Steigiamojo Seimo (1920–1922) narių parengtos ir išleistos knygos I dalis

Paskelbtas Teminės leidinių
Skaityti 126 kartai

1920 m. gegužės 15 d. pradėjo darbą Steigiamasis Seimas, kurio pirmasis posėdis įvyko Miesto teatre, Kaune. Šią datą siejame ne tik su prisiminimais apie svarbų įvykį Lietuvos valstybėje prieš 100 metų, kai Steigiamasis Seimas Lietuvos Valstybę paskelbė Lietuvos Respublika, bet ir su pagarba mūsų tautos atstovams, prieš šimtmetį susirinkusiems Steigiamojo Seimo salėje. Steigiamąjį Seimą sudarė 112 narių. Šie atstovai buvo demokratiškai išrinkti 1920 m. balandžio 14-16 d. per Steigiamojo Seimo rinkimus pagal partijų ir piliečių grupių sąrašus. Buvo įteisinta politinė sistema, nustatyta Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. Lietuva tapo parlamentine respublika.

Partijos, sąjungos, tautinių mažumų ir kitos piliečių grupės dalyvavo rinkimuose su savo programomis ir pažiūromis, kurias pasirinko rinkėjai, balsuodami tiek už sąrašuose nurodytas asmenybes, tiek už rinkimų dalyvių programines nuostatas. Pralaimėjimą Steigiamojo Seimo rinkimuose patyrė Tautos pažangos partija, rinkimuose dalyvavusi kartu su Lietuvos žemdirbių sąjunga. Taip pat nepasisekė ir liberalių pažiūrų inteligentams, susivienijusiems į Demokratinę Tautos Santarą.

Kaip ir įprasta parlamentinėje praktikoje, po rinkimų Steigiamajame Seime susiformavo partijų blokai, pasidalinę valdžią ir įtaką. Daugiausia balsų rinkimuose gavo ir atstovų Seime turėjo Krikščionių demokratų (toliau – KD) blokas, kuriame susivienijo trys partijos: Lietuvos krikščionių demokratų partija (toliau – LKDP), Lietuvos ūkininkų sąjunga (toliau – LŪS) ir Lietuvos darbo federacija (toliau – LDF). Antrą pagal dydį bloką sudarė Lietuvos socialistų liaudinininkų demokratų partijos (toliau – LSLDP) ir Lietuvos valstiečių sąjungos (toliau – LVS) frakcijos. Šis socialistų liaudininkų ir Valstiečių sąjungos blokas perėjo į opoziciją ir veikė kartu su Lietuvos socialistų demokratų partijos (toliau – LSDP) frakcija Seime (vėliau kai kurių valstiečių liaudininkų tai buvo įvardinta kaip klaida). Po Steigiamojo Seimo iš LSLDP ir LVS susiformavo politinė partija – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą (LVLS). Steigiamajame Seime be anksčiau minėtos LSDP frakcijos dar veikė nacionalinių mažumų (žydų, lenkų, vokiečių) frakcijos.

Steigiamojo Seimo atstovai labai nusipelnė Lietuvos valstybei ne tik Seime, bet ir įvairiose gyvenimo srityse. Jų politinė, valstybinė, visuomeninė veikla neprasidėjo Steigiamajame Seime ir jame nesibaigė. Steigiamojo Seimo šimtmečio proga verta prisiminti įvarias šio Seimo narių veiklas. Parlamentarų knygos – tarsi jų gyvenimo ir veiklos liudijimas, kurį taip pat verta pristatyti pagerbiant Steigiamojo Seimo asmenybes bei įprasminant jų atminimą.

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje yra daug Steigiamojo Seimo narių parašytų knygų, todėl norėtume prisiminti būtent jas išskaidant į šešias parodos dalis. Pristatant Steigiamojo Seimo narių įvairiais laikotarpiais parašytas knygas, pasirinkti dviejų didžiausių partijų blokų Seime atstovų leidiniai. Būtent tarp krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų buvo daugiausia parlamentarų, kurie paliko didžiausią kūrybinį, knyginį paveldą. Kai kurie Steigiamojo Seimo nariai knygų leidybos srityje pasireiškė ne tik kaip politikai, visuomenės veikėjai, agitaciniais leidiniais ar švietėjiška literatūra reagavę į krašto aktualijas, bet ir kaip rašytojai, įvairių gyvenimo sričių žinovai, mokslininkai, plačios erudicijos asmenybės.

[Krikščionių demokratų blokas Steigiamajame Seime] // Lietuvos albumas.-Kaunas ; Berlynas : [s.n.], 1921, p. 86.

[Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos blokas Steigiamajame Seime] //  Lietuvos albumas.-Kaunas ; Berlynas : [s.n.], 1921, p. 90.

Nesigilinant į Steigiamojo Seimo narių biografijas bei veiklos faktus, o daugiau dėmesio skiriant jų išleistoms knygoms, virtualioje parodoje „Steigiamojo Seimo (1920–1922) narių parengtos ir išleistos knygos“ daugiausia biografinių duomenų apie šias asmenybes panaudota iš A. Ragausko ir M. Tamošaičio sudaryto leidinio „Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas“ (2006) II tomo. Dėkojame šio leidinio straipsnių autoriams už informaciją, kuria rengiant parodą buvo remiamasi trumpai pristatant Steigiamojo Seimo narius, išleidusius knygas bei atkreipiant dėmesį į jų partinę priklausomybę (nurodant, pagal kurį sąrašą kiekvienas narys išrinktas, kurioje frakcijoje ar frakcijų bloke dirbo būdamas Steigiamajame Seime).

Kazimieras Ambrozaitis

Ambrozaitis Kazys // Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais. - Klaipėda : Seimo kanceliarija, 1924, p. 5.

Kazimieras Ambrozaitis (1892 02 14 Rotuliuose, Jurbarko valsč. – 1957 12 06 tremtyje, Rešiotuose, Krasnojarsko kraštas) – pedagogas, politikas, filologas, filosofijos daktaras. Grįžęs į Lietuvą 1918–1919 m. dirbo Lietuvių kalbos žodyno komisijoje, buvo periodinių leidinių „Laisvė“, „Tėvynės sargas“, „Darbininkas“ redaktorius 1919–1920 m., bendradarbiavo spaudoje, rašė publicistinius straipsnius ir feljetonus. Po mokslų Fribūro universitete 1925 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją apie rusų filosofo Vladimiro Solovjovo požiūrį į valstybę. K. Ambrozaitis – ir visuomenės veikėjas, vienas iš Lietuvos darbo federacijos steigėjų, jis buvo šios organizacijos pirmininkas. 1920–1922 m. politikas buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos (toliau LKPD) valdybos narys. Į Steigiamąjį Seimą išrinktas III (Raseinių) rinkimų apygardoje kaip LKDP atstovas pagal partinį sąrašą. Steigiamajame Seime priklausė Lietuvos darbo federacijos frakcijai, veikusiai KD bloke. Parlamentaras Steigiamajame Seime dirbo Žemės reformos komisijoje, aktyviai pasisakydavo įvairiais vidaus ir užsienio politikos klausimais. Politikas buvo Pirmojo Seimo, Antrojo ir Trečiojo Seimų narys, Pirmajame ir Antrajame Seime – Prezidiumo sekretorius, Trečiajame Seime – Seimo vicepirmininkas. K. Ambrozaitis – vienas iš Lietuvos darbo jaunimo sąjungos steigėjų 1932 m.

Už feljetoną „Auganistanas“, kuriame pašiepti Tautininkų sąjungos lyderiai1, K. Ambrozaitis buvo nubaustas šešis mėnesius kalėti Varnių priverčiamojo darbo stovykloje. Prieš išvykdamas į priverčiamojo darbo stovyklą, politikas dar sudalyvavo Lietuvos darbo federacijos suvažiavime bei parašė periodiniam leidiniui „Darbininkas“ ironišką straipsnį „Lietuvos kalėjimai“, kurio pabaigoje rašė: „Šalia kalėjimų Lietuvoje karo stoviui esant veikia dar panaši į kalėjimą įstaiga – vadinama Varnių koncentracijos stovykla. Į šią įstaigą patenka ne teismo sprendimu už kurį tikrą nusikaltimą nubausti žmonės, bet karo komendanto nuožiūra, jų nutarimais ištremti“2.

1929 m. birželio 30 d. K. Ambrozaitis ir su juo kartu kalėti išsiųstas „Darbininko“ redaktorius P. Jočys buvo paleisti iš Varnių koncentracijos stovyklos bei galėjo grįžti į Kauną, bet netrukus K. Ambrozaitis vėl buvo ištremtas į savo tėviškę. Priverčiamojo darbo stovyklos įspūdžius (pasirašęs A. Ievaičio slapyvardžiu) K. Ambrozaitis aprašė atsiminimų knygoje „Mūsų kalėjimai ir bolševizmas“3. Knygą 1929 m. išleido Vytauto Endziulaičio fondas, kurį po Lietuvos darbo federacijos laikraščio „Darbininkas“ sumanytojo V. Endziulaičio mirties ši federacija įsteigė. K. Ambrozaičio atsiminimų ištraukos iki knygos išleidimo buvo spausdintos „Darbininko“ laikraštyje4. Šios K. Ambrozaičio atsiminimų knygos KAVB nėra.

1925 m. išleistas kitas veikalas – „Dirbančiųjų nuodėmės ir nuopelnai rėkaujančių“5 su agitacine K. Ambrozaičio paskaita, skaityta Vilkaviškyje 1925 m. spalio 18 d. Šioje paskaitoje K. Ambrozaitis kritikavo valstiečius liaudininkus ir darbą su jais Steigiamajame Seime įvardijo kaip klaidą. Jis bandė pagrįsti, kad valstiečiai liaudininkai kalti ir dėl Vilniaus praradimo, ir dėl žemės reformos vilkinimo, jie neva prieštaravo dėl Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos, priešinosi dėl paskolų naujakuriams suteikimo ir dėl kitų klausimų. Leidinyje taip pat kritikuota ir Tautos pažangos partija, ypač – jos požiūris užsienio politikos klausimais.

1926 m. išspausdintas agitacinis lapas su K. Ambrozaičio kalba Seime „Kaip socialistai ir jų pakalikai laužo Seimo statutą ir mindžioja Valstybės konstituciją6. Šis tekstas paskelbtas tinklapyje www.epaveldas.lt.

1927 m. K. Ambrozaičio filosofijos daktaro disertacijos pagrindu Padeborne (Vokietijoje) buvo išleista knyga „Die Staatslehre Wl. Solowjews“7 („Vladimiro Solovjevo mokymas apie valstybę“), kurioje autorius pateikė tris V. Solovjovo valstybės sampratos lygmenis: valstybės teorijos etinius pagrindus, valstybės atsiradimą ir raidą bei valstybės uždavinius. Už postūmį filosofijos studijoms autorius dėkojo Maskvos universiteto profesoriui G. Čelpanovui, už paramą rašant šį darbą – Fribūro universiteto profesoriui A. Rohneriui. Autorius atkreipė dėmesį į V. Solovjovo valstybės ir jos uždavinių suvokimo skirtumus pirmajame mokslininko filosofinės veiklos etape ir jo vėlyvuosiuose darbuose. Veikaluose valstybė jam yra žmogiškųjų santykių dalis, kurios vaidmuo – tarnauti. Valstybė, pasak jo, yra būtinas įrankis bei sąlyga siekiant žmonių gerovės. Veikalo įžangoje pabrėžto V. Solovjovo subjektyviai apibūdinto gerovės valstybės siekio K. Ambrozaitis darbe neišplėtojo (prie jo sugrįžta tik leidinio prieduose), tačiau pabrėžė kitus V. Solovjovo mokymo apie valstybę bruožus. Kaip vieną pagrindinių etinių V. Solovjovo valstybės teorijos principų K. Ambrozaitis išskyrė valstybės užuojautą, žmonių gailestingumą (valstybės atsiradimo etinius pagrindus).

Pagal V. Solovjovą, valstybės vaidmuo yra apsaugoti visuomenę nuo neteisybės ir bet kokio blogio. Vienas pagrindinių valstybės principų, pasak V. Solovjovo, yra teisingumas, teisė, tačiau valstybė tik išoriškai įkūnija šį principą, o tikrasis teisės subjektas bei jos nešėjas yra pats žmogus, asmenybė ir jos veikimo laisvės užtikrinimas. V. Solovjovo mokyme apie valstybę K. Ambrozaitis įžvelgė tomistinį, scholastinį asmenybės, šeimos, valstybės suvokimą. Šiame veikale K. Ambrozaitis taip pat apžvelgė bažnyčios ir valstybės santykį V. Solovjovo darbuose. Knyga baigiama išvadomis apie V. Solovjovo valstybės teorijos įgyvendinimą.



1.    Auganistanas / [K. Ambrozaitis] // Darbininkas. - 1929, kov. 3, p. 4
2.    Lietuvos kalėjimai / Kazimieras Ambrozaitis // Darbininkas. - 1929, kov. 31, p. 1 : portr.
3.    Mūsų kalėjimai ir bolševizmas / A. Ievaitis [Kazimieras Ambrozaitis]. - Kaunas : [Vytauto Endziulaičio fondas], 1929.
4.    Mūsų kalėjimais ir bolševizmas / A. Ievaitis [Kazimieras Ambrozaitis] // Darbininkas. - 1929, liep. 21 – rugs. 1.
5.    Dirbančių nuodėmės ir nuopelnai rėkaujančių : K. Ambrozaičio paskaita Vilkaviškyje, 1925 m. spalių mėn. 18 d. / K. Ambrozaitis. - Kaunas : [s.n.], 1925.
6.    Kaip socialistai ir jų pakalikai laužo Seimo statutą ir mindžioja Valstybės konstituciją : (atst. d-ro K. Ambrozaičio kalba Seime). - Kaunas : [s.n.], 1926.
7.    Die Staatslehre Wl. Solowjews / bearbeitet von Dr. K. Ambrozaitis. - Padeborn : Ferdinand Schӧningh, 1927.

 

Vytautas Bičiūnas

Vytautas Bičiūnas. KTU bibl. Retų leidinių fondas. A 422, atv. 673.

Vytautas Bičiūnas (1893 09 03 Klovainiuose, Šiaulių apskr. – 1942 10 30 sušaudytas Sosvos lageryje, Sverdlovsko sritis, Rusija) – literatūros ir meno kritikas, teatro veikėjas („Vilkolakio“ teatro ir „Tautos teatro“ aktorius, dramaturgas, scenografas, vadovavo teatro trupėms „Vytis“ ir „Žvaigždikis“), rašytojas, žurnalistas, leidinių „Lietuvių balsas“, „Tiesos kardas“, „Laisvė“ redaktoius. LKDP narys, šios partijos valdybos narys, vienas Lietuvos darbo federacijos organizatorių, Steigiamojo Seimo ir Pirmojo Seimo narys. Į Steigiamąjį Seimą išrinktas III (Raseinių) rinkimų apygardoje pagal sąrašą Nr. 8 (jame buvo trečias). Steigiamajame Seime priklausė LKDP frakcijai, kuri veikė KD bloke. V. Bičiūnas buvo aktyvus ir itin daug kartų pasisakęs Steigiamojo Seimo narys.

Ypatingu aktyvumu visuomenės veikėjas pasižymėjo rašydamas straipsnius spaudai įvairiomis temomis, kurios, atrodytų, net nebuvo susijusios su jo gyvenimu ir veikla. Todėl V. Bičiūno rašytinis palikimas knygose atrodo kuklus, lyginant jį su žurnalisto bei kritiko straipsnių gausa periodikoje. V. Bičiūnas parašė eilėraščių, apsakymų, dramos kūrinių, išleido patarimų knygą scenos mėgėjams, menotyros studiją, paskelbė politinės bei istorinės publicistikos darbų. V. Bičiūnas – vienintelės tarpukario Lietuvoje išleistos istorinės apybraižos apie laikinąją sostinę autorius.

1921 m. „Dirvos“ bendrovė išleido V. Bičiūno dailės vadovėlį „Paišybos metodikos bruožai1, o 1922 m. pasirašęs A. Žvirblaičio slapyvardžiu jis išleido politinės agitacijos knygą „Lietuvos politikos A. B. C.“2, kurioje aptariama Lietuvos politinių partijų raida, pažiūros ir partijų svarba. Partijų apžvalga pateikta netradicine klausimų bei atsakymų forma. Ši dabar Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugoma knyga seniau buvo Lietuvių katalikų jaunimo „Pavasario“ sąjungos Šunskų kuopos bibliotekos nuosavybė, taip pat buvo kunigo, Vilniaus krašto visuomenės veikėjo Vincento Ambraziūno asmeninėje bibliotekoje.

V. Bičiūnas (pasirašęs Jurgio Šmalvaro slapyvardžiu) 1922 m. išleido įmantrią poezijos knygelę „Mano raštai3, kurios viršelyje save įvardino „Tautos dainiumi“. Leidėjas tikriausiai buvo pats autorius, įžangoje leidėjų vardu rašęs: „Ryžomės leisti mažai dar žinomo mūsų visuomenei, bet savito ir daug dar žadančio jauno Poėto – Rašytojo raštus vien dėl to, kad padauginus savo leidinių skaičių. Tikimės, kad gerbiamoji visuomenė supras ir šią pirmąją (3000 egz.) laidą bematant išpirks“4. Knygą Marijampolėje išspausdino „Dirvos“ spaustuvė.

1927 m. V. Bičiūnas parengė dailyraščio mokymo metodikos vadovėlį „Dailyraštis: metodikos ir praktikos metmens“5, kurio kalbą taisė Stasys Dabušis, išleido „Dirvos“ bendrovė. Iš knygos prakalbos matyti, kad ją autorius buvo parašęs dar 1925 m. Mintis parašyti šią knygą V. Bičiūnui kilo dėstant dailyraščio metodiką Simono Daukanto mokytojų seminarijoje, įkurtoje 1924 m. Kaune, „Saulės“ draugijos namuose. Anot autoriaus, jis seminarijoje „susidūrė su stoka bet kokio dailyraščio vadovėlio“6. Vienas skyriuje turimas knygos egzempliorius – su autoriaus rankraštiniu įrašu mokytojui, „Lietuvos mokyklos“ redaktoriui ir leidėjui Ignui Malinauskui: „Gerb. kolegai ir mokytojui p. Malinauskui Autorius 19 / II 1927“. Kitą knygą savo asmeninėje bibliotekoje seniau turėjo dailininkas, tada studentu buvęs Adomas Varnas.

1927 m. Lietuvių dailės draugija išleido V. Bičiūno studiją „M. K. Čiurlionis7, kuri buvo itin populiari. 1928 m. skelbta, kad ši knyga jau buvo išparduota.

1928 m. „Naujo žodžio“ bendrovė išleido V. Bičiūno sceninį veikalą „Brolio Vitalio naktys8. Autorius pratarmėje atskleidžia šio veikalo rašymo aplinkybes. Jį įkvėpė Antono Franco Dietzenschmidto veikalas vokiečių kalba „Brolio Vitalio naktys“, bet V. Bičiūnas norėjo savo darbo fabulą pateikti dinamiškiau. V. Bičiūnas rašo, kad savo veikale taip pat panaudojo kai kurias Franco Hervigo legendos „Šventasis Sebastijonas iš Vedingo“ detales9. Knygos pabaigoje yra autoriaus pastaba, kad norintys vaidinti šį kūrinį turėtų kreiptis į jo autorių, gyvenantį Kaune, Veiverių g. 25. Knygos viršelis tikriausiai pieštas V. Bičiūno.

V. Bičiūno novelių knyga „Paskendę milijonai10 išleista 1928 m. „Spaudos“ agentūroje. Leidinys pavadintas pagal pirmosios novelės „Keistas interesantas“ fabulą: interesantas prašo iš finansų ministro pinigų (trūkstamo tūkstančio litų), reikalingų sukurti aparatą nuskendusiems jūroje laivams ieškoti, kad Lietuva iš tų nuskendusių laivų galėtų paimti milijonus. Nuskendusių laivų motyvas yra ir dar vienoje knygos novelėje „Luzitanija“.

1928 m. leidybos bendrovė „Anga“ išleido V. Bičiūno apysakų knygą „Mano apysakos11. Knygos viršelyje – V. Bičiūno atvaizdas, pieštas autoriaus. Šios apysakos jau buvo skelbtos žurnale „Trimitas“. Vienas knygos egzempliorius – su rankraštiniu įrašu kooperatinės spaudos bendrovės „Spaudos fondas“ pirmininkui ir direktoriui Baliui Žygeliui: „Spaudos Fondo“ šefui p. Žygeliui Autorius 11 / XI 28“. Knygoje taip pat įklijuotas B. Žygelio ekslibrisas („Ex libris Balys Žygelis“). Dar viena knyga buvo Olgos ir Vlado Lišauskų asmeninėje bibliotekoje.

1929 m. pasirašęs A. Žv. slapyvardžiu V. Bičiūnas parašė knygą „Katalikų mokykla“12, kurioje nagrinėjo mokyklos, bažnyčios ir valstybės santykį, pagrįsdamas katalikų mokyklų poreikį.

1930 m. pasirodė vienas žinomiausių V. Bičiūno veikalų – istorinė apybraiža „Kaunas, 1030–1930“13. Nors V. Bičiūnas nebuvo istorikas, jis surinko bei sudėjo į šią knygą istorinę medžiagą apie Kauną nuo seniausių laikų iki 1930 m., veikalo pradžioje pateikdamas legendinę Kauno įkūrimo datą, paskelbtą lenkų istoriko Teodoro Narbuto. Knygoje autorius remiasi Augustino Janulaičio, Aleksandro Ružancovo, Hanso Martenseno tekstais, papildydamas juos savo komentarais. Tačiau daugumą knygoje komentuojamų istorijos šaltinių V. Bičiūnas surinko ir aprašė pats. Leidinyje panaudota daug nuotraukų, piešinių. Kai kurios iliustracijos publikuotos pirmą kartą, pavyzdžiui, nuotrauka „Kauno rusų tvirtovės tvora“, M. Dobužinskio, G. Bagdonavičiaus miesto vaizdų piešiniai. Šių laikų istorikai kritikuoja V. Bičiūno nepakankamai istoriniais faktais pagrįstą, šiek tiek beletrizuotą kai kurių įvykių aprašymą knygoje. Vis dėlto ilgą laiką šis leidinys buvo vienintelė laikinosios sostinės istorijos studija, neprarandanti aktualumo net ir šiomis dienomis.

1930 m. išleista V. Bičiūno penkių veiksmų drama „Savanoriai“14, kurios veiksmas vyksta 1918–1921 m. Lietuvoje. Knygos viršelį taip pat piešė V. Bičiūnas.

V. Bičiūnas taip pat parašė didelės apimties Vinco Krėvės misterijos „Likimo keliais“ recenziją „Vinco Krėvės likimo keliais: pastabos ir komentarai“15, kuri 1930 m. išleista atskira knyga. Dvi misterijos dalys buvo spausdinamos įvairiuose periodiniuose leidiniuose, vėliau įtrauktos į V. Krėvės raštų septintą ir aštuntą tomus. V. Bičiūnas išsamiai aprašo misterijos turinį, jos veikėjus, simbolius, formą, lygina šį kūrinį su kitų autorių parašytais kūriniais.

V. Bičiūnas kūrė V. Krėvės dramų scenografiją ir palankiai jas vertino (misterija „Likimo keliais“ nėra išimtis). Šios misterijos personažo Karaliaus Žvaigždikio vardą V. Bičiūnas netgi pritaikė savo vadovaujamo teatro, veikusio 1931–1932 m., pavadinimui. Vieną knygos „Vinco Krėvės likimo keliais“ egzempliorių savo asmeninėje bibliotekoje turėjo pats V. Krėvė-Mickevičius. Antraštiniame puslapyje yra jo spaudas („Vinco Krėvės Mickevičiaus Knygos Nr. 781“).

Lietuvos šaulių sąjunga išleido V. Bičiūno darbą „Tiesa apie Vilnių“16 apie Vilniaus lietuvių nuotaikas, veiklą bei šalies ekonomines, politines sąlygas. Vieną dabar Senųjų ir retų spaudinių skyriuje turimą leidinio egzempliorių rašytojas padovanojo prelatui A. Dambrauskui-Jakštui. Knygos antraštiniame puslapyje yra įrašas: „Gerb. prel. A. Jakštui-Dambrauskui Autorius 25 / VI“. Leidinyje taip pat yra spaudas („Prel. prof. A. Dambrausko bibl. Nr. 2109“).  

1931 m. „Vilkolakio“ teatras išleido V. Bičiūno trijų veiksmų pjesę „Varnalėšos17, kuri šiame teatre buvo vaidinama nuo 1924 m., o 1928 m. suvaidinta ir V. Bičiūno vadovaujamame „Vyčio“ teatre. Pirmąjį spektaklį „Vilkolakio“ teatre režisavo A. Sutkus, o „Vyčio“ teatre – pats V. Bičiūnas. Buvo vaidinama komiška pjesė apie piršlybas skaisčiai mergelei Agotėlei Cvirkaitei.

1932 m. išleista V. Bičiūno penkių veiksmų istorinė drama „Žalgiris18 buvo skandalinga ne dėl turinio, o dėl Vytauto Didžiojo komiteto literatūros konkurso komisijos sprendimo išleisti šį veikalą komiteto lėšomis. Komisija pripažino, kad iš visų atsiųstų konkursinių dramos veikalų stipriausi buvo du: B. Sruogos „Milžino paunksmė“ ir V. Bičiūno „Žalgiris“. Tačiau komisija nusprendė nei vienam iš autorių neskirti premijos ir Vytauto Didžiojo komiteto lėšomis išleisti tik V. Bičiūno kūrinį. Daugelio literatūros kritikų ir, žinoma, knygos autoriaus nuomone, B. Sruogos drama buvo daug geresnė už V. Bičiūno. Tai pripažino netgi komisijos vardu oficialiąją nuomonę spaudoje išsakęs Vytauto Didžiojo komiteto vicepirmininkas bei konkurso organizatorius J. Tumas-Vaižgantas, nors ir įvertinęs, kad komisija pasielgė teisingai ir pagrįstai. Jis pripažino, kad B. Sruogai nebuvo skirta premija ne dėl jo literatūrinės vertės, o dėl politinių motyvų.

Įsižeidęs „Milžino paunksmės“ autorius B. Sruoga sukėlė polemiką spaudoje, tačiau jo knyga buvo išleista privačios „Tulpės“ bendrovės, o užrašas „Vytauto Didžiojo Komiteto leidinys“ vis vien buvo ant V. Bičiūno knygos „Žalgiris“ viršelio. Beje, šio viršelio maketą piešė pats istorinės dramos autorius V. Bičiūnas. Jo dramoje Vytautas – pagrindinis veikėjas, o B. Sruogos veikale „Milžino paunksmė“ Vytautas iš tikrųjų ir liko tik paunksnėje.

V. Bičiūno įsteigtas bei vadovaujamas „Žvaigždikio“ teatras 1933 m. išleido savo vadovo muzikinę komediją „Ponia Barbė19, kurį laiką sėkmingai vaidintą šiame teatre. Pats V. Bičiūnas ją vadino „grynai „Vilkolakinio“ pobūdžio operečiuke“20. „Ponia Barbė“ – tai muzikinė komedija, kurioje tingi merga Barbora ir bernas Tamošius buvo išvyti iš ūkininkės namų, todėl sugalvojo važiuoti į Kauną tam, kad Barbora taptų ponia. Groteskiški knygos personažai, komiškos situacijos įtraukia skaitytojus į linksmą ir pamokančią tarpukario istoriją, kuri net ir šiais laikais neužmiršta bei vaidinama Kazio Binkio teatre. Vienas šios knygos egzempliorius  – su autoriaus rankraštiniu įrašu „Sakalo“ spaudos bendrovės direktoriui Antanui Kniūkštai: „Gerbiamam Antanui Kniūkštai Autorius 1933 21 / X“.

1934 m. V. Bičiūnas parašė didelės apimties knygą apie Panemunėlio kleboną, kanauninką Joną Katelę21. Parašyti šią knygą paskatino bei ją išleido Kunigo J. Katelės mirties sukaktuvėms minėti komitetas, kuriam ypač svarbi buvo Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio parama. Knygą išspausdino „Meno“ spaustuvė Kaune. V. Bičiūnas knygoje prisipažino, kad ji parašyta per labai trumpą laiką – nuo 1933 m. balandžio 28 d. iki 1933 m. spalio 1 d., todėl rašant buvo daugiau remiamasi turima literatūra bei atsiminimais nei archyviniais dokumentais. Knyga nėra vien apie J. Katelę, joje taip pat matome Lietuvos gyvenimo panoramą 1832–1908 m., pateikta ir trumpa 18 a. pabaigos – 19 a. pradžios įvykių iki 1832 m. apžvalga. Knygoje daug Lietuvos visuomenės veikėjų portretų. Tai, kad ši knyga nėra vien biografinių duomenų rinkinys, rašo ir pats autorius knygos pradžioje22. Vieną dabar Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugomą šios knygos egzempliorių savo bibliotekoje seniau turėjo „Skautybės“ redaktorius, Kauno miesto burmistras Kazimieras Palčiauskas (antraštiniame puslapyje yra jo parašas). Kita knyga skirta istorikui Jonui Matusui. Priešlapyje yra įrašas: „Didžiai gerbiamam d-rui J. Matusui dėkingas už suteiktas žinias Autorius 1935 2 / VII“.

1936 m. buvo išleista V. Bičiūno patarimų knyga scenos mėgėjams „Liaudies teatras23, kurią išleido spaudos bendrovė „Sakalas“. Knygoje ne tik patariama, kaip vaidinti ir ką vaidinti, pateikiamas režisūros bei scenografijos pradžiamokslis, bet ir trumpai apžvelgiama Lietuvos liaudies teatro istorija. Veikalo pabaigoje scenos mėgėjams pateiktas vaidintinų veikalų sąrašas, yra knygos dalykinė bei asmenvardžių rodyklės. Vieną šios knygos egzempliorių  seniau savo asmeninėje bibliotekoje turėjo kraštotyrininkas, pedagogas, visuomenės veikėjas Vaclovas Čižiūnas. Knygos antraštiniame puslapyje yra jo parašas.

V. Bičiūnas rašė ir vaikams bei jaunimui. 1938 m. išleista jo apysaka „Aukšlytė24. Knygą iliustravo dailininkas Rimtas Kalpokas. Apysakos siužetas – apie žuvį Aukšlytę. Knygoje nupasakojamas jos gyvenimas, veisimasis, nuotykiai ežero dugne, vaizduojama, kaip ją gaudo tinklais. Apysakos kalba yra gyva, patraukli skaitytojams.


1.    Paišybos metodikos bruožai : (mintys ir pastabos) : skiriama ketverių metų mokslo pradžiai / V. Bičiūnas.-Kaunas ; Marijampolė : „Dirvos“ b-vės leidinys, 1921.
2.    Lietuvių politikos A. B. C. / A. Žvirblaitis [V. Bičiūnas].-Kaunas : [s.n.], 1922.-(KAVB : RS A 276252 : spaudas „L. K. J. „Pavasario“sąjungos Šunskų Kuopa“ ; įrašas „Kun. V. Ambraziūnas“).
3.    Mano raštai / Jurgis Šmalvaras [Vytautas Bičiūnas].-Kaunas ; Marijampolė : [s.n.], 1922, t. 1.-(Ant virš. : Tautos dainius Jurgis Šmalvaras).
4.    Mano raštai / Jurgis Šmalvaras [Vytautas Bičiūnas].-Kaunas ; Marijampolė : [s.n.], 1922, t. 1, p. [3].
5.    Dailyraštis : metodikos ir praktikos metmens / V. Bičiūnas ; kalbą pataisė Dabušių Stasys.-Kaunas ; Marijampolė : „Dirvos“ b-vės leidinys, 1927.-(KAVB : RS A 190131-1 : įrašas „Stud. Varnas“ ; KAVB : RS RA II R 57358 : įrašas „Gerb. kolegai mokytojui p. Malinauskui 19 / II 1927 Autorius“).
6.    Prakalba / V. Bičiūnas // Dailyraštis : metodikos ir praktikos metmens / V. Bičiūnas ; kalbą pataisė Dabušių Stasys.-Kaunas ; Marijampolė : „Dirvos“ b-vės leidinys, 1927, p. [3].
7.    M. K. Čiurlionis / V. Bičiūnas.-Kaunas : Lietuvių dailės draugija, 1927.
8.    Brolio Vitalio naktys / V. Bičiūnas.-Kaunas : „Naujas žodis“, 1928.
9.    Brolio Vitalio naktys / V. Bičiūnas.-Kaunas : „Naujas žodis“, 1928, p. [3].
10.    Mano apysakos / Vytautas Bičiūnas.-Kaunas : „Anga“, 1928.
11.    Paskendę milijonai / V. Bičiūnas.-Kaunas : sukrauta „Spaudos“ agentūroje, 1928.
12.    Katalikų mokykla / parašė A. Žv. [Vytautas Bičiūnas].-Kaunas : Katalikų veikimo cemtro leidinys, 1929.
13.    Kaunas, 1030-1930 / parašė V. Bičiūnas.-Kaunas : „Dirvos“ b-vės leidinys, 1930.
14.    Savanoriai : 5 veiksmų drama / V. Bičiūnas.-Marijampolė : „Šaltinio“ knygynėlis, 1930.-(„Šaltinio“ knygynėlio leid. ; Nr. 18).
15.    Vinco Krėvės Likimo keliais : pastabos ir komentarai / V. Bičiūnas.-Kaunas : [s.n.], 1930.
16.    Tiesa apie Vilnių / V. Bičiūnas.-Kaunas : Lietuvos šaulių sąjungos leidinys, 1931.
17.    Varnalėšos : 3 veiksmų piršlybos / V. Bičiūnas.-Kaunas : Vilkolakis, 1931.
18.    Žalgiris : 5-ių veiksmų istoriška drama / Vytautas Bičiūnas ; [viršelis V. Bičiūno].-Kaunas : Vytauto Didžiojo Komiteto leidinys, 1932.
19.    Ponia Barbė : 3 veiksmų 4 paveikslų satyrinė operetė – mozaika / V. Bičiūnas.-Kaunas : „Žvaigždikis“, 1933.
20.    Naujojo teatro perspektyvos : pasikalbėjus su „Žvaigždikio“ steigėju p. V. Bičiūnu // Dienos naujienos.-1931, liep. 28, p. 2.
21.    Kun. Jonas Katelė ir jo laikai / V. Bičiūnas.-Kaunas : kun. J. Katelės mirties sukaktuvėms minėti komiteto leidinys, 1934.
22.    Autoriaus žodis / V. Bičiūnas // Kun. Jonas Katelė ir jo laikai / V. Bičiūnas.-Kaunas : kun. J. Katelės mirties sukaktuvėms minėti komiteto leidinys, 1934, p. 5-6.
23.    Liaudies teatras : mėgėjams režisieriams, vaidintojams, administratoriams ir šiaip scenos rengėjams / Vytautas Bičiūnas.-Kaunas : Sakalas, 1936.
24.    Aukšlytė : apysaka vaikams ir jainimui / Vyt. Bičiūnas ; iliustravo R. Kalpokas.-Kaunas ; Marijampolė : „Dirvos“ b-vės leidinys, 1938.

 

Kazimieras Bizauskas

K. Bizauskas Švietimo Reikalų Ministeris (VI Kab.), V. Tarybos ir Steig. Seimo narys // Lietuvos albumas. - Kaunas ; Berlynas, 1921, p. 104.

Kazimieras Bizauskas (1892 02 02 Pavilosto k., Kuldigos apskr. Latvija – 1941 06 26 sušaudytas Bigosove, Baltarusija) – Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas, teisininkas, pedagogas (dėstė lotynų bei lietuvių kalbas, dirbo Lietuvos vadovėlių rengimo komisijoje), diplomatas, leidinio „Rygos balsas“ redaktorius, 1914 m. išrinktas į Lietuvos Tarybą, nuo 1918 m. buvo jos generalinis sekretorius. 1918 m. vasario 16 d. su kitais signatarais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Buvo vienas iš Lietuvos Ūkio banko steigėjų, Steigiamojo Seimo narys, švietimo ministras VI Ministrų kabinete (1920–1922). Į Steigiamąjį Seimą išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje pagal sąrašą Nr. 3 (jame buvo antras). Steigiamajame Seime priklausė LKDP frakcijai, veikusiai KD bloke.

1922 m. buvo paskirtas Lietuvos atstovu Vatikane, 1923 m. – JAV, 1927 m. – Latvijoje, 1928 m. – Dž. Britanijoje, 1930 m. – Olandijoje. Nuo 1931 m. K. Bizauskas dirbo Užsienio reikalų ministerijoje įgaliotuoju ministru, Teisių ir administracijos departamento direktoriumi. XX Jono Černiaus Ministrų kabinete ėjo Ministro Pirmininko pavaduotojo pareigas, buvo įgaliotuoju ministru Vilniuje. Bendradarbiavo spaudoje, vertė grožinę literatūrą iš lenkų ir kitų kalbų, parašė originalių kūrinių, yra lietuvių raštijos ir literatūros vadovėlių autorius.

1940 m. liepos mėn. NKVD buvo suimtas ir, vežant iš Kauno kalėjimo į Rusiją, sušaudytas.

Apie K. Bizauską ir jo išleistas knygas taip pat skaitykite Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriaus tinklapyje paskelbtoje virtualioje parodoje „Nepriklausomybės Akto signatarų leidinius prisimenant: Kazimieras Bizauskas“: https://knyga.kvb.lt/lt/parodos/personaliju-parodos/item/128-nepriklausomybes-akto-signataru-leidinius-prisimenant-kazimieras-bizauskas [žiūrėta 2020-05-06].

 

Felicija Bortkevičienė

Felicija Bortkevičienė. Foto atelje „Zinaida“. Kaunas, Laisvės al. 58 // KTU bibl. retų leidinių fondas. A 470, atv. 678.

Felicija Bortkevičienė (1873 09 01 Linkaučiuose, Panevėžio apskr. – 1945 10 21 Kaune) – viena iš LDP, LVS įkūrėjų, visuomenės veikėja, politikė, spaudos darbuotoja, redaktorė. 1918 m. buvo LSLDP veiklos Lietuvoje iniciatorė. 1918 m. buvo grįžusi į Vilnių, tačiau bolševikų valdžios suimta ir kalinta. 1919 m. paleista, iškeitus į Lietuvoje suimtus komunistus.

1920 m. su kitais įkūrė „Varpo“ bendrovę ir iki 1940 m. dirbo jos direktore. Buvo Steigiamojo Seimo narė. Žurnalistė, redaktorė, viena iš laikraščių „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuvos žinios“ steigėjų. Daug metų pasirašydavo laikraščio „Lietuvos žinios“ redaktore (1922–1936 m.), prisiimdama atsakomybę už skelbtus straipsnius. Buvo konfiskuojami šio laikraščio numeriai, leidinio redaktorei F. Bortkevičienei skiriamos baudos. 1925 m. redakcija neturėjo pinigų baudai sumokėti, todėl F. Bortkevičienė sėdėjo kalėjime. Tais pačiais metais buvo įsteigtas specialus redakcijos baudų fondas.

Laikraščiai „Lietuvos ūkininkas“ ir „Lietuvos žinios“ turėjo aiškų politinį veidą – buvo valstiečių liaudininkų leidiniai, o jų leidėja F. Bortkevičienė pasireiškė kaip aktyvi šios partijos veikėja. 1931–1932 m. visuomenės veikėja taip pat dirbo „Varpo“ žurnalo, kurį spausdino jos vadovaujama „Varpo“ bendrovė, atsakingąja redaktore.

Į Steigiamąjį Seimą F. Bortkevičienė išrinkta I (Marijampolės) rinkimų apygardoje pagal LVS sąrašą Nr. 1. Dėl didelio užimtumo Seimo nario mandato atsisakė ir vėl pradėjo dirbti Seime nuo 1921 m. sausio mėnesio, mirus Juozui Lukoševičiui. Steigiamajame Seime priklausė LVS frakcijai, LSLDP ir LVS frakcijų blokui.

Felicija Bortkevičienė yra išleidusi keletą knygų kaip leidėja, atstovaudama laikraščių „Lietuvos ūkininkas“ ir „Lietuvos žinios“ redakcijoms, pavyzdžiui: „Lietuvos bankas Vilniuje“ (1914)1, „Lietuvos ūkininkas: 5-rių metų gyvenimo paminėjimui“2 (1910), „Persekiojo pirmeivių laikraščius...“3 (1913), „1912 m. Kalendorius 1912 m.“4. Tačiau apie save ji išleido tik vieną atsiminimų knyga.

F. Bortkevičienės atsiminimus „Prūsų lietuviai Sibire“5 spaudai parengė Julius Būtėnas, vėliau apie ją išleidęs knygą. Atsiminimus 1939 m. išleido 1935–1939 m. veikusi kultūrinė ir politinė organizacija Lietuvos Vakarų sąjunga. F. Bortkevičienės atsiminimai – apie į Sibirą po Pirmojo pasaulinio karo iš Mažosios Lietuvos, bet daugiausia – iš Klaipėdos krašto (pasak autorės – „Prūsų Lietuvos“) ištremtus lietuvius.

Vilniuje buvo įsteigta draugija „Lietuvių Globa šelpti mūsų broliams lietuviams belaisviams iš Prūsų Lietuvos“. Trumpiau ši draugija buvo vadinama „Lietuvių Globa“ arba tiesiog „Globa“. Viena iš šios draugijos steigėjų buvo atsiminimų autorė F. Bortkevičienė. Kaip rašoma knygoje, draugija rašė atsišaukimus visuomenei Prūsijos lietuvių klausimu, priėmė daug nutarimų, kurie buvo skelbiami „Lietuvos ūkininke“.

F. Bortkevičienė, neradusi jokių žinių apie Prūsijos lietuvius, pati rengėsi į Sibirą, Irkutską jų ieškoti. Atsiminimuose aprašomi F. Bortkevičienės nuotykiai ir veikla atvykus į Irkutską. Irkutske F. Bortkevičienė susisiekė su ten buvusiais lietuviais, tačiau Prūsijos lietuvių nerado. Toliau vyko į Užbaikalį. Pirmuosius Prūsijos lietuvių pėdsakus aptiko Balaganske. Toliau paieškos nuvedė ją į Krasnojarską, Tomską, Barnaulą, Omską, Ufą, Samarą ir kt. Toliau atsiminimuose aprašoma šiose kelionėse rastų Prūsijos lietuvių situacija ir pavojai, su kuriais susidūrė pati F. Bortkevičienė, pasakojama, kaip jai pagelbėjo Martynas Jankus. Atsiminimų knygoje perteikiama F. Bortkevičienės energija, pabrėžiamas visuomenės veikėjos veiklumas.

1.    Lietuvių bankas Vilniuje / [J. Mašiotas] ; [ats. red. Žymantienė].-Vilnius : [„Lietuvos žinių“ red.], [1914].
2.    Lietuvos ūkininkas : 5-rių metų gyvenimo paminėjimui / leidėja Felicija Bortkevičienė ; už redaktorių M. Rodzevičienė.-Vilnius : [„Lietuvos ūkininko“ red.], [1910].
3.    Persekiojo pirmeivių laikraščius ... / [atsak. red. S. Mošinskaitė] ; [leidėja F. Bortkevičienė].-Vilnius : [„Lietuvos žinių“ red.], [1913].
4.    1912 m. Kalendorius 1912 m. / už redaktorių Moszynska.-Vilnius : leidėja F. Bortkevičienė, [1911].
5.    Prūsų lietuviai Sibire : iš F. Bortkevičienės atsiminimų / F. Bortkevičienė ; parengė Julius Būtėnas.-Kaunas : Vakarų sąjungos leidinys, 1939.

 
 
 
Atnaujinta 2020-05-22 10:33