Laikinosios sostinės mada buvo kontrastinga: joje atsispindi įvairių visuomenės sluoksnių požiūris į tai, kas dera ir kas nedera aprangoje bei kaip reikėtų reaguoti į pasaulinės mados tendencijas. Tarpukariu Paryžiaus mada buvo savotiškas etalonas, į kurį bent jau reklamose lygiavosi tiek kičinės gatvės mados kūrėjai, tiek pripažinti, gerą vardą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje turintys siuvėjai.
Paryžiaus mados tarpukario Kaune: skeptiškas požiūris ir kopijavimas
Kosmopolitiškam ir įvairių mados renginių išlepintam šiuolaikiniam žmogui madų tendencijos, atkeliaujančios iš įvairiausių pasaulio šalių, atrodo savaime suprantamos. Tačiau noras rengtis madingai bei žengti koja kojon su pasauline mada tarpukario Kaune nebuvo toks įprastas ir visapusiškai palaikomas. Pavyzdžiui, visiems gerai žinomame „Moters“ žurnale buvo atstovaujama ta visuomenės dalis, kuri madą bei jos tendencijas vertino skeptiškai. Kai kam atrodė, kad noras rengtis madingai – nepatriotiškas ir net žalingas. Aklas madų vaikymasis, kaip teigė jie, kenkia šeimos ir visuomenės gerovei, išstumia tautiškus elementus aprangoje. Jei būtų buvusi jų valia, tai, galima numanyti, geltonkasės lietuvaitės iki šiol dėvėtų tik tautinius kostiumus ar prastą parėdą marškonį ir kaip velnias kryžiaus bijotų gundančių ar moteriškumą atskleidžiančių drabužių.
Žinoma, būta ir ne tokios kategoriškos nuomonės: kai kurie pripažino, kad rengtis madingai nėra blogai. Tačiau tokiu atveju kritikos strėlės buvo nukreiptos į kai kurių šalių madų specifiką: pasak jų, Paryžiaus mada mums netinkanti dėl klimato, o drabužiai iš Vokietijos tiesiog demonstruoja prastą skonį. Mums gi labiau tinkanti šiaurietiška mada ar Anglijos sportinės mados tendencijos. Ir nėra ko, pasak jų, pataikauti madai, dėvint ažūrines kojines, permatomus drabužius šaltu metų laiku ar išleidžiant paskutinius pinigus madingam drabužiui.
Visgi toks skeptiškas požiūris į Paryžiaus madą ir natūralų norą rengtis madingai nevyravo ir beveik neturėjo įtakos mados raidai Kaune. Kažin ar rastume Laikinosios sostinės siuvyklos, skrybėlių dirbtuvės ar mados salono reklamą, kurioje nebūtų pabrėžta, kad ten viskas siuvama pagal paskutinę Paryžiaus madą. Kiek siuvėjų iš tos gausybės tikrai žinojo pasaulinės mados tendencijas ir į jas reagavo, dabar jau niekas nepasakys. Nors straipsnyje „Kauno siuvėjai turi gerą vardą“ paminėti tik keli geriausi, tačiau ne vienas žymus Kauno siuvėjas turėjo gerą vardą.
Aukštosios mados užuomazgos
Ar Laikinosios sostinės mada turėjo savo veidą? Vienareikšmiškai galima teigti, kad Kaune susiformavo kelios siuvėjų mokyklos, taikiusios savo sukirpimo metodus ir propagavusios savitą mados supratimą. Ar tai buvo pakankamai originalu, jog galėtume kalbėti apie tam tikras drabužių kolekcijas? Tikriausiai, ne. Savų statkevičių tuo metu dar neturėjome. Savo drabužių sukirpimo metodais bei siuvėjų rengimo kursais, išugdžiusiais gero lygio amatininkus, garsėjo Volfas Jalovas, Juozas Bernotas, Andrius Grincevičius, Juozas Močiškis, Kirilas Dubošinas ir kt. Jų pagrindinis tikslas buvo pigiai ir gerai pasiūti drabužį, pasiūlyti kuo paprastesnį sukirpimą, kad kitų siuvėjų darbas taptų lengvesnis. Bet aukštosios mados jie nekūrė. Siuvėjai, aišku, atsižvelgė į pasaulinės mados tendencijas, kartais jas kopijavo. Galima drąsiai teigti, jog Kauną operatyviai pasiekdavo madingos sukirpimo tendencijos, kurios vyravo renkantis drabužių ilgį, formą, stilių. Siuvėjai naudojo tam tikras madingas medžiagas (pvz., tvidą, kailius) ir aksesuarus (plunksnas ir pan.). Kaip visiškai naują dalyką pasaulinėje praktikoje galima paminėti vyrų kostiumų reformą, inicijuotą žurnalo „Mūsų Vilnius“ redaktoriaus Vinco Uždavinio. Mados atžvilgiu tai nebuvo išskirtinis drabužis, tačiau siekta padaryti kostiumą patogesniu bei pasiūti jį paprasčiau ir pigiau.
Visgi bandymų kurti aukštąją madą būta. Pavyzdžiui, Zojos Kempinskienės skrybėlių salono modeliai, pritaikyti konkretiems žmonėms, gaminti kolekcijų principu. Požiūrį į madą kaip į meną bandė formuoti Stasė Gudonytė-Bizokienė savo įsteigtoje moterų amato meno mokykloje bei moterų rūbų braižybos, kirpimo ir siuvimo, skrybėlių dirbimo kursuose. Siuvimo praktikai atlikti buvo skirtas mokyklai priklausantis moterų drabužių salonas. Jame buvo priimami užsakymai, kuriuos atliko amatų mokyklos ir prie jos veikusių drabužių siuvimo kursų moksleivės. Kursų dalyvės pačios bandė kurti madingus drabužius, atsižvelgdamos į mados tendencijas, o ne aklai jas kopijuodamos. Į mokymo procesą buvo įtrauktas ir įvairių parodų, muziejų lankymas. Kursai pasižymėjo laisva mados traktuote, kurios trūko J. Bernoto, K. Dubošino, A. Grincevičiaus, V. Jalovo, Vl. Rimšos ir kitų organizuotiems kursams, kuriuose buvo mokoma siūti pagal jų vadovų sistemą, buvo propaguojama Paryžiaus mada, tarpukaryje virtusi mados etalonu. Reikia pripažinti, kad nors šie kursai ir neskatino kūrybiškumo, tačiau pagal šių siuvėjų meistrų parengtas supaprastinto sukirpimo sistemas pagrindinių sukirpimo ir siuvimo principų išmoko kelios siuvėjų kartos.
Parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys, vyrens. bibliotekininkė Gabrielė Gibavičienė, vyr. bibliotekininkė Edita Rudminaitė, bibliotekininkė Agnė Zakaravičiūtė, vyrens. bibliotekininkė Austėja Krištaponytė
