutraukomais ir būtinais ryšiais surištas, augte suaugęs su gamta, „Pragiedrulių“ žmogus deimančiuku sublizga, pragiedruliu nusišviečia ir, parodęs savo vidaus galių sutelktą visumą, vėl išnyksta. Kaip sunkiai duodasi „Pragiedruliai“ įglaudžiami  į bet kurio literatūros žanro rėmus, taip pat sunkiai įdedamas į bet kuriuos rėmus ir horizontališkai platus jų žmogus“8.



1.    Dėl Vaižganto „Pragiedrulių“ kalbos kritikos : [recenzija] / K. Būga. - Rec. kn. : Pragiedruliai : vaizdai kovos dėl kultūros / Vaižgantas. - Vilnius : [s.n.], 1918, kn. 1, d. 1-2; kn. 2, d. 3 // Kalba ir senovė / K. Būga. - Kaunas : Švietimo ministerijos leidinys, 1922, d. 1, p. 19-24 ; 25-41 ; 42-59.
2.    Pragiedruliai : [recenzija] / A. Jakštas. - Rec. kn. : Pragiedruliai : vaizdai kovos dėl kultūros.-Vilnius : [s.n.], 1918, kn. 1, d. 1-2 // Draugija. - 1919, Nr. 4/6, p. 262-267.
3.    Redaktoriaus žodis / Ben. Babrauskas // Pragiedruliai : vaizdai kovos dėl kultūros / Vaižgantas. -T. 1 : Gondingos kraštas. - IV leidimas. - Kaunas : valstybinė leidykla, 1942, d. 1, p. [5].
4.    Tumas-Vaižgantas kalbininkas / St. Dabušis // Šviesos keliai. - 1933, Nr. 5, p. 284-287.
5.    Vaižgantas. Pragiedruliai : [recenzija] / Du dobilai, penki lapai [Stasys Dabušis]. - Rec. kn. : Pragiedruliai : vaizdai kovos dėl kultūros / Vaižgantas. - Vilnius : [s.n.], 1920, kn. 2, d. 3 // Švietimo darbas. - 1920, Nr. 8/9, p. 62-76.
6.    Vaižganto „Pragiedruliai“ : [recenzija] / A. Jakštas. - Rec. kn. : Pragiedruliai : vaizdai kovos dėl kultūros / Vaižgantas. - Vilnius : [s.n.], 1920, kn. 2, d. 3 // Draugija. - 1920, Nr. 5/6, p. 326.
7.    Vaižganto žodingumas / Stasys Dabušis // Vairas. - 1933, Nr. 6, p. 193.
8.    Žmogus Vaižganto „Pragiedruliuose“ / Pranas Naujokaitis // Židinys. - 1934, Nr. 4, p. 355.

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Redagavo Svetlana Izajeva
Maketavo Monika Skeltytė
Skaitmenino vaizdus Živilė Jonikaitė

Vasario 25-osios popietę bibliotekoje gausu buvo lermo. Bet ne pabaldos ar kokios ūlionės čia buvo kaltos – į Senujų ir retų spaudinių skyrių pasakojimų apie Juozą Tumą-Vaižgantą susirinko paklausyti gausus būrys Juozo Tumo-Vaižganto progimnazijos mokinių ir ištikimų skyriaus skaitytojų.

Lermas (triukšmas), pabalda (nenuorama), ūlionė (linksmybė) – tai tik keli Vaižganto „Pragiedruliuose“ vartoti žodžiai, kurių reikšmę spėliojo renginio žiūrovai. Į „Popietę su Vaižgantu“ susirinkę lankytojai klausėsi istorijų apie įžymųjį kunigą, rašytoją, visuomenės veikėją ir vieną žymiausių jo kūrinių – „Pragiedrulius“. Susirinkusieji taip pat susipažino su skyriuje eksponuojamomis parodomis „Autografuotos knygos: Vaižganto ir Vaižgantui“, „Vaižganto asmenybės blyksniai“ ir „Vaižganto „Pragiedruliai“ kalbininkų akimis“.

Renginyje paminėtos Lietuvių kalbos dienos, kurios vyksta nuo vasario 16 d. iki kovo 11 d. Kalbėti apie Vaižgantą ir jo kūrybą per Lietuvių kalbos dienas iš tiesų tinka. Dėl „Pragiedrulių“ kalbos išskirtinumo, gyvumo bei originalumo abejonių nekilo nei prieš beveik šimtą metų, nei dabar, o žvelgdami į šio kūrinio tekstą ir tuometinius kalbininkų atsiliepimus, kartu galime stebėti ir tam tikrą lietuvių kalbos bei požiūrio į ją kaitą.

Vyresnioji bibliografė Gabrielė Gibavičienė pristatė „Pragiedrulius“ – bene žymiausią Vaižganto kūrinį, pasakojantį apie sunkią ir ilgą lietuvių kovą dėl lietuviškos spaudos ir Lietuvos laisvės. Renginio lankytojai ne tik susipažino su „Pragiedrulių“ veikėjais, siužetu, metaforomis, kalba – jos gyvumu, ekspresyvumu ir tuometinių kalbininkų požiūriu į ją, tačiau ir galėjo paspėlioti, ką reiškia Vaižganto vartoti tarmiški žodžiai ar skoliniai.

Renginyje daug dėmesio skirta ir Vaižganto gyvenimo „deimančiukams“ – akimirkoms, kurios ryškiausiai ar įdomiausiai suspindo Juozo Tumo gyvenime. Apie tai renginyje pasakojo vyresnysis bibliotekininkas Alvydas Surblys, pateikęs istorijų tiek iš kasdieninio Vaižganto gyvenimo, tiek iš jo ilgo ir nenuilstamo darbo Lietuvai. Jo pasisakymas spektaklio metu Valstybės teatre 1923 metais, siekiant apginti įkalintą A. Smetoną, pasakojimai apie augintinį šunį Kauką, kuris buvo tapęs miesto simboliu ir kuriam Vaižgantas netgi parašė nekrologą – tai istorijos, atskleidusios įvairias šios iškilios asmenybės puses. Bibliotekininkas taip pat pristatė autografuotas Vaižganto ir Vaižgantui dovanotas knygas, saugomas Senųjų ir retų spaudinių skyriaus fonde ir eksponuojamas minėtoje parodoje „Autografuotos knygos: Vaižganto ir Vaižgantui“ – tai ir jo „Raštų“ III tomas (1922) su autografu Jėzuitų gimnazijai, ir poeto Antano Miškinio dovanota knyga „Balta paukštė“ (1928) su dovanojimo įrašu Vaižgantui.



Sužinoti daugiau istorijų ir įdomių faktų apie Juozą Tumą-Vaižgantą, pamatyti jam priklausiusias knygas bei pasižvalgyti po ryškias jo gyvenimo akimirkas nuotraukose kviečiame aplankant Senųjų ir retų spaudinių skyriuje (K. Donelaičio g. 8) eksponuojamas parodas:
„Vaižganto „Pragiedruliai“ kalbininkų akimis“ (eksponuojama II a. skaitykloje, iki 04 01)
 „Vaižganto asmenybės blyksniai“ (eksponuojama II a. laiptų aikštelėje, iki 06 01)
„Autografuotos knygos: Vaižganto ir Vaižgantui“ (eksponuojama II a. fojė, iki 06 01)

Parengė vyresn. bibliografės Gabrielė Gibavičienė ir Austėja Krištaponytė

Kunigas, rašytojas, literatūros istorikas ir kritikas, tautinio sąjūdžio veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869 09 20 Maleišiuose, Svėdasų valsč., Ukmergės apskr. – 1933 04 29 Kaune) labai mylėjo knygas bei turėjo vertingą asmeninę biblioteką, kurioje iš viso buvo sukaupęs apie 4 tūkstančius leidinių.

J. Tumas - Vaižgantas 1899 : [portr.] // Juozas Tumas Vaižgantas / A. Merkelis. Kaunas : akc. "Pažangos" b-vės leidinys, 1934, įklij.

Nuo 1899 m. J. Tumas-Vaižgantas turėjo savo asmeninės bibliotekos antspaudą „Kunigo Juozo Tumo kningynas“, kurį vėliau pakeitė nežinomo autoriaus ekslibrisas „Ora et labora unitis viribus. Kun. Juozapo Tumo“ („Melskis ir dirbk bendrom jėgom. Kun. Juozapo Tumo“), o nuo 1919 m. Pauliaus Galaunės sukurtas ekslibrisas.

  

J. Tumo - Vaižganto asmeninės bibliotekos antspaudas „Kunigo Juozo Tumo kningynas“; nežinomo autoriaus ekslibrisas „Ora et labora unitis viribus. Kun. Juozapo Tumo“; Pauliaus Galaunės sukurtas ekslibrisas

J.Tumas-Vaižgantas savo asmeninę biblioteką rinko ne pramogai ir ne bibliofilinių poreikių tenkinimui, o moksliniais tikslais, tačiau jam rūpėjo ir estetinė knygos išvaizda. Todėl, vos tik susikūrus XXVII knygos mėgėjų draugijai, įsitraukė į jos veiklą, buvo jos nariu Nr. 15 (draugijos nariams buvo suteikiamas pastovus numeris) 1931-1933 m. Deja, nesulaukė nei savo straipsnio „Dvejopa bibliofilybė“ draugijos metraščio pirmame tome, išleistame 1933 m., nei kitų gražių 27 knygos mėgėjų draugijos leidinių. Po jo mirties pasirodė ir šios draugijos išleisti fragmentai iš Vaižganto „Pragiedrulių“, pavadinti „Milžinų dvasios“ (1935).


Pirmą savo asmeninę biblioteką, kauptą 1888-1893 m. Kauno kunigų seminarijoje, J. Tumas buvo priverstas atiduoti seminarijos vyresnybei ir ji buvo sunaikinta. Nuo 1894 m. vėl rinko asmeninę biblioteką iš naujo. 1899 m. jo asmeninės bibliotekos sąraše „Inventorius Kningyno kunigo Juozapo Tumo. 1899 m.“ buvo 433 knygos (dar kažkiek spaudos draudimo laikotarpio leidinių į sąrašą buvo neįrašyta dėl atsargumo). Didžioji dalis šių knygų buvo konfiskuota caro žandarų bei dingo kilnojantis. 1907 m. dalį sukauptų knygų (414 lituanistikos leidinių) J. Tumas-Vaižgantas dovanojo Lietuvių mokslo draugijos bibliotekai, o kiti sukaupti iki Pirmojo pasaulinio karo leidiniai palikti Petrapilyje.


1918 m. gegužės mėn. grįžęs į Lietuvą savo asmeninę biblioteką formavo iš naujo. Surinko apie 2500 knygų ir periodinių leidinių, kurių dalį vėl dovanojo įstaigų bibliotekoms kuriose dirbo: 552 leidinius padovanojo Lietuvos universiteto bibliotekai, dar kažkiek paliko Kauno Vytauto bažnyčiai, kurios rektoriumi buvo 1920-1932 m. (ant šių savo knygų dėjo antspaudą „Vytauto bažnyčios Kaune Rektoris“). Dar 1923 m. savo asmeninę biblioteką buvo užrašęs Lietuvos universiteto Rašliavos muziejui, kuris iš pradžių buvo jo bute, o vėliau Lietuvos universiteto humanitarinių mokslų fakultete. 1933 m. jo asmeninėje bibliotekoje buvo 1879 knygos ir periodiniai leidiniai. Visą šią biblioteką J. Tumas-Vaižgantas prieš mirtį testamentu užrašė VDU. 1934 m. jos pateko į VDU įsteigtą Vaižganto muziejų (buvo dedamas spaudas „Vaižganto muziejus“, kuris daugelyje atvejų užklijuotas spaudu „Kauno universiteto biblioteka“, bei kitas spaudas „Vytauto Didž. Univ. Biblioteka“). Šis muziejus VDU veikė iki 1941 m., po to vientisos Vaižganto knygų kolekcijos nebeliko. Kai kurie šios kolekcijos leidiniai pateko į dabartinę KTU biblioteką, o kitą dalį Lietuvos nacionalinė biblioteka paliko Kauno sritinei bibliotekai, dabartinei KAVB  (Faktai apie Vaižganto asmeninės bibliotekos suformavimą bei jos klajones panaudoti iš: Vaižgantas ir knyga / A.Merkelis // XXVII knygos mėgėjų metraštis. Kaunas, 1937, p. 9-18 ; Vaižgantas // Knygotyra : enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1997, p. 382-383).


KAVB Senųjų ir retų spaudinių yra saugoma 106 pavadinimų, 111 egz. Vaižganto asmeninės bibliotekos knygų.


Iš jų 13 leidinių dovanoti Juozui Tumui-Vaižgantui su autorių autografais. Su kai kuriais autoriais J. Tumas daug bendravo (Juozas Eretas, Juozas Laukaitis, Mykolas Vaitkus)  ar dėstė jiems lietuvių literatūrą Lietuvos universitete bei epizodiškai buvo susitikęs (Stasys Anglickis, Jonas Graičiūnas, Antanas Miškinis), o kai kurių visai nepažinojo. Daugelis autorių tikėjosi, jog J. Tumas atkreips į jų leidinius dėmesį, juos parecenzuos. J. Tumo recenzija, net ir parašyta su kritikos doze, buvo tarsi pripažinimas, jog toks autoritetas ją pastebėjo. Tačiau J. Tumas buvo labai užimtas ir savo veiklos prioritetų griežtai besilaikantis žmogus. Nors garsėjo kaip pradedančių poetų, rašytojų globėjas, „deimančiukų“ ieškotojas, tačiau ne visiems, net ir atsiuntusiems jam savo knygas, galėjo parašyti jų recenzijas. Iš pabraukymų ar pastabų kai kuriose knygose matyti, jog J. Tumas jas skaitė, bet jo santykis su autografuotomis knygomis bei jų autoriais dažnai lieka neaiškus.

Leidiniai dovanoti Juozui Tumui-Vaižgantui su autorių autografais
Stasys Anglickis
Alfredas Banga
Juozas Daugėla
Juozas Eretas
Juozas Gobis
Jonas Graičiūnas
Stasys Laucius
Juozas Laukaitis
Jurgis Leonas
Jonas Matusas
Antanas Miškinis
Mykolas Vaitkus
Petras Vileišis

Ir paties J. Tumo-Vaižganto motyvai dovanoti kažkam savo knygą ne visada buvo aiškūs. KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje turime šešias J. Tumo-Vaižganto įvairiems asmenims dovanotas knygas bei vieną jo knygą užrašytą Kauno jėzuitų gimnazijai. KAVB yra J. Tumo-Vaižganto dovanota knyga jo sesers dukrai Barborai Mėginaitei-Lesauskienei ir jos vyrui Pranui Lesauskiui, taip pat jo autografuotos knygos bendražygiams Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui bei Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, Vilniaus vyskupui Jurgiui Matulaičiui-Matulevičiui, kunigui profesoriui Bronislovui Žongolovičiui ir ko gero dėl pasikėsinimo tokio jo dėmesio nusipelniusiam Augustinui Voldemarui.

J. Tumo - Vaižganto dovanoti leidiniai
Gabrielė Petkevičaitė - Bitė
Aleksandras Dambrauskas - Jakštas
Barbora Mėginaitė-Lesauskienė ir Pranas Lesauskis
Jurgis Matulevičius
Augustinas Voldemaras
Kauno jėzuitų gimnazija

 

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Redagavo Svetlana Izajeva
Maketavo Monika Skeltytė
Skaitmenino vaizdus Živilė Jonikaitė

Kunigas, rašytojas, literatūros istorikas ir kritikas, tautinio sąjūdžio veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869 09 20 Maleišiuose, Svėdasų valsč., Ukmergės apskr. – 1933 04 29 Kaune) labai mylėjo knygas bei turėjo vertingą asmeninę biblioteką, kurioje iš viso buvo sukaupęs apie 4 tūkstančius leidinių. Nuo 1899 m. J.Tumas-Vaižgantas turėjo savo asmeninės bibliotekos antspaudą „Kunigo Juozo Tumo kningynas“, kurį vėliau pakeitė nežinomo autoriaus ekslibrisas „Ora et labora unitis viribus. Kun. Juozapo Tumo“ („Melskis ir dirbk bendrom jėgom. Kun. Juozapo Tumo“), o nuo 1919 m. Pauliaus Galaunės sukurtas ekslibrisas.


J.Tumas-Vaižgantas savo asmeninę biblioteką rinko ne pramogai ir ne bibliofilinių poreikių tenkinimui, o moksliniais tikslais, tačiau jam rūpėjo ir estetinė knygos išvaizda. Todėl, vos tik susikūrus XXVII knygos mėgėjų draugijai, įsitraukė į jos veiklą, buvo jos nariu Nr. 15 (draugijos nariams buvo suteikiamas pastovus numeris) 1931-1933 m. Deja, nesulaukė nei savo straipsnio „Dvejopa bibliofilybė“ draugijos metraščio pirmame tome, išleistame 1933 m., nei kitų gražių 27 knygos mėgėjų draugijos leidinių. Po jo mirties pasirodė ir šios draugijos išleisti fragmentai iš Vaižganto „Pragiedrulių“, pavadinti „Milžinų dvasios“ (1935).


KAVB Senųjų ir retų spaudinių yra saugoma 106 pavadinimų, 111 egz. Vaižganto asmeninės bibliotekos knygų. Iš jų 13 leidinių dovanoti Juozui Tumui-Vaižgantui su autorių autografais. Su kai kuriais autoriais J.Tumas daug bendravo (Juozas Eretas, Juozas Laukaitis, Mykolas Vaitkus)  ar dėstė jiems lietuvių literatūrą Lietuvos universitete bei epizodiškai buvo susitikęs (Stasys Anglickis, Jonas Graičiūnas, Antanas Miškinis), o kai kurių visai nepažinojo. Daugelis autorių tikėjosi, jog J.Tumas atkreips į jų leidinius dėmesį, juos parecenzuos. J.Tumo recenzija, net ir parašyta su kritikos doze, buvo tarsi pripažinimas, jog toks autoritetas ją pastebėjo. Tačiau J.Tumas buvo labai užimtas ir savo veiklos prioritetų griežtai besilaikantis žmogus. Nors garsėjo kaip pradedančių poetų, rašytojų globėjas, „deimančiukų“ ieškotojas, tačiau ne visiems, net ir atsiuntusiems jam savo knygas, galėjo parašyti jų recenzijas. Iš pabraukymų ar pastabų kai kuriose knygose matyti, jog J.Tumas jas skaitė, bet jo santykis su autografuotomis knygomis bei jų autoriais dažnai lieka neaiškus.


Ir paties J.Tumo-Vaižganto motyvai dovanoti kažkam savo knygą ne visada buvo aiškūs. KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje turime šešias J.Tumo-Vaižganto įvairiems asmenims dovanotas knygas bei vieną jo knygą užrašytą Kauno jėzuitų gimnazijai. KAVB yra J.Tumo-Vaižganto dovanota knyga jo sesers dukrai Barborai Mėginaitei-Lesauskienei ir jos vyrui Pranui Lesauskiui, taip pat jo autografuotos knygos bendražygiams Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui bei Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, Vilniaus vyskupui Jurgiui Matulaičiui-Matulevičiui, kunigui profesoriui Bronislovui Žongolovičiui ir ko gero dėl pasikėsinimo tokio jo dėmesio nusipelniusiam Augustinui Voldemarui.


Paroda eksponuojama K. Donelaičio g. 8, 2 a. fojė