Prisimindami 1877 m. gegužės 27 d. San Franciske gimusią airių kilmės tragiško likimo Jungtinių Amerikos Valstijų šokėją, vieną moderniojo šokio pradininkių Isadorą Dunkan (tikrasis vardas Dora Angela), pristatome jos dviejų dalių atsiminimų knygą „Mano gyvenimas“. Pirmas šios knygos leidimas anglų kalba pasirodė 1927 m., tuoj po tragiškos šokėjos mirties, o antrasis išleistas Londone 1928 m. [1] Į lietuvių kalbą I. Dunkan atsiminimus išvertė žurnalistas, Lietuvos mokytojų profsąjungos gimnazijos Kaune mokytojas, vertėjas Jonas Norkus, o išleido spaudos bendrovė „Septynetas lelijų“. Pirmą atsiminimų dalį 1932 m. išspausdino kooperatinė „Raidės“ spaustuvė, iliustracijoms panaudojo „Spindulio“ cinkografijos technika parengtas klišes. Antrąją atsiminimų dalį išspausdino A. Bako spaustuvė 1933 m., iliustracijų klišės liko „Spindulio“.

I. Dunkan netikėtai žuvo nespėjusi baigti savo atsiminimų, todėl antroje atsiminimų knygoje yra surašyta trumpa apžvalga to gyvenimo tarpsnio, kurio nespėjo aprašyti pati autorė. Šios knygos dalies tekstą lietuvių kalba parengė J. Norkus. Tai nėra tikslus teksto iš 1927 m. anglų kalba išleistų atsiminimų vertimas (kai kuriuos įvykius J. Norkus interpretavo savaip).

Savo atsiminimuose I. Dunkan detaliai aprašė sudėtingą kelią į pripažinimą, meilę impulsyviam, natūralių judesių šokiui, kuris turi būti sielos veidrodis, gestais ir judesiais išreiškiantis šokėjo vidaus jausmus, maksimaliai atviras ir tuo pačiu paslaptingas. Atsiminimuose ji taip pat aprašė žmones, su kuriais ją suvedė gyvenimas, meilę įvairiems vyrams ir moterims. Kai kurie žmonės, pvz., Augustinas Deilis, nesupratęs jos šokio, ar jos pirmoji meilė, lenkų dailininkas Ivanas Miroskis, žadėjęs ją vesti, bet nepasakęs, jog jau yra vedęs, buvo lemtingi dėl įgytos patirties. Vienas paskatino nepaklusti tradicinio šokio diktatui ir siekti savo tikslų šokyje, kitas lėmė apsisprendimą nesusisaistyti vedybiniais saitais (tas laisvos meilės principas buvo sulaužytas tik su rusų poetu Sergėjumi Jeseninu). Beje, atsiminimuose aprašytas ir vėlesnis šokėjos susitikimas su I. Miroskio žmona bei geri santykiai su ja.

Kitas I. Dunkan susižavėjimas aktoriumi Oskaru Beregiu, knygoje vadinamu Romeo (pagal jo vaidmenį, žymintį jų pažinties pradžią), taip pat buvo trumpalaikis, nes „Romeo“ ją paliko dėl karjeros, atsisveikinimui dar suvaidinęs Marką Antonijų. Prieš tai buvo žmonių, kuriuos šokėja norėjo artimiau pažinti, bet jie jos arčiau neprisileido: tai skulptorius Ogiustas Rodenas ir prancūzų rašytojas Andre Bonje.

Dar buvo meilė antikai, Olimpo dievams, senovės Graikijai. Būtent antikoje I. Dunkan matė savo šokio ištakas. Tai atvedė Dunkanų šeimą (šokio pasaulyje dar yra žinomas Isadoros brolis Raimundas) į Graikiją, Atėnus, kur Akropolio pašonėje jie pradėjo statyti savo Kopamą (šventą šokių vietą, kurioje turėjo įsikurti I. Dunkan šokių mokykla). Nors įsikūrimas buvo sudėtingas ir brangiai kainavo, jų šokių šventovė buvo pastatyta (Pirmojo pasaulinio karo metais ji buvo panaudota karo tikslams, o joje įkurdinus sužeistuosius nebeliko meninės aplinkos, turėjusios skatinti įkvėpimą).

I. Dunkan šokio mokyklos buvo įsikūrusios Vokietijoje (Griunevalde), Graikijoje (Atėnuose), Prancūzijoje (Paryžiuje), JAV (Niujorke), Rusijoje (Maskvoje). Tiesa, išvykusi iš JAV, šokėja nuo 1900 m. kurį laiką dirbo ir gyveno Didžiojoje Britanijoje, Londone. Deja, ten jos laisvo šokio nepripažino taip pat, kaip ir JAV, nors mokydama turtingųjų vaikus ir susirinko nemažai gerbėjų. Ją taip pat dažnai traukė meno žmonių Meka Paryžius. Šiame mieste ji ne kartą šoko, jame gana skandalingai pabuvojo su S. Jeseninu [2], o 1912–1914 m. turėjo ir savo šokių mokyklą.

Didžiausio populiarumo, pasak pačios I. Dunkan, ji sulaukė būtent Berlyne, kuriame 1905 m. į jos asmeninį gyvenimą įsiveržė anglų režisierius, aktorius, rašytojas Gordonas Kreigas, su kuriuo susilaukė pirmojo vaiko, dukrelės Deirdrės. Gal dėl pažinties su G. Kreigu Berlynas I. Dunkan atrodė ir profesinės sėkmės miestas. Už jau kartą vedusio ir penkis vaikus iš kitos santuokos turėjusio G. Kreigo I. Dunkan tekėti neketino dėl anksčiau minėtų principų, nors ir puoselėjo jam didelę, aistringą meilę bei kartu nerimastingai laukė į pasaulį ateisiančio kūdikio. I. Dunkan aprašė, koks sunkus buvo tas laukimas ir pats gimdymas.

I. Dunkan supažindino G. Kreigą su italų aktore Eleonora Duze. Kaip paaiškėja skaitant jos atsiminimų knygą, I. Dunkan ir E. Duze buvo ne tik geros draugės, bet ir mylimosios. Apie kitą jos moteriškos lyties mylimąją Mersedes de Akostą atsiminimuose nerašoma, bet yra išlikęs laiškas, kuriame I. Dunkan prisipažįsta ją mylinti.

Šokėja taip pat aprašo meilę verslininkui, siuvamųjų mašinų magnato Aizako Merito Singerio sūnui, Paris Singeriui (magnatas turėjo 24 vaikus, Paris buvo dvidešimt antras jo vaikas). P. Singeris jos atsiminimų knygoje taip pat gavo literatūrinio personažo Lohengrino vardą. I. Dunkan atsivėrė kitoks gyvenimas: plaukiojimas jachta, užsakomieji koncertai. Dėl įvairių verslo reikalų pora nedaug laiko praleisdavo kartu, bet P. Singeris finansavo I. Dunkan šokių mokyklas ir jos šokių pasirodymus, o po kiek laiko į pasaulį atėjo jų sūnus Patrikas. P. Singeris leido I. Dunkan ir jos vaikams mėgautis prabanga, rengė pobūvius, bet pats ne visada juose būdavo. Gal todėl, kad į jo norą susituokti I. Dunkan atsakė principingu „ne“, motyvuodama, jog vedybinis gyvenimas ne jai. Jos „Lohengrinui“ su kita išvykus į Egiptą, ji vis tiek tikėjosi, gal jų santykiai pasitaisys, laukė P. Singerio, kuris turėjo ją ir vaikus aplankyti grįžęs iš Egipto. Bet tada atsitiko lemtinga nelaimė, kurią I. Dunkan, giliai tikinti ezoterika ir pasąmonės srautu, nujautė.

Į Paryžių atsivežusi vaikus I. Dunkan susitiko su P. Singeriu, o po susitikimo vairuotojas turėjo parvežti vaikus ir auklę į namus, bet jam nesuvaldžius automobilio visi įkrito į Seną ir 1913 m. balandžio 19 d. žuvo. Po nelaimės I. Dunkan rado paguodą pas E. Duze. Atsiminimuose rašoma apie akivaizdžiai intymius, dangstomus nuo viešumos jų santykius. Bet ir su P. Singeriu santykių I. Dunkan visai nenutraukė. Turėjo gimti dar vienas jų kūdikis, kuris galėjo užpildyti po vaikų mirties susidariusią tuštumą, bet šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti – tik gimęs kūdikis mirė. Po netekties I. Dunkan paguodą trumpam rado savo gydytojo Andre glėbyje, bet vėl sugrįžo pas savo „Lohengriną“, tuo metu gastroliavo po pasaulį: Ciurichą, Atėnus, Niujorką, Buenos Aires, Rio de Žaneirą, Havaną ir kitur. Ir tada I. Dunkan pasiekė žinios apie revoliuciją Rusijoje bei vilionės ten vykti. 1921 m. pasidavusi toms vilionėms, be to, išgirdusi burtininkės pranašavimą, jog ten ištekės, I. Dunkan pradėjo vieną paskutinių savo gyvenimo etapų. Rusijoje 1922 m. ji ištekėjo už 18 metų jaunesnio poeto S. Jesenino, kurį, siekdama apsaugoti nuo jo aplinkos, net buvo išsivežusi į Vakarus. Būtent šiame gyvenimo etape, tarsi teisindamasi dėl savo meilės S. Jeseninui, ji yra pasakiusi, jog „moteris, pažinusi tiktai vieno vyro meilę, yra lyg tasai klausytojas, kuris girdėjo tiktai vieno kompozitoriaus muzikos kūrinius.“ [3] Jų santykiams nesusiklosčius dėl poeto girtavimo ir grubaus elgesio, I. Dunkan ir S. Jesenino keliai po poros metų santuokos išsiskyrė.  1924 m. poetui grįžus į Rusiją, I. Dunkan liko Paryžiuje ir ten 1925 m. sužinojo, kad jis nusižudė Petrogrado viešbutyje. 1924 m. šokėja galutinai nutraukė ir ryšius su Rusija, kur buvo įkūrusi savo šokių mokyklą. Iš atsiminimų nematome, kiek ji buvo nusivylusi tuo „sovietiniu rojumi“, bet tikriausiai ne mažiau nei savo vyru S. Jeseninu.

I. Dunkan nuoširdžiai tikėjo išsipildžiusiomis pranašystėmis apie artimųjų mirtį, o netrukus pasitiko ir savąją lemtį. 1927 m. rugsėjo 14 d. jos gyvenimo gija netikėtai nutrūko. Mirties aplinkybės buvo taip pat šokiruojančios, kaip ir visas jos gyvenimas – į automobilio ratą pakliuvęs raudonas jos šalis pasmaugė juo apsigobusią šokėją. Karstas su I. Dunkan palaikais buvo sudegintas Paryžiaus krematoriume, o urna buvo padėta ant to paties kilimo, ant kurio ji paskutinį kartą šoko [4]. Nors Lietuvoje I. Dunkan pasekėjų nebuvo, bet Kaune 1926 m. gastroliavo I. Dunkan pasekėjos Anos Keri plastinis baletas [5], o Rygoje 1927 m. gastroliavo I. Dunkan brolis Raimundas [6].

Lietuviškame atsiminimų knygos leidime, kaip ir angliškame, daug iliustracijų iš įvairių I. Dunkan gyvenimo tarpsnių bei su ja susijusių asmenų fotografijų, yra ir nuogų šokėjų iliustracijų, kurios su tekstu niekaip nesusijusios. Knygoje nepateikta, iš kur paimtos iliustracijos (jų yra 17), jos sudėtos atsitiktine tvarka ir atsitiktinėse vietose, nesiejant jų su tekstu. Knygą dėl daugybės detalių, kurių konteksto mes dabar nežinome, skaityti kiek sudėtinga, bet ji įdomi dėl autentiško intriguojančių I. Dunkan gyvenimo vingių aprašymo.