Knyga „Kalbininko, rašytojo Stasio Dabušio indėlis į lietuvių kultūrą“ pasirodė 1938 metais vasarą, minint šio kalbininko 20 metų kultūrinio darbo patirtį ir 40 metų amžiaus sukaktuves. Šio veikalo redaktorius buvo mokytojas, vertėjas Juozas Sužiedėlis. Minint S. Dabušio kūrybinio darbo jubiliejų buvo nuspręsta surinkti visas rašytojo, kalbininko knygų recenzijas ir pasisakymus apie jo veiklą, jubiliejinius straipsnius ir linkėjimus. Rengiant knygą tekstų autorius S. Dabušis pasidalino nuotraukomis, knygų ir straipsnių recenzijomis bei savo 1917–1938 metų raštų bibliografija. Didelę knygos dalį 40-ojo jubiliejaus proga sudaro pasisakymai apie Stasio Dabušio gyvenimą ir veiklą. Knyga apie Stasio Dabušio indėlį į Lietuvos kultūrą apipavidalinta itin estetiškai. Knygos apipavidalinimu, grafiniu dizainu bei puošniais inicialais rūpinosi Alfredas Antoni.
Leidinio pradžioje – šveicarų kalbininko Makso Niedermano prancūziška pratarmė ir jos vertimas į lietuvių kalbą (tekstą vertė knygos redaktoriaus J. Sužiedėlis). Prakalboje M. Niedermanas prašo Lietuvos Švietimo ministerijos paramos S. Dabušiui, kad šis galėtų parengti J. Tumo-Vaižganto kalbos žodyną, apie kurį S. Dabušis buvo užsiminęs dar 1933 metais. Knygoje yra straipsnis su skambia antrašte „Pasaulinis lietuvis mokslininkas Dabušis 1898–1938 m.“, parašytas Lietuvos kariuomenės veikėjo, atsargos pulkininko Vlado Skorupskio. V. Skorupskis straipsnyje rašo: „Daug visokių įvykių buvo rašytojo, kalbininko S. Dabušio gyvenime. Didžiojo karo metu jis, dar vaikas, turėjo skirtis su mylima savo tėvyne ir vykti į Rusiją, kur jis toliau ėjo mokslą Voronežo mieste. Pasauliniam karui pasibaigus, jis grįžo į Nepriklausomą Lietuvą, kur gilino savo studijas, be to, Lietuvoje pradėjo rašyti straipsnius į dienraščius, versti iš kitų kalbų knygas, o ypač su atsidavimu ėmė dirbti kaip talentingas lietuvių kalbos kalbininkas. Pamilo jis tą savo studijų kalbą, dar būdamas mokyklos suole. Nuo to laiko ir pradėjo tą garbingą mokslo darbą kaip lietuvių kalbos kalbininkas, stengdamasis prikelti senovišką mylimą mūsų kalbą. Jis savo studijose rodo, kad mūsų liaudies kalba yra pamatas, ant kurio ir reikia bazuotis, kuriant literatūrinę kalbą.“
Liudo Vailionio proginėje kalboje sakoma, kad S. Dabušis surinko 100 000 lietuviškų žodžių, kurie sudarys didžiulę dalį būsimojo lietuvių kalbos žodyno, be to, S. Dabušio surinktais lietuviškų augalų pavadinimais naudotasi rengiant botanikos žodyną. Vertėjas, antikinės literatūros tyrinėtojas Merkelis Račkauskas knygoje pastebėjo, kad S. Dabušis, paklaustas apie kurį nors mūsų kalbos dalyką, iš karto, nedvejodamas atsako taip, kaip turi būti pagal kalbos dėsnius sakoma, jo pirmas sprendimas visiškai sutampa su kitų kalbininkų jau nebe pirmu ir ilgai svarstytu sprendimu. Psichologas ir pedagogas Jonas Vabalas-Gudaitis padėkojo S. Dabušiui už patarimus dėl naujų pedagogikos ir psichologijos sąvokų. Kalbininką gerai pažinojęs kariškis Tadeušas Bystramas knygoje sako, kad S. Dabušio nuopelnus kultūrai lėmė neįprastas darbštumas: „Apie p. Dabušio reikšmę jaunai lietuvių kultūrai nėr ko kalbėti: šitokių žmonių Lietuva nedaug teturi ir duok Dieve jai turėti jų daugiau! Perskaitęs šitą leidinį, skaitytojas supras, kad p. Dabušio per trumpą savo amžių padaryta be galo daug – atidirbta už dešimtį darbščių lietuvių. Tad ne vienam gali kilti klausimas: kaip tai galėjo atsitikti, kad jaunas, nepilnų 40 m. vyras tapo rekordiniu lietuvių rašytoju, nes juk nė vienas tokio amžiaus lietuvis nėra ir nebuvo niekados, per visą Lietuvos istoriją pagaminęs nė pusės to gausaus knygų ir kitokių raštų skaičiaus, kuriuo mus apdovanojo p. Dabušis.“
Į proginių sveikinimų knygos dalį įtraukti ir ankstesni rašytojo, literatūros kritiko A. Dambrausko-Jakšto, kalbininkų Kazimiero Būgos ir Stasio Šerkšno pasisakymai apie S. Dabušį, kuris, jausdamas didelį trūkumą įvairios rūšies literatūros, neapsiriboja kuria nors viena mokslo ar literatūros šaka, bet stengiasi duoti visko, ko tik mums trūksta, ko tik jis pajėgia. O apie jo kūrybinį pajėgumą galima spręsti iš įvairiausių jo vertingų raštų turinio. Jis išvertė ne tik beletristinių veikalų, bet ir romanų, novelių, apysakų ir ne vieno, bet įvairių žymių rašytojų. Jis išvertė iš rusų kalbos A. Čechovo žymių veikalų, iš lenkų kalbos – tris tomus E. Ožeškienės raštų, N. Gogolio apsakymus, V. Solovjovo „Šventosios istorijos filosofiją“. Pasak Liudo Giros, šiandieninis Dabušis, knygos rašytojas, žymiai skiriasi nuo ano Dabušio vertėjo. Rašo jis dabar daug paprasčiau. Dabušio stilius gyvas, ekspresingas, literatūrinis. Jei jis pasiima sau kurią temą, išrutuliuoja ją visapusiškai.
Vienas knygos „Kalbininko, rašytojo Stasio Dabušio indėlis į lietuvių kultūrą“ skyrius skirtas S. Dabušio knygoms vaikams bei jo mokslo populiarizacijos ir beletristikos literatūrai apžvelgti. Dvi recenzijos knygoje skirtos S. Dabušio apsakymų ir pasakų rinkiniui „Vaikų pasaulis“. Vieną jų M. Kirtiklio slapyvardžiu pasirašė vienas tuometinių „Vairo“ redaktorių Edvardas Viskanta, kuris paanalizavo ir šio grožinės literatūros leidinio kalbą. Šio skyriaus įžangoje yra pedagogo, vertėjo Alfonso Valašino straipsnis „Naujojoje Romuvoje“, kuriame S. Dabušis laikomas mokslo populiarintoju. Knygoje yra S. Dabušio mokslo populiarinimo veikalų recenzijos. E. Viskanta atkreipė dėmesį į knygoje panaudotus naujadarus, pvz. „šalinamis“ (veranda). Daug recenzijų sulaukė S. Dabušio fizikos mokslo populiarinimo knygos „Franklinas ir Edisonas“, „Elektra ir jos burtai“, „Fizika pašnekesiais“, chemijos mokslui populiarinti skirta „Cheminės žvakės istorija“, civilizacijos istorijos knyga „Šimtajėgis žmogus“.
S. Dabušio vertimų recenzijos yra knygos skyriuje „Kalbininko Dabušio vertimų-beletristikos ir filosofijos veikalų įvertinimai spaudoje ir laiške“. Skyriaus pavadinime minimas laiškas – tai Vladimiro Solovjovo padėka S. Dabušiui už jo „Šventosios istorijos filosofijos“ vertimą 1933 metais. Polemika dėl kalbos dalykų vertimuose pateikta dar kitame skyriuje „Dabušis žodynininkas, tarmių turto rinkėjas ir naujų žodžių kūrėjas, kirčiuotojas ir komentuotojas“. Šiame skyriuje vengta kritiškesnių pasisakymų, vertinimų. Po sakinio apie priimtinus arba bent jau nesmerktinus S. Dabušio siūlomus naujadarus A. Jakštas griežtai pasisako prieš naujadarus „kinobuoliai“ – apelsinai, dar S. Dabušio vadinti ir „saulaobuoliais“, „didžkurys“ (genijus), „apsagalas“ (suknelė), „daikdėtis“ (lagaminas), „drapanstalis“ (komoda), „dėsmė“ (tema). A. Jakštas pastebi, kad neturi būti lietuvinami tarptautiniai žodžiai „nekrologas“ ir „biografija“, S. Dabušio paversti „mirčioraša“ ir „buitraščiu“.
Beje, 1929 metais versdamas A. Čechovo apsakymą „Moterų laimė“, S. Dabušis sukūrė daug keistų naujadarų, kurie lietuvių kalboje ne tik neprigijo, bet mūsų laikais atrodo juokingi, pvz. „buitraštis“ (biografija), „gyvakūnis“ (organizmas), „rūkinys“ (papirosas), „saulaobuoliai“ (apelsinai), „trykšlys“ (fontanas), „daikdėtis“ (lagaminas), „minkštasuolis“ (sofa). Tačiau lietuvių kalboje prigijo S. Dabušio sukurti naujadarai išjuoka, dėmesys, sklaida.
Knygoje „Kalbininko rašytojo Stasio Dabušio indėlis į lietuvių kultūrą“ S. Dabušio 1917–1938 metais rengtoje raštų bibliografijoje minimi ir keli numatomi darbai, tarp kurių svarbiausias – veikalas „Faradiejaus gyvenimas ir darbai“, pasirodęs 1940 metų pradžioje. Šio leidinio pasirodymo aplinkybės vaizdingai aprašytos Augustino Griciaus Don Rodrigo slapyvardžiu pasirašytoje recenzijoje bei pavaizduotos J. Penčylos karikatūroje laikraštyje „Kuntaplis“, kuriame cituojamas S. Dabušis: „Mano dvasios prieslėgį padidino be galo sunki Tobulos, Prakilnios mano Žmonos liga. „Faradiejus“ man iškabino nelyginti daugiau sveikatos, nei keliolika knygų, prieš jį mano paleistų į Lietuvos padangę... Ji kurta nervų likučiais, kaip sakoma, rašyta krauju...“
Knygoje apžvelgti S. Dabušio per 20 metų nuveikti darbai: parašyta apie 20 tomų knygų – verstinių ir originalių, išleisti 22 vertimai, 32 straipsniai kalbos, literatūros, rašybos ir kitais klausimais bei 92 recenzijos, 2 redaguoti žurnalai, taisyta 8 laikraščių ir žurnalų kalba, redaguota daugiau kaip 40 veikalų, užrašyta daugiau kaip 1000 dzūkų dainų, kartu su K. Būga redaguojant lietuvių kalbos žodyną surašyta 60 000 lapelių su kirčiuotais žodžiais ir sakiniais. Be abejonės, knygoje teigiama, kad S. Dabušis yra kalbininkas. Jį didžiai vertino a. a. profesoriai K. Būga ir J. Jablonskis: „Jo kalbos mokslą sutvirtino prof. J. Jablonskis su docentu Balčikonim ir dar daugiau a. a. prof. K. Būga, su kuriuo dvejus metus susidurdavo Aukštuosiuose Kauno kursuose ir antrus dvejus – Lietuvos universitete. Be to, Dabušis darbavosi prie didžiojo prof. K. Būgos žodyno – ėjo redaktoriaus padėjėjo pareigas. Būdamas Voroneže (kur lankė gimnaziją), versdamas su doc. J. Balčikonim ir P. Būtėnu Anderseno ir Haufo pasakas ir pasigedęs vertimams žodyno, S. Dabušis užsikrėtė lietuviško (rusiškai lietuviško) žodyno rašymo liga. 1918 m. grįžęs iš Rusijos į Lietuvą, jis pradėjo rinkti žodynui medžiagą.“ Jis su didele energija rinko žodyninę medžiagą. Šis darbas sudarė jam progą puikiai pažinti liaudies frazeologiją, įsigilinti į kalbos ypatumus. Knygos „Kalbininko rašytojo Stasio Dabušio indėlis į lietuvių kultūrą“ išleidimas buvo proga „palinkėti Stasiui Dabušiui geros sveikatos varyti pradėtajai vagai.“ [Lietuvos aidas. - 1940, saus. 9 (Nr. 13), p. 6.]
“
Literatūra
Apie žmonos kultą ir fiziką / Don Rodrigo [Augustinas Gricius] // Lietuvos aidas. - 1940, saus. 9 (Nr. 13), p. 6.
Kalbininko rašytojo Stasio Dabušio indėlis į lietuvių kultūrą : 20 metų kultūrinio darbo sukaktuvėms paminėti / red. Juozas Sužiedėlis. - Kaunas, 1938.
Populiarioji literatūra / Alfonsas Valašinas // Naujoji Romuva. - 1938, vas. 6 (Nr. 5), p. 117-118.
Taip karščiuose atliktas darbas atrodo šiandien : [J. Penčylos karikatūroje – prie jūros knygą rašantis S. Dabušis] // Kuntaplis. - 1940, saus. 14 (Nr. 3), p. 3.
Vaižganto žodingumas / Stasys Dabušis // Vairas. - 1933, Nr. 6, p. 192-197.
