Kunigas pranciškonas, liaudies gydytojas, pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas, Lietuvos geografijos terminų kūrėjas Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771 01 15–1849 10 30) buvo neeilinė asmenybė, kurios veikla neapsiribojo bažnyčios ar vienuolyno sienomis.

J. A. Pabrėžos pamokslai svarbūs ne tik sielovados prasme ar jo paties asmens pažinimui, bet ir kaip reikšmingas folkloristikos šaltinis. Juose atsiskleidžia žemaičių vestuviniai ir religinio gyvenimo papročiai, jų požiūris į vaikų auklėjimą, santuoką, nuodėmę, žalingus įpročius. Kunigo pamokslai – tai tarsi jo parapijiečių sielos veidrodis, kuriame atsispindėjo tiek geri, tiek ir blogi dalykai, nuo lengvų papeikimų „nepadoriems“ šokiams iki girtuokliavimo, paleistuvystės, asmens higienos sielos bei sveikatos dalykų kritikos.

Domėjimasis folkloru J. A. Pabrėžą suvedė su Simonu Daukantu. Pats kunigas yra parašęs liaudies kūrinių motyvų kupinus eilėraščius „Esu sa žmogelis“, „Apie pypkininką“, kurie buvo įtraukti į S. Daukanto neišspausdintą dainų rankraštį ir į jo 1932 m. „Lietuvių tautoje“ publikuotas „Pasakas Massiu“[1]. „Pypkelė“ buvo išspausdinta „Vienybėje Lietuvninkų“ (1890, Nr. 5), o „Esu sau žmogelis“ buvo taip paplitęs liaudyje, kad net buvo užrašytas kaip liaudies daina. Yra ir daugiau eilėraščių, priskirtinų J. A. Pabrėžos plunksnai.

1816 m. gruodžio 8 d. įstojęs į Kretingos vienuolyną tretininku ir gavęs tėvo Ambraziejaus (Ambrozijaus) vardą, Pabrėža vienuolyno vadovybės buvo paskirtas Kretingos pranciškonų mokyklos mokytoju ir kapelioniu. Ten jis dėstė lotynų kalbą (rankraštyje likęs jo trumpas lotynų kalbos vadovėlis) ir gamtos mokslus – botaniką bei geografiją. Buvo itin motyvuotas mokytojas – per botanikos pamokas kartu su mokiniais vaikščiojo po miškus, pievas bei toliau rinko gamtos medžiagą, sugulusią į jo „Taislių auguminį“ („Augalų sistemą“), išleistą 1900 m. Mokydamas geografijos J. A. Pabrėža taip pat parašė trumpą penkių žemynų fizinės ir politinės geografijos vadovėlį „Įžęgis Geograpyje ...“. Vadovėlis buvo parašytas žemaitiškai, o išspausdintas tik šiais laikais – jį 2019 m. iš rankraščio parengė Rita Šepetytė, o išleido Lietuvių kalbos institutas, pripažindamas vadovėlio reikšmę lietuviškosios geografijos terminijos raidai.

J. A. Pabrėža garsėjo ir kaip liaudies gydytojas, studijavęs mediciną Vyriausioje Lietuvos mokykloje Vilniuje, kovojęs prieš bet kokį mokslu nepagrįstą gydymą, šarlatanizmą, rankraščiuose palikęs medicinos praktikai, švietimui skirtų straipsnių.

Paini J. A. Pabrėžos knygų kelionė po kitas bibliotekas

Kunigas pranciškonas turėjo gana didelę – apie 400 leidinių – asmeninę biblioteką, kuri buvo jo gyvenimo ir veiklos atspindys, liudijantis tiek jo pašaukimą (religinė literatūra), tiek aistrą botanikai, geografijai, medicinai, chemijai, filosofijai, lotynų kalbai. A. Pacevičius teigia, kad J. A. Pabrėža savo asmeninę biblioteką pradėjo komplektuoti 1796–1806 m., vikaraudamas Šiluvoje, Tveruose, Plungėje. Kai kuriuos leidinius jis gavo dovanų, pavyzdžiui, iš Jono Chrizostomo Gintilos; kitus pirko, ant leidinių stropiai surašydamas kiek jie kainavo ar galėjo kainuoti. Po J. A. Pabrėžos mirties didžioji dalis šios bibliotekos buvo perduota Kretingos bernardinų vienuolynui ir buvo jo bibliotekoje iki 1940 m.[2] Atėjus sovietams, ji buvo išdraskyta. Dalis knygų, jas perėmusio Vaclovo Biržiškos liudijimu, pateko į Vytauto Didžiojo universiteto biblioteką (tos knygos, kurių VDU neturėjo), o likusios buvo sukrautos į dėžes ir jų likimas buvęs neaiškus.[3] Ta J. A. Pabrėžos asmeninės bibliotekos dalis, kuri pateko į VDU, po to vėl buvo išbarstyta po Vilniaus ir Kauno bibliotekas. Dalį šios kolekcijos knygų perėmė Vilniaus universiteto biblioteka. Į Vilniaus universiteto biblioteką atvežtos knygos, pasak Almos Braziūnienės, buvo atrenkamos iš bendrųjų fondų ir aprašomos kaip asmeninės bibliotekos dalis tik nuo 1966 m. Straipsnyje apie marginalijas leidiniuose, rašytame 1993 m., A. Braziūnienė mini 101 Vilniaus universiteto bibliotekos leidinį, buvusį J. A. Pabrėžos asmeninėje bibliotekoje.[4] Vėliau Alma Braziūnienė rašė, jog Vilniaus universiteto bibliotekoje 1971–1973 m. buvo rekonstruota 90 vienetų J. Pabrėžos asmeninė knygų kolekcija.[5] Vargu ar tą dalį galima laikyti jo asmeninės bibliotekos rekonstrukcija, bet sujungus visas išlikusias J. A. Pabrėžos asmeninės bibliotekos dalis į 2021 m. planuojamą išleisti knygą „Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos asmeninė biblioteka: katalogas“, tokia rekonstrukcija šiame Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos kurijos rengiamame leidinyje – įmanoma.  

Likusios Kaune šios bibliotekos knygos pateko tiek į dabartinę KTU biblioteką (8 leidiniai), tiek į dabartinę KAVB, kurioje dabar saugomi 92 leidiniai iš J. A. Pabrėžos asmeninės bibliotekos.

Asmeninės bibliotekos knygos – nuo religinės iki medicinos literatūros

Savo asmeninėje bibliotekoje J. A. Pabrėža buvo sukaupęs nemažai medicininės literatūros. Supratęs, kad ši, pakliuvusi į netinkamas rankas, gali net pakenkti, 1814 m. testamente nurodė, jog devynis tomus medicinos žodyno reikia perduoti vyresniam, gydymo mokslą žinančiam kunigui arba Varnių seminarijos bibliotekai.[6] Pora medicinos knygų pateko ir į KAVB – tai Lenkijos farmacijos tėvo Jozef Celinski 1811 m. lenkų kalba išleisto farmacijos veikalo antroji dalis bei pirmos chirurgijos klinikos Varšuvoje įkūrėjo, Varšuvos universiteto chirurgijos katedros vedėjo Jozef Czekierski 1818 m. išleisto chirurgijos vadovėlio lenkų k. trečiasis tomas.

Tarp KAVB saugomų knygų taip pat yra J. A. Pabrėžos aistrą geografijos mokslui atspindintys veikalai: anglų mokslininko Laurence Echard į lenkų k. išversto geografijos žodyno trys tomai (1782–1783 m.) ir 1812 m. Vilniuje lenkų k. išleistas „Visuotinės geografijos“ veikalas; taip pat čia saugoma vokiečių teologo, matematiko, chemiko, fiziko Ernst Gotfried Fiszer mechaninės fizikos veikalo antrasis tomas, išverstas į lenkų k., išleistas 1816 m. Vilniuje. Veikalas iliustruotas mechaninės fizikos brėžiniais, kurie yra aktualūs ir šiandien.

J. A. Pabrėžą domino ir chemija. KAVB saugomas Vilniaus universiteto profesoriaus, chemiko, biologo, filosofo, gydytojo Andriaus Sniadeckio chemijos pradmenų vadovėlis lenkų kalba, išleistas 1807 m. Vilniuje. Daugumoje J. A. Pabrėžos asmeninės bibliotekos knygų įrašyta kaina sidabriniais rubliais, lenkų zlotais ar florintais, o štai A. Sniadeckio knygoje tokio įrašo nėra. Tikėtina, kad šią knygą jis gavo iš Vilniaus universiteto, kaip ir kai kurias kitas savo asmeninės bibliotekos knygas.

Iš Vilniaus universiteto gauta ir Aleksandros Volfgang į lenkų kalbą versta prancūzų mokslininko Jan Piotr Vaucher knyga apie ąsiūklius. Šią knygą, kaip ir kai kurias kitas Pabrėžą dominusios botanikos ir kitų mokslo sričių literatūros knygas, atsiuntė vertėjos tėvas, Vilniaus universiteto farmacijos profesorius Johann Friedrich Vofgang. Pasak P. Rūškio, dar studijuodamas Vilniaus universitete J. Pabrėža susidomėjo augalų rinkimu ir dalį jo augalų rinkinio iš Vilniaus universiteto jam atsiuntė J. Fr. Volfgang, su kuriuo jis labai gerai sutarė. Nemažai J. A. Pabrėžos asmeninės bibliotekos knygų, paliktų Kretingos vienuolyno bibliotekai, yra su įrašu, liudijančiu, kad knygą jam dovanojo arba atsiuntė J. Fr. Volfgang.[7] Toks įrašas apie per J. Fr. Volfgang įsigytą J. P. Vaucher monografiją yra ir KAVB turimo egzemplioriaus viršelio vidinėje pusėje. Beje, nors šis veikalas buvo gautas dovanų, Pabrėža vis tiek įrašė, kiek jis būtų kainavęs.

P. Ruškis taip pat teigia, kad J. A. Pabrėžai yra kai ką atsiuntusi ir pati Aleksandra Volfgang, nors asmeniškai kunigas su ja nebendravo. Pabrėža taip pat iš Vilniaus universiteto gavo Jono ir Andriaus Sniadeckių, Stanislovo Bonifaco Jundzilo, Jean Emanuel Gilibert, Konstantino Gorskio ir kitų autorių veikalus.[8] Jis įsigijo viską, kas tuo metu buvo išleista apie Lietuvos florą arba buvo su tuo susiję.

KAVB yra du Carolus Linneus botanikos veikalai, buvę J. A. Pabrėžos asmeninėje bibliotekoje. Viename jų, 1778 m. išleistame „Genera plantarum ...“, yra įrašas, liudijantis, kad jis šią knygą įsigijo būdamas Kartenos altarista, tai yra nuo 1807 iki 1816 m. Kartenoje Pabrėža apsigyveno 1807 m. ir nuo tada rūpinosi Kartenos altarijos įsteigimu, tačiau oficialų patvirtinimą apie altarijos įsteigimą ir tuo pačiu leidimą ten gyventi gavo tik 1814 m. KAVB taip pat yra Carolus Linnaeus veikalo „Systema vegetabilium“ antrasis tomas, išspausdintas Giotingene, 1825 m. Pabrėža turėjo ir kitus augalų sistemintojo Carolus Linnaeus veikalus, tačiau jie į KAVB nepateko.

Viena įdomesnių J. A. Pabrėžos asmeninės bibliotekos KAVB knygų – tai Onufrijaus Kopčynskio lenkų kalbos gramatikos liaudies mokykloms vadovėlis. Tikėtina, kad Pabrėža pats iš jo savarankiškai mokėsi lenkų kalbos. Kunigas taip pat domėjosi istorija, filosofija, literatūra, teise ir, aišku, religine literatūra, kurios savo asmeninėje bibliotekoje sukaupė daugiausiai.

Vienos seniausių istorinių knygų iš jo asmeninės bibliotekos, saugomų KAVB, yra Cornelius Nepo įžymių karo žmonių gyvenimo aprašymai lotynų ir vokiečių kalbomis, išleisti 1756 m. Karaliaučiuje ir prancūzo biografo benekditino Louis Mayeul Choudon biografinis istorinis žodynas, į lenkų kalbą verstas Jozef Ignacy Boelcke (išleistas 1783–1786 m.).

Iš filosofijos veikalų paminėtini prancūzų publicisto, kunigo jėzuito Augustin Barruel filosofiniai laiškai „Helwienki ...“, 1785 m. išversti į lenkų kalbą ir taip pat į lenkų kalbą išverstas bei 1816 m. išleistas Jan Franciszek Laharpe veikalas apie revoliucinį fanatizmą ir religijos persekiojimą „Wolter między prorokami“. J. A. Pabrėžos domėjimąsi filosofija liudijo ne tik knygos, bet ir užrašai „Ryžtai“, kuriuose tarsi filosofiniame veikale susisteminti jo gyvenimo principai.[9]