Juozas Keliuotis ir „Naujosios Romuvos“ fenomenas

Žurnalistas, redaktorius, rašytojas, vertėjas Juozas Keliuotis 1926 m. baigė Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą, studijavo Sorbonos universitete Paryžiuje filosofiją, literatūrą, meną, sociologiją ir žurnalistiką. 
 
J. Keliuočio redakcinė, kūrybinė veikla:
• 1924–1926 m. J. Keliuotis redagavo žurnalą „Pavasaris“. Grįžęs iš Paryžiaus 1929 m. pradėjo dirbti laikraščio „Rytas“ redaktoriumi, 1930–1932 m. leido ir redagavo moksleivių žurnalą „Ateities spinduliai“. 1930 m. literatūros almanacho „Granitas“ redaktorius. 
• 1931–1940 m. J. Keliuotis leido ir redagavo jo vizitine kortele tapusį leidinį – žurnalą „Naujoji Romuva“. 1935–1937 m. dėstė žurnalistiką Vytauto Didžiojo universitete. 1944 m. žurnalo „Kūryba“ redaktorius. 
• J. Keliuotis išleido veikalus „Visuomeninis idealas“ (1935), „Šių dienų spaudos problemos“ (1936), romaną „Svajonės ir siaubas“ (1940), eilėraščių knygą „Nerūpestingas berniokas“ (1939), atsiminimų knygą „Dangus nusidažo raudonai“ (1986, 1988). Paskelbė nemažai literatūros kritikos straipsnių.
 
 
Iliustruotas savaitinis kultūrinio gyvenimo žurnalas „Naujoji Romuva“ – solidžiausias kultūrinis žurnalas tarpukario Lietuvoje, kuriame buvo spausdinama daug kūrybos, literatūros kritikos, visuomeninių-politinių, kultūrologinių straipsnių bei diskusijų. Žurnalas vienijo gausias ir autoritetingas bendradarbių pajėgas. Romuviečiai buvo ne tik žurnalo bendradarbiai (literatai, dailininkai, muzikai, mokslininkai, visuomenės veikėjai ir kt), bet ir „Naujosios Romuvos“ bičiulių sąjunga, turėjusi savo skyrius tiek Kaune, tiek įvairiose Lietuvos vietose (Mažeikiuose, Prienuose, Skuode, Šiauliuose, Tauragėje, Telšiuose, Zarasuose ir kitur). 
 
„Naujosios Romuvos“ bendradarbiai ir bičiuliai vienijosi ne politiniu, o kultūros principu, laikėsi nuošaliau nuo partijų ir jų kovų bei rietenų. Katalikiška, tautiška žurnalo kryptis sąlygojo ne jo turinį, ideologines nuostatas, o laikymąsi pagrindinių Romuviečių principų: meilės,  teisingumo, tautinių, moralinių, religinių idealų, nepasiduodant nei vienos partinės grupės egoistiniams interesams. 
 
Vėliau kaip vienas pagrindinių buvo iškeltas laisvės principas, kuris ypač aktualus buvo autoritarinio režimo sąlygomis. Žurnalo 8-ajame 1936 m. numeryje buvo paskelbta Romuviečių deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą“, kurios pagrindines mintis apie civilizacijos institucijas bei visuomeninio gyvenimo principus dar 1934 m. „Naujosios Romuvos“ puslapiuose pagrindė J. Keliuotis. 1935 m. šie J. Keliuočio straipsniai buvo sudėti į jo knygą „Visuomeninis idealas“, išleistą „Naujosios Romuvos“ bibliotekos serijoje. Tiesa, pasak Vinco Trumpos, šioje knygoje išdėstyti korporatyvinės valstybės apmatai buvo dar labai blankūs, todėl jam buvęs netikėtas 1936 m. deklaracijos pasirodymas, bet ir jis pripažįsta, jog pagrindines mintis jos paskelbimui suformavo J. Keliuotis. [1]
 
„Naujosios Romuvos“ redaktorius ir leidėjas valdė visas margo kolektyvo gijas, palaikydamas tiek autoritetingų bendradarbių kūrybiškumą, drąsą bei iniciatyvą, tiek neleisdamas nukrypti nuo pagrindinių Romuviečių principų. Žurnalas savo vardu tęsė 1921–1922 m. Stasio Šalkauskio leisto žurnalo „Ruomuva“ tradiciją, bet jau kitu lygmeniu ir didesnėmis pajėgomis. „Naujoji Romuva“ leista 1931–1940 m. Kaune. Žurnalo redakcija iš pradžių buvo įsikūrusi Vilniaus g. 2 (dabar pastatas Vilniaus g. 29), o nuo 1931 m. Nr. 41 persikėlė į A. Mickevičiaus g. 28 (pastate iš kiemo pusės, dabar A. Mickevičiaus g. 50). Nuo 1932 m. Nr. 4 įsikūrė Katalikų veikimo centro patalpose  Laisvės al. 31 b (pastatas neišlikęs, buvo kieme už dabartinių Laisvės al. 57–59). „Naujoji Romuva“ visu leidimo laikotarpiu išlaikė savo veidą, mažai keitėsi viršelio dizainas, turinio išdėstymas. Apie vis didėjantį žurnalo svorį kultūriniame gyvenime liudijo tik jo tiražai ir nebetelpantys viename puslapyje leidinio bendradarbių iš anksto reklamuojami straipsniai. Iš pradžių „Naujosios Romuvos“ tiražas nesiekė ir tūkstančio egzempliorių, o vėliau išaugo iki septynių tūkstančių. Vis daugiau žurnalo bendradarbių iš anksto planuodavo parengti straipsnius sekantiems metams, tie planai buvo skelbiami leidinyje. 
 
Šiame žurnale išspausdintos knygų ir periodinių leidinių recenzijos, grožinė kūryba buvo vertinama kaip tam tikro pasiekto lygio liudijimas (patekti į „Naujosios Romuvos“ puslapius buvo lemta ne visiems autoriams). Leidinio redaktorius nesivaikė pigaus populiarumo, siekė išlaikyti žurnalo akademiškumą. Jam taip pat pavyko išvengti partijų, ideologijų įtakos leidiniui ir tai, ko gero, buvo tokio leidinio fenomenalaus ilgaamžiškumo paslaptis. Interviu apie „Naujosios Romuvos“ bičiulių sąjungą metu redaktorius žurnalisto Albino Valentino buvo paklaustas, ar ta sąjunga nevirs kada nors politine grupe ar net politine partija. J. Keliuotis entuziastingai atsakė: „Saugok Dieve! Partijų pakankamai turime. Kurti dar naują būtų tikras idijotizmas. Juk tai būtų priešinga Sąjungos tikslui – konsoliduoti tautą. [...] Sąjunga tik nori telkti inteligentus lietuviškos ir krikščioniškos kultūros kūrybai ir išlaikyti savo žurnalą. Ji nori kultivuoti tai, kas mus jungia, o ne tai, kas mus skiria“. [2]
 
„Naujosios Romuvos“ klubo diskusijos aktualiausiais klausimais patekdavo ir į žurnalo puslapius. Pagal tematiką diskusijas vesdavo tos srities autoritetai, dažnai pats J. Keliuotis, dalyvavęs visuose klubo renginiuose. „Naujosios Romuvos“ klubo diskusijose analizuotos senųjų ir jaunųjų santykių problemos, verslo sulietuvinimas ir Lietuvos ūkio gairės, tautos kultūros gyvybingumas, lituanistikos instituto steigimo klausimas, biurokratizmas Lietuvoje, meno, mokyklų, architektūros, literatūros problemos, Lietuvos kultūros politika. 
 
Nors žurnalas buvo labiausiai vertinamas dėl jo tautiškumo, bet nevengė ir užsienio autorių kūrybos bei straipsnių. Vakarietiškos pakraipos žurnale buvo spausdinami ir rusų rašytojų kūrybos vertimai. Tačiau nereikėtų suabsoliutinti „Naujosios Romuvos“ deklaruojamo tolerantiškumo bei bandymo vienyti įvairiausių pakraipų ir pažiūrų žmones. Leidinio žurnalistai ir pats J. Keliuotis nevengė polemikos, aštrių, drąsių pasisakymų. Dar 1933 m. kilo nemažas konfliktas su „Skynimuose“ rašiusiu Baliu Sruoga bei šio leidinio redaktoriumi Vincu Krėve. Argumentais nepagrįsta ir, pripažinkim, kiek kvailoka „Naujosios Romuvos“ žurnalo kritika „Skynimų“ pirmame numeryje [3] ne juokais supykdė ir „Naujosios Romuvos“ redaktorių, kuris taip pat griežtai sukritikavo „Skynimus“ [4]. J. Keliuotis šiame straipsnyje rašo: „Vartome, bet niekur neradome nei redakcijos žodžio, nei kokio nors pasisakymo, kokių tikslų žurnalas sieks ir dėl kokių idealų kovos. Nepasakyta, net kaip dažnai jis eis, nei kiek jis kaštuoja, nei koks jo adresas – nežinia nei kur prenumeratos pinigai siųsti, nei kaip rankraščiai adresuoti. O pati spaudos technika... Geriau apie tai nekalbėkim. Taigi Skynimai išleisti be jokios pozityvios programos. Tik skyriuje „Šiokioji diena“ puolami kiti kolegos – Lietuvos aidas, Naujoji Romuva, Vairas ir Židinys. Dar suvedamos asmeniškos sąskaitos, plūstamas Kazys Banaitis, kad drįso dėl rusų baleto kritiškas pastabas padaryti. Daugiausia „kliūna“ N. Romuvai, jai paskirtas net atskiras straipsnis, kurio pradžioje pasisakoma, kad ji čia bus vertinama „bešališko stebėtojo“. Ir šis „bešališkas stebėtojas“ B. Sr. (= prof. B. Sruoga) šitaip plūsta N. Romuvą. [...] Toliau B. Sr. baisiai piktinas, kad N. Romuvos redakcijoje atsiradusi vonia!.. Nejaugi p. B. Sr. niekad vonia nesinaudoja ir gyvena niekad nesimaudydamas. Mes labai ir labai patartume ir Skynimų redakcijai įsitaisyti vonią, ypač ji praverstų išleidus tokį pirmą numerį.“ [5] Objektyvumo dėlei, viena B. Sruogos kritikos strėlė buvo pagrįsta, „Naujajai Romuvai“ iš tikrųjų būdinga gyrimasis savo nuopelnais bei gausi savireklama. Po šio atsako į polemiką taip pat įsijungė „Skynimų“ redaktorius V. Krėvė, bet ji toliau vyko nekonstruktyviai, kartojant abiejų pusių argumentus.
 
„Naujosios Romuvos“ nesantaikos ugnį su laikraščiu „XX amžius“ pakurstė dailininkas V. K. Jonynas, kuris nenorėdamas prisiimti atsakomybės dėl Vytauto bažnyčios Kaune remonto, paskelbė „XX amžiuje“ atvirą laišką, kad „Naujosios Romuvos“ straipsnis jį šmeižiąs ir jis dėl to kelsiąs bylą šio leidinio redaktoriui. J. Keliuočiui nepatiko, kad „XX amžius“ sutiko šį laišką spausdinti, kai „Lietuvos žinios“ išspausdino tik vieno sakinio žinutę [6] ir „Naujojoje Romuvoje“ pasirodė atsakomasis straipsnis tiek V. K. Jonynui, tiek laikraščiui „XX amžius“ [7]. Aštrių „Naujosios Romuvos“ redaktoriaus ir kitų autorių straipsnių literatūros, teatro, paveldosaugos klausimais būta ir daugiau, tačiau politikos vengiantis kultūros leidinys nenukentėjo nuo cenzūros, kaip kai kurie kiti leidiniai, ir didžiausias redaktoriaus nuostolis iš tokios polemikos buvo teatro direktoriaus V. Žadeikos atimtas žurnalistinis „Naujosios Romuvos“ bilietas. „Naujoji Romuva“ nenukentėjo ne tik nuo cenzūros, jos nepalietė ir vidinių permainų vėjai ar finansiniai sunkumai, nors prenumeratorius susimokėti taip pat tekdavo raginti. Šis leidinys buvo stabilumo, pastovumo, nuoseklumo pavyzdys ir tik sovietinė okupacija nutraukė jo lietuviškos kultūros puoselėjimo darbą. Tačiau atkūrus Nepriklausomą Lietuvą „Naujoji Romuva“ ir vėl atgimė kaip solidus, didelę išliekamąją vertę kuriantis leidinys.
 
 

Literatūros nuorodos:

  1. „Naujosios Romuvos“ ideologijos visuomeniniai pagrindai: 300 Nr. proga) / V. Trumpa // Vairas. - 1936, Nr. 12, p. 439–444. 
  2. Kas toji „Naujosios Romuvos bičiulių sąjunga: [pokalbis su sąjungos kūrėju ir „N. Romuvos“ red. J. Keliuočiu] / [užrašė] Alb. Val. [Albinas Valentinas] // Naujoji Romuva. - 1933, Nr. 154, p. 1003. 
  3.  „Naujosios Romuvos“ šimtas numerių / B. Sr. [Balys Sruoga] // Skynimai. - 1933, Nr. 1, p. 58–59. 
  4. Ką gi dabar jūs mums davėte („Skynimų“ pasirodymo proga) / J. Keliuotis // Naujoji Romuva. - 1933, Nr. 107, p. 49–50. 
  5. Ten pat. 
  6. Lietuvos žinios. - 1939, spal. 4, p. 6. 
  7. Atentatas prieš kultūros paminklus; XX amžiaus taktika / N. R. // Naujoji Romuva. - 1939, Nr. 41, p. 740; 741. 

 

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Vaizdus skaitmenino Živilė Pedzevičienė
 
 
 
Atnaujinta 2022-02-09 11:53

Daugiausiai skaityta