Archaizuota, mitologizuota lietuvių kalba Antano Šmulkščio-Paparonio kelyje į tautinį epą

Rašytojas, kunigas, politikas Antanas Šmulkštys (1886 02 16 Gudiškiuose, Marijampolės apskr. – 1951 02 27 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse) dar ankstyvajame savo kūrybos laikotarpyje (1904 m.) pasirinko Paparonio slapyvardį, ir šis jam taip prigijo, kad dažniau buvo vadinamas slapyvardžiu, negu pavarde. Pats A. Šmulkštys, aiškindamas slapyvardį (tą išaiškinimą galima rasti Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje (toliau – VUBR), nedideliame A. Šmulkščio-Paparonio fonde), jį siejo su budėtoju ir sargu, žadinusiais žmones iš miego, o jų ženklas buvęs žąsis [1].  Apie Paparonį šiame išaiškinime rašyta ne kaip apie slapyvardį, jis minimas šalia kitų dievų ir deivių, akivaizdu, kad tai išrašas iš rašytinio šaltinio. Mitologas Gintaras Beresnevičius straipsnyje apie A. Šmulkščio-Paparonio lietuvių epą „Sugrįžę dievai“ [2] užsimena, kad toks slapyvardžio išaiškinimas gali būti kildinamas iš Teodoro Narbuto raštų. Iš tikrųjų T. Narbutas „Lietuvių tautos istorijos“ pirmame tome apie deivę Budintoją rašė: „Daugelis lenkų ir lietuvių giminių iki šiol turi herbą su žąsimi, vadinamą Budžiu (Budzisz) arba Paparona. [...] Žodis Paparona [...] yra grynai lietuviškas, jį vartoja mano užkampio kaimiečiai, norėdami apibūdinti kariškį, stovintį sargyboje; sako Paparonas; o nakties budėtojas, kuris turi budėti be pertraukos visą naktį, vadinasi Sargas; stovyklos sargas – Paparoniszkas Sargas. Tai įgalina mane laikyti deivės Budintojos ženklu žąsį“ [3].
 
Tokio slapyvardžio pasirinkimas liudija A. Šmulkščio polinkį į mitologiją, ieškojimą joje tautos šaknų. Ankstyvojoje jo kūryboje taip pat buvo užuomazgų to, ką jis vėliau pavadino tautos epo kūrimu bei sąmoningu archajiškos ar ją imituojančios lietuvių kalbos vartojimu. Dviejų scenos vaizdelių knygelėje „Kitaip Praamžis lėmė“ [4] įtrauktas kūrinys „Vakarinė daina“ stebina ne tik naiviu primityvumu, bet ir asociacijomis su 1948 m. parašytu kūriniu „Pasakų atošvaistos“. Praamžis, tuo metu (1920 m.) laikytas laimingai pasibaigusios dramos amžininku, liudininku, iš tikrųjų buvo „Pasakų atošvaistų“ Pramžis, antrinis svarbiausio ir vienintelio lietuvių dievo Aukštiejaus vardas. Kaip teigia Norbertas Vėlius, Pramžių Paparonis „paėmė iš T. Narbuto, kuris šiuo vardu (Pramžimas) vadino „pirmąjį ir visuotinai paplitusį Senojo pasaulio dievą“, likimo lėmėją. Kitas Aukštiejaus antrinis vardas Prarimis, atrodo, sudarytas paties Paparonio, nusižiūrėjus į T. Narbuto vardą Praurimė, kuriuo buvo vadinama „šventosios ugnies deivė, viena seniausių senojo pasaulio dievybių“. O padaryti šį vardą vyriškos giminės paskatino J. I. Kraševskio samprotavimai, kad Praamžius (Pramžimas) buvusi abiejų lyčių dievybė, Praurime (Praurme) buvęs jo moteriškasis vardas, ir jis esąs sudarytas iš žodžio ramus [...]“ [5].
 
 
„Vakarinėje dainoje“ matome ne sužmogintą dievų ir deivių, gamtos jėgų pasaulį, kaip „Pasakų atošvaistoje“, jame ta pati mintis „Kaip danguje, taip ir ant žemės“, tas pats pasvarstymas, ar leistina žemės, arba nuodėminga, meile mylėti tiems, kurių pašaukimas draudžia tokią meilę. A. Šmulkštys „Pasakų atošvaistose“ ne tik sužmogina gamtos jėgų, dievų ir deivių meilės santykius, bet ir neteisia jų dėl nesantuokinių ryšių, neištikimybės, meilės intrigų. Lygiai taip jis neteisia ir vaidilaitės dėl meilės jaunam vaidilai. Vaidilą Gintvytį, dėl kurio dainos vaidilaitė Branguolė užmiršta savo pareigą saugoti ugnį, autorius padaro vieninteliu jos užtarėju, bet ne todėl, kad šis ją mylįs, o kad nori apginti teisę mylėti ir būti mylimam. Matydamas, jog nuteistos myriop dėl aukuro ugnies neišsaugojimo vaidilaitės neapgins, vaidila ryžtasi žengti kartu į bendrą kapą, jau lyg ir suprasdamas, jog ji jam skirta. Bet tuo metu įsikiša aukštesnės jėgos, Perkūnas nutrenkia Krivį. Autorius neskuba džiaugtis laiminga pabaiga, bet Gintvyčio lūpomis taria: „Ne taip Dievas teisia, kaip žmonės teisti paprato“ [6]. Kas žino, gal taip ir neparašytoje „Pasakų atošvaistų“ trečiojoje dalyje, kurios pagrindiniai veikėjai turėjo būti ne dievai, gamtos jėgos, o žmonės, ši mintis būtų labiau išplėtota, bet ją jis pritaiko ir sužmogintiems Saulės, Mėnulio, Perkūno, Aušros, Vaivos, Aušrinės, Ramunės ir kitų santykiams.
 
Su „Pasakų atošvaistomis“ panašumų turi ir A. Šmulkščio-Paparonio eilėraščių knyga „Eilių rinkinys“ [7], bet ne turinio, o dėl laisvo kitų autorių kūrybos vertimo bei archaizuotos poetinės kalbos. Šiame eilėraščių rinkinėlyje įdėta A. Puškino, M. Lermontovo, J. V. Gėtės, A. Mickevičiaus, J. Slovackio ir kitų poezijos vertimų. Daugelį vertimų, suprasdamas, jog nutolo nuo originalo, A. Šmulkštys vadino „sekimu“, taip tikėdamasis šiek tiek sušvelninti kritikų pasipiktinimą dėl minties, turinio iškraipymų ar net naujai sukurtų posmelių. Bet J. Slovackio poemos „Šveicarijoj“ vertimą A. Šmulkštys „sekimu“ nevadino, matyt, buvo įsitikinęs, jog šį kūrinį tinkamai išvertė. Tai buvo klaida, kuria tuoj pasinaudojo literatūros kritikas ir J. Slovackio žinovas V. Bičiūnas. Vertime atradęs tai, ko J. Slovackio poemoje nėra, V. Bičiūnas su pasimėgavimu rašė: „Neminint to, kad Slovackio išsvajotą moterį Paparonis pakrykštijo „Marytės“ vardu (posmas VI), kad vienur kitur pakeista vaizdų ir ištisų posmų tvarka, padaryti praleidimai ir papildymai [...], pačio vertimo su veikalu panašumas ir literarinės prasmės perdavimas dažnai yra tiesiog neįmanoma. [...] Visa ką rasite Paparonio VI-me „Šveicarija“ posme, ir „dievaitę linksmutę“, ir „jungtuvių dieną“, ir „senąją močiutę“, tik nerasite spindinčios saulės žaismo aureolės, apsupančios Slovackio posakius, o vietoj dviejų angelų „siūbuoja“ poetas su savo Maryte [...]. Ir kodėl taip atsitiko, kad Slovackio krikštolų skraistė virto Paparonio „staltiese“, jog nežinia iš kur atūžus audra ėmė švaistytis po mūs numylėtus (sic!) pušynus“, tuo tarpu kai pas Slovackį tyli Šveicarų pušynai. [...]“ [8]. Ne ką geriau V. Bičiūnas įvertino ir šio eilėraščių rinkinio poetinę kalbą, kuri esanti nepakankamai apvaldyta ir senstelėjusi. 
 
 
Leonas Gudaitis „Pasakų atošvaistų“ pabaigoje publikuotame straipsnyje „Laikas ir žodis“ poeto laisvus vertimus nepagrįstai nurašo aušrininkų kartos literatų įpročiui perkurti originalą. Laisvas turinio ir formos traktavimas vertime visuomet buvo nepageidaujamas, aušrininkai to taip pat nevadino vertimo privalumu. Tad A. Šmulkštys, 1948 m. sausio mėnesį pradėjęs „laisvai“ versti Juozapo Ignoto Kraševskio poemą „Vitolio rauda“, elgėsi ne kaip aušrininkai, o kaip pats buvo pratęs. Poemos „tobulinimas“ ilgai netruko, nes pats rašytojas suprato, jog tikrai netilps į „Vitolio raudos“ rėmus, ir tą darbą laikė „tautos epo“ kūrimu. Išlikęs sąsiuvinis su vertimo bandymu saugomas VU bibliotekos rankraščių skyriuje (VUBR f. 206-5). 
 
L. Gudaitis minėtame straipsnyje „Laikas ir žodis“ (KAVB saugomas ir rašomąja mašinėle spausdintas šio straipsnio juodraštis) preciziškai aprašė „tautos epo“ virsmą (cituojamos straipsnio ištraukos): „[...] Savi intarpai taip išsiplėtojo, kad pareikalavo kitoniško siužeto. Laisvai atpasakojus du „Vitolio raudos“ skyrius, beliko vertimą nutraukti ir antroje sąsiuvinio pusėje atsiduoti meninei išmonei. Per 33 lapus smulkute rašysena nusidriekė juodraštiniai originalaus kūrinio apmatai. [...] Sąsiuvinyje autorius pažymėjo iš „Vitolio raudos“ tepanaudojęs kai kurias smulkmenas. Su rašomu veikalu, kuriam parinko antraštę „Pasakų atošvaistos“ (pirmasis variantas vadinosi „Pasakų prošvaistės“), A. Šmulkštys supažindino netolies gyvenančius rašytoją Vincą Mykolaitį – Putiną ir kalbininką Jurgį Talmantą. [...] 1949 m. kovo 10 d. buvo užbaigtas pirmosios dalies antrasis variantas – 132 nedidelio formato puslapių mašinraštis, spausdintas per pusantro intervalo (VUBR, f. 206-11). [...]  Birštone per trejetą mėnesių reikšmingai papildė  ir pertvarkė atsivežto mašinraščio pirmąjį egzempliorių, patikslino aiškinantį mitologines lietuviško epo problemas „Autoriaus žodį“ – parengė rečiau vartojamų žodžių žodyną. [...] 1951 m. vasario 27 d. A. Šmulkščiui mirus, galutinai autoriaus sutvarkytą 53 skirsnių „Pasakų atošvaistų“ variantą M. Sakauskaitė perspausdino mašinėle keturiais egz., kurių vieną padovanojo P. Mikalauskui, kitą – antikvarui P. Matkevičiui – abiem už pagalbą perduodant velionio palikimą valstybinei saugyklai. P. Mikalausko egzempliorius ir ankstesnis „Autoriaus žodžio“ variantas kartu su kitais retais ar unikaliais Paparonio tekstais įsigyti žymaus kolekcininko Domininko Akstino jo asmeninian archyvan Kaune [...]“ [9].
 
Knygoje taip pat pateikiama poeto Justino Marcinkevičiaus prakalba „Pradžių pradžios“, literatūrologės Viktorijos Daujotytės straipsnis „Sugrįžus prie tautinio epo“ ir mitologo Norberto Vėliaus straipsnis „Poetinio pasaulio kūrimas“. 1993 m. rašytojo brolio sūnaus Albino Šmulkščio lėšomis V. Andziulio „ab“ spaustuvėje išleistose „Pasakų atošvaistose“ įtrauktas ir prieštaringai vertinamo „Autoriaus žodžio“ paskutinis variantas, rašytas 1949 m. gruodžio 2 d. Birštone, bei jo sudarytas „Rečiau vartojamų žodžių žodynas“. L. Gudaičio straipsnyje išspausdintas šio žodyno papildymas su komentarais apie žodyną ir nežymius kūrinio kalbos patvarkymus. L. Gudaitis pastebėjo: „A. Šmulkštys-Paparonis rėmėsi gimtąja vakarų aukštaičių tarme, kurios pagrindu susiformavo mūsų literatūrinė kalba, todėl taisyklingai rašė ir nepriekaištingai kirčiavo. [...] Liko neįprastų dabartinei literatūrinei kalbai žodžių samplaikų ir neteiktinų sakinio konstrukcijų, tačiau jas turime priimti tokias, kokios yra ; pastangos moderninti tekstą prieštarautų autoriaus principams ir pakenktų kūrinio istorizmui. „Pasakų atošvaistos“ – įvairiopai sėkmingas poezijos archaizavimo eksperimentas. Reikia stebėtis, kaip šiame nedideliame plote sutilpo toks išskirtinis leksikos ir frazeologijos apstas. Nuo jaunumos A. Šmulkštys gilinosi į kalbos dalykus, spaudoje mėgėjiškai svarstė skolinių vartojimo klausimus, palaikė įsisenėjusius barbarizmus, siūlė radikaliai keisti rašybą. Keliolika Paparonio žodynėlių (VUBR, f. 206-11, 15, 16, 18) laukia leksikologų dėmesio. [...] Išliko keletas „Pasakų atošvaistos“ pirmajai daliai skirto „Rečiau vartojamų žodžių žodyno“ juodraštinių nuotrupų (VUBR, f. 206-15) ir trys ranka perrašyti variantai (Ten pat, f. 206-11). A. Šmulkštys pateikė daugiau kaip 300 kirčiuotų ir nekirčiuotų žodžių su trumpais jų reikšmių paaiškinimais. [...] Taikantis prie šiuolaikinio urbanizuoto skaitytojo, parengtas papildomas „Pasakų atošvaistų“ žodynėlis“ [10]
 
Apie „Pasakų atošvaistų“ kalbą L. Gudaitis taip pat rašė knygelėje „Tautinio epo kūrėjas“: „[...] stebinantis kalbos lobynas, magiškas jau seniai užmirštų ir niekada nevartotų vos vos nuspėjamos prasmės žodžių skambesys – byloja apie Lietuvoje nebūtą vis apimantį literatūrinės ir kalbinės archaizacijos eksperimentą. „Pasakų atošvaistos“ – lyg ne šio amžiaus viduryje sukurtas, o atkurtas praėjusių šimtmečių veikalas. [...] Į senovinį, primirštą žodį žiūrėdamas kaip į nepakeičiamą žaliavą praėjusių amžių gyvensenai atkurti, A. Šmulkštys ne sykį pakartotinai užsirašinėjo tai, kas galėjo bet kada praversti. Jis taip jautė gyvąją kalbą, kad net ir paties dariniai bei semantiniai naujadarai (7,5 % „Pasakų atošvaistose“ pavartotų retžodžių!) tarytum savaime įaugo į originalius ir verstinius tekstus“ [11]. Šie Leono Gudaičio pastebėjimai dėl A. Šmulkščio „Pasakų atošvaistų“ žodyno, kalbos archaizavimo, retų žodžių ir jo paties naujadarų – teisingi, tačiau ar tas kalbos archaizavimo eksperimentas pavyko – nežinia. 
 
Nesiliauja aistros ir dėl viso kūrinio „Pasakų atošvaistos“ vertinimo. Praėjus nemažai laiko nuo pirmojo knygos pristatymo vis dar išliko takoskyra tarp „tautinio epo“ šalininkų ir priešininkų, o  fronto linija – „Pasakų atošvaistos“ ir prieštaringai vertinamas jų autorius. Knyga pirmą kartą pristatyta Lietuvos rašytojų sąjungos klube 1993 m. vasario 10 d. Dalyvavo knygos bendradarbiai: literatūros mokslininkė prof. Viktorija Daujotytė, humanitarinių mokslų daktaras prof. Leonas Gudaitis, poetas Justinas Marcinkevičius, mitologas prof. Norbertas Vėlius, dailininkė Gražina Didelytė, leidėjas Dominykas Akstinas, bibliografas prof. Vladas Žukas, rašytojo sesers sūnus inž. Stasys Juodikis. „Pasakų atošvaistų“ ištraukas skaitė aktorius Laimonas Noreika. Veikė paroda, parengta D. Akstino (KAVB yra D. Akstino rašomąja mašinėle spausdintas, nepasirašytas tekstas apie šį renginį „Dievų erdvė: mintys apie Paparonio mitologinį epą“; jame sudėti literatūros vakaro dalyvių pasisakymai, įrašyti Lietuvos radijo „Literatūros akiračių“ laidai ir transliuoti 1993 m. vasario 20–21 d., pakartoti kovo 6 d.).
 
 
Tiesa, vienas pirmųjų būsimos knygos pristatymų įvyko dar 1991 m., kai Pranas Mikalauskas-Antalkis parengė A. Šmulkščiui-Paparoniui skirtą „Katakombų“ numerį [12]. Jame buvo paskleista mintis, jog reikėtų išleisti „Pasakų atošvaistas“, ir pirmą kartą išspausdintas šio kūrinio „Autoriaus žodis“, kur A. Šmulkštys neslepia ambicijų dėl tautinio epo ir prisipažįsta, jog tikslingai rūpinosi kūrinio kalbos archajiškumu:  „Mano tautinis epas parašytas hegzametru, kuris remiasi ne skiemenų ilgumu bei trumpumu ir ne žodžių savavališku kirčiavimu pagal ritmo reikalavimą, bet taisyklingu bendrinės kalbos žodžių kirčiavimu, sudarančiu du daktiliu ir vieną chorėjinį iki cezūros ir du daktiliu bei vieną chorėjinį po cezūros, kuri nelaužinėja žodžio ir neskaldo minties. Autorius stengėsi apvilkti savo kūrinį tokiu senoviniu rūbu, kuriame ir turinys, ir forma dvelktų senove. Tuo tikslu buvo rengiama vartoti naujoviški žodžiai ir visos naujovinės priemonės, kuriant vaizdus ir palyginimus. Visa medžiaga yra apvilkta ramios, sakyčiau, bejausmės epinės poezijos rūbu, tik kai kur blyksteli lyrinė liepsnelė, bet ji greitai gęsta epinių įvykių slopinama. Veikalo turinys skaidomas į tris dalis. Pirmoj daly veikia dievas, dievai ir dvasios. Žmogus čia tiek tepaliestas, kiek jis įsipina į antgamtinių jėgų veikimą, bet jokio lemiamo vaidmens jis neturi. Antroj daly veikia žmogus dar tampriai susijęs su antgamtinėmis jėgomis, kurios galų gale ima viršų. Trečioje dalyje veikia didvyriai, bet jau naudodamiesi žmogaus protu, kuris nugali ir milžinų grynai fizinį pajėgumą ir sugeba burti kolektyvią jėgą tautos formuoti. Šiam turiniui naudojau tiktai mūsų tautosakinius šaltinius – sakmes, padavimus, pasakas, dainas, priežodžius, patarles, mįsles. [...] Tokiam tautiniam epui sukurti visiškai pakaktų tautosakinę medžiagą panaudoti. Deja, jinai yra tokia dar žalia ir tiek jos maža, kad autorius turėjo sueiti į pažintį irgi su negausia šios srities užsilikusia jau ne liaudiška medžiaga. [...] Mūsų senovės tyrinėtojai dažniausiai buvo svetimšaliai, nemoką lietuvių kalbos. Dėl to be skausmo atmečiau Stryjkovskio, Dlugošo, Lasickio, Narbuto, Kraševskio, Kojalavičiaus ir Bruknerio samprotavimais dėl lietuvių senovės religijos ir jų priešistorinės veiklos. Graikų Olimpo ir Romos panteono dievai bei dievaičiai, perkelti Lietuvon, nieko bendro neturi su mūsų tauta. [...]“ [13].
 
Tekstą reikėtų vertinti atsargiai, nebūtinai priimant tai, kas jame rašoma, už gryną pinigą (pavyzdžiui, teiginį apie religijos bei mitologijos šaltinių bei tautosakinės medžiagos naudojimą). Štai mitologas N. Vėlius įrodė, jog dalis „Pasakų atošvaistų“ vaizdų ir dauguma mitinių personažų vardų bei jų funkcijų yra perimta iš mitologinių darbų, o ne iš tautosakos. Tai rodo ir rankraštinė medžiaga VUBR f. 206, kurioje yra daug T. Narbuto, S. Daukanto, J. I. Kraševskio ir kitų rašytinių šaltinių, literatūros išrašų. Akivaizdu, kad autorius dažnai naudojosi ne pirminiu šaltiniu, o vėlesne literatūra, pavyzdžiui, kaip pastebi N. Vėlius, vyriausio dievo Aukštiejaus vardas paimtas ne iš J. Lasickio veikalo „Apie žemaičių dievus“ (1615), o iš S. Daukanto „Būdo senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845), kur jis jau gerokai sunormintas, paverstas Aukštėju. N. Vėlius pagrįstai mano, jog „Autoriaus žodžio“ teiginius galėjo lemti istorinės aplinkybės. A. Šmulkštys, aišku, nesiekė išleisti „Pasakų atošvaistų“ prisidengdamas tautosaka, nors tam tikro apsidraudimo galėjo būti –  rašytiniai mitologijos šaltiniai sovietinėje visuomenėje buvo mažiau toleruojami nei tautosaka. Be to, turbūt teisinga ir kita N. Vėliaus pastaba, jog A. Šmulkštys atmetė ne pačius autorius, o jų brukamus svetimus dievus bei lietuvių kilmės iš romėnų teoriją [14].
 
Kai kuriuos mitologinius veikėjus „Pasakų atošvaistose“ A. Šmulkštys pats perdirbo, naudodamasis rašytiniais šaltiniais, arba sugalvojo. N. Vėlius straipsnyje „Poetinio pasaulio kūrimas“ rašo: „Žemėpatį pirmasis paminėjo M. Mažvydas (1547), vėliau J. Lasickis (1615), M. Pretorijus (XVII a. pab.) ir kiti mitologai. [...] Krūminės vyru savo nuožiūra jį padarė pats Paparonis. Gražulės terminą į lietuvių mitologiją įvedė S. Daukantas. [...] Iš Gražulės Paparonis pasidarė mažybinį maloninį terminą Gražulytė. Tokia mitinė būtybė neminima nei lietuvių tautosakoje, nei rašytiniuose mitologijos šaltiniuose. [...] Vaiva vadinama Perkūno sužadėtine, kurią pavogęs velnias. Kitas Krūminės dukters vardas Ramunė nesutiktas nei lietuvių tautosakoje, nei rašytiniuose mitologijos šaltiniuose. Perkurdamas T. Narbuto pasakojimą apie Krūminės dukters Nijolės pagrobimą Paparonis vardą Nijolė pakeitė į Ramunė. Dar kitas Krūminės dukters, globojančios ugnį, vardas Pelenė vartojamas nusižiūrėjus į J. Lasickio paminėtą deivę Peleno ar Pelenų Gabiją [...]. Milžino, kurį Ramunė pristatė ganyti savo aveles, vardas Vilnius sugalvotas paties autoriaus“ [15].
 
Justinas Marcinkevičius knygos prakalboje apgailestauja, jog autoriui pavyko parašyti tik vieną iš trijų planuotų tautinio epo dalių, tačiau tiltą tarp dievų ir žmonių įžvelgia ir pirmoje dalyje, kurios pagrindiniai veikėjai yra gamtos jėgos, dievai ir deivės:  „Lygiai danguj, lygiai žemėj, – ištaria Paparonis pagrindinį savo principą, nutiesdamas tiltą tarp dievų ir žmonių. Tuo tiltu gliaudydamas riešutus, nusileidžia dievas Aukštiejus. [...] Juo deivė Krūminė parsivaro į žemę visokiausių galvijų tuntą, parneša dukrai Pelenei ugnies deglą... Bet juk ir dausose gyvenimas nelengvesnis, ar neužtenka aukščiausiam viešpačiui rūpesčių su visa savo kūrinija, su nemažu savo ūkiu – vos tik prigula kiek pailsėti, tuoj žiūrėk, kur nors ir atsitinka: tai Perkūnas eibių pridaro, tai Bangpūtys tvorą supučia, tai Pikulis likimo akmenis pavagia. O kiek graužaties Saulei sukelia Mėnulio neištikimybė! Kaip žemėje, taip ir dausose – šypteli skaitytojas“ [16].
 
Kiekvienas gali pasirinkti, pritarti ar ne J. Marcinkevičiaus ir kitų šios knygos rengėjų minčiai, jog A. Šmulkštys, nors ir pavėluotai, sukūrė tautos epą, kokio kaimyninės tautos neturi ir kuriuo galime didžiuotis. Galime stoti ir šio „tautinio epo“ priešininkų pusėn, nes tokiam pasirinkimui taip pat netrūksta argumentų. Nesižavintys „Pasakų atošvaistomis“ gali pašaipiai atkirsti J. Marcinkevičiui ir L. Gudaičiui, jog tokio silpno veikalo kaimyninės tautos iš tikrųjų neturi, ir jis, geriausiu atveju, tėra epo stilizacija, o blogiausiu – falsifikatas ar tiesiog niekalas, ir kartu su literatūrologu Gintaru Lazdynu stebėtis, kodėl šis grafomanijos pavyzdys kartais laikomas didžiu atradimu. Gal dėl mūsų nenumaldomo tautinio epo troškimo arba širdgėlos, kad vis dar neturime savo „Kalevalos“, „Kalevo sūnaus“ ar „Lačplėsio“? [17].
 
 
Nepaisant visko, vienas objektas Kaune tikrai primena apie žmogų, siekusį vadintis tautinio epo kūrėju. Tai A. Šmulkščio 1927–1931 m. pagal architekto P. Taračkovo projektą pastatytas namas. Jame A. Šmulkštys apsigyveno grįžęs iš užsienio, kur užsidirbo lėšų namo statybai. Prie namo turėjo parduotuvėlę, kurioje žibalu ir kitais dalykais prekiavo nuomininkė Marija Sakauskaitė, išsaugojusi ir 4 egz. perspausdinusi „Pasakų atošvaistų“ rankraštį. Kartais žibalą pilstydavo ir pats kunigas. Tai „Altorių šešėlyje“ aprašęs jo kaimynas Vincas Mykolaitis-Putinas (kunigo Stripaičio personažas) ilgam užsitraukė A. Šmulkščio nemalonę, bet tuo metu, kai buvo rašomos „Pasakų atošvaistos“, jų santykiai jau buvo geri, todėl nieko stebėtino, kad A. Šmulkštys jam pirmam šį kūrinį parodė ir sulaukė palankaus įvertinimo. V. Mykolaitis-Putinas ir M. Sakauskaitė rūpinosi, kad būtų išsaugoti jiems palikti A. Šmulkščio rankraščiai. 1999 m. liepos 2 d. Žaliakalnyje ant A. Šmulkščio namo (Vaižganto g. 10) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1928–1951 m. gyveno [iš tikrųjų nuo 1931 m. iki 1949 m. kovo pabaigos, ir nuo 1950 m. pavasario iki mirties] ir kūrė rašytojas, kunigas, Nepriklausomos Lietuvos Seimų narys Antanas Šmulkštys-Paparonis (1886–1951)“ (Kauno m. mero 1998 03 05 potvarkis Nr. 83; architektas Jonas Lukšė)“ [18].
 
Nuorodos: 
  1. VUBR, f. 206-15, l. 17.
  2. Sugrįžę dievai / Gintaras Beresnevičius // Literatūra ir menas.-1994, kov. 12, p. 11.
  3. Lietuvių tautos istorija / Teodoras Narbutas ; iš lenkų ir lotynų kalbų vertė Rimantas Jasas ; specialioji redaktorė Reda Griškaitė.-Vilnius : Mintis, 1998, t. 1, p. 147-148.
  4. Kitaip praamžis lėmė (scenos vaizdeliai) / Paparonis [A. Šmulkštys].-Mariampolė : [s.n.], 1920.
  5. Poetinio pasaulio kūrimas / Norbertas Vėlius // Pasakų atošvaistos : tautinis epas / Paparonis ; išleista Albino Šmulkščio lėšomis ; parengė Leonas Gudaitis ; dailininkė Gražina Didelytė.-Kaunas : ab, 1993, p. 143
  6. Kitaip praamžis lėmė (scenos vaizdeliai) / Paparonis [A. Šmulkštys].-Mariampolė : [s.n.], 1920, p. 23.
  7. Eilių rinkinys / Paparonis [Antanas Šmulkštys].-Kaunas : „Aušros“ knygynas, 1921.
  8. Paparonis. Eilių rinkinys : [rec.] / V. Bičiūnas.-Rec. kn. : Eilių rinkinys / Paparonis [Antanas Šmulkštys].-Kaunas : „Aušros“ knygynas, 1921 // Skaitymai.-1922, kn. 15, p. 120-122.
  9. Laikas ir žodis / Leonas Gudaitis // Pasakų atošvaistos : tautinis epas / Paparonis ; išleista Albino Šmulkščio lėšomis ; parengė Leonas Gudaitis ; dailininkė Gražina Didelytė.-Kaunas : ab, 1993, p. 151-152, 156-157.
  10. Laikas ir žodis / Leonas Gudaitis // Pasakų atošvaistos : tautinis epas / Paparonis ; išleista Albino Šmulkščio lėšomis ; parengė Leonas Gudaitis ; dailininkė Gražina Didelytė.-Kaunas : ab, 1993, p. 158-160.
  11. Tautinio epo kūrėjas  / Leonas Gudaitis.-Kaunas : ab ; išleista Albino Šmulkščio lėšomis, 1993, p. 65-66.
  12. Katakombos : iš pogrindžio archyvo.-Vilkija ; Kaunas, 1991, Nr. 33.
  13. Katakombos : iš pogrindžio archyvo.-Vilkija ; Kaunas, 1991, Nr. 33, p. 8-10.
  14. Poetinio pasaulio kūrimas / Norbertas Vėlius // Pasakų atošvaistos : tautinis epas / Paparonis ; išleista Albino Šmulkščio lėšomis ; parengė Leonas Gudaitis ; dailininkė Gražina Didelytė.-Kaunas : ab, 1993, p. 133-160.
  15. Poetinio pasaulio kūrimas / Norbertas Vėlius // Pasakų atošvaistos : tautinis epas / Paparonis ; išleista Albino Šmulkščio lėšomis ; parengė Leonas Gudaitis ; dailininkė Gražina Didelytė.-Kaunas : ab, 1993, p. 145-146.
  16. Pradžių pradžios / Justinas Marcinkevičius // Pasakų atošvaistos : tautinis epas / Paparonis ; išleista Albino Šmulkščio lėšomis ; parengė Leonas Gudaitis ; dailininkė Gražina Didelytė.-Kaunas : ab, 1993, p. 6.
  17. Herojinis epas: didžioji lietuvių tautos liga / Gintaras Lazdynas // Metai.-2013, Nr. 7 // https://www.zurnalasmetai.lt/?p=12313
  18. http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=%D0MULK%D0TYS%20(PAPARONIS)%20ANTANAS

 

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Neringa Vaičiulienė
Vaizdus skaitmenino Živilė Pedzevičienė

 
 
 
 
Atnaujinta 2022-04-05 11:31