Teminės leidinių parodos

Ar žinotoje, kad Kazys Grinius buvo dažnas valstiečiams liaudininkams skirtų karikatūrų veidas? Norite pamatyti, kaip žymus tarpukario politikas jose vaizduotas? Užsukite į parodą Senųjų ir retų spaudinių skyriuje!

Paroda eksponuojama K. Donelaičio g. 8, II a.

Populiarus tarpukario periodinis leidinys – liberalios krypties, nepartinis, gerąja prasme bulvarinis žurnalas „Naujas žodis“ – pradėtas leisti Rygoje (1925–1933 m.). 1927 m. jo redakcijai persikėlus į Kauną iš mėnesinio tapo dvisavaitiniu leidiniu, įvairėjo jo turinys ir forma. Tobulinant žurnalą išaugo jo leidybos kaštai ir poreikiai. Reikėjo daugiau bendradarbių, geresnės technikos, savos spaustuvės ir cinkografijos. Be to, „Naujo žodžio“ bendradarbių ir skaitytojų poreikių vien tik šis žurnalas jau nebegalėjo atliepti. Natūraliai susiformavo siekis leisti keletą laikraščių, žurnalų, taip pat knygas. Išryškėję leidybiniai poreikiai sąlygojo bendrovės, perėmusios „Naujo žodžio“ leidimą, susikūrimą. Tolesnė bendrovės veikla darė įtaką spaudos koncerno susiformavimui ir raidai.


Pirmasis spaudos koncernas Lietuvoje
 

1927 m. birželio 17 d. įsteigta „Naujo žodžio“ bendrovė jau po mėnesio ėmėsi leisti „Naujo žodžio“ žurnalą, o vėliau ir kitus bendrovei priklausiusius leidinius. Iš pradžių leistas savaitraštis „Diena“, po to dar ir dienraštis „Dienos naujienos“. „Naujo žodžio“ humoristai ėmėsi gaivinti bankrutavusį humoristinį žurnalą „Vėpla“ pervadinę jį „Vapsva“.

Bendrovę įsteigė J. Paleckis, V. Bičiūnas bei „Taikomojo Meno“ bendrovės atstovai: dailininkas V. Jomantas ir inžinierius, pašto valdybos viršininkas A. Sruoga. 1929 m. viduryje „Naujas žodis“ susijungė su pajine „Meno spaudos“ bendrove, nusipirko „Meno“ spaustuvę ir įsigijo buvusią „Grafikos“ cinkografiją, taip pat perėmė prie bankroto ribos buvusio B. Dauguviečio redaguoto „Dienos“ laikraščio leidybą (prieš tai jau buvo panašiomis aplinkybėmis įsigiję humoristinį žurnalą „Vapsva“). Taip gimė pirmasis spaudos koncernas Lietuvoje. Jo rūmai buvo įkurti adresu Laisvės al. 70, priešais Valstybės teatrą (pastatas iki šių dienų neišliko).

Nors valstybės remiamas spaudos sektorius su „Naujo žodžio“ bendrove konkuravo sunkiai, patį koncerną silpnino įvairūs vidiniai prieštaravimai, kadrų kaita ir trintis. Vienas svarbiausių šios poligrafijos įmonės valdytojų (didžiausias pajininkas) buvo vėliau dėl pašto ženklų bylos liūdnai pagarsėjęs Pašto valdybos direktorius A. Sruoga. Dar vienas stambesnis pajininkas, Kauno pašto viršininkas K. Galvydis, iš bendrovės greitai pasitraukė, pardavęs savo pajus smulkesniems pajininkams ir A. Sruogai. Taigi A. Sruoga tapo faktišku bendrovės valdytoju, o J. Paleckis, pirmasis „Naujo žodžio“ redaktorius ir leidėjas, nebegalėjo de facto bendrovės veiklos kontroliuoti, jis pats tapo nuo jos priklausomas.
 

Faktiškieji ir teoriniai žurnalo „Naujas žodis“ redaktoriai
 

Kaip jau buvo užsiminta, žurnalo leidybą iki 1927 m. faktiškai pats vienas organizavo jo redaktorius ir leidėjas J. Paleckis. Nuo 1929 m. 3-iojo „Naujo žodžio“ numerio redaktoriumi rašėsi A. Šimukėnas, nors faktiškai šį darbą atliko A. Šimukėnas, J. Petrėnas ir J. Paleckis. Pastarasis, kaip prisimena L. Gudaitis, buvo nepatenkintas kūrybiniu bendrovės klimatu ir ekonominiu diktatu dėl „Meno“ spaustuvės ir cinkografijos „Grafika“ bei asmeniško A. Sruogos reikalavimo mokėti už papildomas iliustracijas. Su J. Paleckiu kaip „Naujo žodžio“ redaktoriumi sudaromos sutartys iš tiesų liudija apie didelius reikalavimus redaktoriui ir palyginti mažą atlygį. Pats J. Paleckis pasiryžimą išeiti iš bendrovės ir motyvavo nedideliu užmokesčiu bei jam rodoma nepagarba. Pasiekęs, kad privatus, nepriklausomas, iliustruotas žurnalas savo populiarumu ir iliustratyvumu bei įspūdingu 11 tūkstančių egzempliorių tiražu pralenktų valstybės išlaikomus leidinius, sukūręs spaudos bendrovę, virtusią galingu spaudos koncernu, J. Paleckis buvo šiek tiek įsižeidęs dėl jam suteikto laisvai samdomo žurnalisto ir redaktoriaus statuso su dideliais įsipareigojimais ir mažu atlyginimu. Jis buvo pasiryžęs visai išeiti iš bendrovės, bet paliko ją tik trumpam, arba, pasak Vl. Žuko, realiai pasitraukęs taip ir nebuvo. Jo tvirtinimu, „Naujo žodžio“ bendrovė leidusi žurnalą iki 1930 m. 17-ojo numerio imtinai, o faktiškuoju redaktoriumi taip ir likęs J. Paleckis, kuris nuo tų pačių metų 18-ojo numerio perėmęs ir „Naujo žodžio“ leidimą (tikriausiai tik formaliai, siekiant užglostyti užgautas ambicijas). Tiesa, neilgam, nes nuo 1931 m. birželio mėnesio žurnalą vėl ėmusi leisti „Naujo žodžio“ bendrovė. Šiuo laikotarpiu redaktoriumi rašėsi A. Šimukėnas, nors faktiškai juo tikriausiai buvęs J. Paleckis. Iš tikrųjų labiau tikėtina, kad nuo 1929 m. vasaros iki 1932 m. „Naują žodį“ redagavo J. Petrėnas ir H. Blazas.

Nuo 1932 m. balandžio mėn. „Naujo žodžio“ redaktoriumi vėl buvo pakviestas J. Paleckis, tačiau nespėjo juo tapti, nes juoda katė perbėgo ir taip ne pačius geriausius J. Paleckio ir J. Petrėno santykius. Nuo 1932 m. lapkričio 3 d. žurnalą jau leido reorganizuota „Žodžio“ bendrovė. Šios bendrovės pirmininku tapo valdininkas P. Morkus. Pasklido gandas, kad stiprėjant J. Petrėno įtakai bendrovėje, jis be J. Paleckio žinios ir sutikimo rengiasi įtraukti į bendrovę ir tautininkų. Pasak L. Gudaičio, J. Paleckiui ketintą perduoti „Naują žodį“ jis pavertė 8 puslapių savaitraščio „Diena“ priedu. Iš tikrųjų J. Petrėnas, redaguodamas „Dienos“ laikraštį, įrodė, kad sugeba puikiai redaktoriauti, o J. Paleckis, užgniaužęs asmenines ambicijas sėkmingai jam padėjo.

Tuo tarpu su „Nauju žodžiu“ J. Petrėnui tiesiog nepasisekė ir eksperimentas paversti jį populiaraus laikraščio priedu nedavė norimo rezultato. Žurnalas, net ir pasiekęs didžiulį tiražą, visą laiką buvo nuostolingas. Finansinę padėtį dar labiau apsunkino 1931 m. tarp „Naujo žodžio“ bendrovės ir „Meno“ spaustuvės vedėjo A. Rutenbergo įvykęs konfliktas, nuo kurio labiausiai nukentėjo būtent „Naujo žodžio“ leidimas. A. Rutenbergas, (beje, buvęs tik paskirtuoju „Meno“ spaustuvės vedėju, faktiškai tas pareigas einant J. Petrėnui), slapta paėmęs bylas su „Naujo žodžio“ išpirktais „Meno spaudos“ vekseliais, juos sunaikino. Tokia situacija „Meno“ spaustuvė netruko pasinaudoti – atsisakė buvusios skolos sąskaita spausdinti „Naujo žodžio“ bendrovės leidinius, tarp jų ir „Naują žodį“. Bendrovė patyrė 100 000 litų nuostolį. Bylinėjimasis su A. Rutenbergu buvo nutrauktas, ieškovo pusei matant proceso beprasmiškumą.


Žurnalo išskirtinumai


Kalbant apie žurnalo turinį, jame spausdinti originalūs straipsniai, interviu su rašytojais bei kultūros veikėjais, sensacinga informacija, miesčioniškos publikos skoniui parinkti grožinės literatūros vertimai, ypač pasakojimai apie kino žvaigždžių gyvenimą, šnipų nuotykius. Žurnale buvo populiarių psichologijos, kultūros, religijos įdomybių, sensacingų bylų ir asmenybes aprašančių straipsnių. Tik retais atvejais vaikytasi pigaus populiarumo – pavyzdžiui, skelbiant reportažą iš Kalvarijos psichiatrinės ligoninės (1928 m. Nr. 23–24) ar spausdinant straipsnį tema „Kas nužudė karininką Juozapavičių ?“ (1931 m. Nr. 12–13).

Orientuotasi į skaitytojų poreikius sužinoti kuo daugiau įdomybių iš Lietuvos ir užsienio gyvenimo, pažinti save ir aplinką, o 1930–1933 m. numeriuose daug dėmesio skirta mados, meno populiarinimo dalykams.  Kaip tik tuo metu atsirado daugiau straipsnių istorijos, ekonomikos klausimais, spausdinti populiarūs ir didelę išliekamąją vertę turintys straipsniai, pavyzdžiui, skirti Šiaulių, Kauno, Kėdainių istorijai. Skelbta E. Volterio straipsnių istorijos ir archeologijos temomis, taip pat tekstų, reklamuojančių Lietuvos (daugiausiai Kauno) bendroves ir parduotuves.

Minėtinas straipsnis apie bendrovę „Spauda“ (1930, Nr. 16), didelės apimties, gausiai iliustruotas tekstas apie „Metropolio“ restoraną Kaune (1932, Nr. 7), P. Kubiliaus straipsnių serija apie Kauno tvirtovę (1932–1933 m.), 1932 m. 12-ajame ir 13-ajame numeriuose išsamiai ir įdomiai aprašytas Kauno kalėjimas, informatyvus straipsnis „Kaip ir kas įsteigė Kauno žydų bendruomenę“ (1930, Nr. 17), tekstas apie baptistus (1933, Nr. 3), buvusį Kauno gubernatorių Veriovkiną (1933, Nr. 17), apie Lietuvos atstovybę Maskvoje (1933, Nr. 19).

Leidinyje visą laiką buvo daug artistų, žymių žmonių gyvenimo ir veiklos aprašymų, kultūrinės-pažintinės informacijos. Tiesa, iš pradžių vyravo informacija iš užsienio, o vėliau situacija nežymiai, bet keitėsi informacijos iš Lietuvos naudai. Pavyzdžiui, žurnalas „Naujas žodis“ išleisdamas didelės apimties proginį Kauno istorijai ir nūdienai skirtą numerį, prisidėjo prie Vytauto Didžiojo metų kultūrinės šviečiamosios programos.

Kaune įsikūrusi žurnalo redakcija siekė jį kurti išvaizdų, spalvotą (dažniausiai su dailininko nupieštu viršeliu), įsipareigojo atkreipti dėmesį į įvairias gyvenimo sritis. Nors žurnalas visą laiką buvo gausiai iliustruojamas, o iliustracijos būdavo netikėtos ir pasižymėjo išliekamąja verte, tačiau puikia kokybe ir iliustracijų bei tekstų derme išsiskyrė būtent 1930–1932 m. numeriai. Šiuo laikotarpiu žurnale pagausėjo originalių H. Naruševičiūtės, T. Kulakausko ir kitų dailininkų pieštų viršelių, R. Kalpoko piešinių.
 

Literatūrinė žurnalo ir bendrovės kryptis
 

L. Gudaitis žurnalo populiarumą siejo su J. Paleckio sukurtu literatūriniu bendrovės profiliu. Pasak jo, nors jo pritraukti žymūs rašytojai – V. Krėvė-Mickevičius, V. Mykolaitis-Putinas, J. Savickis, B. Sruoga, Vydūnas –  žurnalui talkinti nustojo redaktoriui pasitraukus, literatūrinė bendrovės kryptis išsaugota buvo. Jame liko ir toliau bendradarbiavo žinomi autoriai –  L. Gira, F. Kirša, A. Lastas, P. Vaičiūnas, A. Vienuolis-Žukauskas –  bei tuometinis jaunimas – S. Nėris, J. Kossu-Aleksandravičius, A. Miškinis, P. Cvirka, V. Sirija-Gira.

L. Gudaičio teigimu, „Naujo žodžio“ žurnalo kūrybos terpė buvo palanki J. Rackevičiaus (Jono Rūstulio slapyv.), J. Čibiro (Jono Čir-Čir slapyv.) ir kitų pradedančių poetų eiliavimams, V. Bičiūno (A. Argus, Radius slapyv.) prozai. L. Gudaitis yra išskyręs žurnalo prozos baruose dirbusius J. Marcinkevičių, L. Dovydėną (slapyv. Andrius Bagdadas), A. Steponaitį (slapyv. Ant. Gulkis). Aktyviai reiškėsi ir humoristas A. Gricius (Pivošos slapyv.) bei L. Janušytė, populiarius straipsnius įvairiomis temomis rašė B. Raila, J. K. Beleckas, P. Kubilius (Edm. Danto slapyv.), kūrybą skelbė K. Inčiūra, J. Švaistas-Balčiūnas, K. Kiela, populiarusis E. L. Kaukas, A. Tulys ir kt.

Leidinyje daug dėmesio buvo skiriama kaimyninių šalių literatūrai, ypač rusų – K. Balmonto, Puškino, Majakovskio ir kitų autorių kūriniams. Meno ir literatūros kritikos straipsnius iš pradžių rašė P. Galaunė, Pr. Lubickas (Viktoro Pravdino slapyv.), po to A. Šimėnas, Alf. Braziulis. Žurnale buvo nemažai kelionių aprašymų, vėliau atsirado ir žurnalo specialiųjų korespondentų užsienyje. N. Arbitblatas ir dailininkas Ad. Smetona rašė iš Paryžiaus, St. Santvaras – iš Milano, 1932 m. Ženevoje pabuvojęs dailininkas Ad. Varnas netradiciškai aprašė ir pavaizdavo Tautų Sąjungos darbą.  

Pasak Vl. Žuko, „Naujas žodis“ buvo populiarus tik jį redaguojant J. Paleckiui, ypač 1929 m. pradžioje, kai pasiekė 11 000 egzempliorių tiražą. Tačiau netikslu būtų manyti, kad populiarumo viršūnę parodo tik leidinio tiražo dydis. Jis dažniausiai neliudija tikrojo populiarumo ir jau tikrai neatskleidžia, kokių žurnalistinių aukštumų žurnalas yra pasiekęs. Net ir sutinkant su Vl. Žuku ir L. Gudaičiu, teigusiais, kad žurnalo „Naujas žodis“ veidą suformavo J. Paleckis, nereikėtų užmiršti ir labai didelio J. Petrėno bei visų žurnalo bendradarbių indėlio.
 

Skelbti konkursai ir loterijos
 

„Naujame žodyje“ nuo pat leidimo pradžios buvo skelbiamos įvairios akcijos, konkursai, loterijos. Buvo organizuoti keli Vaikų grožio konkursai, 1928 m. surengtas pirmasis Lietuvoje fotografijų konkursas (gamtos vaizdų, portretų, šienapjūtės vaizdų), tačiau jame dalyvavo nedaug autorių, o laimėtojai taip ir nebuvo paskelbti. „Naujas žodis“ bandė organizuoti ir „Miss Lietuva“ konkursą. Žurnalo paskatinta visuomenė išsirinko savo „mises“ kai kuriose Lietuvos vietovėse, pavyzdžiui, Subačiuje, Zapyškyje, tačiau visos Lietuvos mastu konkursas neįvyko. 1931 m. 1-ajame numeryje buvo nurodyta, kad „Miss Lietuva“ rinkimai pratęsiami, tačiau jie taip ir neįvyko dėl visuomenės protestų, kad konkursas esą amoralus ir nereikalingas. Vis dėlto žurnale ir toliau skelbta informacija apie Europos gražuolių konkursą, džiaugtasi vilniete Tatjana Maslova, gavusią Miss Europos titulą. Tais pačiais metais organizuotas ir gražiausių akių konkursas, o 1932 m. 3-ajame numeryje paskelbti šio konkurso laimėtojai. 22-ajame numeryje informuoti ir Vaikų grožio konkurso laimėtojai. Žurnalo skaitytojai dažnai buvo viliojami įvairiausiomis dovanomis. Kad ir Chrysler firmos automobiliu, tuo metu kainavusiu 16 000 litų!

Galima teigti, kad reklaminių subtilybių ir žurnalistinio profesionalumo bei poligrafinės kokybės aukštumų žurnalas pasiekė būtent 1932 m. Nepaisant šių pasiekimų, viena iš žurnalo žlugimo priežasčių įvardijamas jo priskyrimas bulvarinei spaudai bei prieš šią spaudą organizuotas puolimas. Pasak L. Gudaičio, pigus pataikavimas skaitytojams davė dingstį katalikų kritikams surengti akciją prieš „Naujo žodžio“ bendrovės leidinius: visuomenė buvo paraginta su jais kovoti kaip su bulvariniais, nesiskiriančiais nuo „Sekmadienio“ ir erotinio leidinio „Aistros“. Iš tikrųjų „Naujam žodžiui“ nebuvo svarbu pataikauti skaitytojams. Jis tapo populiariu, bet ir kokybišku, bulvariniu gerąja šio žodžio prasme leidiniu. J. Petrėnas žurnalo puolimą pagrįstai įvardijo kaip konkurencinę kovą dėl skaitytojų. Šiais laikais „Naujo žodžio“ vadinimas bulvariniu leidiniu ar lyginimas su neblogą bulvarinio laikraščio lygį pasiekusiu „Sekmadieniu“ gali būti suprantamas ir kaip komplimentas. Iki „Naujo žodžio“ koncerno leidžiamo laikraščio „Diena“ lygio šių laikų Lietuvos bulvarinei spaudai dar reikėtų gerokai pasitempti.

1933 m. lapkričio mėnesį pasirodė kitas J. Paleckio redaguojamas, „Naujo žodžio“ tradicijas tęsiantis „Laiko žodis“, kuris, galima sakyti, buvo dar profesionalesnis iliustruotas žurnalas.

Visus žurnalo numerius galite rasti portale www.epaveldas.lt
 
Parengta pagal:
1. Naujas žodis. 1925–1933.
2. Naujo žodžio I metų žymesnieji veikėjai ir bendradarbiai // Naujas žodis. 1926, Nr. 8, p. 4–5.
3. Paveiksluotas žurnalas „Naujas žodis“ / S.S-s // Klaipėdos garsas. 1927, kovo 8, Nr. 17, p. 4.
4. „Naujas žodis“ - į naują kelią / J.Paleckis // Naujas žodis. 1927, Nr. 10–11, p. 2.
5. Kovokim su geltonąja spauda / J.Grinius // Lietuvos mokykla. 1932, Nr. 1, p. 9–11.
6. Geltonosios spaudos problemos // Židinys. 1932, Nr. 1, p. 86–87.
7. Triukšmas dėl spalvotosios spaudos / M.Goštautas // Vairas. 1932, Nr. 2, p. 261–264.
8. Visuomenė apie geltonąją spaudą // Naujoji Romuva. 1932, Nr. 2, p. 26–27; Nr. 3, p. 58–59; Nr. 4, p. 84–85.
9. Žodis apie „Naują žodį“ / J.Paleckis // Laiko žodis. 1934, Nr. 6, p. 6.
10. Naujas žodis prieš dešimt metų // Laiko žodis. 1935, Nr. 8, p. 3.
11. Atkaklus optimistas: Justo Paleckio 15 metų žurnalistinio darbo ir „Naujo žodžio“ įsteigimo 10 metų proga / J.Šimkus // Lietuvos žinios. 1935, balandžio 13, Nr. 86, p. 5.
12. Pirmasis lietuvių spaudos koncernas / L.Gudaitis // Kultūros barai. 1988, Nr. 7, p. 53.
13. „Naujo žodžio“ ir „Žodžio“ bendrovės. Kn.: Bendrovės knygoms leisti ir platinti / Vl.Žukas. Vilnius, 1998, p. 232–262.
14. Pirmasis spaudos koncernas. Kn.: Teisybė daugiaveidė / L.Gudaitis. Kaunas, 1998, p. 143–154.


Parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys, bibliotekininkė Agnė Zakaravičiūtė,  vyr. bibliotekininkė Edita Rudminaitė

Automobiliai Laikinojoje sostinėje: kurį iš jų rinktumėtės Jūs?
 

Šiandien gyvenimas be automobilių neįsivaizduojamas. Tarpukario Lietuvoje automobiliai buvo prabangos prekė, todėl jų nebuvo daug. Nepaisant to, prekiauta visų žinomų Europos ir Amerikos gamintojų automobiliais. 1926 m. Kauno gatvėmis važinėjo vos 140 automobilių, o 1939 m. jau net 1000! Kviečiame pasigrožėti to meto automobilių ir jų reklamų nuotraukomis, publikuotomis Laikinosios sostinės spaudoje.


Amerikietiškųjų automobilių gerbėjams


Neabejotinais rinkos lyderiais buvo Amerikos lietuvių akcinė bendrovė Ford, taip pat populiarūs – Buick (jų atstovybė Lietuvoje buvo Automobilių pardavimo bendrovė), Chevrolet (labiausiai žinomas šio gamintojo atstovas Lietuvoje – Erhard Sommer firma) automobiliai.
Kauno gatvėmis taip pat važinėjo Chrysler (atstovai Lietuvoje – Viktoras Vailokaitis, Jono Petro Valaičio autoparkas ir kt.), Studebaker (atstovai Lietuvoje – bendrovė Bella, po to bendrovė Autotechnika, bendrovė Auto prekyba, savininkas St. Jurgutis),  Hudson (atstovas Lietuvoje inžinierius Pranas Hiksa) automobiliai. O štai kariuomenės vadas St. Raštikis važinėjo General Motors Company pagamintu Cadillac.


Vokiškųjų automobilių mylėtojams


Kaune buvo galima pamatyti ir žinomų Vokietijos firmų automobilių. Minėtini Frankfurte prie Maino gaminami Adler (atstovai Lietuvoje firma Salevskis ir Ko). Ši firma išgarsėjo pačių organizuotomis automobilių lenktynėmis „Aplink Lietuvą“, kurių laimėtojais tiek 1937 m., tiek 1938 m. tapo jos gaminti automobiliai.
Labiausiai Kaune buvo paplitę vokiški Opel automobiliai (taip pat ir jų atmaina, Anglijoje gaminami Vauxhall). Ar galime šiandien įsivaizduoti, kad didžiausio Vokietijos automobilių gamintojo BMW automobiliai (atstovas Lietuvoje bendrovė Motorsport) anuomet populiarūs nebuvo? Nedaug būta ir Mercedes Benz automobilių.
 

Kitų šalių automobilių prekių ženklai

Kaune buvo važinėjančiųjų švedų automobiliais Volvo (atstovas Lietuvoje – John Hulstroem firma), italų FIAT  (atstovai Lietuvos automobilių bendrovė) bei prancūzų automobilių gamintojų korporacijos Renault (atstovas Lietuvoje buvo Lietuvos technikos centras) automobiliais.
 

Populiariausių automobilių penketukas
 

Jeigu tarpukario Kaune kas nors būtų sugalvojęs skelbti perkamiausių automobilių sąrašą, jis tikrai skirtųsi nuo šiuolaikinio. 1926–1940 m. penketuke puikuotųsi Ford, Chevrolet, Opel, Buick ir Studebaker.
To meto visuomenė ypač kreipdavo dėmesį, kokiais automobiliais važinėjo Respublikos Prezidentai ir kiti valstybės pareigūnai, žymūs verslininkai, rašytojai, dainininkai. Gatvėje buvo atpažįstamas politikos veikėjo Jono Vailokaičio Buick, rašytojo Balio Sruogos Fiat, operos dainininko Kipro Petrausko Ford V-8, rašytojos Nelės Mazalaitės, tapytojo Adomo Galdiko Chevrolet. Šių žymių lietuvų įsigytų automobilių fotografijos pristatytos Klaudijaus Driskiaus ir Liucijaus Suslavičiaus 2015 m. išleitoje knygoje „Automobilis Lietuvoje. 1918–1940 metai“.

Taigi retro žvilgsniu apsidairę, galime geriau įsivaizduoti, kaip gyveno, kuo važinėjo ir kokiais transporto pasiekimais džiaugėsi Laikinosios sostinės elitas bei visuomenė.

Parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys, bibliotekininkė Agnė Zakaravičiūtė, vyresn. bibliotekininkė Edita Rudminaitė

Laikinosios sostinės mada buvo kontrastinga: joje atsispindi įvairių visuomenės sluoksnių  požiūris į tai, kas dera ir kas nedera aprangoje bei kaip reikėtų reaguoti į pasaulinės mados tendencijas. Tarpukariu Paryžiaus mada buvo savotiškas etalonas, į kurį bent jau reklamose lygiavosi tiek kičinės gatvės mados kūrėjai, tiek pripažinti, gerą vardą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje turintys siuvėjai.


Paryžiaus mados tarpukario Kaune: skeptiškas požiūris ir kopijavimas

Kosmopolitiškam ir įvairių mados renginių išlepintam šiuolaikiniam žmogui madų tendencijos, atkeliaujančios iš įvairiausių pasaulio šalių, atrodo savaime suprantamos. Tačiau noras rengtis madingai bei žengti koja kojon su pasauline mada tarpukario Kaune nebuvo toks  įprastas ir visapusiškai palaikomas. Pavyzdžiui, visiems gerai žinomame „Moters“ žurnale  buvo atstovaujama ta visuomenės dalis, kuri madą bei jos tendencijas vertino skeptiškai.  Kai kam atrodė, kad noras rengtis madingai – nepatriotiškas ir net  žalingas. Aklas madų vaikymasis, kaip teigė jie, kenkia šeimos ir visuomenės gerovei,  išstumia tautiškus elementus aprangoje. Jei būtų buvusi jų valia, tai, galima numanyti, geltonkasės lietuvaitės iki šiol dėvėtų tik tautinius kostiumus ar prastą parėdą marškonį ir kaip velnias kryžiaus bijotų  gundančių ar moteriškumą atskleidžiančių drabužių.
Žinoma, būta ir ne tokios kategoriškos nuomonės: kai kurie pripažino, kad rengtis madingai nėra blogai. Tačiau tokiu atveju kritikos strėlės buvo nukreiptos į kai kurių šalių madų specifiką: pasak jų, Paryžiaus mada mums netinkanti dėl klimato, o drabužiai iš Vokietijos tiesiog demonstruoja prastą skonį. Mums gi labiau tinkanti šiaurietiška mada ar Anglijos sportinės  mados tendencijos. Ir nėra ko, pasak jų, pataikauti madai, dėvint ažūrines kojines, permatomus drabužius šaltu metų laiku ar išleidžiant paskutinius pinigus madingam drabužiui.
Visgi toks skeptiškas požiūris į Paryžiaus madą ir natūralų norą rengtis madingai nevyravo ir beveik neturėjo įtakos mados raidai Kaune. Kažin ar rastume Laikinosios sostinės siuvyklos, skrybėlių dirbtuvės ar mados salono reklamą, kurioje nebūtų pabrėžta, kad ten viskas  siuvama pagal paskutinę Paryžiaus madą. Kiek siuvėjų iš tos gausybės tikrai žinojo pasaulinės mados tendencijas ir į jas reagavo, dabar jau niekas nepasakys. Nors straipsnyje „Kauno  siuvėjai turi gerą vardą“  paminėti tik keli geriausi, tačiau ne vienas žymus Kauno siuvėjas  turėjo gerą vardą.

 


 

Aukštosios mados užuomazgos

Ar Laikinosios sostinės mada turėjo savo veidą? Vienareikšmiškai galima teigti, kad Kaune susiformavo kelios siuvėjų mokyklos, taikiusios savo sukirpimo metodus ir propagavusios savitą mados supratimą. Ar tai buvo pakankamai originalu, jog galėtume kalbėti apie tam tikras drabužių kolekcijas? Tikriausiai, ne. Savų statkevičių tuo metu dar neturėjome. Savo drabužių sukirpimo metodais bei siuvėjų rengimo kursais, išugdžiusiais gero lygio amatininkus, garsėjo Volfas Jalovas, Juozas Bernotas, Andrius Grincevičius, Juozas Močiškis,  Kirilas Dubošinas ir kt. Jų pagrindinis tikslas buvo pigiai ir gerai pasiūti drabužį, pasiūlyti kuo paprastesnį sukirpimą, kad kitų siuvėjų darbas taptų lengvesnis. Bet aukštosios mados jie nekūrė. Siuvėjai, aišku, atsižvelgė į pasaulinės mados tendencijas, kartais jas kopijavo.  Galima drąsiai teigti, jog Kauną operatyviai pasiekdavo madingos sukirpimo tendencijos,  kurios vyravo renkantis drabužių ilgį, formą, stilių. Siuvėjai naudojo tam tikras madingas medžiagas (pvz., tvidą, kailius) ir aksesuarus (plunksnas ir pan.). Kaip visiškai naują dalyką pasaulinėje praktikoje galima paminėti vyrų kostiumų reformą, inicijuotą žurnalo „Mūsų Vilnius“ redaktoriaus Vinco Uždavinio. Mados atžvilgiu tai nebuvo išskirtinis drabužis, tačiau siekta padaryti kostiumą patogesniu bei pasiūti jį paprasčiau ir pigiau.


Visgi bandymų kurti aukštąją madą būta. Pavyzdžiui, Zojos Kempinskienės skrybėlių salono modeliai, pritaikyti konkretiems žmonėms, gaminti kolekcijų principu.  Požiūrį į madą kaip į meną bandė formuoti Stasė Gudonytė-Bizokienė savo įsteigtoje moterų amato meno mokykloje  bei moterų rūbų braižybos, kirpimo ir siuvimo, skrybėlių dirbimo kursuose. Siuvimo praktikai atlikti buvo skirtas mokyklai priklausantis moterų drabužių salonas. Jame buvo priimami užsakymai, kuriuos atliko amatų mokyklos ir prie jos veikusių drabužių siuvimo kursų moksleivės.  Kursų dalyvės pačios bandė kurti madingus drabužius, atsižvelgdamos į mados tendencijas, o ne aklai jas kopijuodamos. Į mokymo procesą buvo įtrauktas ir įvairių parodų, muziejų lankymas. Kursai pasižymėjo laisva mados traktuote, kurios trūko J. Bernoto, K. Dubošino, A. Grincevičiaus, V. Jalovo, Vl. Rimšos ir kitų organizuotiems  kursams, kuriuose buvo mokoma siūti pagal jų vadovų sistemą, buvo propaguojama Paryžiaus mada, tarpukaryje virtusi mados etalonu.  Reikia pripažinti, kad nors šie kursai ir neskatino kūrybiškumo, tačiau pagal šių siuvėjų meistrų parengtas  supaprastinto sukirpimo sistemas pagrindinių sukirpimo ir siuvimo principų išmoko kelios siuvėjų kartos.

Parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys, vyrens. bibliotekininkė Gabrielė Gibavičienė, vyr. bibliotekininkė Edita Rudminaitė, bibliotekininkė Agnė Zakaravičiūtė, vyrens. bibliotekininkė Austėja Krištaponytė

Architektas Arnas Funkas – žymus tarpukario interjerų meistras. Tačiau apie jo talentą žinoma nedaug. Keletas nuotraukų spaudoje su jo projektuotais statiniais ir kurtais interjerais – „Pienocentro“ pastate įsikūrusia J. Muralio kirpykla  (joje smulkmeniškai apgalvota ir į harmoningą visumą sujungta kiekviena detalė) bei Ekonominės karių bendrovės krautuve. Tiesa, per pirmąją sovietinę okupaciją dar publikuotas straipsnis apie A. Funko projektuotame name prabangiai įrengtą Jono Vailokaičio butą.  
Kauno apskrities viešosios bibliotekos (KAVB) Meno leidinių skyriuje galite rasti A. Funko projektuotų pastatų ir jų interjerų albumą, suteikiantį galimybę realiai pažinti bei įvertinti jo kurtus interjerus. Spėjama, kad albumas 1935–1936 metais galėjo būti sudarytas paties autoriaus. Vis dėlto jame  trūksta 1936-aisiais metais pastatytų A. Funko projektuotų draudimo bendrovės Lietuvos Lloydas rūmų bei kolektyvinio A. Funko, B. Elsbergo ir A. Lukošaičio darbo, taip pat 1938–1940 metais statytų Taupomųjų kasų rūmų. Mažai tikėtina, kad albumas buvo sudarytas jau pastačius Lietuvos Lloydo rūmus jų neįtraukiant. Kita vertus, ši prielaida nėra visiškai atmestina. Mat albume nėra ir 1932 metais statyto, teisininkui, istorikui Augustinui Janulaičiui priklausiusio namo, kurio funkcionalumu pats architektas buvo patenkintas.

                   
                    
Jono ir Aleksandros Vailokaičių namo fotografijos. Albumo pradžioje teikiamos Jono ir Aleksandros Vailokaičių namo bei jo interjero nuotraukos. Jos liudija vieną reikšmingiausių, ypač interjero prasme, A. Funko projektų. Šis, prestižinėje miesto erdvėje, Vienybės a. 8 stovėjęs pastatas, šiandien neišlikęs. Anuo metu jis turėjo būti vienas iš dominuojančių Vienybės aikštės, kurios centre buvo Vytauto Didžiojo karo muziejus, statinių.
J. ir A. Vailokaičių namo ketvirtame aukšte buvo įsikūręs ir pats architektas A. Funkas. Spėjama, kad keletas neįvardintų albume teikiamų interjero nuotraukų yra būtent iš jo buto. Penkių aukštų mūrinio namo su salkomis pirmame ir antrame aukšte (10 kambarių ir 3 virtuvės) buvo įsikūrę J. ir A. Vailokaičiai. Įspūdingos jų buto interjero nuotraukos liudija ne tik prabangą, bet ir skoningai, harmoningai suformuotą gyvenamąją erdvę, kurioje gausu tautiško stiliaus raštų, interjero detalių (kilimuose, ant sienų, balduose), prabangaus funkcionalumo, ypač atsiskleidžiančio svečių ir vonios kambariuose.
 

Lietuvos banko rūmai Kėdainiuose. Albume taip pat rasite 1931–1932 metais statytų, tačiau iki šių laikų neišlikusių Lietuvos banko rūmų Kėdainiuose (Stoties ir Gedimino gatvių kampe) ir jų vidaus interjero fotografijų. Prie vienos iš šių nuotraukų pridėtas patikslinimas (tikriausiai paties projekto autoriaus), kad barjerams, arkoms apdirbti bei baldams gaminti buvo naudotas ąžuolas, uosis ir baltas metalas.
 

Ekonominės karių bendrovės krautuvės Kaune. Dviejų Ekonominės karių bendrovės krautuvių Kaune (tuo metu Laisvės al. 23, dabar Laisvės al. 39) interjero nuotraukos taip pat publikuojamos albume. Iš jų matyti vaistinės interjerą primenantys baldai, turėję patraukti tokioje įstaigoje paprastai skubančių lankytojų dėmesį. Krautuvių fotografijos spausdintos ir 1933 metais išleistame „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albume“.  

Fabriko „Florance“ ir Jurgio ir Aleksandros Iljinų namo interjerai. Kosmetikos ir parfumerijos fabriko „Florance“ savininko Marko Potrucho salono baldų nuotrauka albume liudija A. Funko gebėjimą kurti ne tik prabangius, bet ir minimalistinius interjerus. Išskirtinai turtingas ir meniškas Jurgio ir Aleksandros Iljinų namo, statyto 1933–1934 metais K. Donelaičio g. 9 c (dabar K. Donelaičio g. 19), interjeras. Rytietiškais motyvais išsiskyrė šio buto holas, o miegamajame kambaryje net buvo įkomponuotos Egiptą primenančios interjero detalės! Įdomus pastato interjero ir eksterjero akcentas – apskritas langas valgomajame kambaryje. Šį akcentą dar stiprino virš spintelės sienoje įmontuoti veidrodžiai.

Kitų gyvenamųjų namų fotografijos. A. Funko architektūrinių sprendimų įvairovę rodo 1933 metais statyto Saros, Eliazaro bei Leopoldo Malcų gyvenamojo namo Vytauto pr. 27 (dabar tuo pačiu adresu) ir 1933–1934 metais statyto Ksenijos Langienės gyvenamojo namo Kęstučio g. 19 a. (dabar Kęstučio g. 31) fotografijos. Panašių formų bei apimčių pastatai į aplinką įkomponuoti skirtingai. K. Langienės namas neišsiskiria iš aplinkos, o pagrindiniai jo akcentai – balkonai pastato viduryje ir papuoštas įėjimas. Malcų namo pagrindinis akcentas – langų rėminimas, derintas prie laiptinės, priešingai, pastatą iš aplinkos išskiria.


Dviejų namų šlaitinės kampinės kompozicijos sėkmingas pavyzdys buvo A. Funko 1935 metais suprojektuoti ir pastatyti Ekonomikos departamento direktoriaus Jono Norkaičio ir Valstybės kontrolės departamento direktoriaus Stasio Stašio namai Altų g. 6 / K. Būgos g. 39 (dabar V. Mykolaičio – Putino g. 6 / K. Būgos g. 41). A. Funko albumo pabaigoje –  neįvardytų asmenų miegamojo, viengungio ir ponios kambarių interjerai su jiems pritaikytais baldais.

1932 metais pastatyto bendrovės „Mūras“ bendrasavininko Romano Polovinsko namo interjeras albume neteikiamas, tačiau šis įspūdingų formų pastatas K. Donelaičio ir Gedimino gatvių kampe (dabar Gedimino g. 48) iki šiol žavi kauniečius bei miesto svečius!

Konservatorijos ir radiofono rūmų fasado projektas. Vartant albumą galima apžiūrėti ir A. Funko diplominio projekto – Konservatorijos ir radiofono rūmų fasado – piešinio nuotrauką. KAVB turime diplominį projektą, išleistą atskira knyga. Nors šis projektas įgyvendintas ir nebuvo, minėtų A. Funko darbų pakanka norint šį žmogų vertinti kaip vieną iš sėkmingiausiai dirbusių laikinosios sostinės architektų.  

 Kauno miesto gyventojams ir visiems besidomintiems laikinosios sostinės architektūros paveldu siūlome ne tik susipažinti su Laikinosios sostinės architektūra tarpukario spaudoje, projektų piešiniuose (nuskaitytuose iš Kauno apskrities archyvo dokumentų), šių laikų fotografijose, bet ir susieti šį architektūros paveldą su jo kūrėjais. Parodoje prie kiekvieno kūrėjo pateikiamas jo darbų Kauno mieste sąrašas, kuris iliustruojamas pastatų vaizdais ar aprašymais.

Architektūros istorikų apžvalginiuose tyrinėjimuose architektai ir jų darbai grupuojami retai. Dažniau pristatomi laikmečio ir vietos siejami įvairių autorių bei stilių darbai. Štai leidinyje „Kauno tarpukario architektūra“ galima rasti vertingos informacijos apie architektūros paveldo kūrėjus ir jų darbus, pamatyti puikias architekto G. Česonio paveldo objektų fotografijas, tačiau jo darbai išbarstyti po visą knygą. Apskritai susipažinti su beveik visais iškiliausių architektų (pavyzdžiui, Klaudijaus Duž-Dušausko, Vytauto Landsbergio, Stasio Kudoko, inžinieriaus Anatolijaus Rozenbliumo) darbais vienoje vietoje galima tik keliose monografijose ar straipsniuose apie juos.

Architektams jų darbus priskirti šiandien leidžia išlikę parašai ant projektų. Nors jie ir nėra neginčijamas įrodymas, tačiau liudija, kad architektas su šiuo projektu neabejotinai buvo susijęs. Jeigu parašo nėra, dėl architekto indėlio galima abejoti.

Surinkta medžiaga tikslina ir kai kuriuos poleminius architektų gyvenimo bei veiklos faktus, turėjusius įtakos ir jų profesinei veiklai. Štai Kauno miesto savivaldybės autobusų susisiekimo įmonės garažo statybos byla darė didelę įtaką tolesnei architekto Stasio Kudoko karjerai. Pasitraukęs iš Kauno miesto statybos skyriaus vedėjo pareigų, jis galėjo produktyviau reikštis kaip architektas. Dar vienas pavyzdys – Leono Rito atvejis: architekto gimimo vieta bei data nustatyta tik iš jo paso kortelės bei susirašinėjimo dėl šios kortelės išdavimo teisėtumo.

Parodoje pristatomi patys produktyviausieji architektai: Vladimiras Dubeneckis, Edmundas Frykas, Stasys Kudokas, Vytautas Landsbergis, Feliksas Vizbaras. Taip pat tie, be kurių neįsivaizduojama Laikinosios sostinės architektūra – Klaudijus Duž-Dušauskas, Bronius Elsbergas, Aleksandras Gordevičius, Antanas Jokimas, Nikalojus Mačiulskis, Karolis Reisonas, Leonas Ritas, Anatolijus Rozenbliumas, Mykolas Songaila.

Antanas Novickis, prisimintas ne tiek dėl jo bendrų projektų su V. Landsbergiu, A. Lukošaičiu, kiek dėl pareigų – mat jis dirbo vyriausiuoju Lietuvos statybų inspektoriumi. Išskirtinis vaidmuo laikinosios sostinės architektūroje tenka nepralenkiamam interjerų meistrui Arnui Funkui, savo projektuose puikiai derinusiam pastatų išorę ir vidų. Galime pasidžiaugti, kad turime gražų jo darbų nuotraukų albumą. Iš šio albumo pristatomi interjerai, deja, jau nėra išlikę.

Informacija apie architektus, jų suprojektuotus Kauno miesto paveldo objektus, taip pat literatūros nuorodų sąrašas, žinoma, gali ir turi būti tęsiamas. Todėl kviečiame parodą pildyti Jūsų surinkta medžiaga. Mielai pakeistume šių laikų pastatų nuotraukas originaliomis laikinosios sostinės profesionalių menininkų bei mėgėjų fotografijomis, nurodydami, kas su mumis pasidalijo šia medžiaga.

Tikimės, kad paroda taps stimulu, skatinančiu vis labiau domėtis architektūros ir urbanistikos centro bei architektūros istorikų tyrinėjimais, publikuojamais knygose, straipsniuose ar internete. O pats Kauno miestas taps labiau savas, artimas ir besidominčiųjų architektūros paveldu vis daugės.
Už archyvinių dokumentų (namų fasadų piešinių, architektų pasų kortelių nuotraukų) kopijas dėkojame Kauno apskrities archyvui. Šie dokumentai ne tik paįvairino bei papildė KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriaus fonduose surastą medžiagą, bet ir patikslino kai kurių objektų lokalizaciją, jų priskyrimą vienam ar kitam autoriui.

 

Vladimiras Dubeneckis

 
Klaudijus Dušauskis
 

Bronius Elsbergas
 
 
Edmundas Frykas
 
 
Arnas Funkas
 
 
Aleksandras Gordevičius
 

 

Antanas Jokimas

 
Stasys Kudokas
 
 
Vytautas Landsbergis
 
 
Nikolajus Mačiulskis