Vytauto Sirijos Giros kaunietiškieji gyvenimo ir kūrybos potėpiai

Paskelbtas Teminės leidinių
Skaityti 210 kartai

Vilnių būsimam rašytojui Vytautui Sirijos Girai teko palikti labai skubiai – leidimas išvykti į Kauną iš tuo metu Vilnių užėmusios V. Kapsuko valdžios buvo gautas 1919 m. kovą. Be daiktų, pasiėmusi su savimi tik mažametį Vytuką, jo mama išskubėjo į Laikinąją sostinę, kur sulaukė bolševikų nelaisvėn paimto vyro, kuris kartu su kitais belaisviais buvo iškeistas į Kaune suimtus bolševikus. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma 1919 m. nuotrauka, kurioje mažasis Vytautas nufotografuotas su Lietuvos kariais Kaune. [1] Nuotraukoje jis laiko mažą trispalvę. Simboliška, kad lietuvišką trispalvę ant Gedimino pilies Vilniuje turėjo iškelti jo tėvas, bet dėl ligos to padaryti negalėjo.


Laikinoji sostinė buvo V. Sirijos Giros mokslų ir kūrybinio kelio pradžia. Kaune susiformavo jo į bohemišką gyvenimą, ideologines ir kūrybines transformacijas linkusi asmenybė. Tarpukario Kauno gyvenimas buvo svarbus impulsas ir vėlesnei, sovietinio laikotarpio rašytojo kūrybai. Iš Vilniaus būsimas rašytojas parsivežė pavardę, kurią turėjo ir jo tėvas, viešumoje dalies pavardės atsisakęs. Paslaptinga pavardės dalis Sirijos liudijo jo tėvo kilmę, kurios Liudas Gira, matyt, nelabai mėgo. 1996 m., atsakydamas į žurnalo „Metai“ redakcijos klausimus, V. Sirijos Gira pasakojo, kad jo tėvas buvo įsūnytas Vilniaus katedros vargonininko, lenko Konstantino Giro-Syryjskio. [2] Tačiau dviguba pavarde kūryboje L. Gira niekada nepasirašinėjo.


Dar mažą Vytautą Sirijos Girą likimas suvedė su Kaziu Binkiu, su kuriuo vieną butą Maironio g. 19 (dabar Maironio g. 31) dalijosi jo tėvai. [3] Vėliau ir pats V. Sirijos Gira apsigyveno pas K. Binkį, tik jau kitoje vietoje. Iš Rotušės a. atsikėlusiai Girų šeimynai priklausė tik du maži kambariukai, tačiau šių namų atmosfera padarė rašytojui didelį įspūdį ir įtaką. Tiek pas K. Binkį, tiek pas V. Sirijos Giros tėvus netrūko svečių literatų, dvasininkų, bohemos atstovų.  Name tuo metu buvo įsikūrusi „Film Union“ kino filmų nuomojimo kontora, o prieš persikeliant į Kęstučio g. jame 4 kambarius nuomojosi žymusis verslininkas John Hulstrӧm. [4]  V. Sirijos Girą dėl tėvo darbo specifikos kartais tekdavo globoti kaimynams; vienu metu jį prižiūrėjo astronomo Bernardo Kodačio šeima;  [5] bendravo jis ir su kaimynystėje namuką turėjusiu Petru Avižoniu. Tiesa, jau 1922 m. pab.–1923 m. Girų šeimyna apsigyveno kitoje vietoje. Iki 1933 m. Liudas ir Bronė Giros nuomojosi butą K. Donelaičio g. 18 (dabar K. Donelaičio g. 40). Mūriniame dviejų aukštų gyvenamajame name Girų šeimyna turėjo 4 kambarius pirmame aukšte. Kiti namo, priklausiusio Marijai Borodičienei, nuomininkai 1925 m. buvo Petras Šniukšta, Jonas Stašys, Stasys Pundzevičius, Kazė ir Marė Vasiliauskaitės. [6]


1925 m. Vytautas Sirijos Gira pradėjo mokytis Kauno pirmoje gimnazijoje, vėliau pavadintoje „Aušros“ gimnazija, tačiau nuo trečios klasės perėjo į Kauno jėzuitų gimnaziją, kurią 1931 m.  baigė. Iš 1931 birželio 13 d. jam išduoto atestato matyti, kad mokslai jaunuoliui ne itin rūpėjo. Tai jis vėliau pats prisipažino trumpoje autobiografijoje, išspausdintoje 1936 m. antologijoje „Antrieji vainikai“, kurioje taip pat su humoru rašė apie artimųjų išpranašautą poeto ateitį, nes mėgdavęs žiūrėti į mėnulį. [7] Patenkinamai buvo įvertintos jo graikų kalbos, filosofijos, matematikos, fizikos, paišybos žinios ir įgūdžiai, o labai gerai – tik tikybos žinios. [8] V. Sirijos Gira nuo vaikystės augo katalikiškoje aplinkoje, buvo tikintis. Netgi pirmuosius savo kūrybinius bandymus siuntė į katalikiškos pakraipos leidinius. Pirmasis jo kiek didesnis rašinys apie tėvui artimą sritį – radiją – buvo publikuotas 1927 m. „Pavasario“ žurnale. [9] Žinant visus V. Sirijos Giros gyvenimo posūkius, jo katalikiškos nuostatos ir noras „sutriuškinti raudoną vabalą“, atsisakyti pasenusių raudonų idėjų ir itin drąsus raudonojo teroro pasmerkimas jo pirmoje eilėraščių knygoje „Golas į ateitį“ gali šiek tiek stebinti, bet jis turėjo gerą transformacijų pavyzdį – savo tėvą. 1996 m. interviu Vytautas Sirijos Gira taip pat atskleidė, kad tėvas buvo jam pataręs nerašyti poezijos, tačiau pamatęs jo drąsius, modernistinius eilėraščius ne tik persigalvojo, bet ir išleido jo pirmąją eilėraščių knygą. Rašytojas pripažino, kad pats to finansiškai nebūtų sugebėjęs padaryti, be to, jo drąsią poeziją vargu ar kas būtų spausdinęs, nebent „Sakalo“ leidyklai vadovavęs geras šeimos draugas Antanas Kniūkšta. [10]


Išspausdintas eilėraščių rinkinys sulaukė ne tik padrąsinančių žodžių, bet ir negailestingos kritikos. Paties rašytojo žodžiais – jį mažai kas pirko, tad tas knygeles išdalinęs beveik veltui. Dėl vienos recenzijos V. Sirijos Gira gerokai įsižeidė ir į ją atsakė straipsiu „Ryto“ laikraštyje „Apie ideologiškąją poeziją ir liriškąjį jovalą“. [11] Nenuostabu, kad jis taip sureagavo į Benedikto Babrausko recenziją „Naujosios Romuvos“ žurnale. [12] Rimtame, katalikiškos pakraipos literatūriniame leidinyje jį, griežtą „Trečio fronto“ kritiką, kaltino pilant vandenį į „Trečio fronto“ malūną. Paskaičius jo „Golas į ateitį“, „Atsargiai liepto galas“, „Ką mato mėnulis kiekvieną vakarą“ bei „Credo“ tai iš tikrųjų atrodo kaip įžeidimas, nors kai kurių eilėraščių turinys, nematant rinkinio visumos, gali pasirodyti proletariškas. „Credo“ V. Sirijos Gira deklaratyviai pareiškė tikįs į Dievą ir esąs katalikas, nors ir rašąs modernistines eiles. [13] Tuo kūrybos laikotarpiu tai nebuvo tik deklaracija, bet net jo draugas A. Miškinis trumpam suabejojo: „Tik kažin ar lengva būtų suderinti kovos metodus tikinčio Dievu kataliko ir netikinčio socialisto?“ [14] Ypač negailestingai „Golą į ateitį“ sukritikavo neprisistatęs „Kario“ žurnalo recenzentas, kuris rašė:


Nepakanka išleisti šiek tiek pamarginto popieriaus pluoštą ir šuktelėti: „Aš – poetas“. Nieko nepadės nei išsklaidymas per 38 pusl. eilučių, kurios gali sutilpti į 8 pusl., nei stambus šriftas, nei storas popierius, nei margas viršelis, nei kitoki monai. Juk apie Vilnių, SSSR, Mahatmą Gandhi, Gretą Garbo, Golfštromą ir k. nuolat rašo daug protingesni žmonės. Visa tatai autorius drąsiai galėjo palikti ramybėje. Paskutiniai knygelės žodžiai Ir sustojo Pegasas: Uždarytas kelias! Visos temos išgeso, Nebeveža kumelė („Laikas baigti“ 38 pusl.) aiškiai autoriui primena, kad jis nebegadintų daugiau popieriaus, bet eitų į LFLS arba Makabi aikštę ir ten varytų golą ne į „ateitį“, bet į vartus. Grynas oras ir sveikas sportas, be abejo, prablaivys „poetišką“ galvą. Mens sana in corpore sano. Ši knygelė bibliotekoms visiškai netinka. [15]


Bene palankiausiai šią poezijos knygą įvertino rašytojo tėvas, rašydamas apie 1931 m. grožinę literatūrą ir naudodamasis E. Radzikausko slapyvardžiu. [16] Iš šio straipsnio tuoj pasišaipė literatūros kritikas Kostas Korsakas, „Kultūros“ žurnale išspausdinęs straipsnelį „Sūnų poezija ir tėvų kritika“, kuriame rašė:


Šit jum ryškus „šeimyniškos kritikos“ pavyzdėlis. Jei tokį „šeimynišką“ literatūros reiškinių vertinimo „metodą“ vartotų kas kitas, o ne p. E. Radzikauskas, mes – gal būt – šiek tiek nustebtumėm. Bet dabar – stebėtis nėra prasmės. Jei jau prieš karą, bene 1912 metais ėjusiame žurnale „Vaivorykštė“, p. E. Radzikauskas galėjo parašyti didelę panegiriką apie p. L. Giros pjesę „Beauštanti aušrelė“, t. y. apie savo, poetiškai tariant, dvasinį sūnų, tai kodėl tas pats p. E. Radzikauskas negali 1932 metais parašyti ne ko menkesnę panegiriką ir apie savo realiai tariant fiziškąjį sūnų?!  [17]


Eilėraščių rinkinys „Golas į ateitį“ užbaigė V. Sirijos Giros moksleivišką laikotarpį. Trumpos medicinos studijos Vytauto Didžiojo universitete buvo lemtingos jo tolesniam gyvenimo ir kūrybos keliui. Juokaudamas autobiografijoje antologijai „Antrieji vainikai“ V. Sirijos Gira rašė:  Tų pačių metų [1931 m. – aut. past.] rudenį buvau priimtas Medicinos fakultetan, kuris mane taip sužavėjo, kad nusprendžiau ilgai su juo nepersiskirti. Ir iki šiol šį savo nutarimą sėkmingai vykdau.“ [18] Iš tikrųjų pats rašytojas medicinos studijas vertino kaip „studijų parodiją“, pasinėrė į bohemos gyvenimą, prie kurio nemažai prisidėjo gyvenimas pas K. Binkį, draugystė su J. Kossu-Aleksandravičiumi, A. Miškiniu. Apie savo studijas autorius rašė: „Šiaip taip persiropštęs į II-ąjį kursą, į III-čiąjį nebepajėgiau įkopti. Išmestas užsiregistravau Gamtos matematikos fakultete, kurio visai nelankiau. Tapau „profesionaliu literatu“, kurio gyvenimas bėgo boheminėje aplinkoje.“ [19] Medicinos studijas V. Sirijos Gira vis dėlto baigė, tik jau po karo, Vilniaus universitete.


1996 m. interviu „Metų“ žurnalui jis neigė buvęs Kauno bohemos dalimi, bet prisipažino, kad nemažai laiko praleisdavo su Jonu Kossu-Aleksandravičiumi ir Antanu Miškiniu „Central“ restorane, vadintame „božegraika“. Ten jis ne tik valgydavo J. Aisčio mėgtus karbonadus bei kitą gurmanišką maistą, pripažindamas, kad „Central“ kulinarija geriausia Kaune, bet ir šildydavosi „spaustine“. Tai buvo arbatos gėrimas su citrina ir nemažu spirito kiekiu. [20] Atsakydamas į „Kultūros“ žurnalo literatūrinės anketos klausimus V. Sirijos Gira pabrėžė gero maisto svarbą: „Narkotikų nevartoju. Geras šnicelis sukuria neblogą nuotaiką.“ Prie gero maisto reikėjo ir prabangių gėrimų, o maistui ir gėrimams – pakankamo pinigų kiekio, tad toje pačioje anketoje jis rašė, kad maloniausias impulsas kūrybai esąs geras užmokestis, kuris jam nedažnai pasitaikydavęs. [21]


Nomeda Repšytė cituoja dar atviresnį V. Sirijos Giros pasakojimą apie medicinos studijas  ir po jų sekusį laiką:


Kaune aš beveik prašvilpiau savo mediciną, nes pasinėriau į bohemą: rašydavau modernistinius eilėraščius, lošdavau pokerį, sėdėdavau kavinėse – mėgau vokišką vyšnių likerį, generolo Velykio fabriko pagamintus raudonus ir geltonus krupnikus: [tikriausiai painioja su „Lietuvos“ viešbučio restorano krupnikais, nes M. Vėlykio krupnikai pasirodė gerokai vėliau], o labiausiai su Jonu Kossu-Aleksandravičiumi ir Antanu Miškiniu gurkšnoti „spaustinę“, rūkydavau papirosus „Kipras Petrauskas“: [Ch. Zivo tabako fabriko gamybos papirosai], nors, tiesa, buvau tik Sonntagsraucher (sekmadieninis rūkalius), domėjausi moterimis. Natūralu, mane išmetė iš universiteto. [22]

Vienas iš V. Sirijos Giros pomėgių buvo šachmatai, todėl neatsitiktinai jam dailininko Telesforo Valiaus sukurtame ekslibrise yra šachmatų figūra – žirgas, o Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje saugome jo asmeninėje bibliotekoje buvusį, 1927 m. vokiečių kalba išleistą, šachmatų vadovėlį su šiuo ekslibrisu. [23]


Iš V. Sirijos Giros medicinos studijų liko jo interviu su Medicinos fakulteto dekanu, profesoriumi Vladu Lašu, išspausdintas laikraštyje „Lietuvos studentas“. Jame rašytojas atsiskleidė kaip fakulteto gyvenimu gyvai besidomintis studentas. [24] Jis dalyvavo studentų medikų „Fraternitas Lituanica“ veikloje, tačiau nebuvo itin aktyvus jos narys tarpukaryje. Vis dėlto būtent V. Sirijos Gira su Jonu Leliu inicijavo šios organizacijos atsikūrimą 1991 m. Autorius taip pat parašė provokuojantį straipsnį dėl studentų medikų pasyvumo ir nesidomėjimo savo spauda („Lietuvos studentu“ ir kt.), į kurį kitas studentas medikas Edmundas Butrimavičius atsakė straipsneliu skambiu pavadinimu „Blogas paukštis, kurs savo lizdą...“, prie kurio buvo išspausdintas ir rašytojo atsakymas į šią repliką. [25] Studentas medikas V. Sirijos Gira iš tikrųjų pasirodė tas blogas paukštis, kuriam medicinos studijos ir netiko, ir nepatiko.


Nepritapo rašytojas ne tik medicinos studijose, bet ir Lietuvos kariuomenėje. Apie šią tarnybą 1936 m. autobiografijoje rašė: „1932 metais tarnavau artilerijoj kariūnu-aspirantu. Valiau arklius, šveičiau pentinus ir tampiau patrankas. Bet tai, deja, tęsėsi nevisai ilgai: po poros mėnesių buvau sugražintas į pilko pilietinio gyvenimo vėžes.“ [26] Po kariuomenės trumpam grįžo pas tėvus į butą K. Donelaičio gatvėje, bet neužilgo vėl apsigyveno pas K. Binkį. Iš ten ir jo nuotrauka su užrašu „Mamytei – „Vytukas“ 1933. XI. 27 d.“ . [27] Po boheminių klajonių vėliau grįžo į tėvų butą, tik jau K. Būgos g. 5. Dabar namas – K. Būgos g. 3, ant kurio dar likusi memorialinės lentos su užrašu „Šiame name 1933–1940 m. gyveno liaudies poetas Liudas Gira“ žymė. Lenta buvo pavogta 2004 m. [28] 1935 m. Vytautas ten jau pasitiko pas tėvą apsilankiusį rašytoją Joną Marcinkevičių, ėmusį iš L. Giros interviu laikraščiui „Diena“. [29]


1934 m. pasirodė antroji eilėraščių knyga „Širdys formaline“. Keletas šios knygos eilėraščių jau anksčiau buvo išspausdinti periodikoje – „Bangose“, „Šviesos keliuose“, „Pradalgėse“ – ir Klemenso Dulkės sudarytame eilėraščių rinkinyje „Septyni“ (1933 m.). Knygos pavadinimas tarsi simbolizavo naują buvusio medicinos studento kūrybos etapą. Eilėraščių rinkinyje, lyginant su „Golu į ateitį“, mažiau deklaratyvumo, daugiau jausmo, tik ne to gilaus, emocinio, o racionalaus, intelektualinio.


Apibendrindamas recenziją apie šią knygą „Naujosios Romuvos“ žurnale poetas, kritikas, vienas rinkinio „Septyni“ autorių Mykolas Linkevičius pastebi:


Bendrai, V. S. Gira naująja lyrikos knyga padarė nemenką šuolį į priekį ir daro nebe entuzijastingo jaunuolio, besistengiančio įmušti golą į ateitį, o nusistovėjusio poeto įspūdį, kurį kiek sumažina knygos gale įdėti „Spaudos atsiliepimai apie Vytauto Sirijos Giros kūrybą“: jau perdaug aiškiai juose kyšo tendencija paneigti nepalankių recenzentų nuomones. [30]


Palankių recenzijų ištraukos iš tikrųjų nemaloniai nuteikia. Tačiau literatūros kritikų knyga „Širdys formaline“ sutikta palankiai. Poeto draugas A. Miškinis net išskyrė V. Sirijos Girą kaip vienintelį tokį paprasto, nenuobodaus, realaus gyvenimo vaizduotoją, kuris „įdomus ir gana“. [31] Antanas Vaičiulaitis, išskirdamas „Širdys formaline“ autoriaus intelektualų jausmą, santūrumą, blaivų požiūrį į gyvenimą, rimo akrobatiką, rašė ir apie jo visuomeninės lyrikos pavojų per daug priartėti prie prozos. Eilėraštis „Lituanica“ iš šio rinkinio jam labiau priminė reportažą, nei poeziją. [32]


Dar daugiau jausmo ir meilės galima rasti 1935 m. išleistame eilėraščių rinkinyje „Mergaitė ir asonansai“, kurio įsimintiną viršelio raidžių ekvilibristiką kūrė dailininkas Aleksandras Šepetys. Į meilę šioje V. Sirijos Giros knygoje žvelgiama tarsi iš šalies, su humoru, o ne su džiaugsminga įsimylėjėlio romantika ar ilgesingu liūdesiu. A. Miškinis šios knygos recenzijoje pastebėjo: „Įdomus jaunasai Gira yra tuo, kad jis į meilę nežiūri perdaug tragiškai; jis žiūri kaip į kokį įdomų žaidimą, kaip į sportą. Vietomis pasisako graudžiai ir gražiai, vietomis su dideliais pavojais nukrypti į feljetoną.“ [33] Kritikui Juozui Galvydžiui V. S. Giros apdainuotos mergaitės knygoje „Mergaitė ir asonansai“ nelabai patiko dėl autoriaus asmeniškumų, susižavėjimo kokia nors nežinoma mergaite, jam labiau patiko rinkinio eilėraščiai apie Lietuvą. [34] Vis dėlto arčiau tiesos buvo jau minėtas A. Miškinis ir recenzijos „Naujojoje Romuvoje“ autorius Alfonsas Keliuotis, kurie rašė apie V. Sirijos Giros sugebėjimą pakilti aukščiau jausmų ir į meilę pažvelgti su tam tikra ironiška šypsena. A. Keliuotis rašė:


V. S. Gira ir aukščiausio pakilimo akimirkomis dar sugeba būti iškilęs aukščiau savo jausmų, jais žaisti, apie juos juokaudamas kalbėti ir juos naudoti savo „žodžių akrobatikos pynei“. Vadinas, priešingai tikrajam lyrikui, katras kūrimo metu yra jausmų valdomas ir nešamas. V. S. Giros sugebėjimas iškilti viršum jausmų ir su ironiška šypsena in juos žiūrėti rodo, kad jis gali būti puikus jumoristas. Mat pašiepti, ironizuoti tas ar kitas aistras, vienokius ar kitokius jausmus teįmanoma tiktai viršum jų iškilusiam. Jais giliai persiėmusiam tai nepasiekiama. Ir skaitant V. S. Giros poeziją, tuoj tenka pastebėti, kad jam iš tikrųjų puikiai vyksta ironizuoti ir pašiepti. Jumoras – V. S. Giros jėga. Kuo daugiau katran eilėraštin jam pavyksta indėti jumoro, tuo tas eilėraštis būna indomesnis ir vertingesnis. [...] Ir todėl tenka labai apgailėti, kad „Mergaitėse ir asonansuose“ jumoro yra neperdaugiausia.[35]


Vis dėlto Juozui Galvydžiui tikrai būtų užkliuvęs eilėraštis „Mano girtavimai“, kur poetas apsvaigęs nuo savo eilių, o Alfonsui Keliuočiui per daug asmeniškas pasirodė eilėraštis „Mano pilkas gyvenimas“, kuriame su ironišku humoru autorius aprašo, su kuo ir kodėl draugauja, ką veikia laisvalaikiu. Eilėraštį užbaigia eilutė „Šios eilės daugtaškiu šituo ir baigias“. [36] Daugtaškį būtų galima padėti beveik prie visų šio rinkinio eilėraščių, o ypač prie tokių, kaip „Mano girtavimai“, „Nežinomai mergaitei“, „Eilėraštis apie baleriną“. Daugtaškio trūksta ir eilėraštyje „Čarli Čaplino meilė“, kuriame jis, aišku, rašo ne apie Č. Čapliną, o apie save, prisipažindamas „Turbūt aš vienas iš bohemos / Kvailai taip sugebu gyvent“. [37]


Tikrai apie Č. Čapliną rašoma eilėraštyje, kaip ir visas rinkinys pavadintame „Šešėliai nuo ekrano“. [38] Šį eilėraštį knygoje poetas išskiria kaip santykio tarp realios tikrovės ir meniško, poetinio vaizdo simbolį. Rinkinyje eilėraščiai įvairūs: čia ir karo tema („Džentelmenų balius“, „Geroji žemė“ ir kt.), ir eilėraštis apie Puškino mirtį, skirtas jo mirties metinėms („Puškinui“), taip pat Tėvynės meilės eilių, skirtų kenčiančiai, kovojančiai bei į Dievą tikinčiai Lietuvai („Mūsų sargyba“, „Savanorių motinos“ ir kt.). Gražiausi rinkinio eilėraščiai – asmeniškais motyvais, su lengvu erotiniu dvelksmu („Kartą prie marių“, „Laiškas gražiai moteriškei“, „Mergaitė iš Rygos“ ir kt.).


Vytautas Sirijos Gira taip pat išbandė savo kūrybinius gebėjimus rašydamas eilėraščius bei kitus eiliuotus kūrinėlius vaikams. Atvažiavęs į vaikų literatūrą su „Traukiniu“, pasiplaukiojęs „Jūra“, pabuvęs nepatraukliu, bet labai reikalingu „Kaminkrėčiu“, savo vietos vaikų literatūroje jis taip ir nesurado. Vaikų literatūros apžvalgoje „Žiburėlyje“ Bernardas Brazdžionis geriausiai įvertino Aleksandro Šepečio iliustruotą V. Sirijos Giros nedidelės apimties poemą „Traukinys“, išleistą 1936 m.: „Šioje poemėlėje ekspresingai, gyvais vaizdais pasakojama apie traukinį, jo keliones, mašinistą ir berniuką, kuris gano bandą ir nori būti mašinistu. Poemėlė nedidelė – 90 eilučių, bet autorius vaikui sugeba joje apie traukinį gana daug pasakyti.“ [39] Tuo tarpu kita poema „Jūra“, išleista 1937 m., jo įvertinta prasčiau: „Jūra“ silpniau sueiliuotas dalykas, daug jame dirbtinumo, labai prastų rimų. Savo mintimi patiems mažiesiems ji net ir tolima, nes poemėlėj rašoma apie mokinį, kuris nemėgo mokytis ir dėl to nepamatė jūros. B. Macutkevičiaus iliustracijos ne vaikams, plokščios, be reljefo, medinės, nors vietomis padarytos kruopščiai atsidėjus.“ [40]


Daugiausiai literatūros kritikų dėmesio – tiek labai gerų vertinimų, tiek ir kritikos – sulaukė eiliuotas kūrinys su spalvingomis dailininko Rimto Kalpoko iliustracijomis „Kaminkrėtys“ (1938 m.). Istorija apie kaminkrėčio neįsileidusius žydą Izaoką ir Vilkų šeimyną ir dėl neišvalytų kaminų kilusį gaisrą patiko „Naujosios vaidilutės“ žurnalistei R. Dargytei, įžvelgusiai knygos didaktinius ir praktinius privalumus: „Knyga visai nedidelė, vos keliolika puslapių, bet praktiška, nes išleista ant storesnio gelsvo popierio – vaikams ne taip greit tepsis ir plyš. Teksto nedaug. Iliustracijų daugiau negu teksto. Kai kurie teksto posmai kartojasi po kelis kartus, tas, be abejo, padės vaikams greičiau išmokti atmintinai. Knygos turinys didaktinis propagandinis.“ [41] Tačiau nežinomas kritikas žurnale „Tautos mokykla“ buvo visai kitokios nuomonės. Jam ši eiliuota apysaka pasirodė nenatūrali, neįtikėtina, ypač dėl žydo Izaoko ilgo kamantinėjimo, tiek dėl kaminkrečio įsileidimo, tiek dėl kilusio gaisro. [42] Dėl silpno eiliavimo „Kaminkrėčio“ literatūrinės vertės neįžiūrėjo ir Bernardas Brazdžionis, kuriam labiau už šią knygelę patiko V. Sirijos Giros prozos kūrinys vaikams „Mažasis lakūnas Vytautas Bakūnas“, išspausdintas 1939 m. „Žiburėlyje“. [43], [44]


Bandymų rašyti proza „kaunietiškame“ kūrybos laikotarpyje buvo ir daugiau. Po jau minėto vaizdelio „Radio“ V. Sirijos Gira atsiskleidė ir publicistikos žanre, 1929 m. Qui pro quo slapyvardžiu parašęs keletą humoristinių aktualijų apžvalgų „Šukės“ laikraštyje „Diena“. [45] 1930 m. „Meno kultūroje“ buvo išspausdintas O. Dymovo apsakymo vertimas iš rusų kalbos. [46] Žurnale „Kūno kultūra ir sveikata“ 1934 m. buvo išspausdintas jo apsakymas „Filosofas“ [47], o 1937 m. laikraštyje „Literatūros naujienos“ – scenos vaizdelis „Fragmentas iš pjesės“. [48] Tarpukaryje V. Sirijos Gira rašė romaną „Vera Mongirdaitė“, kurio pora ištraukų buvo išspausdinta populiariame, trumpai leistame žurnale „Žvilgsniai“. [49] Pirmosios sovietinės okupacijos metais sekė tėvo pėdomis ir kaip kolaboracijos su nauja valdžia ženklas 1940 m. buvo išleista jo versta Michailo Zoščenkos knygelė „Pasakojimai apie Leniną“. [50]

 

Literatūra:

  1. Vytautas Sirijos Gira tarp kareivių. Kitoje pusėje: Atminčiai mažajam Vytukui nuo agronomo-kareivio Mykolas Jasudavičius. 1919 XI 12 Kaunas. V. Gira antras iš kairės. MLLM RMM ĮK 3830.
  2. Atsigrįžus atgal: į Metų redakcijos klausimus atsako rašytojas Vytautas Sirijos Gira // Metai. - 1996, balandis. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 101.
  3. Atsigrįžus atgal: į Metų redakcijos klausimus atsako rašytojas Vytautas Sirijos Gira // Metai. -1996, balandis. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 102.
  4. KRVA, f. 214, ap. 1, b. 4024, l. 27.
  5. Atsigrįžus atgal: į Metų redakcijos klausimus atsako rašytojas Vytautas Sirijos Gira // Metai. - 1996, balandis. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 102.
  6. KRVA, f. 214, ap. 1, b. 1042, l. 17 v.
  7. Antrieji vainikai: naujosios poezijos antologija / spaudai paruošė K. Binkis. - Kaunas: Spaudos fondas, 1936, p. 325.
  8. Kauno Jėzuitų gimnazijos atestatas, išduotas 1931 06 13 Vytautui Sirijos Girai. KRVA, f. 168, ap. 2, b. 309, l. 40-41.
  9. Radio / Vytautas Gira // Pavasaris. - 1927, Nr. 8/10, p. 6–8.
  10. Atsigrįžus atgal: į Metų redakcijos klausimus atsako rašytojas Vytautas Sirijos Gira // Metai. - 1996, balandis. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 102.
  11. Apie ideologiškąją poeziją ir liriškąjį jovalą: [Atsakymas į Benedikto Babrausko knygos „Golas į ateitį“ recenziją „Naujosios Romuvos“ žurnale, 1931, Nr. 21] / Vytautas Sirijos Gira // Rytas. - 1931, birž. 1, p. 8.
  12. Vytautas Sirijos Gira. Golas į ateitį: [rec.] / B. B. [Benediktas Babrauskas]. - Rec. kn.: Golas į ateitį / Vytautas Sirijos Gira; [viršelis dail. V. K. Jonyno]. - Klaipėda: Era, 1931 // Naujoji Romuva. - 1931, Nr. 21, p. 508.
  13. Golas į ateitį / Vytautas Sirijos Gira; [viršelis dail. V. K. Jonyno]. - Klaipėda: Era, 1931, p. 36.
  14. Vytautas Sirijos Gira. Golas į ateitį: [rec.] / M.. [Antanas Miškinis]. - Rec. kn.: Golas į ateitį / Vytautas Sirijos Gira; [viršelis dail. V. K. Jonyno]. - Klaipėda: Era, 1931 // Šviesos keliai. - 1931, Nr. 6, p. 438.
  15. Vytautas Sirijos Gira. Golas į ateitį: [rec.]. - Rec. kn.: Golas į ateitį / Vytautas Sirijos Gira; [viršelis dail. V. K. Jonyno]. - Klaipėda: Era, 1931 // Karys. - 1931, Nr. 22, p. 447.
  16. Grožinė lietuvių literatūra 1931 metais / E. Radzikauskas [Liudas Gira] // Lietuvos aidas. - 1932, vas. 6, p. 2.
  17. Sūnų poezija ir tėvų kritika  / j. r. [Kostas Korsakas] // Kultūra. - 1932, Nr. 2, p. 122.
  18. Antrieji vainikai: naujosios poezijos antologija / spaudai paruošė K. Binkis. - Kaunas: Spaudos fondas, 1936, p. 325.
  19. Iš gyvenimo į knygą / Vytautas Sirijos Gira. - Vilnius: Vaga, 1982, p. 12.
  20. Atsigrįžus atgal: į Metų redakcijos klausimus atsako rašytojas Vytautas Sirijos Gira // Metai. - 1996, balandis. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 103–104.
  21. Kaip rašo mūsų rašytojai: „Kultūros“ žurnalo literatūrinė ankieta: V. Sirijos Giros atsakymas // Kultūra. - 1934, Nr. 12, p. 693.
  22. Vytauto Sirijos Giros pasakojimas 1991 m.: Sakiniai iš Žaliakalnio. Sekmadienis su kaimynu poeta / Nomeda Repšytė // repsyte.wordpress.com/2012/01/29/sekmadienis-su-kaimynu-poeta-i.
  23. Ex libris Vytautas Sirijos Gira: [sukurtas 1935 m. dailininko Telesforo Valiaus, įklijuotas į šachmatų vadovėlį, kurį savo asmeninėje bibliotekoje turėjo Vytautas Sirijos Gira] // Lehrbuch des Schachspiels / J. Dufresne, J. Mieses. - Leipzig: Verlag von Philipp Reclam, [1927].
  24. Valandėlė pas Medicinos f. Dekaną: [Vladą Lašą] / stud. med. V. Sirijos Gira // Lietuvos studentas. - 1933, rugs. 15, p. 6.
  25. Analfabetiški automatai arba Nojaus arka medicinos fakultete / Vytautas Sirijos Gira // Lietuvos studentas. - 1933, spal. 15, p. 2; Blogas paukštis, kurs savo lizdą... / Edm. Butrimavičius; Prie kol. Butrimavičiaus straipsnio / V. Sirijos Gira // Lietuvos studentas. - 1933, lapkr. 15, p. 6.
  26. Antrieji vainikai: naujosios poezijos antologija / spaudai paruošė K. Binkis. - Kaunas: Spaudos fondas, 1936, p. 326.
  27. Vytautas Sirijos Gira. 1933 11 27. MLLM RMM ĮK 3737.
  28. http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=GIRA%20LIUDAS28
  29. Pas Liudą Girą / J. Marcinkevičius // Diena. - 1935, bal. 28, p. 3.
  30. Vytautas Sirijos Gira, Širdys formaline: [rec.] / M. Linkevičius. - Rec. kn.  Širdys formaline: Lirika / Vytautas Sirijos Gira. - Kaunas: Spaudos fondas, 1934 // Naujoji Romuva. - 1934, Nr. 178/179, p. 455.
  31. Vytautas Sirijos Gira. Širdys formaline: [rec.] / A. M. [Antanas Miškinis]. - Rec. kn.: Širdys formaline: Lirika / Vytautas Sirijos Gira. - Kaunas: Spaudos fondas, 1934 // Šviesos keliai. - 1934, Nr. 5, p. 303–305.
  32. Vytautas Sirijos Gira: Širdys formaline: [rec.] / Aug. Raginis [Antanas Vaičiulaitis]. - Rec. kn.: Širdys formaline: Lirika / Vytautas Sirijos Gira. - Kaunas: Spaudos fondas, 1934 // Židinys. - 1934, Nr. 7, p. 97–98.
  33. Vytautas Sirijos Gira. Mergaitė ir asonansai: [rec.] / A. M. [Antanas Miškinis]. - Rec. kn.: Mergaitė ir asonansai: Lyrika / Vytautas Sirijos Gira; [viršelio raides piešė Alx. Šepetys]. - Kaunas: Sakalas, 1935 // Šviesos keliai. - 1935, Nr. 4, p. 251–252.
  34. Vytautas Sirijos Gira. Mergaitės ir asonansai: [rec.] / J. Davainis [Juozas Galvydis]. - Rec. kn.: Mergaitė ir asonansai: Lyrika / Vytautas Sirijos Gira; [viršelio raides piešė Alx. Šepetys]. - Kaunas: Sakalas, 1935 // Jaunoji karta. - 1935, Nr. 14, p. 312.
  35. Vytautas Sirijos Gira. Mergaitės ir asonansai: [rec.] / Ant. Rugpjūtis [Alfonsas Keliuotis]. - Rec. kn.: Mergaitė ir asonansai: Lyrika / Vytautas Sirijos Gira; [viršelio raides piešė Alx. Šepetys]. - Kaunas: Sakalas, 1935 // Naujoji Romuva. - 1935, Nr. 18, p. 409.
  36. Mergaitė ir asonansai: Lyrika / Vytautas Sirijos Gira; [viršelio raides piešė Alx. Šepetys]. - Kaunas: Sakalas, 1935, p. 57.
  37. Mergaitė ir asonansai: Lyrika / Vytautas Sirijos Gira; [viršelio raides piešė Alx. Šepetys]. - Kaunas: Sakalas, 1935, p. 50.
  38. Šešėliai nuo ekrano: ketvirta eilėraščių knyga / Vytautas Sirijos Gira; [viršelis dail. A. Gudaičio]. - Kaunas: Sakalas, 1937, p. 7–8.
  39. Lietuvių vaikų literatūra / Bern. Brazdžionis // Žiburėlis. - 1943, Nr. 22/23, p. 357.
  40. Lietuvių vaikų literatūra / Bern. Brazdžionis // Žiburėlis. - 1943, Nr. 22/23, p. 358.
  41. Vytautas Sirijos Gira. Kaminkrėtys: [rec.] / R. D. [R. Dargytė]. - Rec. kn.: Kaminkrėtys / Vytautas Sirijos Gira; iliustravo R. Kalpokas. - Kaunas: Spaudos fondas, 1938 // Naujoji vaidilutė. - 1939, Nr. 1, p. 59–60.
  42. Vytautas Sirijos Gira. Kaminkrėtys: [rec.] / Pdg. - Rec. kn.: Kaminkrėtys / Vytautas Sirijos Gira; iliustravo R. Kalpokas. - Kaunas: Spaudos fondas, 1938 // Tautos mokykla. - 1939, Nr. 2, p. 52.
  43. Lietuvių vaikų literatūra / Bern. Brazdžionis // Žiburėlis. - 1943, Nr. 22/23, p. 358.
  44. Mažasis lakūnas Vytukas Bakūnas / Vyt. Sirijos Gira // Žiburėlis. - 1939, Nr. 19, p. 146–147.
  45. Šukės / Qui pro quo [Vytautas Sirijos Gira] // Diena. - 1929, bal. 14, p. 5: [J. Vileišio pažadas statyti Kaune elektros tramvajų ir kt.]; bal. 18, p. 4: [Apie konkės laidotuves]; bal. 28, p. 5; geg. 3, p. 4; geg. 8, p. 4: [Dalį „Šukių“ rašė pats „Dienos“ red. B. Dauguvietis (Figaro), taip pat Liūnė Janušytė (Liūnė), Petras Gintalas (Pega)].
  46. Tenoras Bogoliubovas / O. Dymovas; vertė V. Sirijos Gira // Meno kultūra. - 1930, Nr. 4, p. 9–12 ; Nr. 5, p. 12–16.
  47. Filosofas: [aps.] / V. Sirijos Gira // Kūno kultūra ir sveikata. - 1934, Nr. 50, p. 765–768.47
  48. Fragmentas iš pjesės: [sceninis vaizdelis] / Vytautas Sirijos Gira // Literatūros naujienos. - 1937, Nr. 9/10, p. 6–7.
  49. Vera Mongirdaitė: romanas / Vytautas Sirijos Gira // Žvilgsniai. - 1934, Nr. 1, p. 14–19; Nr. 2, p. 10–13: [romano ištraukos žurnalo puslapiuose turėjo būti spausdinamos toliau, bet kitas žurnalo „Žvilgsniai“ numeris nebeišėjo].
  50. Pasakojimai apie Leniną / M. Zoščenko; išvertė V. Sirijos Gira; iliustravo D. ir P. Tarabildai. - Kaunas: išleido leidykla „Raudonoji vėliava“, 1940.

 

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Gabrielė Gibavičienė
Vaizdus skaitmenino Živilė Pedzevičienė

Atnaujinta 2021-04-30 13:01