Iš pradžių atrodė, kad 1929 m. prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė aplenks Lietuvą. Latvija buvo iš karto įsukta į krizės verpetą ir dėl abejotino antikrizinių priemonių efektyvumo (pirmiausia dėl mokesčių reformos ir atlyginimų sumažinimo) pateko į nepavydėtiną situaciją. Nors tada nebuvo Tarptautinio valiutos fondo, Latvija tik laikinai pagerino savo finansinę būklę. Valstybė neefektyviai bei nuostolingai įsiskolino bei neišlaikė savo valiutos stabilumo, nesiėmė priemonių verslui skatinti ir bendrajam vidaus produktui padidinti. Mokesčių reforma Latvijoje sukėlė bankrotų ir nedarbo bangą, o biudžeto deficitas dar labiau padidėjo dėl beviltiškai nesurenkamų mokesčių. Dėl panaikintų kai kurių socialinių garantijų, gyvenimo lygio suprastėjimo, korupcinio antikrizinių priemonių taikymo valdžia prarado žmonių pasitikėjimą. Ypač krizė buvo matoma pagrindiniame Latvijos pramonės centre Rygoje.
Vėpla. - 1929, Nr. 8, virš.
Lietuva buvo lyg laiminga sala krizės vandenyne, netgi imta šnekėti apie Lietuvos fenomeną. Tačiau valdžia nepelnytai priskyrė sau nuopelnus dėl racionaliai vykdytos vidaus ir užsienio politikos, kuri padėjo išvengti krizės. Vis dėlto kai kurių krizės požymių buvo ir Lietuvoje, bet juos labiau lėmė vidiniai veiksniai: gyvenimas ne pagal išgales, perteklinis vartojimas, valdininkų savivalė. Į išlaidų bei vartojimo lygmens didėjimą buvo nekreipiama dėmesio, nes biudžetą vis dar pavyko išlaikyti nedeficitinį, prekių kainų indeksai kito nežymiai. Kai kurių prekių kainos dėl galimo krizės poveikio vartojimui netgi mažėjo, litas ir toliau išliko viena stabiliausių valiutų pasaulyje.
Antikrizinės priemonės (senbernių mokesčio įvedimas, mokesčių reformos planai, valdininkų bei ištekėjusių moterų valdininkių (kurių vyrai daug uždirba) atleidimas iš tarnybos, įvairios taupymo programos, algų mažinimas) iš pradžių sklandė kaip gandai ir buvo pasišaipymų ar pasipiktinimų objektas. Taip buvo iki tol, kol antikrizinių priemonių nebuvo reikalo įgyvendinti praktiškai, kol žmonės tikėjo valstybe ir tuo, ką patys darė, nesileido į beprasmiškas kalbas apie krizę, kuri yra šalia, bet ne Lietuvoje. Iš tiesų buvo tikima, kad Lietuva protingai pasielgė neįsiskolindama. Vienas svarbiausių krizę atitolinusių veiksnių buvo savos valiutos tvirtumas. Bet kokios kalbos apie galimą lito nuvertėjimą tada galėjo būti pavadintos absurdu ir niekas jomis nebūtų tikėjęs. O štai gandai dėl dolerio nuvertėjimo šiek tiek panikos bankuose sukėlė. Krizę atitolinti taip pat pavyko dėl to, kad apie ją buvo kalbama ir rašoma ne per daug. Iš tiesų buvo stengiamasi nesiimant jokių specialių antikrizinių priemonių paremti gamybą ir verslą Lietuvoje, šitaip apsaugant savo piliečius nuo galimo krizės poveikio.
Tačiau nuo 1931 m. pabaigos iki 1932 m., atrodo, nerimtas antikrizines priemones imta įgyvendinti praktiškai. Nors 1931 m. pabaigoje buvo tikinama, kad valdininkų algos nemažės, bet jau 1931 m. pabaigoje jos faktiškai sumažėjo, nes valdininkai (iki XI kategorijos ir tik vedę) turėjo gauti sumažintą kalėdinį priedą (pirminiame teisės akto projekte švenčių priedų planuota visai nemokėti). Tačiau toks sprendimas galiojo ne visiems, pavyzdžiui, Kauno savivaldybės tarnautojams buvo išmokėti visi kalėdiniai priedai. Tik 1932 m. pradžioje, nagrinėjant apskrities viršininko protestą, nuspręsta ir Kauno savivaldybės tarnautojams privilegijų neteikti bei šventinius priedus mokėti tokius, kokie jie mokami visiems valstybinių įstaigų tarnautojams. 1932 m. sumažinus ir trimečių priedų išmokėjimą bei niekam negavus velykinio priedo, atlyginimai kai kurių kategorijų valstybės tarnautojams realiai sumažėjo maždaug 28 - 38 procentais. 1932 m. pradžioje konstatuota, kad valdininkų algos dėl šventinių priedų, butpinigių ir kitų priedų sumažinimo sumažėjo aštuntadaliu. 1932 m. pradžioje taip pat imta samprotauti, kad reikia grįžti prie 1925 m. gyvenimo lygio.
Dėl naujų mokesčių bei jų padidėjimo akcinės bendrovės, fabrikai, įmonės taip pat pradėjo mažinti algas savo darbuotojams. Kai kurios įmonės bankrutavo, daugėjo bedarbių bei didėjo išlaidos jiems išlaikyti. 1932 m. pradėta mokesčių reforma buvo įgyvendinama remiantis Latvijos pavyzdžiu, nors buvo matoma, kad ji neefektyvi. 1932 m. vėl svarstytas senbernių mokestis ir įstatymų pataisose dėl įvairių priedų išmokėjimo buvo numatyta išimčių viengungiams. Priedų bei papildomai išmokamų atlyginimų nebuvo visiškai atsisakyta ir toks pajamų sumažinimas, koks buvo įgyvendintas, sukėlė tik sumaištį, nes norimo finansinio efekto nesulaukta.
Nors 1932 m. kovo mėn. 24 d. „Lietuvos aide“ buvo rašoma, kad užsienyje vis dar stebimasi krizės nepaliesta Lietuva, buvo pastebimas šalies importo bei eksporto sumažėjimas. Jau 1932 m. balandžio mėnesį konstatuojama, kad 1932 m. pabaigoje valstybės ižde bus mažiau pajamų nei planuota. 1932 m. gegužės mėnesį jau kalbama apie faktinio atlyginimo (ne priedų) laikiną sumažinimą nuo gegužės 1 d. (atgaline data) visiems be išimties valstybės tarnautojams (planuota sumažinti nuo 6 iki 20 procentų, bet atsirado daug išimčių, pavyzdžiui, ne visiems valstybės tarnautojams atlyginimas buvo mažinamas).
Kai kurie fabrikai dirbo trumpiau, maždaug 3 - 4 dienas per savaitę. Priimtos priemonės dėl kai kurių prekių akcizo įvedimo ar padidinimo buvo neefektyvios, todėl tam tikrų ūkio šakų krizė padidėjo. Nebuvo skatinamas verslas. Situacija suprastėjo dėl reformos, vykdytos Latvijos pavyzdžiu. Remiantis valdžios požiūriu aiškinta, kad kai kurie gauna per didelį pelną, nors už patentą moka pernelyg mažai. Tačiau savivaldybių tarnautojais rūpinamasi labiau, negu visais valstybės piliečiais: buvo netgi numatytas fondas, kurio lėšomis turėjo būti remiami darbo netekę savivaldybių tarnautojai (aišku, ne visi ir ne po lygiai).
Valdininkams algų 1933 m. rudenį nuspręsta daugiau nemažinti, bet kultūra ir kai kurios kitos viešosios sritys labai pajuto sumažėjusį finansavimą bei taupymo manijos pasekmes. Krizė baigėsi; 1934 m. vėl pastebimas ekonomikos kilimas. Bet kino teatrai, bibliotekos, laikraščiai, žurnalai, knygų leidyba ir kt. dar ilgai jautė krizės pasekmes.
Parengė Alvydas Surblys
Redagavo Svetlana Izajeva
Maketavo Monika Lukoševičienė
Maketavo Monika Lukoševičienė
