Teminės leidinių parodos
Jonas Vileišis (1872–1942) buvo Vasario 16-osios akto signataras, vidaus reikalų ministras antrojoje vyriausybėje (1918) ir finansų ministras ketvirtojoje vyriausybėje (1919), Seimo narys, aktyvus valstiečių liaudininkų veikėjas, teisininkas, advokatas, daugelio draugijų, organizacijų (Dailės mylėtojų draugijos, Lietuvių-latvių vienybės draugijos, Lietuvių-prancūzų draugijos, Lietuvių-švedų draugijos, Vilniui vaduoti sąjungos, Lietuvos turizmo sąjungos, Lietuvos automobilių klubo ir kt.) steigėjas, narys ir pirmininkas, Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodų komiteto vicepirmininkas ir pirmininkas, 1923 m. Dainų šventės (Dainų dienos) komiteto pirmininkas, Vytauto Didžiojo komiteto narys, Lietuvos sporto lygos pirmininkas nuo 1930 m., „Miss Lietuvai“ rinkti vyriausiojo komiteto garbės pirmininkas, įvairių kitų politinių, kultūros, sporto, meno veiklų puoselėtojas, organizatorius. Tačiau Kaune jis visų pirma prisimenamas kaip ilgametis miesto burmistras, daug nuveikęs, kad Kaunas taptų modernia Europos valstybės sostine. Burmistro pareigas ėjo 1921 09 30–1931 07 02, turėjo ambicijų miestą valdyti ir ilgiau, ypač po ankstyvos burmistro Juozo Vokietaičio mirties (1931 12 15), kai dėl pastarojo ligos jį pavadavo ir pagrįstai tikėjosi būti vėl išrinktas, bet nežymiai nusileido Antanui Graurogkui. 
 
Jonas Vileišis buvo populiarus šaržų ir karikatūrų herojus, daug jų susiję su Kauno burmistro rinkimų peripetijomis 1931–1932 m. Šioje parodoje Jonas Vileišis toks, kokį jį matė dailininkai, karikatūristai, fotografai įvairiomis jo gyvenimo akimirkomis, atskleidžiama ne tik gerosios būdo savybės, bet ir kai kurios silpnybės. Joną Vileišį mėgo ne visi, ypač įsitraukusį į politinę kovą ar nenorintį pripažinti pralaimėjimo, bet niekas negali paneigti jo nuopelnų dedant Kauno miesto savivaldos pamatus, plėtojant miesto infrastruktūrą, įveikiant buvusio carinės Rusijos gubernijos miesto atsilikimą ir paverčiant jį moderniu miestu su sostinei būdinga politine, ekonomine ir kultūrine raida, su naujais tiltais, autobusais, mokyklomis, kino teatrais, viešbučiais, restoranais, kavinėmis. Prisiminkime Joną Vileišį kaip Kauną mylėjusį inteligentišką žmogų, tarsi gyvą žingsniuojantį prie Centrinio pašto ir pasitinkantį Kauno – Europos kultūros sostinės metus.
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Neringa Vaičiulienė
Vaizdus skaitmenino Alvydas Surblys ir Živilė Pedzevičienė
Inžinieriaus, pedagogo, politikos ir visuomenės veikėjo Konstantino Šakenio (1881 11 26 Veleniškių k., Vabalninko vls., Biržų apskr. – 1959 07 07 Kėdainiuose) gyvenimas margas, įvairiaplanis ir kartu nuosekliai kryptingas, tarsi kortelės katalogo stalčiukuose. Tų stalčiukų, Konstantino Šakenio gyvenimo stotelių, būtų labai daug, tad  pabandėme išsitraukti kelis ir sudėlioti jo gyvenimo mozaiką.  Pretekstas tą padaryti svarbus: K. Šakenio 140-osios gimimo metinės, o ir neparašyta knyga apie šį Lietuvos valstybės veikėją dar laukia patyrusio biografo. Viena svarbiausių jo gyvenimo stotelių: pedagogas ir vadovėlių autorius.  Dar 1918 m. parengė trijų dalių fizikos vadovėlį gimnazijoms. Visą fizikos kursą apimantis vadovėlis buvo pripažintas pagrindine šio dalyko mokymo priemone gimnazijų moksleiviams. Net penkių leidimų sulaukęs vadovėlis buvo taisomas ir papildomas atsižvelgiant į kintančias mokymo programas ir lietuvių kalbos reikalavimus. K. Šakenis taip pat parengė lietuviškų fizikos terminų žodynėlį [1], prisidėjo prie naujos fizikos terminijos kūrimo. 
 
 
Palikęs Susisiekimo ministerijos geležinkelių valdybą, kurioje 1919–1925 m. užėmė įvairias atsakingas pareigas (tuo metu labai trūko šios srities specialistų), tęsė pedagoginę veiklą Lietuvos universitete. Aleksandro Merkelio teigimu, K. Šakenis buvo pakviestas į Lietuvos universitetą kaip geras fizikos žinovas, išsamaus trijų dalių fizikos vadovėlio autorius. Jis jau buvo susipažinęs su būsimu darbu, kai nusprendė pasiūlymo atsisakyti, užleisdamas vietą jaunesniems. [2] Tikriausiai nulėmė ne abejonės dėl savo tinkamumo dirbti dėstytojo darbą, o tuometinio švietimo ministro Kazimiero Jokanto pasiūlymas tapti Panevėžio gimnazijos direktoriumi. Švietimo įstaigos vadovo vieta buvo geras tramplinas tolesnei Konstantino Šakenio karjerai. 
 
Jau 1927 m., pakeitęs į gimnazijos vadovus jį pasiūliusį K. Jokantą, jis tapo švietimo ministru ir šias pareigas ėjo stebėtinai ilgai, iki 1934 m. birželio 12 d. Švietimo ministerija buvo ypatinga K. Šakenio gyvenimo stotelė, nes atsirado galimybė sukauptą pedagoginį patyrimą paversti sėkmingai įgyvendinama švietimo strategija. Švietimo ministerijoje, K. Šakeniui vadovaujant, buvo išspręsta nemažai svarbių švietimo organizavimo klausimų, parengta ir pradėta įgyvendinti švietimo reforma. Svarbiausias šios reformos pasiekimas buvo 1931 m. visoje Lietuvoje įvestas privalomas pradinis mokslas. Taip pat buvo reformuotas keturklasių mokyklų tinklas, vietoj likviduojamų progimnazijų (kurių buvo per daug) steigiamos vidurinės amatų mokyklos, 1929 m. išleistas amatų mokyklų įstatymas. Vadovaujant K. Šakeniui, gimnazijose pradėtos formuoti atskiros berniukų ir mergaičių klasės (pavyzdžiui, Kaune veikė atskiros „Aušros“ berniukų ir mergaičių gimnazijos). Viena švietimo reformos naujovių buvo mokytojų cenzavimas. 1930 m. buvo nustatytas mokytojų cenzas, parengtos taisyklės mokytojų cenzui įgyti bei sudaryta speciali Egzaminų komisija, turėjusi egzaminuoti norinčius įgyti atitinkamą cenzą mokytojus. Įgyvendintos aukštojo mokslo reformos, atlikti įvairių meno sričių specialistų rengimo ir įdarbinimo struktūriniai pakeitimai. 1929 m. pertvarkyta Kauno meno mokykla, buvo priimtas jos statutas, suteikęs galimybę siekti aukštesnio statuso ateityje. 1929 m., K. Šakeniui vadovaujant, sulaukė reformų Valstybės teatras ir radiofonas, 1933 m. aukštesnis statusas suteiktas Kauno muzikos mokyklai, pavadinus ją Konservatorija bei priėmus Konservatorijos statutą. 
 
 
Nors ministras K. Šakenis daug keliavo, dalyvavo daugybėje renginių įvairiose Lietuvos vietose, lankytojų priėmimo valandos ministerijoje jam buvo šventos, stengėsi taip organizuoti darbą, kad interesantams nereikėtų užsibūti laukiamajame. Jo kabinetas dvelkė solidžiu jaukumu, darbine atmosfera. Žurnalistas Petras Kubilius apie K. Šakenio darbo vietą 1934 m. rašė: „Pasikelkim į antrą aukštą. Iš karto matyti, jog čia yra vyriausio Lietuvos švietimo šefo rezidencija, atseit, ministerio, inž. Konstantino Šakenio kabinetas. Koridory, prie laukiamojo kambario durų, milžiniška laikrodžio švytuoklė nerūpestingai skaito sekundes. Uniformuotas šveicorius čia pat pastoja kelią ir teiraujasi, koks reikalas čia tave atvedė. Pas poną Ministerį? Prašom, ten atidarytos laukiamojo kambario durys. Inž. Šakenis nemėgsta, kad interesantai ilgai lauktų, tačiau pakanka laiko apžvelgti laukiamąjį. Didelis kambarys, minkštas patiesalas, minkšti, patoguman viliojantieji foteliai. Stalas nudėtas įvairiais žurnalais bei laikraščiais. Atseit, kad interesantai nenuobodžiautų. Iš laukiamojo plačios durys veda į ministerio kabinetą. Pirmiausia krinta į akis didelė, dailiai subudavota spinta, prikrauta įvairiausių knygų. Suprantama, tai reikalingiausios knygos, kurias p. Ministeris dažnai pavarto. Minkšti baldai, ilgas rašomasis stalas, apkrautas aplinkraščiais, instrukcijomis, taisyklėmis, už kurio plunksną rankoj laikydamas sėdi inž. K. Šakenis. Joks žmogus šitam kukliam ministerio kabinete be inž. K. Šakenio dar nėra sėdėjęs. Atsisėdo jis tenai tuojau po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo ir saugo tą kabinetą iki pat šios dienos.“ [3]
 
 
Tačiau netrukus po šio straipsnio pasirodymo švietimo ministro kabinetą K. Šakeniui teko užleisti. Jo jau laukė Valstybės kontrolieriaus pareigos, kuriose išbuvo iki 1940 m. birželio įvykių. Dar 1926 m. buvęs trečiojo Seimo atstovu vietoj Prezidentu išrinkto A. Smetonos, K. Šakenis dirbo ir ketvirtajame Seime. 1936 m. atidarė šį  Seimą ir buvo Laikinojo Seimo prezidiumo pirmininkas, derindamas šias pareigas su Valstybės kontrolieriaus darbu. Šią veiklos stotelę neabejotinai sąlygojo ankstesnės visuomeninės politinės K. Šakenio veiklos. 1928–1933 m. jis buvo Lietuvių tautininkų sąjungos centro valdybos narys, vienas iš Lietuvių tautininkų fondo steigėjų 1930 m. Jis taip pat buvo Lietuvos skautų sąjungos tarybos ir Jaunosios Lietuvos sąjungos tarybos narys, VDU „Šarūno“ korporacijos garbės filisteris, nuo 1930 m. lietuvių studentų tautininkų „Neo-Lithuania“ korporacijos mecenatas. Tais pačiais 1930 m. buvo išrinktas Vytauto Didžiojo komiteto pirmininku, 1934 m. ir Vytauto Didžiojo ordino tarybos pirmininku. Nuo Lietuvos inžinierių ir architektorių (vėliau tik inžinierių) sąjungos įsikūrimo buvo jos narys, 1938 m. tapo Inžinierių draugijos pirmininku. 
 
 
Ne mažiau svarbi ir istorijos metraštininko bei grožinės literatūros vertėjo stotelė. Lietuviškoje spaudoje bendradarbiavęs nuo 1906 m., jau 1909 m. K. Šakenis susidomėjo Adomo Mickevičiaus kūryba, o nepriklausomoje Lietuvoje pasirodė jo verstas A. Mickevičiaus „Ponas Tadas“. „Vairo“ žurnale buvo išspausdinta šios poemos pirma ir antra knygos bei trečios knygos pradžia. Nutrūkus „Vairo“ leidybai, vertimo tęsinys buvo spausdinamas „Tautos vaire“ (1924 m. Nr. 1–20), o vėliau visas vertimas sugulė į 1924 m. liepos pabaigoje parengtą knygą. [4] Tais pačiais metais „Švyturio“ bendrovė dviem tomais išleido kitą „Pono Tado“ vertimą.  K. Šakenis teigė apie šį A. Valaičio vertimą sužinojęs tik tada, kai jo paties vertimas jau buvo baigtas. A. Mickevičiaus „Pono Tado“ vertimo pratarmėje jis rašė: „Mums, lietuviams, ši Mickevičiaus poema tuo yra svarbi, kad joje poetas aprašo tam tikrą Lietuvos visuomenės dalį, kurios rankose anais laikais buvo visas mūsų kraštas, kuomet dar plačioji Lietuvos liaudis nei politiniame, nei visuomeniniame gyvenime neturėjo galimybės pasirodyti ir tarti savo žodį. Turėdamas tai omenyje, o taip pat ir aukštą poetinę „Pono Tado“ vertę, aš ir ryžausi išversti šią poemą lietuvių kalba, nes jutau gyvą reikalą įtraukti šį veikalą į mūsų dar labai neturtingos literatūros katalogą, ypač, kad apie p. A. Valaičio „Pono Tado“ vertimą aš išgirdau tik tada, kada savo darbą buvau jau užbaigęs.“ [5] „Kultūros“ žurnalo naujų knygų apžvalgoje geriau buvo įvertintas K. Šakenio vertimas: „Vertimas geresnis K. Šakenio. Nors jis pats ir ne poetas, tačiau ilgai ir sąžiningai savo vertimą dirbęs, davė be galo artimą originalui tekstą. Skaitydamas kartais pamiršti, kad tai vertimas. Darbas jo atliktas milžiniškas. Silpnesnis kiek A. Valaičio vertimas, nes buvo skubotai, bene per porą mėnesių, atliktas. Skaitomas lengvai, nors vietomis toli į šalį nukrypsta nuo originalo“. [6]
 
1933 m. pasirodė K. Šakenio knygelė apie „Aušrą“. [7] Juozas Brazaitis apie šį leidinį rašė:  „Savo pratartyje autorius skaitytoją nuteikia dėl savo knygos skeptiškai: primena, kad tai seni straipsniai, spausdinti dar „Vilniaus žiniose“. Bet skepticizmas išsiblaško, paskaičius pačią knygelę. Pamatai, kad joje autorius sutraukė žinias, šiaip išblaškytas leidiniuose, šiandien sunkiai prieinamuose; antra, jas išdėstė nuosekliai, lengvai, matyt, tuos senuosius straipsnius kiek pataisydamas ir suderindamas; trečia, mūsų žinomus istorijos faktus viena kita žinia gerokai praplėtė. Dar 1905 bestudentaudamas Petrapily – kaip pratartyje pasisako autorius – jis buvo gavęs iš Imperatoriškosios viešosios bibliotekos skaityti „Aušros“ komplektus ir kitas draudžiamas knygas, pasirankioti ištraukų apie lietuvius iš ano meto rusiškos, lenkiškos ir vokiškos spaudos. Čia ir randam daugiau kaip kitur tos dokumentinės medžiagos visuomeninei atmosferai pailiustruoti.“ [8]
 
1935 m. K. Šakenis išleido vertingą, gausiais istorijos šaltiniais paremtą knygą apie gimtojo Vabalninko apylinkes. [9] Joje aprašomi įvykiai nuo 16 a. iki nepriklausomybės atgavimo, todėl daugelis tikėjosi, jog išeis ir antra dalis apie gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje. Deja, K. Šakenio atsiminimai, surinkti  sūnaus Romualdo, į dvi knygas sugulė jau po jo mirties. Tačiau ir šiuose 1997 m. išleistuose atsiminimuose apie tarpukarį rašoma mažai, tik antroje knygoje sudėti atsiminimai iki 1925 m. 
 
 
Kaune K. Šakenis iš pradžių gyveno Stepono Dirvianskio name Gedimino g. 42A (dabar Gedimino g. 54, kieme už Stefanijos ir Kosto Batūrų namo), 1930 m. persikėlė į A. ir S. Mejerovičių namą Laisvės al. 3 (dabar Laisvės al. 9 / Vytauto pr. 89), pastatytą 1929 m. pagal arch. Leono Rito projektą. 2006 12 04 ant jo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1930–1940 m. gyveno žymus visuomenės ir tautininkų sąjungos veikėjas, švietimo ministras (1927–1934 m.), valstybės kontrolierius (1934–1940 m.), Seimo pirmininkas (1936–1940 m.), Sibiro lagerių kalinys ir tremtinys Konstantinas Šakenis“. [10]
 
 
Literatūra:
  1. Fizikos terminų projektas / Konstantinas Šakenis // Lietuvos mokykla. - 1918, Nr. 12, p. 372-376. 
  2. Inž. Konstantinas Šakenis: jo 40 metų spaudos darbo sukakties proga / A. Merkelis // Lietuvos aidas. - 1939, kov. 14 (Nr. 117), p. 2. 
  3. Atsiprašau, o kur gi švietimo ministerija? / Edm. Dantas [Petras Kubilius] // Diena. - 1934, bal. 22, p. 5. 
  4. Ponas Tadas / Adomas Mickevičius; vertė K. Šakenis // Vairas. - 1924, Nr. 1, p. 17-19; Nr. 2, p. 17-19; Nr. 3, p. 17-19; Nr. 4, p. 10-12; Nr. 5, p. 11-15; Nr. 6, p. 12-15; Nr. 8, p. 13-18. 
  5. Ponas Tadas / Adomas Mickevičius; vertė K. Šakenis. - Kaunas: [s.n.], 1924, p. IV. 
  6. Naujųjų knygų apžvalga / V-ka // Kultūra. - 1925, Nr. 1, p. 34. 
  7. „Auszra“ ir jos gadynė: penkių dešimtų metų „Auszros“ sukaktuvėms paminėti / Inž. K. Šakenis. - Kaunas; Marijampolė: „Dirvos“ b-vės leidinys, 1933. 
  8. Raštai / Juozas Brazaitis. - Chicago: Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1982, t. 3, p. 383. 
  9. Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo / Inž. K. Šakenis. - Kaunas: Lietuvos istorijos draugija, 1935. - („Praeities biblioteka“; Nr. 2 / red. A. Janulaitis). 
  10. Prieiga per internetą:
    http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=%D0AKENIS%20KONSTANTINAS [žiūrėta 2021 11 29] 
 
Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Vaizdus skaitmenino Alvydas Surblys ir Živilė Pedzevičienė
Gamtos mokslai jungia nemažai disciplinų, kurių tiriamieji objektai yra gamta, jos kūriniai ir reiškiniai. Ši sąvoka vartojama siekiant sujungti gamtamokslines disciplinas ir atskirti jas nuo socialinių mokslų ir tokių formalių disciplinų kaip matematika ar logika. Vieni tarpukario gamtos mokslų vadovėliai ugdė gamtos, kaip įvairių mokslų sintezės, gamtos kaip jos procesų bei reiškinių visumos suvokimą (gamtos mokslo pradžiamoksliai, bendrieji gamtos mokslo vadovėliai), kiti buvo skirti tam tikroms gamtos mokslų disciplinoms (fizika, astronomija, chemija, biologija) ar žemės mokslui (geografija), buvo ir tarpdisciplininių gamtos mokslų vadovėlių (įvairūs krašto mokslo vadovėliai, neturinti aiškios ribos tarp gamtos ir socialinių mokslų antropogeografija, biochemijos, biofizikos žinių suteikiantys skaitiniai apie gamtą ir žmonių gyvenimą). Prie gamtos mokslų taip pat priskiriami vadovėliai apie gyvąją gamtą ir žmogų ne socialiniu, o biologiniu, anatominiu požiūriu (zoologija, anatomija, gyvoji gamta, žmogaus kūnas). Šiai kategorijai priklauso ir Vinco Ruzgo vadovėlis „Gamtos rinkinių gaminimas“, skirtas gyvosios gamtos eksperimentams. Atskiri gamtos mokslų pradžiamokslio vadovėliai buvo skirti negyvajai gamtai bei jos procesams ir gyvajai gamtai (augalai) analizuoti, tačiau buvo ir bendrų gyvosios ir negyvosios gamtos vadovėlių (pavyzdžiui, A. Jakučionio gamtos vadovėlio „Kelias į šviesą“ penkta dalis ar J. Murkos skaitinių „Vaikų darbymečiui“ penktoji knyga „Gamta ir namai“). 
 
Fizikos vadovėlių nebuvo tiek daug, kaip matematikos, bet iš jų galėjo mokytis kelios moksleivių kartos. Net ir šiais laikais stebina Juozo Dragašiaus dar 1925 m. parengtas fizikos vadovėlis pradinėms mokykloms, kuriame puikiai dera paprastumas ir moksliškumas, sudėtingų fizikos temų dėstymas. Pirmajam vidurinės mokyklos fizikos koncentrui taip pat buvo parengtas populiarus, į praktiškas užduotis bei gamtos reiškinių tyrinėjimą orientuotas Prano Mašioto fizikos vadovėlis, kurio išėjo du leidimai. Ne viena karta mokėsi iš Konstantino Šakenio fizikos vadovėlių, ir tik pasikeitus šio mokslo programoms, 1940 m. parengtas naujas fizikos vadovėlis.
 
Bene vienintelis astronomijos vadovėlio autorius buvo Antanas Juška. Tarp negausių chemijos vadovėlių išsiskyrė Motiejaus Stankevičiaus vadovėliai. Tarpdisciplininiai krašto mokslo vadovėliai tik sąlyginai gali būti priskiriami gamtamoksliniams, kadangi juose pateikta nemažai Lietuvos istorijos, lietuvių literatūros ir kitų mokslų žinių. Tiesa, kai kurie krašto mokslo vadovėliai prie gamtamokslinių priskiriami dėl juose vyraujančios gamtos pažinimo ar Lietuvos geografijos tematikos. Tai Antano Vireliūno krašto mokslo vadovėliai, Antano Rinkūno krašto mokslo vadovėlis „Mūsų kraštas“, Stasio Tarvydo geografijos chrestomatija „Kraštai ir žmonės“, skirta Lietuvai. Pelikso Šinkūno krašto mokslo vadovėliuose vyrauja Lietuvos istorija, todėl jų negalima priskirti gamtamoksliniams. 
 
Elenos Baronienės „Gimtasis kraštas“ (A. Ptašeko knygynas, 1937) jau priklauso Lietuvos geografijos vadovėlių kategorijai. Ši autorė parengė ir bendrosios geografijos pradmenų vadovėlį „Geografijos pradžia“ (A. Ptašeko knygynas, 1933). Prie geografijos pradmenų vadovėlių priskirtinas ir S. Tarvydo vadovėlis „Visa žemė“ (Sakalas, 1936) bei P. Šinkūno „Geografijos vadovėlis“ (Sakalas, 1928). Tarp to meto geografijos vadovėlių buvo ne tik geografijos pradmenų, pasaulio geografijos, bet ir Europos, Užeuropių (ne Europos šalių) ir Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) geografijos vadovėlių. Atskirą vadovėlių grupę sudarė Lietuvos geografijos vadovėliai. Tie patys autoriai (Adolfas Klimas, Peliksas Šinkūnas) rašė ir Lietuvos, ir kitų šalių geografijos vadovėlius bei geografijos pradžiamokslius. Stasys Tarvydas taip pat parengė tris geografijos vadovėlius, iš kurių vienas, „Antropogeografija“ (Sakalas, 1937), yra išskirtinis, nes padėjo lietuviškų antropogeografijos, ekonominės geografijos vadovėlių pradmenis. 
 
Būta ir geografijos atlasų Lietuvos mokykloms. Dauguma jų parengta Rygoje. Kelis geografijos atlasus ir 1927 m. Lietuvos žemėlapį parengė latvių kartografas, knygų leidėjas, vienas iš latvių enciklopedinio žodyno autorių Peteris Mantnieks. 1923 m. jis kartu su Aleksandru Ošiniu įsteigė kartografijos institutą Rygoje, o pastarajam 1930 m. mirus, ši įstaiga pavadinta P. Mantnieko kartografijos institutu. P. Mantnieko atlasus Lietuvos mokykloms išleido Rygoje veikę A. Ošinio ir P. Mantnieko kartografijos institutai bei A. Ptašeko knygynas Kaune. 1927 m. P. Mantnieko Lietuvos žemėlapį ir jau Lietuvoje parengtus Lietuvos geografijos kontūrinius žemėlapius išleido A. Ptašeko knygynas. Akcinė b-vė „Volters ir Rapa“ Rygoje taip pat išleido Ernsto Debes (1849–1923) „Mažąjį mokyklinį atlasą“ (1928), kurį iš vokiečių kalbos išvertė ir Lietuvos mokykloms pritaikė A. Vireliūnas. Stepono Franckevičiaus (Pranckevičiaus) parengtą ir 1921 m. „Švyturio“ b-vės išleistą „Atlasą Lietuvos mokyklai“ tik sąlyginai galima laikyti  pirmu mokykliniu atlasu, parengtu ir išleistu Lietuvoje. Šis kompiliacinis, nedidelės apimties atlasas sulaukė nemažai kritikos. Pirmas specialiai Lietuvos mokykloms parengtas geografijos atlasas buvo Pelikso Šinkūno „Geografijos atlasas“, 1938 m. jį išleido „Spaudos fondas“.
 
 

Fizikos, astronomijos, chemijos vadovėlių autoriai

Vokiečių fizikos profesoriaus Makso Holmano fizikos vadovėlio pirmas leidimas vokiečių kalba išėjo 1893 m. Berlyne; Vincas Jonkaitis šį vadovėlį išvertė iš jo dešimtojo leidimo. Jame palikta pavyzdys su Vokietijos miestais ir M. Holmano metereologijos priedas. M. Holmanas yra išleidęs ir atskirą metereologijos veikalą.
 
Fizikos mokytojas, inžinierius, architektas, Susisiekimo ministerijos kelių valdybos sauskelių direktorius, Kauno apskrities inžinierius, Marijampolės miesto ir apskrities inžinierius Juozas Dragašius (1889–1991) parengė populiarų, pavyzdžiais iš gyvenimo iliustruotą fizikos vadovėlį pradinėms mokykloms. Jis gana išsamus, turinys nesuprimityvintas, prietaisų ir reiškinių aiškinimas vaizdus ir lengvai suprantamas. Akinių, mikroskopo, žiūronų, perkūnsargio, telegrafo, telefono ir kitų prietaisų veikimo aiškinimas nedaug skiriasi nuo dabartinio. Dar vienas vertingas vadovėlio bruožas – bandymas pateikti fizikos ir chemijos mokslų jungtį per tam tikras medžiagas ir procesus.
 
Pedagogas, vaikų rašytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas, elementoriaus „Ašakaičio abėcėlė“, matematikos ir fizikos vadovėlių autorius Pranas Mašiotas (1863–1940) parengė fizikos vadovėlį vidurinių mokyklų pirmajam fizikos koncentrui. 1922 m. išėjo pirmas šio vadovėlio leidimas. 1930 m. Pranas Mašiotas vadovėlį papildė, atsižvelgdamas į pasikeitusias mokyklų programas. Papildyti beveik visi skyriai, parengtas naujas skyrius „Šviesa“, kuriame be kita ko aprašyti įvairūs spektrai ir įdėta spalvota spektrų pavyzdžių lentelė. Abu vadovėlio leidimai, kaip ir J. Dragašiaus vadovėlis pradinėms mokykloms, gausiai iliustruoti. P. Mašiotas siūlė patiems pasigaminti kai kuriuos prietaisus, su įvairiais gamtos reiškiniais susipažinti tiesiogiai, o apie tai, ko neįmanoma paliesti, perskaityti knygoje. Vadovėlyje daug praktinių užduočių, bet nėra teorijos ir praktikos, populiarumo ir moksliškumo pusiausvyros (ypač pirmajame vadovėlio leidime), būdingos J. Dragašiaus fizikos vadovėliui. 
 
Fizikas, etnografas, visuomenės ir kultūros veikėjas Ignas Končius (1886–1975) dėstė fiziką būsimiems agronomams, miškininkams ir melioratoriams. Fizikos praktikos darbų vadovėlį parengė susidomėjęs taikomąja fizika, redagavo ir kitų parengtus fizikos vadovėlius gimnazijoms, parašė pirmąjį meteorologijos vadovėlį „Meteorologija su 121 paveikslu ir 10 lentelių“ (1924), 1926–1939 m. dirbo VDU.
 
Inžinierius, pedagogas, politikos ir visuomenės veikėjas Konstantinas Šakenis (1881–1959) dar 1918 m. parengė trijų dalių fizikos vadovėlį. Šis visą fizikos kursą apimantis vadovėlis buvo pripažintas pagrindine šio dalyko mokymosi priemone gimnazijų moksleiviams. Pasirodė net penki  leidimai, vadovėlis buvo taisomas, papildomas ir koreguojamas atsižvelgiant į kintančias mokymo programas, lietuvių kalbos reikalavimus bei fizikos terminų norminimą. V. Šakenis taip pat parengė lietuviškų fizikos terminų žodynėlį (neišleistas), prisidėjo prie naujos fizikos terminijos kūrimo.
 
Kadangi reformuotoms ketvirtai ir penktai gimnazijų klasėms jau netiko anksčiau parengto, nors ir naujai išleisto, K. Šakenio vadovėlio kurso išdėstymas (vienoje dalyje turėjo būti mechanika, garsas ir šiluma), Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos direktorius Matas Krikščiūnas (1886–1964), Vilniaus valstybinio technikumo mokytojas Kostas Rindzevičius (1909–1983) ir VDU fizikos katedros vyr. asistentas Kazimieras Baršauskas (1904–1964) 1940 m.  parengė naują fizikos vadovėlį.  
 
Astronomui, mokslo populiarintojui, pedagogui Antanui Juškai (1902–1985) dirbant direktoriumi Pasvalio progimnazijoje ir Vilkaviškio gimnazijoje teko vesti kosmografijos, astronominės trigonometrijos pamokas. Jam kilo mintis parengti visą astronomijos kursą aukštesniosioms mokykloms. Tam buvo pritarta, ir 1928 m. pasirodė pirmasis Lietuvoje astronomijos vadovėlis vadovėlis aukštesniosioms mokykloms. 1929 m. A. Juška apgynė astronomijos daktaro disertaciją Getingeno universitete, kurį buvo baigęs 1925 m. (studijavo matematiką, Berlyno universitete –  fiziką bei chemiją). Parengė ir daugiau vadovėlių: 1934 m. matematikos vadovėlį realinėms gimnazijoms (antras leidimas 1941), 1940 m. fizikos vadovėlį vidurinėms mokykloms.
 
Pedagogas Motiejus Stankevičius (1890–1952) išleido pirmuosius lietuviškus gamtos mokslų vadovėlius vidurinėms mokykloms: „Augalų fiziologija“ (1920), „Biologijos vadovėlis“ (1924), „Botanika“ (1920; 1921), „Botanikos vadovėlis“ (1920 ir 1934), „Negyvoji gamta“ (1921), „Zoologijos vadovėlis“ (dvi dalys, 1921 ir 1923), „Žmogaus kūnas“ (1921 ir 1923) ir „Chemijos vadovėlis“ (1923, 1929, 1934). Jo chemijos vadovėlis buvo pagrindinė mokymo priemonė Lietuvos mokyklose tarpukariu.
 

Gamtos, krašto mokslo, geografijos vadovėlių autoriai

Studentų „Kultūros“ būrelis Šiauliuose išvertė rusų gydytojo, dailės kolekcininko, botaniko mėgėjo ir sodininko Ivano Trojanovskio (1855–1928) gamtos mokslo vadovėlio vidurinių mokyklų jaunesniosioms klasėms ir prekybos mokykloms pirmąją dalį iš 1923 m. leidimo. Vadovėlis turi priedą apie  įvairių Rusijos gamtos objektų tyrinėjimus.
 
Gamtos mokslų vadovėlių yra parengęs ir pedagogas, Kauno „Aušros“ gimnazijos mokytojas, elementorių, skaitymo ir rašymo vadovėlių autorius Augustinas Jakučionis (1884–1969). Tuo pačiu pavadinimu „Kelias į šviesą“, kaip ir populiarusis skaitymo ir rašymo vadovėlis bei gamtos mokslų skaitiniai įvairiems pradžios mokyklų skyriams, buvo išleistas jo  gamtos vadovėlis pradinių mokyklų penktam skyriui (1936). Pradinių mokyklų trečiam skyriui, gimnazijų pirmai klasei, liaudies universitetams bei savamoksliams skirti jo vadovėliai „Pirmosios gamtos pamokos“, „Oras, vanduo ir žemė“. 
 
Leksikografas, pedagogas, gamtininkas Jonas Baronas (1873–1952) parašė keletą vadovėlių: trijų dalių gamtamokslinį vadovėlį, gamtos pradžiamokslį apie negyvąją ir gyvąją gamta, žmogaus kūną, taip pat prisidėjo prie lietuviškos gamtos mokslų terminijos kūrimo, taisė žmonos, gamtos mokslų mylėtojos ir restorano savininkės, Elenos Baronienės parengtų geografijos vadovėlių tekstus, redagavo jų kalbą. Jo paties parengtų gyvosios ir negyvosios gamtos vadovėlių kalbą tikrino kalbininkas Stasys Dabušis. J. Baronas rinko medžiagą Lietuvių kalbos žodynui, 1924 m. išleido rusų-lietuvių kalbų žodyną.
 
Pedagogė, visuomenės veikėja, restorano „Metropolis“ savininkė, Akcinės bendrovės restoranams laikyti pirmininkė Elena Laumianskaitė-Laužikaitė-Baronienė (1883–1961) 1919–1926 m. dirbo Ukmergės gimnazijoje, kur jaunesnėms klasėms dėstė geografiją, o vyresnėms – fiziką. Nuo 1926 m. Kaune buvo J. Tumėno brandos kursų mokytoja, Pažangiųjų moterų sąjungos centro valdybos pirmininkė. Vadovėliu „Geografijos pradžia“ (1933) ji tarsi apibendrino savo geografijos dėstymo jaunesnėse klasėse patirtį. Dalį vadovėlio iliustracijų piešė dailininkas J. J. Burba. E. Baronienė taip pat parengė geografijos vadovėlį pradžios mokyklų penktam skyriui ir gimnazijų parengiamajai klasei „Gimtasis kraštas“ (1937); jo viršelį piešė tas pats J. J. Burba. Vadovėlio įžangoje autorė dėkoja už pagalbą savo sūnui Vytautui Baronui. Šį vadovėlį, kaip ir geografijos pradžiamokslį, stengėsi neapkrauti vardais ir skaičiais. Prie kiekvieno skyrelio pateikė užduočių ar klausimų, padedančių mokiniams geriau įsisavinti kursą ir skatinančių jų domėjimąsi geografija. Vadovėlis gausiai iliustruotas Lietuvos miestų, miestelių, gamtos vaizdais; ypač įdomios 1931 m. potvynio Kaune, įvairių Lietuvos etninių grupių fotografijos.
 
Gamtos mokslų vadovėlį reformuotoms gimnazijoms ir progimnazijoms išleido pedagogas, rašytojas, vertėjas Antanas Busilas (1889–1951). Šis itin produktyvus autorius parašė aritmetikos, matematikos, geometrijos, trigonometrijos, lietuvių kalbos gramatikos ir rašybos, žemės ūkio vadovėlių, elementorių „Pirmieji žingsniai“, elementorių-skaitinius „Sparneliai“. Gamtos mokslų vadovėlį jis pasirašė K. Arūno slapyvardžiu.
 
Kaip mokomoji priemonė gamtos mokslų praktiniams darbams atlikti buvo naudojamas pedagogo, muziejininko, bibliotekininko Vinco Ruzgo (1890–1972) vadovėlis „Gamtos rinkinių gaminimas“ (1927). Vadovėlis skirtas popamokinei veiklai. Rengdamas jį autorius naudojosi gausia literatūra lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis. Dalį iliustracijų J. J. Burba perpiešė, kitas piešė iš natūros. Jis piešė ir vadovėlio viršelį. Vincas Ruzgas kartu su  biologe Felicija Dičiūte-Čižiene (1908-1970) parengė ir zoologijos vadovėlį vidurinėms mokykloms. 1941 m. pasirodė antras šio vadovėlio leidimas, kurį V. Ruzgas pasirašė V. Alaušo slapyvardžiu, o F. Dičiūtė jau buvo F. Čižienė. Kiek anksčiau (1921 ir 1923 m.) dviejų dalių zoologijos vadovėlį išleido pedagogas Motiejus Stankevičius (1890–1952), tik nebuvo nurodyta, jog jis skirtas vidurinėms mokykloms.
 
 
Gamtos mokslų praktikos darbų ir skaitinių vadovėlį „Vaikų darbymečiui“ (1926) parašė pedagogas, daugelio vadovėlių autorius, vienas švietimo reformos Lietuvoje iniciatorių bei įgyvendintojų Jonas Murka (1889–1945).
 
Daugelio geografijos, krašto mokslo vadovėlių autorius buvo geografas ir pedagogas Peliksas Šinkūnas (1891–1970). Geografija susidomėjo, kai 1923 m. A. Vireliūnas jį pakvietė į Kauną. Geografijos klausimais pradėjo rašyti 1925 m. 1927 m. pasirodė jo Lietuvos geografijos vadovėlis, skirtas vidurinėms mokykloms bei mokytis savarankiškai. Šis aprašomosios geografijos vadovėlis dedikuotas P. Šinkūną Kaune globojusiam A. Vireliūnui. 1928 m. pasirodė P. Šinkūno geografijos vadovėlis pradinių mokyklų ketvirtam skyriui ir vidurinių mokyklų pirmai klasei. 1929 m. P. Šinkūnas taip pat išleido Lietuvos geografijos vadovėlį gimnazijoms, o 1930 m. Europos geografijos vadovėlį trečiai klasei, 1932 m. Europos geografijos vadovėlį vidurinėms mokykloms ir gimnazijoms (antras leidimas 1934 m., trečias – 1936 m., ketvirtas – 1938 m.). 1931 m. dar pasirodė jo pasaulinės geografijos chrestomatija ketvirtam skyriui ir pirmosioms klasėms. 1933 m. pasirodė jo pasaulio geografijos vadovėlis „Užeuropiai“ progimnazijoms ir gimnazijoms (antras leidimas 1936 m.). Jame aprašomos Azijos, Afrikos, Amerikos ir Australijos šalys. P. Šinkūno „Užeuropių“ vadovėlis pasižymi lakoniškumu, įžangoje mokytojai raginami piešti šalių žemėlapius, lyginti vadovėlyje pateiktus duomenis, užsimenama, kad mokyti geografijos galėtų padėti ir kinas. P. Šinkūnas taip pat parengė ir 1938 m. išleido pirmąjį mokyklinį Lietuvos geografijos atlasą;  jam padėjo būrys lietuvių kartografų, dailininkų, fotografų. Tarpukario Lietuvoje taip pat išleistas P. Šinkūno parengtas Baltijos šalių geografijos vadovėlis vidurinėms mokykloms „Lietuva, Latvija, Estija“ (keturi leidimai). Išskirtinis to meto lietuviškų geografijos ir istorijos vadovėlių bruožas –  dėmesys savo regiono geografijai. Tačiau P. Šinkūno vadovėlyje apie Latviją ir Estiją rašoma labai mažai, o pirmi šio vadovėlio leidimai skirti tik Lietuvos geografijai, Latvijos ir Estijos nebuvo net pavadinimuose. Geografijos mokymą P. Šinkūnas taip pat siejo su krašto mokslu, krašto istorijos pažinimu. 1926 m. pasirodė jo „Krašto mokslo vadovėlis“ ketvirtam pradinių mokyklų skyriui ir pirmai vidurinės mokyklos klasei (kiti leidimai 1927, 1928, 1931, 1932). P. Šinkūnas atidavė duoklę ir pirmajai sovietinei okupacijai: 1940 m. išėjo jo „Lietuvos TSR geografija“ pradinių mokyklų trečiai klasei, geografijos vadovėlis vidurinėms mokykloms „Tarybų Lietuva“ (geografijos vadovėlio „Lietuva“ penktas leidimas) bei „SSSR geografija“, vadovėlis vidurinėms mokykloms „TSRS geografija“ (propagandiniai Sovietų Sąjungos geografijos veikalai).
 
 
Panašų krašto mokslo vadovėlį, tik pateikiantį daugiau geografijos ir mažiau istorijos žinių, parengė kalbininkas, pedagogas, spaudos darbuotojas Antanas Vireliūnas (1887–1925) (pirmas leidimas – 1926, penktas – 1931). A. Vireliūnas taip pat išleido mokomąją priemonę „Kaip mokyti kraštotyros?“ (1924, 1927) bei ne Europos kraštų geografijos vadovėlį. Kalbininkas A. Vireliūnas „Užeuropio“ termino nenaudojo, vadovėlį aukštesniosioms mokykloms pavadino „Geografija: ne Europos kraštai“ (1922), o vadovėlį, parašytą sekant rusų autoriais – „Geografija : Azija, Afrika, Amerika ir Australija“ (1920, 1921, 1922, 1924).
 
Pedagogas, vadovėlių autorius Juozas Damijonaitis (1871–1926) parengė krašto mokslo skaitinius pradinių mokyklų ketvirtam skyriui; pagal tematiką jie priskirtini krašto istorijos, literatūros, etnografijos pažinimui. Šiame rinkinyje yra legendų, padavimų, pasakų, grožinės kūrybos,  pasakojimų apie istorinius įvykius ir asmenis. Skaitiniai pateikti chronologine seka, o baigiama tautiniu atgimimu ir V. Kudirkos „Tautiška giesme“.
 
Dar vienus krašto pažinimo skaitinius pradinių mokyklų trečiam skyriui ir vidurinių mokyklų pirmai klasei parengė Antanas Jakučionis. Šie skaitiniai – tai to paties autoriaus vadovėlio trečios dalies priedas. Jis parašytas ištisiniu arba kompleksiniu metodu ir apima geografijos, istorijos ir lietuvių kalbos sritis. Šių dalykų medžiaga vadovėlyje papildo viena kitą ir padeda geriau įsisavinti visą krašto mokslo turinį. A. Jakučionis siekė, kad krašto mokslas būtų nenuobodus. Vadovėlis pirmiausia išleistas kaip eksperimentinis, buvo galima užsisakyti jo ištraukų, o patikus – visą leidinį. Šiai pedagoginei naujienai autorius taikė dideles nuolaidas, įsigijus ne mažiau kaip 10 egzempliorių abi dalis („Kelias į šviesą“ ir „Aplinka ir kraštas“) buvo galima gauti už 5 litus.
 
Martynas Gelžinis (1907–1990), Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, Klaipėdos krašto lietuvių tautinės jaunuomenės sąjungos „Santara“ vadas, pedagogas, istorikas. Klaipėdos krašto lietuviškoms mokykloms parengė geografijos kontūrinių žemėlapių sąsiuvinį „Geografijos kontūrai: Lietuva“ (1933, 1936) ir krašto mokslo vadovėlį Klaipėdos kraštui „Mano gimtinė: Klaipėdos kraštas“, kurį 1935 m. išleido Klaipėdos krašto mokytojų draugija. Buvo parengęs ir geografijos vadovėlį „Lietuva“, skirtą pradinių mokyklų penktam skyriui ir gimnazijų parengiamajai klasei, bet jo neišleido. Taip pat liko neišleistas kontūrinių žemėlapių rinkinys „Užeuropis“.
 
Įvairių geografijos vadovėlių yra išleidęs žurnalistas, visuomenės veikėjas Adolfas Klimas (1889–1985). Vienas jų – tarpukario Lietuvoje prigijusiu „Užeuropio“ pavadinimu pasirodė 1935 m.  (1925 m. išėjęs pirmas šio vadovėlio leidimas vadinosi „Geografija: Afrika, Amerika, Australija, Azija“). A. Klimas išleido Europos geografijos vadovėlį (1923, 1925) ir iš rusų kalbos verstą A. Kruberio, S. Grigorjevo, A. Barkovo ir R. Čefranovo „Europos geografijos“ vadovėlį (1920, 1921). A. Klimas, kaip ir P. Šinkūnas, domėjosi Baltijos šalių geografija. Latvijos ir Estijos geografija kaip priedas papildo jo „Lietuvos geografijos“ šeštą ir septintą leidimus. Be to, išvertė į lietuvių kalbą Zieduonio Indros Latvijos geografijos vadovėlį (1921). Net ir toks palyginti nedidelis dėmesys Baltijos šalių regionui yra pagirtinas. 
 
Tarp geografijos, taikomosios geografijos ir geografijos skaitinių ir vadovėlių autorių buvo geografas, pedagogas Stanislovas Tarvydas (1903–1975). Jis parašė pirmą lietuvišką „Antropogeografijos“ vadovėlį, skirtą žmogaus ir gamtos sąveikai. Kartu tai ir ekonominės geografijos vadovėlis. Nors jo antraštiniame lape nurodyta, jog yra ekonominės geografijos priedas, būtent ekonominė geografija sudaro šios knygos pagrindą (p. 70–194). Taip tarsi pripažįstama, jog antropogeografija apima ne tik žmogaus ir gamtos sąveiką, bet ir ekonominę, politinę ir istorinę geografiją, kaip šios geografijos šakas. Autorius taip pat teigia sąmoningai neapkrovęs vadovėlio statistika, kuri labai greitai kinta ir sensta, ir rekomenduoja kuo dažniau braižyti diagramas, nes tai padeda geriau įsisavinti mokymo turinį. S. Tarvydas parašė ir įprastą pasaulio geografijos vadovėlį pradinių mokyklų šeštam skyriui „Visa žemė“ (1936), taip pat geografijos chrestomatijos „Kraštai ir žmonės“ vieną dalį, skirtą Lietuvai (matyt, ketino išleisti ir daugiau dalių, bet to plano neįgyvendino). Geografijos chrestomatijos kalbą tikrino pedagogas, kalbininkas, vertėjas, vadovėlių autorius Jurgis Talmantas (1894–1955).   
 
 
Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Vaizdus skaitmenino Alvydas Surblys ir Živilė Pedzevičienė
 
KAVB Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro internetinėje svetainėje knyga.kvb.lt jau nuo 2019 m. galima aplankyti virtualią parodą, pristatančią 1918–1940 m. Kaune leistus užsienio kalbų vadovėlius. Dabar galima susipažinti su dar viena parodos dalimi – tarpukario Lietuvos mokykloms leistais elementoriais, skaitiniais, matematikos vadovėliais, o ateityje pažintį tęsime su kitų sričių vadovėliais pradžios, vidurinėms, aukštesniosioms, specialiosioms mokykloms ir gimnazijoms. Parodoje galima pamatyti elementorių, skaitinių ir matematikos vadovėlių mozaiką, sudėliotą iš eksponuojamų leidinių ir fragmentiškos informacijos apie vadovėlių autorius.  
 

Elementoriai, skaitiniai ir jų autoriai

 

Elementoriai

 
 
Iš gausios 1918–1945 metais leistų elementorių pasiūlos sudėliota gražiausių ir išskirtinų elementorių mozaika. Su visais tuo laikotarpiu leistais elementoriais, jų autoriais, iliustruotojais galima susipažinti knygoje „Lietuviški elementoriai“ (2000, leidinio sudarytojos Aurelija Rabačiauskaitė ir Ingrida Korsakaitė, redaktorė Regina Mackevičiūtė).
 
Vienas gražiausių nepriklausomybės aušroje išleistų elementorių – „Lietuvio vaiko pradžiamokslis“ su dailininko Antano Žmuidzinavičiaus, kuriam talkino Vilniaus dailės kursų lankytojai, pieštu viršeliu ir iliustracijomis. Elementorius išleistas 1918 m. Vilniuje. Nors knygoje yra ir juodai baltų iliustracijų, tačiau tai pirmasis spalvotais piešiniais iliustruotas Nepriklausomos Lietuvos elementorius – jame net 20 spalvotų iliustracijų, vienoje jų – A. Žmuidzinavičiaus pavaizduotas autentiškas Kauno turgaus dabartinėje Steigiamojo Seimo aikštėje vaizdas. Itin kokybiškos spalvotos iliustracijos atspausdintos Leipcige.
 
Vieną pirmųjų elementorių, naudotų Nepriklausomos Lietuvos mokyklose, pavadintą „ABC: skaitymo ir rašymo pradžiamokslis“ parašė įvairių sričių vadovėlių autorius, pedagogas Juozas Damijonaitis (1871–1926). Pirmasis šio vadovėlio leidimas išėjo dar 1906 m., o viršelį jam piešė dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Viršelis panaudotas ir antrajam, 1922 m. leidimui. Elementorius nebuvo labai patrauklus, o medžiaga jame išdėstyta eklektiškai, bet jis atitiko to meto mokymo lygį. Autorius taip pat parengė skaitinius „Vaikų darželis“ (1922; 1927) ir „Krašto mokslo skaitymų rinkinį“ ketvirtajam pradžios mokyklos skyriui (1926; 1928). „Krašto mokslo skaitymų rinkinys“ tematiškai priskirtinas krašto istorijos, literatūros, etnografijos pažinimui. Skaitiniai sudėti chronologiniu principu, o užbaigiami tautinio atgimimo istorija ir Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“. 
 
Populiaraus elementoriaus ir pirmųjų skaitinių „Rūtelė“ bei elementoriaus ir skaitymėlių „Žibutė“ autorius, pedagogas Mečislovas Vasiliauskas (1877–1957) taip pat išleido skaitinius antrajam, trečiajam, ketvirtajam, penktajam ir šeštajam pradžios mokyklų skyriams „Rūtelė“, skaitinius „Naujoji dirva“ (1922; 1926), „Gimtasis žodis“ (1927) ir trijų dalių skaitinius „Žibutė“. Su J. Matulevičiumi taip pat parengė skaitinius, pirmąją chrestomatiją mokykloms „Mūsų dirva“ (1922). Išleido aritmetikos, gamtos mokslų, lietuvių kalbos, rusų kalbos vadovėlių ir metodinių priemonių. Elementoriaus-skaitymėlių „Žibutė“ trečiojo leidimo išskirtinio dizaino viršelį kūrė dailininkas Gerardas Bagdonavičius. Nenuostabu, kad vadovėlis iliustruotas dailininko iš Šiaulių, nors jį išleido „Dirvos“ bendrovė (Marijampolėje) – vadovėlio autorius tuo metu gyveno ir dirbo Šiauliuose. Trečiąjį ir ketvirtąjį elementoriaus leidimus autorius dedikavo savo mylimam sūneliui Viktorėliui. Ketvirtojo elementoriaus-skaitymėlių „Žibutė“ leidimo (1928) ir to paties pavadinimo skaitinių „Žibutė“ antro (1929) ir vėlesnių leidimų viršelis, tikėtina, pieštas Vytauto Bičiūno.
 
Pedagogas, Kauno „Aušros“ gimnazijos mokytojas Augustinas Jakučionis (1884–1969) parengė krašto pažinimo, gamtos, skaitymo ir rašymo vadovėlių, o taip pat populiarų elementorių ir skaitinius „Kelias į šviesą“. Šis elementorius buvo reklamuojamas kaip pigiausias ir geriausias – 1939 m. buvo išleistas net 26 šio elementoriaus leidimas. Jį iliustravo dailininkai Petras Tarabilda ir Jonas Buračas. Elementorius pagyvintas dėliojimo iš pagaliukų ir lipdymo iš molio praktinėmis užduotimis.
 
Pedagogą, kultūros ir politikos veikėją, žurnalistą, literatą Stasį Matjošaitį (1877–1949), istorijos vadovėlio „Lietuvos istorijėlė“ ir piešimo pagrindų vadovėlio „Veidrodėlis“ autorių, visų pirma pažįstame iš jo vizitinės kortelės – skaitinių pradžios mokyklai „Sakalėlis“. Elementorius – tų skaitinių pirmoji dalis, skirta mažiausiesiems. St. Matjošaičio elementoriaus su skaitymėliais pirmasis leidimas pasirodė 1918 m. Voroneže, o 1940 m. dienos šviesą išvydo jau 31-asis šio elementoriaus leidimas. Vienuoliktą spalvotą 1929 m. elementoriaus „Sakalėlis“ leidimą iliustravo dailininkas Jonas Juozas Burba, o keturioliktą, 1931 m. leidimą – dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas. 1935 m. „Spaudos fonde“ išleistą elementorių ir pirmąsias knygas skaityti iliustravo dailininkas Kazys Šimonis, o to paties leidėjo „Sakalėlio“ antrosios bei penktosios knygų pradžios mokykloms (1935; 1936) ir vėlesnių leidimų dailininku buvo V. K. Jonynas. „Sakalėlis“ buvo ne tik ilgametis Stasio Matjošaičio darbas, bet ir vienas pagrindinių jo pragyvenimo šaltinių. Metai be „Sakalėlio“ arba ne laiku sumokėtas honoraras būdavo St. Matjošaičio finansinių problemų priežastimi. Nors žmona Julija vertėsi dantų gydytojos praktika, o autorius buvo žinomas visuomenėje žmogus, kurio paslaugų daug kam reikėjo, bet finansinės problemos buvo nuolatinis šeimos palydovas – 1937 m. iš varžytinių net buvo parduoti jų baldai, radijo aparatas.
 
Agronomas, pedagogas Klemensas Skabeika (1884–1951) dar iki Nepriklausomybės paskelbimo išleido du elementorius – „Kas skaito rašo – duonos neprašo“ (1909) ir „Pirmieji žingsniai“ (1916). Nepriklausomoje Lietuvoje parengė elementorių skambiu pavadinimu „Mano akiniai“ (1919). Beje, K. Skabeikos „Pirmųjų žingsnių“ (nemaišyti su Antano Busilo „Pirmųjų žingsnių“ elementoriumi) viršelio piešinys, atliktas dailininko Juozo Zikaro, pasitarnavo Antanui Žmuidzinavičiui kuriant elementoriaus „Lietuvio vaiko pradžiamokslis“ viršelį. Elementoriaus „Mano akiniai“ viršelis – minimalistinis, o leidiniui panaudotos Pauliaus Galaunės ir Petro Rimšos iliustracijos.  
 
Pedagogas, vaikų rašytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas, matematikos ir fizikos vadovėlių autorius Pranas Mašiotas (1863–1940) taip pat parašė vieną pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos mokyklai skirtų elementorių „Ašakaičio abėcėlė“, kuriam viršelį ir iliustracijas piešė dailininkas Petras Kalpokas. Ne itin išvaizdaus elementoriaus išskirtinumas – jame pateikiamos rašymo pratybos.
 
Elementoriaus „Pirmieji žingsniai“ (1927) ir dviejų dalių elementoriaus-skaitinių „Sparneliai“ autorius Antanas Busilas (1889–1951) – pedagogas, rašytojas, vertėjas, spaudos darbuotojas, aritmetikos, matematikos, geometrijos, trigonometrijos, lietuvių kalbos gramatikos ir rašybos, žemės ūkio vadovėlių autorius. „Pirmųjų žingsnių“ iliustracijų autorius – dailininkas Antanas Kazanavičius, o viršelį piešė dailininkas Jonas Juozas Burba. A. Busilas elementoriaus pratarmėje „Mokytojui“ paaiškino, kodėl kai kurie A. Kazanavičiaus piešinėliai atrodo primityviai: A. Busilas siekė, kad piešiniai būtų pateikti taip, kaip piešia vaikai. Kartu su elementoriumi „Pirmieji žingsniai“ mokytojams autorius rekomendavo naudoti jo parengtą „Lietuvių kalbos metodiką“, kurioje paaiškinta darbo su šiuo elementoriumi metodika. Elementoriaus-skaitinių „Sparneliai“ piešiniai – paties autoriaus. Tekstai skaitiniams (antrojo abėcėlės koncentro) nėra originalūs – jie iš žurnalo vaikams „Žvaigždutė“. A. Busilas patarė nesimokyti iš šio antrojo abėcėlės koncentro ir pirmųjų skaitymų vadovėlio ištisai – tekstus autorius siūlė rinktis pagal moksleivių nuotaiką, pritaikyti juos prie daiktų pažinimo programos, o sunkesnius tekstus pasilikti aiškinamojo skaitymo valandoms.
 
Pedagogas, chorvedys Albinas Iešmanta (1887–1988) buvo elementoriaus žydų mokyklai „ABC: skaitymo rašymo pradžiamokslis“ (1922) autorius. Nieko stebėtino, kad autorius parengė šį elementorių, nes tuo metu buvo Marijampolės žydų gimnazijos mokytoju. 1919–1939 m. jis dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Marijampolės gimnazijoje, studijavo Vytauto Didžiojo universitete (1926–1938). 1939 m. atvyko į Vilnių, buvo Lenkų 3-iosios gimnazijos direktoriumi ir su žmona Marija parengė nemažai skaitinių ir literatūros vadovėlių mokykloms: „Lietuvių literatūros istoriją“ (1923), „Lietuvių kalbos gramatiką uždaviniuose“ (1923), vadovėlį pradinėms mokykloms „Skaityk“ (1922; 1940). Vienas autorius parengė elementorių „AB žydų mokyklai (elementorius)“ (1928), kurio KAVB neturime. Parodoje eksponuojamas elementorius – dvikalbis (lietuvių ir jidiš kalbomis).
 
Jurgis Ambraška (1906–1945) – pedagogas, mokyklinių vadovėlių pradžios mokyklai, vidurinėms mokykloms, gimnazijoms, suaugusiems autorius. Jis – vienas elementoriaus su gražiu, spalvingu viršeliu „Mano knygelė“ autorių. Be šio elementoriaus dar parašė skaitinius pradžios mokyklos trečiajam skyriui „Mano knygelė“ su Danutės Tarabildaitės viršeliu ir iliustracijomis, skaitinių knygą pradžios mokykloms „Aušrelė“, dviejų dalių „Trumpą lietuvių kalbos gramatiką“, „Literatūros skaitymų“ vadovėlį (1940) ir kt. Skaitiniai „Aušrelė“ buvo iliustruoti dailininkų Danutės ir Petro Tarabildų. Kitas elementoriaus „Mano knygelė“ autorius – Juozas Lazauskas (1892–1970). Pedagogas, kalbininkas taip pat išleido elementorių „Pelėda“ su J. J. Burbos iliustracijomis (jo KAVB neturime), parašė vadovėlį „Lietuvių kalbos gramatika“ (1938) ir kt., buvo bendrovės „Spaudos fondas“ redaktorius, 1926–1946 m. mokytojavo Kauno pradžios mokyklose. Elementorius „Mano knygelė“ buvo skirtas ne lietuvių mokykloms, jo išskirtinis bruožas – klausimai pasikalbėjimams, nuo paprastų pirmuosiuose skyriuose iki sudėtingesnių vėlesniuose.
 
Vilniaus krašto, daugiausiai ne lietuvių mokykloms, buvo skirtas „Mūsų elementorius“, kurį slapyvardžiu B. Dobilėlis 1938 m. išleido Vincas Budrevičius (1880–1953), Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas, pedagogas, „Vilniaus rytojaus“ ir kitų periodinių leidinių redaktorius. Leidinį iliustravo Sofija Urbonavičiūtė. Elementorius išsiskiria patraukliu dizainu, netradiciniu piešinių ir teksto deriniu.
 

Skaitiniai

 
 
Skaitinius trečiajam pradžios mokyklos skyriui „Aukuras“ su gražiomis Kazio Šimonio iliustracijomis 1932 m. išleido pedagogas, vadovėlių autorius Antanas Rinkūnas (1910–1985). Jis taip pat parengė krašto istorijos pažinimo vadovėlį trečiajam pradžios mokyklos skyriui „Mūsų kraštas“ (1933) bei gamtos mokslo vadovėlį trečiajam pradžios mokyklos skyriui „Gimtieji laukai“ (1933).
 
Ne itin išvaizdaus, bet dėl metodikos vertingo elementoriaus su skaitiniais „Naujas darbas“ (1934) autorius – Jonas Murka (1889–1945). Pedagogas, vadovėlių autorius, vienas „Aušros“ muziejaus Šiauliuose steigėjų ir Lietuvos švietimo programos kūrėjų, švietimo reformos autorių taip pat parengė skaitinius „Vaikų darbymečiui“ (1935), „Lietuvių kalbos vadovėlį“ (1917; 1921), „Mažąjį lietuvių kalbos vadovėlį“ (1925; 1928), vadovėlį pradžios mokykloms ir pirmosioms vidurinės mokyklos klasėms „Diktantai“ (1925; 1933) ir kt. Įdomūs prie elementoriaus „Naujas darbas“ skaitinių pateikti techniški patarimai: 
 
I. Elementoriaus raidyno yra 30 puslapių; patartina skaityti vieną puslapį dvi dienas. Raidyną išeikite iki Kalėdų.
II. Elementoriaus skaitymus skaitykite po puslapį per dvi dienas, tai užteks ligi galo metų […]. (p. 34).
 
Rašytojas, vertėjas, leidėjas  Stepas Zobarskas (1911–1984) buvo ir populiaraus elementoriaus „Aušrelė“ autorius ir skaitinių knygos tuo pačiu pavadinimu bendraautorius. Skaitymus antrajam–šeštajam pradžios mokyklos skyriams iliustravo Domicėlė ir Petras Tarabildai, o 1943 m. išleistą elementorių „Aušrelė“ iliustravo Domicėlė Tarabildienė. Stepo Zobarsko vadovėlio antrajam pradinės mokyklos skyriui šešto (1941) leidimo viršelį piešė dailininkas Telesforas Valius. Elementorius „Aušrelė“ – vienas geriausių to meto vadovėlių ne tik dėl gražių iliustracijų, bet ir dėl nuoseklaus medžiagos išdėstymo, skaitymo, rašymo, suvokimo užduočių, jame pateiktų posakių ir mįslių.
 
Skaitymo ir rašymo pradžios elementorių „Spindulėlis“ bei tuo pačiu pavadinimu skaitinius pirmajam–ketvirtajam pradžios mokyklos skyriams parengė Lietuvos kariuomenės savanoris, vadovėlių autorius Jonas Trinkūnas (1893–1966). Skaitinių „Spindulėlis“ pirmoji dalis iliustruota dailininko Kazio Šimonio, kai kurios jo iliustracijos panaudotos ir šių skaitinių antrai daliai, o  viršelį puošia dar vienas alegoriškas šviesos spindulių vaizdas. Leidinio šūkis buvo jame išspausdintas neįvardyto autoriaus eilėraštis „Spindulėlis“, įtrauktas ir į antrą skaitinių dalį. Trečiosios skaitinių dalies tekstai truputį ilgesni, jų daugiau, o iliustracijų – mažiau. Skaitydami tekstus mokiniai tarsi iš šalies stebi savo aplinką, kintančią priklausomai nuo metų laikų. Ketvirta skaitinių dalis skirta gamtai ir krašto mokslui, yra joje ir skyrelis, skirtas Kaunui. J. Trinkūnas pasižymėjo ir kaip lietuvių kalbos gramatikų trečiajam ir ketvirtajam pradžios mokyklos skyriams bei lietuvių kalbos vadovėlio antrajam pradžios mokyklos skyriui autorius. 1927 m. taip pat parašė rašto pavyzdžių vadovėlių mokytojams ir mokiniams, kuriuos išleido Šiaulių mokytojų kooperatyvo knygynas, o rašto pavyzdžiai atlikti dailininko Teofilio Petraičio. J. Trinkūnas taip pat buvo „Skaičiavimo uždavinių“ keturių dalių vadovėlio pirmajam–ketvirtajam pradžios mokyklos skyriams bendraautoriumi. 
 
Pedagogas, rašytojas Antanas Giedrius-Giedraitis (1892–1977) išleido skaitymų knygą pirmajam pradžios mokyklos skyriui „Vyturėlis“, kurią iliustravo dailininkas Aleksandras Šepetys. Jo parengto tuo pačiu pavadinimu elementoriaus su K. Šimonio iliustracijomis KAVB neturime. 1938 m. išleistas dar vienas A. Giedriaus parengtas skaitymo vadovėlis – „Saulutė“ – skirtas antrajam pradžios mokyklos skyriui. Šį vadovėlį taip pat iliustravo ir viršelį piešė K. Šimonis.
 
Pedagogo, publicisto, visuomenės veikėjo Jono Juozo Palukaičio (1883–1918) elementorius ir skaitymo knyga „Žiburėlis“ buvo parengta 1917 m., o vadovėlio pirmas leidimas išėjo 1918 m., jau po autoriaus mirties (antrasis leidimas – 1919 m., trečiasis – 1921 m.).
Lietuvių kalbos skaitymus pirmai klasei „Tėvynės žiedai“ parašė kalbininkas ir pedagogas Alfonsas Kalnius (1907–1981) ir pedagogas, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, vadovėlių autorius, vėliau sovietinis istorikas Juozas Žiugžda (1893–1979). Gražus vadovėlio viršelis pieštas dailininko Aleksandro Šepečio. Jis taip pat piešė negausias, bet vadovėlio turinį papildančias iliustracijas.
 
Dar vienus lietuvių kalbos skaitinius „Vargo mokyklai“ parengė autorių kolektyvas, vadovaujamas kalbininko Jono Jablonskio, o rinkinio tekstus (nuo ketvirtojo leidimo) sukirčiavo kalbininkas Antanas Salys. Šių skaitinių pirmasis leidimas pasirodė dar 1916 m., o 1935 m. A. Ptašeko knygynas išleido jau septintą vadovėlio leidimą. Visų leidimų skaitiniai „Vargo mokyklai“ iliustruoti tik keliais juose publikuotų kūrinių autorių portretais, o viršelyje puikuojasi garsaus P. Rimšos meno kūrinio „Vargo mokykla“ reprodukcija. Pirmąjį skaitinių „Vargo mokyklai“ leidimą (dvi dalis) išleido „Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti“, tiksliau – jos kultūros ir švietimo sekcija, o rinkinį sudarė ir redagavo J. Jablonskis. Antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį (pirmosios dalies) rinkinio leidimus (1919; 1921–1922) parengė būrelis mokytojų, kuriems taip pat vadovavo redaktorius J. Jablonskis. Penktasis leidimas (1932) jau gerokai skyrėsi nuo pirmųjų trijų tiek apimtimi, pristatomais autoriais (daugiausiai keistas rinkinio ketvirtasis skyrius), tiek A. Salio kirčiuotais tekstais, kirčių ir priegaidžių žymėjimu. Rinkinio pabaigoje – retesnių ir mažiau suprantamų žodžių žodynėlis. Šio leidimo skaitiniai „Vargo mokyklai“ buvo skirti lietuvių gimnazijų pirmai–antrai klasėms ir ne lietuvių gimnazijų pirmai–trečiai klasėms. Penktą–septintą skaitinių „Vargo mokyklai“ leidimus išleido A. Ptašeko knygynas. Šeštasis leidimas (1933) nuo penktojo mažai kuo skyrėsi, o septintajame leidime daugiausiai keitėsi kirčiavimo dalykai.
 

Matematikos vadovėliai ir jų autoriai

 
 
Matematikos vadovėlių tarpukario Lietuvos mokykloms įvairovė stebina – šiuo laikotarpiu buvo leidžiama daug skirtingų mokymo lygių ir autorių aritmetikos vadovėlių, skaičiavimo uždavinynų.
 
Prano Mašioto aritmetikos vadovėliams, skirtiems aritmetikos pradžiai ir trečiajam pradžios mokyklos skyriui, būdinga jo sąsajos su realiu gyvenimu – autorius siekė, kad būtų mokomasi ne įsikniaubus į vadovėlį, o iš gyvenimiškų pavyzdžių, matant skaičiavimų praktišką naudą. Vadovėlyje pateikti pavyzdžiai bei uždaviniai buvo tik orientaciniai, pedagogai ir mokiniai galėjo susigalvoti savų. „Aritmetikos uždavinyno“ aritmetikos pradžiai antrojoje dalyje (devintajame pataisytame leidime) net pateikta statistinė medžiaga uždaviniams: javų Lietuvoje sėjos bei derliaus statistika, Lietuvos gyventojų, mokyklų, mokinių skaičius pagal apskritis ir metus, o taip pat istorinė dalis apie tai, kas išmokė skaičiuoti, matuoti.
 
Aritmetikos uždavinyno sąsajos su realiu gyvenimu buvo svarbios ir Juozui Damijonaičiui. Jo „Aritmetikos uždavinyno“ trečiajam pradžios mokyklos skyriui uždaviniuose pateikiami pavyzdžiai apie potvynį Kaune, laikraščių prenumeratą ir pašarų rengimą Marijampolės apskrities jaunųjų ūkininkų rateliuose, Lietuvos sienų ribojimosi su kaimynais skaičiavimai, Lietuvos upių ilgio, mokinių ūgio matavimai. Daugyba ir dalyba net susieta su rugiapjūte ir kitais ūkio darbais, o mokiniai skatinami patikrinti konkrečias bendrovių sąskaitas.
 
Į Lietuvos gyvenimo aktualijas orientuotas ir rašytojo, literatūrologo, žurnalisto, redaktoriaus Prano Naujokaičio (1905–1984) „Aritmetikos uždavinynas“ ketvirtam pradžios mokyklos kursui, kuriame uždaviniai pateikti iš Lietuvos ūkio gyvenimo („Pienocentras“, „Maistas“, eksportas, importas, ūkininkų darbai) bei socialinių-politinių aktualijų. Keletas užduočių skyrelių net įvardyta Pas kaimo šeimininkę, Pas miesto šeimininkę, Pas sodininką, Pas daržininką ir t. t. Vadovėlyje taip pat yra tam tikrų veiklų vaikams užduočių skyrelių Jonukas sodino medelius, Globok paukštelius, Būk taupus ar su konkrečia vieta susijusių praktiškų uždavinių (parduotuvėje, turguje, fabrike, pašte ir kt.). Vadovėlyje neužmirštos ir užduotys su pinigais, ilgio, svorio, skysčių, ploto, tūrio matais, laiko skaičiavimu. Laiko skaičiavimui pasitelktos ir istorijos žinių bagažą praturtinančios užduotys. Su praktika susietas ir procentų skaičiavimas bei vadovėlių skyrius apie vekselius, indėlius, einamąją sąskaitą, taupomąsias kasas. Šis vadovėlis nėra lengvas, jo užduotims atlikti jau reikia anksčiau įgytų žinių, bet atsižvelgiant į medžiagos išdėstymą ir pateikimą – tai vienas geriausių tarpukario aritmetikos vadovėlių.
 
„Aritmetikos uždavinyne“ pirmajam skyriui, kurį 1935 m. išleido tuo metu Užpalių pradžios mokyklos vedėjas Feliksas Karpevičius (1903–1989), yra daug užduočių, kuriose prašoma ką nors nupiešti, sudėlioti iš pagaliukų; uždavinių tematika vaikams artima, suprantama. Mokiniai mokomi patys sudaryti, performuluoti uždavinius. Uždavinyną pagyvina gražios dailininkės D. Tarabildaitės iliustracijos.
 
Tarpukario Lietuvoje buvo leidžiama ir aritmetikos teorijos vadovėlių. Vienas jų – Juozo Sužiedėlio (1902–1980) iš rusų kalbos verstas A. Kiseliovo „Aritmetikos teorijos kursas“. „Vyties“ bendrovė išleido šio vadovėlio pirmą (1928) ir antrą (1933) leidimus.
 
Vadovėlį „Skaičiavimo uždaviniai“ pirmam–ketvirtam pradžios mokyklos skyriams taip pat parengė autorių kolektyvas: pedagogas, visuomenės veikėjas Kazys Kupčiūnas (1890–1959), latvių rašytojas, pedagogas Janis Kalninis ir pedagogas Jonas Trinkūnas (1893–1967). Vadovėlyje autoriai bandė susieti aplinkos stebėjimo ir proto miklinamuosius darbelius – tai jiems ypač gerai pavyko vadovėlio pirmojoje dalyje pirmajam pradžios mokyklos skyriui, kuriame skaičiavimo mokymui panaudojo piešinius, mįsles, žaidimus, o vadovėlį pradėjo nuo supažindinimo su sąvokomis didelis / mažas, ilgas / trumpas ir pan. Vadovėliuose kitiems skyriams iliustratyvumo mažiau, bet taip pat naudojamos diagramos, lentelės, pavyzdžiai uždaviniams imami iš Lietuvos ūkio gyvenimo. 1936 m. K. Kupčiūnas taip pat išleido „Skaičiavimo uždavinių“ vadovėlį ir penktajam pradžios mokyklos skyriui. Šie uždavinynai apėmė visą aritmetikos kursą, bet nebuvo išskirtiniai.
 
Iliustratyvius skaičiavimo uždavinynus pirmajam–trečiajam pradžios mokyklos skyriams parengė ir dar suspėjo 1937–1939 m. (iki pirmos sovietinės okupacijos) išleisti mokytojas Mikas Petrauskas (1908–?). Kaip ir kituose aritmetikos, skaičiavimo vadovėliuose mokymo turinys buvo siejamas su realiu mokinių gyvenimu, nemažai vietos skiriant ir užduočių vaizdavimui, pavyzdžiui, užduotyse su litais ir centais pateikta ir jų pavyzdžiai. Šių vadovėlių viršeliai buvo patrauklūs, pirmajam skyriui piešti dailininko Vaclovo Kosciuškos, antra