Žaliakalnis

„Palladium“ („Banga“)

1927 10 25 Mendelis Abramsonas parašė prašymą Kauno miesto statybos komisijai dėl kino teatro statybos Bliumai Kracerienei išnuomuotame žemės sklype, tuo metu Aukštaičių g. 3a. Leidimas statybai išduotas 1927 m. spalio 31 d. Su šiuo prašymu atsiųstas kino teatro „Palladium“ (vėliau pavadinto „Banga“) projektas buvo gražintas perprojektuoti, nes pirminiame projekte nenumatytos nedegios sienos (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 19, l. 2 – 4). 1927 m. lapkričio 8 d. leidimas statybai išduotas su sąlyga, kad būtų aptinkuotos sienos iš lauko pusės ir būtų atsižvelgta į dar kelias smulkesnes pastabas (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 19, l. 5). 1928 06 27 kino teatro apžiūros akte konstatuota, jog kino teatras gali veikti su sąlyga, jog per 1 savaitę spygliuotos vielos tvora bus pakeista tinkline (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 19, l. 7). Kino teatras „Palladium“ (po to „Banga“) veikė nuo 1928 m. liepos 1 d. Aukštaičių g. 5: [Dabar Aukštaičių g. 9, pastate įsikūrusi firma „Kaduva“]. Iš Mendelio Abramsono kino teatrą nupirko Vulfas Epšteinas ir Mina Levienė, o jo rekonstrukciją atliko ir pavadino „Banga“ Leiba Epšteinas. 1935 06 17 rašte kino teatro „Banga“ savininkai pažymėjo, jog kai kurių kino teatro apžiūros iškeltų trūkumų ištaisymui reikėtų per didelių išlaidų, o pelnas už 1934 m. sudarąs tik apie 2000 Lt (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 19, l. 21). Kokio lygio tie trūkumai, liudijo kaimyninės valdos Višinskio g. 25 savininkės Julės Marcinkevičienės 1935 m. skundas dėl kino teatro išvietės skleidžiamo kvapo. Miesto statybos skyrius įpareigojo išvietę nugriauti per 1 mėn., bet iš 1940 m. rugpjūčio 6 d. kino teatro „Banga“ apžiūrėjimo akto matyti, kad išvietė buvo tik patobulinta, o kino teatro viduje taip ir neįrengta (padarytas bendras išėjimas iš foje į WC). Šiame akte nurodoma, jog kino teatras įrengtas primityviai, be centrinio šildymo, su skersvėjais ir neatitinka kino teatrams keliamų reikalavimų, todėl jį rekomenduota uždaryti. Dipl. inž. Algirdo Dirvianskio 1943 m. rugsėjo 4 d. prašymas buvusio kino teatro „Banga“ patalpas Aukštaičių g. 5 leisti pritaikyti stalių dirbtuvėms liudijo, jog „Banga“ faktiškai buvo tik sale kinui demonstruoti, o ne tikru kino teatru.

„Hollywood“

Kino teatras „Hollywood“ pradėtas statyti 1930 m. Leidimas statybai išduotas Jonui Baškiui, pirmajam kino teatro „Hollywood“ savininkui, ten pat pasistačiusiam ir savo gyvenamą namą. 1932 m. gegužės mėn. Statybos komisija apžiūrėjo įrengtą kino teatrą. 1934 m. kino teatras „Holywood“ jau priklausė Dominykui Polovinskiui. 1934 m. gruodžio 12 d. kino teatro savininkai prašė leisti padidinti kino teatro vietų skaičių, pristatant kiekvienoje eilėje iš šono dar po vieną sudedamą kėdę. Motyvavo tuo, kad krizės metu reikia mažinti bilietų kainas ir racionaliau išnaudoti patalpas. Leista pristatyti po vieną kėdę tik iš kairės eilių pusės (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 30, l. 4 – 5). Dominykas Polovinskas iš kino teatro bendrasavininkų pasitraukė 1936 m. liepos 1 d., nes tapo 1936 m. pastatyto kino teatro „Daina“ bendrasavininku. Pasitraukdamas iš kino teatro „Hollywood“, D.Polovinskas pranešė Kauno miesto ir apskrities viršininkui apie kino teatro uždarymą, neinformavęs apie tai bendrasavininkio Č. Kalinausko. Kino teatro „Hollywood“ savininku tapusiam Česlovui Kalinauskui teko rūpintis kino teatro „Hollywood“ leidimo veikti pratęsimu, perrašant leidimą savo vardu (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 30, l. 46). 1939 m. spalio 9 d. kino teatro „Hollywood“ apžiūros akte jo savininkais nurodomi Česlovas Kalinauskas ir Jokūbas Jacovskis. Kino teatras turėjo 267 vietas (1939 kino teatro apžiūros duomenimis), o 1940 m. pateiktuose duomenyse apie vietų skaičių kino teatruose nurodyta, jog kino teatre „Hollywood“ 251 vieta. Kino teatro „Hollywood“ adresas iš pradžių buvo Ukmergės pl. 103. 1939 m. Ukmergės pl. pavadintas Savanorių pr., tais pačiais metais keitėsi Savanorių pr. namų numeracija. Minėtame 1939 m. spalio 9 d. kino teatro apžiūros akte jo adresas jau nurodomas Savanorių pr. 137 : [Kino teatro „Hollywood“ pastatas išlikęs, šiuo metu jis yra Savanorių pr. 137, jame įsikūrė „Vero cafe“ ir „Doda užkandinė“ pakeitę šioje vietoje anksčiau buvusius grožio industrijos atstovus. Buvusios salės patalpos naudojamos TUKa spaustuvei bei kitoms firmoms].

„Daina“

Dominyko Polovinskio, Jurgio Jankausko ir Onos Breimerienės 600 vietų kino teatras „Daina“ projektuotas dipl. arch. Stasio Kudoko (dalį projekto buvo padaręs O.Breimerienės vyras Antanas Breimeris, bet Statybos komisijos tvirtinimui 1935 m. liepos – rugpjūčio mėn. pateiktas vien tik Stasio Kudoko projektas). Kino teatras „Daina“ atidarytas 1936 m. vasario 15 d., tuo metu adresu Ukmergės pl. 42. Naujame kino teatre buvo 404 vietos parteryje, 168 vietos balkone ir 42 vietos ložėse, viso 614 vietų. (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 35, l. 1 – 30; KRVA, f. 218, b. 6985, l. 1 – 32). Tai buvo pirmas kino teatras, statytas specialiai garsiniams filmams rodyti. Į akustikos reikalavimus atsižvelgta jau kino teatro projekte, garsiniams filmams rodyti įsigyta nauja firmos Phillips aparatūra. Atsižvelgta ir į senų kino teatrų bėdą – blogą ventiliaciją. Parengtas specialus ventiliacijos projektas, todėl pastačius kino teatrą ši problema nebeiškilo. Pasak „Ryto“ žurnalisto, kino teatras „Daina“ buvo įrengtas sumaniai ir skoningai, buvo gražiai dekoruotas ir sudarytos visos sąlygos žiūrovų patogumui. Be to, pasak to pačio žurnalisto, ir bilietų kainos „Dainoje“ turėjo būti daug mažesnės, negu Laisvės alėjos kino teatruose, o filmai turėjo būti arba nauji, dar nematyti, o jeigu matyti, tai patys geriausieji. „Dainos“ kino teatras iš tiesų stebino naujų filmų premjeromis, ir ne tik žymių kino kompanijų. Pvz., 1940 m. kovo mėn. šiame kino teatre su dideliu pasisekimu buvo pristatytas mūsų kaimynų latvių filmas „Žvejo sūnus“ pagal Vilio Lacio romaną (Lietuvos žinios. - 1940, kov. 11, p. 5). Vis dėlto daugiausia buvo užsakoma amerikietiškų filmų per Fox filmų atstovybę Lietuvoje. Kino teatras buvo gražus ne tik viduje, bet ir iš išorės. „Dainos“ kino teatro savininkas Dominykas Polovinskas 1938 m. parašė prašymą, kad kino teatras būtų įtrauktas į Kauno miesto premijuotinų pastatų skaičių, motyvuodamas tuo, kad savo gražiu fasadu bei ypatingu neoniniu apšvietimu jis yra vienintelis toks Pabaltijyje. Pastatas nebuvo premijuotas motyvuojant, jog premijuojami tik privačių savininkų gyvenamieji namai, o kino teatras, nors ir privatus, buvęs viešojo pobūdžio įstaiga. 1939 m. spalio 4 d. mirus Dominykui Polovinskui (Lietuvos žinios. - 1939, spal. 6, p. 8), kino teatro „Daina“ savininku pasirašinėjo Jurgis Jankauskas, o bendrasavininke buvo Ona Breimerienė. Kino teatro „Daina“ 1939 m. išlaidų specifikacijoje ir išlaidos darbuotojų aprangai, taip pat aukos įvairioms organizacijoms (1500 Lt), kelionių į užsienį išlaidos filmų kontraktavimo reikalu (aišku, šios išlaidos sudaro mažą dalį visų išlaidų, didžiąją dalį išlaidų sudarė filmų nuoma, palyginti daug išleista reklamai).

„Aušra“

Kino teatras „Aušra“ atidarytas Aušros g. 14 a (dabar Aušros g. 17) 1939 m. gruodžio 31 d., projektas statybos inž. Kazimiero Sienkievičiaus, kino teatro valda priklausė lietuviams Jonui Baškiui ir Juozui Plerpai, o kino teatro savininkai buvo pabėgėliai iš Klaipėdos krašto (ten irgi turėję kino teatrą) Tovis Iserlisas ir Simonas Šlesas. 800 vietų kino teatrui interjeras sukurtas vadovaujant dailininkui Rimtui Kalpokui, panaudota I-os valstybinės amatų mokyklos keramikos darbai bei lietuviška ornamentika, kurios mažas gabaliukas išlikęs ir dabar mozaikinėse betono grindyse tik įėjus į pastatą. „Aušros“ kino teatre vyravo gražūs arba skandalingi filmai apie meilę, amerikiečių produkcija, prancūzų, rusų kinas, nemažai filmų rodyta su užrašu „Tik suaugusiems“. Repertuaro politika buvo panaši į kino teatro „Glorija“, bet su mažesnėmis kainomis: nuo 75 ct iki 1,20 Lt, vaikams 60 ct, be to studentams ir moksleiviams buvo taikomos nuolaidos. (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 8855, l. 1 – 37; „Aušra“ bus didžiausias kinematografas Kaune // Lietuvos aidas. - 1939, gruod. 5, p. 10; Žaliakalny netrukus atidaromas naujas kinas // Lietuvos žinios. - 1939, gruod. 7, p. 8; Moderniškiausias kino teatras Kaune // Laikas. - 1939, gruod. 30, p. 6).

Buvo modernus, gražus, pigus, populiarus kino teatras, sudaręs visas sąlygas žiūrovų patogumui (estetiška aplinka, automatinis oro gaivinimas, geras apšildymas), bet jam nebuvo taikoma jokių mokesčių lengvatų net pradžioj veikimo, todėl tokiam dideliam kino teatrui buvo sunku išsilaikyti.

„Pasaka“

1940 m. kovo 8 d. atsidarė dar vienas kino teatras Žaliakalnyje, tuo metu Savanorių pr. 150. Tai buvo 520 vietų (ložės 34 vietos, balkone - 109, I v. - 138, II v. - 167, III v. - 72) ir 704, 74 m2 ploto kino teatras „Pasaka“. Kino teatrą projektavo statybos technikas Juozas Segalauskas, konstrukcijų inžinieriais buvo Jokūbas Rabinavičius ir Albinas Paškevičius. Jo savininkais buvo Jurgis Štromas, Stasys Čepas ir jau kaip kitų kino teatrų savininkai žinomi Jokūbas Jacovskis bei Česlovas Kalinauskas (Susirašinėjimas su teatrais ir kino teatrais dėl statistinių žinių suteikimo. KRVA, f. 100, ap. 1, b. 125, l. 40, 66, 73). Šis kino teatras buvo pakankamai erdvus, gražus išorėje ir patogus viduje, turėjo gerą aparatūrą kino filmams demonstruoti, taigi buvo priskirtinas prie modernių kino teatrų. Repertuaru nedaug skyrėsi nuo kitų Žaliakalnio kino teatrų, vyravo SSSR gamybos filmai, prie filmų rodė ne tik Lietuvos kroniką, bet ir Metro Goldwyn – Mayer kino filmų nuomojimo kontoros pateikiamą Metro apžvalgą (Naujasis kino teatras „Pasaka“ // XX amžius. - 1940, kov. 9, p. 12).

Aleksotas (prijungtas prie Kauno 1931 m.)

„Aldona“

Kino teatras „Aldona“ Aleksote veikė 1929 – 1930 m., prijungus Aleksotą prie Kauno miesto jis jau nebeveikė. Kl. Into prašymas Kauno miesto valdybos statybos skyriui leisti įrengti kino teatrui patalpą prie Veiverių g. 48 gautas 1928 09 09. Prie prašymo pateiktas kino teatro „Aldona“ įrengimo projektas, parengtas inž. L. Soloveičiko 1928 08 10. Patalpą kino teatrui planuota įrengti vietoj buvusios medinės pašiūrės ne itin palankioje statybai vietoje: iš vienos pusės pastatas buvo prie pat Veiverių gatvės, kurios platinimui pastatas kliudytų, iš kitos pusės buvo didelis griovys ir pagal projektą pastatą turėjo laikyti poliai, įtvirtinti į šlaitą. 112 vietų kino teatrui patalpa buvo planuota kaip laikina kino filmams demonstruoti ir renginiams organizuoti patalpa. Leidimas duotas trejiems metams su sąlyga, kad savininkas nereikš pretenzijų, Plentų valdybai pareikalavus pastatą nugriauti (Veiverių gatvės platinimas buvo šios valdybos planuose). V. R. M. statybos inspekcijos komisija 1928 m. gruodžio 31 d. tariamai apžiūrėjo įrengtą kino teatrą „Aldona“ ir leido jam veikti (aktas patvirtintas 1929 01 05). Tačiau ir kino teatro apžiūros data ir vėlesni priekaištai dėl jo veikimo liudijo, jog šis apžiūros aktas galėjo būti fiktyvus. Klemensas Intas Veiverių g. 48 (šalia kino teatro) turėjo mažalkoholinių gėrimų parduotuvę, kurioje nelegaliai prekiavo ir valstybine degtine (apie tai liudijo ir surašyti protokolai už slaptą degtinės pardavinėjimą). Šeštadieniais, sekmadieniais ir švenčių dienomis kino patalpose organizuotuose šokių vakaruose rinkdavosi girta publika, kuri, nesant vietos patalpoje, šokdavo tiesiog ant šaligatvio, gatvėje, vietos gyventojams neduodavo ramybės garsi muzika, užkabinėjamų praeivių bei išgėrusių piliečių riksmai. Buvo aišku, jog du kartus per savaitę rodomi kino filmai buvo tik priedanga čia organizuotiems šokių vakarams ir nelegaliai prekybai alkoholiu. Jau pats kino įrengimas liudijo, jog ne kinas ten buvo svarbiausia. Taip vadinamo kino teatro foje buvo padalinta į atskirus kambarėlius, kuriuose gyveno pats savininkas su šeima ir nuomininkai, iš patalpos, skirtos kino kasai, buvo padarytas sandėlis. Dešiniajame trobesio gale buvo dar vienas sandėlis, o vietoj pritvirtintų pagal kino teatrams keliamus reikalavimus kėdžių buvo sustatyti nepritvirtinti suolai. Akivaizdu, kad susirinkimui ar kino seansui sueidavo tiek publikos, kiek tilpdavo, po to suolai būdavo sukraunami pašalėse, būdavo atidaromi langai ir viduje bei lauke vykdavo šokių vakarai. Prieš kino seansą ir po jo publika būriuodavosi tiesiog gatvėje, nebuvo jokių laukiamųjų, rūbinių. Didžiausią pavojų kėlė pati pastato konstrukcija. Pastatas buvo su žymiu pakrypimu į gatvės pusę, nestabilus, smarkiai judinant grindis, bet kada galėjo sugriūti. Patalpoje nebuvo nei telefono, nei gaisro signalizacijos, nei reikalavimus atitinkančių durų bei atsarginių išėjimų. Dėl netinkamo kameros kino filmams demonstruoti įrengimo bet kuriuo metu galėjo kilti gaisras. Akivaizdu, jog kinas „Aldona“ 1929 m. spalio – lapkričio mėn. buvo uždarytas teisėtai, tačiau stebina sprendimas vis dėlto leisti kinui veikti nuo 1929 m. gruodžio mėn. iki 1930 m. gegužės 31 d., nors didžioji dalis trūkumų taip ir nebuvo ištaisyta. Balaganas su kinu „Aldona“, bet ne su jo pastatu baigėsi Kauno miesto policijos I nuovados viršininko 1930 06 03 raštu miesto policijos vadui, kad kino „Aldona“ nuo 1930 m. birželio 1 d. nebeveikia ir Kauno miesto ir apskrities viršininko 1930 06 06 raštu miesto statybos inspekcijai dėl kino „Aldona“ uždarymo (LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 1317). Nesigilinant toliau į šias peripetijas, apibendrintai galima būtų pasakyti, kad tikro kino teatro 1918 – 1940 m. laikotarpiu Aleksotas neturėjo, o bandymas tokį steigti nebuvo gerai apgalvotas ir sėkmingas.

A. Panemunė (prijungta prie Kauno 1931 m.)

„Aušra“

Leibos Neimarko kino teatras A.Panemunėje, Vytauto gatvėje (vėliau pavadintoje Vaidoto gatve) pastatytas 1929 m. A. Panemunės turgavietėje. 172 vietų kino teatro „Aušra“ (iš pradžių ketinto pavadinti „Merkuras“) statybos priežiūrai vadovavo inž. V. Višniauskas. Kino teatras pastatytas Leibo Neimarko turėtoje valdoje šalia jau esamo L. Neimarko namo (pats L. Neimarkas gyveno taip pat netoliese, Vytauto g. 45). Kino teatras labiau buvo panašus į privačią valdą, o ne į visuomeninės paskirties pastatą, ypač jį leidus aptverti tvora pagal savininko pageidavimą (KRVA, f. 17, ap. 1, b. 25, l. 156 – 179). Šis kino teatras turėjo nedaug žiūrovų, bet buvo svarbus kaip kultūros židinys A.Panemunėje. 1939 m. pabaigoje pateiktuose statistiniuose duomenyse apie Kauno kino teatrus (Susirašinėjimas su teatrais ir kino teatrais dėl statistinių žinių suteikimo. KRVA, f. 100, ap. 1, b. 125) šio kino teatro jau nėra.

Vilijampolė

„Union“

Vulfo Epšteino ir Vilijampolės Slabados savanorių gaisrininkų kuopos kino teatras „Union“ buvo įrengtas 1926 m. mūriniame vieno aukšto name. Kino teatre pagal inž. N. B. Joffės projektą turėjo būti 220 vietų, bet realiai jame buvo 266 vietos. Pastatas statytas specialiai kino teatrui prie Vilijampolės savanorių gaisrininkų kuopos trobesio, 7 metrai nuo gretimo medinio gaisrininkų trobesio ir 10 m nuo kito trobesio iš galo – gaisrininkų garažo. Dešinėje kino teatro pusėje buvo Skerdyklos gatvė. Kino teatro „Union“ Vilijampolėje, Jurbarko g. 6 pastatas priklausė Vilijampolės Slabados savanorių gaisrininkų kuopai. Kino teatro nuomininkais buvo Vulfas Epšteinas, gyvenantis Klaipėdos g. 15 ir Tevelis Joffe bei Aronas Segalis, gyvenantys Jonavoje. Nuomininkai buvo gavę kontraktą kino teatro išlaikymui ketveriems metams nuo 1926 m. sausio 26 d., vėliau nuoma buvo pratęsta ir nuomininkai nesikeitė iki 1940 m. (tik 1929 10 15 kino teatro apžiūros akte ir vėliau jau nenurodomas pasitraukęs Tevelis Joffe). Kino teatro vedėju buvo Vulfas Epšteinas.

„Lituanica“

Vilijampolės lietuvių žemės sklypų ir namų savininkų draugijos kino teatras „Lituanica“ buvo įrengtas 1935 m. rugpjūčio mėn. Dariaus ir Girėno vardo namuose Vilijampolėje, Panerių g. 60. Renginių salė buvo pritaikyta 432 vietų kino teatrui. Dariaus ir Girėno vardo namus bei kino teatrą juose suprojektavo statybos technikas Jurgis Okunis. 1935, 1938 ir 1940 m. kino teatro apžiūros aktuose konstatuota, jog jo veikimui kliūčių nėra, tačiau kino teatras nebuvo populiarus. Tiek Dariaus ir Girėno namų, tiek kino teatro juose vizija nepateisino iniciatorių lūkesčių.

Šančiai (Žemieji Šančiai prijungti prie Kauno 1919 m.)

Žymesnieji Šančių kino teatrai „Lyra“ („Apollo“) ir „Iliuzija“ (buvęs „Iliusion“, nuo 1927 m. gruodžio „Saturnas“) vėl pradėjo veikti 1923 m. po atliktos rekonstrukcijos, visiškai naujose patalpose. 1919 m. Šančiuose veikė tik vienas kino teatras. Tai buvo iki 1922 m. vasaros veikęs „Spindulys“. Per visą 1918 – 1940 m. laikotarpį Šančiuose veikė 5 kino teatrai (jei įskaityti kaip atskirai veikusius „Iliuziją“ ir „Apollo“) bei vienas kino teatras „Saulė“, kurio projektą 1939 m. lapkričio – gruodžio mėn. būsimo kino teatro savininkui Moisiejui Cinui sunkiai sekėsi suderinti su Kauno miesto architektais, taip ir neatsidarė. Aukštuosiuose Šančiuose (prie Kauno prijungtuose 1931 m.) 1918 – 1940 m. kino teatro nebuvo.

„Spindulys“

Tikriausiai būtent apie „Spindulį“ 1919 m. „Lietuvoje“ rašoma, jog kinematografas neturįs nė mažiausios tvarkos, jame triukšmaujama, keikiamasi, kartais net bjauriau negu rusų kareiviai, vaikai bilietus perką už vogtus pinigus ir įleidžiami į visus filmus be jokios atrankos (to nedraudė ir to meto įstatymai), o kino teatro savininkas, nors ir lietuvis, bet svetimoms kalboms teikiąs pirmenybę (Šančių kinematografas neturi nė mažiausios tvarkos // Lietuva. - 1919, spal. 24, p. 2). 1921 m. balandžio mėn. pasirodė skelbimas apie šio kino teatro išnuomavimą, viliojant dideliu pelnu (Lietuva. - 1921, bal. 30, p. 4). Jau 1922 m. vasarą kino teatras „Spindulys“ nustojo veikti, o rugpjūčio mėn. jo patalpos buvo išnuomotos Lietuvos universiteto veterinarijos skyriaus laboratorijai (Lietuvos žinios. - 1922, rugpj. 17, p. 2). Nuo 1924 m. gegužės 10 d. buvusio kino teatro „Spindulys“ patalpoje vėl buvo rodomi kino filmai, nes ten įsikūręs Kauno įgulos kareivių klubas įsirengė kino salę filmams demonstruoti, vietoj anksčiau buvusios Lietuvos universiteto veterinarijos laboratorijos (Kultūrinis darbas mūsų kariuomenėje / P. Ruseckas // Lietuva. - 1925, liep. 2, p. 5). 1927 m. spalio 22 d. nutarimu vietoj likviduoto kareivių „Spindulio“ klubo, pionierių bataljono štabo antrame aukšte, buvo įsteigta karo technikos dalių ramovė. Perimant kareivių „Spindulio“ klubo turtą rastas ir gerokai apgadintas kino aparatas. Pionierių bataljonui kilo mintis tą aparatą suremontuoti, o vienoje karininkų klubo (ramovės) salėje įrengti kino teatrą. Patalpą kino filmams rodyti pionierių bataljono kariai įrengė ir 1928 m. lapkričio 9 d. buvo atidarytas kino teatras „Pionierius“ (tuo metu adresu Juozapavičiaus g. 17). Kino teatras turėjo ir šiek tiek pelno iš mokamų seansų, į kuriuos įsileisdavo ir civilių, be to, įvairių švenčių proga nemažai filmų kareiviams ar jų vadovybei demonstruodavo nemokamai. Kino teatras veikė 4 dienas savaitėje po 1-2 seansus per dieną, o pelnas, gautas iš kino filmų demonstravimo, patekdavo į pionierių bataljono kasą. „Pionieriuje“ prieš kino filmą ar po jo grodavo bataljono karių orkestrėlis, taigi kaip tikrame kino teatre būdavo divertismentai (Karo technikos dalių dvidešimtmetis. 1919-1939. – Kaunas, 1939, p. 334-335, 339-340).

„Iliuzija“ (būsimas „Saturn“)

Nuo 1908 m. ir 1923 - 1925 m. žiūrovus kvietė kino teatras „Iliuzija“ Šančiuose, Juozapavičiaus g. 13. 1923 m. balandžio 11 d. komisija apžiūrėjo įrengtą kino teatrą „Iliuzija“ (projektas inž. J. Saleneko). Kino teatras „Iliuzija“ buvo tuometinių Šalčių ir Didžiosios: [dabartinių Skuodo ir Juozapavičiaus pr.] kampe, buvusio Šmidto metalo fabriko teritorijoje, nuo 1927 m. gruodžio persikėlė į kitą, kino teatrui rekonstruotą, Šmidto metalo fabriko patalpą ir buvo pavadintas kino teatru „Saturn“.

„Apollo“ – „Lyra“

Kino teatras „Lyra“, iš pradžių buvo prie Juozapavičiaus pr. / Sodų g. 13, po to persikėlė į kino teatro „Apollo“ patalpas Sodų g. 15 ir visą tarpukarį veikė mediniame pastate su mūriniu priestatu salei. 1923 m. kino teatrui, tuo metu vadintam „Apollo“, buvo atlikta medinio namo pirmo aukšto rekonstrukcija (namas su salkomis) ir pristatytas mūrinis priestatas kino salei. Leidimas kapitaliniam remontui (projektas J. Saleneko) gautas 1923 m. vasario 2 d., o naujai įrengtas kino teatras „Apollo“ komisijos apžiūrėtas 1923 m. birželio 26 d.. Kino teatro savininkėmis buvo Salomėja Sližienė, Michalina Jagučiauskienė ir Janina Vaitkienė, o jo direktoriumi, vedėju  buvo Antanas Zaremba. Kino teatras „Apollo“ Sodo g. 15 pradėjo veikti 1923 m. liepos 1 d. Jis buvo įrengtas iš Davidavičiaus išpirktame name. Kaip teigia žinutės apie kino teatro „Apollo“ atidarymą autorius, prieš kino teatro įrengimą pastatas buvęs labai apleistas. „Dabar gi visai nepažinti: puikus, nudažytas rūmas, išdailinti kambariai, salė išpiešta įvairiais reginiais. Yra keletas Kauno apylinkių reginių: Nemuno, gelžkelio tiltas, Aleksoto tiltas, tunelis ir kiti.“ (Kino – „Apolo“ // Lietuva. - 1923, rugpj. 12, p. 5). Dabar, deja, galime vertinti tik buvusią kino teatro išorę iš išlikusių jo planų, o dėl vidaus įrengimo turime pasikliauti tai mačiusių aprašymais. Vis dėl to, galima teigti, kad ir Šančių „Apollo“ nebuvo specialiai kino teatrui statytas pastatas. Prie buvusios nedidelės (vėliau iškeltos) turgavietės esančiam pastatui atliktas kapitalinis remontas suteikė pastatui gražesnę išvaizdą, bet nuo to jis netapo moderniu kino teatru, nes neturėjo elementarių sanitarinių higieninių patogumų (buvo be patogumų, su išviete kieme) bei techninių sąlygų nepriekaištingam filmų demonstravimui. 1923 - 1927 m. šis kino teatras buvo registruotas adresu Sodų g. 15 ir vadinosi „Apollo“, o nuo 1927 m. gegužės 17 d. jau naujų savininkų buvo pavadintas „Lyra“. 1933 m., po Sodų gatvės rekonstrukcijos ir numeracijos pakeitimo, kino teatras buvo Sodų g. 34, Salomėjos Sližienės sklype, netoli 1929 - 1930 m. pastatytos Šančių sinagogos. Jo savininku buvo ten pat gyvenęs Antanas Zaremba, kurio butas per kasą susisiekė su kino teatro foje.

„Saturn“

Kino teatras „Saturn“ buvo įrengtas Šančiuose, Juozapavičiaus pr. 78, akcinės bendrovės „Metalas“ (buvusio „Br. Šmidt“ fabriko) viename iš korpusų, perkėlus ten netoliese veikusį kino teatrą „Iliuzija“ (Naujas kino // Lietuva. - 1927, gruod. 6, p. 6). Leidimas įrengti kino teatrą buvo duotas O. Bandzevičienei ir V. Ratkevičienei (faktiškai kino teatro reikalus tvarkė jų vyrai Kazys Bandzevičius ir Juozas Ratkevičius). Kino teatro įrengimas buvo leistas tik įgyvendinus kelias sąlygas. Viena jų: siaurojo gelžkeliuko atsarginė šaka turėjo būti nukelta tolyn nuo kino teatro durų. 1927 m. rugsėjo 20 d. inž. A. Macijauskas pasižadėjo prižiūrėti kino teatro „Saturn“ statybos darbus. Kino teatro „Saturn“ projektas buvo atliktas inž., arch. J. Saleneko (1927 09 26). Iš pradžių jame buvo 352 vietos, vedėju buvo Juozas Ratkevičius. 1935 m. spalio 25 d. kino teatro „Saturn“ apžiūros akte nurodoma, jog 300 vietų kino teatro vedėju buvo tas pats Juozas Ratkevičius, o savininkais – Juozas Ratkevičius, gyvenantis Daukanto g. 7 ir Kazys Bandzevičius, gyvenantis Gailutės g. 10. Nuo 1936 m. jau planuotas kino teatro kapitalinis remontas, bet vis buvo atidėliojamas, iš pradžių dėl finansinių sunkumų, po to (1939 m.) dėl politinių aplinkybių. Net ir išviečių puodų skaičiaus padidinimas susietas su kapitalinio remonto darbais, teigiama, jog trečio puodo pastatymui reikėtų laužyti foje sienas. Be to, motyvavo, jog lankymasis tualete labai retas, seansai tetrunką 1½ - 2 val., taigi užtenką esamų puodų. Kapitalinis remontas 1939 m. liko neįgyvendintas ne tik dėl politinių įvykių, bet ir dėl to, jog nugriovus Šančių halę jau buvo galvojama ne apie kapitalinį remontą, o apie naują pastatą (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 33, l. 51 – 53). Jis buvo pastatytas sovietmečiu, bet jau ne kino teatrui ir užėmė kino teatro ir halės sklypus Juozapavičiaus pr. / Siūlų g. kampe.

„Saulė“

Kino teatro „Saulė“ Juozapavičiaus pr. 37 (Juozapavičiaus pr. ir Švedų gatvės kampe, dabar šioje vietoje parduotuvė „Šilas“) projektas parengtas 1939 08 17 statybos techniko, inž. Juozo Segalausko. Statybos techninę priežiūrą turėjo vykdyti inž. Jokūbas Rabinavičius ir statybos technikas Juozas Segalauskas. Pagal pirminį projektą kino teatre turėjo būti 402 vietos (I vietų – 87, II vietų – 124, III vietų – 116, ložė – 28 vietos, balkonas – 147 vietos). Projekte buvo numatyta išlaikyti Moisiejui Cinui priklausančią valstybinės degtinės pardavimui kooperatinę „Paramos“ krautuvę, veikusią iki kino teatro statybos pradžios, perstatant esamą namą ir pristatant prie jo kino teatro pastatą. 1939 m. rugsėjo 12 d. miesto statybos komisijos raštu kino teatro braižinys gražintas ištaisymui, nurodant, kad jis prieštaraująs 1933 m. „Vyriausybės žinių“ 429 Nr. paskelbtų kino teatrų laikymo taisyklių 12 §, nes stulpai į koridorių prasikiša virš 15 cm ir 14 §, nes laiptai į balkoną esą per siauri. Be to, projekte nenumatyta slėptuvė, neišspręstas stogo perdengimo klausimas (reikia specialaus projekto), gerintini fasadai, esą trūkumų dėl WC įrengimo, kėdes pageidaujama sustatyti šachmatų tvarka ir kt. Raštą pasirašė statybos inžinierius J. Dragašius ir inž., arch. A. Jokimas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 2318, l. 29). M. Cinas 1939 10 18 atsiuntė atsakymą su ištaisytu kino teatro „Saulė“ projektu. M.Cinui atrodė netikslinga statyti kėdes šachmatų tvarkoje. Jis taip pat nurodė, kad fasadų padailinti negalima, nes jie esą užtektinai geri (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 2318, l. 30). Objektyviai pažiūrėjus į kino teatro fasadus projekte, iš tiesų neatrodo, jog juos reikėtų taisyti ir toks reikalavimas buvo labiau panašus į kabinėjimasi. 1939 11 11 miesto statybos komisija svarstė M. Cino prašymą statyti kino teatrą ir nutarė prašymą nepatenkinti, nes įėjimas iš vestibiulio į foje pro kasas nepatogus, iš foje į balkoną laiptai per daug uždari, antrame aukšte kino aparatų patalpa ir laiptai neatskirti, vyrų WC per ankšti, per didelis sklypo užstatymas, neišspręstas stogo perdengimas. Ir toliau pabrėžiama, kad taisytini fasadai (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 2318, l. 33). Kino teatro „Saulė“ projektas patvirtintas 1939 11 25 su sąlyga, kad į II-ą aukštą bus padaryti atviri laiptai ir prieš statant bus pristatytas stogo ir lubų perdengimo skaičiavimas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 2318, l. 34). Ar pavyko M. Cinui visiškai įtikinti miesto statybos komisiją, neaišku, nes statomas kino teatras taip ir nebuvo įrengtas, „Saulė“ Šančiuose taip ir nepatekėjo (nėra jokių duomenų, liudijančių, jog kino teatras buvo pastatytas ir jam buvo leista veikti).

Dėkojame Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui už šiame muziejuje saugomų Kauno kino teatrų nuotraukų skaitmeninius vaizdus parodos apie Laikinosios sostinės kino teatrus papildymui.

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Maketavo Monika Lukoševičienė
Skaitmenino vaizdus Živilė Jonikaitė

Tarpukario Kaunas paveldėjo kelis kino teatrus, veikusius iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Trys jų, „Oaza“, „Olimpas“ ir „Triumfas“, faktiškai nebuvo nutraukę savo veikimo ir rodė filmus jau 1918 m. 1922 m. Kaune buvo 5 kino teatrai: „Oaza“, „Olimpas“, „Palas“, „Triumfas“ ir tais pačiais 1922 m. užsidaręs „Spindulys“ Šančiuose. Senieji arba 1919 – 1924 m. įsteigti kino teatrai veikė ne specialiai kino teatrams statytuose, bet tik jiems pritaikytuose pastatuose. Juos galima vadinti salėmis kino filmams demonstruoti, tačiau jie neatitiko elementarių kino teatrams keliamų reikalavimų. Jie neturėjo geros ventiliacijos, neatitiko sanitarinių – higieninių, priešgaisrinių normų, kartais dar ir sąmoningai jų nesilaikė, įleisdami daugiau lankytojų, negu salėje buvo vietų. Priešgaisrinių reikalavimų neatitiko jau vien jų įrengimas individualių namų su nepatogiais įėjimais ir išėjimais antruose aukštuose. Kai kurie jų buvo uždaryti, vykdant nutarimą dėl kino teatrų  pastatų antruose aukštuose uždarymo.

Pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais kino teatrai buvo susikoncentravę Laisvės al. ir dar du, trys kino teatrai veikė Kauno priemiestyje, Šančiuose. Ketvirtame dešimtmetyje kino teatrai vienas po kito ėmė kurtis Žaliakalnyje (iki tol buvo tik 1928 m. įsikūręs „Palladium“, 1929 m. pavadintas „Banga“, ketvirtame dešimtmetyje įsikūrė „Hollywood“, 1932, „Daina“, 1936, „Aušra“, 1940, „Pasaka“, 1940), atsirado jų ir Vilijampolėje („Union“, nuo 1926 m., „Lituanica“, nuo 1935 m.), turėjo šiokį tokį kino teatrą bei kelias sales, kuriose buvo demonstruojami filmai ir 1931 m. prie Kauno prijungta A.Panemunė (Leibos Neimarko „Aušrą“, 5 pėstininkų pulko kino filmų demonstravimo salę ir kt.) , Aleksotas, jį 1931 m. prijungus prie Kauno, tarpukaryje kino teatro neturėjo, nes „Aldona“ buvo uždaryta dar 1930 m. Laisvės al. taip pat pasipildė moderniais kino teatrais (per visą tarpukarį Laisvės al. buvo 11 kino teatrų ir dar vienas („Romuva“) įsikūrė 1940 m.). Centre dar buvo „S.T.D.“ (dabar Gedimino g. 40a), o Karmelituose “Dailė“ (dabar Kaunakiemio g. 9), senamiestyje Liaudies namų kino teatras (neišlikęs, plotas prie Šv. Gertrūdos g. 31).

 
Didelė kino teatrų koncentracija Laisvės alėjoje netrukdė jų verslui (tik „Metropolitain“ šiek tiek įtakojo vietoj kino teatro „Olimpo“ įsisteigusių nedidelių kino teatrų „Rambyno“ ir „A.T.“ bankrotą), nes dauguma tarpukario Kauno kino teatrų turėjo savo žiūrovus, savo repertuaro politiką, kurią padėjo vykdyti kino filmų nuomojimo kontoros, deja, surydavusios ir didžiąją dalį kino teatrų pelno. Kino filmų nuomojimo kontoros arba atstovavo didžiosioms pasaulio kino kompanijoms, arba veikė savarankiškai, sudarinėdamos sutartis su įvairiomis kompanijomis bei kino teatrais dėl kino filmų nuomos. Kai kurioms kino filmų nuomojimo kontoroms tiesiogiai priklausė vienas ar keli kino teatrai, tačiau kiekvienas kino teatras savo sezono repertuarą formavo individualiai.

Centras: Laisvės alėja, Gedimino g., Karmelitai

„Oaza“

Vienas senųjų kino teatrų buvo 1907 m. įsteigtas kino teatras „Oaza“ (Laisvės al. 28, dabar Laisvės al. 42, šiuo metu renovuotas pastatas, jo išorė išlaikyta autentiška). Kino teatras „Oaza“ tarpukaryje gero vardo neturėjo. Ten ėjo atsitiktiniai žiūrovai ir tie, kuriems filmo kokybė buvo nesvarbu, taip pat studentija, kurią patraukdavo pigesnių kainų akcijomis. Kino teatras „Oaza“ taip pat prisidėdavo prie labdaros akcijų valstybinių švenčių proga, pvz. 1923 m. vasario 16 d. šventės proga rodė du seansus nemokamai kareiviams ir vaikams iš prieglaudų, o po seansų dalino kariams papirosus, o vaikams – saldainius (Lietuva. - 1923, vas. 23, p. 5). Patraukdavo ir reklama apie kokį skandalingą filmą arba tariamą šedevrą, kuris pasirodydavo esąs senas, nudėvėtas filmas. Vienas žiūrovų 1926 m. „Lietuvos žiniose“ rašė, jog „Oazoje“ rodomas tik senas rusų šlamštas, paveikslai trūkinėja, šokinėja, kalba iškraipyta, tvarkos kino teatre nežiūrima ir pats kino teatras nenustojąs būti Kauno kino teatrų gėda (Lietuvos žinios. - 1926, rugpj. 5, p. 3). Kategoriškai teigti, kad „Oaza“ neparodydavo ir gerų filmų bei kad jų rodymo lygis visada būdavęs tragiškas, žinoma negalima, bet tame pasisakyme yra daug tiesos ir jis ne vienintelis. „Oaza“ kritikuotas dėl nesilaikymo Kauno miesto ir apskrities komendanto įsakymo panaikinti visus užrašus vokiečių ir rusų kalbomis, dėl lietuvių kalbos darkymo reklamoje bei filmų, klaidinančios reklamos, pvz., 1929 m. „Oaza“ parodė tariamai garsinį „Paramount“ kino kompanijos filmą „Sparnai“, iš tikrųjų aparatūros garsiniams filmams demonstruoti neturėjo ir teparodė garsinio filmo blogą imitaciją, apie kurią buvo rašoma: „Prikabinta prie sienų bent 8 radio aparatų garsiakalbiai, kurie laiks nuo laiko ima nežmoniškai plerpti. Jokio ryšio, jokio panašumo su einančio filmo veiksmu šie beprasmiai garsai neturi ...“ (Diena. - 1929, geg. 3, p. 3). 1929 m. spalio 4 d. kino teatre „Oaza“ buvo kilęs gaisras, kuris ir sąlygojo nutarimo uždaryti kino teatrus Kaune, veikiančius pastatų antruose aukštuose, priėmimą. Kino teatras buvo uždarytas 1930 m. liepos 20 d. vidaus reikalų ministro įsakymu, vykdant šį nutarimą. Kino teatrų antruose aukštuose neskubėta uždaryti, nes buvo laukiama, kol pastatys naujus kino teatrus centre arba bus surastos tinkamos patalpos seniems pirmuose aukštuose.

„Olimp“ („Rekord“, „Rambynas“, „A.T.“)

Pavyzdys nesėkmingų pastangų išsaugoti seną kino teatrą iš pradžių senose, o po to naujose patalpose buvo kino teatro „Olimpas“ atvejis. Kino teatras „Olimpas“ veikė nuo 1909 m. Laisvės al. 39 antrame aukšte, šiuo metu transformuotame Paplausko name (tarpukaryje valdos savininkė Mina Kotkauskienė, kino teatro savininkai trečiame dešimtmetyje Borisas Kobrinas ir Julijonas Bakis). Kino teatro repertuare vyravo rusų gamybos filmai. 1919 m. šiame kino teatre rodytiems garsiems rusų filmams (pvz., „Brangiosios meilės pasaka“) nepabijota papildomų išlaidų, bilietų kainas išlaikant tas pačias. Papildomos išlaidos susijusios su tuo, jog kai kuriems rusų filmams buvo pritaikyta J. Nikolajevskio muzika ir dainavimas. 1922 m. atliktas inž. A. Gordevičiaus priežiūroje kino teatro „Olimpas“ kapitalinis remontas nepanaikino jo trūkumų: nebuvo įrengta išeinamųjų vietų, nepagerėjo ventiliacija ir kt. Viena iš kapitalinio remonto sąlygų buvo įrengti ne daugiau 216 vietų, bet realiai įrengta 234 vietos. Iš 1922 m. kino teatro „Olimpo“ Laisvės al. 39 perdirbimo ir įrengimo projekto aiškiai matyti, jog kino teatras „Rekord“ įsikūrė buvusiose kino teatro „Olimp“ rekonstruotose patalpose, vis dar dviejų aukštų pastato antrame aukšte (LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 1007, l. 29 a, b). 1925 m. liepos mėn. kino teatras „Olimpas“, buvęs Juliaus Bako ir Boriso Kobrino nuosavybėje, buvo parduotas iš varžytinių su visu judamuoju turtu už skolas Lietuvos bankui. Kino teatrą su visu judamuoju turtu nupirko Beras Bakas ir Leiba Melis – Šimcha. Kino teatro veikimas buvo atnaujintas pavadinimu „Rekord“. Vienas buvusių kino teatro savininkų Julius Bakas buvo pasamdytas kino teatro „Rekord“ vedėju už 240 Lt per mėnesį algą, bet jau nebuvo kino teatro bendrasavininku. Tuo tarpu Borisas Kobrinas išvyko į užsienį ir apsigyveno Paryžiuje. 1928 m. Bero Bako ir Leibos Melio kino teatras „Rekord“ taip pat bankrutavo (savininkų žodžiais dėl to, kad savivaldybė buvo griežtai nusiteikusi uždaryti kino teatrus antruose aukštuose ir neleido jiems jokių pertvarkymų ar remontų, o konkurentams tai buvo leidžiama ir jie tobulėdami nuviliojo kino teatro „Rekordas“ žiūrovus). Nuo 1930 m. vasario 20 d. iki 1931 m. kovo 18 d. tuo pačiu adresu, tik jau pirmame likusio nenugriauto M. Kotkauskienės pastato aukšte, veikė kino teatras „Rambynas“ (prekybos liudijimas jam buvo išpirktas pačios Minos Kotkauskienės vardu), po to vietoj bankrutavusio „Rambyno“ ten pat buvo įsteigtas Adrijono Balio Kodlubausko kino teatras „A.T.“ (pradėjo veikti nuo 1931 m. rugpjūčio 17 d.), bet šis taip pat greitai bankrutavo, o jo turtas 1932 m. vasario 12 d. buvo parduotas iš varžytinių. 1932 m. spalio 18 d. kino teatro „A.T.“ patalpose jau įsikūrė kavinė-restoranas „Dansing“. Dabar pastatas, kur buvo minėtieji kino teatrai, neatpažįstamai pakeistas, pristatytas trečias aukštas, panaikintas atsarginis išėjimas iš antro aukšto, tik pravažiavimo arka išliko toje pačioje vietoje ir pastato konfiguracija nedaug tepakito. Dabar šio transformuoto pastato adresas  Laisvės al. 65.

„Triumf“

Tarpukaryje veikė ir 1909 m. Dovydo ir Deboros Švarcų vieno aukšto (antras aukštas pristatytas vėliau) name įsteigtas kino teatras „Triumf“ (vienintelis ano meto sąlygomis modernus kino teatras ne specialiai kino teatrui statytame pastate, tarpukaryje adresu Laisvės al. 42 (Laisvės al. ir Daukanto gatvių kampe), dabar maždaug jo vietoje apleistas sklypas nugriovus prekybos centrą „Merkurijų“). Po kosmetinio remonto, atlikto inž. A. Jokimo, 1923 m. balandžio 6 d. atnaujintas leidimas kino teatrui veikti Berelio Kuprico (būsimo kino teatro „Metropolitain“ savininko) vardu, kino teatro vedėju tuo metu buvo Jeronimas Kaminskas. Išduodant leidimą nurodyti ir kai kurie trūkumai, kuriuos reikėtų ištaisyti, kad kino teatras galėtų toliau sėkmingai veikti. 1932 m. padarytas kino teatro vidaus remontas pagal Nikalojaus Mačiulskio projektą turėjo ištaisyti šiuos trūkumus. Kino teatre „Triumf“, pasak žiūrovų, jautėsi jo ankštumas, ventiliacijos problemos, bet visa tai kompensuodavo  jauki aplinka, gerai nuteikiantys divertismentai prieš kino filmą, o ir techniniu požiūriu iš ne specialiai kino teatrui statytų pastatų buvo moderniausias. Kino teatrai „Triumfas“ ir „Odeon“ pirmieji Kaune pasirūpino divertismentais, kurie kartais labiau pritraukdavo publiką, nei patys filmai. Pvz., 1931 m. kino teatre „Triumf“ gastroliavo Danielis Dolskis su lietuviškais jumoristiniais pasakojimais ir Vertinskio parodijomis – dainomis (Mūsų kino teatrai // Lietuvos aidas. - 1931, saus. 3, p. 8). Vis dėlto ir „Triumfo“ veikimu buvo nepatenkintų dėl ne visada ištesėtų pažadų. Kaip rašo žinutės autorius, buvo skelbiama, jog po dramos bus rodoma komedija, bet pasibaigus dramai žiūrovai buvę išprašyti lauk ir tokie atvejai buvę ne vienetiniai (Kinematografų sąžiningumas // Lietuva. - 1925, saus. 21, p. 3). 1931 m. „Kino naujienos“ pagrįstai kritikuoja kino teatro „Triumf“ repertuaro netolygumą: šalia gerų filmų buvo rodoma ir visai menkaverčių, be to, buvo rodoma daug vokiškų filmų, o žiūrovai pagrįstai reikalavo įvairovės (Kino naujienos. - 1931, lapkr. 22, p. 15). 1923 m. buvo iškilęs nemažas konfliktas tarp žiūrovų ir kino teatro savininko dėl lietuvių kalbos iškraipymų paaiškinimuose prie filmo, rodyto sausio 14 d. (Lietuva. - 1923, saus. 17, p. 5). Palaipsniui buvo reikalaujama, kad lietuvių kalba pakeistų rusų ir vokiečių kalbas ekrane. Dauguma kino teatrų tokio siekimo nepalaikė, motyvuodami, jog daug žiūrovų yra rusakalbiai bei šnekantys vokiškai, bet tikroji priežastis, aišku, buvo papildomos sąnaudos vertimui. Kaip ir kitų „Dienos naujienų“ apklaustų kino teatrų vadovai, taip ir „Triumfo“ kino teatro direkcija pasisakė, jog be rusų kalbos kino teatruose apsieiti negalima, nes esą didžiausią dalį žiūrovų sudaro kalbantys rusiškai, o visi kiti taip pat suprantą rusų kalbą. Dėl kainų sumažinimo taip pat negalį būti ir kalbos, nes brangiai kainuoja filmai, patalpa, šviesa, personalas, bilietų kainas mažinti, pasak „Triumfo“ direkcijos gali nebent didesni kino teatrai (Dienos naujienos. - 1932, saus. 27, p. 2). Patalpų nuoma 1939 m. iš tiesų sudarė apie 50 procentų pelno, be to, kino teatras „Triumf“ tradiciškai daug skirdavo reklamai, kuri lygiavosi su tokiais kino teatrais, kaip „Forum“, „Kapitol“, „Metropolitain“, „Odeon“ („Glorija“). Kino teatro „Triumf“ bilietų kainos nebuvo pačios mažiausios, pvz., 1932 m. pabaigoje, pasaulinės ekonominės krizės salygomis, bilietų kainos buvo nuo 3,50 Lt ložėje iki 1,60 lt  blogiausiose vietose, bet, kaip ir daugelyje kino teatrų, buvo taikomos įvairios nuolaidos, pvz., 1932 m. pabaigoje studentams ir moksleiviams bilietų kainos buvo nuo 2,60 ložėje iki 1,20 Lt blogiausiose vietose, be to, jie dar galėjo atsivesti pažįstamą, kuriam taip pat buvo duodamas pigesnis bilietas (Dienos naujienos. - 1932, gruod. 10, p. 3). „Merkurijus“ buvusio „Triumfo“ kino teatro vietoje pastatytas 1983 m. pagal Antano Algimanto Sprindžio projektą.

„Palas“

Pirmąjį tarpukario Lietuvoje kino teatrą įsteigė tarptautinė bendrovė „Palas“, kurios centro kontora buvo Hamburge, o skyrius ir kino teatras Kaune. „Palas“ kino teatras veikė nuo 1919 m. balandžio mėn. iki 1931 m. Laisvės al. 58, buvusiame Vitkind – Rabinovičių name (dabar Laisvės al. 82, šiuo metu tuščias, remontuojamas pastatas). Kino teatras buvo antrame aukšte, o pirmą aukštą užėmė nuo 1897 m. čia veikusi A. Perkauskio cukrainė, kurią 1936 m. pakeitė kavinė „Monika“. Atidarant šį kino teatrą buvo skelbiama, jog jame įrengta naujausia pirmos rūšies Berlyno kino teatrų technika. Kino teatras „Palas“, kaip ir „Olimpas“, rodė geriausius rusų filmus, taip pat vokiečių kino produkciją. Kino teatro bendrovės „Palas“ Kauno skyriaus savininkais iš pradžių buvo broliai Judelis ir Moricas Bakai, kurie atstovauti kino teatrą teismuose bei kitose valstybinėse įstaigose įgaliojo prisiekusį advokatą Kazį Samojauską, o nuo 1922 m. tokiu įgaliotuoju asmeniu buvo Josefas Feidtas. Abiems atstovams teko rūpintis, kad kino teatras nebūtų uždarytas. 1922 m. pastatą, kaip neatitinkantį kino teatrams keliamų reikalavimų, grasino rekvizuoti Susisiekimo ministerijai. Patalpų rekvizavimo Susisiekimo ministerijos naudai pavyko išvengti, tačiau „Palas“ kino teatro veikimui sąlygos tikrai nebuvo labai geros. „Palas“ kino teatrą bandyta uždaryti ir 1929 m. gegužės mėn., dar nesiejant su kino teatrų antruose aukštuose uždarymu. Po gaisro „Oaza“ kino teatre buvo priimtas sprendimas uždaryti visus kino teatrus antruose aukštuose, tačiau tas uždarymas kiekvieno kino teatro vyko individuliai.  „Palas“ uždarymo atidėjimas iki 1931 m. pradžios nesietinas su naujų kino teatrų statyba, nes „Metropolitain“ atsidarė jau 1930 m. Tikriausiai turėjo įtakos L. Žurausko, kaip tik tuomet rengusio knygelę „Garsinė kinematografija“ (išleista 1931 m.), autoritetas. Tikėtina, jog L. Žurauskui pasitraukus, uždarytas ir „Palas“.

„Odeon“ („Glorija“)

Pirmasis specialiai kino teatrui statytas pastatas tarpukario Kaune buvo 1925 m. pabaigoje – 1926 m. pradžioje pagal J. Saleneko projektą (sumanymas A. Ermačenkos) įrengtas kino teatras „Odeon“, po 1936 m. rekonstrukcijos pavadintas „Glorija“ (Laisvės al. 49a, sklypo gilumoje, dabar Laisvės al. 87a, pastate įsikūręs Kauno lėlių teatras). Leidimas statyti kino teatrą išduotas E. Rumšiškiui dar 1923 06 21, tačiau dėl techninių problemų, projektavimo ir statybos darbo broko, statybą teko sustabdyti, o ją atnaujinus jau teko gelbėti avarinės būklės pastatą. 1925 m. faktiškai buvo statoma iš naujo. Pastatytame kino teatre buvo 500 vietų. Pirma rekonstrukcija 1929 m. (projekto autorius inž. Leonas Ritas, užsakovas ten pat gyvenęs Baltramiejus Gabrys). Vėliau (nuo 1936 m., po antros rekonstrukcijos) kino teatras „Glorija“ (490 vietų, savininkas Baltramiejus Gabrys). Dar viena kino teatro „Glorija“ rekonstrukcija atlikta 1939 m. pagal 1939 04 28 V. Gorbačiausko projektą (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 15, l. 63). Kino teatro „Glorija“ vedėju buvo Eustachas Klimavičius, viso nekilnojamo turto Laisvės al. 49 savininku buvo Efimas Rumšiškis. Sovietmečiu pastate buvo kino teatrai „Baltija“, „Pionierius“.

Kino teatrą „Odeon“ („Glorija“) jau galima laikyti moderniu tiek dėl jo techninės įrangos, tiek dėl repertuaro politikos ir reklamos periodiniuose leidiniuose bei patogios žiūrovams kino salės. Jau 1925 m. „Odeon“ turėjo erdvią salę, su patogiomis, šachmatine tvarka išdėstytomis kėdėmis, didelį, aukštą ekraną, platų balkoną, jaukius vestibiulius (Lietuvos žinios. - 1925, gruod. 30, p. 3), atitiko visus priešgaisrinius reikalavimus (kad tai buvo aktualu, liudijo netoliese buvę dideli ir mažesni gaisrai). Kino teatras „Odeon“ nuo pat įsikūrimo pasižymėjo kokybiškais divertismentais. Jame grojo pirmasis simfoninis orkestras Kauno kino teatruose, vadovaujamas Izaoko Vildmano – Zaidmano. Apie kino teatro techninį lygį liudija žinutė, jog būtent „Odeone“ buvo demonstruota pirmoji garsinė filma (aišku, jei neskaitysime apsišaukėlio „Oazos“, kino teatro, kur aštuoni džeržgiantys radio aparatų garsiakalbiai nieko bendro neturėjo su garsiniu filmu). „Odeono“ pirmieji garsiniai filmai buvo vokiški, aparatūra garsiniams filmams demonstruoti taip pat buvo iš Vokietijos (Lietuvos aidas. - 1930, saus. 15, p. 6). 1932 m. įsigytas, pasak reklamos tobuliausias amerikoniškos sistemos garsinis aparatas, duodantis natūralų ir tyrą garsą, be to, kino teatras pasirašęs sutartis su žymiausiomis pasaulio kinematografijos firmomis pasižadėjo kardinaliai keisti repertuarą ir rodyti tik geriausius filmus (Dienos naujienos. - 1932, spal. 8, p. 5). Repertuaras iš tiesų tapo kiek įvairesnis, tačiau vyravusius vokiškus filmus pakeitė amerikietiški, tiesa, buvo parodoma ir gerų rusų komedijų, kitų šalių filmų. Gerus filmus papildė ir originali „Odeono“ („Glorijos“) filmų reklama laikraščiuose (nuo 1936 m. labai pagerėjo visų didžiausių kino teatrų reklama, ypač skelbiama „Lietuvos žiniose“, kai kurie kino teatrai tą patį filmą pristatydavo keliomis skirtingomis, spalvotomis bei juodai baltomis reklamomis). 1936 m. pademonstruotas pirmas reljefinis filmas, kaip rašoma, tuo metu vienintelis pasaulyje, kompanijos „Metro Goldvyn Mayer“ trijų matavimų filmas „Audioskopius“. Lyginant su kino teatrais įsikūrusiais ne specialiai kino teatrams pastatytuose pastatuose, estetinė aplinka „Odeone“ buvo labiau orientuota į poilsį, o ne į triukšmingą pramogą.

„Metropolitain“

Kino teatras „Metropolitain“ buvo Laisvės al. 41a, pasaže, kuris šiuo metu neišlikęs. Buvusio pasažo vietoje dabar Kauno akademinio dramos teatro pastatas (Laisvės al. 71). Pasažą palaipsniui transformavo baras „Pale Ale“ (dar tarpukaryje) ir teatro įstaigos, nacionalizavus kino teatrą (1959 m. ir vėlesnės rekonstrukcijos). Prašymas statyti kino teatrą pateiktas Boriso Kuprico 1927 06 20 (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 18, l. 12). Kino teatrą „Metropolitain“ projektavo architektas Vladimiras Dubeneckis, prie projekto prisidėjo ir jo mokinys Klaudijus Dušauskas – Duž (vėliau suprojektavęs barą „Pale Ale“ kino teatro aplinkoje), statybos darbų priežiūrą atliko inž. A.Macijauskas.  Dviejų aukštų pastato, statyto kino teatrui „Metropolitain“, savininku buvo Berelis Kupricas (Boriso Kuprico sūnus), dar turėjęs trijų aukštų gyvenamą namą, buvusį adresu Laisvės al. 41. Po Berelio Kuprico mirties liko nemažai nesumokėtų mokesčių tiek už gyvenamą namą Laisvės al. 41, tiek už kino teatrą Laisvės al. 41 a. Iš pradžių Berelio Kuprico įpėdiniams Dovydui Kupricui ir Vierai Kupricaitei – Goldbergienei nenorint perimti turto su skolomis, buvo paskelbtos varžytinės B.Kuprico kilnojamam turtui. Dovydui Kupricui su daiktais išvykus į Rygą, jo žmona Ch. Kupricienė paėmusi iš kino teatro kasos pinigus parėjo namo ir ryte rasta pasikorusi. D. Kupricas skubiai parvyko iš Rygos, o kino teatras „Metropolitain“ 1933 m. birželio 29 d. dėl gedulo neveikė (Dienos naujienos. - 1933, birž. 30, p. 3). Tarp aprašytojo varžytinėms B. Kuprico turto (1933 – 1935 m.) pateko ir beržinės kino teatro kėdės (730 vienetų po 6 Lt), scenos uždanga (620 Lt), foteliai (70 vienetų už 1050 Lt), rojalis (2000 Lt), durų užuolaidos (300 Lt). Būtent dėl tebeveikiančio kino teatro inventoriaus varžytinės vis buvo atidėliojamos, galų gale taip ir neįvyko. Nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 41 ir 41a su visais finansiniais įsipareigojimais perėmė D. Kuprica ir V. Kupricaitė – Goldbergienė. 1935 01 23 kino teatro apžiūros akte kino teatro savininkais jau nurodoma Ona Bandzevičienė ir Elena Mikševičienė, faktiškais savininkais iki 1939 m. buvo K. Bandzevičius ir E. Mikševičius (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 18, l. 72, 81, 93, 96, 97). 1939 m. Kino teatro savininku 1939 m. jau nurodomas kino filmų nuomojimo kontoros ir kino teatro „Kapitol“ savininkas L. Falšteinas, faktiškai vadovavęs per įgaliotinius, tuos pačius K. Bandzevičių ir E. Mikševičių, o kino teatro direktoriumi paskirtas Dovydas Kupricas. Iš jo liudijimo matyti, jog 1940 m. gavo kino teatro „Metropolitain“ direktoriaus mėnesinę 550 Lt algą.