Parodoje „Retro žvilgsnis į humoristinę literatūrą, išleistą Lietuvoje 1918 – 1940 m.“ bandoma rimtai pažvelgti į „nerimtos“ literatūros pasiekimus bei problemas. Parodoje nerasite atsakymo į amžiną klausimą, kodėl lietuviai taip nemoka juokauti, bet pristatoma ir tokių autorių, kurie savo kūryba bandė paneigti šią nuomonę. Vieniems iš jų tai daryti sekėsi. Juos galima vadinti mūsų humoristinės literatūros klasikais. Kiti reiškėsi tik epizodiškai arba tenkinosi pigiais pašmaikštavimais, neišaugusiais iš tos aplinkos ir laiko, kuriame gyventa. Vis dėlto šalia tokių autorių kaip Augustinas Gricius, Liūnė Janušytė, Teofilis Tilvytis, verta prisiminti ir mažiau žinomus humoristinės literatūros kūrėjus.
Labiausiai paplitęs humoristinės literatūros žanras buvo feljetonai, tačiau iš daugelio feljetonų autorių, publikavusių savo kūrinius periodikoje, tik keletas žymesniųjų išleido knygas. Iš tokių paminėtini Henrikas Baltrušaitis, Augustinas Gricius, Liūnė Janušytė, Juozas Pronskus. Pradedantieji, mažiau žinomi autoriai dažniau leido komedijinio žanro scenos veikalus liaudies teatrui. Tokių knygelių daug išleista Liaudies teatro serijoje, scenos mėgėjų leidinių serijoje, taip pat M. Pustopedskio knygyno Vilkaviškyje, Liudviko Jakavičiaus knygyno „Lietuva“ Šiauliuose. Komedijiniame žanre buvo ir profesionaliai rašiusių autorių. Vienas tokių buvo Petras Vaičiūnas, kurio komedijų „Tuščios pastangos“ (1926) ir „Patriotai“ (1927) pastatymai praėjo su dideliu ažiotažu. Vienas produktyviausių komedijinio žanro atstovų buvo iš Seirijų kilęs, JAV gyvenęs ir dirbęs, Juozas Židanavičius, pasirašinėjęs Seirijų Juozo slapyvardžiu. Dauguma jo scenos veikalų išleista Lietuvoje. Dalis jų, išleistų scenos mėgėjų leidinių serijoje, pasižymėjo gražiais, originaliais viršeliais, pieštais dailininko Jono Martinaičio. J. Židanavičiaus komedijos buvo populiarios, dažnai vaidinamos liaudies teatrų scenose, bet teatro kritikų buvo prastai vertinamos dėl neprofesionalaus požiūrio į dramaturgiją: nesilaikymo pjesei keliamų reikalavimų, turinio primityvumo.
Satyrinio romano žanrui galima priskirti garsųjį Petro Cvirkos veikalą „Frank Kruk“, kurio pirmoje dalyje rašoma apie suamerikonėjusį lietuvį biznierių Praną Krukelį, tapusį graboriumi Frank Kruk, o antroje dalyje – apie šio veikėjo nesėkmingo verslo Lietuvoje peripetijas. Daug kritikos iečių sulaužyta dėl Liūnės Janušytės satyrinio romano „Korektūros klaida“. Tai sąlygojo ir neįprastas siužetas, ir romano pasirodymo aplinkybės. L.Janušytė gavo valstybės paramą pasisemti literatūrinės patirties Paryžiuje, tačiau pasirodžius romanui „Korektūros klaida“ buvo suabejota, ar tos lėšos panaudotos tinkamai. Romane aprašomas ne tik Paryžiaus bohemos gyvenimas, į kurį aktyviai įsitraukė pati autorė, bet ir rašytojos meilės nuotykis su negru Morisu iš Antilų salų. Jau anksčiau pašalinta iš Lietuvos žurnalistų sąjungos už tariamą valdžios žmonių įžeidinėjimą, šiuo romanu L.Janušytė dar šliūkštelėjo benzino į ugnį, atvirai aprašinėdama, kur ėjo, ką darė, ką jautė, net nebandydama slėptis už kokio išgalvoto herojaus.
Tarpukario humoristų taip pat buvo mėgiamas kupletų, eiliuotų parodijų, feljetonų, jumoristinių eilėraščių žanras. Jam atstovavo poetas Kazys Binkis, dainininkas kupletistas iš Salako Juozas Biržinis, dainininkas, aktorius Pupų Dėdė - Petras Biržys, poetas, dramaturgas Stasys Laucius (spaudoje jis reiškėsi Stellos slapyvardžiu publikuotomis eiliuotomis satyromis) bei eiliuotų feljetonų, parodijų, satyrinės poemos „Dičius“ ir kitų kūrinių autorius Teofilis Tilvytis, rašęs Jul. Boks slapyvardžiu. Sąlyginai eiliuotų parodijų žanrui galima priskirti Benedikto Babrausko „Pusiau“, kuriame esminis parodijos elementas ne žodis, o nuotaika. Kunigas, rašytojas Mykolas Vaitkus taip pat išleido eiliuotų satyrų ir juokų rinkinį „Rakšties Rakštys“ (1930), kuriame sudėti jo satyriniai eilėraštukai, spausdinti „Garnio“ žurnale bei kituose periodiniuose leidiniuose bei pasirašyti Rakšties slapyvardžiu. Eiliuotų parodijų ir karikatūros žanrą savo ankstyvojoje kūryboje taip pat išbandė vėliau žymus humoristas Pulgis Andriušis. Jis pats vienas leido moksleivišką laikraštėlį „Šepšeliada“.
Humoristinės publicistikos žanrui priskiriamas Aleksandro Dambrausko – Jakšto rinkinys „Šypt – šypt !“, Vinco Kudirkos kūryba (parašyta lietuviškos spaudos draudimo laikais, bet išleista tarpukaryje) bei kai kurie Antano Kriščiukaičio – Aišbės feljetonų rinkinio „Satyros trupiniai“ kūriniai. Dialektologinę komediją, skirtą lietuvių tarmėms pažinti, išleido mokytojas lituanistas, rašytojas Juozas Petrulis. Komediją „Išmakė“, vaizduojančią Vilniaus krašto gyvenimą, Tverečiaus tarme parašė mokytojos, Vilniaus krašto visuomenės veikėjos Mykolė Krinickaitė – Astaškienė ir Valerija Čepulytė. Ši komedija taip pat prisidėjo prie tarmių tyrinėjimo ir propagavimo.
Atskirą humoristinių leidinių grupę sudaro humoristiniai kalendoriai. Solidžiausi turiniu, bendradarbiavusiais autoriais bei žanrų įvairove buvo periodinių leidinių „Kuntaplis“, „Vapsva“, „Spaktyva“ kalendoriai. Humoristinius kalendorius leido ir L. Jakavičius su savo knygynu „Lietuva“, „Švyturio“ bendrovė, Kybartų knygynas, periodinis leidinys „Vakarų vėtra“, bet šie leidiniai buvo gerokai skurdesni, prastesnio lygio humorą propaguojantys, nei anksčiau minėtieji. Į parodą neįtraukta keletas įvairių autorių humoristinės literatūros rinkinių bei užsienio autorių humoristinė kūryba, išleista Lietuvoje ir įtakojusi mūsų humoristikos raidą. Bendrą humoristinės literatūros lygį visa galva pranoko daugiausiai periodikoje, taip pat keliuose rinkiniuose (Adomo Varno „Ant politikos laktų“ (1922), St. Žuko „Veidai ir kaukės“ (1939), įvairių autorių „Kuntapliava“ (1938) ir kt.) spausdinti šaržai ir karikatūros. Tik A. Gricius ir L. Janušytė galėjo lygiuotis su geriausiais dailininkais karikatūristais. Šiam žanrui yra parengta kita paroda, rodoma knyga.kvb.lt. Tačiau ir šioje parodoje, pristatant kai kuriuos humoristinės literatūros autorius, vietoj portreto pateikiami jų šaržai ar karikatūros.
Pulgis Andriušis
Benediktas Babrauskas
Henrikas Baltrušaitis
Vytautas Bičiūnas
Simonas Bieliackinas
Kazys Binkis
Juozas Biržinis
Petras Biržys
Vladas Braziulevičius
Petras Cvirka
Kazimieras Čiplys
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė
Viktoras Galinaitis
Olga Graurogkienė
Augustinas Gricius
Liudas Jakavičius
Adomas Jakštas
Liūnė (Liucija) Janušytė
Stasys Kapnys-Kanapienis
Mykolė Krinickaitė-Astaškienė ir Valerija Čepulytė
Antanas Kriščiukaitis-Aišbė
Vincas Kudirka
Vincas Kvieska
Stasys Laucius
Jonas Marcinkus
Vytautas Montvila
Juozas Petrulis
Henrikas Prialgauskas
Juozas Pronskus
Jonas Skinkis
Teofilis Tilvytis
Petras Vaičiūnas
Mykolas Vaitkus
Juozas Židanavičius
Humoristiniai kalendoriai
„Švyturio“ bendrovės Kaune 1924 m. išleistas kalendorius 1925 metams „Juokdarys“
Liudo Jakavičiaus knygyno „Lietuva“ Šiauliuose leistas humoristinis „Juokų kalendorius“ 1922-1939 m.
Kybartų knygyno 1928 – 1929 m. leistas „Juokų kalendorius“
Laikraščio „Kuntaplis“ 1937 m. kalendorius
Žurnalo „Spaktyva“ 1927–1931 m. leistas „Linksmas „Spaktyvos“ kalendorius“
„Naujo žodžio“ bendrovės humoristinis žurnalas „Vapsva“ 1931–1932 m. leidęs „Linksmus „Vapsvos“ kalendorius“
Periodinio leidinio „Vakarų vėtra“ išleistas „Linksmas visų kalendorius 1937 metams“
