- Jūs esate čia:
- Pradžia
- Parodos
- Teminės leidinių parodos
- dvarai
Daug Lietuvos dvarų garsėjo ne tik prabangiais rūmais ir baldais, jų savininkų įvairiapuse veikla, bet ir turtingomis asmeninėmis bibliotekomis, ilgai kauptomis, pagarbiai laikytomis ir, kaip ir jų savininkai, patyrusiomis skirtingus likimus. Dauguma šių bibliotekų sovietmečiu, o kai kurios ir anksčiau, buvo išsklaidytos, pateko į įvairias bibliotekas ar į knygų kolekcionierių namus. Kai kurių dvarų bibliotekų leidinių beveik visai neliko arba jų likimas iki šiol nežinomas.
Šioje parodoje prisiminsime ir tas dvarų bibliotekas, iš kurių į Kauno apskrities viešąją biblioteką (toliau – KAVB) pateko tik po vieną ar kelias knygas, o kelis žymiausių Lietuvos didikų giminių (Oginskių, Pacų, Platerių, Tiškevičių) dvarų asmeninių bibliotekų leidinius pristatysime atskiroje parodoje. Kai kurių dvarininkų ir jų asmeninių bibliotekų pėdsakų pavyko susekti labai mažai, bet vis tiek ryžomės juos parodyti, vildamiesi, jog kažkur atsiras didesni šių bibliotekų fragmentai ar atsiras daugiau informacijos apie asmenis, kurių gausius asmeninių bibliotekų fragmentus saugome KAVB beveik nieko nežinodami apie asmenis, kurie šiuos lobius sukaupė.
Būtume dėkingi už bet kokią informaciją apie Vilniaus krašto dvarininkus Aleksandrą ir Florentiną Jaloveckius, kurių asmeninių bibliotekų leidinių KAVB gausu, bet turimos žinios apie šiuos savo herbą turėjusios giminės atstovus labai skurdžios. Įdomu būtų atrasti ir daugiau Belvederio dvare buvusios Burbų giminės bibliotekos pėdsakų ar gauti žinių apie Jokimo Chreptavičiaus, Povilo ir Motiejaus Končų bibliotekos Šešuolėlių dvare bei daugelio kitų dvarininkų asmeninių bibliotekų likimą.
Paroda apie dvarų asmeninių bibliotekų fragmentus KAVB turėtų paskatinti domėjimąsi savo praeitimi, dvarų kultūra, ypač ten, kur siekiama prikelti dvarus naujam gyvenimui. Svarbu ne tik materialinė kultūra, puoselėta įvairių mūsų didikų giminių, bet ir jų dvasinės kultūros lobiai, liudijantys apie jų išprusimą, gyvenimo būdą, pomėgius. Knygos buvo svarbi jų gyvenimo dalis, sekant knygų kelionę atsiskleidžia jų savininkų santykis su knygų kultūra, taip pat jų inteligencija, dvasingumas, patriotiškumas, tautiškumas.
Mykolas Balinskis (Jašiūnų dvaras)
Istorikas, publicistas Mykolas Balinskis (1794–1864) nuo 1847 m. turėjo dvarą Jašiūnuose, kur buvo sukaupęs kelių tūkstančių tomų biblioteką, daug rankraščių, autografuotų knygų. Dalis šios bibliotekos saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje. KAVB yra tik viena šios asmeninės bibliotekos knyga, priklausiusi Mykolui ir Sofijai Balinskiams. Tai Vilniaus universiteto teologijos daktaro Martyno Smigleckio (apie 1562–1618) knygos „Apie palūkanas...“ 1753 m. leidimas lenkų kalba. Knyga išleista Vilniuje. Ją išleido Smolensko vyskupas Jurgis Mikalojus Hylzenas pagal 1640 m. Krokuvos leidimą. Iš Balinskių bibliotekos knyga pateko į Lietuvos universiteto biblioteką, o po to į KAVB.
Burbos (Belvederio dvaras)
KAVB yra saugoma viena knyga, priklausiusi Belvederio dvaro savininkui Kazimierui Burbai (herbas „Odyniec“). 1835 m. valdą iš Tiškevičių nusipirkęs K. Burba XIX a. viduryje pasistatė rūmus, kuriuos dėl gražaus vaizdo pavadino Belvederiu. Jo sūnus Kletas Kazimieras Burba prie rūmų ketino įrengti cukraus fabriką – įsteigė bendrovę, bet planų neįgyvendino. Už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo sušaudytas. Nuo 1871 m. Belvederio dvarą valdė jo sūnus Antanas Burba.
Burbos savo dvare buvo sukaupę nemažą biblioteką. KAVB esanti šios asmeninės bibliotekos knyga iš pradžių priklausė Kazimierui Burbai, po to Angelei Burbai.
Aleksandras Pranciškus Chodkevičius (Mlynovas)
Aleksandras Pranciškus Chodkevičius (1776 06 04 Černobylyje – 1838 01 24 Mlynove) buvo lenkų literatas, dramaturgas, chemikas, litografas, kultūros mecenatas, kolekcionierius, LDK kariuomenės pulkininkas, Lenkijos karalystės generolas ir senatorius, masonas. Dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime, nuo 1807 m. buvo Edukacinės komisijos narys, 1812 m. LDK laikinosios vyriausybės narys Vilniuje. Iš kariuomenės pasitraukė 1818 m., buvo brigados generolas. 1818–1831 m. buvo Varšuvos senatorius.
A. P. Chodkevičius turėjo Markučių dvarą (prie Vilniaus), kurį 1809 m., pristigęs pinigų, pardavė už penkis ar šešis tūkstančius sidabro rublių Vilniaus iždininkui Juozapui Eismuntui. Kurį laiką valdė ir garsiuosius Chodkevičių rūmus Vilniuje (dabar Vilniaus paveikslų galerija). 1810–1811 m. jiems ieškojo pirkėjo ir rūmai netrukus atiteko valstybės tarėjui Albertui Pulavskiui. Ilgiausiai A. P. Chodkevičius išlaikė valdas Mlynove ir Varšuvoje. 1811–1812 m. iš Mlynovo į Varšuvą išsigabeno portretų galeriją ir turtingą biblioteką, matyt, ketino parduoti ir savo dvarą Mlynove. Tačiau būtent ten jis praleido paskutines gyvenimo dienas ir 1838 m. sausio 24 d., sulaukęs 62 metų, mirė.
Mlynove (Voluinėje) turėjo didžiulę asmeninę biblioteką, kurią žymėjo spaudu su savo herbu ir atitinkama įklija: „Z ksiąg Alexandra Chodkiewicza rok 1804“. KAVB yra tik dvi šios bibliotekos knygos. 1818 m. didelę dalį šios bibliotekos A. Chodkevičius pardavė, o likusius 25000 tomų grąžino į Voluinę.
A. Chodkevičius 1816–1820 m. išleido septynių tomų veikalą „Chemia“, 1811 m. veikalą „Nauka robienia piwa“ („Alaus darymo mokslas“), taip pat parašė 30 žymių lenkų biografijų 1820 m. išleistai knygai „Portrety wslawionych Polakow“ („Žymių lenkų portretai“, litografijos V. Slivickio). Penki iš septynių A. Chodkevičiaus chemijos vadovėlio tomų pateko į LDK ir Abiejų Tautų Respublikos didiko, Salantų dvarininko, Telšių pavieto bajorų maršalkos Leopoldo Gorskio (1776–1838) asmeninę biblioteką.
Jokimas Chreptavičius (Ščiorsai)
LDK ir ATR veikėjas, LDK kancleris (1793), Edukacinės komisijos steigimo iniciatorius ir jos narys Jokimas Chreptavičius (1729–1812) savo dvare Ščiorsuose (Naugarduko vaivadija, dabartinė Baltarusija) turėjo didelę (apie 10 000 tomų) biblioteką, iš kurios į KAVB pateko tik dvi knygos. Abi šios knygos iš Chreptavičių bibliotekos perėjo į Tiškevičių asmeninę biblioteką Raudondvaryje.
„Pokalbių apie girtuoklystę ir kitas nuodėmes“ autorius Adomas Gdacius (1615–1688) buvo vertėjas, liuteronų pastorius, kurį laiką dirbęs ir gyvenęs Vilniuje. Kartu įrištas 1681 m. išleistas pokalbių apie girtuoklystę tęsinys ir 1682 m. išleisti pokalbiai apie šešto Dievo įsakymo nuodėmes (neištikimybę, paleistuvystę ir t.t.) bei šių pokalbių tęsinys. Vienas knygos savininkų buvo Kristoforas Heinrichas Andrejus Geretas. Priešlapyje yra šio savininko ekslibrisas su giminės herbu. Po to knyga priklausė J. Chreptavičiui. Antraštiniame puslapyje yra spaudas „Ex Bibl. Joach. Com. Chreptowicz“ ir spaudas su Tiškevičių herbiniu ženklu ir įrašu „Biblioteka Czerwonodworska“.
Jokūbas Suša (1610–1637) buvo Chelmo ir Belzeno vyskupas, parašęs knygą apie Lenkijos arkivyskupą, šventąjį Juozapą Kuncevičių (1580–1623). Šioje knygoje taip pat įrištas kitas Jokūbo Sušos veikalas [1]. Konvoliutas priklausė J. Chreptavičiui, ankstesni savininkai neišaiškinti. Antraštiniame puslapyje yra spaudas su Tiškevičių herbiniu ženklu ir įrašu „Biblioteka Czerwonodworska“.
Čapskiai (Novosiolkų ir Beržėnų dvarai)
Joana Čapska (1882 04 11 Novosiolkuose, Ašmenos apskr. – 1942 10 28 Vilniuje) gyveno Adomo Čapskio 1893 m. pastatytuose dvaro rūmuose ir turėjo ten nemažą asmeninę biblioteką. Devynios šios bibliotekos knygos pateko į KAVB. Tai J. Čapskos mėgiamos autorės Evos Felinskos atsiminimai, knyga apie Adomą Sapiegą, dovanota jai kaip tetai leidinio autoriaus, lenkų istoriko Stefano Kenevičiaus (1907–1992) ir rašytojo, lenkų teatro Vilniuje iniciatoriaus Ipolito Korvino-Milevskio (1848–1932) atsiminimai su J. Čapskos įrašu, jog knygos autorius pažinojo jos motiną Jadvygą Roytan. KAVB taip pat yra du lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus raštų tomai, pabuvoję Stanislovo Čapskio dvare Beržėnuose ir priklausę Jadvygos Potulickaitės Čapskos, Stanislovo Čapskio žmonos, asmeninei bibliotekai.
Jonas Francūzovičius (Dūkšto ir Gerkonių dvarai)
Advokatas, dvarininkas, Vilniaus mokslo mylėtojų draugijos narys Jonas Francūzovičius (1857–1908) savo Dūkšto ir Gerkonių dvaruose (Zarasų valsčius) turėjo surinkęs nedidelę, bet turtingą Mickevičianos leidiniais asmeninę biblioteką (339 tomus), kurią po J. Franzūzovičiaus mirties 1908 m. jo žmona Antanina padovanojo Vilniaus mokslo mylėtojų draugijai (Jonas ir Antanina Francūzovičiai buvo draugijos nariai). Iš šios bibliotekos į KAVB pateko penkios knygos su spaudu „Biblioteka Duksztanska J. Francuzowicz“.
Konstantinas ir Leopoldas Gorskiai (Salantų dvaras)
Lietuvos ir Lenkijos bajoro, Salantų dvarininko, Telšių apskrities mokyklų garbės globėjo, Varšuvos universiteto rektoriaus, profesoriaus, gamtos mokslų daktaro Konstantino Gorskio (1823 09 08 Salantuose – 1864 09 08 Gardine) asmeninės bibliotekos fragmente KAVB yra 54 leidiniai, taip pat ir dar 24 knygos, priklausiusios jo tėvo Leopoldo Gorskio (1787–1825) asmeninei bibliotekai. K. Gorskis paveldėjo iš savo tėvo Salantų dvarą, kurį administravo jo brolis Vaitiekus Albertas. Salantų dvare K. Gorskis turėjo archyvą ir biblioteką, joje buvo apie 750 tomų knygų įvairiomis kalbomis, dalis jų vėliau atsidūrė Oginskių bibliotekoje Plungėje, o iš ten pateko į Centralinį valstybės knygyną, VDU biblioteką. Gorskiai turėjo herbą „Nalenč“ („Raištis“).
Jaloveckiai (Baltupių, Piotronopolio dvarai)
Dvarininkai Aleksandras bei Florentinas Jaloveckiai turėjo nemažą asmeninę biblioteką, kurią laikė Baltupių dvare (Verkių parapija, dvaras neišliko) ir Piotronopolio dvare (Vidzeniškių parapija, dvaras neišliko). Didelė šios bibliotekos dalis saugoma KAVB: A. Jaloveckio asmeninėje bibliotekoje KAVB yra 400 egz. (328 pavadinimai) knygų.
F. Jaloveckis buvo poetas, rašęs lenkiškai, vertėjas, mokęsis Kražių gimnazijoje ir Vilniuje. Jo asmeninei bibliotekai priklausė 11 knygų, taip pat buvusių ir A. Jaloveckio asmeninėje bibliotekoje. Keli A. Jaloveckio asmeninės bibliotekos dalies, saugomos KAVB, leidiniai anksčiau priklausė Milvydų dvarininkams Juozui Steckevičiui (9 knygos) ir Liudvikui Steckevičiui (3 knygos) bei pijorui Julijonui Miniotui (2 knygos).
Jaloveckių giminės genealoginiai dokumentai, perduoti šios giminės atstovo architekto Romano Jalovecko, yra saugomi Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje Vilniuje (F 369). Dar viena Jaloveckių giminės atšaka (Boleslovas Jaloveckis ir jo sūnus Mečislovas) buvo įsigijusi Saldutiškio dvarą, kurį valdė XIX–XX a.
Jonas Kamenskis, Elena Dorochova (Vidiškių dvaras)
Vidiškių dvarą testamentu iš brolio Aristarcho Pimenovo gavusi Elena Dorochova perėmė ir ankstesnio dvaro savininko Jono Kamenskio asmeninės bibliotekos knygas, ant kurių šalia J. Kamenskio spaudo su giminės herbu „Sleprown“ („Juodvarnis“) atsirado ir pastarosios bibliotekos spaudas. 1924 m. E. Dorochova dvaro valdymą perleido vyrui Joachimui Dorochovui, o pati užsiėmė dvaro bibliotekos, dar 1915 m. pervežtos į Vilnių, tvarkymu. Į KAVB pateko 7 J. Kamenskio, po to E. Dorochovos asmeninės bibliotekos knygos, 7 tik J. Kamenskio bibliotekos knygos ir 4 knygos, priklausiusios tik E. Dorochovos asmeninei bibliotekai Vilniuje.
Felicijonas ir Eustachijus Karpiai (Joniškėlio dvaras)
Į KAVB pateko nemažai Joniškėlio ir Rėkyvos dvarininkų Karpių asmeninių bibliotekų knygų. Galima išskirti Žemaitijos žemių teisėją, Raseinių vėliavininką Felicijoną Karpį, jo sūnų Eustachijų Karpį (1785–1848) bei anūką Felicijoną Karpį (1821–1880) ir Benediktą Pranciškų Karpį, iš Felicijono Karpio paveldėjusį Joniškėlio dvarą (B. P. Karpis vedė savo pusseserę Marijoną, o jos tėvas buvo Felicijonas Karpis).
Joniškėlio dvarą Karpiai įsigijo dar 1723 m., bet Karpių asmeninės bibliotekos knygos į šį dvarą pateko tik XIX a., kai E. Karpis paveldėjo jį iš tėvo pusbrolio Igno Karpio. Ankstyviausia Karpių asmeninės bibliotekos, patekusios į KAVB, dalis, XVIII a. priklausiusi F. Karpiui, buvo sukaupta Rėkyvos dvare, o vėliau pervežta į Joniškėlio dvarą. Iš Eustachijaus tėvo F. Karpio bibliotekos į KAVB pateko dvylika XVII–XVIII a. knygų lotynų, lenkų ir prancūzų kalbomis, kai kuriose jų yra knygos savininko įrašų apie leidinio įsigijimą bei pastabų dėl jų turinio. Vėliau knygos pateko į E. Karpio asmeninę biblioteką.
Motiejus ir Povilas Končos (Šešuolėlių dvaras)
Kelios knygos į KAVB pateko iš Šešuolėlių dvaro (Ukmergės apskr.) savininkų Motiejaus bei Povilo Končų asmeninių bibliotekų. Šešuolėlių dvarininkas P. Konča savo bibliotekos knygoms turėjo spaudą „Pawel Koncza Szeszolki“ su giminės herbu „Ogonczyk“ („Uodegėlė“). KAVB yra trys šios bibliotekos leidiniai: du Adomo Naruševičiaus Lenkijos istorijos tomai ir Mokslo mylėtojų draugijos Vilniuje tęstinis leidinys lenkų kalba, išleistas 1908 m. Vilniuje (P. Konča buvo šios draugijos narys).
M. Konča (1884–1964) buvo lenkų topografas, keliautojas, gimęs ir kurį laiką gyvenęs Šešuolėlių dvare. KAVB saugomas jo turėtas kunigo Juozo Ambraziejaus-Ambrozevičiaus (1855–1915) veikalas lenkų kalba „Lietuvos bitininkas“, išleistas Varšuvoje 1892 m. Jo spaudas liudija, jog M. Konča Lietuvoje gyveno Šešuolėliuose, Širvintose ir Vilniuje.
Zigmantas Koreva (Panevėžiuko dvaras)
Į KAVB taip pat pateko dvi knygos iš Panevėžiuko dvare buvusios Zigmanto Korevos (1898–1945) asmeninės bibliotekos. Z. Koreva buvo paskutinis Korevų giminei XIX–XX a. priklausiusio Panevėžiuko dvaro valdytojas. Korevos turėjo herbą „Habdank“, todėl vienoje jo asmeninės bibliotekos knygoje, saugomoje KAVB, pasirašyta „Zygmund Habdank Korewa Poniewiežyk“.
Kosakovskiai (Vaitkuškio, Lyduokių ir Martyniškio dvarai)
Kosakovskiai – sena Lietuvos ir Lenkijos didikų giminė, gyvenusi Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje bei turėjusi „Juodvarnių“ herbą, grafų titulą. Giminės šaknys siekia XIII a. Mazoviją. Būtent iš Mazovijos kilusi Korvin Kosakovskių giminės šaka. Lietuvoje šios giminės atstovai buvo įsigiję Vaitkuškio dvarą (Ukmergės apskr., Pabaisko valsčiuje), Lyduokių dvarą (Ukmergės apskr., 12 km nuo Ukmergės) ir Martyniškio dvarą (dabartiniame Jonavos raj.).
Vaitkuškio dvarą su biblioteka 1760 m. iš Skorulskių nupirko Vitebsko vaivada Mykolas Kosakovskis. 1857–1862 m. pastatyti neogotikiniai Vaitkuškio dvaro rūmai. XX a. pradžioje šių rūmų bibliotekoje buvo apie 12 000 tomų knygų ir rankraščių įvairiomis kalbomis. Per Pirmąjį pasaulinį karą dalis šios bibliotekos knygų buvo išgrobstyta. Po Vaitkuškių dvaro parceliacijos, įvykusios dėl žemės reformos, dauguma dvaro bibliotekos knygų pateko į Centralinį valstybės knygyną, iš kurio pasklido į kelias Lietuvos bibliotekas: Lietuvos mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekas Vilniuje, dabartinę KAVB Kaune ir kt.
Dalis Vaitkuškio dvaro bibliotekos knygų jau XX a. pradžioje pateko į Lyduokių dvarą, kurį 1907 m. iš H. Voinickio įsigijo Vaitkuškio dvaro savininko Stanislovo Kazimiero Kosakovskio (1837–1905) sūnus Mykolas Stanislovas Kosakovskis (1883–1960). M. S. Kosakovskis šiame dvare suformavo savo asmeninę biblioteką, pavadino ją „Biblioteka Nidocka“. Lyduokių dvare buvo saugomas ir Kosakovskių giminės archyvas, dabar patekęs į Nacionalinę M. Mažvydo biblioteką Vilniuje. Lyduokių dvarą ištiko tas pats parceliacijos likimas, kaip ir Vaitkuškių dvarą. Lietuviškos Lyduokių dvaro bibliotekos knygos liko rūmuose ir po parceliacijos, o 1934 m. dvarą įsigijo architektas Karolis Reisonas su žmona Elena. K. Reisono žmona dvare gyveno ir jį prižiūrėjo.
Nuo XVII a. Kosakovskiai gyveno Stanislovo Kosakovskio įsigytame nedideliame mediniame Martyniškio dvarelyje, kuriame buvo ir šios šakos Kosakovskių asmeninė biblioteka. Asmenines bibliotekas su atitinkamais ženklais knygose turėjo ir Vilniuje gyvenę Kosakovskių giminės atstovai. Iš turtingos Kosakovskių bibliotekos į KAVB pateko kelių šios giminės kartų, gyvenusių Lietuvoje ir Lenkijoje, knygos.
KAVB yra 6 Jozefo Kosakovskio knygos. Vienos jų įraše J. Kosakovskis panaudojo savo tėvo Mykolo Kosakovskio titulus. Taip pat 6 leidiniai pateko iš Kosakovskių bibliotekos Martyniškio dvarelyje. KAVB yra 3 Vilniaus vyskupo Jono Kosakovskio (1755–1800) asmeninės bibliotekos knygos, perduotos jo Vilniaus diecezijos seminarijos bibliotekai. J. Kosakovskis knygose save įvardino „Joannis Nepom. Corvini Kossakowski Eppi Vilnę.“. 2 KAVB esančios knygos yra iš kunigo, prelato, rašytojo Kaliksto Kosakovskio (1794–1866) bibliotekos. Jose įrašyta „Ex Libris Calliksti Korwin – Kossakowski“. Įvairių Kosakovskių Varšuvos bibliotekos leidinių KAVB yra 31 (dalis šių leidinių priklausė Stanislovui Feliksui Fortunatui Kosakovskiui ir po to buvo perkelta į Vaitkuškio dvarą). Visuose juose yra spaudas „Z Księgozbioru Hr. Kossakowskich Warszawa“. Kai kuriuose dar įklijuotas ekslibrisas su Kosakovskių herbu ir užrašu „Nil perdidisti si famam servaveris“ („Nieko nepasieksi, jei tarnausi gandams“). Daugiausiai Kosakovskių giminės asmeninių bibliotekų leidinių į KAVB pateko iš Vaitkuškio dvaro.
Knyga iš pradžių priklausė Kosakovskių asmeninei bibliotekai Vaitkuškių dvare, vėliau pateko į Mykolo Stanislovo Kosakovskio biblioteką jo 1907 m. įsigytame Lyduokių dvare („Biblioteka Nidocka“).
Zbior mow rožnych w czasie Seymu ostatniego szescio – niedzielnego roku 1778 mianych. – Wilna: Drukarnia Krolewska Akademicka, 1778. – (KAVB RS R 48020: įrašas „Z Księgozbioru Wojtkuszkiego Hrabiow Kossakowskich“; įklij. „Biblioteka Nidocka Ex Libris Michala Stanislawa Hr. Korwin – Kossakowskiego No 774“; spaudas „Valstybės Centralinis knygynas“; spaudas „Vytauto Didž. Univ. Biblioteka“).
Knyga priklausė Stanislovui Feliksui, po to Stanislovui Kazimierui Kosakovskiui Vaitkuškių dvare, vėliau pateko į Mykolo Stanislovo Kosakovskio biblioteką jo 1907 m. įsigytame Lyduokių dvare („Biblioteka Nidocka“).
Knygos autorius Cyprian Ksawery Zaborowski (1799–1866) veikalą dovanojo Vaitkuškio dvaro savininkui Stanislovui Kazimierui Kosakovskiui (1837–1905). Iš šios asmeninės bibliotekos knyga pateko į VDU biblioteką, po to į KAVB.
Knygos autorius Stanislovas Cieškovskis (1866–1933, herbas „Dolenga“) dovanojo šį savo leidinį Stanislovui Kosakovskiui (1837 07 03 Vaitkuškyje – 1905 11 04 Vaitkuškyje).
Lopacinskiai (Kairėnų dvaras)
Ignacijus Dominykas Pranciškus Lopacinskis (1822–1882) Kairėnų dvare prie Vilniaus turėjo nemažą asmeninę biblioteką, iš kurios 35 knygos pateko į KAVB. Viena knyga iš pradžių buvo patekusi į Lenkijos karaliaus šambeliono Tomo Ignoto Lopacinskio (1753–1827) asmeninę biblioteką jo paveldėtame Sarijos dvare (yra įklija „Ex Parva Biblioth. Thomae Ignatij Lopacinski Sacr. Reg. Polon. Maj. Camerary“ su Lopacinskių herbu „Lubicz“ ir T. I. Lopacinskio žmonos Šadurskių herbo atmaina), o po to buvo I. D. P. Lopacinskio bibliotekoje Kairėnų dvare. Lopacinskiai šį dvarą valdė nuo 1764 iki 1870 m. (1759 m. dvaras buvo išnuomotas Jonui Dominykui Lopacinskiui, o nuo 1764 m. dvaras jau buvo Jono Dominyko brolio Mikalojaus nuosavybė).
I. D. P. Lopacinskis dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo Lietuvos skyriaus sukilimo vadovybės narys (spaudos ir atsišaukimų redaktorius), vienas iš 1863 m. sudarytos vyriausybės penkių narių. Po sukilimo caro valdžia Kairėnų dvarą buvo nusavinusi, bet leido buvusiems savininkams jame gyventi. I. D. P. gyveno dvare prižiūrint policijai. Po to pasitraukė į Sarijos dvarą (Vitebsko gub.), taip pat priklausiusį Lopacinskiams.
Formaliai Kairėnų dvaras priklausė Lopacinskiams iki 1870 m., kai jį nupirko Juozas Tiškevičius. I. D. P. Lopacinskio biblioteką (apie 7000 tomų) jo sūnus Stanislovas dovanojo Vilniaus mokslo bičiulių draugijos bibliotekai. Šiuo metu knygos iš Lopacinskių Kairėnų dvaro bibliotekos yra pasklidusios, dalis jų yra Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje ir Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje, o kita dalis Kaune, KAVB ir Kauno technologijų universiteto bibliotekoje.
Antanas Medekša (Surmantų dvaras)
KAVB yra saugoma 19 knygų, anksčiau priklausiusių Surmantų dvarininko Antano Medekšos asmeninei bibliotekai. A. Medekša (1844 09 10 Paliesio dvare – 1912 09 29 Vilniuje) turėjo herbą „Lis“ („Lapė“) ir didelę asmeninę biblioteką. Pasak ją tyrinėjusio Raseinių M. Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininko Jono Brigio, šioje bibliotekoje buvo 842 pavadinimų 1 172 tomai knygų ir periodinių leidinių komplektų [2]. Yra išlikęs Antano Medekšos asmeninės bibliotekos Surmantų dvare katalogas (1876 ir 1893 m.). Leidiniai kataloge suskirstyti tematiškai. Jis saugomas Mokslų akademijos bibliotekoje Vilniuje (MAB. F. 75-156).
Juozapas Milošas (Druja)
Į KAVB patiko šešios Juozapo Milošo (1790–1859), Česlovo Milošo prosenelio, asmeninės bibliotekos knygos, buvusios jo dvare Drujoje, Vilniaus gub. (dabar dvaras yra Baltarusijos teritorijoje, jame įkurta sanatorija). 1824 m. Pranciškus Sapiega Drujos ir Čerėjos valdas pardavė buvusiam šių valdų administratoriui iš Lietuvos Serbinų dvaro, Babtų valsčiuje, bajorui J. Milošui. Jis su žmona Eleonora Sopockaite įsikūrė Drujoje, kur pasistatė dvaro rūmus. Milošai valdė Drują iki 1939 m.
Naryškinai (Žagarės dvaras)
KAVB yra dvylika knygų, anksčiau buvusių Dmitrijaus ir Jurgio Naryškinų asmeninėse bibliotekose. D. Naryškinas (1812–1866) Žagarės dvarą įsigijo 1857 m., po to dvarą valdė jo sūnūs Aleksandras ir Georgijus (Jurgis). Dvi D. Naryškino asmeninės bibliotekos knygos jo buvo įsigytos dar gyvenant ne Lietuvoje. Viena jų buvo padovanota D. Naryškinui knygos autoriaus, artilerijos generolo, rašytojo, kariuomenės pedagogo Ivano Gogelio (1770–1834), jam gavus Rusijos kavalerijos korneto laipsnį (žemiausią karininko laipsnį, prilygintą pėstininkų paporučikiui). Dovanojimo įrašą už knygos autorių 1831 05 26 surašė generolas adjutantas Aleksandras Kavelinas. Vėliau D. Naryškinas gavo Rusijos kariuomenės pulkininko laipsnį.
Grafas Jurgis Naryškinas (1848 Sankt Peterburge – 1924 Londone) buvo vedęs rusę Jelizavetą Kneit, buvo Lietuvos rusas, stačiatikis. Jo asmeninės bibliotekos knygos, patekusios į KAVB, daugiausia yra apie šventųjų gyvenimą, stačiatikių cerkvės teoriją ir praktiką. Tik viena J. Naryškino bibliotekos knyga KAVB, įsigyta dar Sankt Peterburge, yra iš teisės srities ir tikriausiai buvo reikalinga jo mokslams. J. Naryškinas, kaip ir jo tėvas, turėjo kamerjunkerio išsilavinimą prie Rusijos imperatoriaus rūmų.
Žagarės dvaro rūmai valdant Naryškinams buvo paversti angliško stiliaus rezidencija su istorizmo laikotarpio neogotikos elementais. Jiems būdingas Tiudorų architektūros stilius arba angliškoji gotika. J. Naryškinas taip pat buvo Žemės ūkio parodų Žagarės dvare iniciatorius.
Juozas Pomarnackis (Bratnavos dvaras)
Bratnavos dvaro (Vilniaus gub., nuo 1843 m. Kauno gubernija) savininkas Juozas Pomarnackis (1765 – po 1843, herbas „Gozdawa“) buvo bibliofilas ir turėjo turtingą biblioteką. Į KAVB pateko 16 šios bibliotekos knygų. J. Pomarnackis dėl savo kraštotyros-archeologijos rinkinio 1838–1840 m. susirašinėjo su istoriku Teodoru Narbutu (yra išlikę T. Narbuto laiškai J. Pomarnackiui į Bratnavą [3] ir J. Pomarnackio laiškai T. Narbutui [4]). Po J. Pomarnackio mirties jo asmeninės bibliotekos knygos pateko į Mokslo bičiulių draugijos Vilniuje biblioteką, iš jos į Lietuvos mokslų akademijos biblioteką Vilniuje, o vėliau į KAVB.
Hermanas Teodoras Rupas (Pakruojo dvaras)
Iš Hermano Teodoro Ropo (1810–1890) asmeninės bibliotekos Pakruojo dvare į KAVB pateko devynios knygos. Tai grožinės, istorijos ir teisės tematikos knygos lotynų, prancūzų, vokiečių kalbomis. H. T. Ropo asmeninės bibliotekos ekslibrisą piešė baronas, muziejininkas, genealogas, dailininkas Artemijus Fiolkerzamas.
Stelmužės dvaro biblioteka
Stelmužės dvarą nuo 1727 m. valdė baronai Fiolkerzamai, kurie dvare turėjo nedidelę asmeninę biblioteką. Fiolkerzamai knygoms naudojo savo ekslibrisą, kuriame vaizduojamas garsusis Stelmužės ąžuolas ir Fiolkerzamų giminės ženklas (sulaužytas ratas su penkiais stipinais – Šv. Kotrynos simbolis). Šį ekslibrisą apie 1890–1900 m. nupiešė menotyrininkas, genealogas, dailininkas Arminas fon Fiolkerzamas (1861–1917). Jis buvo apie 50 caro giminės atstovų ekslibrisų autorius, Kuršo genealogijos komisaras. Su šiuo ekslibrisu KAVB turimos šešios Stelmužės dvaro bibliotekos knygos religine tematika, išleistos XIX–XX a. (5 knygos vokiečių, viena lotynų kalba). Dar 7 knygos iš Stelmužės dvaro bibliotekos KAVB yra be ekslibriso.
1924 m. Fiolkerzamų biblioteką kartu su dvaru perėmė iš Vokietijos kilę baronai Hanai. Vienas Hanų giminės atstovų buvo teisėtas dvaro paveldėtojas iš Vadimo Fiolkerzamo. Vadimas buvo vieno žymiausių šios giminės atstovų Georgo Fridricho Fiolkerzamo anūkas. Baronas G. F. Fiolkerzamas (1764–1848), gimęs Stelmužės dvare, buvo Rusijos valstybės veikėjas, Livonijos civilinis gubernatorius. Iš jo dvarą paveldėjo Karlas Valerianas Fiolkerzamas, vedęs Aleksandrą Valujevą (dvare kartais lankydavosi žymusis šios giminės atstovas Piotras Valujevas), po to jauniausias K. Valeriano sūnus Vadimas Fiolkerzamas, o po Vadimo mirties – jo sūnėnas Herbertas Eduardas fon Hanas. Iš jo dvaro biblioteką paveldėjęs Gerhardas Hanas.
Fiolkerzamų asmeninės bibliotekos likimą tyrinėjusi Lietuvos istorijos instituto mokslininkė Inga Ilarienė [5] liudija, jog 1937 m. spalio 16 d. Vaclovo Biržiškos raštu Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos darbuotoja Marija Čilvinaitė buvo įgaliota paimti į VDU biblioteką 119 Stelmužės dvaro bibliotekos knygų, kurias bibliotekai padovanojo G. Hahnas. Pasak I. Ilarienės, XX a. 6–7 deš. Stelmužės dvaro asmeninė biblioteka buvo išsklaidyta po įvairias Lietuvos bibliotekas: 11 knygų 1956 m. pateko į Kauno medicinos instituto biblioteką (dabartinio LSMU biblioteką, jų likimas nežinomas), 26 knygos 1967 m. pateko į Kauno viešąją biblioteką (dabartinę KAVB, šiuo metu žinoma apie 13 Stelmužės dvaro bibliotekos knygų KAVB), 53 knygos pateko į Vilniaus universiteto biblioteką (šiuo metu ten saugomos 29 Stelmužės dvaro bibliotekos knygos), KTU bibliotekai liko 13 Stelmužės dvaro bibliotekos knygų.
Dėkojame Stelmužės dvaro istoriją ir biblioteką tyrinėjusioms Simonai Burokaitei [6] ir Ingai Ilarienei [7] bei šio krašto kartu su Lietuvos istorijos institutu įgyvendinto projekto „Gyvoji istorija“ dalyviams [8] už vertingą informaciją.
Piotras Stolypinas (Kalnaberžės dvaras)
Dvi knygos, saugomos KAVB fonde, buvo dovanotos vienam carinės Rusijos žemės reformos iniciatorių Piotrui Stolypinui (1862–1911). Vienoje šių knygų įrašyta pastaba, jog knyga rasta Stolypino dvaro bibliotekoje Kalnaberžėje (Kėdainių apskr.). Abi knygas, istorines apžvalgas apie spaudą carinės Rusijos pietvakarių krašte ir rusus Varšuvoje 1815–1895 m., jam dovanojo šių leidinių autorius, rusų publicistas, valdininkas Aleksejus Sidorovas (1864–1931).
P. Stolypinas 1869–1874 m. ir 1889–1902 m. gyveno tėvo 1869 m. įsigytame Kalnaberžės dvare, vėliau čia leisdavo vasaras, manoma, būtent Lietuvoje susipažino su vienkiemių ūkio sistema, kurią vėliau bandė įdiegti visoje Rusijos imperijoje. Stolypinų šeimai dvaras priklausė iki 1914 m.
Veryhos-Darevskiai (Stajki)
Į KAVB pateko ir dvi knygos iš garsios kunigaikščių Veryhų-Darevskių giminės, turėjusios herbą „Vasilisa“ su įvairiomis Gedimino stulpų modifikacijomis. Lenkų istoriko Antonio Prohaskos istorijos apybraižų knyga apie Lietuvą ir Lenkiją XV a. buvo Kazimiero (Leono Pranciškaus) Veryhos-Darevskio (1850–1890) asmeninėje bibliotekoje, o lenkų rašytojo, publicisto Vladislovo Syrokomlės (1823–1862) kelionių po Lietuvą aprašymai „Wyciecki po Litwie w promieniach od Wilna“ priklausė Artemijaus Veryhos-Darevskio asmeninei bibliotekai.
A. Veryha-Darevskis (1816–1884) buvo dvaro Stajki (Vitebsko apskr.) savininkas, studijavo Vilniaus universitete, yra parašęs kūrinių lenkų ir baltarusių kalbomis, dėl dalyvavimo 1863 m. sukilime (buvo vienas sukilimo organizatorių Vitebsko apskrityje) buvo ištremtas į Sibirą, o jo dvaras Stajki konfiskuotas.
Zabielos (Apytalaukio dvaras)
Karolio ir Matildos Zabielų Apytalaukio dvare (Kėdainių apskr.) buvo sukaupta turtinga asmeninė biblioteka. Zabieloms dvaras priklausė nuo XIX a. vidurio iki 1939 m.
