Fantastinės literatūros Lietuvoje pradininko Viktoro Kropo romanas „Valentino“

Nuotykingas rašytojo gyvenimas ir pirmosios knygos

Rašytojas Viktoras Kropas (1902 08 13 Vilniuje – 1973 11 02 Kaune) buvo įdomi, nenustygstanti vienoje vietoje, paslaptinga asmenybė. Daug laiko V. Kropas praleido Brazilijoje: ekspedicijose po Amazonės džiungles ieškodamas aukso ir nuotykių, svetimšalių legione, vietos kalėjime (nors ir neaišku, kiek ta patirtis tikra, kiek išgalvota) San Paulo mieste, šias patirtis perteikė ir nuotykinėje literatūroje vaikams. V. Kropas buvo San Paulo lietuvių sporto sąjungos „Lithuania“ iniciatorius ir jos valdybos sekretorius, gimnastikos instruktorius, rengė sporto šventes, šios organizacijos Meno sekcijos vaidinimus. Ši veikla liudijo ir apie kiek ramesnį V. Kropo gyvenimą, bet rašytojo leidžiamų knygų „autentiškumui“ reikėjo būtent tos audringosios jo gyvenimo dalies. Nuotykinėje dviejų dalių knygoje „Lampeo“ jis rašė apie Brazilijos plėšikų karaliaus nuotykius, kuriuose matome ir autoriaus klajonių po Brazilijos džiungles akcentų, o pats autorius teigė realiame gyvenime matęs to plėšiko prototipą. Paradoksalu tai, kad knyga apie Brazilijos plėšiką 1935 m. buvo išleista Lietuvoje, o dar 1929 m. Brazilijoje, San Paule, pasirodė jo „istorinis romanas“ apie legendinį žemaičių plėšiką Joną Vaitkų „Raudonkrūtinis“ (tai buvęs šio plėšiko pseudonimas). V. Kropas šioje knygoje Raudonkrūtinį pavertė kazoku ir suteikė jam kaubojaus bruožų. 
     
Knygoje „Svetimšalių legione“, išleistoje 1936 m. Kaune, jis jau tiesiogiai pasakoja apie savo nuotykius Brazilijoje. Rašytojas ten gyveno nuo 1928 m., kai su tėvais ir broliais emigravo į Braziliją, dirbo kavos plantacijose. Iš jų pabėgęs užsiėmė įvairia kita veikla tiek San Paule, tiek ekspedicijose po Amazonės džiungles, tiek tikrose ar tariamose kovose svetimšalių legione.
     
Vis dėlto labiausiai V. Kropą išgarsino fantastikos žanro knygelė vaikams „Svečiuose pas marsiečius“. Ji, parašyta dar 1930 m. Brazilijoje, bet išleista tik 1936 m. Kaune, pelnė V. Kropui fantastikos literatūros vaikams pradininko Lietuvoje šlovę. Deja, šlovė buvo trumpalaikė, nes gero įvertinimo knyga nesulaukė. Šią knygą apie neįtikėtinus našlaičio Vytuko nuotykius Kanados taigoje (miškuose) ir jo skrydį į Marsą išleido Nepriklausomųjų žurnalistų ir rašytojų grupė, V. Kropas buvo šios grupės narys. Vienas iš knygos tikslų turėjo būti supažindinti skaitytojus su Marso planeta, tačiau visgi ten daugiau fantastikos nei realių faktų. Pavyzdžiui, Vytukui paklausus piloto, ar reikia pasirūpinti maisto ir gėrimų prieš skrydį į Marsą, pilotas jį nuramina, kad užteks „poros buterbrodų ir stiklo arbatos“ ir jie pasieks Marsą. Patys Marsiečiai apibūdinami kaip 2,5 karto didesni už žmogų, plikomis galvomis ir didelėmis akimis, plunksnuotomis rankomis su čiuptuvais jų galuose. Vytukas Marse taip pat pastebėjo, kad chlorofilas šios planetos augalus nudažo mėlynai-žalia spalva, oras Marse retesnis, o temperatūra žemesnė. Marso džiunglės pilnos vabzdžių, čia nėra žuvų, bet gausu gyvių, prisitaikiusių prie Marso sąlygų (prie oro prisitaikę plaučiai, kailiai ir pūkai, saugantys nuo šalčio). Visgi kitas svarbus knygos aspektas yra patriotinis – pabaigoje Vytukas apdovanojamas „Respublikos vardu aukštuoju ordenu“ ir sulaukia paskatos: „viską dėk ant tėvynės aukuro“. 
 
 
 
 
Avantiūristo romanas „Valentino“ 
 
Nieko stebėtino, kad ir kitą rašytojo knygą, meilės romano ir nuotykinės literatūros mišrainę, autoriaus pavadintą avantiūristo romanu „Valentino“, 1937 m. išleido ta pati Nepriklausomųjų žurnalistų ir rašytojų grupė. Romano pirma apysaka, pavadinta „Valentino“, buvo parašyta San Paule. Tai liudija data ir vieta, įrašyta jos pabaigoje: „1930-V-30. São-Paulo“. Beje, kiekviena knygos apysaka, jei galima tikėti autoriumi, parašyta skirtingose vietose ir skirtingu laiku. Štai romano apysaką „Dūnojaus bangos“ autorius parašė dar 1921 m. Maskvoje (kai mokėsi ten gimnazijoje), „Neptūno karnavalas“ parašytas 1930 m. Paryžiuje, apysaka „S-ta Teresa“ fazendos paslaptys“ sukurta 1932 m. Santose (miestas Brazilijos pietryčiuose), „Jūros gelmių pabaisos“ – 1930 m. Madeiroje (Portugalija), o romano paskutinė apysaka „Ekspedicija į „Mirties upės“ sritį“ parašyta jau 1933 m. Kaune.  
     
Romano apysakos nėra tarpusavyje susijusios, skirtingi tiek jų siužetai, tiek veikėjai. „Valentino“ tiksliau būtų vadinti ne romanu, o apysakų rinkiniu. Knygos pagrindinė tema – meilė, tad ją su išlygomis galima vadinti „meilės romanu“, bet du knygos skyriai šio apibrėžimo neatitinka. Atrodytų, meilė pulsuoja nuo pirmųjų knygos puslapių, bet apysakose „Jūros gelmių pabaisos“ ir „Ekspedicija į „Mirties upės“ sritį“ jos jau nerasime. 
 
 
 
     
Apysaka „Valentino“ yra apie aistringą meilę žaviajai kreolei iš Rio de Žaneiro Manuelai ir turtuolio dukrai Viktorijai. Pats romanas pavadintas „Valentino“, nes šioje apysakoje Manuelos aplinkos žmonės pagrindiniam herojui davė vardą Valentino (tai jiems asocijavosi ne su romantišku jaunuoliu, o su mergišiumi). Istorija galimai nėra vien autoriaus fantazijos vaisius, joje būtų galima ieškoti ir autobiografinių elementų, bet neįmanoma nustatyti, kiek knygoje autoriaus asmeninės patirties, o kiek išmonės. V. Kropas viename savo straipsnyje, išspausdintame žurnale „Skautų aidas“, [1] aprašė istoriją su Manuela, kurią jam papasakojęs brangakmenių paieškos ekspedicijoje kartu su V. Kropu keliavęs kapitonas (prie straipsnio net įdėta šio kapitono nuotrauka). Kad tai ta pati istorija, kurią rašytojas įtraukė į knygą „Valentino“, garantuoti negalima. Juo labiau, kad ir V. Kropo atsiminimai, tiek paskelbti Lietuvos spaudoje („Pavasario“, „Skautų aido“ žurnaluose, „Ryto“ laikraštyje, jo 1934 m. redaguotame laikraštyje „Iliustruotas pasaulis“ ir kt.), tiek publikuoti knygoje „Svetimšalių legione“ (1936) ar nuotykių romane „Džiunglių paslaptys“ (1936), nėra patikimi, kai kurie faktai kelia rimtų abejonių. V. Kropas apie save papasakojo ar parašė tik tiek, kiek jis pats norėjo, jog apie jį žinotų. Beje, atsiminimų straipsnių serijoje „Bananų pavėsy“ [2] V. Kropas rašė apie dėkingumą ir meilę jį nuo ligų ir žaizdų Amazonės džiunglėse išgydžiusiai Isaurai, kuri, pasak jo, taip pat buvo jį įsimylėjusi. Straipsnyje „Bananų pavėsy“ V. Kropas užsiminė Isaurai apie Lietuvoje paliktą meilę, bet daugiau apie jo asmeninį gyvenimą nieko nežinome. Nors ir mirė Kaune (sovietmečiu gyveno mažoje Marijampolės gatvelėje, 1964 m. pavadintoje I. Snitko g. ir paverstoje akligatviu), o 1969 m. buvo išspausdintas interviu su V. Kropu žurnale „Jaunimo gretos“ [3], jo asmeninis gyvenimas lieka paslaptis, tad ir knygoje „Valentino“ ieškoti asmeninių sąsajų su autoriumi neverta. 
           
Romanas „Valentino“ lengvai skaitomas, intriguoja, vilioja, įtraukia nuo pirmųjų puslapių, bet, kaip dažnai būna, perskaičius visą knygą nuvilia kartais dirbtinai supainioti, o kartais tiesiog primityvūs siužeto vingiai. Pirmoji apysaka savo siužetu artima Liūnės Janušytės „Korektūros klaidai“, bet nėra tiek atvira ir nuoširdi, galbūt dėl to, kad autorius siekė pagražinti, apipinti nebūtais dalykais ne tik savo, bet ir knygų herojų patirtį. V. Kropo romane daug svetimybių ir tolimų kraštų, kuriuos autorius buvo aplankęs, akcentų. Maskvoje rašytos apysakos pagrindinė veikėja pavadinta Maryte, bet asociacijos su Lietuva tuo ir baigiasi. Apysakoje vaizduojamas meilės trikampis tarp iš Moldavijos kilusios čigonų kunigaikštytės Marijos, karininko Viktoro Totorevičiaus ir kunigaikštytės Tamaros Bajarauskaitės. Tiesa, autorius, siekdamas intrigos, tiek supainiojo šios apysakos siužetą, kad net sunku suprasti, kas yra kas. Galų gale Marytę prarijo Dunojaus bangos, o pagrindinis herojus Viktoras liko su sužadėtine Tamara. Dar labiau miglota Paryžiuje rašyta istorija apie kreolės Teresos išgelbėtą keleivį, kažkokiu būdu patekusį į Paryžių ir slaugomą minėtos Teresos. 
       
1991 m. pasirodė antras „Valentino“ leidimas [4] ir romanas sulaukė antro gyvenimo, tad jį galime įvertinti jau iš laiko perspektyvos. Paskaičius V. Kropo kūrybos, taip pat ir šiais laikais perleistą „Valentino“, matome, jog V. Kropas nebuvo dideliu talentu apdovanotas rašytojas, bet kaip populiarių laisvalaikio skaitinių autorius jis nepelnytai užmirštas. Knygos „Valentino“ nepatartina skaityti visos ištisai, nes bendras įspūdis bus nuviliantis, bet skaitant kiekvieną knygos apysaką atskirai galima atrasti ir tai, dėl ko V. Kropą verta pažinti ir skaityti. KAVB turimas knygos „Valentino“ egzempliorius anksčiau priklausė Viktoro Saikausko asmeninei bibliotekai (yra tai liudijantis spaudas: „V. Saikausko knygynėlis Nr. 254“). V. Saikauskas buvo bendrovės „Spaudos fondas“, karo metais spaustuvės „Spindulys“ darbuotojas, knygrišys, turėjęs savo asmeninę biblioteką, kurią žymėjo minėtu spaudu. 
 
 
 
 
Nuorodos:
 
1.  Briliantų ieškotojai / Viktoras Kropas // Skautų aidas. – 1931, Nr. 12/13, p. 12–13.
2. Bananų pavėsy / Viktoras Kropas // Rytas. – 1931, birž. 23, p. 3–6; birž. 24, p. 3–5.
3. Ieškojęs Eldorado...: [interviu su Viktoru Kropu] / Algimantas Liekis // Jaunimo gretos. – 1969, Nr. 7, p. 20–21: portr.
4. Valentino: avantiūristo romanas / Viktoras Kropas. – 2-asis leid. – Kaunas: Orientas, 1991.
 
 
 
 
Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino Beatričė Jurgaitytė
 
 
Atnaujinta 2022-08-12 11:48

Daugiausiai skaityta