Po rašytojo Juozo Balčiūno-Švaisto gyvenimą ir kūrybą pasižvalgius

Paskelbtas Teminės leidinių
Skaityti 645 kartai

Rašytojas, kariuomenės veikėjas, žurnalistas, kelių leidinių redaktorius Juozas Balčiūnas daugeliui pažįstamas ne pavarde, o slapyvardžiu Švaistas. Šis žodis lietuvių kalboje reiškia nerimtą žmogų, vėjavaikį – tą, kuris švaisto ar švaistosi. Ankstyvajame gyvenimo laikotarpyje rašytojui iš tikrųjų būdinga tam tikra lengvabūdiškumo poza, atvedusi jį ir į keturvėjininkų sąjūdį. Pirmieji savarankiško gyvenimo žingsniai nežadėjo jam ir rašytojo karjeros.


Politiniai skersvėjai lėmė, kad zakristijono padėjėjas ir grafo Jono Pšezdeckio virėjo Rokiškio dvare pagalbininkas 1909 m. įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją, kurią baigė 1913 m. Seminarija galėjo būti J. Balčiūno kūrybinio kelio pradžia, nes 1912 m., pasak įvairių autorių, buvo publikuota pirmoji jo kūryba, būta ir kitų publikacijų. Kūrybai galėjo būti paranki jo 1913 m. gauta mokytojo vieta Stačiūnuose (Šiaulių apskr.), bet politiniai vėjai ir I-ojo pasaulinio karo sūkurys jaukė galimai ramų J. Balčiūno, kaip provincijos mokytojo, gyvenimą: nunešė jį į Kaukazą, Stavropolio miestą, Rusijos strateginį prekybos ir kariuomenės centrą. Ten jis bandė tęsti pedagogo karjerą, įstojo į vietos Mokytojų institutą ir, pasak gero pažįstamo, rašytojo, pasirinkusio Norimo slapyvardį, Andriaus Mirono, „parašė savo pirmąjį kūrinį rusų kalba – „Pavasario smuikai“.[1] Stavropolis galėjo būti dar viena stotele jo kūrybiniame kelyje, bet likimas lėmė, kad J. Balčiūnas buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, o 1917 m. baigė Maskvos karo mokyklą.


Ilgai tarnavęs svetimiems, grįžęs į Lietuvą iš pradžių ieškojo kokio nors civilio darbo. J. Balčiūnas grįžo į gimtąjį Rokiškio kraštą ir tarnavo Skemų dvaro ūkvedžiu-administratoriumi. Šiame dvare vėl atsirado laiko kūrybai. Autorius išbandė save draminės kūrybos bare, parašė tris dramas, kurių dvi – „Lenkų karalaitė“ ir „Taip Dievas davė“ – pirmą kartą buvo atspausdintos 1921–1922 m. žurnale „Skaitymai“. Viena Skemų dvare parašyta drama „Meilės sutemos“ apie neištikimą mylimąją, kurioje aprašė savo nelaimingą pirmąją meilę Aldonai, taip ir liko neišspausdinta, bet tiek šios meilės, tiek kiti gyvenimo dvare epizodai sugulė į 1967 m. išleistą J. Balčiūno atsiminimų knygą „Dangus debesyse“. Šioje atsiminimų knygoje išsamiai aprašyta ir tolesnė jo karjera po Skemų dvaro – būdamas Rokiškio milicijos vadu, Zarasų komendantu, jis įsijungė į Lietuvos nepriklausomybės kūrimo darbą. Jo kovos su lenkais Lietuvos kariuomenėje į šiuos atsiminimus jau nepateko.


Atsiminimai buvo įvertinti Lietuvių rašytojų draugijos premija, padalinus ją pusiau J. Balčiūnui-Švaistui ir Jurgiui Jankui (už dramą „Peilio ašmenimis“) – tai buvo precendento neturintis atvejis šio apdovanojimo istorijoje. Bet ne visų knyga „Dangus debesyse“ buvo palankiai sutikta – kai kas piktinosi dėl nepelnyto apdovanojimo.[2] Juozui Girniui nepatiko intymiai asmeniški knygos epizodai:


Lyg norėdamas savo atsiminimus suįdominti, autorius daug vietos skiria išgėrimams bei meilėms aprašyti. Deja, tai šiuos atsiminimus nepagyvina, o tik sunuobodina. Niekam neįdomu, kad autoriui nesisekė su Aldona ar kad žydaitė Lėja jam buvo „dvasinė paguoda, atsigaivinimas“. Reiktų būti tikrai įžymiam žmogui, kad būtų galima visus dominti ir savo privatiniu gyvenimu. Šiaipjau visai nesvarbu, kieno su kuo gerta ar mylėtasi. Autorius žada tęsti savo atsiminimus. Tai ir pasisakome dėl šio atsiminimų subanalinimo tokiais privačiais reikalais. Rašydamas antrąją atsiminimų knygą, autorius galėtų pasvarstyti, ar nebūtų pravartu atmintin beplūstančią praeitį kritiškiau išsijoti – išskirti, kas tik jam pačiam brangu ir kas visus gali dominti.[3]


Atsiminimų autoriui nepasisekė su Aldona ir teko išsiskirti su žydaite Lėja, bet dar 1922 m. susipažino su savo meile, ištikima gyvenimo drauge Aleksandra, kuri tikrai būtų patekusi į vėlesnių laikų atsiminimus, jeigu jie būtų parašyti. Tai jai jis 1923 m. užrašė savo gražią nuotrauką, dabar saugomą Maironio lietuvių literatūros muziejuje („Atminimui 26. IV. 23 J. Balčiūnas“)[4], tai ji jam taip gražiai grojo gitara kitoje 1925 m. nuotraukoje.[5] Už gražias J. Balčiūno-Švaisto, žmonos Aleksandros ir jų giminių nuotraukas dėkojame jas maloniai suteiksiems Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojams.


Žmona Aleksandra buvo kilusi iš gausios Radzevičių šeimos, augo su keturiomis seserimis ir trimis broliais. Buvo juokaujama, kad J. Balčiūnas ir Aleksandra gyvena „susimetę“, nes rašytojas buvo geriau žinomas kaip Juozas Švaistas, o žmona, pasiėmusi vyro pavardę, buvo Aleksandra Balčiūnienė. Žmonos brolis, inžinierius Stasys Radzevičius padėjo pastatyti jų namą Aguonų g. 2a (dabar Aguonų g. 4), vykdė namo statybos techninę priežiūrą. Pora iš pradžių gyveno Šančiuose, J. Balčiūnui, kaip kariškiui, išnuomotame bute, 1928 m. persikėlė į tuo metu pastatytą E. Šternienės namą Maironio g. 14 (jis neišlikęs), o 1931–1933 m. gyveno Laisvės al. 39 (dabar Laisvės al. 73). 1933 m. pab.–1934 m. Juozas ir Aleksandra jau galėjo įsikelti į savo namą Aguonų g. 2a.[6] Už pagalbą nustatant J. ir A. Balčiūnų gyvenamą vietą ir jų namo Aguonų gatvėje projekto bei kitų dokumentų vaizdus dėkojame Kauno regioniniam valstybės archyvui.


Atsiminimų knygos „Dangus debesyse“ pabaigoje rašytojas užsimena apie tarnybos kariuomenėje nuoskaudas, gautą nuobaudą dėl įgaliojimų viršijimo ir kitą nuobaudą, lėmusią aukštesnio laipsnio negavimą dėl tariamai nepadorios knygos „Šilkinė suknelė“. Rašytojas kariuomenėje jautėsi nepakankamai suprastas ir vertinamas, nors 1939 m., išeidamas į atsargą, gavo pulkininko leitenanto laipsnį, be to, 1922–1928 m. Karo mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, Lietuvos istoriją, geografiją, o 1940 m. – ir rusų kalbą; buvo ilgamečiu „Kario“ (1928–1935 m.) bei „Kardo“ (1933–1935 m.) redaktoriumi, kareivių radijo pusvalandžio programų tvarkytoju. J. Balčiūną gerai pažinojęs rašytojas Bronys Raila apie jo santykį su kariuomene atsiminimuose „Raibos agavos“ rašė:


Mėgdavau užvesti tą temą, nes kai tarnavau kariuomenėje, Švaistas buvo „Kario“ redaktorius ir kareivių radijo pusvalandžio programų tvarkytojas, ar viršininkas. Ir aš kartą rašiau „Kary“, ir dargi vieną radijo pusvalandį Algirdo pulko kareiviam padėjau paruošti, ir deklamavau savo paties rašytus patriotiškus tekstus... Bet jis mano kariškumą nuvėsindavo „išgyvenimu“, kad kariuomenėje mažiausiai buvęs suprastas ir vertinamas kaip rašytojas. Nuoskaudos ir kartūs atsiminimai, matyt, patvariai išlieka. Mat jo pačią pirmąją novelių knygą, „Šilkinę suknelę“, kariuomenės vadovybė vos nepasmaugė už „pornografiją“! Ypač su sarkazmu pabrėždavo, kaip tą jo apsakymų rinkinį suniekinęs gen. Povilas Plechavičius, po gruodžio 17-osios perversmo staiga iškilęs kariuomenės štabo viršininku ir pasijutęs autoritetu visais, net ir literatūros klausimais.[7]


Apysakų knygoje „Šilkinė suknelė“ yra dvi apysakos – „Šilkinė suknelė“ ir „Kerpių berniūkštis“. Pirmosios herojė, skalbėjos dukra Steputė, atvykusi iš provincijos į Kauną, įsidarbina ministerijos raštinėje. Čia verda meilės aistros, nes dėl Steputės varžosi trys vyrai: jos senas pažįstamas Andriukas, ištvirkęs viršininkas ir jos ranką galų gale laimėjęs raštinės sekretorius Raginskas. P. Plechavičiaus įžiūrėtos „pornografijos“ apysakoje nėra nė kvapo, bet meilės aistros ir apysakos leitmotyvas – merginos svajonė nusipirkti šilkinę suknelę – karininkams, aišku, atrodė nerimta. Apysakos „Kerpių berniūkštis“  pagrindinis veikėjas – nesantuokinis dvarininko Kerpio berno Bernardo ir jo dukters Kastutės meilės vaisius Benadukas, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje ir viename mūšyje žuvęs. Rašytojas Jonas Marcinkevičius, turėjęs ne pačius geriausius prisiminimus iš Lietuvos kariuomenės, užsimena apie J. Balčiūno bandymą šioje apysakoje gilintis į kario psichologiją, bet, jo nuomone, Lietuva dar nebuvo pribrendusi atviram žvilgsniui į santykius kariuomenėje.[8]


1928 m. pasirodė dar viena apysakų knyga „Naujan gyveniman“, kuri buvo mažiau intriguojanti, todėl ir kritikų sutikta ramiai, be ypatingo susidomėjimo. J. Grušas atkreipė dėmesį į apysakų kalbos paprastumą, sklandumą.[9] Patrauklų knygos viršelį su „naujo gyvenimo“ šviesa piešė dailininkas Aleksandras Šepetys.


Kita knyga, „Meilės vardu“, skaitytojus pasiekė tik 1937 m. Patrauklus knygos pavadinimas gali šiek tiek apgauti, nes joje nėra nei lengvo turinio, nei pikantiškų meilės nuotykių, nors veiksmas ir sukasi apie meilę. Jonas Šimkus knygos recenzijoje taikliai pastebi, kad knygos pavadinimas atitinka jos turinį – viskas daroma prisidengus meilės vardu. J. Švaistas nemoralizuoja ir juo labiau nesistengia pateisinti palaido gyvenimo, šeimų griovimo, prostitucijos, miesčioniškumo; jis tiesiog tai rodo šešiose knygos novelėse, kuriose nedaug meilės ir optimizmo.[10] Septinta knygos novelė – trumpas tekstas pavadinimu „Njutono pypkė“ – išsiskiria iš knygos konteksto tiek turiniu, tiek forma. Pirmą kartą atspausdinta žurnale „Pradai ir žygiai“[11], novelė parašyta su kandaus angliško humoro dvasia; kad veiksmas vyksta užsienyje, liudija ir veikėjų vardai. Vienintelė šio teksto sąsaja su kitomis knygos novelėmis – joje taip pat prisidengiama meilės vardu. Tiesa, ir čia moterys vaizduojamos kaip vedančios iš kelio gundytojos, tačiau jose daugiau aistros, nei, pavyzdžiui, novelėje „Raganos“ ar „Merga iš miesto“, o novelės veikėjui serui Izaokui jos tarsi pypkės dūmai – svarbu giliau neįtraukti į plaučius.


Karo nublokštas į Vokietiją, J. Balčiūnas daug rašė, o jo kūryba, prieš suguldama į vieną po kitos išleistas knygas, pirmiausia buvo publikuota DP spaudoje, laikraščiuose „Mintis“, „Mūsų kelias“, „Žiburiai“. Iš čia publikuotų romanų ištraukų šiek tiek atsiskleidžia ir Švaisto kūrybinė virtuvė. Romano „Rašau sau“ ištraukos nepakitusia struktūra ir pavadinimais sudėtos į knygą tuo pačiu pavadinimu. Novelių rinkinio „Siela lagamine“ ištraukos taip pat įtrauktos į knygą tokios, kokios buvo parašytos, tačiau egzistavo ir pirmas šios knygos variantas, pavadintas romanu „Saulėtas rytas“, taip ir likęs rankraštyje. O romano „Paskutinį kartą tave klausiu“ ištraukos liudijo autoriaus kūrybines kančias, tam tikrą neapsisprendimą dėl kūrinio akcentų: romanas turėjo keturis pavadinimo variantus: „Autovežimiai suburzgia“, „Įrėžę neišdildomų pėdsakų“, „Dar kartą tave klausiu“ ir pasirinktąjį „Paskutinį kartą tave klausiu“. Publikuojant [12] „Paskutinį kartą tave klausiu“ autorius, matyt, galutinai apsisprendė ir dėl būsimo romano struktūros.


Į pokaryje išleistas knygas galima žvelgti jų pasirodymo eilės seka. Romanas „Rašau sau“ išleistas 1947 m., su paantrašte „tremtinės užrašai“, kuri šiek tiek klaidinanti, nes jame nerašoma nei apie lietuvių tremtį į Sibirą ar kitas tolimas nuo Lietuvos vietas, nei apie jų emigraciją į Vakarus. Pagrindinė šio kūrinio herojė – kunigaikštytė Zinaida, rusė emigrantė, atvykusi į Lietuvą ir gana linksmai čia leidžianti laiką. Romane aprašoma rusės, Lietuvoje tapusios kabareto šokėja, meilės istorija. Ji išteka už lietuvio advokato Antano Giedrimo (knygoje vadinamo Toniu), meta savo darbą, bet neužmiršta romano su savo ankstesne meile – gusarų pulko karininku Petru (romane vadinamu Petia). Po slaptų pasimatymų ir vyro persekiojimo, išsiskyrusi su vyru ir nutraukusi santykius su Petru, Zinaida susipažįsta su kitu rusų emigrantu Grigorijumi, dirbančiu vokiečių filmų bendrovėje, ir išvažiuoja iš Lietuvos. Jos gyvenimas Vokietijoje knygoje jau neaprašomas. Tokia štai savotiška „tremtis“ aprašoma romane „Rašau sau“. Romanas parašytas pirmu asmeniu, tarsi tai būtų tos rusų emigrantės užrašai, jos dienoraštis.


Novelių rinkinyje „Siela lagamine“ aprašoma jau lietuvių tremtinių buitis, jų gyvenimas DP stovykloje, tačiau prisimenama ir ta „siela lagamine“ – Lietuvos gyvenimo vaizdai, kurie sudaro visą antrąją knygos dalį. Tie vaizdeliai nėra išsiilgtoji, idealizuojama Lietuva, kurią reikėjo palikti, juose daug vargo (pavyzdžiui, novelėje „Apžiūrėk tą skynimą“) ir net svarstymų apie gyvenimo prasmę (novelė „Paskutinė paslauga“). Gal todėl ir netiko romano pirmasis pavadinimas „Saulėtas rytas“, nes aprašyti Lietuvos prisiminimai nebuvo tokie šviesūs, kaip tas įsivaizduojamas saulėtas ir tuo pačiu tragiškas rytas, kai reikėjo ją palikti.


Dar daugiau tragizmo romano „Paskutinį kartą tave klausiu“ turinyje. Jį lėmė romane vaizduojamas laikmetis, kai Butkūnų kaime vieną okupantą keitė kitas, o po pirmųjų trėmimų laukė ne mažiau sunkus ir tragiškas gyvenimas pačioje Lietuvoje. Romano pavadinimas užšifruotas jo veikėjos Anelės Nakienės gyvenimo istorijoje. Jos vyrui žuvus keliaujant į tremties vietą, Nakienė išteka už Antano Adomonio, kurio žmona taip pat mirė vagone pakeliui į tremtį. Intrigą dar sustiprina Anelės romanas su bernu Kaziu Naujoku. Norėdamas juo atsikratyti, Adomonis nužudomas pats, susimokius žmonai ir jos meilužiui. Praėjus kažkiek laiko miške randamas vyro lavonas ir Butkūnų žmonės spėja, jog tai Antanas Adomonis. Kunigui antrą kartą per to žmogaus laidotuves paklausus Anelės, ar tai ne jos vyras (iš to klausimo ir romano pavadinimas), našlė prisipažįsta, kad Kazio kirviu užmuštas jos vyras pakastas kluone po šiaudais – ten jis ir randamas. Minimalistinis romano viršelis, pieštas dailininko P. Osmolskio, liudija tragišką meilės istoriją politinių sukrėtimų fone.


Iš Vokietijos į JAV pasitraukusį Juozą Balčiūną-Švaistą suviliojo jau anksčiau jo pamėgtas pasakų pasaulis. 1952 m. jis išleido pasakų rinkinį „Aukso kirvis“, kuriame sudėtos pasakos iš Jono Basanavičiaus surinktų pasakų knygų „Lietuviškos pasakos įvairios“, jas šiek tiek paredaguojant. Švaistas knygos įžangoje teigia tik pataisęs pasakų kalbą, pašalindamas iš jos barbarizmus ir pagyvinęs dialogus, nenukrypstant nuo pasakos turinio ir formos.[13] Rinkinyje ir daugeliui žinomos, ir mažiau girdėtos pasakos. Vienas iš knygos trūkumų – pasakų klasifikacija. Pasakų suskirstymas pagal jų tematiką (buities pasakos, gyvuliai ir žvėrys pasakose) yra suprantamas, tačiau neaišku, kuo ypatingos „ypatingosios pasakos“ arba kuo skiriasi „pasakos-apysakaitės“ nuo kitų knygos tekstų.


1952 m. pasirodė ir kita knyga, parašyta lietuvių pasakų motyvais „Petras Širvokas“. Šioje knygoje autorius jau tik pasinaudoja pasakų motyvais, juos savaip konstruodamas ir įvesdamas išgalvotą personažą Petrą Širvoką, gyvenusį dar baudžiavos laikais. Nežinomas recenzentas „Kario“ žurnale šią knygą pavadino „pasakiškų nuotykių romanu“ ir apipylė ją tokiomis liaupsėmis:


Dėl ypatingai turtingos kalbos – žodingumo ir lengvo stiliaus bei kompozicijos laikytinas grožinės literatūros šedevru. Stebėtina, kad literatūros kritikai dar nėra į ją atkreipę reikiamo dėmesio. Čia malonu šią knygą, nors ir trumpokai, paminėti dėl to, kad jos autorius yra Lietuvos kariuomenės pulkininkas Juozas Balčiūnas, kuris kaip rašytojas žinomas Švaisto pseudonimu.[14]
Ši knyga yra iš tikrųjų naujas reiškinys lietuvių literatūroje, tačiau ne dėl jos kalbos ir lengvo stiliaus, o dėl visas pasakas vienijančio pagrindinio herojaus. Pasitelkiant šį mistiniu būdu galių įgavusį veikėją bandoma jungti tikrovę su pasakų pasauliu, deja, ne visada sėkmingai.


1953 m. pasirodė apysakaičių ir vaizdelių knyga „Eldorado“, kurioje Švaistas stengėsi realistiškai surašyti pabėgėlių iš Lietuvos istorijas, o jos leitmotyvu turėjo būti trumpa apysakaitė „Eldorado“, kurioje pagrindinis veikėjas Vytautas Raudonis ironiškai įsidarbino Vokietijos miestelio viešbutyje tuo pačiu pavadinimu, siekdamas užsidirbti pinigų kelionei į JAV. Knyga, perkrauta pabėgėlių buities smulkmenų, nesulaukė didelio kritikų dėmesio. Iškrentanti iš bendro knygos konteksto, literatūriškai stipriausia apysaka – „Ryžausi savo kaltę išpirkti“, kurioje pas partizanus nuėjusią ir NKVD suimtą Žydrę Uogenytę išgelbėja buvęs jos klasės draugas, NKVD dirbęs Feliksas Užkurys, taip tarsi išpirkdamas savo išdavystės kaltę. Recenzentas A.B. „Ateities“ žurnale taip pat išskiria šią apysaką kaip geriausią, tačiau taip pat ją įvardija ir kaip mažiausiai realistišką.[15]


Kad realistiškas įvykių vaizdavimas nėra stiprioji J. Balčiūno-Švaisto kūrybos pusė, parodė ir jo romanas „Knygnešių pėdsakais“, išleistas 1955 m. Romane, rodos, varžosi tikri veikėjai, istorinė medžiaga ir autoriaus kūrybos išmonė. Faktų mėgėjams pritrūksta istorinio veikalo nuoseklumo ir argumentacijos, o literatūros kritikams jame per daug istorinės medžiagos, tarsi perkeltos iš P. Ruseckio 1926–1928 m. išleisto „Knygnešio“ tomų, ir per mažai literatūrinės išmonės.


1958 m. autorius vėl grįžta prie tautosakinių motyvų savo kūryboje, kurdamas apysakas, balansuojančias tarp fantazijų ir realybės. Knygoje „Petras Širvokas“ vyrauja fantazijų pasaulis, o knygoje „Trys žodžiai“ – žymiai daugiau tikrovės vaizdų, buities, gamtos aprašymų. Fantazijų pasaulis ir tautosakiniai motyvai į pasakines apysakas įtraukiami saikingai; jie knygoje – tarsi tie brangiai parduoti trys vertingi žodžiai, kurie padeda realybėje. Benediktas Babrauskas knygos recenzijoje rašo: „Atskiri motyvai yra paimti iš tautosakos, tačiau savita kompozicija, pagrįsti charakteriai ir ypač išryškinta idėja Švaisto pasakines apysakas daro originalias. [...] Idėja yra vadžios, kuriomis šio veikalo autorius nukreipia personažų likimą.“[16]


Vienas labiausiai vykusių fantaziją ir realybę jungiančių kūrinių buvo premijuotasis romanas apie Vincą Kudirką „Jo sužadėtinė“. Romanas tarsi tęsia „Knygnešių pėdsakais“ pradėtą temą, tačiau, skirtingai negu romane apie knygnešius, jame daugiau vidinių išgyvenimų ir literatūrinės išmonės, pagyvinančios V. Kudirkos paveikslą. Tai biografinis romanas su nemaža beletristikos doze, kuriame vengiama sausos faktų kalbos. Pats J. Balčiūnas-Švaistas, priimdamas jam už romaną paskirtą LRD „Draugo“ laikraščio literatūrinę premiją, taip aiškina jo pavadinimo kilmę ir savo motyvus rašant šį jį:


Veikalo vardas labai kuklus – Jo sužadėtinė. Bet turinys ir prasmė gilūs. Tai Vinco Kudirkos iškilmingoji priesaika ir netgi viso gyvenimo pasiaukojimas „Lietuva ! susižadėjau su tavim ir liksiu ištikimas, kol man vieko užteks.“ Kiek galėdamas vengiau pigios patriotinės deklamacijos. Visur ieškojau gilesnės prasmės ir namiškumo.[17]


Pigaus patriotiškumo Juozas Balčiūnas-Švaistas vengia ir dar vienoje istorinės tematikos knygoje apie kunigą Martyną Sidaravičių bei kitus Sūduvos krašto knygnešius, pavadintoje „Žiobriai plaukia“ (Čikaga, 1962). Autorius nekelia knygnešių ant pjedestalo, bando parodyti jų realią gyvenimo aplinką, kurioje daug kasdieniškos buities detalių, sėkmių ir nesėkmių. Su knygnešių gyvenimo ir veiklos faktine medžiaga autorius buvo gerai susipažinęs, nes buvo knygos „Kovos metai dėl savosios spaudos“ (Čikaga, 1957) vienas redaktorių, tačiau ta medžiaga nepiktnaudžiavo, siekė parodyti gyvą Martyno Sideravičiaus paveikslą, kartais sąmoningai papildydamas faktinę medžiagą išgalvotais vaizdais. Vis dėl to literatūros kritikas Algirdas Titus Antanaitis nesutinka su knygos aplanke autoriui pažertais komplimentais apie stiliaus lengvumą ir lakumą, žodžio sodrumą ir taupumą, dialogų gyvumą ir aiškumą, nes, pasak jo, „nėra prasmingo, romanui kaip literatūros kūriniui būtino, dialogo“.[18] Abejotinos pagyros romano kalbai, tačiau kelia abejonių ir toks gana kategoriškas Algirdo Titus Antanaičio vertinimas, ypač dėl dialogų, kurių romane gausu.


1962 m. paminėtinas ir autoriaus sugrįžimas prie draminės kūrybos. Tais metais Los Andželo lituanistinėje mokykloje buvo pastatytas jo sceninis veikalas „Vakaras taigoje“, kurį režisavo Juozas Kaributas. Režisierius savo atsiminimuose pasidžiaugė ne tik veikalu ir jo pastatymu, bet ir draminio vaizdelio autoriaus dovanotomis gladijolėmis.[19]


Po jau minėtos atsiminimų knygos „Dangus debesyse“ pasirodymo (Londonas, 1967) Juozas Švaistas dar išleido pasakų knygą „Šaunus penketukas“ (Čikaga, 1969) ir novelių knygą „Karnavalo aikštėje“ (Londonas, 1972). Knygoje „Šaunus penketukas“, kurioje sudėtos jo autorinės pasakos, įrašytas ir autoriaus posakis: „Dažnai pasaka panaši į tikrovę, bet ir tikrovė neretai atrodo lyg pasaka.“ JAV Lietuvių bendruomenės švietimo taryba premijavo šią knygą apysakų jaunimui konkurse ir jos išleidimui paskyrė 500 dolerių. Knygą iliustravo dailininkė Zita Sodeikienė.


Novelių knygoje „Karnavalo aikštėje“ daugumoje novelių aprašoma lietuvių išeivija, tačiau taip pat įdėtas jo anksčiau parašytas scenos vaizdelis apie tremtinius Sibire „Vakaras taigoje“ ir dvi novelės iš Lietuvos gyvenimo – „Ragana iš Žeberkštynės“ bei „Saulėtos sutemos“. Literatūros kritikas Algirdas Titus Antanaitis apie stipriausias knygos noveles „Moteris karnavalo aikštėje“ ir „Ragana iš Žeberkštynės“ rašo:


Antai jauna ir bevaikė išprūsusių naujųjų ateivių Pakalniškių šeima po keturių gero gyvenimo metų pasijunta atsidūrusi ant subyrėjimo ribos, bet susiklijuoja ir vėl, kada vyro meilužė atmeta jo intencijas, o žmona, iš savo pusės, parodo daugiau savarankiškumo („Moteris karnavalo aikštėje“).
...Studentas, grįžęs atostogų pas kaimiečius tėvus, randa jaunesnį brolį įsimylėjusį gretimo viensėdžio šeimininkę, didžiausiam tėvų pasipiktinimui, bet, po poros metų, tąją „raganą“ laimi patsai sau, josios vyrui patogiai pasimirus („Ragana iš Žeberkštynės“)... [...] Net ir noveliški įvykiai J. Švaisto nėra noveliškai traktuojami. Vienuose jų įžanginiai aplinkybių nupasakojimai nustelbia pačius įvykius, sakytum, rėmai padaromi svarbesniais už paveikslą („Šviesiaplaukė Carmen“, „Visai rimtai“), kituose – laikraštiniai feljetoniškas stilius nenuteikia skaitytojo rimtesniam požiūriui („Saulėtos sutemos“, „Buvo šventės“, „Netikėtas poilsis“, „Chaoso simfonija“).[20]


Iš tiesų tas laikraštinis feljetoniškas stilius lydėjo Juozą Balčiūną-Švaistą visą gyvenimą ir buvo jo kūrybos privalumas, ne trūkumas. Prisimindamas autorių „Dailiųjų menų“ klubo sueigų liudininkas Pranas Visvydas taip rašė apie jau senokai amžinybėn išėjusį bičiulį:


Santa Monikoje gyvenęs ir po ilgos ligos 1978.IX.23 miręs Juozas Švaistas-Balčiūnas buvo gyvastingas, moterišką grožį dievinantis pasakorius. Rokiškėnas kaip ir Alė Rūta. Jo pirmas novelių rinkinys, išleistas Lietuvoje 1927 m., vadinosi Šilkinė suknelė. Pasirodo, šiugždantis šilkas rūpėjo jam ir senatvėje. Nemėgo davatkų. Savo kabinete buvo pasikabinęs Ann Jillian ir Marilyn Monroe atvaizdus.
Kitas savaimingas Švaisto bruožas: net ir draugijoje niekad neslėpė savo sąmojingų, neretai kandžių, ironiškų pastabų.
Knygoje Margo rašto keliu Alė Rūta linksmai pavaizduoja Švaisto ir jo žmonos Aleksandros atvykimą į „Dailiųjų menų“ klubo sueigą Brazdžionių namuose.
„Jau anksčiau Švaistas buvo kritikavęs „Dailiuosius menus“, kad, esą, nuobodūs susirinkimai, banalija, kažkokie švelnumai, sentimentai, kalbos be `prieskonių`...“
„Dabar, Brazdžionių salono lyg ir prieangy, taip nuoširdžiai šeimininkų pasitiktas, jis vėl kažką burbtelėjo:
– Tai ką jūs čia... Ar vėl bus `prėska`?...
„Tuoj Aldona šmurkštelėjo į virtuvę, atnešė ant padėklėlio druskos ir pipirų, šelmiškai besijuokdama davė Švaistams paragauti prieskonių [...]“
„Tas grakštus šeimininkės gestas labai patiko Juozui Švaistui...“[21]


Tebūnie tai šiam įsimintinam rašytojui vietoj nekrologo, kurių taip pat daug prirašyta.

 

Literatūra:
1. Jaunos sielos karys – rašytojas: Juozui Švaistui-Balčiūnui 70 metų / Andrius Mironas // Karys. - 1961, Nr. 5, p. 155.
2. Sonatos ir vyšnios: [apie 1967 m. Lietuvių rašytojų draugijos premijos padalinimą pusiau Juozui Švaistui ir Jurgiui Jankui] // Akiračiai. - 1968, Nr. 2, p. 13–14.
3. Iš memuarinių knygų: [rec.] / Alaušius [Juozas Girnius]. - Rec. kn.: Dangus debesyse: autoriaus išgyvenimai 1918–1919 metais / Juozas Švaistas. - London: Nidos knygų klubo leidinys, 1967. - (Nidos knygų klubo leid.; Nr. 63) // Aidai. - 1967, Nr. 10, p. 461.
4. Juozas Švaistas. 1923. MLLM GEK 103330a.
5. Karininkas, rašytojas J. Švaistas su žmona. 1925. MLLM GEK 103332.
6. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3, l. 1–25.
7. Literatūros sužadėtinis: Švaisto išgyvenimai // Raibos agavos / Bronys Raila. - London: Nidos knygų klubo leidinys, 1983. - (Nidos knygų klubo leid.; Nr. 104), p. 49.
8. Būkime reikalingi / J. Marcinkevičius // Lapas. - 1933, rugs. 24 (nr. 39), p. 2; spal. 1 (Nr. 40), p. 2.
9. J. Švaisto Raštai: [rec.] / J. Grušas. - Rec. kn.: Naujan gyveniman: apysakos / J. Švaistas; viršelį piešė A. Šepetys. - Kaunas: „Spaudos fondo“ leidinys, 1928 // Židinys. - 1928, Nr. 8/9, p. 192.
10. J. Švaistas Meilės vardu: [rec.] / Pr. Daugnora [Jonas Šimkus]. - Rec. kn.: Meilės vardu: novelės / J. Švaistas. - Kaunas: Sakalas, 1937 // Dienovidis. - 1938, Nr. 1, p. 49–50.
11. Njutono pypkė / J. Švaistas // Pradai ir žygiai. - 1927, Nr. 2, p. 112–118.
12. „Paskutinį kartą tave klausiu“: Ištrauka iš romano: [Ištrauka iš 1948 m. tuo pačiu pavadinimu išleisto romano, knygoje p. 166–169] / J. Švaistas // Mintis. - 1946, birž. 24 (Nr. 100), p. 6–7; birž. 25 (Nr. 101), p. 2.
13. Aukso kirvis: rinktinės mūsų žmonių pasakos / parengė Juozas Švaistas; viršelis ir iliustr. dail. Vyt. Ignatavičiaus-Igno. - Chicago: autoriaus leidinys, 1952, p. 7–8.
14. Petras Širvokas žemėje, pragare ir danguje: [rec.]. - Rec. kn.: Petras Širvokas: nuotykių nuotykiai žemėje, pragare ir danguje. Trijų dalių senų ir senesniųjų laikų vaizdas, parašytas lietuvių pasakų motyvais / Juozas Švaistas; viršelį piešė Mikas Šileikis. - Chicago: Chicagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1952 // Karys. - 1953, Nr. 1, p. 22.
15. Juozas Švaistas ir „Eldorado“: [rec.] / A. B. - Rec. kn.: Eldorado: apysakaitės ir vaizdeliai / Juozas Švaistas. - Hannover: „Bendrija“, 1953 // Ateitis. - 1954, Nr. 3, p. 69.
16. Švaisto Trys žodžiai: [rec.] / Ben. Babrauskas. - Rec. kn.: Trys žodžiai arba gyvenimo magija / Juozas Švaistas. - Chicago: autoriaus leidinys, 1958 // Draugas. - D. 2. - 1958, rugpj. 23, p. 1.
17. Lietuvių dienos. - 1959, Nr. 2, p. 8.
18. 1962 m. grožinės literatūros balansas... [Biografinis romanas...]: [rec.] / Kęstas Reikalas [Algirdas Titus Antanaitis]. - Rec. kn.:  Žiobriai plaukia: romanas / Juozas Švaistas. - Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1962 // Margutis. - 1963, Nr. 2, p. 20.
19. „Vakaras taigoje“: [Apie Juozo Kaributo 1962 m. pastatytą J. Balčiūno-Švaisto sceninį veikalą „Vakaras taigoje“] // Teatrinio vargo keliais: memuarai / Juozas Kaributas. - Roma: autoriaus leidnys, 1977, p. 125.
20. Trumpo metražo prozos suklestėjimo metai: [rec.] / kęst. reikalas [Algirdas Titus Antanaitis]. - Rec. kn.: Karnavalo aikštėje: novelės / Juozas Švaistas. - London: Nidos knygų klubo leidinys, 1972. - (Nidos knygų klubo leid.; Nr. 90) // Akiračiai. - 1974, Nr. 5, p. 4.
21. [Santa Monikoje gyvenęs ir po ilgos ligos 1978.IX.23 miręs...] / Pr. Visvydas // Akiračiai. - 1989, Nr. 7, p. 13.

Parodos medžiagą parengė ir vaizdus skaitmenino Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Gabrielė Gibavičienė

 

Atnaujinta 2021-04-30 13:03