Kalbininkas, profesorius Juozas Balčikonis (1885–1969) studijavo filologiją Peterburgo universiteto Slavistikos skyriuje. Daugiausia nusipelnė lietuvių leksikografijos srityje. 1930 m. Švietimo ministerijos rūpesčiu įkūrus „Lietuvių kalbos žodyno“ redakciją, J. Balčikonis paskirtas jos vyriausiuoju redaktoriumi, įpareigotas kaupti žodžius iš gyvosios ir raštų kalbos bei pradėti akademinio žodyno rašymą.
Juozas Balčikonis // KTU bibl. Retų leidinių fondas. A 164, atv. 137.
Šaltinis. - 1909, Nr. 39, p. 609.
Lietuvių kalbos žodyno redakcija 1932–1940 m. buvo Maironio pastatytame name Aleksote, dabartinis pastato adresas – Amerikos lietuvių g. 9. Šiame name gyveno ir pats kalbininkas. J. Balčikonis žurnale „Gimtoji kalba“ pakvietė jo skaitytojus dalyvauti renkant žodžius būsimam žodynui1. 1939 m. Kaune įsteigtas Antano Smetonos Lituanistikos institutas, į kurį buvo integruota ir Lietuvių kalbos žodyno redakcija, likusi tuo pačiu adresu. 1940 m. Lietuvai atgavus Vilnių, Lituanistikos institutas perkeltas į sostinę. 1940 m. spalio mėn. ten perkelta ir žodyno redakcija. 1990 m. ant namo sienos Aleksote (Amerikos lietuvių g. 9) pakabinta atminimo lenta su užrašu: „Šį namą 1932 m. pasistatė poetas prelatas Jonas Mačiulis-Maironis. Čia 1932–1940 m. buvo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcija, gyveno kalbininkas akademikas Juozas Balčikonis. Pastato projekto autorius – architektas K. Reisonas”. 1994 m. lenta dingo. 2005 m. buvo pakabinta nauja memorialinė lenta. Dabar šiame name veikia Kauno vaikų darželis „Dvarelis“.
J. Balčikonis apie žodyno išleidimo aplinkybes leidinio prakalboje rašė: „Likimas lėmė, kad šis pirmutinis žodyno tomas išeina Vilniuje, Lietuvos Mokslų Akademijos leidiniu. Spausdinimo darbas buvo baigtas šių metų gegužės mėn., bet žodyno pasirodymas buvo sulaikytas bolševikų valdžios cenzūros, reikalavusios visą tomą iš naujo perredaguoti. Bet netrukus griuvęs bolševizmas padarė perredagavimą nebereikalingą. Žodyno turinį sudaro žodžiai: 1) paimti iš kitų žodynų (spausdintų ir nespausdintų), iš kurių daugiausia pasinaudota Sirvydo, Brodovskio, Kuršaičio, Juškos, Šlapelio ir Barono žodynais; 2) išrinkti iš mūsų raštų pradedant nuo Mažvydo katekizmo lig paskutinių šių dienų žinomesnių spaudinių ir 3) surinkti iš gyvosios mūsų kalbos2.“
Kalbininkas Pranas Skardžius apie J. Balčikonio redaguoto žodyno rengimo peripetijas straipsnyje „Gimtosios kalbos“ žurnale rašė: „J. Balčikonio redaguotasis žodynas iš esmės skiriasi nuo K. Būgos pradėtojo žodyno: K. Būga buvo pasiryžęs į savo žodyną sudėti visa, ką tik jis žinojo ir turėjo surinkęs – akcentologiją, žodžių istoriją, geografiją, etimologijas ir kt., ir surinktąją medžiagą spausdino daugiausia įvairių šaltinių rašyba bei paaiškinimais, o J. Balčikonio žodynas yra vien tik aiškinamasis, be jokių kalbotyrinių išvedžiojimų. Paprastai duodami tiek lietuviški žodžiai, tiek plačiau žinomi skoliniai, išskyrus tarptautinius, tik iš knygų pažįstamus žodžius. Daugiau vertindamas šių dienų kalbą, jis daugiau vietos duoda ir gyvosios žmonių bei vėlyvesnių raštų kalbos žodžiams ir lytims, o senesnių šaltinių žodžius ir ypatingai jų lytis kiek mažiau paliečia ir paprastai deda tolesnėje, paskutinėje vietoje. Naujadarų ir skolinių kilmę nurodo tik santrumpomis, nors ne visai nuosekliai ir teisingai3.“
Nekrologe J. Balčikoniui „Aidų“ žurnale Pranas Skardžius dar papildo anksčiau išsakytas mintis dėl J. Balčikonio redaguoto Lietuvių kalbos žodyno: „Didįjį lietuvių kalbos žodyną, kaip žinome, pradėjo ruošti K. Būga, bet staiga 1924 m. miręs, jis tesuspėjo spaudai paruošti tik mažą jo dalį – platoką įvadą ir raidę A iki žodžio „anga“. Likusioji žodyno medžiaga, niekieno neliečiama, universiteto palėpėj išgulėjo ligi 1930 m. pabaigos, kada Švietimo Ministerija J. Balčikoniui pavedė suorganizuoti naują šio žodyno redakciją. Ir jis tuojau tą darbą pradėjo: sudarė redakcinį žodyno kolektyvą, redakcijos sekretoriumi pasikvietė savo buvusį mokinį kupiškėną Napalį Grigą, baigusį Panevėžio mokytojų seminariją, sutelkė gausų būrį žodžių rinkėjų iš įvairių Lietuvos vietų ir per pirmą dešimtmetį K. Būgos žodyninį palikimą (613 553 lapelius) keleriopai padidino (ligi 2 milijonų kortelių)4.“
Kalbininko talentas išryškėjo ir jo vertimuose. Pirmasis J. Balčikonio vertimas buvo iš lenkų kalbos versta Mykolo Baluckio trijų veiksmų komedija „Aukso dievaičiai“ (originalus pavadinimas – „Grube Ryby“), išleista Vilniuje 1908 m. Be to, J. Balčikonis pats ir su savo mokinių pagalba išvertė daugybę užsienio rašytojų pasakų: H. K. Anderseno (1918), V. Haufo (1921), Š. Pero (1923), brolių Grimmų (1925) pasakas, „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasaką, Ž. Verno, Dž. Svifto kūrinių. J. Balčikoniui rūpėjo, kad vaikai nuo mažens pratintųsi prie gražios lietuvių kalbos. Pasakų knygų prakalbose J. Balčikonis išsakė padėkas lietuvių kalbos normintojui J. Jablonskiui, kurio patarimais rėmėsi redaguodamas vertimų tekstus, knygose taip pat pateikė trumpas jų autorių biografijas.
Rinktinių H. K. Anderseno pasakų vertimo, išleisto 1918 m. Voroneže, prakalboje J. Balčikonis nurodė, kad pasakas vertė jo mokiniai „Saulės“ kursuose Vilniuje ir M. Yčo gimnazijoje Voroneže, o jis pats taisė vertimų kalbą bei jį redagavo5. Iš prakalbos taip pat sužinome, kad šešios pasakos iš šios rinktinės jau anksčiau buvo spausdintos leidinyje „Vargo mokyklai“6. Antras J. Balčikonio verstų „Rinktinių Anderseno pasakų“ leidimas (Kaunas, 1923) KAVB yra A. Zvičevičiaus fonde. J. Balčikonio išverstos H. K. Anderseno pasakos taip pat išleistos išeivijoje7.
Pirmojo V. Haufo pasakų leidimo prakalboje J. Balčikonis nurodė, kad pasakos pradėtos versti dar 1917 m. Voroneže M. Yčo vyrų gimnazijos moksleivių, kuriuos J. Balčikonis mokė lietuvių kalbos. 1918–1920 m. knygą vertė Panevėžio vyrų gimnazijos mokiniai, taip pat vadovaujant J. Balčikoniui. Kalbininkas pats taisė vertimų kalbą ir stilių, nes tekstas buvo verčiamas iš originalo. Antrajame šių pasakų leidime (1925 m.) dar kartą buvo ištaisyta vertimo kalba, atsižvelgiant į J. Jablonskio pastabas. Knyga išleista mažesnio formato ir iliustratyvesnė.
Š. Pero pasakas (1923 m. leidimą) vertė J. Balčikonio mokiniai iš Panevėžio gimnazijos bei Panevėžio mokytojų seminarijos. Leidinio prakalboje J. Balčikonis paminėjo, kad knygos vertėjai buvo panevėžiečiai, todėl vertimuose palikta jų krašto kalbos pėdsakų8.
J. Balčikonio verstų „Brolių Grimų pasakų“ antrojo leidimo pirmame tome įdėta, ką rašė spauda apie „Brolių Grimų pasakų“ pirmo ir antro tomo pirmąjį leidimą (Kaunas, 1925–1926). Šiose straipsnių ištraukose J. Balčikonis pagirtas už vertimų kalbą, kuri esanti „ryški, gryna, žmoniška, jokių svetimybių, jokių iškrypimų, susipynimų...“, „sklandi skaityti, lengva suprasti, vaizdi graži gėrėtis9“. Šie atgarsiai iš periodinės spaudos pakartoti ir antro tomo antrajame leidime10.
Knygoje taip pat pateikta kunigo P. Būčio recenzijos ištrauka iš 1927 m. žurnalo „Tiesos kelias“, kurioje rašoma: „ Prof. Balčikonis yra tarp geriausių mūs kalbos žinovų. Jis ne vien jos taisykles žino, bet ir jos gražumo dvasią jaučia. Jo vertimus naudinga skaityti ne vien vaikams, besimokantiems gimtosios kalbos, bet pravartu ir užaugusiems, kurie nori gerai lietuviškai kalbėti ir rašyti11.“ Tačiau ištraukoje nėra P. Būčio kritikos dėl kai kurių žodžių vartojimo.
Nors buvo įvairių nuomonių dėl J. Balčikonio atliktų pasakų vertimų, vis dėlto kalbininko išverstos pasakos tapo ne vien vaikų lektūra: jas skaito ir studijuoja mokslininkai kalbininkai, ieškodami retų kalbos perlų, tikros, autentiškos liaudies kalbos dvasios. J. Balčikonis išvertė ir Ž. Verno nuotykių romaną „Kelionė aplink pasaulį per 80 dienų“ (pirmasis leidimas išleistas 1921 m., antrasis – 1937 m.). Pirmąjį leidimą iliustravo Petras Kalpokas, antrajame leidime yra iliustracijų iš knygos, parašytos originalo kalba. J. Balčikonis dar kartą redagavo romano vertimo kalbą. Kalbininkas taip pat buvo 1931 m. išleistų M. Valančiaus raštų ir savo mokytojo J. Jablonskio raštų (1932–1936 m.) redaktoriumi.
Literatūra
1. Visuomenė ir žodynas / J. Balčikonis // Gimtoji kalba. - 1933, sąs. 5, p. 67-68.
2. Prakalba / J. Balčikonis // Lietuvių kalbos žodynas. - T. 1 : A-B / redagavo J. Balčikonis. - Vilnius : Lietuvių mokslų akademija. Lietuvių kalbos institutas, 1941, p. 4.
3. Juozas Balčikonis / Pr. Skardžius // Gimtoji kalba, 1960, nr. 2, p. 25.
4. J. Balčikonio netekus / Pr. Skardžius // Aidai. - 1969, Nr. 4, p. 153-154.
5. Rinktinės Anderseno pasakos / [J. Balčikonio] mokinių vertimas ; [redagavo, taisė vertimo kalbą ir prakalbą parašė J. Balčikonis]. - Voronežas : Kultūros ir švietimo sekcijos leidinys, 1918.
6. Petrapilis : Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, 1916, d. 1-2.
7. Anderseno pasakos / vertė J. Balčikonis. - Trečiasis leidimas. - Chicago : „Nemunas“, [1958] ; [1960], d. 1-2.
8. Perro pasakos / [J. Balčikonio] mokinių vertimas. - Kaunas : Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, 1923, p. 3.
9. Brolių Grimmų pasakos su P. Grot-Johanno ir R. Leinveberio paveikslais / vertė J. Balčikonis. - Antras leidimas. - Kaunas, 1927, t. 1, p. 319.
10. Brolių Grimmų pasakos su P. Grot-Johanno ir R. Leinveberio paveikslais / vertė J. Balčikonis. - Antras leidimas. - Kaunas, 1927, t. 2, p. 343-344.
11. Brolių Grimmų Pasakos... / P. Būčys // Tiesos kelias. - 1927, Nr. 1, p. 62-63.
Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Redagavo Svetlana Izajeva
Maketavo Monika Lukoševičienė
Skaitmenino vaizdus Živilė Jonikaitė
Redagavo Svetlana Izajeva
Maketavo Monika Lukoševičienė
Skaitmenino vaizdus Živilė Jonikaitė
