Petras Babickas (1903–1991) – lietuvių rašytojas, poetas, diplomatas, fotografas, radijo laidų kūrėjas. Jis gimė Laukminiškiuose (Kupiškio rajonas), tačiau 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Gyveno Vokietijoje, Italijoje, galiausiai apsistojo Brazilijoje, Rio de Žaneire. Čia dirbo Lietuvos pasiuntinybės Brazilijoje sekretoriumi, Kultūros skyriaus vedėju, vedė radijo laidą portugalų kalba apie Lietuvą. Mirė ir buvo palaidotas Rio de Žaneire, bet 2006 m. perlaidotas Petrašiūnų kapinėse, Kaune.

Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių fonde yra saugoma 16 skirtingų pavadinimų P. Babicko knygų. Tarp jų – kelionių literatūra, kūriniai apie Lietuvą, poezija suaugusiems, knygos vaikams, straipsnių rinkinys ir kt. Kadangi P. Babickas domėjosi ir dirbo įvairiose srityse, natūralu, jog dažnai jos persipynė. Todėl dalis rašytojo knygų yra papildytos jo paties nuotraukomis, viena – net jo iliustruota.

POEZIJA

Ankstyvajai P. Babicko poezijai būdingas avangardizmas, tradicijos ir modernumo supriešinimas, poezijos ir fotografijos sintezė – poetą „galime vadinti moderniu estetu“ [1]. Pirmoji P. Babicko išleista knyga buvo būtent poezijos: eilėraščių rinkinys suaugusiems „Geltona ir juoda“ (išleista 1930 m. Kaune, leidyklos „Miniatiūra“, iliustruota paties autoriaus). Šios knygos poezija artima keturvėjininkams, ji maištinga, bet išėjo truputį per vėlai – keturvėjininkų žurnalas jau buvo uždarytas, jų knygos išleistos ir idėjos priblėsusios [2]. Antroji P. Babicko poezijos knyga, skirta suaugusiems, buvo išleista 1934 m. Kaune ir pavadinta „Žmogaus remontas“. Joje galima rasti įvairių temų, eilėraščių lyriniai subjektai maištauja, nori keisti žmogų ir pasaulį. Nemažai lyrikos šiame rinkinyje turi patriotinių idėjų.

Kitos trys P. Babicko poezijos knygos išleistos jau rašytojui emigravus. Šiose knygose tik dar labiau išryškėjo tautinės P. Babicko vertybės: „Poezijos pagrindu tapo istorinė atmintis, gimtoji žemė, praeities kultūra, kalba.“ [3] Knygos „Toli nuo tėvynės“ (išleista 1945 m. Augsburge, o antras papildytas leidimas – 1946 m. Romoje) eilėraščiuose jaučiamas dar šviežias skausmas, liūdesys dėl okupuotos Lietuvos. Čia sudėti ne vien nauji eilėraščiai, daugelis jau buvo publikuoti ankstesniuose leidiniuose, tačiau didžioji dalis jų vienaip ar kitaip susiję su Lietuva, ja žavimasi ir jos ilgimasi. 1945 m. leidimas – pirmoji egzodo poezijos knyga [4]. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (toliau – KAVB) saugomas 1945 m. leidimas yra nepilnas, o 1946 m. išleistas egzempliorius yra su kunigo Pranciškaus Mykolo Juro įspaudu.

1947 m. Buenos Airėse išleistas eilėraščių rinkinys „Svetimoj padangėj“, jis jau kiek kitoks. Nors didelė dalis eilėraščių apie Lietuvą, ryškus liūdesys dėl jos okupacijos, tačiau jaučiamas ir tikėjimas jos išlaisvinimu, atsiranda eilėraščių apie Pietų Ameriką (Argentiną, Braziliją). KAVB saugomas egzempliorius iš lietuvių spaudos darbuotojo Jono Prano Palukaičio kolekcijos.

Paskutinis P. Babicko eilėraščių rinkinys yra „Dramblio kojos“, išleistas 1957 m. Čikagoje. Čia sudėti eilėraščiai iš ankstesnių jo knygų („Geltona ir juoda“, „Žmogaus remontas“, „Svetimoj padangėj“). Net du KAVB saugomi knygos egzemplioriai yra su rašytojo autografais. Vienas iš jų siųstas dr. Kaziui Alminui (Chicago 1957.XI.1), o kitas – Kostui Žukui (Cleveland, 1958.III.9).

APSAKYMAI IR STRAIPSNIAI

1931 m. išleistas P. Babicko apsakymų rinkinys „Vakar“. Jį išspausdino Lietuvos šaulių sąjunga, viršelį piešė Vaclovas Kosciuška. Knygą sudaro devyni apsakymai, juos papildo nespalvotos paties autoriaus fotografijos ir smulkūs piešiniai. Ryškiausia knygos tema – kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, joje daug patriotinių idėjų. Tam iškart nuteikia dedikacija „Tiems, kurie myli Lietuvą“. Už šią knygą P. Babickas gavo Lietuvos šaulių sąjungos 10 000 litų premiją [5]. Daugiau apsakymų rinkinių P. Babickas neišleido.

1940 m. Šaulių sąjunga išleido P. Babicko straipsnių rinkinį „Gyvenimas – laimė“. Jį sudaro didaktinio pobūdžio straipsniai, mokantys gyvenimo. Temos labai įvairios: apie gimtąją kalbą, laimę, sielą, grožį, ateitį ir kt. Leidinys skirtas jaunimui, kaip pats autorius rašo įžangoje: „skiriama daugiausia tam jaunimui, kuris dėl įvairių priežasčių negalėjo pasiekti mokslo, todėl knygoje paliečiami dalykai nagrinėjami kiek galint suprantamiau“.

LIETUVOS GAMTA

P. Babickas parašė net tris knygas apie Lietuvos gamtą, dvi iš jų – tik apie Lietuvos pajūrį. Pirmoji – kelionių apybraižų rinkinys „Gintaro krantas“. Jis išleistas 1932 m. Lietuvos šaulių sąjungos. Antrasis, redaguotas leidimas išėjo 1938 m. (išleido „Sakalo“ bendrovė), o trečiasis 1958 m. išleistas Čikagoje. Knygoje autorius pasakoja apie savo kelionę nuo Šventosios iki Nidos, sutiktus žmones. Visa tai, kaip ir būdinga P. Babicko kelionių knygoms, iliustruoja jo darytos nuotraukos. Tuo metu apie Kuršių neriją dar nebuvo daug rašoma – P. Babickas buvo vienas iš pirmųjų autorių. Nuo pat knygos pradžios akivaizdu, kad menininkas žavisi Kuršių nerija ir jos gamta, pirmoji apybraiža pradedama žodžiais „Kas kartą regėjo jūrą – ilgėsis vėl ją pamatyt“. To meto spaudoje recenzentai džiaugėsi ir dėkojo P. Babickui už tai, kad jis rašo apie šią vietą, kurią atostogoms dažniau rinkdavosi vokiečiai, o ne lietuviai [6].

Pirmasis (1932 m.) leidimas yra didelio formato, nuotraukų čia daug, nes jos ne vien P. Babicko (skiriasi ir jų kokybė). Taip pat yra įžanga apie Lietuvos pajūrį ir kurortus, parašyta anglų ir prancūzų kalbomis. Pradžioje, prieš pirmąją apybraižą, yra A. Žmuidzinavičiaus paveikslas „Vakaras Palangoj“. Nuotraukos leidinyje išdėstytos įvairiai, jos derinamos kartu su tekstu, yra skirtingų dydžių (kai kurios užima visą puslapį, kai kurios visai mažos). Antrajame (1938 m.) leidime viskas išdėliota tvarkingiau – knyga mažesnio formato, nuotraukų mažiau (visos nuotraukos paties autoriaus), jos panašesnio dydžio ir sudėliotos į atskirus puslapius, ne kartu su visu tekstu. Šiame leidinyje nebėra įžangos užsienio kalbomis.

Antroji P. Babicko knyga apie Lietuvos pajūrį – 1933 m. Lietuvos šaulių sąjungos išleistos „Marių pasakos“. Pats autorius pažymi, kad tai tarsi antrasis „Gintaro kranto“ sąsiuvinis. Įžanga jame taip pat parašyta tik užsienio kalbomis (anglų, prancūzų ir vokiečių). Vizualiai atrodo, kad „Marių pasakose“ daugiau nuotraukų – jų yra beveik kiekviename puslapyje, o teksto – ne. Knyga atspausdinta skirtingomis spalvomis (melsva, žalsva, pilka, violetinė), tai geriausiai matosi nuotraukose.

Trečioji, prie kurios kūrybos P. Babickas prisidėjo (buvo vienas iš autorių ir redaktorių), buvo „Lietuva vasarą“. Ji išleista 1934 m. („Savivaldybės“ redakcijos leidinys), kartu su P. Babicku ją redagavo Mykolas Ilgūnas. Leidėjai rašo, kad patys lietuviai menkai pažįsta savo tėvynę, todėl šios knygos turinys gali būti „nors mažu priminimu mūsų krašto grožybių, kurių mes taip atkakliai nenorime pastebėti“, o leidėjai džiaugsis, jei skaitytojai aplankys bent vieną iš aprašomų kurortų. Įžangoje vardijamos priežastys, kodėl verta aplankyti Lietuvą: paminimi keli istorijos faktai, lietuvių kalbos išskirtinumas, vaizdžiai apibūdinama gamta, rekomenduojami kurortai. Įžanga parašyta trimis kalbomis: prancūzų, anglų ir vokiečių, o visa likusi knyga – lietuvių kalba. Knyga gausiai iliustruota nespalvotomis nuotraukomis (vienas iš fotografų – P. Babickas), taip pat yra spalvotų lietuvių dailininkų paveikslų (A. Galdiko, A. Žmuidzinavičiaus, K. Šimonio).

KELIONIŲ LITERATŪRA

P. Babickas mėgo keliauti ne tik po Lietuvą – jis taip pat išleido dvi kelionių po užsienio valstybes apybraižų knygas. Pirmoji, „Elada“, išleista 1939 m. (leidėjas „Spaudos fondas“), apie rašytojo kelionę į Graikiją. Knygoje daug nuotraukų, dalis iš jų autoriaus, dalis kitų fotografų. P. Babickas aprašo ne vien savo kelionės patirtį, bet ir pristato šiek tiek Graikijos istorijos, kultūros, yra įvairių jo paties pamąstymų, iškilusių atsidūrus įvairiose situacijose. Vienas iš bibliotekoje saugomų egzempliorių priklausė žurnalistui, bibliografui Vytautui Steponaičiui.

Antroji P. Babicko knyga apie keliones užsienyje – „Brazilija“. Išleista 1951 m. („Rio de Janeiro – São Paulo“). Nuotraukų šioje knygoje mažiau nei „Eladoje“, tačiau visos jos paties P. Babicko. Pradžioje pateiktas Brazilijos žemėlapis, įžangoje („Įžangos vietoje“) gana išsamiai aprašyta Brazilijos istorija, geografinė padėtis, gamta. Pačioje knygoje pasakojama apie P. Babicko kelionę į Rio de Žaneirą, San Paulą ir kitus Brazilijos miestus, vietinius žmones ir jų kultūrą, taip pat yra paminimi ir lietuviai Brazilijoje.

Žiulis Gabrielis Vernas (1828–1905) yra žymus prancūzų rašytojas, laikomas vienu iš mokslinės fantastikos pradininkų. Ž. Vernas iš viso parašė 65 romanus, taip pat sukūrė pjesių, apsakymų, esė ir kt. Jo kūriniai yra vieni daugiausiai verčiamų pasaulyje, o į lietuvių kalbą Ž. Verno romanai pradėti versti jau XX a. pradžioje. Kviečiame skaityti tekstą ir pamatyti senųjų Ž. Verno knygų įvairiomis kalbomis!

Žiulis Vernas

KARJEROS PRADŽIA IR PIRMOSIOS KELIONĖS

Ž. Vernas gimė Nante, Prancūzijoje, buvo vyriausias iš 5 vaikų. Jo tėvas Pjeras Vernas buvo advokatas ir siekė, kad jo pėdomis sektų ir sūnus, tačiau Ž. Verną labiau traukė nuotykiai ir rašymas. Egzistuoja legenda, kad sulaukęs 11 metų rašytojas pabėgo iš namų ir įlipo į laivą, kuris turėjęs jį nuplukdyti į Indiją, tačiau Ž. Verno tėvas laiku jį rado ir parsivedė namo, o rašytojas turėjo pasižadėti nebekeliauti, nebent svajonėse [1].

1947 m. Ž. Vernas išvyko į Paryžių studijuoti teisės. Nors iš tiesų ketino būti rašytojas, tačiau kol studijavo teisę jį išlaikė tėvas. Rašyti pradėjo dar paauglystėje, o studijuodamas kūrė poeziją, libretus. Paryžiuje jis susipažino ir su rašytojais Viktoru Hugo [2] ir Aleksandru Diuma [3]. Debiutavo kaip dramaturgas, pirmoji jo drama buvo pastatyta 1850 m. Ž. Verno tėvas tikėjosi, kad baigęs studijas sūnus grįš namo ir pradės savo advokato karjerą, tačiau šis nenorėjo išvykti iš Paryžiaus, bandė derėtis su tėvu, kad šis ir toliau jį finansiškai remtų. Ž. Vernui pavyko – jis liko Paryžiuje, kur galėjo toliau kurti ir bendrauti su literatūros pasaulio atstovais. Tuo metu Ž. Vernas rašė trumpas istorijas žurnalui „Musée des Familles“. Rašytojo tėvas dar bandė sūnų įkalbėti grįžti – pasiūlė perduoti savo verslą, tačiau tuo metu Ž. Vernas gavo darbą Paryžiaus teatre „Théâtre Lyrique“ ir tėvo pasiūlymo atsisakė.

Karjeros pradžia Ž. Vernui buvo sunki. Jis turėjo įvairių sveikatos problemų, jautė nuolatinį pinigų stygių ir daug rašė. Tėvų prašė, kad rastų jam turtingą moterį, kurią galėtų vesti, tačiau ilgą laiką paieškos nebuvo sėkmingos. Galiausiai 1856 m. jis susipažino su savo būsima žmona, turtinga našle Honorina de Viane. Jie susituokė 1857 m., o pirmasis ir vienintelis jų sūnus Mišelis gimė 1861 m.

Nors Ž. Verno knygose kelionių daug, tačiau tada, kai pradėjo rašyti romanus, jis dar nebuvo daug keliavęs. Pirmosios jo kelionės iš Prancūzijos buvo 1858 m., kai kartu su savo draugu Aristidu Hignardu ir jo broliu keliavo į Liverpulį ir Škotiją, ir 1862 m., kai vyko į Švediją ir Norvegiją [4]. Ir nors Afrikoje lankytis rašytojui neteko, pirmojo jo romano veiksmas vyksta būtent ten – 1863 m. buvo išleistas romanas „Penkios savaitės oro balionu“. Ž. Vernas tuo metu dar nebuvo skridęs oro balionu, tačiau manoma, kad jį įkvėpė Edgaro Alano Poe kūryba – šio rašytojo pasakojimuose žmonės oro balionu skrido per Atlanto vandenyną ir net į Mėnulį [5].

Jules Verne „Fünf Wochen im Ballon. Entdeckungsreise dreier Engländer in Afrika wiedererzählt nach den Aufzeichnungen des Dr. Fergusson“. Deutsch von Paul Heichen. A. Weichert. – Berlin 1901.

DARBAS SU LEIDĖJU PJERU-ŽIULIU HETZELIU

1862 m. Ž. Vernas susipažino su leidėju Pjeru-Žiuliu Hetzeliu. Būtent jis išleido pirmąjį Ž. Verno romaną, tai buvo ilgo bendradarbiavimo pradžia – kartu jie sukūrė seriją „Voyages extraordinaires“ („Nepaprastos kelionės“), kurią sudaro 62 romanai (54 šios serijos romanai buvo išleisti kai Ž. Vernas dar buvo gyvas, o dar 8 – po jo mirties). Dažnai rašoma, kad būtent P. Ž. Hetzelis „atrado“ Ž. Verną, tačiau iš tiesų jie vienas kitam buvo lygiai svarbūs ir reikalingi [6]. Rašytojui reikėjo leidėjo, o leidėjui – rašytojo.

Nuo 1864 m. P. Ž. Hetzelis kartu su J. Macé ėmėsi leisti žurnalą „Le Magasin d'éducation et de récréation“, kuriame dalimis publikuodavo Ž. Verno kūrinius prieš išleisdamas juos pilnomis knygomis. Antrasis „Voyages extraordinaires“ serijos romanas „Kapitono Hatero kelionė ir nuotykiai“ buvo pirmasis, kurį spausdino žurnale. Yra žinoma, kad P. Ž. Hetzelis nemažai redagavo Ž. Verno knygas, kartais net keitė tokius svarbius aspektus kaip istorijos pabaiga. Romano „Kapitono Hatero kelionė ir nuotykiai“ istorija turėjo baigtis pagrindinio herojaus mirtimi, tačiau P. Ž. Hetzeliui tokia pabaiga pasirodė nepriimtina, todėl herojus grįžo namo [7]. Leidėjas turėjo aiškią viziją, kaip turi atrodyti serija „Voyages extraordinaires“, todėl atsisakė 1863 m. Ž. Verno jam parodytos knygos „XX amžiaus Paryžius“ („Paris au XXe siècle“). Romane vaizduojamas niūrus Paryžiaus 1960 m. vaizdas. Šiame Ž. Verno vaizduojamame mieste nėra karo, gatvės, pasitelkus elektrą, yra apšviestos, galimos greitos kelionės traukiniais be taršos ir vežimais be žirgų, varomais benzinu. Tačiau nors šiame pasaulyje gausu išradimų, gerinančių gyvenimo kokybę, čia nėra menų, humanitarinių mokslų – svarbios tik technologijos. Visa knyga pesimistinė, neturinti laimingos pabaigos, todėl tuo metu, kai buvo parašyta, išleista nebuvo. XX a. pabaigoje ją atrado Ž. Verno proanūkis ir knyga buvo išleista 1994 m. [8].

Ž. Vernas ilgai buvo nepastebėtas – pirmoji jo knyga buvo išleista tik jam sulaukus 35 m. Todėl pagaliau turėdamas galimybę rašyti ir iš to gyventi būtent tai jis ir darė – baigęs vieną knygą jis iškart imdavosi kitos [9]. Dėl šios priežasties nuo 1863 m. iki 1905 m. kasmet pasirodydavo 1–2 nauji romanai. To reikalavo ir sutartis, 1864 m. pasirašyta su P. Ž. Hetzeliu. Joje buvo nurodyta, kad Ž. Vernas kasmet turės pristatyti 3 knygas, parašytas tuo pačiu žanru ir tokio paties ilgio, kaip ir ankstesnės. Šios sąlygos greičiausiai atsirado siekiant, kad Ž. Vernas daugiau nerašytų ir nesiūlytų tokių knygų, kaip „XX amžiaus Paryžius“ [10]. Įspūdį, kad rašytojo ir jo leidėjo darbo santykiai buvo sudėtingi, galima susidaryti iš jų laiškų. Kaip jau buvo minėta, P. Ž. Hetzelis iš Ž. Verno reikalavo stipraus jo tekstų redagavimo, kartais esminių elementų keitimo. Pirmaisiais bendradarbiavimo metais Ž. Vernas visiškai klausė savo leidėjo ir buvo labai dėkingas už visas pastabas, tačiau laikui bėgant tokio nuolankumo rodė vis mažiau, jų santykių dinamika pasikeitė ir, kaip galima spręsti iš laiškų, jų diskusijos ir nesutarimai ėmė panėšėti į lygiaverčių partnerių – Ž. Vernas nustojo aklai paklusti visiems leidėjo reikalavimams. P. Ž. Hetzelis redagavo Ž. Verno kūrinius pagal tokią vertybinę sistemą, kuri leistų parduoti kuo daugiau knygų. Toks elgesys vertinamas prieštaringai, bet greičiausiai be P. Ž. Hetzelio nebūtų atsiradusi serija „Voyages extraordinaires“, o be Ž. Verno niekas nebeprisimintų leidėjo P. Ž. Hetzelio [11]. Po P. Ž. Hetzelio mirties Ž. Vernas bendradarbiavo su jo sūnumi – L. Ž. Hetzeliu.

Ž. Vernas mirė 1905 m. Jis rašė iki pat mirties, nepaisydamas silpstančio regėjimo, todėl paliko rankraščių, kuriuos jau po rašytojo mirties suredagavo jo sūnus ir išleido L. Ž. Hetzelis. Ž. Vernas savo kūryba įtaką darė ne vien rašytojams, bet ir mokslininkams, keliautojams, o jo romanai perleidžiami ir skaitomi iki šiol.

LEIDINIAI, SAUGOMI KAUNO APSKRITIES VIEŠOJOJE BIBLIOTEKOJE

Kauno apskrities viešosios bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre yra saugomos dvi Hetzelio XIX a. pab. išleistos knygos: „Garo namas“ („La maison à vapeur“) ir „Juodoji Indija“ („Les Indes noires“). „Garo namas“ (pirmą kartą išleista 1880 m.) gausiai iliustruotas L. Bennetto. Knygoje pasakojama istorija apie britų kolonistų kelionę po Indiją, o keliavo jie namuose, kuriuos traukė mechaninis dramblys, varomas garo mašinos. Ši knyga nėra išversta į lietuvių kalbą. 

Knygoje „Juodoji Indija“ (pirmą kartą išleista 1877 m.), iliustruotoje J. Férato, pasakojama apie kalnakasių bendruomenę Škotijoje, kuri susiduria su keistais nutikimais kasyklose. Knyga į lietuvių kalbą išversta 1997 m.

Dar viena bibliotekoje saugoma knyga prancūzų kalba yra „L'Épave du Cynthia“ (pirmą kartą išleista 1885 m.), ji nepriklauso serijai „Voyages extraordinaires“. Ją parašė Ž. Vernas ir prancūzų politikas, rašytojas, žurnalistas A. Laurie. Jo, kaip ir Ž. Verno, knygų leidėjas buvo P. Ž. Hetzelis. Šie du autoriai bendradarbiavo ties keliomis knygomis, tačiau ne visose jie nurodyti kaip bendraautoriai. Bibliotekos turimas „L'Épave du Cynthia“ egzempliorius buvo išleistas 1935 m. leidyklos „Hachette“, iliustruotas Ch. Hallo.

Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre saugomos trys XIX a. pabaigoje išleistos Ž. Verno knygos anglų kalba: „The Moon Voyage“ (susideda iš dviejų knygų: pirmos dalies „From the Earth to the Moon“ („Nuo Žemės į Mėnulį“) ir antros dalies „Round the Moon“ („Aplink Mėnulį“)), „Around the World in Eighty Days“ („Aplink pasaulį per 80 dienų“) ir „A Journey into the Interior of the Earth“ („Kelionė į Žemės centrą“). Pastarosios dvi knygos Lietuvai buvo dovanotos, o jas surinko ir į Lietuvą atsiuntė Didžiosios Britanijos visuomenės veikėjas Pranas Bancevičius. Tai liudija įrašai, esantys knygose.

Jules Verne „Around the World in Eighty Days“. Išleista Londone XIX a. pab., leidėjas Sampson Low, Marston & Company.

Jules Verne „A Journey into the Interior of the Earth“. Išleista Londone ~1878–1882 m. [12], leidėjas Ward, Lock & Сo.

Jules Verne „The Moon Voyage“. Išleista Londone ~1873–1878 m. [13], leidėjas Ward, Lock, and Tyler. 

Į lietuvių kalbą Ž. Verno knygos pradėtos versti jau XX a. pradžioje. Pirmoji išleista Čikagoje 1917 m., tai J. A. Chmieliausko išverstas romanas „Vėliavos Akyvaizdoje“ („Face au drapeau“).

Jules Verne „Vėliavos Akyvaizdoje“. – Chicago, 1917.

Senųjų ir retų spaudinių fonde saugomos 10 pavadinimų Ž. Verno knygos lietuvių kalba: „Vėliavos akyvaizdoje“ (1917 m.), du romano „Kelionė aplink pasaulį per 80 dienų“ leidimai (pirmasis išleistas 1921 m., antrasis – 1937 m.), „Kapitono Granto vaikai“ (1929 m.), „Už 20.000 metų ir kitų autorių apysakos“ (1930 m.), „20000 mylių jūros gelmėmis“ (1936 m.), „Paslaptingoji sala“ (1938 m.), „Penkiolikos metų kapitonas“ (1937–1938 m.), „Mykolas Strogovas“ (1937–1938 m.), „Žangada“ (1939 m.), „Aukštyn kojom“ (1940 m.).

Jules Verne „Kelionė aplink pasaulį per 80 dienų“. Vertėjas J. Balčikonis, dailininkas P. Kalpokas, leidėjas M. Yčas, išleista 1921 m. 

Julius Vernas „Aplink Žemę per 80 dienų“. Vertėjas J. Balčikonis, išleido „Spaudos fondas“ 1937 m.

Jules Verne „20000 mylių jūros gelmėmis“, 1 ir 2 dalys. Vertėjas J. Talmantas, išleido „Šviesos“ knygynas 1930 m.

Jules Verne „Paslaptingoji sala“, 1 dalis. Vertėjas P. Budvytis, išleido „Šviesos“ knygynas 1938 m.

Jules Verne „Penkiolikos metų kapitonas“, 1 dalis. Vertėjas V. Žvikėnas, išleido „Spaudos fondas“ 1937 m.

Jules Verne „Žangada“, 1 dalis. Vertėjas P. Tarulis, išleido knygynas „Antikvaras“ 1939 m.

                                                                                                                                                                                                                                                                                  Menas yra vienintelis dalykas, kuriam mirtis negali pakenkti. [1]

„Oscar Wildes werke: in 12 bänden“. – Berlin, 1918.

Oskaras Vaildas gimė Airijoje 1854 m. Jo tėvas Viliamas buvo sėkmingas akių ir ausų chirurgas, o motina Džeinė – airių poetė, pasirašinėjusi slapyvardžiu Speranza. Abu tėvai domėjosi airių folkloru. O. Vaildas buvo vienas iš trijų vaikų: turėjo vyresnįjį brolį Viliamą ir jaunesniąją seserį Izolą, kuri mirė anksti, vos devynerių. O. Vaildui tuo metu buvo dvylika ir šią netektį jis išgyveno itin jautriai, nes su seserimi buvo artimas. Parašė jai skirtą asmenišką ir jautrų eilėraštį „Requiescat“.

Requiescat / „Oscar Wildes werke: in 12 bänden“. – Berlin, 1918, p. 31.

Sulaukęs vienuolikos metų O. Vaildas išvyko studijuoti klasikinę literatūrą į Švenčiausiosios Trejybės koledžą Dubline. Tuo metu ten jau mokėsi jo brolis, kuriam mokslai puikiai sekėsi ir kuris buvo itin mėgiamas mokytojų. Priešingai nei brolis, O. Vaildas nemėgo sportuoti ir daug laiko leido skaitydamas tai, kas jam įdomu, susidomėjo graikų literatūra ir kultūra. Nuo 1874 m. mokslus tęsė Oksforde. Čia jis susižavėjo dekadentizmu bei estetizmu. 1878 m. jo eilėraštis „Ravenna“ laimėjo „Newdigate“ prizą (Sir Roger Newdigate's Prize), skiriamą Oksfordo studentams už geriausią eilėraštį.

Baigęs studijas O. Vaildas grįžo į Dubliną. Čia jis ėmė galvoti apie santuoką, ypač dėl to, kad jį, kaip ir brolį, vesti skatino motina. Jis piršosi Florencijai Balcombe, tačiau nesėkmingai – ji ištekėjo už gotikinio romano „Drakula“ autoriaus Bramo Stokerio. Kita mergina jo gyvenime buvo Šarlotė Montefiori, tačiau ši tekėti atsisakė. Galiausiai O. Vaildas piršosi Violetai Hunt. Jie puikiai sutarė, tačiau sužadėtuvės galimai niekada neįvyko dėl to, kad Violeta nebuvo pakankamai turtinga. Galiausiai 1881 m. O. Vaildas susipažino su savo draugo iš studijų Oksforde laikų seserimi Konstancija Lloyd, kurią vėliau vedė [2]. Prieš vestuves jis praleido laiko Amerikoje, kur buvo pakviestas dėstyti. 1884 m. Londone įvyko poros vestuvės, iš viso jie susilaukė dviejų sūnų.

1886 m. O. Vaildas susipažino su Robertu Rossu, tapsiančiu artimiausiu ir ištikimiausiu jo draugu. R. Rossas išliko šalia ir tada, kai O. Vaildas buvo nuteistas, ir po jo mirties.

1891 m. rašytojas buvo supažindintas su jaunu kilmingu poetu Alfredu Douglasu ir užmezgė su juo artimus romantinius santykius. Tai nepatiko jaunojo poeto tėvui markizui Queensbery’iui, kuris tai akivaizdžiai demonstravo. Paragintas A. Douglaso, kuris dažnai pykosi su savo tėvu, O. Vaildas padavė jį į teismą už šmeižtą, tačiau greitai buvo priverstas kaltinimus atsiimti, o galiausiai pats rašytojas buvo nuteistas dėl savo santykių su A. Douglasu. Artimieji dar siūlė O. Vaildui bėgti, tačiau šis atsisakė.

Taigi pačioje karjeros viršūnėje, 1895 m., rašytojas buvo nuteistas ir įkalintas dvejiems metams sunkių darbų kalėjime. Ten parašė didžiulės apimties laišką A. Douglasui, kuris vėliau tapo kūriniu „De Profundis“. Šio laiško išsiųsti O. Vaildui kalėjime neleido, tačiau rašytojas galėjo pasiimti jį su savimi po to, kai buvo paleistas. Laišką O. Vaildas patikėjo R. Rossui, kuris turėjo jo originalą išsiųsti adresatui A. Douglasui, o kopiją palikti O. Vaildui. Visgi R. Rossas padarė atvirkščiai bijodamas, kad A. Douglasas laišką sudegins [3]. Suredaguotą, nepilną laiško versiją R. Rossas išleido jau po rašytojo mirties, 1905 m., jis ir suteikė kūriniui pavadinimą „De Profundis“. Pilna versija pasirodė tik 1962 m. Laiško originalą R. Rossas padovanojo Britų muziejui su sąlyga, kad jis nebus viešai prieinamas 50 metų (iki 1960 m.), o šiuo metu jis saugomas Britų bibliotekoje.

Pirmieji du Oskaro Vaildo laiško Alfredui Douglasui puslapiai, parašyti 1897 m. Saugomas Britų bibliotekoje.

Paskutinis O. Vaildo kūrinys yra poema „The Ballad of Reading Gaol“ („Readingo kalėjimo baladė“), išleista 1897 m. Rašytojas poemą parašė grįžęs iš kalėjimo, čia aprašoma egzekucija, kuri įvyko tuo metu, kai O. Vaildas kalėjo. Paskutiniai jo gyvenimo metai buvo nelengvi, kalėjime pašlijo jo sveikata. Rašytojo žmona Konstancija iškart po jo įkalinimo kartu su sūnumis išvyko į Šveicariją, kur pakeitė jų pavardes ir net O. Vaildui išėjus iš kalėjimo neleido jiems susitikti. Paskutinius savo metus jis daugiausia praleido su A. Douglasu ir R. Rossu.

1900 m. lapkričio 30 d. O. Vaildas mirė ir buvo palaidotas Paryžiuje, o 1950 m. į tą patį kapą perkelti ir R. Rosso pelenai (jis mirė 1918 m.).

KŪRYBA

Oskaras Vaildas save visų pirma laikė poetu, nors ir yra parašęs nemažai dramų, pasakų vaikams, o mūsų laikais dažnam skaitytojui jis geriausiai pažįstamas dėl vienintelio savo romano „Doriano Grėjaus portretas“. Poezija buvo priemonė, per kurią Oskaras išreiškė giliausias savo mintis ir emocijas, dauguma jo eilėraščių yra labai asmeniški ir autobiografiniai [4].

O. Vaildas savo poeziją žurnaluose ėmė publikuoti dar mokydamasis Švenčiausios Trejybės koledže. Pirmąją savo pjesę („Vera; or, the Nihilists“) parašė 1880 m., o 1883 m. ji buvo suvaidinta. 1881 m. buvo išleistas pirmasis jo poezijos rinkinys („Poems“), sulaukęs įvairios kritikos. Vienintelis romanas, kurį parašė O. Vaildas, buvo „Doriano Grėjaus portretas“ (1890 m.), dabar tapęs geriausiai žinomu jo kūriniu, dažnai studijuojamas, laikomas klasikiniu. Visgi tada, kai jis pasirodė, romanas buvo sutiktas neigiamai, vadintas amoraliu (klausimai apie šį romaną net buvo panaudoti siekiant įrodyti O. Vaildo kaltumą teisme 1895 m.). O. Vaildas kūrinį kiek pataisęs, papildęs ir pašalinęs tam tikrus elementus išleido naują versiją 1891 m., tačiau pats autorius nenorėjo, kad romanas pasirodytų per daug didaktinis, jo nuomone, moralas ir taip akivaizdus.

O. Vaildas taip pat parašė ir išleido du pasakų ir vieną trumpų istorijų rinkinį, publikavo įvairių esė. Didelė dalis rašytojo kūrinių anglų, vokiečių ir lietuvių kalbomis yra saugoma Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių fonde.

SAUGOMA SENŲJŲ IR RETŲ SPAUDINIŲ FONDE

Daugiausia bibliotekoje saugoma O. Vaildo knygų anglų kalba. Didžioji jų dalis yra išleistos Girarde, Kanzase. Tai yra mažo formato, į kišenę telpančios knygelės iš „Little Blue Books“ („Mažos mėlynos knygos“) serijos, kurią leido Haldeman-Julius leidykla. Ją įkūrė vyras Emanuelis ir žmona Marceta Haldeman-Julius, jie siekė įvairią literatūrą, klasikos kūrinius padaryti prieinamus visiems (ypač darbininkams). Knygelės ilgą laiką kainavo po 10 ar 5 centus ir buvo patogaus nešiotis dydžio, todėl susilaukė didelio pasisekimo.

Serijos pavadinimas kelis kartus keitėsi, kol galiausiai 1923 m. tapo „Little Blue Books“. Tarp bibliotekoje saugomų leidinių yra knygelių iš šių serijų: „People’s Pocket Series“ (no. 36 „The Soul of Man Under Socialism“, no. 46 „Salome; Prose; Poems“), „Ten Cent Pocket Series“ (no. 8 „Lady Windermere’s Fan“, no. 54 „The Importance of Being Earnest“, no. 168 „Epigrams of Oscar Wilde“, no. 313 „The Decay of Lying“, no. 2 „The Ballad of Reading Gaol“) ir „Appeal Pocket Series“ (no. 8 „Lady Windermere’s Fan“, no. 168 „Epigrams of Oscar Wilde“, no. 2 „The Ballad of Reading Gaol“).

Iš jų įdomiausias yra „Ten Cent Pocket Series“ leidinys „The Ballad of Reading Gaol“, nes jis priklausė vargonininkui, dainininkui, kompozitoriui, pirmosios lietuviškos operos kūrėjui Mikui Petrauskui.

Oscar Wilde „The Ballad of Reading Gaol“. Viršelis su Miko Petrausko parašu.

Tarp saugomų O. Vaildo knygų yra ir dvi, kurios buvo išleistos Leipcige, Vokietijoje („The Happy Prince and Other Tales“ ir „A House of Pomegranates“), viena – Niujorke („Salome: a play“) ir viena Londone („Short Stories“). Taip pat bibliotekoje galima rasti vieną leidinį, kuris buvo išleistas Lietuvoje, Kaune. Tai A. Ptašeko knygyno serijos „Padedamieji skaitymai anglų kalbai“ knyga „The Happy Prince“.

Vokiečių kalba Senųjų ir retų spaudinių fonde yra saugoma knygų serija „Oskaro Vaildo darbai: 12 tomų“, parašyta gotikiniu šriftu, leista nuo 1918 m. Vienoje knygoje įrišti 3 tomai, taigi knygų yra 4. Pirmoji knyga priklausė esperantininkui, mokytojui, žurnalistui Edvardui Medišauskui-Medoniui, yra jo parašas. Šioje knygoje yra O. Vaildo poezijos, romanas „Doriano Grėjaus portretas“ ir pasakos bei trumpos istorijos.

„Oscar Wildes werke: in 12 bänden“. – Berlin, 1918

Taip pat Senųjų ir retų spaudinių fonde yra saugoma O. Vaildo knygų lietuvių kalba: pirmasis „Doriano Grėjaus portreto“ leidimas, pavadinimu „Dorijano Grėjaus atvaizdas“ (1932 m.), keli pasakų rinkiniai, „Canterville pilies vaiduoklis“ (1928 m.), „Nerimta komedija“ (1926 m.), „Salomėja Herodienės duktė“ (1915 m.), „ Socializmas ir žmogaus siela“ (1927 m.).

„Parašiau viską, ką norėjau parašyti. Rašiau tada, kai nepažinojau gyvenimo; dabar, kai žinau gyvenimo prasmę, nebeturiu ką rašyti. Gyvenimas negali būti užrašytas, gyvenimą galima tik gyventi. Aš gyvenau.“ [5]

Rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus (1882 10 19 Subartonyse, Alytaus apskritis – 1954 07 07 Pensilvanijoje, JAV) gyvenimas Laikinojoje sostinėje buvo intriguojantis, kupinas įvairiausios veiklos, prieštaringai vertinamų įvykių, nuotykių, polemikos spaudoje. Šioje parodoje atverčiame kelis jo gyvenimo puslapius.

V. Krėvė. Portretinė fotografija kartoniniame rėmelyje. Apie 1927. MLLM F 70876.

Nuo tautosakos iki tariamos pornografijos bei kaltinimų tautosakos falsifikavimu

„Skynimų“ žurnalo „išsišokėliai“

 

Dar vienas intriguojantis V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo puslapis, taip pat atverstas ne jo paties – polemika, kilusi tada, kai V. Krėvės-Mickevičiaus redaguoto „Skynimų“ žurnalo pirmame numeryje B. Sruoga neatsargiai sukritikavo žurnalą „Naujoji Romuva“ jo 100-ojo numerio pasirodymo proga [12].