M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“

Paskelbtas Vienos knygos
Skaityti 2494 kartai
Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“ – antroji istorinio turinio lietuvių (žemaičių) kalba spausdinta knyga Lietuvoje po S. Daukanto 1822 m. „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. „Žemaičių vyskupystę“ M. Valančius pradėjo rašyti dar dirbdamas ir gyvendamas Kražiuose, nuo 1834 m. rugpjūčio iki 1840 m. liepos mėnesio pabaigos, ir baigė 1845–1847 m., jau grįžęs į Žemaitiją iš Petrapilio, kur veikalui surinko Petrapilio archyvų medžiagą.  
 
Dvasinė cenzūra išbraukė 114 knygos skyrelį Didžiūnams Pžeciševskiams nedorybė. Ši knygos dalis, 1910 m. surasta Vilniaus viešojo knygyno archyve, buvo paskelbta žurnale „Lietuvių tauta“ 1911 m.[1] Istorikas Jonas Matusas straipsnyje Motiejus Valančius kaip istorikas atskleidžia, kad šį knygos paragrafą surado prof. M. Biržiška ir prof. A. Janulaitis. Jame informuojama, kad Dirvienų tėvūnas Rapolas Pžeciševskis su savo bendrais šaunamais ginklais sunkiai sužeidė Varnių kanauninką Ciechanavičių, beklausantį mišių.[2] Kodėl būtent šis paragrafas išbrauktas, o kitos knygos vietos jos išleidimo metu cenzūrai neužkliuvo, lieka paslaptis.  
 
Veikale taip pat nenurodoma, kas prisidėjo prie jos rašymo. Pačioje knygoje įvardyta, kad aprašė kunigas Motiejus Wolonczewskis, tačiau žurnalistas Alfonsas Braziulis liudija: „Svarbesnis M. Valančiaus pasaulinis dalykas – tai „Žemaičių Vyskupystė“ dviejose dalyse. Nors tiesa pasakius, čionai ne vien M. Valančiaus nuopelnas. Teisingiau pasakius, yra tai kolektyvinis darbas, drauge su kitais vyskupijos kunigais. Bet tuo M. Valančiaus nuopelnas nemažėja. Jau vien už jo sugebėjimą sutraukti visus į vieną bendrą darbą ir mokėjimą tą darbą pastatyti tinkamoj plotmėj, iš kurio yra išėjęs nemažos vertės istorinis veikalas, verčia mus atiduoti atitinkamos pagarbos tam pasišventusiam vyrui“.[3] Knygoje apie kitų vyskupijos kunigų indėlį rašant šį veikalą neužsimenama, išskyrus paminėjimus apie M. Valančiui teiktą vienokią ar kitokią informaciją, pavyzdžiui, prakalboje autorius rašo: „Ligi dali ir asz elgdamos: parkratiau daug kningu, paržleberiojau nemaž jau supeliejusiu ir sukandiejusiu laksztu; pakolej sugrąmbiau dajktus to kningo patalpintus“.[4]  
 
Kas paskatino M. Valančių rinkti medžiagą Žemaičių vyskupijos istorijai ir rašyti šį veikalą? Kultūros istorikas, Lietuvos universiteto profesorius Vaclovas Biržiška rašė: „Akstiną jai rašyti greičiausiai jam davė trumputis, 1830 m. lenkų kalba išspausdintas kunigo Stanislovo Čerskio Žemaičių vyskupijos aprašymas [Opis žmudzkiey dyecezyi (z trzema mapkami) / Stanislaw Czerski.-Wilno : nakladem autora, 1830.-aut pst.], kuriame iš tikrųjų tos istorijos beveik ir nebuvo, nes jos didžiausią dalį sudarė vien Skuodo dekanato ir Salantų parapijos istorija. Tačiau šį darbą Valančius baigė tiktai 1848 m., jau gavęs pasinaudoti ir Petrapilio archyvų medžiaga“.[5] M. Valančius manė, kad Žemaičių vyskupija nusipelno išsamesnės nei Stanislovo Čerskio studijos.  
 
„Žemaičių vyskupystė“ – didelės apimties veikalas: pirma dalis 340, antra – 274 puslapių. Knyga gausiai dokumentuota archyvine parapijų, mokyklų, vyskupijų kurijų ir kitų įstaigų medžiaga. Istorikas J. Matusas pateikia nemažą „Žemaičių vyskupystėje“ naudotų istorijos šaltinių ir literatūros sąrašą, nors pastebi ir kai kurios archyvinės medžiagos – dvarų ir valstybinių įstaigų – trūkumą bei netikslumus.[6] Pabrėždamas M. Valančiaus kruopštumą, kartais net smulkmeniškumą (kai kurie netikslumai sąlygoti ne kruopštumo stokos, o autoriaus, kaip istoriko mėgėjo, nepatyrimo), jis rašo: „Mūsų autorius nepraeina tylomis nei pro tokias įstaigas, kaip pamišėlių namai. Kražių mokyklos mokytojų ir mokinių statistika per 1694–1717 metų (II 31 tol.). Mūsų rašytojas nevengia ir smulkmenų, sakysime, bažnyčių didumas mastais, kuo dengtos, kas altorius dirbo, kas už kiek ir kur liedino varpus, iš kur vargonai, kokie aplink pasodinti medžiai, kapų aptvėrimas, vyskupo gydytojai ir t.t. Valančiaus knygoje randame net įrašus varpuose, kurie vertingi kultūros istorijai (Kražių varpų liejykla). Stengiamasi nurodyti panaudoti šaltiniai ir veikalai. Nors čia pat turiu pastebėti, jog dažniausiai cituoja netiksliai; kai kurių veikalų pavadinimams nustatyti buvau priverstas žiūrėti į Baltramaičio, Finkelio ir Estreicherio bibliografijas“.[7] 
 
Vertindamas M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystę“, J. Matusas pagrįstai teigia, kad joje nėra aiškaus plano, rašoma padrikai, nėra temų ir potemių dėstymo nuoseklumo, tačiau ši istorija vertinga jau vien dėlto, jog autorius panaudojo šaltinius, dokumentus, kurie nebeišlikę. J. Matusas taip pat pabrėžia M. Valančiaus objektyvumą, atvirumą, kalbos grynumą.[8] Jis rašo: „Autorius savo „Žemaičių Vyskupystėje“ visur asmenis ir santykius vaizduoja tokius, kokie buvo. Jis neužtyli vyskupų ydų, ypačiai iškelia aikštėn faktą, jog Žemaičių vyskupai visuomet stengdavosi persikelti į Vilniaus sostą. Kur buvo piniginiai reikalai, neslepia nei to. Vaizduoja aukštųjų dvasininkų (kapitulos) kovas su savo vyskupais. Čia rasi vaizdingai nupieštą Žemaitijos kleboną, su geromis ir blogomis ypatybėmis. Gana objektyviai Valančius aprašo ir protestantų ir katalikų kovas. Šalia katalikų mokyklų, jis aprašo ir kalvinų bei liuteronų švietimo įstaigas. Nepamiršta pažymėti, kad abiejų tikybų kovos tik kliudžiusios Lietuvos švietimo darbui. Jis didelis tolerantas; rašydamas istoriją, ieško medžiagos ir kalvinų archyvuose, santykiauja su kalvinų viršininkais. Vieną jų, atseit, superintendantą Rapolą Daunorą (Downar) netgi pavadina „protingu lietas vyru“: [Žemajtiu wiskupiste / aprašė Motiejus Wolonczewskis.-Vilnius : Juozapo Zavadskio spaustuvė, 1848, d. 2, p. 52.-aut. pst]“.[9] J. Matusas aiškina, kad šis teksto išnašoje pateiktas apibūdinimas – protingas lietas vyras – „Tai garbingas vardas, kuriuo autorius vadina pasižymėjusius ir nusipelniusius asmenis. Jam „lietas vyras“ yra, pav., Jokūbas Laskauskis, Mikalojus Daukša, Kastantinas Širvidas, Ambr. Pabrėža ir kiti“.[10]  
 
M. Valančiaus objektyvumą, tiesos, kad ir kokia nemaloni ji būtų, sakymą, J. Matusas iliustruoja tokiais pavyzdžiais iš knygos: „Be jokio dangstymosi aprašomi kunigai. Ana, Laukuvos klebonas naktį pagrobęs stebuklingą Kristaus statulą ir parvežęs į savo bažnyčią. Nuo to laiko į pamaldas pradėję žmonės plūsti (I 265), Grinkiškio klebonas Pov. Daukša apgaule atgavęs iš kalvinų Pašušvio bažnyčią (apie 1665 m.) (I 166). Atvirai aprašoma, kaip Kelmės katalikų klebonas viešai išniekinęs Švenčiausią Sakramentą (I 181). [...] Valančiaus istorijoje nesudaro išimties nei aukštesnysis dvasininkų klodas, kanauninkai ir pralotai. Pav., apie Šeduvos klebono Lukoševičiaus smelkimąsi į pralotus Valančius sako : „Lukoszewicze i pralotus ilinda“ (I 191). Neslepia nei Žemaičių kapitulos kanauninkų tarpusavio rietenų. Jie „paskida i dalis, wiens kita neapkięnte, kiersztawa, baros ir patis nežinodamis, ko nori. Nepadorus tas elgimos dwasiszkos wiresnybes wisims nepatika“.[11] (I 94). Kritikuojami „Žemaičių vyskupystėje“ ir vyskupai, atskleidžiant jų kartais ne visai atvirą ir nesąžiningą veikimą. Apie tai J. Matusas rašo: „Kliūva ir Abraomui Voinai. Vaiko paprastumu Valančius rašo: „Musasis Abroms, noris wirs sens ir dievobajmings, panores wienok turtingiesnes wiskupistes, inika smejgties i mirusioje wietą (Vilniaus vyskupo)“ (I 146). Jauti, jog žemaičių istoriko plunksna šiaip kurį žmogų teigiamai įvertina, bet nieko blogo nemanydama, atskirus jo pasielgimus paduoda tokius, kokie iš tikrųjų buvo, vadinasi nepridengia jokiu fygos lapeliu. Taip išėjo su vysk. Tiškevičium, kuris mirus Vilniaus vyskupui, „užsigiejde jo wietą igiti“. Kadangi ilgai nesulaukęs iš Romos paskiriamojo rašto, o į jo vietą atvažiavęs kitas, tai „pabuga, kad nepaliktum be jokios wiskupistes“ (I 161) [...]. Kartais stebėte stebiesi Valančiaus, pasakysiu, šventu paprastumu. Ana, vysk. Simanas Mykolas Giedraitis. Jis piešiamas kaip palankus rusams ir parodoma, kaip iš jų malonės gavo aukštas vietas. Kaip laidė raštus žemaičiams nutilti ir mesti ginklus; kaip atvažiavo iš Peterburgo su rusų valdininku, kaip prisilaikė tuo metu pas generolą Paleną, pagaliau kaip iš Mikalojaus I gavo pirmo laipsnio šv. Onos kryžių (I 269–72)“.[12] Beje, pats M. Valančius, jau po „Žemaičių vyskupystės“ pasirodymo, jo konsekracijos vyskupu 1850 m. proga, taip pat gavo iš Rusijos caro Nikolajaus I dovanų. Istorikas, teologas Paulius Jatulis rašo: „Konsekracijos proga vysk. Valančius iš caro gavo dovanų: 1000 rublių, briliantinį žiedą, mitrą ir pastoralą. Ir vėliau vyskupas jautė prielankumą tiek Mikalojaus I, tiek jo įpėdinio Aleksandro II. Kas kita buvo su caro pareigūnais ir valdininkais, nuo kurių jam daug teko nukentėti“.[13] Pataikavimas carui prasprūsta ir „Žemaičių vyskupystėje“. Joje randame tokį sakinį: „Szwiesiausiasis Ciesorius szęndien mejlingai mąmis waldus Mikalojus I“. Nors dažniau buvo atvirkščiai – M. Valančius priešinosi konkretiems carinės Rusijos pareigūnų veiksmams.[14] 
 
M. Valančiaus atvirumui, net ir nemalonios tiesos apie bažnyčią sakymui „Žemaičių vyskupystėje“ iliustruoti J. Matusas pateikia tokius pavyzdžius: „Toliau kalbėsiu apie tokią objektyvumo rūšį, kurią galima pavadinti atvirumu. Mat, čia atskleidžiamas intymusis Bažnyčios gyvenimas arba, tikriau tariant, atskiri jo iškrypimai. Pavyzdžiui, burtininkų ir raganų deginimas. Valančiaus knygoje smulkiai aprašoma tos rūšies tyrimai ir teismai. Tam dalykui paskirta 178–196 psl. Išspausdintas ir patsai protokolas, kuriame teismo nutarta sudeginti keletą moteriškių ir vyrų (ir įvykdyta). Paduoti teisėjų ir kitų oficialių asmenų parašai. Randame net kurijozą, jog vieno Varnių kapitulos kanauninko motina buvo kaip ragana apskųsta ir Luokėje sudeginta (II 192-3). [...] Turi būti, nėra Lietuvoje smulkesnio ir vaizdingesnio aprašymo, kaip žmonės būriais bažnyčioje lįsdavo į maišus ir plaktavosi. Pagal Valančių atrodytų, jog tai buvo vykdoma lyg ir organizuotai (II 213). Nusidėjėliai būdavę priverstinai plakami ir kitaip kankinami. Būdavę atsitikimų, kad patys klebonai bausmes įvykdydavo“.[15]  
 
Nors lenkiškumo M. Valančius smarkiai nekritikuoja, bet „Žemaičių vyskupystėje“, pasak J. Matuso, „plevena lietuviška dvasia“.[16] Iš tiesų, veikale apgailestaujama, kad 1502 m. iš Krokuvos atvažiavęs į Žemaitiją kunigas lenkas nė žodelio nemoka žemaitiškai [17] arba juntamas nepasitenkinimas, jog Žygimantas Augustas Žemaičių vyskupu atsiuntė ne lietuvį, o lenką Joną Domanevskį.[18]
 
„Žemaičių vyskupystė“ buvo išleista ir lenkų kalba. Veikalą į lenkų kalbą iš žemaičių kalbos 1860 m. išvertė Mauricijus Griškevičius (lenk. Maurycy Hryszkiewicz) – teisininkas, istorikas, turėjęs savo dvarelį Andriejave. Tačiau lenkų kalba veikalas pasirodė gerokai vėliau – 1898 m. Jį išleisti ėmėsi žymus lenkų istorikas Stanislovas Smolka, parašęs ir jo prakalbą.[19]  
 
KAVB saugomas vienas „Žemaičių vyskupystės“ pirmos dalies egzempliorius yra su autoriaus autografu lenkų kardinolui, Poznanės ir Gniezno arkivyskupui, popiežiaus atstovui Lisabonoje ir Grenadoje Mečislovui Leduchovskiui. M. Valančiaus autografe pagarba ir dėkingumas M. Leduchovskiui išreikšti ne atsitiktinai. M. Leduchovskis susirašinėjo su M. Valančiumi ir buvo jo tarpininkas informuojant popiežiaus Valstybės sekretorių kardinolą Antonelli dėl Petro Žilinsko neteisėto paskyrimo valdyti Vilniaus dieceziją. M. Valančius buvo gavęs leidimą tvarkyti kai kuriuos Vilniaus vyskupijos bažnytinius reikalus, pavyzdžiui, teikti sutvirtinimo sakramentą, bet rusų, pasak M. Valančiaus, neteisėtai paskirtas Petras Žilinskas trukdė jam tai daryti. M. Ledochovskis informavo Antonelli, kad iš pranešimo aišku, jog P. Žilinskas paskirtas neteisėtai, tačiau M. Valančiui suteikti tokius pat įgaliojimus Vilniaus arkivyskupijai, kokius jis turi Žemaičių vyskupijai, taip pat nėra galimybės, nes M. Valančius iš Vilniaus būtų ištremtas, kaip ir prieš tai vyskupas Adomas Stanislovas Krasinskis.[20]  
 
KAVB saugomas vienas „Žemaičių vyskupystės“ antros dalies egzempliorius yra su parašu antraštiniame puslapyje Richard Dambrowski. Kas buvo šis ankstesnis knygos savininkas, nepavyko išsiaiškinti. Knygos antroje dalyje išspausdintas 121 šio leidinio prenumeratorių sąrašas, tarp kurių R. Dambrovskio nėra. 
 
Išleidus „Žemaičių vyskupystę“ buvo abejojama, ar daug bus skaitančių tą 1500 egzempliorių tiražu išspausdintą veikalą, nors ir populiariai parašytą, bet galimai aktualų tik labiau apsišvietusiems vienos vyskupijos gyventojams. Tačiau pirmojo leidimo tiražo greitai nebeliko, o besirūpinant antruoju paaiškėjo, kad jis neišeis dėl caro cenzūros. 1865 vasario 4 d. M. Muravjovo įsakymu buvo uždraustas ir pirmas knygos leidimas. Istorikas Vincas Trumpa rašė: „Valančius mokėjo blaiviai, šaltai, o kartais net skeptiškai žiūrėti į istorinius įvykius, nieko nei per daug neaukštindamas, nei nieko per daug nesmerkdamas. Nieko, atrodo, Valančiui nebuvo labiau svetima, kaip bet koks praeities klastojimas, nesvarbu, ar tai būtų patriotizmo, ar bažnyčios, ar kokios nors ideologijos vardu. Užtat jo istoriją gali lygiai gerai skaityti katalikas, kitatikis ir net bedievis. Ji visiškai palankiai buvo sutikta ir lenkų, kai 1898 m. buvo išleista lenkų kalba Krokuvoje“.[21]
 
 
 
Literatūra:
  1. Lietuvių tauta. - 1911, kn. 2, d. 1, p. 131–132.
  2. Motiejus Valančius kaip istorikas / Jonas Matusas // Senovė: istorijos skyriaus darbai / red. L. Karsavinas. - Kaunas: Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1938, p. 12.
  3. Motiejus Valančius / Alf. Braziulis // Trimitas. - 1924, Nr. 203, p. 29. 
  4. Žemajtiu wiskupistę / aprašė K. Motiejus Wolonczewskis [Kazimieras Motiejus Valančius]. - Vilnius: Juozapo Zavadzkio spaustuvė, 1848, d. 1, p. [V–VI].
  5. Vyskupo Motiejaus Valančiaus biografijos bruožai / V. Biržiška // Aidai. - 1951, Nr. 8, p. 350.
  6. Motiejus Valančius kaip istorikas / Jonas Matusas // Senovė: istorijos skyriaus darbai / red. L. Karsavinas. - Kaunas: Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1938, p. 16–17.
  7. Motiejus Valančius kaip istorikas / Jonas Matusas // Senovė: istorijos skyriaus darbai / red. L. Karsavinas. - Kaunas: Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1938, p. 21–22.
  8. Motiejus Valančius kaip istorikas / Jonas Matusas // Senovė: istorijos skyriaus darbai / red. L. Karsavinas. - Kaunas: Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1938, p. 22–24. 
  9. Valančius / Jonas Matusas // Vairas. - 1935, Nr. 7/8, p. 271. 
  10. Motiejus Valančius kaip istorikas / Jonas Matusas // Senovė: istorijos skyriaus darbai / red. L. Karsavinas. - Kaunas: Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1938, p. 12.
  11. Motiejus Valančius kaip istorikas / Jonas Matusas // Senovė: istorijos skyriaus darbai / red. L. Karsavinas. - Kaunas: Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1938, p. 12.
  12. Motiejus Valančius kaip istorikas / Jonas Matusas // Senovė: istorijos skyriaus darbai / red. L. Karsavinas. - Kaunas: Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1938, p. 7–8.
  13. Motiejus Valančius – idealus vyskupas (šimto metų sukaktis nuo jo mirties 1875 .V. 17 (29) / P. Jatulis // Aidai. - 1975, Nr. 5, p. 194.
  14. Žemajtiu wiskupiste / aprašė Motiejus Wolonczewskis. - Vilnius: Juozapo Zavadskio spaustuvė, 1848, d. 1, p. 2.
  15. Motiejus Valančius kaip istorikas / Jonas Matusas // Senovė: istorijos skyriaus darbai / red. L. Karsavinas. - Kaunas: Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1938, p. 10.
  16. Motiejus Valančius kaip istorikas / Jonas Matusas // Senovė: istorijos skyriaus darbai / red. L. Karsavinas. - Kaunas: Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1938, p. 15.
  17. Žemajtiu wiskupistę / aprašė K. Motiejus Wolonczewskis. - Vilnius: Juozapo Zavadzkio spaustuvė, 1848, d. 1, p. 76.
  18. Žemajtiu wiskupistę / aprašė K. Motiejus Wolonczewskis. - Vilnius: Juozapo Zavadzkio spaustuvė, 1848, d. 1, p. 87. 
  19. Biskupstwo žmujdzkie / opisal Maciej Wolonczewski ; ze žmujdzkiego na język polski przeložyl i niektore przypisy historyczne dodal M. Hryszkiewicz; z przedmowa St. Smolki. - Krakow: Nakl. Księgarni Gebethner i Spolki, 1898.
  20. Nauja medžiaga iš Vatikano archyvo – laiškai 1850–1868 / Paulius Jatulis // Lietuvių tautos praeitis. - Chicago: Lietuvių istorijos draugija, 1976, t. 3, kn. 4, p. 50–55.
  21. Motiejus Valančius – mokytas ir išmintingas žemaitis / Vincas Trumpa // Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius / Antanas Alekna. - Antras leidimas su Vinco Trumpos įvadu ir dokumentų priedais. - Čikaga: Lituanistikos institutas, 1975, p. XIV.
 
 
Parodos medžiagą parengė ir vaizdus skaitmenino Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Gabrielė Gibavičienė
Vaizdus apdorojo Rita Vaitilavičienė

 

 

 
 
Atnaujinta 2021-08-05 09:04

Daugiausiai skaityta