Šioje architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio (1893 03 10 Linkaučiuose, Linkuvos valsč. – 1993 05 21 Vilniuje) 130-osioms gimimo metinėms paminėti skirtoje parodoje pasivaikščiosime po Laikinąją sostinę tokią, kokią ją įsivaizdavo ir bandė kurti vienas žymiausių Kauno architektų. Parodoje nemėginame atskleisti visų architekto sumanymų, nesiekiame konceptualaus jo kūrybos vertinimo, nesigiliname į jo asmenybės vingius, tiesiog chronologiškai einame nuo objekto prie objekto rodydami, ką architektas V. Landsbergis-Žemkalnis Kaunui yra sukūręs, kas neišliko ar labai pasikeitė, bet vis tiek paliko ryškų pėdsaką Kauno architektūroje. V. Landsbergis-Žemkalnis jau buvo pristatytas parodoje „Laikinosios sostinės architektai“, taip pat keliose kitose Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro rengtose parodose. Šiuo pasivaikščiojimu, skirtu specialiai V. Landsbergio-Žemkalnio projektuotiems ar rekonstruotiems namams tarpukario Kaune, siekiame atkreipti dėmesį, kiek daug ir kokių įsimintinų objektų galime sieti su šio talentingo, Romoje mokslus baigusio architekto vardu. Architekto kelią Kaune pradėjęs įsimintinu savo pusbrolio Juozo Landsbergio namu, pastatęs pirmąjį daugiaaukštį Kaune (Mozės Chaimsono namą), jis ir toliau projektavo daug gyvenamųjų namų, kurie savaip žavūs. Bet kūrybinę brandą jis pasiekė suprojektavęs ir pastatęs tokius svarbius ir didelius visuomeninės paskirties objektus kaip „Pienocentras“ (pastatas įvertintas garbės diplomu už architektūrą 1937 m. Paryžiaus parodoje), Kauno apskrities savivaldybės rūmai, Kūno kultūros rūmai, Tyrimų laboratorija, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (už šį pastatą autorius pirmasis gavo Prekybos, pramonės ir amatų rūmų ką tik įsteigtą apdovanojimą: „Darbo žvaigždės“ pirmo laipsnio ordiną). V. Landsbergio-Žemkalnio architektūros stilių galima apibūdinti kaip funkcionalų modernizmą, kurio ryškiausias pavyzdys yra Tyrimų laboratorija. Kai kuriems objektams V. Landsbergis-Žemkalnis projektavo ir baldus bei kitas vidaus interjero detales. Jo projektuotų baldų ir dabar galima pamatyti Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, Antano Žmuidzinavičiaus memorialiniame muziejuje, Tado ir Julijos Petkevičių name, dabartiniame Kauno muzikiniame teatre ir kitur. Kurdamas vidaus interjerą V. Landsbergis-Žemkalnis bendradarbiavo ir su kitais architektais (įsimintiniausias to pavyzdys – J. Muralio kirpyklos interjeras, kurtas architekto Arno Funko) ir, aišku, su įvairių sričių inžinieriais, statybų rangovais, baldų gamybos meistrais. Tad kviečiame pakeliauti po architekto V. Landsbergio-Žemkalnio Kauną ir surasti jame sau mielų kampelių.
1. Bankininko, Lietuvos kariuomenės teismo teisėjo, pulkininko leitenanto, V. Landsbergio-Žemkalnio pusbrolio Juozo Landsbergio namas. Pastatytas 1926 m. pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą iš S. Nekrošienės 1925 08 25 įsigytame sklype Kalnų g. 8A (vėliau V. Putvinskio g. 8A, o dabar V. Putvinskio g. 14).
Name buvo įsikūrusi Prancūzijos pasiuntinybė. Pats V. Landsbergis-Žemkalnis noriai pozavo šio namo statybos nuotraukoms, tai buvo pirmasis jo statinys Kaune, kuriam vykdė statybos techninę priežiūrą pagal savo parengtą projektą. Namo savininkas J. Landsbergis dėl šeimyninių aplinkybių bei asmeninių priežasčių (apie tai daugiau virtualioje parodoje „Modernizmo kodas: K. Donelaičio gatvė“) šiame name gyveno neilgai.
2. Batų krautuvės Kaune savininko, vieno Centralinio žydų banko steigėjų Salomono Sandlerio ir jo žmonos Genijos namas. Statytas 1926–1927 m. pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą, namo adresas buvo Maironio g. 4 (pastatas neišlikęs).
Namo savininkai gyveno bute Kęstučio g. 18, o savo namo butus nuomojo. 1933 07 18 namas buvo parduotas ir perėjo Antano Dičmono nuosavybėn. Kai kurie šio namo nuomininkai 1931 m. apsigyveno kitame pagal arch. V. Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatytame daugiabutyje, Mozės Chaimsono name (Grigorijus Volfas, Ilja Volfas).
3. „Varpo“ bendrovės spaustuvės pastatas (perstatytas šioje vietoje buvęs ir bankrutavęs „Laferme“ tabako fabrikas). V. Landsbergio-Žemkalnio projektas, įgyvendintas 1927 m. Gedimino g. 38 (dabar Gedimino g. 46).
„Varpo“ spaustuvę nuspręsta perkelti į Gedimino gatvę po to, kai 1926 m. buvo susprogdinta valstiečiams liaudininkams priklausiusi spaustuvė (tuo metu Laisvės al. 60). Pirmame pastato aukšte, kaip ir ankstesniame spaustuvės name, buvo numatytas tarnybinis butas, spausdinimo mašinų, laikraščių administracijos, ekspedicijos, laikraščių, žurnalų ir knygų įrišimo patalpos. Antrame aukšte buvo įsikūrusios valstiečių liaudininkų leidinių redakcijos, spaustuvės administracija, linotipai ir tekstų rinkėjai.
4. SSRS pasiuntinybės, M. Yčo namo rekonstrukcija. Atlikta 1928 m. Laisvės al. 4 (dabar Laisvės al. 10).
Architektas V. Landsbergis-Žemkalnis parengė kelis šio namo trečio aukšto užstatymo ir kairiojo flygelio pristatymo projekto variantus, iš kurių pasirinko paprastesnįjį, be puošybos elementų. Ankstesni namo papuošimai turėjo būti nuimti, trečio aukšto langų dydis turėjo atitikti pirmo ir antro aukšto langų išmatavimus. Pastato duris architektas užsakė lietuviškas, pagamintas baldų fabrike „Universal“ Kaune, Jonavos g. 77.
5. Dailininko, Šaulių sąjungos pirmininko Antano Žmuidzinavičiaus namas. Projektas ir statybos techninė priežiūra 1928 m. atlikta V. Landsbergio-Žemkalnio.
Iš pradžių namas buvo dviejų aukštų. 1929 m. pradžioje, pagal vėlesnį V. Landsbergio-Žemkalnio projektą, leista pristatyti namui trečiąjį aukštą, bet jo pristatymas užtruko beveik dešimtmetį. Namo adresas buvo V. Putvinskio g. 38, vėliau V. Putvinskio g. 40 (dabar V. Putvinskio g. 64, Antano Žmuidzinavičiaus memorialinis muziejus). Namo išorė pasižymi architektui V. Landsbergiui-Žemkalniui būdingais „banguojančiais“ langų rėmais. Pagal architekto projektą suformuotos ir dvi terasos kieme, išnaudojant sklypo prie šlaito privalumus.
Gydytoja odontologė, Šaulių moterų sąjungos pirmininkė Marija Putvinskaitė-Žmuidzinavičienė, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir jų dukra Giedrė gyveno namo antrame aukšte, trečiame aukšte buvo A. Žmuidzinavičiaus dailės studija, o pirmą aukštą namo savininkai nuomodavo. 1930–1931 m. name buvo įsikūręs Švedijos konsulatas, dirbo ir gyveno Švedijos Garbės konsulas Ulrikas C. J. Pihlbladas. Name taip pat trumpai dirbo ir gyveno rašytojas Henris Parlandas. A. ir M. Žmuidzinavičiai gyveno atskiruose kambariuose, Marijos kambaryje buvo ir jos stomatologinis kabinetas, kur kartą dantis taisėsi ir pats Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Namų vidaus interjeras buvo su tautiniais motyvais ir įdomiomis spalvinėmis interjero detalėmis bei V. Landsbergio-Žemkalnio ir Žmuidzinavičių dukros Giedrės projektuotais baldais. Beveik visas vidaus interjeras, baldai yra išsaugoti. Namo interjerą galima apžiūrėti nuo 1966 m. (po A. Žmuidzinavičiaus mirties) veikiančiame memorialiniame muziejuje. Eksponuoti gausiai A. Žmuidzinavičiaus kauptai velnių kolekcijai name 1965 m. atidarytas atskiras muziejus, o 1982 m. šiam muziejui pastatytas trijų aukštų priestatas.
6. Karmelitų parapijos namai Kaune. Projektą V. Landsbergis-Žemkalnis parengė 1928 m., namai pastatyti 1929 m. Gedimino g. 1 (dabar Gedimino g. 3).
Architektas turėjo vykdyti Karmelitų parapijos namų statybos techninę priežiūrą, bet iš 1928 10 17 rašto Kauno miesto policijos III nuovados viršininkui matyti, jog dėl nežinomų priežasčių šio darbo atsisakė.
7. Dr. J. Basanavičiaus karo ligoninės rekonstrukcija. Atlikta 1929 m. Vytauto pr. 35 (dabar Vytauto pr. 49).
V. Landsbergis-Žemkalnis užfiksavo pastatų būklę iki rekonstrukcijos ir jos eigoje (keletas vaizdų saugomi LLMA, V. Landsbergio-Žemkalnio fonde). Kai kuriuose pastatuose buvo atliekamas kapitalinis remontas, tačiau buvo ir rekonstrukcijos elementų, pavyzdžiui, išardytos senos pertvaros ir suformuotas naujas koridorius.
8. VDU akių, ausų, nosies ir gerklės ligų klinika. Statyta 1929–1930 m. Vytauto pr. 35A (dabar Lietuvos kariuomenės J. Basanavičiaus karo medicinos tarnyba, Vytauto pr. 49).
Kliniką projektavęs V. Landsbergis-Žemkalnis labai kruopščiai vykdė techninę statybos priežiūrą, vedė statybos darbų dienoraštį, kuriame surašė kiekvienos dienos atliktus arba neatliktus darbus, suregistravo visus klinikos statybos eigoje pateiktus brėžinius, darbų eiga buvo fiksuojama nuotraukose, kurių dalis dabar saugoma LLMA, V. Landsbergio-Žemkalnio fonde. Iš nuotraukų galima matyti, jog rūmų statyboje V. Landsbergiui-Žemkalniui asistavo būsimas architektas Adas Lukošaitis (tuo metu dar studentas). Namo centrinėje dalyje, rūsyje, buvo numatyta valgykla, o pirmame aukšte – auditorija studentų užsiėmimams bei klinikos biblioteka. Vienoje pastato pusėje buvo akių, kitoje – ausų, nosies ir gerklės klinikos. Jau pastatytoje akių klinikoje dirbo, operavo V. Landsbergio-Žemkalnio žmona Ona Jablonskytė-Landsbergienė.
9. Rašytojo Justino Tumėno ir gydytojos Vandos Mingailaitės-Tumėnienės namas. Projektas parengtas V. Landsbergio-Žemkalnio, namas pastatytas 1929 m. iš Hypatijos Yčienės įsigijus sklypą Parodos g. 12A (dabar Parodos g. 18) namo statybai.
Namo projektavimui ir statybai pasamdytas, pasak V. Mingailaitės-Tumėnienės, draugų rekomenduotas, neseniai mokslus užsienyje baigęs, dar nepatyręs architektas V. Landsbergis-Žemkalnis. V. Mingailaitė-Tumėnienė jo projektavimu ir konsultacijomis dėl namo statybos nebuvo patenkinta, nes, pasak jos, architektas mokėjęs gražiai piešti, bet pasirodęs prastas inžinierius ir statytojas. V. Landsbergis-Žemkalnis įkalbėjo savininkę neimti statybos rangovo visai statybai, buvo samdomi keli rangovai (LLMA yra šių rangovų pateikti pasiūlymai, sąskaitos), o architektas, pasak V. Mingailaitės-Tumėnienės, ar dėl nepatyrimo, ar dėl apsileidimo pridarė daug klaidų. Ji pripažino, kad namo fasadas tikrai atrodė gražiai, moderniai ir net impozantiškai, pastatas buvo iškilęs aukščiau kitų, toliau nuo gatvės. Nuo vartelių iki jo vedė iš pradžių mediniai, o po to mūriniai laiptai, iš abiejų pusių apsodinti krūmais. Bet prie namo nebuvo privažiavimo, nes neužteko vietos tam keliui, kuris buvo suplanuotas. Be to, išaugus namo statybos sąmatai, architektas V. Mingailaitę-Tumėnienę įkalbėjo sumažinti namo kubatūrą ir dėl to nukentėjo keletas namo kambarių, ypač miegamieji antrame aukšte. Mediniai langai neatitiko mūrinių angų dydžio ir teko tas angas perdirbinėti, kalti, todėl išaugo namo statybos kaina. Vis dėlto savininkė pripažino, jog jos pagrindinis noras turėti gražų, modernų namą nors ir ne taip sklandžiai, kaip tikėjosi, bet buvo išpildytas [1].
10. Katalikų veikimo centro namas Kaune. Rekonstrukcijos projektą parengė V. Landsbergis-Žemkalnis 1931 m., namo adresas Laisvės al. 31A (dabar šioje vietoje rekonstruotas pastatas Laisvės al. 59A).
11. Kooperatininko Petro Šalčiaus namas. Pastatytas 1930 m. V. Putvinskio g. 6 (dabar V. Putvinskio g. 12).
Namas išskirtinis dėl gatvės fasado vidurinės dalies išsikišusios dalies (2–4 pastato aukštas) bei laiptuoto stogo. Panašų architektūrinį sprendimą V. Landsbergis-Žemkalnis parinko ir daugiaaukščiam Mozės Chaimsono namui. 1994 m. spalio 28 d. ant namo V. Putvinskio g. 12 iškilmingai atidengta memorialinė lenta: „Čia 1922–1958 m. gyveno žymiausias Lietuvos kooperacijos teoretikas ir praktikas, ūkio istorijos tyrinėtojas, ekonomikos mokslų daktaras profesorius akademikas Petras Šalčius ir rašytoja Antanina Gustaitytė-Šalčiuvienė“.
Name gyveno keletas žymių nuomininkų. Viena jų – diplomatė, URM darbuotoja, agentūros ELTA vadovė, Spaudos ir informacijos departamento direktorė, žurnalistė, XXVII knygos mėgėjų draugijos narė Magdalena Avietėnaitė. 2017 m. ant namo V. Putvinskio g. 12 įrengta grupinė memorialinė lenta: „Šiame name yra gyvenę pirmosios Lietuvos respublikos valstybės ir mokslo veikėjai: prof. Zigmas Žemaitis, Stasys Lozoraitis (vyresnysis), prof. Juozas Tonkūnas, Antanas Tumėnas, Magdalena Avietėnaitė“.
12. Valstybės teatras. Rekonstrukcija atlikta 1930 m. pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą (ankstesnės rekonstrukcijos V. Dubeneckio 1923 m. ir M. Songailos 1925 m.) Laisvės al. 51 (dabar Laisvės al. 91, Kauno valstybinis muzikinis teatras).
Rekonstrukcija atlikta kiek įmanoma išlaikant ankstesnes istorinio pastato proporcijas bei išsaugant ankstesnių rekonstrukcijų interjero detales. Tačiau neišvengta kai kurių griovimo darbų, ypač iš Kęstučio gatvės pusės, įgyvendinant teatro praplėtimo sumanymus. Suformuotos naujos orkestro patalpos, artistų, repeticijų kambariai, dekoracijų erdvė, kuri tiesiogiai sujungta su scena, pristačius antro aukšto flygelį išplėsta fojė žiūrovams, bufetas ir rūkomasis. Šie darbai, ypač dekoracijų patalpos, atlikti labai skubotai. Šiais laikais rekonstruojant pastatą nustatyta, jog naujos konstrukcijos buvo sumontuotos neišliejus joms tvirtų pamatų. Teatro pirmo ir antro aukšto fojė V. Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo baldus, kurie išliko teatre iki šių dienų.
13. Manufaktūros urmo prekybininko Mozės Chaimsono ir jo žmonos Malkos daugiabutis gyvenamasis namas. Projektas parengtas 1930 m., namas pastatytas 1931 m. Maironio g. 5 (dabar Maironio g. 13).
Tai pirmasis daugiaaukštis (septynių aukštų) namas tarpukario Kaune, dar vadintas Kauno „dangoraižiu“. Projektuodamas šį namą V. Landsbergis-Žemkalnis pasinaudojo architektų iš Rygos M. Ormidoffo ir M. Herzbergo eskizais.
Pirmuose trijuose aukštuose buvo įrengti prabangūs butai (po du kiekviename aukšte). Viename tokių butų trečiajame aukšte gyveno namo savininkai. Po keturis kuklesnius butus buvo ketvirtajame ir penktajame aukštuose, dar kuklesni, skirti tarnams, – pusrūsyje ir mansardoje.
Namas turi paradinę ir ūkinę laiptinę, atskirtas stikline sienele. Paradinėje laiptinėje išliko lifto šachta su autentiškomis durimis, bet lifto įranga jau senokai išmontuota. 1930 metais dar nebaigto įrengti Chaimsonų namo penktame aukšte apsigyveno dailininkas Mstislavas Dobužinskis, atsikraustęs į Kauną 1929 metais. Savo bute, kuriame gyveno iki 1933 m., jis buvo atidaręs privačią meno studiją. Penktame aukšte taip pat gyveno statybos rangovas Jechielis Kaplanas, kuris buvo V. Landsbergio-Žemkalnio projektuotos Tyrimų laboratorijos statybos rangovas. Moterų kirpyklą ir kosmetikos kabinetą namo pirmame aukšte turėjo ten pat gyvenęs Juozas Rubšys.
14. „Pienocentro“ centriniai rūmai. Projektas parengtas 1930 m., rūmai pastatyti 1931 m. Laisvės al. 29A (dabar Laisvės al. 55).
Modernus sėkmingai visoje Lietuvoje veikusios „Pienocentro“ bendrovės administracinis pastatas yra vienas ryškiausių modernizmo architektūros pavyzdžių Laikinojoje sostinėje. Pirmame aukšte buvo nuomojamos komercinės paskirties patalpos. Akį traukė didžiuliai vitrininiai langai ir vienas pagrindinių pastato akcentų – anksčiau švietęs ir klientus viliojęs stogelis. Pirmame aukšte buvo „Pienocentro“ bendrovės pieno baras, užkandinė ir parduotuvė (užkandinės staliukai buvo pastato kieme). Dalyje antro aukšto ir trečiame aukšte buvo įsikūrusi „Pienocentro“ bendrovės administracija. „Pienocentro“ pastate taip pat buvo įsikūrusi garsi Juozo Muralio kirpykla, pirmame aukšte vyrų skyrius, antrame – moterų. Ketvirto dešimtmečio viduryje prisijungus J. Muralio broliui Kazimierui ir Mozės Chaimsono name gyvenusiam Juozui Rubšiui ši kirpykla pavadinta „MRM“. „Pienocentro“ pastate gražiai atsiskleidė dviejų architektų bendradarbiavimas. Išskirtinį J. Muralio kirpyklos interjerą kūrė architektas Arnas Funkas. Be to, „Pienocentro“ bendrovės posėdžių salės baldai buvo suprojektuoti architekto Broniaus Elsbergo. V. Landsbergio-Žemkalnio projektuotas „Pienocentro“ centrinių rūmų pastatas įvertintas garbės diplomu už architektūrą 1937 m. Paryžiaus parodoje.
15. Vatikano diplomatinė atstovybė, nunciatūra. Projektas parengtas 1930 m., atstovybė pastatyta 1931 m. V. Putvinskio g. 34 (dabar V. Putvinskio g. 56, Kauno menininkų namai). Į Vaikų ligoninę pertvarkyta 1932 m.
Nors ši Italijos Renesanso laikotarpį primenanti architektūros mokslus Italijoje pabaigusio architekto vila buvo statyta specialiai Vatikano nunciatūrai ir naujajam jos pasiuntiniui Riccardo Bartoloni, bet pablogėjus Lietuvos santykiams su Vatikanu diplomatinė Vatikano atstovybė šiame pastate taip ir neįsikūrė. Trūkstant patalpų vaikų gydymo įstaigoms, vila buvo pritaikyta ligoninei ir joje 1932 m. įsikūrė Vandos Mingailaitės-Tumėnienės vadovaujama Vaikų ligoninė, išbuvusi šiame pastate iki pat 1940 m. V. Mingailaitė-Tumėnienė atsiminimuose rašė, jog šioje viloje įsikūrė anksčiau, nei ji buvo pastatyta, t. y., 1929 m. Realiai Vaikų ligoninė iš tikrųjų šiame pastate veikė kiek anksčiau, negu buvo oficialiai perduotas pastatas, bet ne anksčiau nei 1931 m. Pastato pirmame aukšte suprojektuotos sustumiamos pertvaros, turėjusios skirti kanceliariją, darbo kambarį, valgomąjį kambarį, oranžeriją ir saloną, palengvino užduotį pritaikyti pastatą Vaikų ligoninei. Vilos salė buvo pritaikyta auditorijai studentams, o patalpos šalia – erdviam rentgeno kabinetui ir perrišimo kambariui. Nors pastatą pritaikius Vaikų ligoninei viduje jis neteko dalies šio modernizmo architektūros pastato patrauklumo, bet išoriškai jis gražiai įsikomponavo į šlaito aplinką, solidžiai atrodo laiptai, vedantys į šiek tiek nuo gatvės atitrauktą pastatą.
16. Gydytojo Juozo Žemgulio namas. Pastatytas 1931 m. K. Donelaičio g. 4 (dabar K. Donelaičio g. 14).
Medžiaga apie šį namą virtualioje parodoje „Modernizmo kodas: K. Donelaičio gatvė“.
17. Agronomo, visuomenės veikėjo, vieno iš Lietuvos motociklistų klubo įkūrėjų, diplomato Petro Klimo brolio, Sergijaus Klimo (1885–1941) gyvenamas trijų aukštų namas. Projektą parengė V. Landsbergis-Žemkalnis 1931 m., namas pastatytas 1932 m. Kęstučio g. 7D / Vaidilutės g. (dabar Vaidilutės g. 4). 1939 m. prie namo pristatytas antrasis korpusas, statybos darbus prižiūrėjo Adas Lukošaitis. Nauji namo savininkai buvo Kazys ir Bronė Škirpos.
18. Marijos ir Prano Mašiotų gyvenamas namas. Projektas parengtas 1931 m. Namas pastatytas 1933 m. K. Donelaičio g. 2A (dabar K. Donelaičio g. 4).
Medžiaga apie šį namą virtualioje parodoje „Modernizmo kodas: K. Donelaičio gatvė“.
19. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio namas-biuras. Pastatytas 1932 m. K. Donelaičio g. 16 (dabar K. Donelaičio g. 38).
Medžiaga apie šį namą virtualioje parodoje „Modernizmo kodas: K. Donelaičio gatvė“.
20. Apskrities savivaldybės ir Valstybės saugumo departamento rūmai. Statyti 1932–1933 m. Vytauto pr. 67 / Laisvės al. 6 (dabar Vytauto pr. 94).
V. Landsbergis-Žemkalnis sutartyje su Kauno apskrities valdyba dėl apskrities savivaldybės rūmų statybos įsipareigojo, kad jo projektuojamų rūmų sąmata būtų suderinta su Karo butų skyriaus išleistu kainoraščiu atsižvelgiant į rinkos kainas, bet neviršijant 50 litų už kubinį metrą visuomeninės paskirties patalpų ir 60 litų už kubinį metrą butų [2]. Prie Kauno apskrities savivaldybės rūmų iš kiemo pusės V. Landsbergis-Žemkalnis taip pat 1933 m. suprojektavo Kauno apskrities savivaldybės rūmų garažą (garažas neišliko, jį nugriovus buvo pradėta prie rūmų lipdyti priestatus).
21. Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės namas. Projektą parengė V. Landsbergis-Žemkalnis 1932 m., namo statyba užbaigta 1934 m. Žemaičių g. 8 (vėliau Žemaičių g. 12, dabar Žemaičių g. 10).
Projektuodamas namo vidaus interjerą V. Landsbergis-Žemkalnis atsižvelgė į namo savininkės pageidavimus dėl racionalaus patalpų išdėstymo ir funkcionalaus dizaino. Šiuos pageidavimus sąlygojo tai, kad namuose buvo numatyta tęsti S. Kymantaitės-Čiurlionienės organizuotų kalbos šeštadienių susitikimus. Dėl tos priežasties namo pirmame aukšte tarp svetainės ir valgomojo kambario buvo suprojektuotos slankiojančios durys, tarsi padidinančios namo erdvę toms progoms, kai susirinkdavo daugiau žmonių.
Namo interjeras, baldai puikiai išsaugoti nuo to laiko, kai jame apsigyveno pirmoji savininkė S. Kymantaitė-Čiurlionienė. Tuo rūpinosi čia gyvenusi Čiurlionių anūkė, skulptorė Dalia Zubovaitė-Palukaitienė (1938–2022), prižiūrėjusi ir name buvusį kambarį-memorialinį muziejų.
22. Dailininkės, pedagogės Julijos Jablonskytės-Petkevičienės ir teisininko, bibliofilo Tado Petkevičiaus (V. Landsbergio-Žemkalnio svainių) gyvenamasis namas. Projektas parengtas 1932 m., namas užbaigtas statyti 1933 m. Perkūno aikštėje 1 (dabar Perkūno al. 25). Name šiuo metu gyvena Garmų ir Lukėnų šeimos.
1930 m. mirus Jonui Jablonskiui jo žmona Konstancija Sketerytė-Jablonskienė panoro gyventi kartu su dukra Julija, todėl V. Landsbergiui-Žemkalniui teko pakoreguoti jau statomo namo projektą. Vietoje planuotos terasos architektas suprojektavo keletą nedidelių kambarių antrame aukšte, pietvakarių pusėje. Petkevičių šeima name apsigyveno dar 1932 m., nors jo įrengimas užbaigtas tik 1933 m. T. Petkevičius buvo bibliofilas, XVII knygos mėgėjų draugijos narys. Projektuojant namą bei jį įrengiant į tai buvo atsižvelgta. Name buvo daug sieninių spintų ir knygų lentynų. Pirmame aukšte buvo didelis T. Petkevičiaus darbo kabinetas, kuriame, kaip matyti iš jo žmonos piešto paveikslo (saugomo J. Garmuvienės), kabojo Julijos tėvo, kalbininko J. Jablonskio, portretas. K. Sketerytė-Jablonskienė apsigyveno dviejuose nedideliuose kambariuose antrame namo aukšte, kur taip pat buvo Julijos ir Tado miegamasis, Julijos dailės studija ir kambariai jų vaikams. V. Landsbergis-Žemkalnis daug dėmesio skyrė namo vidaus įrengimui, suprojektavo ne tik minėtas spintas knygoms, bet ir gražius medinius laiptus į namo antrą aukštą, studentų laukiamojo, valgomojo ir virtuvės, kambarių antrame aukšte apstatymą, atsižvelgė į šeimininkų pageidavimą vengti prabangos.
23. Kūno kultūros rūmai. Statyti 1933–1934 m. Sporto g. 10 (dabar Sporto g. 6).
Tai dėl nuo architekto nepriklausančių priežasčių ilgai brandintas V. Landsbergio-Žemkalnio projektas. Jau 1931 m. jis parengė du tuo metu Fiziško auklėjimo rūmų projektus. Vienas projektas rūmus užsakiusiai Fiziško auklėjimo draugijai pasirodė per brangus. Dėl finansinių sunkumų ši draugija nesugebėjo įgyvendinti ir antrojo projekto, kuris jau buvo patvirtintas statybai. Rūmus realiai pradėjo statyti jau kita organizacija, Lietuvos švietimo ministerijos suorganizuoti Kūno kultūros rūmai, vadovaujami direktoriaus Antano Jurgelionio. Kūno kultūros rūmų statybos pradžia laikoma 1933 m. liepos 1 d., kai buvo sudaryta sutartis su rangovais dėl rūmų statymo. 1933 m. liepos 6 d. iškilmingai pašventintas rūmų kertinis akmuo. Kūno kultūros rūmai leido žurnalą „Kūno kultūra ir sveikata“. Rūmuose buvo numatytos patalpos ir šio leidinio redakcijai, o taip pat kūno kultūros propagavimui skirti kambariai su biblioteka ir kino sale. Kūno kultūros rūmus 1934 m. spalio 10 d. atidarė jau naujasis Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas. Rūmai nuo pirmojo projekto iki jų pastatymo išgyveno nemažą transformaciją, bet šviečiamoji funkcija išliko: buvo įrengta rūmų paskaitų salė ir kitos erdvės Aukštiesiems kūno kultūros dviejų metų kursams (aišku, kino salei vietos jau neatsirado). Didžiausias dėmesys skirtas aktyviam sportui, mankštinimuisi, veikė didžioji ir mažoji mankštų salės. Rūmuose buvo įrengtas ir modernus bufetas.
