J. Tumo-Vaižganto „Pragiedrulių“ I-III dalys nebuvo vientisas kūrinys. Tai pripažino pats Vaižgantas, kuris įspėjo, kad romano dalis tiksliau susieti būtų galima tik jį perrašius, o kol kas labiausiai jas jungia paantraštė „Vaizdai kovos dėl kultūros“. 1923 m. ir 1926 m. „Pragiedrulius“ išleidžiant pakartotinai Vaižganto raštuose (VII-IX tomai), jie buvo koreguoti nežymiai. Daugiausia padirbėta pakeičiant skyrių ir skyrelių pavadinimus, ištaisant kai kurias kalbos klaidas. Vaižgantas atsižvelgė į kalbininkų rekomendacijas, bet vėliau paaiškėjo, kad kai kas taisyta net be reikalo, o dalis svetimybių liko ir antrame „Pragiedrulių“ (1926) leidime. Lyginant su pirmu (1918, 1920) leidimu, kuris nebuvo iliustruotas („Pragiedrulius“ puošė tik K. Šimonio viršelis), antrą leidimą jau papildė gražios Jono Juozo Burbos iliustracijos, kuriomis dailininkas perteikė kai kuriuos Vaižganto „Pragiedrulių“ sakinius.
Dėl kūrinio kalbos daugiausia dėmesio sulaukė pirmas „Pragiedrulių“ (1918–1920) leidimas. Kalbą po kauliuką išnarstė ir labai kritikavo kalbininkas Stasys Dabušis. Tačiau deimančiukų kūrėją ir ieškotoją Vaižgantą bandė apginti kalbininkas Kazimieras Būga. Adomas Jakštas savo recenzijoje taip pat pasidžiaugė Vaižganto „Pragiedrulių“ kalbos gražumu bei kvietė juo įsitikinti, paskaitant ilgą žiemos aprašymą „Pragiedrulių“ pirmosios dalies pradžioje (p. 7-18). Ir lyg tarp kitko užsiminė, jog (pasak jo) „virškritikas“ Dabušis manąs kitaip bei netgi paskelbė, jog J. Tumas „pačios kalbos nemoka ir turbūt neišmoks“2. Toks pastebėjimas šalia aprašymo apie Vaižganto „Pragiedrulių“ tautiškumą, kalbos turtingumą ir poetiškumą turėjo nuskambėti sarkastiškai. Bet ir pats A. Jakštas kritikavo Vaižgantą dėl kai kurių svetimybių, žemaitiškos kalbos vartojimo ne vietoje, pasisakė prieš Vaižganto naujadarus „praktikingas, praktikingumas“ bei prieš nereikalingus slavizmus „anuočės“ (anąkart), „atstanka“ (likutis) ir kitus. Įdomus A. Jakšto komentaras dėl (pasak jo) per dažnai Vaižganto vartojamo žodžio „iškakėti“ (tenkintis). Jis rašo: „Lietuviškumo jis lietuviškas, bet, mūsų išmanymu, jis daugeliui skaitytojų nepatiks dėlei savo šaknies panašumo su kita, ne ką gero reiškiančia. Taigi kaip žodis kakinties tapo nūn pakeistas kitu geriau skambančiu tenkinties, taip ir iškakėti reikia pakeisti kitu dailesniu“6.
Daugiausiai kritikos dėl „Pragiedrulių“ kalbos 1920 m. pažėrė Stasys Dabušis slapyvardžiu „Du dobilai penki lapai“ pasirašytoje recenzijoje „Švietimo darbe“5. Joje kalbininkas priekaištauja Vaižgantui, jog šis vartoja greta siekinio prielinksnį „į“ su galininku ir pataria jam siekinio visai nevartoti, jeigu nemoka. „Pragiedruliuose“ jis randa ir daug svetimybių, bet jomis laiko ir tariamai lenkišką „priepuolį“, kurį taiso į „nelaimė, negandas“. K. Būga apgynė šį žodį, teigdamas, jog jis nesąs svetimybė. Jo taip pat buvo apginta „bobelė“, St. Dabušio siūlyta keisti į „moterėlę“, nes, pasak K. Būgos, „moteris“ „bobos“ neatstoja, o bendra su slavais žodžio šaknis nereiškia, jog jis nevartotinas. St. Dabušis taip pat ištaisė sąmoningai Vaižganto vartotą liaudyje paplitusią svetimybę „uzbonas“ (ąsotis), tarmišką pasakymą „po šventam Jonui“ taisė į „po švento Jono“, o tarmišką „gryčią“ – į „trobą“ arba „pirkią“. Vaižganto „Pragiedrulių“ III tomo svetimybių analizei St. Dabušis skyrė kelis minėto straipsnio puslapius ir smulkiai vardino visus pastebėtus trūkumus.
Po Vaižganto mirties buvo išleista knyga „Milžinų dvasios“ (1935), sudaryta iš „Pragiedrulių“ fragmentų. Ją išleido XXVII knygos mėgėjų draugija. Įžangą knygoje apie J.Tumo-Vaižganto „Pragiedrulius“ parašė Stepas Vykintas-Povilavičius. Leidinyje – paties Vaižganto iš „Pragiedrulių“ II knygos atrinkti penki skyreliai (kai kurie sutrumpinti ar su pakeistais pavadinimais). Vėl taisyta leidinio kalba. Labiausiai pakeistas skyrius „Saulius“, „Milžinų dvasiose“ pavadintas „Ten šilelis, ten piliakalnis“. Iš gana didelio skyriaus (pirmo „Pragiedrulių“ leidimo II knygos p. 58-93) paimti tik 6 puslapiai, kaitaliota net sakinių struktūra.
Antrojo pasaulinio karo metais skaitytojus pasiekė trečias „Pragiedrulių“ I-III tomo (1942) leidimas ir antras „Šeimos vėžių“ (1944) IV tomo leidimas (pirmas „Šeimos vėžių“ leidimas yra 1929 m. Vaižganto raštų XV tome). Trečią 1942 m. „Pragiedrulių“ leidimą redagavo rašytojas, poetas, literatūros kritikas ir kalbininkas Benediktas Babrauskas. Įžangoje „Redaktoriaus žodis“ jis mini išmetęs nemažai svetimybių, o neįprastus naujadarus pakeitęs įprastesniais, pataisęs žodžių darybos, rašybos, skyrybos, stiliaus klaidas, kai kur pakeitęs žodžių tvarką, apdorojęs sintaksines svetimybes, bet stengėsi nepaliesti turtingo autoriaus žodyno, o retesnius žodžius paaiškino išnašose. Dėl svetimybių atsisakymo B. Babrauskas rašė: „Taigi ramia sąžine pašalinta Vaižganto pasažiras, broma, dyvai, arielka, karčema, lopeta, brikas, sėbras, volas, šmugelninkas, delikatnas, ale, pavelyti, spaviedotis, dyvytis ir pan.“3 Šio leidimo viršeliai piešti dailininko Jono Firinausko.
1948 m. „Pragiedrulius“ išleido leidykla „Aistia“, įsikūrusi lietuvių išeivių stovykloje Kassel-Mattenberg, Vokietijoje. Šio leidimo I tomo viršelį piešė Stasys Neliubšys, o II-III tomų viršelių dailininkė – Irena Ralkevičiūtė (leidinio viršelyje užrašyta: „L. Ralkevičiūtė“). Išeivijoje išleistuose „Pragiedrulių“ knygose kalbos dalykai nebuvo taisyti, o vadovautasi karo metų leidimu. Prakalbą šiam leidimui parengė žurnalistas, rašytojas Aleksandras Merkelis.
K. Būga išteisino ir daugiau svetimybėmis apšauktų Vaižganto „Pragiedrulių“ žodžių, pvz.: „riba, -os“, „sarmata“, „kūdikis“ (St. Dabušis jį siūlė keisti „vaikeliu“). K. Būga taip pat manė, kad žodį „seklyčia“ netikslinga keisti „priešine“, nes šio žodžio reikšmė kiek kitokia, o „seklyčia“, nors ir gudiškos kilmės, bet vartotinas žodis. St. Dabušis taip pat teigė, jog priesaga -ystė yra nelietuviškos kilmės, todėl nevartotina. K. Būga įrodė, jog ši priesaga lietuvių kalboje yra nuo senovės, ji buvo naudojama net upių vardams sudaryti (Lokysta, Aknysta). K. Būga taip pat manė, jog „atėjūnas“ ir „perėjūnas“ neturėtų būti keičiami į St. Dabušio siūlomus „ateivį“ ir „pereivį“. Pasak K. Būgos, nereikėtų atsisakyti ir žodžio „turtuolis“, St. Dabušio keičiamo į „turtininką“ bei žodelyčio „lai“, nes jis nesąs latviškos kilmės, kaip tvirtina St. Dabušis. Šis įvairiais keistumais pasižymėjęs kalbininkas taip pat taisė Vaižganto vartotus gerus žodžius „bendrakeleivis“, „bendravardis“ į „kelio arba kelionės draugas“, „turintis bendrą darbą“. „Miško esybes“ jis taisė į „būtybes“, „stebėtina“ – į „keista, nuostabu“, „aras“ – į „erelis“.
St. Dabušis rašė ir apie sintaksės klaidas Vaižganto „Pragiedruliuose“, pvz.: „pasijutę laisvesniais“ jis taisė „pasijutę laisvesni“ (dėl šio pataisymo jis buvo teisus). K. Būga pasijuokė iš St. Dabušio „Du dobilai, penki lapai“ slapyvardžiu pasirašytos recenzijos, jog kritikui prireikė viso mėnesio „Pragiedrulių“ kalbos studijoms ir iš to, kad klaidų šiame kūrinyje jis prižvejojo net 14 puslapių5.
St. Dabušis „Pragiedruliuose“ pastebėjo ir gerų dalykų: „daug gražių, bet nesuprantamų žodžių“, kuriems paaiškinti siūlė išleisti žodynėlį. Vėliau kelis kartus pasižadėjo tokį žodynėlį parengti, bet šio pažado taip ir neištesėjo. Po J. Tumo-Vaižganto mirties 1933 m. įvyko stebėtinas St. Dabušio nuomonės pasikeitimas. Jis ne tik matė Vaižganto „Pragiedrulių“ kalbos turtingumą, bet ir pripažino, jog šio kūrinio kalbos turtai buvo panaudoti rengiant K. Būgos lietuvių kalbos žodyną ir tai esąs J. Tumo-Vaižganto nuopelnas lietuvių kalbai. St. Dabušis taip pat teigė, kad „Tumo kalba sklandi, liaudiškai gyva, taisyklinga ir žodinga, žodinga be galo“. Ir tai rašė tas pats St. Dabušis, kuris prirankiojo daugybę kalbos klaidų Vaižganto „Pragiedruliuose“ bei teigė, jog šis nemokąs taisyklingai lietuviškai rašyti ir tikriausiai nebeišmoks! Savo panegiriką J. Tumo-Vaižganto kalbos turtingumui St. Dabušis pakartojo ir straipsnyje „Tumas-Vaižgantas kalbininkas“, paskelbtame žurnale „Šviesos keliai“4.
Nors ir labai išpeikti kai kurių kalbininkų bei dėl nevientisumo kritikuoti literatūrologų, Vaižganto „Pragiedruliai“ buvo skaidrios, liaudiškos kalbos bei optimizmo pliūpsnis į mūsų literatūrą. Literatūrologas Pranas Naujokaitis apie „Pragiedrulių“ žmogų rašė: „Vaižganto kūrybos individualių bruožų ir jo mėgstamiausių giedrių spalvų atošvaisčių nuskaidrintas, dažnai nesutraukomais ir būtinais ryšiais surištas, augte suaugęs su gamta, „Pragiedrulių“ žmogus deimančiuku sublizga, pragiedruliu nusišviečia ir, parodęs savo vidaus galių sutelktą visumą, vėl išnyksta. Kaip sunkiai duodasi „Pragiedruliai“ įglaudžiami į bet kurio literatūros žanro rėmus, taip pat sunkiai įdedamas į bet kuriuos rėmus ir horizontališkai platus jų žmogus“8.
1. Dėl Vaižganto „Pragiedrulių“ kalbos kritikos : [recenzija] / K. Būga. - Rec. kn. : Pragiedruliai : vaizdai kovos dėl kultūros / Vaižgantas. - Vilnius : [s.n.], 1918, kn. 1, d. 1-2; kn. 2, d. 3 // Kalba ir senovė / K. Būga. - Kaunas : Švietimo ministerijos leidinys, 1922, d. 1, p. 19-24 ; 25-41 ; 42-59.
2. Pragiedruliai : [recenzija] / A. Jakštas. - Rec. kn. : Pragiedruliai : vaizdai kovos dėl kultūros.-Vilnius : [s.n.], 1918, kn. 1, d. 1-2 // Draugija. - 1919, Nr. 4/6, p. 262-267.
3. Redaktoriaus žodis / Ben. Babrauskas // Pragiedruliai : vaizdai kovos dėl kultūros / Vaižgantas. -T. 1 : Gondingos kraštas. - IV leidimas. - Kaunas : valstybinė leidykla, 1942, d. 1, p. [5].
4. Tumas-Vaižgantas kalbininkas / St. Dabušis // Šviesos keliai. - 1933, Nr. 5, p. 284-287.
5. Vaižgantas. Pragiedruliai : [recenzija] / Du dobilai, penki lapai [Stasys Dabušis]. - Rec. kn. : Pragiedruliai : vaizdai kovos dėl kultūros / Vaižgantas. - Vilnius : [s.n.], 1920, kn. 2, d. 3 // Švietimo darbas. - 1920, Nr. 8/9, p. 62-76.
6. Vaižganto „Pragiedruliai“ : [recenzija] / A. Jakštas. - Rec. kn. : Pragiedruliai : vaizdai kovos dėl kultūros / Vaižgantas. - Vilnius : [s.n.], 1920, kn. 2, d. 3 // Draugija. - 1920, Nr. 5/6, p. 326.
7. Vaižganto žodingumas / Stasys Dabušis // Vairas. - 1933, Nr. 6, p. 193.
8. Žmogus Vaižganto „Pragiedruliuose“ / Pranas Naujokaitis // Židinys. - 1934, Nr. 4, p. 355.
Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Redagavo Svetlana Izajeva
Maketavo Monika Skeltytė
Skaitmenino vaizdus Živilė Jonikaitė
