Petras Dusburgietis (vok. Peter von Dusburg) buvo XIV a. pirmosios pusės Vokiečių ordino kronikininkas, gimęs Dusburgo mieste Olandijoje, į rytus nuo Arnhemo (pagal kitą versiją – Duisburge, Klevės hercogystėje, Vestfalijoje). P. Dusburgietis buvo Vokiečių ordino brolis kunigas, kapelionas, gyvenęs ir Karaliaučiuje. Savo kroniką lotynų kalba „Chronicon terrae Prussiae“ P. Dusburgietis baigė rašyti 1326 m. Po to jis pats arba jo artimas amžininkas pridėjo 1326–1330 m. laikotarpio kronikos tęsinį (20 skyrelių). Tolimesnis tęsinys iki 1435 m. (Torunės rankraštyje ir K. Hartknocho 1679 m. leidime) yra ne P. Dusburgiečio.

Paprastai P. Dusburgiečio kronika laikoma tai, kas parašyta iki 1326 m. Ją sudaro 4 dalys: pirmojoje autorius rašo apie ordino įsikūrimą Palestinoje, antrojoje apie kryžiuočių atvykimą į Prūsiją, trečiojoje apie jų karus su prūsais ir lietuviais (iki 1326 m.), ketvirtojoje surašytos ištraukos iš visuotinės istorijos, priede dar yra 20 skyrelių iš karų su lietuviais. Vertingiausioji kronikos dalis prūsų ir lietuvių istorijai yra trečioji, ypač nuo vietos „Incipit bellum Lethowinorum“ [1].

P. Dusburgiečio aprašomoji Vokiečių ordino istorija apima daugiau kaip 100 metų, tad jis galėjo būti tik nedidelės dalies įvykių tiesioginis liudininkas. Kaip amžininkas jis rašė nuo kryžiuočių karų su lietuviais pradžios (1283 m.) arba nuo magistro Meinhardo Kverfurtiečio laikų (1288–1299). Nieko stebėtino, kad būtent šitoje kronikos dalyje pateikiami duomenys pilnesni ir turtingesni negu tie, kurie vaizduoja ankstesnių metų įvykius. Ypač juntamas duomenų trūkumas pirmose kronikos dalyse (nuo ordino atsiradimo iki 1288 m.). Net plačiai aprašęs Antrojo prūsų sukilimo istoriją (1260–1274) P. Dusburgietis atsiprašė skaitytojų dėl ne visai tikslaus ir chronologiškai nuoseklaus sukilimo įvykių aprašymo. Matyt dėl žinių trūkumo P. Dusburgietis negalėjo atvaizduoti ir sūduvių krašto bei skalvių ir nadruvių sričių užėmimo. P. Dusburgietis apėmė platesnį įvykių srautą, negu leido pažinti jo gyvenimiškoji patirtis bei pažinčių ratas, o šaltinių panaudojimo tradicijos ir galimybės buvo labai menkos. Iš rašytinių šaltinių, kuriais rėmėsi  P. Dusburgietis, galima paminėti tik Ordino statuto prologą, ordino kalendariumą ir kelis smulkius raštus. Su kai kuriais šaltiniais P. Dusburgietis buvo susipažinęs, bet jų nenurodė. Jis tikriausiai žinojo ir Livonijos eiliuotąją kroniką, bet naudojosi ja tik oficialiai ordino linijai pagrįsti, jos tiksliai necitavo.

Į pagonis prūsus ir lietuvius P. Dusburgietis žiūrėjo su panieka, vadino juos velnio vaikais ir karą su pagoniais laikė šventu. Jo kronika – tai plėšimų, naikinimų ir karų istorija, suteikianti šiek tiek vertingų žinių ir apie patį prūsų kraštą, jo geografiją, papročius. P. Dusburgiečio kronika ypač svarbi tuo, kad ji yra pirmasis ir seniausias išlikęs Vokiečių ordino istoriografijos paminklas Prūsuose. Ja plačiai naudojosi vėlesni kronikininkai Simonas Grunau, Lukas Davidas, Motiejus Strijkovskis, Vygandas Marburgietis ir kiti. P. Dusburgietis savo kroniką buvo įteikęs Vokiečių ordino didžiajam magistrui su prašymu peržiūrėti ir taisyti. Kronika, matyt, atitiko ordino liniją, nes greitai (1332–1335 m.), dar P. Dusburgiečiui gyvam esant, ordino kapeliono Mikalojaus Jerošino ji buvo eilėmis išversta į vokiečių kalbą.

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (toliau – KAVB) Augustino Janulaičio fonde yra P. Dusburgiečio kronikos rankraštinis variantas: nežinomo asmens 1780 m. kovo 31 d. – balandžio 19 d. ranka perrašytas egzempliorius. Perrašinėtojas naudojosi ne lotyniškuoju spausdintu kronikos variantu, o M. Jerošino į vokiečių kalbą verstos P. Dusburgiečio kronikos rankraščiu. 1780 m. perrašytas rankraštis baigiamas 1326 m. įvykiais. Pateikta šio rankraščio ir originalo puslapių numeracija liudija, jog kronikos apimtis padidėjo nuo 355 p. iki 430 p. Kronikos pastraipos perrašytame rankraštyje pabrauktos ir šalia raudonu rašalu užrašytos nuorodos iš originalo numeracijos. Prierašai knygos pradžioje ir gale suteikia truputį informacijos apie originalų rankraštį ir perrašymo laiką, bet nenurodo perrašinėtojo tapatybės. Yra žinomi 7 vertimo rankraščių  egzemplioriai, o lotyniškosios kronikos originalo tėra išlikę 4 rankraščiai (Karaliaučiuje, Torunėje, Berlyne ir Vienoje). Apie tai, kad po pirmojo P. Dusburgiečio kronikos išleidimo 1679 m. būtų ranka perrašytų M. Jerošino vokiškosios eiliuotos kronikos variantų, istoriografijoje neužsimenama. Taigi neaišku, ar šis A. Janulaičio fonde saugomas egzempliorius tiesiog mėgėjo darbas, ar nežinomas bandymas parengti rankraštį spausdinimui. M. Jerošino vertimas buvo labiau paplitęs už P. Dusburgiečio originalą abiejų autorių gyvenimo epochoje, tačiau tai pasikeitė XVII–XVIII a., nes P. Dusburgiečio kronika lotynų kalba buvo išspausdinta (nors ir šiek tiek pataisius originalą), o vokiškasis kronikos variantas dar laukė savo eilės. Jis išspausdintas tik XIX a. leidinyje „Scriptores rerum Prussicarum“ [2] bei atskirame M. Jerošino P. Dusburgiečio kronikos leidime senąja vokiečių kalba „Kronika von Pruzinland“ [3].

Mikalojus Jerošinas (apie 1290–1345) buvo poetas, Vokiečių ordino metraštininkas, savo kronikų vertimuose davęs papildomų žinių apie Lietuvą. Svarbiausias M. Jerošino darbas ir yra eiliuotas lotyniškos P. Dusburgiečio kronikos vertimas. Pats M. Jerošinas „Kronike von Pruzinland“ mini, jog vyr. magistras Liuteris fon Braunšveigas jį paskatino P. Dusburgiečio tekstą sueiliuoti vokiškai. Didelė vertimo dalis jau buvo paruošta, kai vienas pavyduolis jo rankraštį sunaikino. Bet vyr. magistras Ditrichas fon Altenburgas, paskyręs M. Jerošiną savo kapelionu, dar kartą paprašė jo išversti P. Dusburgiečio kroniką. M. Jerošinas ne tik suteikė kronikai gyvumo, patrauklesnę eiliuotą formą, bet ir įtraukė kai kuriuos įvykius, asmenis, kurių P. Dusburgietis neminėjo. Pvz., eiliuotos kronikos trečios dalies 36-ame poskyryje jis užrašė ordino magistro Liuterio fon Braunšveigo eilėraštį šventajai Barborai [4].