Teminės leidinių parodos

Parodos „Tarpukario Kaune leistų žurnalų viršelių mozaika“ tęsinyje supažindiname su populiaraus, liberalios krypties, nepartinio žurnalo „Naujas žodis“ viršeliais. Šis žurnalas buvo leistas 1925-1926 m. Rygoje ir 1926 m. (nuo Nr. 17) – 1933 m. Kaune.  „Naujas žodis“ pasižymėjo iliustratyvumu bei spalvingais, meniškais viršeliais. Iki 1927 m. žurnalo redaktoriumi ir leidėju buvo Justas Paleckis. 1927 m. birželio 17 d. įsteigta „Naujo žodžio“ bendrovė, o nuo 1927 m. liepos 27 d. (Nr. 12/13) ėmėsi „Naujo žodžio“ (po to ir kitų šios bendrovės leidinių) leidybos. 1929 m. viduryje „Naujo žodžio“ bendrovė susijungė su „Meno spaudos“ bendrove, turėjusia „Meno“ spaustuvę ir „Grafikos“ cinkografiją. Taip susiformavo pirmasis Lietuvoje spaudos koncernas.  Nuo pirmo iki paskutinio žurnalo numerio jame bendradarbiavo garsūs dailininkai Mstislavas Dobužinskis, Vytautas Bičiūnas, Vytautas Kazimieras Jonynas, Jonas Juozas Burba, Vaclovas Kosciuška, Telesforas Kulakauskas, Adomas Smetona, Aleksandras Šepetys, Stepas Žukas ir kt. Ypač išraiškingų viršelių šiam žurnalui sukūrė dailininkė Halina Naruševičiūtė. 1933 m. kaip žurnalų viršelių autoriai „Naujame žodyje“ debiutavo dailininkai Balys Grigoras, Jonas Alfonsas Docius, Liudas Vilimas. „Naujo žodžio“ žurnalų viršelių mozaika pasižymėjo didele įvairove nuo natūralizmo iki art deco stiliaus bei lengvos erotikos, nuo laikmečio aktualijų ar metų laikų vaizdų iki žurnalo organizuotų konkursų (gražiausios lietuvaitės, gražiausių akių, vaikų grožio konkurso) reklamų. 



Paroda eksponuojama K. Donelaičio g. 8,  III a. fojė iki birželio 1 d.

 

 

Parodos „Tarpukario Kaune leistų žurnalų viršelių mozaika“ tikslas – retrospektyviai apžvelgti, kaip tarpukario Kaune platintų žurnalų turinys buvo derinamas su juose spausdintais vaizdais, kaip keitėsi leidinių viršeliai, kas juos kūrė. Parodoje pateikiami jos rengėjų pasirinkti iliustratyviausi, originaliausi, funkcionaliausi  žurnalų viršeliai.


Vienas pagrindinių parodos uždavinių – ne tik parodyti laikinosios sostinės žurnalų viršelių mozaiką, bet ir pristatyti, kas juos kūrė. Tuometinių žurnalų viršelius apipavidalino didžiulės dailininkų pajėgos. Tarp apipavidalintojų buvo ir žinomų, visuomenėje pripažintų menininkų, ir tik tam tikruose leidiniuose savo gabumus atskleidusių iliustruotojų. Žurnalų viršelius kūrė jau pripažinti dailininkai Vytautas Bičiūnas, Jonas Juozas Burba, Paulius Galaunė, Adomas Galdikas, Vilius Jomantas, Vytautas Kazimieras Jonynas, Petras ir Rimtas Kalpokai, Telesforas Kulakauskas, Konstancija Petrikaitė-Tulienė, Adomas Smetona, Aleksandras Šepetys, Kazys Šimonis, Petras Tarabilda ir Danutė Tarabildaitė-Tarabildienė, Stasys Ušinskas,  Stepas Žukas, o prie jų iliustruodami žurnalus į Lietuvos dailininkų gretas įsijungė Jonas Aleksandravičius, Ernestas Bliudnikas, Leonas Jeleniauskas, Antanas Mackevičius, Marija Milvydaitė-Tiburskienė, Halina Naruševičiūtė, Vanda Pazukaitė, Antanas Taranda ir kiti.


Nors žurnalų iliustravimas daugumai dailininkų buvo tik papildomas, ne toks prestižinis, kaip knygų iliustravimas, saviraiškos būdas bei uždarbio šaltinis, šią veiklą galima vertinti kaip specifinę meno šaką, kurioje buvo ir atsitiktinių iliustruotojų, ir ryškių, išskirtinių menininkų, formavusių tam tikrų periodinių leidinių įvaizdį. Dailininko, tarsi suaugusio su jo iliustruojamu leidiniu, pavyzdžiu galėtų būti Kazys Šimonis ir jo iliustruotas žurnalas vaikams „Saulutė“.

Paroda eksponuojama K. Donelaičio g. 8, II a. laipt., III a. fojė iki metų pabaigos.

Parodoje „Laikinosios sostinės restoranai – reikšminga kultūrinio gyvenimo dalis“ supažindinama su restoranų buvimo vietomis ir raida tarpukario Kaune. Rengiant parodą paaiškėjo, kad susiformavus restoranų tinklui, mieste buvo nuo 40 iki 60 restoranų, tačiau tiksliai jų skaičiaus nurodyti neįmanoma, kadangi Lietuvos statistikos metraštyje bei kituose statistiniuose leidiniuose nurodomas bendras restoranų, smuklių, barų ir klubų skaičius.

Statistika periodiniuose leidiniuose yra prieštaringa: 1933 m. žurnale „Trimitas“ Kaune iš viso nurodomi 52 restoranai, o laikraštyje „Lietuvos aidas“ – tik 44.  Išsamūs straipsniai apie Kauno restoranus tarpukariu buvo skelbiami „Sekmadienio“ laikraštyje, spaudos koncerno „Naujas žodis“ periodiniuose leidiniuose „Diena“, „Dienos naujienos“, „Naujas žodis“. Apie darbo sąlygas restoranuose nemažai rašė laikraštis „Darbas“. „Lietuvos aide“ buvo skelbiamos žinutės apie atidaromus restoranus ir juose koncertavusius Lietuvos ir užsienio atlikėjus. „Lietuvos žinios“ tradiciškai rašė kritiškas žinutes apie restoranų veiklą bei spausdino nemažai jų reklamų. Restoranai reklamavosi ir „Ryto“, „Verslo“ laikraščiuose bei humoristiniuose leidiniuose „Spaktyva“, „Kuntaplis“. Tiesa, „Kuntaplyje“ dažniau buvo spausdinama jų antireklama (feljetonai, karikatūros).  Iš skyriuje turimų leidinių surinkti straipsniai, reklamos periodiniuose leidiniuose, restoranų buvimo vietai nustatyti naudotasi telefonų knygomis, statistiniais metraščiais ir kitais informaciniais leidiniais. Informacija apie restoranų adresus ir savininkus papildyta Kauno apskrities archyvo medžiaga. Parodoje restoranai pristatomi nurodant išlikusio ar neišlikusio restorano pastato dabartinį adresą.

Restoranai tarpukario Kaune buvo skirstomi į pirmos, antros ir trečios rūšies, tačiau toks skirstymas ne visada atspindėjo realią situaciją. Restoranai miesto centre buvo skelbiami pirmos rūšies vien dėl jų vietos, neatsižvelgiant į kitus rodiklius. Vis dėl to daugumą Laisvės alėjos restoranų pagrįstai galima vadinti pirmos rūšies restoranais. Juose buvo puošnus interjeras, grojo restorano orkestras, nuolat vykdavo užsienio ir Lietuvos artistų pasirodymai. Stabiliausiai veikė ir gerą vardą turėjo restoranai „Metropolis“, „Versalis“, „Central“ (dėl vieno iš šio restorano savininkų S. Tumo ankstesnio vargonininko darbo Kauno katedroje jis dar vadintas „Božegraika“), „Trijų Milžinų“ restoranas, kurie tapo miesto kultūrinės erdvės dalimi. Čia vykdavo įvairūs renginiai, pobūviai, labdaros vakarai, koncertai, rinkdavosi publika. Restoranai buvo miesto inteligentijos ar bohemos traukos vieta.

„Metropolis“ ir „Versalis“ – prestižinės miesto viešojo maitinimo įstaigos

Restorano „Metropolis“ istorija prasidėjo dar 1899 m., kai buvo pastatytas dviejų aukštų namas, skirtas restoranui ir viešbučiui. Jame įsikurdavo ir užsienio ambasados (Kaune tada dar nebuvo daug tinkamų patalpų užsienio konsulatams). 1922 m. restoraną ir viešbutį iš brolių Volkovyskių nupirko Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, nes valstybei nuomoti šias patalpas buvo per brangu. Viešbutis oficialiai buvo pavadintas „Lietuvos“ vardu, o jo restoranas ir toliau buvo vadinamas „Metropoliu“. 1925 m. „Lietuvos“ viešbučiui buvo pastatytas naujas trijų aukštų korpusas, kuriame buvo ir šio viešbučio restoranas. Restoranas „Metropolis“ buvo populiarus tarp valstybės tarnautojų, diplomatų, aukštuomenės atstovų. Jame buvo įrengta didžiausia pokylių salė Kaune, kurioje ilgai vykdavo puotos. Tik tuo metu jos buvo vadinamos „baliais“. Populiariausi Kaune buvo „Spaudos“ ir „Kaukių“ „baliai.“

Viešbutis „Versalis“ buvo atidarytas 1897 m., o 1904 m. „Versalį“ įsigijus Dominykui Venckauskiui, jame įsikūrė ir restoranas. Tarpukariu šis pirmos rūšies restoranas buvo populiaresnis tarp verslininkų ir bohemos, kuri norėjo linksmai praleisti vakarus. „Versalio“ siūloma programa buvo įvairi – nuo romansų dainavimo iki baleto šokėjų pasirodymo. Tačiau tokiose vietose pasirodydavo tik užsienio šalių atlikėjai. 1933 m. restoranų programose pradėjo dalyvauti ir lietuvių atlikėjai. Pirmą kartą toks pasirodymas įvyko būtent „Versalyje“, nors iki tol lietuvių artistams buvo naudingiau pasirodyti valstybiniame teatre.

Restoranų reklamose valgiaraštis buvo išskirtinis

Restoranas „Trys milžinai“ duris atvėrė palyginus vėlai – tik 1937 m. jis įsikūrė tais pačiais metais baigtame statyti Lietuvos karininkų ramovės pastate, kuriame veikė ir restoranas, ir kavinė, taip pat buvo viešbutis bei karininkams gyventi skirtos patalpos. „Trijuose milžinuose“ daugiausia lankydavosi karininkai.

Knygoje „Prie stalo visa Lietuva: mityba ir maisto kultūra nuo seniausių laikų iki šių dienų“ (2015) rašoma, kad Karininkų ramovėje buvusio restorano valgiaraštyje buvo karininkų mėgstama „sudako sriuba“ (sterko žuvienė), „Lydekos solianka“ (šiupininė), „totoriškas bifšteksas“ (žalia kapota jautienos išpjova su prieskoniais, žaliu kiaušiniu), „puy bifšteksas“ (jautienos troškinys su tešlos plutele), „rostbrat“ (jautienos didkepsnis su keptais svogūnais), „roast beef“ (jautienos kepsnys, ilgai kepamas orkaitėje), „vieniškas šnicelis“ (keptas veršienos kepsnys miltuose), „inkstai broche“ (troškinti inkstai), „eskalopas“ (nedidelis natūralus neriebios kiaulienos, veršienos arba avienos kepsnys), „cariški kotletai“ (kepti vištienos krūtinėlės suktinukai džiūvėsėliuose) ir kiti (dažniausiai kepti) karšti mėsos patiekalai.

Restoranas „Central“ pasižymėjo patiekalais iš žvėrienos ir paukštienos (reklamose gausiai vardijamos stirnos, kiškiai, laukinės antys, kurapkos, tetervinai, vėžiai ir upėtakiai). Kiti restoranai savo valgiaraščius skelbė tekstuose nevengdami žaismingumo, bandant sudominti ir pakviesti lankytojus, tačiau galima nuspėti, kad tokios reklamos neretai galėjo būti ir nesuprantamos. Pavyzdžiui, restoranas „Versal“ siūlė „Aleksandro Makedoniečio sriubą“, rūgščią pieno sriubą, „frikando iš avies uodegos“, kotletus, „chihambili“, „marinuotą liežuvį“, lydekas. „Metropolis“ siūlė savo gaminamą „avino ragą“, „inkstus a la Blaviesčius“, „bivšteksą“, jautienos kotletus ir kt. A. Čipurno restorane buvo galima paskanauti „Kaukazo šašlyko“.

Be abejonės, tarpukario restoranų valgiaraščiai kelia daug klausimų, todėl įdomu, kaip buvo gaminami tada populiarūs patiekalai, kokie buvo jų receptai ir kodėl sriuba buvo apibūdinama kaip rūgšti. Pasirodo, kad tarpukariu labai populiarios sriubos buvo rūgšti bulvienė, išvirta be mėsos, rūgštinama pasukomis, kartais actu ir paskaninama grietine ar grietinėle. Jei duodami spirginti lašiniai, jų taukai supilami į sriubą. Tarp siūlomų sriubų buvo minimi ir barščiai, kurie taip pat balinami gera rūgščia grietine.

Tarpukario kulinarijos knygose rašoma, kad gyvulių inkstai buvo verdami sriubose, todėl galima numanyti, kad restoranų klientams buvo patiekiami kaip antras delikatesinis patiekalas. Akivaizdu, kad tarpukario restoranuose patiekalai iš dalies priminė šiuolaikinių kavinių valgiaraščius su kelių sriubų, kotletų, kepsnių, makaronų, paukštienos, žuvienos patiekalų pasirinkimu. Patiekalai buvo gaminami pagal įvairius spausdintus kulinarijos receptus. Tarpukariu lietuvių  mitybos įpročiai keitėsi, didėjo paukštienos vartojimas, taip pat raginta vartoti kuo daugiau sveiko maisto, daržovių ir vaisių.

Sensacingos kabaretų programos ir restoranų išskirtinumas

Į prabangesnius restoranus ir kavines publiką traukdavo tuo metu labai populiarių Lietuvos estrados pradininkų koncertai. Ypač „Metropolis“ ir „Versalis“ garsėjo Moišės Hofmeklerio džiazo kapela, Lietuvos estrados pradininkų Danieliaus Dolskio, Antano Šabaniauskio, Antano Graužinio šlageriais. „Versalio“ naujametinėje programoje galima pamatyti ir humoristų, akrobatų, modernių šokių duetų pasirodymų. Čia vykdavo įvairios kabareto programos. To meto restoranai iš esmės atliko naktinių klubų vaidmenį. Švenčių viešumoje tradicija sparčiausiai vystėsi ketvirtajame dešimtmetyje, ypač Kaune, 1937 m. pastačius Karininkų ramovę. Ramovėje įsikūrusiame restorane arba pokylių salėje vykdavo puošnūs pokyliai, kur galėjo susirinkti iki tūkstančio to meto įtakingiausiųjų.

1931 m. bankrutavusio restorano „Laisvė“ išskirtiniais akcentais buvo jo kanarėlės ir ten lankęsi menininkai. Trumpai gyvavęs restoranas „Skala“ išsiskyrė vieno iš savininkų (Liudo Truikio) sukurtu interjeru. Laisvės alėjoje (dabar – Laisvės al. 38) buvo įsikūręs ir vakarietiško tipo restoranas – užkandinė „Automatas“, kur valgiais ir gėrimais buvo prekiaujama iš automatų. Futbolą galima buvo žaisti įvairiais žaidimų automatais.  

Nedidelėje Valančiaus gatvėje buvo daug restoranų (pvz.: „Piliečiai“, „Rūta“, „Sostinė“), kurie piktino dvasininkiją ir vietos gyventojus. Tai liudija ir to meto spaudoje publikuota graži karikatūra su Valančiaus atvaizdu bei restoranų iškabomis šioje gatvėje. Kauniečius piktino ir po darbo valandų pasilikę bei triukšmaujantys restoranų klientai, antisanitarinės sąlygos net ir kai kuriuose pirmos rūšies restoranuose. Juose vis labiau populiarėjo legalūs ir nelegalūs lošimai. Pigiausiuose restoranuose stovėjo biliardo stalai, kai kuriuose – ir lošimo automatai.  Pagrindinis pajamų šaltinis kai kuriems restoranams buvo legalus ir nelegalus verslas, todėl šie restoranai pirmos rūšies viešojo maitinimo įstaigomis nelaikytini. Tautininkų klubo restorano pagrindinis pajamų šaltinis buvo loto klubas, kurį uždarius bankrutavo ir restoranas.

Iš parodoje pateiktos medžiagos apie restoranus Kaune 1918–1940 m. matyti, kad miesto kultūriniam gyvenimui didžiausią įtaką turėjo ne abejotinos šlovės restoranai („Lozana“, „Miramaras“, restoranas „Record“ ir kt.), o gerą vardą pelnę ir stabiliai veikę bei nostalgiją kauniečių sąmonėje palikę restoranai „Central“, „Metropolis“, „Versal“.

Literatūra
Daržovių valgiai / E. Dargytė. - Kaunas, 1934.
Diena. - 1935, birž. 2 (Nr. 22), p. 1.
Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje : svarbiausi pastatai ir ir jų kūrėjai (1843-1915) / Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. - Kaunas, 2001.
Kairiūnaitė, A. Prieškario Kauno pokyliai: nemoki šokti – į teismą. [LRT klasikos laida „Manasis aš“]. [žiūrėta 2018 07 10]. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/kalba-vilnius/32/124867/prieskario-kauno-pokyliai-nemoki-sokti-i-teisma
Kareivio virėjas: kariuomenės virėjams ir maisto prižiūrėtojams vadovėlis. - Kaunas, 1932.
Ką valgome / parašė prof. med. dr. Tumėnienė, J. Nainienė, gyd. J. Petrauskaitė, K. Šliogerytė, E. Repčytė-Starkienė, B. Čižauskaitė-Stanaitienė, O. Jonkaitytė-Gratkauskienė ; redagavo Elena Repčytė-Starkienė. - Kaunas, 1935.
Lietuvos aidas. - 1933, spal. 26, p. 5.
Modernioji virėja. Žuvų valgiai : 134 receptai su praktiškais paaiškinimais / iš vokiečių kalbos išvertė Ona Raštikytė ; redagavo ir įvadą parašė M. Ambrazienė. - Kaunas, 1940.
Prie stalo visa Lietuva : mityba ir maisto kultūra nuo seniausių laikų iki šių dienų / [redaktorė Daiva Dmuchovska]. - Vilnius, 2015.
Trimitas. - 1933, Nr. 1, p. 14.

Prekybos, pramonės ir amatų rūmų raida atspindi sudėtingą XX a. Lietuvos valstybės istoriją, iliustruoja šalies ūkio kaitą, pramonininkų ir prekybininkų telkimosi procesą. Rūmai Lietuvoje pradėjo veikti 1925 metais. Lietuvos Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (dabar – Kauno apskrities viešoji biblioteka) K. Donelaičio gatvėje buvo statomi 1937–1939 metais, iškilminga rūmų atidarymo ceremonija įvyko 1939 metais vasario 18 dieną.

Prekybos, pramonės ir amatų rūmai – tarpukario modernizmo architektūros perlas

Prekybos, pramonės ir amatų rūmai – tai 27 metrų ilgio iš K. Donelaičio gatvės pusės ir 49 metrų ilgio iš Lydos gatvės pusės, dviejų stačiu kampu sujungtų triaukščių korpusų pastatas su pusrūsiu.1 Pusiau kampiniame sklype suprojektuoti reprezentatyvų visuomeninės paskirties pastatą buvo nelengvas uždavinys. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis šią problemą išsprendė kukliu bareljefu virš arka pažymėto pagrindinio įėjimo, nustumto į pastato šoną, ir granito rutuliu, sutelkiančiu dėmesį ties pagrindiniu įėjimu. Pastato visuomeninį pobūdį atspindi didinga simetrija, tolygūs langų ir juos skiriančių piliastrų ritmai pagrindiniame fasade. Pagrindinio įėjimo nustūmimas į šoną šalutinės gatvės link yra naujas žodis tiek autoriaus, tiek ir kitų architektų sprendimuose2.

Puikią pastato išorę lemia ir durų apvadai bei granitiniu tinku dengti fasadai. Sąlygas Prekybos, pramonės ir amatų rūmų eskizinio projekto konkursui parengė architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, kuris gerai žinojo, kokio pastato reikia šiai institucijai, todėl tai stengėsi įgyvendinti konkursui pateiktame projekte. Pasibaigus konkursui neatsitiktinai iš 29 architektų pristatytų konkursinių darbų buvo pasirinktas būtent šio architekto projektas3. Dėl nesutarimų atsisakius rūmų statybos vietos prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus, V. Landsbergis-Žemkalnis pritaikė projektą statybos vietai iš I. Musteikio ir J. Jasiukaičio rūmams statyti įsigytuose žemės sklypuose (tuomet  adresu K. Donelaičio g. 2b, dabar – K. Donelaičio g. 8)4.  Projekto autorius suprojektavo kampinio plano trijų aukštų su pusrūsiu pastatą, tik orientuotą priešinga kryptimi palei K. Donelaičio gatvę. 1937 metų liepos 26 dieną įvyko rūmų statybos rangovų konkursas, kurį laimėjo statybos darbų rangovas Salomonas Gudinskis ir inžinierius Šliomas Giršas Milis, o rugpjūčio 18 dieną buvo iškilmingai pašventintas Prekybos, pramonės ir amatų rūmų kertinis akmuo5.

Prekybos, pramonės ir amatų rūmai – vienas reikšmingiausių V. Landsbergio-Žemkalnio architektūros darbų. Šis architekto darbas vizualiai bei patalpų išdėstymu buvo pritaikytas Prekybos, pramonės ir amatų rūmams, jo funkcionalumas ir architektūros sprendimų darna su aplinka buvo įvertinta „Aukso darbo žvaigžde“ – ordinu, skiriamu „Už nuopelnus Lietuvos gerovei“.6 A. Kančas V. Landsbergio-Žemkalnio pastatuose įžvelgė dvi tendencijas – konservatyviąją ir avangardinę, tarptautinę. Prekybos, pramonės ir amatų rūmus jis priskyrė pirmajai tendencijai, pagal kurią pastatai, pasak A. Kančo –  monumentalūs, juose modernumas jungiasi su tradiciškumu7.

Kiekvieną rūmų detalę galima laikyti  kultūros paveldo objektu 

1938 metų liepos 13 dieną Prekybos, pramonės ir amatų rūmams išduotas leidimas įsikurti naujose patalpose, tačiau rūmų atidarymo iškilmės įvyko tik 1939 metų vasario 18 dieną, kai buvo baigti visi vidaus įrengimo ir rūmų puošybos darbai. Architektas V. Landsbergis–Žemkalnis reikalavo, kad visi rūmų statybos ir įrengimo darbai būtų atlikti griežtai pagal techninius ir estetinius projekto reikalavimus, rūpinosi kiekviena rūmų įrengimo detale, apdailos medžiagomis, puošyba, baldais, kuriuos pats projektavo8. Pastatui būdinga architektūrinių ir meninių priemonių darna yra architekto V. Landsbergio-Žemkalnio nuopelnas.

Kiekviena rūmų detalė gali būti traktuojama kaip kultūros paveldo objektas. Puošniai ir paprastai pastato išorei solidžiu racionalumu ir estetiškumu nenusileidžia ir jo vidus. Antro aukšto fojė kabėjo didelis tapytojo Jono Buračo paveikslas „Lietuvos išėjimas į jūras“, vaizduojantis Klaipėdos uostą, specialiai nutapytas Kauno Prekybos, pramonės ir amatų rūmams ir dovanotas jiems Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų per iškilmingą naujo pastato atidarymo ceremoniją. Paveikslo nuotrauka dar prieš jį dovanojant buvo paskelbta laikraščio „Vakarai“ 1938 metų rugsėjo numeryje9.  Apie specialiai rūmams tapomą paveikslą tikriausiai buvo žinoma iš anksto, nes galima numanyti, kad vieta, kurioje jis kabėjo, buvo specialiai palikta būtent šiam paveikslui.

Broniaus Pundziaus ir Liudviko Strolio darbai – ryškūs ir dekoratyvūs rūmų elementai      

Prekybos, pramonės ir amatų rūmų eksterjerui pagrindinio fasado šonuose Bronius Pundzius sukūrė bareljefus „Pramonė“ ir „Prekyba“, o bronzinę vazą ir dekoratyvinę skulptūrą „Pramonė“ (kuri liko neįgyvendinta) – rūmų interjerui. Reljefuose vyrauja suapvalintos masės, skulptūrų plastiškumas priešpriešinamas lygioms pastato plokštumoms. Abu darbai – ryškūs, dekoratyvūs, darniai sukomponuoti. Saikingais puošybos akcentais jie papildo ramių ir paprastų linijų pastato eksterjerą, nusakydami ir jo paskirtį. Monografijoje apie B. Pundzių jos autorius Stasys Budrys teigia, kad embleminis bareljefas sukomponuotas iš simbolinę prasmę turinčių įvairių atributų: svarstyklių, grandinės, besirangančių gyvačių, sparnų. Kitas reljefas (su alegorine moters figūra, vaisių statine, rūkstančiais kaminais, laivu jūroje bei dantračiu) simbolizuoja darbą. Statiška moters ilgu drabužiu figūra yra puošni. Panašus figūrų motyvas su atributais panaudotas ir vazose10. Bareljefai laikui bėgant buvo pažeisti, nes pagaminti iš nepatvarių medžiagų. Nusprendus juos restauruoti, teko iš naujo gaminti bareljefų modelius ir juos nuliejus, pritvirtinti buvusiose vietose. Bareljefų rekonstrukciją 1983–1984 metais atliko Kauno restauravimo dirbtuvių specialistai11.

S. Budrys išsamiai aprašo ir B. Pundziaus bei Liudviko Strolio vazas, stovėjusias Pramonės, prekybos ir amatų rūmuose ir dabar saugomas M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Didelės bronzinės vazos turi paprastą, aiškią ir monumentalią formą. Apačioje jas juosia siaura ornamentinė juostelė iš stilizuotų tulpės žiedų, o aukščiau – reljefai. Kiekviename vazos frize yra po keturias figūras (dvi moterų figūros ir dvi – vyrų). Visos figūros statiškos, tvirtos, judesio efektą joms suteikia tik pasuktos į šalį galvos. Fone – rūkstantys gamyklų kaminai. Figūros simbolizuoja įvairias pramonės sritis: medžio apdirbimo, odos, tekstilės, maisto ir kt. Vazos figūroms savo bendra kompozicija artima skulptūra „Pramonė“ – moteris, grakščiai iškėlusi dantratį. Jos ilgo drabužio klostės pabrėžia figūros vertikalumą ir tvirtą stovėseną, ramiame veide – pasitikėjimas savimi ir dvasinė pusiausvyra. Visos statulos formos ir linijos griežtos, tik plaukai krinta laisviau, lyg vėjo išdraikyti. Išlikusi gipsinės skulptūros nuotrauka peizažo fone rodo, kad buvo ir didesnis „Pramonės“ skulptūros variantas12.

Liftas – kultūros paveldo objektas

Technikos kultūros paveldo objektas rūmuose yra nors ir neveikiantis, tačiau gerai išlikęs liftas. Jo projektinę dokumentaciją parengė ir kabiną gamino AB „Neris“, o liftą įrengė inžinierius A. Gruodys su firma „Siemens – Holske“, laimėję 1938 metų vasario 25 dieną paskelbtą pasiūlymų liftui įrengti konkursą21. Lifto įrengimai atkeliavo iš Šveicarijos firmos „Schindler“. Pastato palėpėje, prie lifto keliamojo mechanizmo, yra išlikusios ir lentelės su lifto techniniais duomenimis.

Į pastatą buvo įeinama pro metalines, dažytas ir lakuotas duris. Jos buvo užsakytos „Gustav Birch–Lindorens“ architektų biure Stokholme13, yra išlikę firmos ženklai, liudijantys apie durų gamybos kilmę. Šios durys išliko, bet saugomos padėtos, o pagrindiniam įėjimui pritaikytos kitos, medinės durys. Šioje švedų firmoje pagamintos ir kitos varstomosios dvipusės rūmų durys (vidinių varstomųjų dvipusių durų apačios metaliniai apkaustai ir jų rankenos neišliko). Visos rūmų durys derėjo tiek su aplinka, tiek tarpusavyje. Šoninio įėjimo durys, vedusios į biržą, buvo derinamos prie metalinių įvažiavimo į vidinį kiemą vartų. Lankytojus pasitikdavo ne tik įspūdingos tapytojo Petro Kalpoko freskos, iš kurių kol kas atkurta tik viena – „Darbas“, bet ir aukštos kokybės grindys su apvadais, derančiais prie durų ir kolonų.


Įspūdingos freskos ir išskirtiniai baldai

Įėję pro pagrindinį įėjimą, lipdami plačiais laiptais galime grožėtis ne tik gerai išlikusiais Stasio Ušinskio vitražais, bet ir laiptus įrėminančiais medžio pjaustiniais, derančiais su tokios pačios stilistikos laiptų turėklais. Šiuos puošybos elementus atliko J. Vainausko baldų dirbtuvė, kurioje buvo pagaminti ir paties V. Landsbergio-Žemkalnio projektuoti lietuviško stiliaus baldai. Dalis jų puošia Prekybos, pramonės ir amatų rūmus iki šiol – yra išlikusios dvi rūmų pirmininko kėdės, iš kurių viena stovėjo jo kabinete, o kita buvo posėdžių salėje. Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pirmininko bute stovėjo spinta bei inkrustuotas staliukas, rūmų alaus bare rūsyje stovėjo stalai. Panašios puošybos yra parodų ar skelbimų stendai rūmų laiptinėse. Išliko ir kuklus, funkciškai pagrįstas sietynas (deja, be gaubtų) buvusiame rūmų pirmininko kabinete bei puošnus, reprezentacinis Bohemijos krištolo sietynas rūmų posėdžių salėje. Sietyno puošnumą papildo kesoninės posėdžių salės lubos, suteikiančios jai puikią akustiką. Salėje vykdavo ne tik Prekybos, pramonės ir amatų rūmų, bet ir miesto renginiai bei įvairūs minėjimai.

Tapytojas P. Kalpokas Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose per 1938 metų liepą – gruodį, padedant Meno mokyklos auklėtiniams A. Černiauskui ir J. Jociui, nutapė penkias freskas: „Darbas“, „Sielininkai“, „Kanklininkas“ ir diptiką „Žemės ūkis“ (dar vadintą „Mergaitė su pintine vaisių“) ir „Amatai“ (arba „Kalvystė“). Visos šios P. Kalpoko freskos pasižymi laisvu figūrų išdėstymu, eskizišku piešiniu ir minimalia spalvų gama. Tačiau kompoziciniu ir stiliaus požiūriu visi darbai buvo labai skirtingi. Kompozicija „Darbas“ išskirtinė vaizdo monumentalumu ir skulptūrišku piešiniu, glaustumu bei uždarumu. Figūrų judesiuose, tvirtame jų piešinyje atsispindi didelė darbo įtampa, susikaupimas, jėga. Freskai būdingas žalsvai rusvas koloritas, raiškus piešinys. Neutraliame kompozicijos fone pavaizduoti trys ratu stovintys vyrai, tvirtai susikibę rankomis į aukštai iškeltą juosvą ratą, simbolizuojantį darbą. Šioje alegorinėje kompozicijoje trys atletiškos vyrų figūros simbolizuoja pramonę, amatus ir prekybą14.            

Freskos „Kanklininkas“ kompozicijai, pasak B. Klovos, būdingas stiprus charakteris. Plačiame panoraminiame Kauno senamiesčio fone įkomponuotos kelios figūrų grupės, kurios, pasak B. Klovos, ryškiai pabrėžia paveikslo planų kontrastą. Tuo tarpu freskoms „Žemės ūkis“ ir „Amatai“ būdingas laisvas ir statiškas figūrų išdėstymas, sąlygiškos formos, lengvas, šiek tiek eskiziškas piešinys15. Menotyrininkė R. Purvinaitė teigia, kad meninės vertės požiūriu ypatinga freska –   „Sielininkai“, nes ji  yra labiausiai vientisa ir kompaktiška16.

Petro Kalpoko freskos – po vienuolika sluoksnių dažų

Visos P. Kalpoko freskos buvusiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose buvo ne kartą uždažytos, tiek vokiečių okupacijos, tiek sovietiniais metais. Pirmą kartą freskas uždažė rūmuose trumpam įsikūręs Generalinis Komisariatas. K. Vairo-Račkausko liudijimu, vokiečių valdžia 1942 metų vasario 4 dieną (Generaliniam Komisariatui jau išsikėlus į buvusius Žemės banko rūmus)  pareikalavo P. Kalpoko freskas uždažyti – tai buvo padaryta matiniais emulsiniais dažais ir imituojant rusvų tonų marmurą. Laikui bėgant freskos buvo uždažytos dar keliais dažų sluoksniais. Diptikas „Žemės ūkis“ ir „Amatai“ padengtas net vienuolika sluoksnių dažų.
             

P. Kalpoko freskų rekonstrukcija Kauno viešoji biblioteka rūpinosi nuo 1964 metų. Buvo užsakyti pirmieji freskų tyrimai rengiantis restauracijai, tačiau darbai atidėti dėl restauratorių trūkumo. 1975 metais vasario 20 dieną numatyta, kad freskas „Kanklininkas“, „Sielininkai“ ir diptiką reikia restauruoti iki 1977 metų rugsėjo 1 dienos, o freską „Darbas“ – iki 1975 metų rugsėjo 31 dienos. 1976 metais freskų restauravimas įtrauktas į Kauno restauravimo dirbtuvių gamybinius planus. 1981–1982 metais vėl buvo atliekami P. Kalpoko freskų tyrimai ir rengiamas rekonstrukcijos projektas. Tyrimai parodė, kad freskų „Darbas“ ir „Kanklininkas“ piešinio kontūrai bei tapybos fragmentai išliko ir juos įmanoma rekonstruoti. Dėl freskų „Sielininkai“, „Žemės ūkis“ ir „Amatai“ reikėjo papildomų tyrimų, nes 1981–1982 metais piešinio kontūrų nebuvo aptikta ir spėta, kad freskos gali būti sunaikintos. Tačiau 1996 metais freskų tyrimai parodė, kad įmanoma restauruoti visas P. Kalpoko freskas17.
             

Po 1981–1982 metų tyrimų buvo restauruota tik freska „Darbas“. Freskos „Darbas“ dešinėje sienoje būklė prieš restauravimą buvo gera. Restauruojant paaiškėjo, kad ši freska buvo atidengta jau apie 1966 metus, bet vėl uždažyta kalkiniais klijiniais dažais18. Kitų P. Kalpoko freskų rūmuose atkūrimas būtų labai sudėtingas ir brangus procesas, nes bendras P. Kalpoko freskų Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose plotas yra 51 metras. Restauruotos freskos, pasak rūmų istoriją tyrinėjusio istoriko E. Rūko, atgaivintų architekto V. Landsbergio-Žemkalnio puoselėtą idėją sukurti harmoningą architektūros ir dailės dermę19.


Stasio Ušinsko vitražuose – įspūdingi pramonę ir prekybą simbolizuojantys vaizdai

 1937–1938 metais Prekybos, pramonės ir amatų rūmams S. Ušinskas sukūrė vitražus „Lietuvaitė“ (arba „Klaipėda“)  ir „Statybininkas“, kurie pagaminti iš spalvoto prancūziško vitražinio stiklo ir švino juostelių. „Lietuvaitė“ ir „Statybininkas“ – pirmieji siužetiniai vitražai visuomeninės paskirties pastate, sukurti XX a. Lietuvoje. Vitraže „Statybininkas“ pramonę simbolizuoja jaunuolio figūra, o vitraže „Lietuvaitė“ prekybą – merginos figūra. Šiuose vitražuose dominuoja ryškios, dekoratyvios spalvos. Abiejų vitražų kompozicija statiška, figūros vaizduojamos su tautiniais drabužiais. Vitražai įrėminti į pailgą, siaurą lango rėmą. Jaunuolio ir merginos figūros vaizduojamos sudėtingo, daugiasluoksnio peizažo fone: vitraže „Statybininkas“ atpažįstamas Lietuvos kraštovaizdis, o „Lietuvaitė“ – Klaipėdos ir pajūrio gamta. Švelnūs ir jautrūs tonų perėjimai suteikia „Lietuvaitės“ („Klaipėdos“) vitražui ramią poetinę nuotaiką20.

Kalbant apie Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pastatą Europos architektūros paveldo požiūriu, galima pripažinti, kad jis yra vienas įspūdingiausių ir didingiausių Lietuvos tarpukario modernizmo architektūros visuomeninių pastatų. Tiek pastato eksterjerą, tiek ir interjerą puošė garsiausių tarpukario Lietuvos menininkų kūriniai. Funkcionalūs architektūriniai projektavimo sprendimai ir puošnus interjeras su tautinio stiliaus motyvais, suteikiančiais rūmams solidumo ir didingumo, yra Prekybos, pramonės ir amatų rūmams būdingo modernizmo pavyzdys. Nėra abejonės, kad tarpukario Kaune  pastatyti pastatai (valdžios administraciniai pastatai, universitetų rūmai, muziejai,  gyvenamieji namai ir kt.) praplėtė Kauno ribas.

Autentiškas rūmų interjeras yra užfiksuotas 1938 metais išleistame nuotraukų albume.

 

1 Tautos ūkis. - 1937, Nr. 28, p. 539; Lietuvos žinios. - 1938, gruod. 29, Nr. 297, p. 6.
2 Ąžuolu gimęs / E. Gūzas // Statyba ir architektūra. - 1993, Nr. 2, p. 15.
3 LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 98; 99; 100; 102; nuo 568 iki 575; 1008; Lietuvos žinios. - 1937, kov. 13, Nr. 58, p. 10.
4 Lietuvos aidas. - 1937, geg. 5, Nr. 198, p. 2; geg. 20, Nr. 221, p. 3 ; LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 103. L. 3, 5, 16; LCVA. F. 1622. Ap. 4. B. 717, L. 18 – 26, 38.
5 LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 102.
6 LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 413.
7 Elegantiškos architektūros meistras / Algimantas Kančas // Statyba ir architektūra. - 1993, Nr. 2, p. 14.
8 KAA. F. 218. Ap. 2. B. 1066. L. 5, 8 ; LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 99. L. 42 – 46.
9 Vakarai. - 1938, rugs. 16, Nr. 215, p. 8.
10 Bronius Pundzius / S. Budrys. – Vilnius, 1969, p. 68.
11 Kultūros paminklo restauravimo pasas: Kauno viešoji J. Paleckio biblioteka. Skulptoriaus B. Pundziaus bareljefai „Prekyba“ ir „Pramonė“. Kaunas, 1984.
12 Bronius Pundzius / S. Budrys. – Vilnius, 1969, p. 70.
13 LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 98; 103.
14  XX a. lietuvių dailės istorija. 1900-1940. - Vilnius, 1983, p. 344.
15 Lietuvių monumentalioji dekoratyvinė tapyba: Freska. Sgrafitas. Mozaika / Boleslovas Klova. – Vilnius, 1975, p. 17.
16  Kauno viešoji biblioteka (buv. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai). I a. vestibiulyje buv. dail. P. Kalpoko freskų [...] paminklosauginės ekspertizės aktas / Paruošė R. Purvinaitė. – Kaunas, 1996.
17  Kauno viešoji biblioteka (buv. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai). I a. vestibiulyje buv. dail. P. Kalpoko freskų [...] paminklosauginės ekspertizės aktas / Paruošė R. Purvinaitė. – Kaunas, 1996.
18  Kultūros paminklo restauravimo pasas. P. Kalpoko freska „Darbas“. Kaunas, 1983.
19   Prekybos, pramonės ir amatų rūmai: istorija ir architektūra / Eugenijus Rūkas // Kauno istorijos metraštis. T. 5. Kaunas, 2004, p. 313.
20  Dailė architektūroje / Algimantas Mačiulis. – Vilnius, 2003, p. 273 – 275; Lietuvių enciklopedija. – T. 24. – Boston, 1961, p. 235 – 236; T. 36. – Boston, 1969, p. 458.
21  Tautos ūkis, 1938, Nr. 7, p. 166; LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 98; 103.

 

Parengė vyresn. bibliotekininkas A. Surblys, bibliotekininkė S. Izajeva, vyr. bibliotekininkė E. Rudminaitė.

Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra vienintelis Lietuvoje 1937 metais birželio 12 dieną išleisto žurnalo moterims „Moters magazinas“ egzempliorius. Žurnalo redaktorius ir leidėjas buvo teatro artistas, šaulys Stasys Šiugžda (g. 1908 12 13 Kaune, mirties data nežinoma). Stasio Šiugždos redaguotas žurnalas „Moters magazinas“ buvo išspausdintas C. Kagano spaustuvėje 1937 metais birželio 12 dieną. Užrašas „Konvalijos leidinys“ jame buvo užtušuotas ir jį pakeitė kitas – „Leidėjas St. Šiugžda“.

Žurnalas „Moters magazinas“ pirmiausia patraukia viršeliu su žavia rūkančia moterimi, nukopijuotu iš 1934 metų žurnalo „Kinas“ 1. Suintriguoja ir žurnalo turinys: „Moters magazinas“ – pramoginis tarpukario leidinys su pretenzija į moters gyvenimo vadovą. Žurnalą sudaro turinys, tekstas su antrašte „Ko reikalaujama iš šių dienų moters“ bei neilgi ir nesudėtingi straipsniai „Moterų paslaptys (anglų moterų nuomonė apie vyrus)“, „Kodėl moterys neišteka“, „Kaip užkariauti vyro širdis“, „Laiminga moterystė“, „Moters grožis“, „Moters grožis ir turtai“, „Kokiame amžiuje moteris žavingiausia“, „Kur rasti laimė“ ir pan. Suintriguoja ir tai, kad žurnalo pradžioje (turinyje) nėra straipsnių puslapių numeracijos, tačiau šį leidinį vis dėlto galima apibūdinti kaip tarpukario žurnalą apie grožį, sveikatą ir gyvenimo būdą, kuriame bendravimas su vyrais ir moters žavesys – pagrindinės temos. Apie moters rūbų madas iš esmės tik užsimenama: „Moterį puošia ne tiek rūbų prašmatnumas, prabanga, kiek geras skonis – mokėjimas savo figūrai skoningai pritaikyti rūbus“, „Be to, svarbu pritaikint rūbus sezonui ir vietai“. Lyginant su kitais tarpukariu leistais žurnalais moterims, „Moters magazine“ išsamių straipsnių apie šeimą ir vaikus, aprangos madas, virtuvę, rankdarbius ir kt. nėra.  

         

Kaip minėta anksčiau, šis žurnalas buvo išleistas tik vieną kartą, tikriausiai todėl vienintelis 1937 metų žurnalo numeris nepasižymi ypatinga straipsnių įvairove, o reklaminiams skelbimams jame skirtas netgi 31 puslapis su įvairių Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Palangos, Nidos, Juodkrantės gamybinių ir prekybos įmonių – siuvyklų, krautuvių, restoranų ir kavinių, spaustuvių, kepyklų, kirpyklų ir viešbučių – reklamomis.  Rašant apie moterų sveikatą straipsnyje „Šių dienų natūralaus gydymo įstaiga“  reklamuojama dr. Antano Gylio privati klinika, o kitame žurnalo tekste rašoma apie žymiausią Lietuvos kurortą: „Palanga, kaip vasarvietė, yra vargiai pamainoma. Juo labiau jinai lankytina, kai žinome, jog geriausiose vilose ir viešbučiuose vasarotojas už visą pragyvenimą tesumokės vos 4 – 12  litų už parą“. Dauguma patarimų, išvadų, gyvenimo pavyzdžių, nuotraukų paimta iš užsienio gyvenimo, tikriausiai surinkta iš įvairių užsienio ir lietuviškų leidinių, tik kelios nuotraukos yra iš Lietuvos („Paukščių piliakalnis“, „Moterų vila Palangoje“, „Sportininkės žygiuoja“, Stepu Jokna įvardinto artisto Stepo Juknos portretas) 2. Medžiaga iš Lietuvos panaudota ir skyreliams apie sveikatą ir poilsį. Žurnalas „Moters magazinas“ dėl leidinio turinio – kompiliacinis.

Žurnale rašoma, kaip visuomenėje turi elgtis, mylėti, rūpintis savo sveikata ir poilsiauti moteris, kad būtų gerbiama, mylima bei užkariautų vyro širdį, laimingai ištekėtų, būtų graži ir laiminga: „Laikas jau įrodė, kad vyrų labai buvo apsirikta, nes dabar daugelio kraštų konstitucija duoda lygias teises, tu gali mokytis ar mokslintis kartu su vyrais, tau visur kelias atidarytas. Tačiau, su emancipacija atsirado ir nauji moteriai reikalavimai, žinoma ne vien vyrų išgalvoti, bet sudaryti iš aplinkumos ir progreso. Tie reikalavimai yra būtini kiekvienai moteriai, jei ji nori turėti gyvenime pasisekimą; turi sugebėti ir mokėti kiekvieną dieną keistis, o jei galima, tai kas pora valandų“ 2.

Leidinio „Moters magazinas“ turinys kelia daug klausimų apie jo leidėjus, taip pat įdomu, kodėl leidinys buvo išleistas tik vieną kartą; ar šis žurnalas buvo reikalingas skaitytojams? Apie „Moters magaziną“ leidusią komandą sužinome iš tarpukario kriminalinės kronikos. Klaipėdoje 1937 metais buvo suimti „Moters magazino“ leidėjai Stasys Šiugžda, Juozas Strazdas, Narcizas Žičkus bei Teklė Sebastijanauskaitė. Visi šie asmenys anksčiau buvo žinomi teisėsaugai. Jie buvo suimti, nes žurnale „Moters magazinas“ (1937) reklama buvo panaudota be firmų leidimo ir pinigų viliojimas iš Klaipėdos įmonių reklamos išlaidoms apmokėti kitame žurnalo numeryje buvo neteisėtas. „Vakarų“ laikraštyje buvo paskelbta, kad Lietuvos saugumo policijai suėmus minėtus spaudos aferistus, iš jų buvo konfiskuota 470 „Moters magazino“ egzempliorių 3. Tai, kad S. Šiugžda po šio suėmimo prie žurnalo leidybos nebegrįžo, liudija žinutė apie jo įsilaužimą (tais pačiais 1937 metais) į Plungės geležinkelio stoties bufeto kasą, po kurio S. Šiugžda buvo nuteistas pusantrų metų kalėti sunkiųjų darbų kalėjime 4. „Moters magazinas“ buvo ne vienintelis S. Šiugždos leidinys – 1935 metais atlikdamas bausmę kalėjime jis parašė ir išleido knygelę moterims „Kaip tapti gražia“. Vienintelis šios knygos egzempliorius saugomas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Aišku, kad visuomenei buvo reikalingas žurnalas, kuriame moterys galėtų rasti ir perskaityti daug įdomių minčių. Tarpukariu leistų periodinių leidinių moterims populiarumą liudija Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugomi žurnalai: „Moteris“, „Moteris ir pasaulis“, „Moterų balsas“, „Moterų dirva“, „Motina ir vaikas“, „Motinos ir vaiko apsauga“, „Darbininkė“, „Šaulė“ (moterų šaulių laikraštis), „Šeimininkė“, mergaičių moksleivių laikraštis „Naujoji vaidilutė“. Jeigu būtų išleisti nors keli žurnalo „Moters magazinas“ numeriai, būtų galima atsakyti, ar leidinys turėjo savo skaitytoją. Deja, vienas „Moters magazino“ leidimas buvo tik Stasio Šiugždos bandymas leisti populiarų moterims skirtą žurnalą.    

Literatūra
1.    „Kinas“. 1934, gruod. 1 (nr. 1), p. 11.
2.    „Moters magazinas‘. 1937, birž. 12.
3.    „Vakarai“. 1937, liep. 22 (nr. 167), p. 8.
4.    „Vakarai“. 1938, kov. 14 (nr. 60), p. 4.

Parengė vyresn. bibliotekininkas A. Surblys, bibliotekininkė S. Izajeva, vyr. bibliotekininkė E. Rudminaitė.

Paroda „Lietuvos užsienio politikos pirmeivis Ernestas Galvanauskas“  – apie ypatingą visuomenės veikėjo, inžinieriaus, mokslininko, kelių tarpukario Lietuvos vyriausybių Premjero Ernesto Galvanausko diplomatinę ir vadybinę patirtį, apie gyvenimą, primenantį lemtingų „atsitiktinumų“ sūkurį. Senųjų ir retų spaudinių skyriuje eksponuojamoje parodoje pristatoma diplomato profesinė bei mokslinė veikla, ypatingas dėmesys skiriamas A. Galvanausko biografijai nuo studijų Sankt Peterburge, diplomatinės veiklos Paryžiuje bei Anglijoje iki darbo Klaipėdos jūrų uosto pirmininku  bei pabrėžiamos teigiamos politiko asmeninės savybės – kompetencija, tolerancija, atkaklumas, objektyvumas, kruopštumas bei sąžiningumas.

Paroda eksponuojama K. Donelaičio g. 8, II a. foje iki vasario 1d.

Vaistus tarpukario Kaune gamino kelios chemijos-farmacijos laboratorijos ir kai kurios vaistinės. Farmacijos pramonės raidą Kaune lėmė ir su vaistų gamyba tiesiogiai nesusijęs verslas: vaistų urmo sandėliai, vaistų pakavimo, laikymo ir sandėliavimo priemonių, vaistinių įrangos gamyba, farmacijai artimos kosmetikos, parfumerijos, buitinės ir žemės ūkio chemijos prekių verslo šakos. Šioje parodoje didžiausias dėmesys skiriamas stambiausiems vaistinių preparatų gamintojams „Sanitas“ ir „Vaistija“ (vėliau prisijungusiai prie „GerMaPo“) bei keliems smulkesniems to meto vaistų gamintojams.

Tarpukario vaistinės, gavusios patentą, dažnai gamindavo užsienio firmų vaistus. Kartais vaistams būdavo suteikiamas kitoks nei originalo pavadinimas. Pavyzdžiui, A. Grigalausko vaistinės laboratorija „Grikol“ gamino vaistinių preparatų seriją „Grikol“. Kai kurios vaistinės gamino ir savo pačių išrastus, patentuotus vaistus. Štai P. Radeckio-Mikuličiaus „Aleksoto“ vaistinė siūlė garsųjį vaistą nuo reumato, neuralgijos ir podagros – „Methyl Balzamą“.

Iš pradžių savarankiškai veikusi „Vaistija“ nuo 1926 m. persikėlė į Rotušės a. 3 (dabar Rotušės a. 27, šalia Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus) ir prisijungė prie reorganizuotos akcinės bendrovės nauju pavadinimu „GerMaPo“, pavadintos pagal bendrovės savininkų A. Gerdvilio, V. Malelos ir V. Podliaskio pavardes. „GerMaPo“ akcinė bendrovė leido vaistų, gaminamų „Vaistijos“ laboratorijoje, kainoraščius, katalogus.

Apie bendroves „Sanitas“ ir „GerMaPo“ nemažai rašyta tarpukario spaudoje, jų reklama spausdinta įvairiuose periodiniuose leidiniuose, knygose. „Sanito“ reklamos paneigia šių dienų žiniasklaidoje pasitaikančią nuomonę, kad įmonėje iki 1930 m. nebuvo gaminami vaistiniai preparatai. Nuo pat įsikūrimo „Sanite“ veikė chemijos-farmacijos ir kosmetikos-parfumerijos laboratorijos. Chemijos-farmacijos laboratorijoje iš pradžių buvo gaminami vaistiniai Galeno preparatai, vėliau ir kiti patentuoti vaistai. 1926 m. taip pat pradėta gaminti tabletes. Būtent „Sanite“ buvo įdiegta pirmoji tablečių gamybos linija Lietuvoje.

Apie vaistinėse gamintus produktus daugiausia informacijos teikia reklama tarpukario spaudoje. Iš jos sužinome apie P. Radeckio-Mikuličiaus, A. Grigalauskio bei J. Matulaičio ir Z. Kuzavo (vėliau – A. Mačiaus) vaistinių, taip pat Raudonojo Kryžiaus vaistinės chemijos-farmacijos laboratorijos, veikusios kaip atskiras padalinys, gamintus vaistinius preparatus.

Apie K. Butkevičiaus ir P. Raudonikio vaistinėse gamintus preparatus liudija 1927 m. „Farmacijos žiniose“ aprašytos bylos dėl patentuoto vaisto „Migraeno nervosin“ firminio ženklo (raudono gaidžiuko) naudojimo bei iš Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje saugomos archyvinės medžiagos. Vaistinės taip pat paminėtos Lietuvos farmacijos pramonę apžvelgiančiuose straipsniuose ir „Farmacijos žiniose“ skelbtuose leidimų patentuotiems vaistams gaminti sąrašuose. Juose nurodytos ir tos vaistinės, kurių reklamų spaudoje nepavyko rasti: J. Kocino vaistinė Vilniaus gatvėje, V. Vadausko-Petržkevičiaus vaistinė Aukštojoje Panemunėje.

Iš spaudos sužinome ir apie tarpukariu veikusią chemijos-farmacijos laboratoriją „Delugan“ (laboratorijai persikėlus iš Kauno į Ukmergę, jos reklamų spaudoje padaugėjo) bei J. Goldbergo gydomųjų pieno produktų laboratoriją.

Poleminės diskusijos spaudoje dėl galimo Centralinio valdžios vaistų sandėlio likvidavimo šiandien nemažai pasako ir apie pačią farmacijos bendrovę. Nors vaistų ir kosmetikos produktų gaminimo ir prekybos taisyklės draudė vaistų urmo sandėliams gaminti vaistus, Centralinis valdžios vaistų sandėlis turėjo laboratoriją, gaminusią Galeno preparatus. Be to, jame, kaip ir farmacijos pramonės įmonėse, buvo pilstomi ir fasuojami kai kurie užsienyje bei Lietuvoje pagaminti vaistiniai preparatai.

Apie tarpukariu klestėjusią vaistinių preparatų gamybą taip pat pasakoja Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus ekspozicija. Joje galima pamatyti ir kelis vertingus to laikotarpio vaistų gamybos prietaisus: Raudonojo Kryžiaus vaistinės chemijos-farmacijos laboratorijos Galeno preparatų gamybos liniją, „Sanito“ laboratorijoje naudotą vokišką tablečių gaminimo mašiną, dražiravimo katilą, granuliavimo aparatą, hidraulinį presą. Muziejaus fonduose gausu farmacijos pramonę Kaune menančios archyvinės medžiagos (pvz., Lietuvoje 1921–1928 m. gamintų patentuotų preparatų bylos).

Vaistinių preparatų gamybos tinklas tarpukario Kaune buvo iš tiesų įspūdingas. Norėdami susipažinti su pilnu farmacijos laboratorijų ir vaistinių, 1920–1940 m. Kaune gaminusių patentuotus vaistinius preparatus, sąrašu, žiūrėkite čia.

Dėkojame Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejui ir Kauno apskrities archyvui už geranorišką pagalbą rengiant parodą – pasidalinimą informacija bei archyvinės medžiagos kopijomis.

 

Parengė vyresn. bibliotekininkas A. Surblys, bibliotekininkė A. Zakaravičiūtė, bibliotekininkė S. Izajeva,  vyr. bibliotekininkė E. Rudminaitė

Kaunui tapus Laikinąja sostine gana greitai reikėjo pertvarkyti ir miesto transporto infrastruktūrą. Vienu iš Kauno simbolių iki tol buvęs arklinis tramvajus nebeatliepė išaugusių kauniečių ir miesto svečių poreikių. Taip atsirado arklinio tramvajaus ir siaurojo geležinkelio konkurentai autobusai.

Pirmasis dešimtmetis

Tarpmiestinį susisiekimą autobusais iš pradžių vykdė Amerikos lietuvių akcinė bendrovė, o susisiekimą Kauno mieste – net keletas firmų. Organizuoto susisiekimo autobusais Kaune pradžia siejama su bendrove „Auto“ (1924), iš pradžių turėjusia tik 3 autobusus, o po metų (1925) jau iki 15!
Pirmieji trys „Auto“ bendrovės autobusai buvo kurti prancūzų gamintojų „Berliet“ ir „Peugeot“. 1926 m. bendrovė turėjo jau 18 autobusų, tarp kurių buvo ir modernūs danų fabriko Odensėje „Triangel“ autobusai. Vis dėlto tokių autobusų įsigijimą stabdė duobėtos Kauno gatvės, kuriomis galėjo važinėti tik specialiai joms pritaikytas, paprastas transportas. Iš užsienio firmų dažniausiai buvo perkama autobusų šasi (važiuoklės) su varikliais, kėbulus montuojant vietoje.

Kai bendrovė „Auto“, vadovaujama Vlado Skardinsko, Balio Zagžecko ir skandalingojo Jurgio Linarto, patyrė finansinių sunkumų ir bankrutavo (1927), dalį susisiekimo autobusais Kauno mieste perėmė Juozapo Bielogurskio bendrovė „Bella“, atstovavusi firmą „Studebaker“ (JAV). Bankrutavus ir šiai bendrovei, jos autobusus perėmė pačios „Bella“ įkurta įmonė „Vairas“, po to fiktyviai autobusų valdymas atiteko „Motor Dealers Credit Corporation“ (Kauno miesto savivaldybė perėmimo nepripažino). Dar veikiant „Bellai“ keleivius autobusais jau vežiojo ir Amerikos lietuvių akcinė bendrovė, vėliau tapusi didžiausia autobusų susisiekimo Kauno mieste koncesininke.
Likvidavus arklinį tramvajų (1929), jo koncesininkai Gustavas Braudė, Juozapas Švarcas ir Simonas Frenkelis gavo susisiekimo autobusais koncesiją (kaip kompensaciją už savalaikį konkės likvidavimą). Jie naudojo JAV gamybos „Chevrolet“ ir G.M.C. (General Motors Company) autobusus. Tačiau dėl finansinių įsiskolinimų arklinio tramvajaus ir autobusų darbuotojams bei valstybei buvo nuteisti ir panašia veikla užsiimti daugiau negalėjo.

Antrasis dešimtmetis

 Didžiąją konkės savininkų susisiekimo autobusais koncesijos dalį 1930 m. perėmė Amerikos lietuvių akcinė bendrovė, po trejų metų (1933) jau turėjusi 30 autobusų, iš kurių 22 kursavo nuolat. Bendrovė pirko G.M.C. autobusų šasi ir buvo šios kompanijos atstovė Lietuvoje. Tais pačiais metais įsigijo ir kelis švedų „Scania Vabis“ autobusus. Kėbulus autobusams montavo patys savo dirbtuvėse. Vėliau surinkinėjo ir savo „Amlit“ autobusus.

Ketvirtajame dešimtmetyje viena didžiausių susisiekimo Kauno mieste firmų buvo bendrovė „Kalnas“ ir jai priklausantis automobilių parkas, vadovaujamas Jono Petro Valaičio. Pati firma buvo įsikūrusi iki šiol neišlikusiuose pastatuose Višinskio gatvėje. Bendrovė „Kalnas“ iš buvusių konkės koncesininkų perėmė problematišką maršrutą į Vilijampolę, o 1932 m. vasarą gavo leidimą kursuoti nuo Vilijampolės turgaus iki Veršvų vasarnamių, taip pat vežiojo keleivius į Žaliakalnį.

Nuo 1934 m. susisiekimą autobusais Kaune ėmė valdyti specialiai tam įsteigta Kauno miesto savivaldybės autobusų susisiekimo įmonė. Tačiau liko ir privatūs vežiotojai atskirais maršrutais, o Amerikos lietuvių akcinė bendrovė vis dar vadovavo kelionėms autobusu pačiame mieste.
Autobusų susisiekimo bendrovė rūpinosi autobusų įsigijimu. 1935 m. pabaigoje bendrovė derėjosi su kompanija „Volvo“ ir jos atstovu Lietuvoje John Hulstroem – buvo įsigyti 8 dideli ir 2 maži „Volvo“ autobusai, kėbulus jiems montuojant John Hulstroem firmoje Kaune.
Mieste nuo 1936 m. taip pat kursavo 12 autobusų su Šveicarijos firmos „Saurer“ šasi ir varikliais (derybos dėl šių autobusų pirkimo vyko dar 1934 m., šios firmos atstovas Lietuvoje – pasitikėjimo bendrovė „Darbas“, firmos įgaliotinis – Gotfrydas S. Senas). Tačiau ši firma negavo tokios išimtinės koncesijos Kauno miestui, kokią turėjo Vilniuje. 1937 m. pabaigoje Kauno miesto savivaldybės autobusų susisiekimo įmonė taip pat įsigijo 15 „Mercedes Benz“ autobusų.

Tarpukario Kaune taip pat buvo galima pamatyti Vokietijos firmos iš Braunšveigo autobusus „Büssing NAG“ (Neue Automobil Gesellschaft), vokiškus „Hanomag“ autobusus, pagamintus Hanoveryje (firmos Hanomag atstovu Lietuvoje buvo inž. V.Višniauskas), kompanijos „Reo Motor“ iš Mičigano (JAV) autobusus.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Kaune kursavo 67 autobusai (tarp jų buvo ir keletas privačių firmų autobusų). Autobusų tada tekdavo laukti net trumpiau nei šiais laikais – apie dvi tris minutes. Populiariausias tarpukariu maršrutas buvo Rotušės aikštė–Panemunė. 1924 m. šiuo maršrutu važiavo 8, o 1930 m. – jau 30 autobusų. Nutraukus susisiekimą siauruoju geležinkeliu (1935), šiuo maršrutu važiavo jau 36 autobusai.

Nors organizuojant susisiekimą Kauno mieste nesklandumų būta, vis dėlto Laikinosios sostinės transporto infrastruktūra buvo ne prastesnė nei kituose Europos miestuose.
Ši nostalgija tarpukario Kauno gyvenimui alsuojanti paroda parengta iš KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje esančiuose leidiniuose aptiktų tarpukario spaudos reklamų, nuotraukų, straipsnių, medžiagą papildant archyvinių dokumentų, nuotraukų kopijomis iš Kauno apskrities archyvo. Dėkojame Kauno apskrities archyvui už galimybę pasinaudoti šia medžiaga.
Informacija apie susisiekimą autobusais Kauno mieste papildyta remiantis Brigitos Tranavičiūtės ir Arvydo Pakštalio knygos „80 metų kelyje“ medžiaga. Daug Kaune važinėjusių automobilių nuotraukų, taip pat informacinės medžiagos pateikta Klaudijaus Driskiaus ir Liucijaus Suslavičiaus knygoje „Automobilis Lietuvoje. 1918–1940 metai“.

 

Parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys, bibliotekininkė Agnė Zakaravičiūtė, vyresn. bibliotekininkė Edita Rudminaitė

 

Kartais darbo savaitė atrodo labai ilga ir kupina daugybės darbų ir užduočių, o štai metai prabėga akimirksniu. O ypač 2016-ieji metai Senųjų ir retų spaudinių skyriuje – atrodo, praėjusių metų veiklos ką tik prasidėjo, o jau iki smulkmenų suplanuoti ir pradėti įgyvendinti (kai kurie – jau įvykdyti) 2017-ųjų metų darbai. Darbuotojai su entuziazmu pasitiko metų pradžią ir ruošia Jums, skaitytojai, daugybę įdomiausių parodų, renginių ir straipsnių. O kol kas – prisiminkime kuo bibliotekos bendruomenę džiuginome praėjusiais metais.

Senuosiuose bibliotekos rūmuose – smalsus jaunimas

Senųjų ir retų spaudinių skyrius gali pasigirti savo vykdomomis edukacinėmis veiklomis, kuriomis siekiama kuo labiau įtraukti vaikus ir jaunimą į bibliotekos gyvenimą. Dar 2015 metais sukurti edukaciniai produktai – virtualus žaidimas „Knygos kelias“ ir programėlė „Atgimę vaikystės autoriai ir senosios iliustracijos“ – praėjusiais metais buvo pristatyti tiek Kauno apskrities viešojoje, tiek kitose bibliotekose, mokyklose, kartu su skyriaus specialistėmis nukeliavo netgi į Vilnių – Tarptautinę Vilniaus knygų mugę, „Vasara su knyga“ renginius. Skyriaus specialistai, siekdami skatinti kūrybišką mokymąsi, kvietė moksleivius ir studentus į netradicines mokymosi erdves, kur tarp senųjų, net iš XV amžiaus atkeliavusių knygų, mokėsi knygos istorijos, dokumentų restauravimo paslapčių ir inicialų piešimo meno, vaikščiojo po išskirtines Prekybos, pramonės ir amatų rūmų erdves bei klausėsi įdomių skyriaus specialisčių pasakojimų apie inkunabulus, superekslibrisus ir storiausias, seniausias, mažiausias bei didžiausias knygas. Beje, jau ir šiemet spėjome apsilankyti Vilniaus knygų mugėje!

Renginiai ir parodos

Praėjusiais metais skyriuje vyko daug parodų (net 12!) ir įvairiausių renginių. Geltona, žalia ir raudona spalvomis nudažėme senųjų bibliotekos rūmų įėjimą, kur vyko Gimtosios kalbos dienai skirta paroda-konkursas, kurios metu žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių (nuo Plungės iki Vilniaus, nuo Biržų iki Kauno) dalinosi savo mintimis apie gimtąją kalbą. Mados mėgėjai turėjo galimybę ne tik išvysti Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centro studenčių kolekciją iš lino, bet ir sužinoti, kokios mados vyravo tarpukariu renginyje „Žvilgsnis į Laikinosios sostinės madą ir jos kūrėjus“. Balandžio mėnesį šventėme Bibliotekų savaitę: tarpukario damų skrybėlių matuotis kvietėme atvirų durų dienos metu; skaitėme Šekspyro eiles ir bandėme išsiaiškinti jo gyvenimo paslaptis. Apžvelgėme, kokios karikatūros tarpukario spaudoje vaizdavo Prezidentą Kazį Grinių ir valstiečius liaudininkus bei rinkome Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės portreto pabiras.

Praėjusiais metais parodas rengė ne tik skyriaus darbuotojai, tačiau sulaukėme ir svečių, kurie išskirtinėse skyriaus erdvėse eksponavo savo parodas. Europos paveldo savaitei skirtoje parodoje Andrius Šimkus eksponavo savo pašto ženklų kolekcijos dalį „Europos Sąjungos valstybių sostinės“, o restauratorius Sigitas Tamulis pristatė knygų įrišų nuo I iki XVI amžiaus  (re)konstrukcijų kolekciją.

Kasdienybės džiaugsmai

Nors skyriuje netrūko rimtų, iššūkius keliančių darbų, tačiau bibliotekininkai nepamiršo ir mažų kasdienybės džiaugsmų – štai, pavyzdžiui, vieną lietingą liepos rytą gerą nuotaiką į skyrių atnešė pražydęs kaktusas! Skaitytojus savo šypsenomis džiuginome prisiminę Apkabink bibliotekininką dieną bei kartu su kitų skyrių darbuotojais trumpam pasijutome aktoriais nusifilmavę kalėdiniame bibliotekos vaizdo klipe. Kalėdų laikotarpiu kelią į skaityklą skaitytojams nuklojome žvaigždėmis ir mėlynomis neužmirštuolėmis – už tai Kauno regiono bibliotekų draugijos organizuotame konkurse „KAVB Kalėdos 2016” laimėjome II-ąją vietą! Greitai lekiant 2016-iesiems nepamiršome ir trumpam paspausti pauzę: sudalyvavę tarptautiniu mastu socialiniuose tinkluose paplitusiame manekeno iššūkyje, sau ir skaitytojams tarėme – sustok, akimirka žavinga!

Metų pabaigoje skyrių nudžiugino dvi naujos kolektyvo narės – savanorės Paulė ir Austėja. Vienuoliktoje klasėje besimokančios gimnazistės susipažino su vertingu skyriaus fondu, pasivaikščiojo po saugyklas bei muziejų ir jau prisideda prie skyriaus veiklų – prevenciškai tvarko senuosius leidinius, ruošia protmūšį moksleiviams bei žada rašyti straipsnius skyriaus svetainei!

Profesiniai darbuotojų pasiekimai

Skyriaus darbuotojai šiais metais buvo įvertinti ne tik pagyromis ir paskatomis, skambėjusiomis iš skyriaus vedėjos ar kolegų, bet ir bibliotekos mastu. Vyr. bibliotekininkė Edita Rudminaitė tapo Kauno regiono bibliotekininkų draugijos organizuoto geriausio bibliotekininko konkurso laureate vyresniųjų bibliotekininkų kategorijoje bei gavo padėką iš KAVB direktorės Astos Naudžiūnienės už projektinę veiklą. Vasaros pradžioje skyriaus darbuotojos Agnė Zakaravičiūtė ir Gabrielė Gibavičienė apsigynė magistro laipsnius.

Šiais metais katalogavome knygas, registravome skyriuje saugomus laikraščius ir žurnalus, tvarkėme ir tyrėme rankraščių fondą, skaitmeninome leidinius – visa tai darėme siekdami aktualinti, ištirti, populiarinti dokumentinį paveldą ir padaryti jį pasiekiamą kiekvienam skaitytojui. O kur dar kitos veiklos – parašyti ir publikuoti straipsniai meno leidiniuose bei populiariuose interneto portaluose, parengti ir perskaityti pranešimai renginiuose ir konferencijose bei kasdieniniai darbai, kurie atliekami būtent dėl Jūsų, bibliotekos skaitytojai ir lankytojai.

Džiaugiamės, kad įvertinti darbai, o svarbiausia – skaitytojų šypsenos, neleidžia prarasti entuziazmo ir toliau noriai kurti draugišką, kultūros paveldą vertinančią ir smalsią bibliotekos bendruomenę. Ištikimas tradicijoms ir atviras pokyčiams skyrius toliau kimba į darbus ir linki jums darbingų metų!

O dabar – skyriaus darbuotojų įspūdžiai, kokios veiklos, įvykiai, renginiai ar kasdieniniai džiaugsmai jiems buvo įsimintiniausi:

Skyriaus vedėja Regina Stukienė: Labai džiaugiuosi, kad nors skyriuje ir dirba skirtingo amžiaus darbuotojai, turintys skirtingą darbo stažą bibliotekoje, visada bendraujame, šnekame ir randame bendrą sprendimą. Būdami tokie skirtingi, mes gebame diskutuoti ir dirbti komandoje.

Vyresn. bibliotekininkė Austėja Krištaponytė: Smagiausios akimirkos, kai, vykdant grupinius projektus, po įelektrintų diskusijų vis tik pavykdavo pasiekti sutarimą ir darbo rezultatus drauge atšvęsti skaniais pietumis.

Vyresn. bibliotekininkė Lina Povilaitienė: Džiaugiuosi šiais metais pradėjusi dirbti skyriuje!

Vyr. bibliografė Ramunė Tamulėnienė: Praėjusiais metais mane maloniai nustebino ir nudžiugino mūsų skyriaus jaunieji kolegos. Ne tik jų profesinis tobulėjimas, bet ir auganti drąsa išnaudoti, pritaikyti savo gabumus ir talentą skyriaus ir bibliotekos veikloje.

Bibliotekininkė Agnė Zakaravičiūtė: Man tikriausiai labiausiai įsiminė Gimtosios kalbos dienai skirtos veiklos. <...> skaitytojai dalijosi mintimis, ką jiems reiškia gimtoji kalba, net bandė ją nupiešti. Atsakymai buvo labai įdomūs ir originalūs! Juos eksponavome naujoje, iki šiol ne parodoms skirtoje erdvėje tik įėjus į Donelaičio g. 8 pastatą – tai dar vienas mūsų atradimas. Puiki erdvė, pasitinkanti kiekvieną lankytoją, todėl ji neturėtų būti užmiršta. Buvo išrinkti ir apdovanoti įdomiausių atsakymų bei piešinių autoriai. Manau, drauge paminėta šventė parodė, kaip svarbu bibliotekininkams ir skaitytojams bendrauti kuo daugiau. Visi drauge galime kurti ir skleisti kultūrą aktualiai, moderniai, patraukliai.

Vyresn. bibliografė Rita Urbaitytė: Labiausiai patiko istorinių įrišų rekonstrukcijų paroda. Man asmeniškai įsimintiniausi – išsiaiškinta daugiau nei 15 metų beviltiškai gulėjusi Biblija be pradžios ir pabaigos bei XVII a. knyga, kurią atsitiktinai radau tvarkydama XVIII a. fondą. O šiaip daugybė smulkių darbų darbelių.

Bibliotekininkė Živilė Jonikaitė: Esu dėkinga už suteiktą galimybę dirbti pilnu etatu. Džiaugiuosi, kad galėjau patobulinti anglų kalbos žinias nuotolinių mokymų kursu.

Vyresn. bibliotekininkė Rūta Varkalaitė-Pliopienė: Didžiausias atradimas – 2016 m. pradėtas tyrinėti ir tvarkyti JAV lietuvio Balio Girčio (1906–1987) rankraščių fondas. Jame užfiksuota 1944 m. į Vakarus pasitraukusio žmogaus gyvenimo kelionė. Fondo dokumentuose atsispindi lietuvių gyvenimas Vokietijos DP stovyklose, JAV lietuvių veikla, išeivių ryšiai su okupuotoje Lietuvoje likusiais giminaičiais.

Vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys: Įsimintiniausia ir didžiausio atgarsio sulaukusi 2016 m. veikla man buvo parodos „Žvilgsnis į Laikinosios sostinės madą ir jos kūrėjus“ pristatymas gražiame renginyje. Šiame renginyje dalyvavo specialiai iš Vilniaus į jį atvykusi knygos „Nekuklioji Lietuva“ autorė A. Savickienė, disertacijos, straipsnių apie siuvėjus ir Laikinosios sostinės madą autorė L. Janauskienė, o jį paįvairino Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centro moksleivės, pristačiusios mados kolekciją iš lino bei S. Martinaitytės klasės studentai. Parodos pristatymas virto tikra mados švente, kuri buvo pastebėta ir laikraščio „Kauno diena“ reportaže apie renginį bei mano straipsnyje apie parodą šiame laikraštyje.

Vyresn. bibliografė Ilona Griškonytė: 2016-ieji metai praėjo dirbant savo tiesioginį darbą – lietuviškų periodinių leidinių publikacijų bibliografinių įrašų sudarymą nacionalinės bibliografijos duomenų bazei. Kaip  smagu nusikelti į 1910–1923 metų Lietuvą, sekti straipsniuose atspindimą gyvenimą, aiškintis slapyvardžiais pasirašytų publikacijų autorystę. Žaviuosi skyriaus kolegų entuziazmu, profesionalumu ir jų suruoštomis parodomis, akcijomis, susitikimais. Manau, ne tik man ypač įsiminė parodos, skirtos S. Čiurlionienei-Kymantaitei bei  I–XVI a. knygų įrišų (re)konstrukcijų paroda, Europos paveldo dienų proga vykęs  A. Šimkaus pašto ženklų kolekcijos dalies pristatymas ir renginys „Žvilgsnis į Laikinosios sostinės madą ir jos kūrėjus“, manekeno iššūkis Facebook.

Vyr. bibliotekininkė Edita Rudminaitė: 2016 metais skyriuje buvo itin daug edukacinių veiklų: tradicines ekskursijas papildę popieriaus restauravimo bei knygos ženklo piešimo dirbtuvės pritraukė daugiau susidomėjusių pedagogų ir jų mokinių. Taip pat džiaugiamės bendradarbiavimu su Kauno universitetais – sulaukiame studentų grupių, kurioms padedame mokymosi tikslais: atrenkame fonde saugomus leidinius, tiesiogiai susijusius su studijų programa, suteikiame galimybę dėstytojams vesti paskaitas skaitykloje, muziejaus salėje. Patys norime tobulėti ir lankytojams siūlyti kokybiškas paslaugas – džiaugiamės, kad VDA studentės mums padėjo vesti kaligrafijos dirbtuves. Rengiant atvirų durų dieną skyriuje bendradarbiavome su Kauno miesto muziejaus Edukacinių programų ir renginių organizavimo skyriumi. Asmeniškai aš džiaugiuosi, kad skyrius labai išgrynino savo veiklas, susitelkė,  šalia tradicinių paslaugų daug dėmesio skyrė edukacinėms paslaugoms, patraukliam skyriaus veiklų ir dokumentinio paveldo pristatymui virtualioje aplinkoje – svetainėje bei socialiniuose tinkluose, padidėjo virtualių lankytojų skaičius. Stengėmės neatsilikti nuo bendrų tendencijų – rengėme aktualias parodas, dalyvavome bendrose bibliotekos akcijose. <...> Labai džiaugiamės bendradarbiavimu su Vilniaus universiteto bibliotekos Restauravimo skyriumi – vykdydami projektus dezinfekavome  labiausiai mikroorganizmų pažeistą skyriuje saugomo fondo dalį.

Atsakymų įvairovė džiugina – tai tik įrodo, kokie spalvingi skyriuje buvo 2016-ieji metai. Skyriaus specialistai su džiaugsmu prisimena praėjusius metus ir nekantrauja sužinoti, ką atneš naujieji. O kokie Jūsų 2017 metų tikslai?

Artimiausi renginiai ir parodos skyriuje: kovogegužės mėn. veiks paroda „Kazio Bradūno kūrybos skveras“ II a. fojė, K. Donelaičio g. 8.

Parengė vyresn. bibliotekininkė Gabrielė Gibavičienė, vyr. bibliotekininkė Edita Rudminaitė


 

Ar žinotoje, kad Kazys Grinius buvo dažnas valstiečiams liaudininkams skirtų karikatūrų veidas? Norite pamatyti, kaip žymus tarpukario politikas jose vaizduotas? Užsukite į parodą Senųjų ir retų spaudinių skyriuje!

Paroda eksponuojama K. Donelaičio g. 8, II a.