Tarpukario vadovėliai: gamtos mokslai (II dalis)

Gamtos mokslai jungia nemažai disciplinų, kurių tiriamieji objektai yra gamta, jos kūriniai ir reiškiniai. Ši sąvoka vartojama siekiant sujungti gamtamokslines disciplinas ir atskirti jas nuo socialinių mokslų ir tokių formalių disciplinų kaip matematika ar logika. Vieni tarpukario gamtos mokslų vadovėliai ugdė gamtos, kaip įvairių mokslų sintezės, gamtos kaip jos procesų bei reiškinių visumos suvokimą (gamtos mokslo pradžiamoksliai, bendrieji gamtos mokslo vadovėliai), kiti buvo skirti tam tikroms gamtos mokslų disciplinoms (fizika, astronomija, chemija, biologija) ar žemės mokslui (geografija), buvo ir tarpdisciplininių gamtos mokslų vadovėlių (įvairūs krašto mokslo vadovėliai, neturinti aiškios ribos tarp gamtos ir socialinių mokslų antropogeografija, biochemijos, biofizikos žinių suteikiantys skaitiniai apie gamtą ir žmonių gyvenimą). Prie gamtos mokslų taip pat priskiriami vadovėliai apie gyvąją gamtą ir žmogų ne socialiniu, o biologiniu, anatominiu požiūriu (zoologija, anatomija, gyvoji gamta, žmogaus kūnas). Šiai kategorijai priklauso ir Vinco Ruzgo vadovėlis „Gamtos rinkinių gaminimas“, skirtas gyvosios gamtos eksperimentams. Atskiri gamtos mokslų pradžiamokslio vadovėliai buvo skirti negyvajai gamtai bei jos procesams ir gyvajai gamtai (augalai) analizuoti, tačiau buvo ir bendrų gyvosios ir negyvosios gamtos vadovėlių (pavyzdžiui, A. Jakučionio gamtos vadovėlio „Kelias į šviesą“ penkta dalis ar J. Murkos skaitinių „Vaikų darbymečiui“ penktoji knyga „Gamta ir namai“). 
 
Fizikos vadovėlių nebuvo tiek daug, kaip matematikos, bet iš jų galėjo mokytis kelios moksleivių kartos. Net ir šiais laikais stebina Juozo Dragašiaus dar 1925 m. parengtas fizikos vadovėlis pradinėms mokykloms, kuriame puikiai dera paprastumas ir moksliškumas, sudėtingų fizikos temų dėstymas. Pirmajam vidurinės mokyklos fizikos koncentrui taip pat buvo parengtas populiarus, į praktiškas užduotis bei gamtos reiškinių tyrinėjimą orientuotas Prano Mašioto fizikos vadovėlis, kurio išėjo du leidimai. Ne viena karta mokėsi iš Konstantino Šakenio fizikos vadovėlių, ir tik pasikeitus šio mokslo programoms, 1940 m. parengtas naujas fizikos vadovėlis.
 
Bene vienintelis astronomijos vadovėlio autorius buvo Antanas Juška. Tarp negausių chemijos vadovėlių išsiskyrė Motiejaus Stankevičiaus vadovėliai. Tarpdisciplininiai krašto mokslo vadovėliai tik sąlyginai gali būti priskiriami gamtamoksliniams, kadangi juose pateikta nemažai Lietuvos istorijos, lietuvių literatūros ir kitų mokslų žinių. Tiesa, kai kurie krašto mokslo vadovėliai prie gamtamokslinių priskiriami dėl juose vyraujančios gamtos pažinimo ar Lietuvos geografijos tematikos. Tai Antano Vireliūno krašto mokslo vadovėliai, Antano Rinkūno krašto mokslo vadovėlis „Mūsų kraštas“, Stasio Tarvydo geografijos chrestomatija „Kraštai ir žmonės“, skirta Lietuvai. Pelikso Šinkūno krašto mokslo vadovėliuose vyrauja Lietuvos istorija, todėl jų negalima priskirti gamtamoksliniams. 
 
Elenos Baronienės „Gimtasis kraštas“ (A. Ptašeko knygynas, 1937) jau priklauso Lietuvos geografijos vadovėlių kategorijai. Ši autorė parengė ir bendrosios geografijos pradmenų vadovėlį „Geografijos pradžia“ (A. Ptašeko knygynas, 1933). Prie geografijos pradmenų vadovėlių priskirtinas ir S. Tarvydo vadovėlis „Visa žemė“ (Sakalas, 1936) bei P. Šinkūno „Geografijos vadovėlis“ (Sakalas, 1928). Tarp to meto geografijos vadovėlių buvo ne tik geografijos pradmenų, pasaulio geografijos, bet ir Europos, Užeuropių (ne Europos šalių) ir Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) geografijos vadovėlių. Atskirą vadovėlių grupę sudarė Lietuvos geografijos vadovėliai. Tie patys autoriai (Adolfas Klimas, Peliksas Šinkūnas) rašė ir Lietuvos, ir kitų šalių geografijos vadovėlius bei geografijos pradžiamokslius. Stasys Tarvydas taip pat parengė tris geografijos vadovėlius, iš kurių vienas, „Antropogeografija“ (Sakalas, 1937), yra išskirtinis, nes padėjo lietuviškų antropogeografijos, ekonominės geografijos vadovėlių pradmenis. 
 
Būta ir geografijos atlasų Lietuvos mokykloms. Dauguma jų parengta Rygoje. Kelis geografijos atlasus ir 1927 m. Lietuvos žemėlapį parengė latvių kartografas, knygų leidėjas, vienas iš latvių enciklopedinio žodyno autorių Peteris Mantnieks. 1923 m. jis kartu su Aleksandru Ošiniu įsteigė kartografijos institutą Rygoje, o pastarajam 1930 m. mirus, ši įstaiga pavadinta P. Mantnieko kartografijos institutu. P. Mantnieko atlasus Lietuvos mokykloms išleido Rygoje veikę A. Ošinio ir P. Mantnieko kartografijos institutai bei A. Ptašeko knygynas Kaune. 1927 m. P. Mantnieko Lietuvos žemėlapį ir jau Lietuvoje parengtus Lietuvos geografijos kontūrinius žemėlapius išleido A. Ptašeko knygynas. Akcinė b-vė „Volters ir Rapa“ Rygoje taip pat išleido Ernsto Debes (1849–1923) „Mažąjį mokyklinį atlasą“ (1928), kurį iš vokiečių kalbos išvertė ir Lietuvos mokykloms pritaikė A. Vireliūnas. Stepono Franckevičiaus (Pranckevičiaus) parengtą ir 1921 m. „Švyturio“ b-vės išleistą „Atlasą Lietuvos mokyklai“ tik sąlyginai galima laikyti  pirmu mokykliniu atlasu, parengtu ir išleistu Lietuvoje. Šis kompiliacinis, nedidelės apimties atlasas sulaukė nemažai kritikos. Pirmas specialiai Lietuvos mokykloms parengtas geografijos atlasas buvo Pelikso Šinkūno „Geografijos atlasas“, 1938 m. jį išleido „Spaudos fondas“.
 
 

Fizikos, astronomijos, chemijos vadovėlių autoriai

Vokiečių fizikos profesoriaus Makso Holmano fizikos vadovėlio pirmas leidimas vokiečių kalba išėjo 1893 m. Berlyne; Vincas Jonkaitis šį vadovėlį išvertė iš jo dešimtojo leidimo. Jame palikta pavyzdys su Vokietijos miestais ir M. Holmano metereologijos priedas. M. Holmanas yra išleidęs ir atskirą metereologijos veikalą.
 
Fizikos mokytojas, inžinierius, architektas, Susisiekimo ministerijos kelių valdybos sauskelių direktorius, Kauno apskrities inžinierius, Marijampolės miesto ir apskrities inžinierius Juozas Dragašius (1889–1991) parengė populiarų, pavyzdžiais iš gyvenimo iliustruotą fizikos vadovėlį pradinėms mokykloms. Jis gana išsamus, turinys nesuprimityvintas, prietaisų ir reiškinių aiškinimas vaizdus ir lengvai suprantamas. Akinių, mikroskopo, žiūronų, perkūnsargio, telegrafo, telefono ir kitų prietaisų veikimo aiškinimas nedaug skiriasi nuo dabartinio. Dar vienas vertingas vadovėlio bruožas – bandymas pateikti fizikos ir chemijos mokslų jungtį per tam tikras medžiagas ir procesus.
 
Pedagogas, vaikų rašytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas, elementoriaus „Ašakaičio abėcėlė“, matematikos ir fizikos vadovėlių autorius Pranas Mašiotas (1863–1940) parengė fizikos vadovėlį vidurinių mokyklų pirmajam fizikos koncentrui. 1922 m. išėjo pirmas šio vadovėlio leidimas. 1930 m. Pranas Mašiotas vadovėlį papildė, atsižvelgdamas į pasikeitusias mokyklų programas. Papildyti beveik visi skyriai, parengtas naujas skyrius „Šviesa“, kuriame be kita ko aprašyti įvairūs spektrai ir įdėta spalvota spektrų pavyzdžių lentelė. Abu vadovėlio leidimai, kaip ir J. Dragašiaus vadovėlis pradinėms mokykloms, gausiai iliustruoti. P. Mašiotas siūlė patiems pasigaminti kai kuriuos prietaisus, su įvairiais gamtos reiškiniais susipažinti tiesiogiai, o apie tai, ko neįmanoma paliesti, perskaityti knygoje. Vadovėlyje daug praktinių užduočių, bet nėra teorijos ir praktikos, populiarumo ir moksliškumo pusiausvyros (ypač pirmajame vadovėlio leidime), būdingos J. Dragašiaus fizikos vadovėliui. 
 
Fizikas, etnografas, visuomenės ir kultūros veikėjas Ignas Končius (1886–1975) dėstė fiziką būsimiems agronomams, miškininkams ir melioratoriams. Fizikos praktikos darbų vadovėlį parengė susidomėjęs taikomąja fizika, redagavo ir kitų parengtus fizikos vadovėlius gimnazijoms, parašė pirmąjį meteorologijos vadovėlį „Meteorologija su 121 paveikslu ir 10 lentelių“ (1924), 1926–1939 m. dirbo VDU.
 
Inžinierius, pedagogas, politikos ir visuomenės veikėjas Konstantinas Šakenis (1881–1959) dar 1918 m. parengė trijų dalių fizikos vadovėlį. Šis visą fizikos kursą apimantis vadovėlis buvo pripažintas pagrindine šio dalyko mokymosi priemone gimnazijų moksleiviams. Pasirodė net penki  leidimai, vadovėlis buvo taisomas, papildomas ir koreguojamas atsižvelgiant į kintančias mokymo programas, lietuvių kalbos reikalavimus bei fizikos terminų norminimą. V. Šakenis taip pat parengė lietuviškų fizikos terminų žodynėlį (neišleistas), prisidėjo prie naujos fizikos terminijos kūrimo.
 
Kadangi reformuotoms ketvirtai ir penktai gimnazijų klasėms jau netiko anksčiau parengto, nors ir naujai išleisto, K. Šakenio vadovėlio kurso išdėstymas (vienoje dalyje turėjo būti mechanika, garsas ir šiluma), Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos direktorius Matas Krikščiūnas (1886–1964), Vilniaus valstybinio technikumo mokytojas Kostas Rindzevičius (1909–1983) ir VDU fizikos katedros vyr. asistentas Kazimieras Baršauskas (1904–1964) 1940 m.  parengė naują fizikos vadovėlį.  
 
Astronomui, mokslo populiarintojui, pedagogui Antanui Juškai (1902–1985) dirbant direktoriumi Pasvalio progimnazijoje ir Vilkaviškio gimnazijoje teko vesti kosmografijos, astronominės trigonometrijos pamokas. Jam kilo mintis parengti visą astronomijos kursą aukštesniosioms mokykloms. Tam buvo pritarta, ir 1928 m. pasirodė pirmasis Lietuvoje astronomijos vadovėlis vadovėlis aukštesniosioms mokykloms. 1929 m. A. Juška apgynė astronomijos daktaro disertaciją Getingeno universitete, kurį buvo baigęs 1925 m. (studijavo matematiką, Berlyno universitete –  fiziką bei chemiją). Parengė ir daugiau vadovėlių: 1934 m. matematikos vadovėlį realinėms gimnazijoms (antras leidimas 1941), 1940 m. fizikos vadovėlį vidurinėms mokykloms.
 
Pedagogas Motiejus Stankevičius (1890–1952) išleido pirmuosius lietuviškus gamtos mokslų vadovėlius vidurinėms mokykloms: „Augalų fiziologija“ (1920), „Biologijos vadovėlis“ (1924), „Botanika“ (1920; 1921), „Botanikos vadovėlis“ (1920 ir 1934), „Negyvoji gamta“ (1921), „Zoologijos vadovėlis“ (dvi dalys, 1921 ir 1923), „Žmogaus kūnas“ (1921 ir 1923) ir „Chemijos vadovėlis“ (1923, 1929, 1934). Jo chemijos vadovėlis buvo pagrindinė mokymo priemonė Lietuvos mokyklose tarpukariu.
 

Gamtos, krašto mokslo, geografijos vadovėlių autoriai

Studentų „Kultūros“ būrelis Šiauliuose išvertė rusų gydytojo, dailės kolekcininko, botaniko mėgėjo ir sodininko Ivano Trojanovskio (1855–1928) gamtos mokslo vadovėlio vidurinių mokyklų jaunesniosioms klasėms ir prekybos mokykloms pirmąją dalį iš 1923 m. leidimo. Vadovėlis turi priedą apie  įvairių Rusijos gamtos objektų tyrinėjimus.
 
Gamtos mokslų vadovėlių yra parengęs ir pedagogas, Kauno „Aušros“ gimnazijos mokytojas, elementorių, skaitymo ir rašymo vadovėlių autorius Augustinas Jakučionis (1884–1969). Tuo pačiu pavadinimu „Kelias į šviesą“, kaip ir populiarusis skaitymo ir rašymo vadovėlis bei gamtos mokslų skaitiniai įvairiems pradžios mokyklų skyriams, buvo išleistas jo  gamtos vadovėlis pradinių mokyklų penktam skyriui (1936). Pradinių mokyklų trečiam skyriui, gimnazijų pirmai klasei, liaudies universitetams bei savamoksliams skirti jo vadovėliai „Pirmosios gamtos pamokos“, „Oras, vanduo ir žemė“. 
 
Leksikografas, pedagogas, gamtininkas Jonas Baronas (1873–1952) parašė keletą vadovėlių: trijų dalių gamtamokslinį vadovėlį, gamtos pradžiamokslį apie negyvąją ir gyvąją gamta, žmogaus kūną, taip pat prisidėjo prie lietuviškos gamtos mokslų terminijos kūrimo, taisė žmonos, gamtos mokslų mylėtojos ir restorano savininkės, Elenos Baronienės parengtų geografijos vadovėlių tekstus, redagavo jų kalbą. Jo paties parengtų gyvosios ir negyvosios gamtos vadovėlių kalbą tikrino kalbininkas Stasys Dabušis. J. Baronas rinko medžiagą Lietuvių kalbos žodynui, 1924 m. išleido rusų-lietuvių kalbų žodyną.
 
Pedagogė, visuomenės veikėja, restorano „Metropolis“ savininkė, Akcinės bendrovės restoranams laikyti pirmininkė Elena Laumianskaitė-Laužikaitė-Baronienė (1883–1961) 1919–1926 m. dirbo Ukmergės gimnazijoje, kur jaunesnėms klasėms dėstė geografiją, o vyresnėms – fiziką. Nuo 1926 m. Kaune buvo J. Tumėno brandos kursų mokytoja, Pažangiųjų moterų sąjungos centro valdybos pirmininkė. Vadovėliu „Geografijos pradžia“ (1933) ji tarsi apibendrino savo geografijos dėstymo jaunesnėse klasėse patirtį. Dalį vadovėlio iliustracijų piešė dailininkas J. J. Burba. E. Baronienė taip pat parengė geografijos vadovėlį pradžios mokyklų penktam skyriui ir gimnazijų parengiamajai klasei „Gimtasis kraštas“ (1937); jo viršelį piešė tas pats J. J. Burba. Vadovėlio įžangoje autorė dėkoja už pagalbą savo sūnui Vytautui Baronui. Šį vadovėlį, kaip ir geografijos pradžiamokslį, stengėsi neapkrauti vardais ir skaičiais. Prie kiekvieno skyrelio pateikė užduočių ar klausimų, padedančių mokiniams geriau įsisavinti kursą ir skatinančių jų domėjimąsi geografija. Vadovėlis gausiai iliustruotas Lietuvos miestų, miestelių, gamtos vaizdais; ypač įdomios 1931 m. potvynio Kaune, įvairių Lietuvos etninių grupių fotografijos.
 
Gamtos mokslų vadovėlį reformuotoms gimnazijoms ir progimnazijoms išleido pedagogas, rašytojas, vertėjas Antanas Busilas (1889–1951). Šis itin produktyvus autorius parašė aritmetikos, matematikos, geometrijos, trigonometrijos, lietuvių kalbos gramatikos ir rašybos, žemės ūkio vadovėlių, elementorių „Pirmieji žingsniai“, elementorių-skaitinius „Sparneliai“. Gamtos mokslų vadovėlį jis pasirašė K. Arūno slapyvardžiu.
 
Kaip mokomoji priemonė gamtos mokslų praktiniams darbams atlikti buvo naudojamas pedagogo, muziejininko, bibliotekininko Vinco Ruzgo (1890–1972) vadovėlis „Gamtos rinkinių gaminimas“ (1927). Vadovėlis skirtas popamokinei veiklai. Rengdamas jį autorius naudojosi gausia literatūra lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis. Dalį iliustracijų J. J. Burba perpiešė, kitas piešė iš natūros. Jis piešė ir vadovėlio viršelį. Vincas Ruzgas kartu su  biologe Felicija Dičiūte-Čižiene (1908-1970) parengė ir zoologijos vadovėlį vidurinėms mokykloms. 1941 m. pasirodė antras šio vadovėlio leidimas, kurį V. Ruzgas pasirašė V. Alaušo slapyvardžiu, o F. Dičiūtė jau buvo F. Čižienė. Kiek anksčiau (1921 ir 1923 m.) dviejų dalių zoologijos vadovėlį išleido pedagogas Motiejus Stankevičius (1890–1952), tik nebuvo nurodyta, jog jis skirtas vidurinėms mokykloms.
 
 
Gamtos mokslų praktikos darbų ir skaitinių vadovėlį „Vaikų darbymečiui“ (1926) parašė pedagogas, daugelio vadovėlių autorius, vienas švietimo reformos Lietuvoje iniciatorių bei įgyvendintojų Jonas Murka (1889–1945).
 
Daugelio geografijos, krašto mokslo vadovėlių autorius buvo geografas ir pedagogas Peliksas Šinkūnas (1891–1970). Geografija susidomėjo, kai 1923 m. A. Vireliūnas jį pakvietė į Kauną. Geografijos klausimais pradėjo rašyti 1925 m. 1927 m. pasirodė jo Lietuvos geografijos vadovėlis, skirtas vidurinėms mokykloms bei mokytis savarankiškai. Šis aprašomosios geografijos vadovėlis dedikuotas P. Šinkūną Kaune globojusiam A. Vireliūnui. 1928 m. pasirodė P. Šinkūno geografijos vadovėlis pradinių mokyklų ketvirtam skyriui ir vidurinių mokyklų pirmai klasei. 1929 m. P. Šinkūnas taip pat išleido Lietuvos geografijos vadovėlį gimnazijoms, o 1930 m. Europos geografijos vadovėlį trečiai klasei, 1932 m. Europos geografijos vadovėlį vidurinėms mokykloms ir gimnazijoms (antras leidimas 1934 m., trečias – 1936 m., ketvirtas – 1938 m.). 1931 m. dar pasirodė jo pasaulinės geografijos chrestomatija ketvirtam skyriui ir pirmosioms klasėms. 1933 m. pasirodė jo pasaulio geografijos vadovėlis „Užeuropiai“ progimnazijoms ir gimnazijoms (antras leidimas 1936 m.). Jame aprašomos Azijos, Afrikos, Amerikos ir Australijos šalys. P. Šinkūno „Užeuropių“ vadovėlis pasižymi lakoniškumu, įžangoje mokytojai raginami piešti šalių žemėlapius, lyginti vadovėlyje pateiktus duomenis, užsimenama, kad mokyti geografijos galėtų padėti ir kinas. P. Šinkūnas taip pat parengė ir 1938 m. išleido pirmąjį mokyklinį Lietuvos geografijos atlasą;  jam padėjo būrys lietuvių kartografų, dailininkų, fotografų. Tarpukario Lietuvoje taip pat išleistas P. Šinkūno parengtas Baltijos šalių geografijos vadovėlis vidurinėms mokykloms „Lietuva, Latvija, Estija“ (keturi leidimai). Išskirtinis to meto lietuviškų geografijos ir istorijos vadovėlių bruožas –  dėmesys savo regiono geografijai. Tačiau P. Šinkūno vadovėlyje apie Latviją ir Estiją rašoma labai mažai, o pirmi šio vadovėlio leidimai skirti tik Lietuvos geografijai, Latvijos ir Estijos nebuvo net pavadinimuose. Geografijos mokymą P. Šinkūnas taip pat siejo su krašto mokslu, krašto istorijos pažinimu. 1926 m. pasirodė jo „Krašto mokslo vadovėlis“ ketvirtam pradinių mokyklų skyriui ir pirmai vidurinės mokyklos klasei (kiti leidimai 1927, 1928, 1931, 1932). P. Šinkūnas atidavė duoklę ir pirmajai sovietinei okupacijai: 1940 m. išėjo jo „Lietuvos TSR geografija“ pradinių mokyklų trečiai klasei, geografijos vadovėlis vidurinėms mokykloms „Tarybų Lietuva“ (geografijos vadovėlio „Lietuva“ penktas leidimas) bei „SSSR geografija“, vadovėlis vidurinėms mokykloms „TSRS geografija“ (propagandiniai Sovietų Sąjungos geografijos veikalai).
 
 
Panašų krašto mokslo vadovėlį, tik pateikiantį daugiau geografijos ir mažiau istorijos žinių, parengė kalbininkas, pedagogas, spaudos darbuotojas Antanas Vireliūnas (1887–1925) (pirmas leidimas – 1926, penktas – 1931). A. Vireliūnas taip pat išleido mokomąją priemonę „Kaip mokyti kraštotyros?“ (1924, 1927) bei ne Europos kraštų geografijos vadovėlį. Kalbininkas A. Vireliūnas „Užeuropio“ termino nenaudojo, vadovėlį aukštesniosioms mokykloms pavadino „Geografija: ne Europos kraštai“ (1922), o vadovėlį, parašytą sekant rusų autoriais – „Geografija : Azija, Afrika, Amerika ir Australija“ (1920, 1921, 1922, 1924).
 
Pedagogas, vadovėlių autorius Juozas Damijonaitis (1871–1926) parengė krašto mokslo skaitinius pradinių mokyklų ketvirtam skyriui; pagal tematiką jie priskirtini krašto istorijos, literatūros, etnografijos pažinimui. Šiame rinkinyje yra legendų, padavimų, pasakų, grožinės kūrybos,  pasakojimų apie istorinius įvykius ir asmenis. Skaitiniai pateikti chronologine seka, o baigiama tautiniu atgimimu ir V. Kudirkos „Tautiška giesme“.
 
Dar vienus krašto pažinimo skaitinius pradinių mokyklų trečiam skyriui ir vidurinių mokyklų pirmai klasei parengė Antanas Jakučionis. Šie skaitiniai – tai to paties autoriaus vadovėlio trečios dalies priedas. Jis parašytas ištisiniu arba kompleksiniu metodu ir apima geografijos, istorijos ir lietuvių kalbos sritis. Šių dalykų medžiaga vadovėlyje papildo viena kitą ir padeda geriau įsisavinti visą krašto mokslo turinį. A. Jakučionis siekė, kad krašto mokslas būtų nenuobodus. Vadovėlis pirmiausia išleistas kaip eksperimentinis, buvo galima užsisakyti jo ištraukų, o patikus – visą leidinį. Šiai pedagoginei naujienai autorius taikė dideles nuolaidas, įsigijus ne mažiau kaip 10 egzempliorių abi dalis („Kelias į šviesą“ ir „Aplinka ir kraštas“) buvo galima gauti už 5 litus.
 
Martynas Gelžinis (1907–1990), Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, Klaipėdos krašto lietuvių tautinės jaunuomenės sąjungos „Santara“ vadas, pedagogas, istorikas. Klaipėdos krašto lietuviškoms mokykloms parengė geografijos kontūrinių žemėlapių sąsiuvinį „Geografijos kontūrai: Lietuva“ (1933, 1936) ir krašto mokslo vadovėlį Klaipėdos kraštui „Mano gimtinė: Klaipėdos kraštas“, kurį 1935 m. išleido Klaipėdos krašto mokytojų draugija. Buvo parengęs ir geografijos vadovėlį „Lietuva“, skirtą pradinių mokyklų penktam skyriui ir gimnazijų parengiamajai klasei, bet jo neišleido. Taip pat liko neišleistas kontūrinių žemėlapių rinkinys „Užeuropis“.
 
Įvairių geografijos vadovėlių yra išleidęs žurnalistas, visuomenės veikėjas Adolfas Klimas (1889–1985). Vienas jų – tarpukario Lietuvoje prigijusiu „Užeuropio“ pavadinimu pasirodė 1935 m.  (1925 m. išėjęs pirmas šio vadovėlio leidimas vadinosi „Geografija: Afrika, Amerika, Australija, Azija“). A. Klimas išleido Europos geografijos vadovėlį (1923, 1925) ir iš rusų kalbos verstą A. Kruberio, S. Grigorjevo, A. Barkovo ir R. Čefranovo „Europos geografijos“ vadovėlį (1920, 1921). A. Klimas, kaip ir P. Šinkūnas, domėjosi Baltijos šalių geografija. Latvijos ir Estijos geografija kaip priedas papildo jo „Lietuvos geografijos“ šeštą ir septintą leidimus. Be to, išvertė į lietuvių kalbą Zieduonio Indros Latvijos geografijos vadovėlį (1921). Net ir toks palyginti nedidelis dėmesys Baltijos šalių regionui yra pagirtinas. 
 
Tarp geografijos, taikomosios geografijos ir geografijos skaitinių ir vadovėlių autorių buvo geografas, pedagogas Stanislovas Tarvydas (1903–1975). Jis parašė pirmą lietuvišką „Antropogeografijos“ vadovėlį, skirtą žmogaus ir gamtos sąveikai. Kartu tai ir ekonominės geografijos vadovėlis. Nors jo antraštiniame lape nurodyta, jog yra ekonominės geografijos priedas, būtent ekonominė geografija sudaro šios knygos pagrindą (p. 70–194). Taip tarsi pripažįstama, jog antropogeografija apima ne tik žmogaus ir gamtos sąveiką, bet ir ekonominę, politinę ir istorinę geografiją, kaip šios geografijos šakas. Autorius taip pat teigia sąmoningai neapkrovęs vadovėlio statistika, kuri labai greitai kinta ir sensta, ir rekomenduoja kuo dažniau braižyti diagramas, nes tai padeda geriau įsisavinti mokymo turinį. S. Tarvydas parašė ir įprastą pasaulio geografijos vadovėlį pradinių mokyklų šeštam skyriui „Visa žemė“ (1936), taip pat geografijos chrestomatijos „Kraštai ir žmonės“ vieną dalį, skirtą Lietuvai (matyt, ketino išleisti ir daugiau dalių, bet to plano neįgyvendino). Geografijos chrestomatijos kalbą tikrino pedagogas, kalbininkas, vertėjas, vadovėlių autorius Jurgis Talmantas (1894–1955).   
 
 
Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Vaizdus skaitmenino Alvydas Surblys ir Živilė Pedzevičienė
 
Atnaujinta 2021-10-29 15:47