1. Jūs esate čia:  
  2. Pradžia
  3. Parodos
  4. Teminės leidinių parodos
  5. Kaunas
Felicija Bortkevičienė ir valstiečių liaudininkų spauda

Felicija Bortkevičienė ir valstiečių liaudininkų spauda

Valstiečių liaudininkų spauda buvo leidžiama ilgą laiką, turėjo platų bendradarbių ir korespondentų tinklą bei dar iki Nepriklausomybės subrandintą skaitytoją ir leidybos tradicijas. Dviejų pagrindinių valstiečių liaudininkų periodinių leidinių „Lietuvos ūkininko“ ir „Lietuvos žinių“ ilgametė redaktorė buvo Felicija Bortkevičienė (1873–1945). Ji rūpinosi „Lietuvos ūkininko“ leidybos atnaujinimu 1918 m., o sutvarkiusi šio žurnalo leidybos organizacinius reikalus jo vairą perleido kitiems. Iš pradžių F. Bortkevičienė dar pasirašinėjo „Lietuvos ūkininko“ redaktore (nors iš tiesų žurnalą redagavo A. Rimka, J. Strimaitis, V. Oškinis), bet jau nuo 1927 m. oficialusis ir faktiškasis redaktoriai sutapo – juo tapo Vincas Oškinis, o žurnalą leido „Varpo“ akcinė bendrovė.

Felicija Bortkevičienė. Foto Atelier „Zinaida“. Kaunas. 20 a. 4 deš. KTU bibl. Retų leid. fondas. Atv. 678.

Prie „Lietuvos žinių“ vairo F. Bortkevičienė liko ilgesnį laiką, nors faktiški laikraščio redaktoriai taip pat buvo kiti asmenys. F. Bortkevičienė prisiėmė vieną svarbiausių opozicinio leidinio prievolių – atsakomybę už laikraštyje skelbiamus straipsnius, karikatūras. 1922–1936 m. ji pasirašinėjo „Lietuvos žinių“ redaktore ir cenzūrai konfiskavus laikraščio numerius, iškėlus bylas jo redakcijai prisiėmė visą atsakomybę dėl skiriamų baudų ar keliamų bylų. Taip dėl gausybės bylų, vaikščiojimo po teismus, cenzūros ir valdžios įstaigas nebuvo trikdomas laikraščio darbas, kuriuo užsiėmė faktiškieji redaktoriai K. Grinius, P. Ruseckas, B. Sruoga, A. Sugintas, P. Dailidė, J. Strimaitis, J. Pronskus. Nuo 1932 m. „Lietuvos žinių“ redaktoriumi tapo Jonas Kardelis, 1936 m. perėmęs ir oficialaus laikraščio redaktoriaus pareigas.

„Lietuvos žinios“ buvo ne tik populiarios, bet ir kovingos – laikraštyje netrūko polemikos, valdžios kritikos. Spaudos bylų skaičiumi laikraštis buvo neabejotinas rekordininkas tarp visų Lietuvoje leidžiamų periodinių leidinių. Tai, kad gausios spaudos bylos laikraščio nenuskandino, galima paaiškinti jo leidėjų, bendradarbių, F. Bortkevičienės autoritetu visuomenėje, leidybine patirtimi, laikraščio išsikovota vieta tarpukario Lietuvos panoramoje. „Lietuvos žinios“ ne kartą buvo laikinai uždarytos, tačiau tais atvejais buvo leidžiamos kitais pavadinimais tol, kol buvo atnaujinamas „Lietuvos žinių“ leidimas. 1928 04 05 – 1928 05 vietoje „Lietuvos žinių“ išėjo „Mūsų Vilniaus žinios“. 1935 06 13 – 1935 07 13 ėjo „Naujoji banga“, 1936 04 23 – 1936 07 09 vietoj „Lietuvos žinių“ ėjo „Žinios“, nes laikraštis eilinį kartą buvo nubaustas šešių mėnesių uždarymu ir 10 000 litų bauda už Benito Musolinio sūnaus pašiepimą [1].

1923 m. F. Bortkevičienė buvo paminėta septyniolikoje bylų dėl „Lietuvos žinių“ ir „Lietuvos ūkininko“. Galima būtų išskirti I Seimo rinkimų kompanijos įkarštyje F. Bortkevičienei skirtą 1000 litų baudą už visuomenės kurstymą nepasitikėti valdžia straipsnyje „Rinkimų kova ir Poincare Klaipėdos klausimu“ [2]. Didelį atgarsį turėjo F. Bortkevičienės uždarymas į kalėjimą 1925 m. spalio 13 d. ir „Lietuvos žinių“ Nr. 228 konfiskavimas. Spalio pabaigoje F. Bortkevičienė buvo išpirkta iš kalėjimo, o surinktų lėšų likutis turėjo sudaryti laikraščio baudų fondą [3]. Laikraščio baudų fondas iš tiesų pravertė. Jau 1925 m. Nr. 290 buvo sulaikytas dėl tariamo vyriausybės autoriteto žeminimo [4]. 1926 m. sausį kilo nauja byla dėl V. Petrulio karikatūros „Lietuvos žiniose“ ir straipsnelių apie jį [5]. 1926 m. buvo konfiskuotas Nr. 23 už straipsnį „Naujakuriai ir užsienio paskola“ dėl kunigo J. Vailokaičio skerdyklos [6]. „Lietuvos žinių“ 1926 m. Nr. 43 konfiskuotas dėl straipsnio „Naujų eksperimentų beieškant“, o Nr. 46 – dėl paklausimo, kuo remiantis konfiskuotas Nr. 43 [7]. Tų pačių metų Nr. 69 konfiskuotas už straipsnį „Rasputino dvasia“, o Nr. 93 – už straipsnį „Piktšašiai ant visuomenės kūno“ [8]. 1927 m. „Lietuvos žinios“ nubaustos už tai, kad Nr. 153 vietoje cenzūros išbrauktų frazių paliko tuščią vietą [9]. 1931 m. birželio 27 d. „Lietuvos žinių“ redaktorė F. Bortkevičienė Kauno karo komendanto nubausta 300 Lt bauda už netikrų žinių skleidimą [10].

Valstiečių liaudininkų rinkiminė agitacija „Lietuvos žiniose“ ir „Lietuvos ūkininke“ nedaug kuo skyrėsi nuo agitacinio laikraščio tono ne rinkimų metu. Oponentų darbų demaskavimas ir kritika, laikraščių numerių konfiskacija (ypač „Lietuvos žinių“), galima sakyti, buvo šių periodinių leidinių vizitinė kortelė. „Lietuvos žinių“ rinkimų agitacijoje galima būtų išskirti efektyvų karikatūrų panaudojimą, už kai kurias jų atskiri laikraščių numeriai buvo konfiskuoti, o redaktorei F. Bortkevičienei iškeltos baudžiamosios bylos. Prieš pat rinkimus karikatūros buvo spausdinamos su eiliuotais posmeliais. „Lietuvos ūkininke“ didžioji dalis rinkiminės agitacijos ir karikatūrų buvo persispausdinama iš „Lietuvos žinių“, tai liudijo šio leidinio priklausomybę nuo valstiečių liaudininkų ir „Lietuvos žinių“. „Lietuvos ūkininkas“ daugiau rašė kaimo žmonėms ir nebuvo orientuotas į populiarią kultūrinę-šviečiamąją žurnalistiką, skirtą visų pirma miesto inteligentijai. „Lietuvos ūkininkas“ buvo kiek nuosaikesnės tematikos negu „Lietuvos žinios“, kartais nukentėdavo ne tiek dėl savo pozicijos, kiek dėl atgarsio į „Lietuvos žinių“ aktualijas. „Lietuvos ūkininko“ spaudos bylos buvo labiau ekonominio pobūdžio su politiniu prieskoniu, pvz., P. Karvelio byla su „Lietuvos ūkininko“ redaktore F. Bortkevičiene. „Lietuvos ūkininko“ redakcija suabejojo, iš kur P. Karvelis turi tiek pinigų dvarui pirkti, o šis įsižeidė dėl minėto įtarimo piktnaudžiavus tarnybine padėtimi [11]. Priešrinkiminis straipsnis, kuriame buvo pateikta plati panorama galimų piktnaudžiavimų tarnybine padėtimi, liko neužbaigtas dėl iškeltos bylos, o byla greit buvo nutraukta rinkimams praėjus.

F. Bortkevičienė buvo ne tik „Lietuvos ūkininko“ ir „Lietuvos žinių“ atsakingoji redaktorė, turėjusi pakelti šių leidinių vargus bei spaudos bylas, bet ir viena „Varpo“ akcinės bendrovės ir jos spaustuvės organizatorių, ji rūpinosi spaustuvės reikalais, žurnalų ir laikraščių leidyba. „Varpo“ bendrovės spaustuvė spausdino ne tik valstiečių liaudininkų „Lietuvos ūkininką“ ir „Lietuvos žinias“, bet ir visus varpininkų leidinius. „Varpo“ bendrovės pastate, tuo metu Laisvės al. 60 (dabar Laisvės al. 84, pastatas, kuriame įsikūrusi legendinė spurginė), ji ne tik dirbo, bet ir gyveno, todėl po 1927 m. sprogimo šiame pastate ji patyrė nemažai streso ne tik kaip „Varpo“ bendrovės direktorė bei „Lietuvos žinių“ redaktorė, bet ir kaip tiesioginė liudininkė, sprogimą pajautusi savo kailiu. Neatsitiktinai po šio pasikėsinimo į valstiečių liaudininkų sąjungos būstinę bei jos spaudos centrą pasipylė užuojauta ne tik valstiečiams liaudininkams, „Lietuvos žinioms“, bet ir asmeniškai F. Bortkevičienei. „Varpo“ direktorės ir „Lietuvos žinių“ redaktorės butas buvo numatytas ir naujose patalpose Gedimino g. 38 (dabar Gedimino g. 46). Šiame tarnybiniame bute F. Bortkevičienė negyveno nuolat.

Nors F. Bortkevičienė buvo silpnos sveikatos, jos būdas, kovingumas, atkaklus tikslo siekimas suformavo kietos, „geležinės“ moters įvaizdį. Tokia ji buvo vaizduojama ir karikatūrose – karingai kovojanti už savo prenumeratorius. F. Bortkevičienė buvo mėgiama karikatūristų tiek dėl jos susikurto veiklios valstietės liaudininkės, sugebančios susitarti su vyrais, įvaizdžio, tiek dėl to, kad ji nepyko šaržuojama ar pašiepiama. Valstiečių liaudininkų partijoje F. Bortkevičienė buvo didelis autoritetas, niekad nesiekė jokių postų, buvo kovotoja idealistė. Gal todėl politinėse karikatūrose ji buvo vaizduojama kaip kovojančių pusių taikdarė, tarpininkė, net ir valstiečių liaudininkų partijos skilimo akivaizdoje. Ji visada veikė pagal principą „mažiau kalbų, daugiau darbų“. Neatsitiktinai Lietuvos Steigiamojo Seimo narių autografų albume ji pasirašė prie pasakymo „Mažiau žodžių, mažiau kyšių, bet daugiau darbo ir susipratimo – viskas bus gerai“. [12] Tai galėtų būti ir F. Bortkevičienės viso gyvenimo moto.

1. „Lietuvos žinios“ uždarytos vienam mėnesiui už melagingų žinių skleidimą // Lietuvos aidas. – 1928, bal. 16, p. 6; „Lietuvos žinių“ nubaudimo proga // Lietuvos aidas. – 1928, bal. 17, p. 1.
2. 1000 litų pabaudos „Lietuvos žinioms“ // Lietuvos žinios. – 1923, bal. 4, p. 1; „Lietuvos žinių“ ir „Lietuvos ūkininko“ bylos // Lietuvos žinios. – 1923, lapkr. 30, p. 1–2; „Liet. Žinių“ ir „Liet. ūkininko“ redaktorės p. Bortkevičienės bylos // Lietuvos žinios. – 1923, gruod. 13, p. 2.
3. Konfiskuotas „Lietuvos Žinių“ sekmad. 228 numeris. Redaktorė p. Bortkevičienė baudžiama kalėjimu // Lietuvos žinios. – 1925, spal. 13, p. 1; Dėl ko konfiskuotos „L. Žinios“? // Lietuvos žinios. – 1925, spal. 15, p. 1; P. F. Bortkevičienė iš kalėjimo išpirkta // Lietuvos žinios. – 1925, spal. 27, p. 1.
4. Ar „L. Žinios“ žemino vyriaus. autoritetą: 290 Nr. sulaikymo proga // Lietuvos žinios. – 1926, saus. 9, p. 2.
5. Feljetonui medžiaga: Pirmoji karikatūros byla // Lietuvos žinios. – 1926, saus. 20, p. 1.
6. „Lietuvos Žinios“ konfiskuotos dėl kunigo Vailokaičio skerdyklos // Lietuvos žinios. – 1926, vas. 4, p. 1.
7. Naujų eksperimentų belaukiant // Lietuvos žinios. – 1926, vas. 23, p. 1; Konfiskuotas šiandienos „Liet. žin.“ numeris: [laikraščio numeris, išėjęs kaip kitas numeris, jau be konfiskuoto straipsnio] // Lietuvos žinios. – 1926, vas. 23, p. 1; Dėl ko konfiskuota „L. Žinios“: P. Vidaus Reik. Min. Seimo nario K. Kregždės paklausimas // Lietuvos žinios. – 1926, vas. 25, p. 1–2; Vėl konfiskuotos „L. Žinios“ // Lietuvos žinios. – 1926, vas. 26, p. 1.
8. Už ką konfiskuotas „Lietuvos Žinių“ 69 numeris? // Lietuvos žinios. – 1926, kov. 27, p. 1; Dėl ko konfiskuotas „Lietuvos Žinių“ Nr. 93 iš balandžio 24 d. // Lietuvos žinios. – 1926, geg. 4, p. 2.
9. Nubausta „Liet. Žinios“ // Socialdemokratas. – 1927, liep. 21, p. 4.
10. Nubaudė „Lietuvos Žinių“ redaktorių // Socialdemokratas. – 1931, birž. 27, p. 6.
11. Negalima daugiau tylėti // Lietuvos ūkininkas. – 1924, Nr. 24, p. 2; Nr. 25, p. 2; Nr. 27, p. 2; Nr. 28, p. 3; P. Karvelio byla su „Lietuvos Ūkininko“ Red. dėl įžeidimo // Lietuvos žinios. – 1925, vas. 10, p. 1.
12. Lietuvos Steigiamojo Seimo narių autografų albumas pirmosioms metinėms sukaktuvėms paminėti gegužės 15 d. 1920–1921: [F. Bortkevičienė pasirašė prie pasakymo: „Mažiau žodžių, mažiau kyšių, bet daugiau darbo ir susipratimo – viskas bus gerai“]. – Kaunas: [s.n.], 1921.
 
 
Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys
Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė
 
 
 
Skaityti daugiau
Po architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio Kauną pasidairius: architekto projektuoti ar rekonstruoti namai Kaune

Po architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio Kauną pasidairius: architekto projektuoti ar rekonstruoti namai Kaune

Šioje architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio (1893 03 10 Linkaučiuose, Linkuvos valsč. – 1993 05 21 Vilniuje) 130-osioms gimimo metinėms paminėti skirtoje parodoje pasivaikščiosime po Laikinąją sostinę tokią, kokią ją įsivaizdavo ir bandė kurti vienas žymiausių Kauno architektų. Parodoje nemėginame atskleisti visų architekto sumanymų, nesiekiame konceptualaus jo kūrybos vertinimo, nesigiliname į jo asmenybės vingius, tiesiog chronologiškai einame nuo objekto prie objekto rodydami, ką architektas V. Landsbergis-Žemkalnis Kaunui yra sukūręs, kas neišliko ar labai pasikeitė, bet vis tiek paliko ryškų pėdsaką Kauno architektūroje. V. Landsbergis-Žemkalnis jau buvo pristatytas parodoje „Laikinosios sostinės architektai“, taip pat keliose kitose Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro rengtose parodose. Šiuo pasivaikščiojimu, skirtu specialiai V. Landsbergio-Žemkalnio projektuotiems ar rekonstruotiems namams tarpukario Kaune, siekiame atkreipti dėmesį, kiek daug ir kokių įsimintinų objektų galime sieti su šio talentingo, Romoje mokslus baigusio architekto vardu. Architekto kelią Kaune pradėjęs įsimintinu savo pusbrolio Juozo Landsbergio namu, pastatęs pirmąjį daugiaaukštį Kaune (Mozės Chaimsono namą), jis ir toliau projektavo daug gyvenamųjų namų, kurie savaip žavūs. Bet kūrybinę brandą jis pasiekė suprojektavęs ir pastatęs tokius svarbius ir didelius visuomeninės paskirties objektus kaip „Pienocentras“ (pastatas įvertintas garbės diplomu už architektūrą 1937 m. Paryžiaus parodoje), Kauno apskrities savivaldybės rūmai, Kūno kultūros rūmai, Tyrimų laboratorija, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (už šį pastatą autorius pirmasis gavo Prekybos, pramonės ir amatų rūmų ką tik įsteigtą apdovanojimą: „Darbo žvaigždės“ pirmo laipsnio ordiną). V. Landsbergio-Žemkalnio architektūros stilių galima apibūdinti kaip funkcionalų modernizmą, kurio ryškiausias pavyzdys yra Tyrimų laboratorija. Kai kuriems objektams V. Landsbergis-Žemkalnis projektavo ir baldus bei kitas vidaus interjero detales. Jo projektuotų baldų ir dabar galima pamatyti Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, Antano Žmuidzinavičiaus memorialiniame muziejuje, Tado ir Julijos Petkevičių name, dabartiniame Kauno muzikiniame teatre ir kitur. Kurdamas vidaus interjerą V. Landsbergis-Žemkalnis bendradarbiavo ir su kitais architektais (įsimintiniausias to pavyzdys – J. Muralio kirpyklos interjeras, kurtas architekto Arno Funko) ir, aišku, su įvairių sričių inžinieriais, statybų rangovais, baldų gamybos meistrais. Tad kviečiame pakeliauti po architekto V. Landsbergio-Žemkalnio Kauną ir surasti jame sau mielų kampelių.

1. Bankininko, Lietuvos kariuomenės teismo teisėjo, pulkininko leitenanto, V. Landsbergio-Žemkalnio pusbrolio Juozo Landsbergio namas. Pastatytas 1926 m. pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą iš S. Nekrošienės 1925 08 25 įsigytame sklype Kalnų g. 8A (vėliau V. Putvinskio g. 8A, o dabar V. Putvinskio g. 14). 

Name buvo įsikūrusi Prancūzijos pasiuntinybė. Pats V. Landsbergis-Žemkalnis noriai pozavo šio namo statybos nuotraukoms, tai buvo pirmasis jo statinys Kaune, kuriam vykdė statybos techninę priežiūrą pagal savo parengtą projektą. Namo savininkas J. Landsbergis dėl šeimyninių aplinkybių bei asmeninių priežasčių (apie tai daugiau virtualioje parodoje „Modernizmo kodas: K. Donelaičio gatvė“) šiame name gyveno neilgai.

2. Batų krautuvės Kaune savininko, vieno Centralinio žydų banko steigėjų Salomono Sandlerio ir jo žmonos Genijos namas. Statytas 1926–1927 m. pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą, namo adresas buvo Maironio g. 4 (pastatas neišlikęs).
 
Namo savininkai gyveno bute Kęstučio g. 18, o savo namo butus nuomojo. 1933 07 18 namas buvo parduotas ir perėjo Antano Dičmono nuosavybėn. Kai kurie šio namo nuomininkai 1931 m. apsigyveno kitame pagal arch. V. Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatytame daugiabutyje, Mozės Chaimsono name (Grigorijus Volfas, Ilja Volfas).
 
 
3. „Varpo“ bendrovės spaustuvės pastatas (perstatytas šioje vietoje buvęs ir bankrutavęs „Laferme“ tabako fabrikas). V. Landsbergio-Žemkalnio projektas, įgyvendintas 1927 m. Gedimino g. 38 (dabar Gedimino g. 46).
 
„Varpo“ spaustuvę nuspręsta perkelti į Gedimino gatvę po to, kai 1926 m. buvo susprogdinta valstiečiams liaudininkams priklausiusi spaustuvė (tuo metu Laisvės al. 60). Pirmame pastato aukšte, kaip ir ankstesniame spaustuvės name, buvo numatytas tarnybinis butas, spausdinimo mašinų, laikraščių administracijos, ekspedicijos, laikraščių, žurnalų ir knygų įrišimo patalpos. Antrame aukšte buvo įsikūrusios valstiečių liaudininkų leidinių redakcijos, spaustuvės administracija, linotipai ir tekstų rinkėjai.
 
 
4. SSRS pasiuntinybės, M. Yčo namo rekonstrukcija. Atlikta 1928 m. Laisvės al. 4 (dabar Laisvės al. 10).
 
Architektas V. Landsbergis-Žemkalnis parengė kelis šio namo trečio aukšto užstatymo ir kairiojo flygelio pristatymo projekto variantus, iš kurių pasirinko paprastesnįjį, be puošybos elementų. Ankstesni namo papuošimai turėjo būti nuimti, trečio aukšto langų dydis turėjo atitikti pirmo ir antro aukšto langų išmatavimus. Pastato duris architektas užsakė lietuviškas, pagamintas baldų fabrike „Universal“ Kaune, Jonavos g. 77.
 
 
5. Dailininko, Šaulių sąjungos pirmininko Antano Žmuidzinavičiaus namas. Projektas ir statybos techninė priežiūra 1928 m. atlikta V. Landsbergio-Žemkalnio.
 
Iš pradžių namas buvo dviejų aukštų. 1929 m. pradžioje, pagal vėlesnį V. Landsbergio-Žemkalnio projektą, leista pristatyti namui trečiąjį aukštą, bet jo pristatymas užtruko beveik dešimtmetį. Namo adresas buvo V. Putvinskio g. 38, vėliau V. Putvinskio g. 40 (dabar V. Putvinskio g. 64, Antano Žmuidzinavičiaus memorialinis muziejus). Namo išorė pasižymi architektui V. Landsbergiui-Žemkalniui būdingais „banguojančiais“ langų rėmais. Pagal architekto projektą suformuotos ir dvi terasos kieme, išnaudojant sklypo prie šlaito privalumus.
 
Gydytoja odontologė, Šaulių moterų sąjungos pirmininkė Marija Putvinskaitė-Žmuidzinavičienė, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir jų dukra Giedrė gyveno namo antrame aukšte, trečiame aukšte buvo A. Žmuidzinavičiaus dailės studija, o pirmą aukštą namo savininkai nuomodavo. 1930–1931 m. name buvo įsikūręs Švedijos konsulatas, dirbo ir gyveno Švedijos Garbės konsulas Ulrikas C. J. Pihlbladas. Name taip pat trumpai dirbo ir gyveno rašytojas Henris Parlandas. A. ir M. Žmuidzinavičiai gyveno atskiruose kambariuose, Marijos kambaryje buvo ir jos stomatologinis kabinetas, kur kartą dantis taisėsi ir pats Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Namų vidaus interjeras buvo su tautiniais motyvais ir įdomiomis spalvinėmis interjero detalėmis bei V. Landsbergio-Žemkalnio ir Žmuidzinavičių dukros Giedrės projektuotais baldais. Beveik visas vidaus interjeras, baldai yra išsaugoti. Namo interjerą galima apžiūrėti nuo 1966 m. (po A. Žmuidzinavičiaus mirties) veikiančiame memorialiniame muziejuje. Eksponuoti gausiai A. Žmuidzinavičiaus kauptai velnių kolekcijai name 1965 m. atidarytas atskiras muziejus, o 1982 m. šiam muziejui pastatytas trijų aukštų priestatas. 
 
 
6. Karmelitų parapijos namai Kaune. Projektą V. Landsbergis-Žemkalnis parengė 1928 m., namai pastatyti 1929 m. Gedimino g. 1 (dabar Gedimino g. 3).
 
Architektas turėjo vykdyti Karmelitų parapijos namų statybos techninę priežiūrą, bet iš 1928 10 17 rašto Kauno miesto policijos III nuovados viršininkui matyti, jog dėl nežinomų priežasčių šio darbo atsisakė. 
 
 
7. Dr. J. Basanavičiaus karo ligoninės rekonstrukcija. Atlikta 1929 m. Vytauto pr. 35 (dabar Vytauto pr. 49). 
 
V. Landsbergis-Žemkalnis užfiksavo pastatų būklę iki rekonstrukcijos ir jos eigoje (keletas vaizdų saugomi LLMA, V. Landsbergio-Žemkalnio fonde). Kai kuriuose pastatuose buvo atliekamas kapitalinis remontas, tačiau buvo ir rekonstrukcijos elementų, pavyzdžiui, išardytos senos pertvaros ir suformuotas naujas koridorius.
 
 
8. VDU akių, ausų, nosies ir gerklės ligų klinika. Statyta 1929–1930 m. Vytauto pr. 35A (dabar Lietuvos kariuomenės J. Basanavičiaus karo medicinos tarnyba, Vytauto pr. 49).
 
Kliniką projektavęs V. Landsbergis-Žemkalnis labai kruopščiai vykdė techninę statybos priežiūrą, vedė statybos darbų dienoraštį, kuriame surašė kiekvienos dienos atliktus arba neatliktus darbus, suregistravo visus klinikos statybos eigoje pateiktus brėžinius, darbų eiga buvo fiksuojama nuotraukose, kurių dalis dabar saugoma LLMA, V. Landsbergio-Žemkalnio fonde. Iš nuotraukų galima matyti, jog rūmų statyboje V. Landsbergiui-Žemkalniui asistavo būsimas architektas Adas Lukošaitis (tuo metu dar studentas). Namo centrinėje dalyje, rūsyje, buvo numatyta valgykla, o pirmame aukšte – auditorija studentų užsiėmimams bei klinikos biblioteka. Vienoje pastato pusėje buvo akių, kitoje – ausų, nosies ir gerklės klinikos. Jau pastatytoje akių klinikoje dirbo, operavo V. Landsbergio-Žemkalnio žmona Ona Jablonskytė-Landsbergienė.
 
 
9. Rašytojo Justino Tumėno ir gydytojos Vandos Mingailaitės-Tumėnienės namas. Projektas parengtas V. Landsbergio-Žemkalnio, namas pastatytas 1929 m. iš Hypatijos Yčienės įsigijus sklypą Parodos g. 12A (dabar Parodos g. 18) namo statybai.
 
Namo projektavimui ir statybai pasamdytas, pasak V. Mingailaitės-Tumėnienės, draugų rekomenduotas, neseniai mokslus užsienyje baigęs, dar nepatyręs architektas V. Landsbergis-Žemkalnis. V. Mingailaitė-Tumėnienė jo projektavimu ir konsultacijomis dėl namo statybos nebuvo patenkinta, nes, pasak jos, architektas mokėjęs gražiai piešti, bet pasirodęs prastas inžinierius ir statytojas. V. Landsbergis-Žemkalnis įkalbėjo savininkę neimti statybos rangovo visai statybai, buvo samdomi keli rangovai (LLMA yra šių rangovų pateikti pasiūlymai, sąskaitos), o architektas, pasak V. Mingailaitės-Tumėnienės, ar dėl nepatyrimo, ar dėl apsileidimo pridarė daug klaidų. Ji pripažino, kad namo fasadas tikrai atrodė gražiai, moderniai ir net impozantiškai, pastatas buvo iškilęs aukščiau kitų, toliau nuo gatvės. Nuo vartelių iki jo vedė iš pradžių mediniai, o po to mūriniai laiptai, iš abiejų pusių apsodinti krūmais. Bet prie namo nebuvo privažiavimo, nes neužteko vietos tam keliui, kuris buvo suplanuotas. Be to, išaugus namo statybos sąmatai, architektas V. Mingailaitę-Tumėnienę įkalbėjo sumažinti namo kubatūrą ir dėl to nukentėjo keletas namo kambarių, ypač miegamieji antrame aukšte. Mediniai langai neatitiko mūrinių angų dydžio ir teko tas angas perdirbinėti, kalti, todėl išaugo namo statybos kaina. Vis dėlto savininkė pripažino, jog jos pagrindinis noras turėti gražų, modernų namą nors ir ne taip sklandžiai, kaip tikėjosi, bet buvo išpildytas [1].
 
 
10. Katalikų veikimo centro namas Kaune. Rekonstrukcijos projektą parengė V. Landsbergis-Žemkalnis 1931 m., namo adresas Laisvės al. 31A (dabar šioje vietoje rekonstruotas pastatas Laisvės al. 59A).
 
 
11. Kooperatininko Petro Šalčiaus namas. Pastatytas 1930 m. V. Putvinskio g. 6 (dabar V. Putvinskio g. 12).
 
Namas išskirtinis dėl gatvės fasado vidurinės dalies išsikišusios dalies (2–4 pastato aukštas) bei laiptuoto stogo. Panašų architektūrinį sprendimą V. Landsbergis-Žemkalnis parinko ir daugiaaukščiam Mozės Chaimsono namui. 1994 m. spalio 28 d. ant namo V. Putvinskio g. 12 iškilmingai atidengta memorialinė lenta: „Čia 1922–1958 m. gyveno žymiausias Lietuvos kooperacijos teoretikas ir praktikas, ūkio istorijos tyrinėtojas, ekonomikos mokslų daktaras profesorius akademikas Petras Šalčius ir rašytoja Antanina Gustaitytė-Šalčiuvienė“. 
 
Name gyveno keletas žymių nuomininkų. Viena jų – diplomatė, URM darbuotoja, agentūros ELTA vadovė, Spaudos ir informacijos departamento direktorė, žurnalistė, XXVII knygos mėgėjų draugijos narė Magdalena Avietėnaitė. 2017 m. ant namo V. Putvinskio g. 12 įrengta grupinė memorialinė lenta: „Šiame name yra gyvenę pirmosios Lietuvos respublikos valstybės ir mokslo veikėjai: prof. Zigmas Žemaitis, Stasys Lozoraitis (vyresnysis), prof. Juozas Tonkūnas, Antanas Tumėnas, Magdalena Avietėnaitė“.
 
 
12. Valstybės teatras. Rekonstrukcija atlikta 1930 m. pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą (ankstesnės rekonstrukcijos V. Dubeneckio 1923 m. ir M. Songailos 1925 m.) Laisvės al. 51 (dabar Laisvės al. 91, Kauno valstybinis muzikinis teatras).
 
Rekonstrukcija atlikta kiek įmanoma išlaikant ankstesnes istorinio pastato proporcijas bei išsaugant ankstesnių rekonstrukcijų interjero detales. Tačiau neišvengta kai kurių griovimo darbų, ypač iš Kęstučio gatvės pusės, įgyvendinant teatro praplėtimo sumanymus. Suformuotos naujos orkestro patalpos, artistų, repeticijų kambariai, dekoracijų erdvė, kuri tiesiogiai sujungta su scena, pristačius antro aukšto flygelį išplėsta fojė žiūrovams, bufetas ir rūkomasis. Šie darbai, ypač dekoracijų patalpos, atlikti labai skubotai. Šiais laikais rekonstruojant pastatą nustatyta, jog naujos konstrukcijos buvo sumontuotos neišliejus joms tvirtų pamatų. Teatro pirmo ir antro aukšto fojė V. Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo baldus, kurie išliko teatre iki šių dienų.
 
 
13. Manufaktūros urmo prekybininko Mozės Chaimsono ir jo žmonos Malkos daugiabutis gyvenamasis namas. Projektas parengtas 1930 m., namas pastatytas 1931 m. Maironio g. 5 (dabar Maironio g. 13).
 
Tai pirmasis daugiaaukštis (septynių aukštų) namas tarpukario Kaune, dar vadintas Kauno „dangoraižiu“. Projektuodamas šį namą V. Landsbergis-Žemkalnis pasinaudojo architektų iš Rygos M. Ormidoffo ir M. Herzbergo eskizais.
 
Pirmuose trijuose aukštuose buvo įrengti prabangūs butai (po du kiekviename aukšte). Viename tokių butų trečiajame aukšte gyveno namo savininkai. Po keturis kuklesnius butus buvo ketvirtajame ir penktajame aukštuose, dar kuklesni, skirti tarnams, – pusrūsyje ir mansardoje.
 
Namas turi paradinę ir ūkinę laiptinę, atskirtas stikline sienele. Paradinėje laiptinėje išliko lifto šachta su autentiškomis durimis, bet lifto įranga jau senokai išmontuota. 1930 metais dar nebaigto įrengti Chaimsonų namo penktame aukšte apsigyveno dailininkas Mstislavas Dobužinskis, atsikraustęs į Kauną 1929 metais. Savo bute, kuriame gyveno iki 1933 m., jis buvo atidaręs privačią meno studiją. Penktame aukšte taip pat gyveno statybos rangovas Jechielis Kaplanas, kuris buvo V. Landsbergio-Žemkalnio projektuotos Tyrimų laboratorijos statybos rangovas. Moterų kirpyklą ir kosmetikos kabinetą namo pirmame aukšte turėjo ten pat gyvenęs Juozas Rubšys. 
 
 
14. „Pienocentro“ centriniai rūmai. Projektas parengtas 1930 m., rūmai pastatyti 1931 m.  Laisvės al. 29A (dabar Laisvės al. 55).
 
Modernus sėkmingai visoje Lietuvoje veikusios „Pienocentro“ bendrovės administracinis pastatas yra vienas ryškiausių modernizmo architektūros pavyzdžių Laikinojoje sostinėje. Pirmame aukšte buvo nuomojamos komercinės paskirties patalpos. Akį traukė didžiuliai vitrininiai langai ir vienas pagrindinių pastato akcentų – anksčiau švietęs ir klientus viliojęs stogelis. Pirmame aukšte buvo „Pienocentro“ bendrovės pieno baras, užkandinė ir parduotuvė (užkandinės staliukai buvo pastato kieme). Dalyje antro aukšto ir trečiame aukšte buvo įsikūrusi „Pienocentro“ bendrovės administracija. „Pienocentro“ pastate taip pat buvo įsikūrusi garsi Juozo Muralio kirpykla, pirmame aukšte vyrų skyrius, antrame – moterų. Ketvirto dešimtmečio viduryje prisijungus J. Muralio broliui Kazimierui ir Mozės Chaimsono name gyvenusiam Juozui Rubšiui ši kirpykla pavadinta „MRM“. „Pienocentro“ pastate gražiai atsiskleidė dviejų architektų bendradarbiavimas. Išskirtinį J. Muralio kirpyklos interjerą kūrė architektas Arnas Funkas. Be to, „Pienocentro“ bendrovės posėdžių salės baldai buvo suprojektuoti architekto Broniaus Elsbergo. V. Landsbergio-Žemkalnio projektuotas „Pienocentro“ centrinių rūmų pastatas įvertintas garbės diplomu už architektūrą 1937 m. Paryžiaus parodoje.
 
 
15. Vatikano diplomatinė atstovybė, nunciatūra. Projektas parengtas 1930 m., atstovybė pastatyta 1931 m. V. Putvinskio g. 34 (dabar V. Putvinskio g. 56, Kauno menininkų namai). Į Vaikų ligoninę pertvarkyta 1932 m.
 
Nors ši Italijos Renesanso laikotarpį primenanti architektūros mokslus Italijoje pabaigusio architekto vila buvo statyta specialiai Vatikano nunciatūrai ir naujajam jos pasiuntiniui Riccardo Bartoloni, bet pablogėjus Lietuvos santykiams su Vatikanu diplomatinė Vatikano atstovybė šiame pastate taip ir neįsikūrė. Trūkstant patalpų vaikų gydymo įstaigoms, vila buvo pritaikyta ligoninei ir joje 1932 m. įsikūrė Vandos Mingailaitės-Tumėnienės vadovaujama Vaikų ligoninė, išbuvusi šiame pastate iki pat 1940 m. V. Mingailaitė-Tumėnienė atsiminimuose rašė, jog šioje viloje įsikūrė anksčiau, nei ji buvo pastatyta, t. y., 1929 m. Realiai Vaikų ligoninė iš tikrųjų šiame pastate veikė kiek anksčiau, negu buvo oficialiai perduotas pastatas, bet ne anksčiau nei 1931 m. Pastato pirmame aukšte suprojektuotos sustumiamos pertvaros, turėjusios skirti kanceliariją, darbo kambarį, valgomąjį kambarį, oranžeriją ir saloną, palengvino užduotį pritaikyti pastatą Vaikų ligoninei. Vilos salė buvo pritaikyta auditorijai studentams, o patalpos šalia – erdviam rentgeno kabinetui ir perrišimo kambariui. Nors pastatą pritaikius Vaikų ligoninei viduje jis neteko dalies šio modernizmo architektūros pastato patrauklumo, bet išoriškai jis gražiai įsikomponavo į šlaito aplinką, solidžiai atrodo laiptai, vedantys į šiek tiek nuo gatvės atitrauktą pastatą.
 
 
16. Gydytojo Juozo Žemgulio namas. Pastatytas 1931 m. K. Donelaičio g. 4 (dabar K. Donelaičio g. 14). 
 
Medžiaga apie šį namą virtualioje parodoje „Modernizmo kodas: K. Donelaičio gatvė“.
 
 
17. Agronomo, visuomenės veikėjo, vieno iš Lietuvos motociklistų klubo įkūrėjų, diplomato Petro Klimo brolio, Sergijaus Klimo (1885–1941) gyvenamas trijų aukštų namas. Projektą parengė V. Landsbergis-Žemkalnis 1931 m., namas pastatytas 1932 m. Kęstučio g. 7D / Vaidilutės g. (dabar Vaidilutės g. 4). 1939 m. prie namo pristatytas antrasis korpusas, statybos darbus prižiūrėjo Adas Lukošaitis. Nauji namo savininkai buvo Kazys ir Bronė Škirpos.
 
 
18. Marijos ir Prano Mašiotų gyvenamas namas. Projektas parengtas 1931 m. Namas pastatytas 1933 m. K. Donelaičio g. 2A (dabar K. Donelaičio g. 4).
 
Medžiaga apie šį namą virtualioje parodoje „Modernizmo kodas: K. Donelaičio gatvė“.
 
 
19. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio namas-biuras. Pastatytas 1932 m. K. Donelaičio g. 16 (dabar K. Donelaičio g. 38). 
 
Medžiaga apie šį namą virtualioje parodoje „Modernizmo kodas: K. Donelaičio gatvė“.
 
 
20. Apskrities savivaldybės ir Valstybės saugumo departamento rūmai. Statyti 1932–1933 m. Vytauto pr. 67  / Laisvės al. 6 (dabar Vytauto pr. 94).
 
V. Landsbergis-Žemkalnis sutartyje su Kauno apskrities valdyba dėl apskrities savivaldybės rūmų statybos įsipareigojo, kad jo projektuojamų rūmų sąmata būtų suderinta su Karo butų skyriaus išleistu kainoraščiu atsižvelgiant į rinkos kainas, bet neviršijant 50 litų už kubinį metrą visuomeninės paskirties patalpų ir 60 litų už kubinį metrą butų [2]. Prie Kauno apskrities savivaldybės rūmų iš kiemo pusės V. Landsbergis-Žemkalnis taip pat 1933 m. suprojektavo Kauno apskrities savivaldybės rūmų garažą (garažas neišliko, jį nugriovus buvo pradėta prie rūmų lipdyti priestatus).