Lietuvą pamilęs šveicaras Juozas Eretas (1896–1984) buvo Lietuvos telegramų agentūros ELTA steigėjas ir pirmasis vadovas, Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. VDU) dėstytojas, profesorius, literatūros istorikas. Į Kauną jis atvyko 1919 m., po dviejų metų gavo Lietuvos pilietybę, o 1925 m. vedė lietuvę Oną Jakaitytę. Su Lietuva savo gyvenimą J. Eretas susiejo 1917 m. pabaigoje, pradėjęs dirbti informacijos biure (ELTA), bei nuo 1918 m. kartu su Mikeliu Ašmiu redaguodamas mėnesinį laikraštį „Litauen“.
Mokslininkas J. Eretas stengėsi kuo geriau pažinti Lietuvą – surinkta medžiaga jį ir paskatino parengti informacinį leidinį apie šią šalį. Dar negyvendamas Lietuvoje, per stebėtinai trumpą laiką jis vokiečių kalba išleido veikalą „Lietuva praeityje, dabartyje ir ateityje“, kuriame ne tik pristatė istorinę medžiagą, bet ir savarankiškai ją interpretavo. Knygos tekstai parašyti pranešimų spaudai stiliumi – glausti ir aiškūs. Leidinyje pateikiamos ir istorijos šaltinių ištraukos. Tai kruopščiai parengta studija, kurią perskaičius atsiskleidžia išsamus ir gana objektyvus vaizdas apie Lietuvos valstybės istoriją, religiją, nacionalinius santykius, geografiją ir kultūrą.
Leidinio pradžioje pateikta labai trumpa krašto topografinė, geografinė, geologinė ir klimato charakteristika bei kiek išsamesnis ir gana subjektyvus senųjų Lietuvos gyventojų aprašymas. Didžiausia knygos dalis pavadinta „Praeitimi“ ir skirta Lietuvos istorijai nuo seniausių laikų ir Lietuvos valstybės susidarymo iki nacionalinio atgimimo.
„Dabarties“ skyriuje apžvelgiami jau geriau paties autoriaus pažinti įvykiai: Pirmasis pasaulinis karas, jaunos Lietuvos valstybės kūrimasis. Knygoje panaudotos Lietuvos nepriklausomybės priešaušrio svarbių istorinių įvykių (kongresų, konferencijų, Valstybės tarybos veiklos) dokumentų ištraukos. Taip pat apžvelgiama Lietuvos gyventojų nacionalinė sudėtis, lietuvių kolonijos užsienyje, lietuvių kalbos lyginamoji charakteristika ir jos dialektai, Lietuvos ūkio, literatūros, meno, muzikos raida. Literatūros, meno, muzikos apžvalgoje nemažai dėmesio skirta liaudies kūrybai: raudoms, dainoms, pasakoms, amatams, liaudies muzikos instrumentams. Išskirti ir pasižymėję literatūros, meno, muzikos sričių asmenys.
Kitas „Ateities“ skyrius nėra vien subjektyvus Lietuvos valstybės perspektyvos vertinimas, ko galima būtų tikėtis iš pavadinimo. Priešingai, tai istorijos medžiaga pagrįstas esamos Lietuvos politinės, ūkinės, socialinės ir kultūrinės padėties įvertinimas, leidžiantis autoriui pateikti tam tikras išvadas apie Lietuvos valstybės ateitį, galimą Lietuvos valstybės prarastų teritorijų (Lietuvos valstybės ribos) susigrąžinimą. Tikriausiai tuo tikslu aprašoma ir Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, įkūrimo legenda bei jo architektūros raida, o kultūros srityje išskirtinis dėmesys parodytas Vilniaus universitetui. Numatant ūkio raidos perspektyvas atkreipiamas dėmesys į Klaipėdos uosto svarbą, pagrindžiamas socialinių ir ekonominių reformų poreikis. Neaišku, kodėl būtent šiame skyriuje autorius pateikė ir Lietuvos partijų apžvalgą, nors ateities politinės veiklos modelio neaprašė.
J. Ereto parengtas leidinys nusipelno pagyrimo ne tik dėl išsamaus ir vertingo knygos turinio, bet ir dėl jame teikiamų dalykinių rodyklių, statistinių priedų bei asmenų ir vietovių iliustracijų. Informacinis leidinys iliustruotas keturiasdešimt devyniomis geros kokybės juodai baltomis ir dviejomis spalvotomis iliustracijomis bei aštuoniais žemėlapiais. Dauguma iliustracijų pirmą kartą panaudotos būtent šiam leidiniui. Kruopštus mokslininko J. Ereto darbas ir šio darbo rezultatas – knyga apie Lietuvą – rodo, kad jis iš tiesų gerbė ir mylėjo kraštą, kuriame gyveno.
Parengė vyresn. bibliotekininkas A. Surblys, bibliotekininkė A. Zakaravičiūtė, vyr. bibliotekininkė E. Rudminaitė
