Laikinosios sostinės tekstilės pramonė

Paskelbtas Teminės leidinių
Skaityti 3795 kartai

Laikinosios sostinės tekstilės pramonė – tai tradicinė tarpukario Lietuvos ūkio šaka. Tarpukariu Kaune buvo verpiami siūlai, audžiamos medžiagos, skirtos pasiūti kostiumams, baltiniams, kaklaraiščiams, paltams, gaminamos šilkinės bei vilnonės kojinės ir t. t. Laikinojoje sostinėje pagaminti audiniai bei jų fabrikiniai gaminiai turėjo paklausą ne tik vietinėje rinkoje, bet ir užsienyje. Kaune buvo įkurti fabrikai „Drobė“, „Litex“, „Kauno audiniai“, „Cotton“, „Audimas“, „Pluoštas“ ir kt. Audinių gamyba Lietuvos fabrikuose XX a. buvo sparčiai modernizuojama. 

Šioje parodoje pristatomi laikinojoje sostinėje veikę tekstilės fabrikai, trikotažo, kaklaraiščių dirbtuvės, supažindinama su jų veiklos istorija. 
 
JAV lietuvių bandymai plėtoti tekstilės pramonę Lietuvoje, audinių fabrikas „Drobė“
 
Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių iniciatyva ir lėšomis Kaune 1920 m. pabaigoje įsteigtas ir 1921 m. pradėjo darbą vilnonių audinių (gelumbės) fabrikas „Drobė“. Tačiau buvo ir vienas nesėkmingas Amerikos lietuvių bandymas vystyti audinių pramonę Lietuvoje. JAV 1920 m. įsteigta Amerikos ir Lietuvos audimo korporacija siekė pradėti verpimo, audimo darbą Lietuvoje. Korporacija planavo statyti fabriką buvusio M. Rekošo metalo fabriko vietoje, Vytauto pr. 12. Nusipirko keturis pastatus prie Vytauto pr. 12, viename iš jų (gyvenamajame name) įrengė keturias mezgimo mašinas, nupirktas žemės ūkio parodoje ir nuo 1922 m. lapkričio pradėjo darbą. Tačiau korporacijos prezidentas J. Kazlauskas dar 1922 m. išvyko į užsienį, palikdamas tuščią kasą. 
 
Geriausias patalpas Vytauto pr. 12 buvo užėmęs Sovietų Rusijos atstovybės prekybos skyrius, išsinuomavęs jas iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos. Korporacijai niekaip nepavyko šio atstovybės prekybos skyriaus iškraustyti, nes jam nesisekė rasti kitų patalpų. 1922 m. pabaigoje finansiškai nusilpusią korporaciją bandė gelbėti Tarptautinis bankas, perėmęs didžiąją dalį „Audimo“ bendrovės akcijų. Tarptautinio banko vedėjas ir kartu „Audimo“ bendrovės pirmininkas, neturėdamas tam įgaliojimų, ištuštino bendrovės einamąją sąskaitą (apie 600 000 litų), todėl bendrovė bankrutavo1.
 
„Drobės“ fabriko atveju už JAV lietuvių paaukotus pinigus buvo nupirktas sklypas Kaune, Šančiuose, Drobės g. 56. Ten esantys vokiečių karo reikalams pastatyti trobesiai buvo pritaikyti gamybai. 1932 m. fabrikas buvo rekonstruotas pagal architekto J. Martinaičio projektą. 1939 m. pagal inžinieriaus V. Klimaičio projektą papildomai buvo pastatytas trijų aukštų korpusas. 1940–1941 m. nugriauta dalis gamybinių patalpų ir iškilo pastatas, kuriame dabar įsikūręs baldų turgus. Šis statinys ir buvusios „Drobės“ dažyklos, verpyklos bei administracijos pastatai Drobės g. 62 išliko iki šiol. 
 
Pirmuoju „Drobės“ fabriko direktoriumi buvo J. Daugirdas, kuris pagal architekto V. Dubeneckio projektą sau pastatė gražius namus Vytauto pr. 14 (dabar – Vytauto pr. 30). Po J. Daugirdo bendrovės direktoriumi buvo J. Šimaitis. 
 
„Drobės“ fabrikas nuo pat įkūrimo naudojo daug vietinių žaliavų, remdamas Lietuvos ūkininkus. Iš ūkininkų supirkta vilna buvo verpiama, dažoma bei kitaip apdorojama. Vilnoniai audiniai ir verpalai buvo parduodami arba vėl mainomi į žaliavas. Plečiantis gamybai, natūrinių mainų nebeliko. „Drobės“ gaminiais sėkmingai prekiauta ne tik vietos rinkoje, fabriko specializuotose parduotuvėse, bet ir užsienyje. 1931 m. rugpjūčio 17 d. duris atvėrė „Drobės“ parduotuvė Laisvės al. 21 (dabar – Laisvės al. 37), kurios vedėju dirbo J. Žiugžda. Nuo 1931 m. rugsėjo mėnesio klientams pageidaujant šalia įsteigta „Drobės“ siuvykla, vadovaujama siuvėjo P. Gerulaičio. Šioje siuvykloje iš „Drobės“ audinių buvo siuvami kostiumai vyrams ir moterims, paltai ir kt. Firminė parduotuvė buvo ir prie fabriko Drobės g. 56. 1932 m. lapkričio mėnesį prie turgaus Ukmergės pl. 85 (dabar – Savanorių pr.) atidaryta „Drobės“ manufaktūros krautuvė.  „Drobės“ parduotuvės buvo steigiamos ir kituose miestuose. Fabriko produkcija buvo prekiaujama ir kitų firmų krautuvėse, pvz. „Fru-Fru“, kur „Drobės“ produkcija sėkmingai konkuravo su įvežtiniais audiniais. 
 
Kovojant su prekių falsifikatais, spaudoje ne kartą buvo primenama, kad tikruose „Drobės“ audinių kraštuose kas trys metrai yra antspaudas „Drobė“. 1936 m. „Drobės“ parduotuvė su siuvykla perkelta į Laisvės al. 31B. (dabar – Laisvės al. 57). Iš „Drobės“ medžiagų buvo siuvamos uniformos kariams, muitininkams, šauliams, moksleiviams ir kt. Ir ketvirtame dešimtmetyje buvo naudojama daug vietinių žaliavų, tačiau taip pat buvo importuojama ir daug aukštos kokybės vilnos iš Argentinos bei Australijos. Atnaujinant fabriko techninę bazę buvo pasitelkiami užsienio firmų specialistai ir įrengimai. 
 
1930 m. „Drobėje“ jau buvo pagaminama apie 25 000 metrų audinių per mėnesį, 1934 m. – apie 35 000 metrų audinių per mėnesį. 1936 m. įmonė pagamino 10 000 000 metrų įvairių medžiagų. „Drobės“ audiniai Lietuvoje buvo vertinami ne prasčiau negu angliški, nes sėkmingai konkuravo su Kauno ir Klaipėdos fabrikų produkcija bei ilgainiui ėmė vyrauti Lietuvos vilnonių medžiagų bei iš jų pasiūtų drabužių rinkoje. „Drobės“ reklama spaudos puslapiuose savo informatyvumu bei dažnumu lenkė kitų audinių fabrikų reklamą. Paminėtina 1934 m. reklama, kurioje pašiepiamas vienos įstaigos viršininkas, pasiuvęs sau kostiumą iš angliškos medžiagos už 350 litų, nors šios įstaigos tarnautojas pasiuvo ne prastesnį kostiumą iš „Drobės“ medžiagos tik už 170 litų2. Įvairūs šios reklamos variantai buvo spausdinami ir kituose leidiniuose. 
 
 
Fabrikas „Cotton“
 
Netoli „Drobės“ buvo įsikūrusi dar viena tekstilės pramonės įmonė – trikotažo ir kojinių fabrikas „Cotton“ (veikęs Virvių g. 13, dabar – Ukrainiečių g. 4). Fabriko pavadinimas išvertus iš anglų kalbos reiškia „medvilnė“. Šis fabrikas įsteigtas 1930 m. birželio mėnesį vietoje Kauno senamiestyje veikusio trikotažo fabriko „Glalev“, kurio savininkas Z. Levušas įkūrė kitą įmonę „Šilkolev“, veikusią K. Donelaičio g. 41 (pastatas neišlikęs). 
 
Iš pradžių „Cotton“ buvo įsikūręs Šančiuose, „Metalo“ fabriko teritorijoje, bet po 1931 m. spalio pradžioje įvykusio medvilnės ir vatos fabriko „Vatolit“ gaisro iš jo beveik nieko neliko3. Dar prieš gaisrą buvo numatyta „Cotton“ fabriko plėtra iš „Ringuvos“ aliejaus fabriko nuomuojamame sklype, kur turėjo įsikurti „Cotton“ savininkų J. Vitkino ir A. Cenciperio audinių fabrikas, įrengtas pagal inžinieriaus P. Taračkovo projektą4. Po gaisro „Cotton“ ten ir įsikūrė. Aliejaus fabriko „Ringuva“ sklype, Virvių g. 13, fabrikas įrengtas pagal inžinierių J. Segalausko ir P. Šeinzono projektą. Jis sėkmingai veikė, konkuruodamas su kitais kojinių fabrikais „Diana“ bei su „Brolių Uliamperlių ir Ko“ bendrovėmis „Silva“ ir „Ulko“. 
 
Iki gaisro bendrovėje „Cotton“ buvo gaminamos kojinės ir trikotažas, įsikūrus naujoje vietoje – vien tik kojinės. Nuo 1932 m. kovo mėnesio pradėjus darbą naujoje vietoje, jau buvo pagaminama apie 3 000 tuzinų kojinių per mėnesį, pradėtos gaminti ir kojinės vaikams. Rekonstruotas ir patobulintas fabrikas „Cotton“, pasak „Tautos ūkio“, buvo moderniškiausias ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabaltyje5
 
Žurnalistas J. K. Beleckas rašė, kad sunkiausia buvo įveikti žmonių nuomonę neva geros kojinės – tik įvežtinės. Straipsnyje minimas faktas, kai „Cotton“ kojinės, panaikinus fabriko ženklus, buvo parduodamos brangiau, negu užsienyje pagamintos kojinės. „Cotton“ gaminiai iš tikrųjų kokybe nenusileido užsienietiškiems, tik buvo pigesni6.
 
1937 m. „Cotton“ fabriko kieme buvo surengtos gretimų fabrikų darbininkų dailiojo čiuožimo pirmenybės, kurias padėjo organizuoti pats fabriko direktorius I. Černesas7. Direktorius ir fabriko vedėjas I. Vitkinas noriai dalyvaudavo ir „Cotton“ darbininkų vaikams skirtuose kalėdiniuose renginiuose. 1935 m. kojinių gamintojai „Cotton“, „Diana“, „Tramit“ ir „Broliai Uliamperliai“ bandė susivienyti į kojinių sindikatą, sudarydami sutartį su jų įkurta akcine bendrove „Astra“, tačiau sindikatas kainų tvarkytojo buvo likviduotas ir jo vadovai turėjo sumokėti baudas8
 
 
Akcinės bendrovės „Medvilnė“ audimo fabrikas bei skarų audimo dirbtuvė „Juosta“
 
Netoli Drobės g. 39 įsikūrusio fabriko „Cotton“ nuo 1934 m. veikė anglų ir lietuvių akcinės bendrovės „Medvilnė“ audimo fabrikas. Bendrovė gamybai naudojo atvežtines žaliavas iš Anglijos, kurias teikė vienas iš bendrovės steigėjų, Dž. Britanijos pilietis B. Vautrey‘s. 
 
Drobės g. 19 taip pat veikė F. Šteino ir K. Daunienės skarų ir kitų gaminių audimo dirbtuvė „Juosta“. 1931 m. statybos technikas J. Štolis parengė dirbtuvių antro aukšto projektą, kurio nepatvirtinus dirbtuvės įrengtos tik 1932 m. pagal inžinieriaus B. Bucevičiaus projektą9.
 
 
Fabrikai „Audimas“, „Delkla“, „Nerilit“, „Tangoras“
 
Viena po kitos Lietuvos tekstilės pramonės įmonės buvo steigiamos „Metalo“ fabriko Šančiuose (buvusio Brolių Šmidtų fabriko) teritorijoje, kur iš pradžių veikė ir fabrikas „Cotton“. Čia veikė akcinė bendrovė ir mechaniška audykla „Audimas“, įsteigta 1930 m. brolių Bero ir Boriso Hochenbergų. Iš pradžių ji veikė Kauno senamiestyje, M. Daukšos g., vėliau ten liko bendrovės sandėliai. 
 
Pasak reklamos, „Audimas“ gamino stiprią ir gražią medvilnės medžiagą apvalkalams, kostiumams, pamušalams10.  Fabriko 1936 m. rekonstrukcijos projektą parengė  inžinierius architektas J. Getneris11.
 
„Audimo“ fabrikas ribojosi su 1931 m. spalio mėnesį sudegusiu medvilnės ir dirbtinės vatos fabriku „Vatolit“. Vietoje jo 1934 m. įsikūrė tekstilės audinių fabrikas „Delkla“. „Audimas“ nuo gaisro buvo smarkiai nukentėjęs. Ugnis sunaikino vieną šio fabriko korpusą ir dalį mašinų su jose buvusiomis medžiagomis, tačiau jų atsargas pavyko išgelbėti. 
 
1931 m. įsteigta ir taip pat nuo gaisro nukentėjo (kai kurias mašinas pavyko išgelbėti) šalia įsikūrusi nėrinių dirbtuvė „Nerilit“, įrengta pagal inžinieriaus P. Šeinzono projektą. Dirbtuvės savininkai buvo A. Biorgneris ir L. Juozapaitis. Šalia fabrikų, tik jau kitoje geležinkelio pusėje, nuo 1931 m. rugsėjo mėnesio turėjo pradėti veikti akcinės bendrovės „Tangoras“ audinių fabrikas su apretūros, baltyklos, dažyklos ir šliktavimo skyriais12. Šio fabriko projektą 1931 m. gegužės 24 d. parengė inžinierius P. Šeinzonas13
 
 
Šilkinių audinių fabrikas „Pluoštas“
 
Čia pat veikė akcinės bendrovės „Pluoštas“ šilko audinių fabrikas, kuriam patalpos 1932 m. pritaikytos pagal statybos techniko Jono Martinaičio projektą14. Vienas fabriko pastatas buvo šalia „Tangoro“, kitas buvo pritaikytas nuo 1931 m. spalio mėnesį siautėjusio gaisro nukentėjusiame pastate. Tarp šios įmonės steigėjų buvo žinomas ekonomistas, inžinierius, knygos „Lietuvos pramonė“ bendraautoris J. Etingeris. Fabriko direktorius nuo pat įsteigimo buvo S. Butkus (J. Martinaičio projekte fabrikas įvardintas S. Butkaus ir bendrovės šilkinių audinių fabriku). 
 
1937 m. optimistiškai skambėjo „Pluošto“ reklama apie gražias ir nenublunkančias sukneles iš šilko, kurio galima įsigyti ir krautuvėje prie fabriko15. Tačiau 1938 m. paskelbtas „Pluošto“ fabriko bankrotas, po kurio darbininkams ir tarnautojams liko nesumokėta 34 310 litų kompensacijų (tada dirbo 169 darbininkai ir 22 tarnautojai) bei fabrikas ligonių kasoms už darbininkų draudimą liko skolingas 18 000 litų. Kompensacijas žadėta išmokėti jei ne iš bankrutavusio fabriko, tai iš kompensacijų fondo, o ligonių kasos savo ieškiniui patenkinti  paskelbė varžytines sandėlyje esančioms šilko ir kitoms medžiagoms parduoti. Ir viena, ir kita liko neįgyvendinta16.
 
 
Vilnonių audinių fabrikas „Litex“
 
Dar vienas audimo pramonės centras susiformavo Tilmansų fabriko teritorijoje (Gedimino, Griunvaldo g.). 1927 m. pagal inžinieriaus V. Ruškevičiaus projektą adresu Gedimino g. 5 įsteigtas vilnonių audinių fabrikas „Litex“. Kaip ir konkurentas – fabrikas „Drobė“, „Litex“ nemažai medžiagų audė įvairių įstaigų ir sąjungų darbuotojų uniformoms pasiūti. Pagrindinis gaminių užsakovas buvo Lietuvos kariuomenė. Taip pat „Litex“ tiekė medžiagas kostiumams ir paltams siūti. 
 
Skirtingai negu „Drobė“, fabrikas gamybos žaliavas atveždavo iš Anglijos ir vietinių žaliavų naudojo nedaug. 1929 m. fabrike buvo gaminama apie 30 rūšių įvairių medžiagų. 1930 m. ir 1936 m. „Litex“ gaminiai buvo apdovanoti Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos aukso medaliu, tačiau gamybos apimtimis ir paklausa rinkoje nusileido „Drobei“. 1936 m. pagal inžinieriaus architekto J. Getnerio projektą prie „Litex“ pastato iš kiemo pusės papildomai pastatytas ketvirtas aukštas (Gedimino g. fasadas turėjo išlikti nepakitęs). Iš Karmelitų g. pusės pastatyta bendrovės kontora ir valgykla. 1941 m. „Litex“ pastatas buvo sujungtas su „Kauno audinių“ pastatu ir išliko iki šių dienų (dabar – Kauno „Akropolis“, Gedimino g. 7 / Karmelitų g.).
 
 
„Kauno audiniai“
 
1930 m. spalio 29 d. Latvijos audinių fabriko „Rigas audums“ direktoriaus, o ateityje – būsimo „Kauno audinių“ direktoriaus R. Hiršo rūpesčiu Griunvaldo g. 3 (iš Tilmansų fabriko išsinuomuotose ir suremontuotose patalpose) įsikūrė šilko ir vilnonių gaminių fabrikas „Kauno audiniai“. Šis fabrikas pirmasis Lietuvoje pradėjo gaminti šilko dirbinius. Žaliavos buvo tiekiamos iš Italijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Nors fabrikas iš vilnos nieko negamino, tačiau naudojo įvežtines žaliavas – šilką su vilna, todėl ir buvo vadinamas šilko ir vilnonių gaminių fabriku. Jo gaminamas šilkas, pasak reklamos, buvo 30 procentų pigesnis už užsienyje pagamintą ir savo kokybe buvo už jį netgi geresnis. 
 
Fabrike darbininkams buvo įrengtos vonios, valgomasis kambarys bei buvo kiti patogumai17. Darbininkai ir fabriko valdžia aktyviai dalyvavo miesto renginiuose, kultūriniame, sporto gyvenime; darbininkai turėjo savo chorą, kultūros klubą su skaitykla ir sporto kambariais; darbininkų vaikams buvo organizuojami kalėdiniai renginiai, tačiau sąlygos bent jau veiklos pradžioje nebuvo itin geros, nes „Kauno audinių“ darbininkai ne kartą streikavo tiek dėl atlyginimų, tiek dėl blogų darbo sąlygų. 
 
1932 m. „Mūsų rytojaus“ laikraštyje papasakota tragiška istorija, susijusi su „Kauno audinių“ fabriku. Latvijos pilietis A. Plaks, tarnaudamas „Kauno audinių“ fabrike, suviliojo šio fabriko darbininkę, Žemės tvarkymo departamento kurjerio A. Lesausko žmoną. Šiam pasiskundus, iš fabriko pašalintas A. Plaks išvyko į Rygą, tačiau po kurio laiko grįžo į Kauną ir Kauko g. nušovė A. Lesauską18.
 
Šis fabrikas 1931 m. gamino 23-ų rūšių šilką. 1933 m. siautėjęs gaisras nepadarė didelių nuostolių, todėl fabriko gaminių ir toliau buvo „R. L. Arkus“ firmos vitrinose. Ši firma surengė konkursą, kuriame pirkėjai lygino ir vertino „Kauno audinių“ bei Klaipėdos tekstilės fabriko produkciją su įvežtine, tačiau negalėjo atskirti, kurie audiniai pagaminti Lietuvoje, o kurie – užsienyje. 
 
1936 m. buvo išleista knyga apie „Kauno audinių“ fabriką (tuo pasirūpino fabriko administracija), kurioje gražiai pristatyta fabriko veikla ir gaminiai. Fabrikas gamino šilko medžiagas moterų suknelėms, vyrų viršutiniams baltiniams ir pamušalams.  1937 m. turėjo tris šilko audyklas, kuriose dirbo 917  darbininkų ir gamino apie 90 rūšių įvairių audinių. 
 
1938 m. plečiant gamybą, pagal architekto N. Mačiulskio projektą papildomai pastatyti trečias ir ketvirtas aukštai ant iš Tilmansų pirktų bendrovės pastatų. Tačiau sovietmečiu fabriką perkėlus į kitas patalpas, šie pastatai buvo sujungti su „Litex“ įrengiant trijų aukštų sandėlį, pritaikytą prie fabriko pastato. Ten pat, kur buvo „Kauno audiniai“ (Griunvaldo g. 3), įsikūrė ir verpalų fabrikas „Verpalit“, veikęs nuo 1930 m. bei gaminęs suktus medvilninius siūlus. 1938 m. fabrikas perkeltas į Vilijampolę, Tilžės g. 29.
 
 
Kauno senamiestyje veikę trikotažo, kojinių, kaklararaiščių fabrikai ir dirbtuvės
 
Kauno tekstilės pramonės centrų buvo ir senamiestyje, M. Daukšos g. (ten veikė kelios įmonės, kai kurios iš jų vėliau perkeltos į Šančius arba į Vilijampolę). 1926 m. M. Daukšos g. 5 įsteigtas trikotažo fabrikas „Sport“, kurio savininkai buvo J. Kacas ir N. Volkas. Fabrikas turėjo du skyrius: įvairių nėrinių ir trikotažo skyrių bei šilko dirbinių skyrių. Gamino kostiumus, liemenes, mezginius iš vilnos ir šilko vyrams, moterims ir vaikams. Šilko dirbinių skyriuje ne tik buvo audžiamos skaros, bet ir gautas užsakymas išausti Prezidento A. Smetonos portretą. 
 
M. Daukšos g. taip pat buvo trikotažo dirbtuvė „Angora“ (savininkas – Z. Kacas). M. Daukšos g. 9A nuo 1927 m. veikė pirmoji Lietuvoje mechaninė kaklaraiščių dirbtuvė „Elegant“ (savininkas – P. Portugezas)19. Vėliau ten pat veikė E. Beilės kaklaraiščių dirbtuvė „Brobė“. 1931 m. M. Daukšos g. įsteigtas šilko audinių ir kaklaraiščių fabrikas „Flora“, 1937 m. perktas į Šančius, Virvių g. 13, o M. Daukšos g. liko fabriko sandėlis. 
 
1927 m. M. Daukšos g. 14 įsteigtas kaklaraiščių ir baltinių fabrikas „Luxus“, gaminęs kaklaraiščius, viršutinius marškinius, pižamas, apykakles, marškinių krūtines (taupumo sumetimais vyrai dėvėjo ne visus marškinius, o tik jų krūtines su apykaklėmis). M. Daukšos g. 28 taip pat buvo vatalino ir skarų dirbtuvė „Skara“. Nuo 1930 m. M. Daukšos g. 22 (dabar – M. Daukšos g. 30A) buvo įsikūręs kojinių ir trikotažo fabrikas „Tramit“ (savininkai – broliai Kaplanai). Dėl gaisro 1937 m. liepos 22 d. fabrikas patyrė didelių nuostolių. 
 
M. Daukšos g. 16 pradėjo veikti ir vienas rimčiausių „Cotton“ fabriko konkurentų – „Brolių Uliamperlių“ kojinių ir trikotažo fabrikas, kuriam vadovavo broliai Jokūbas ir Ošeris Uliamperliai. Fabrikas vėliau perkeltas į Vilijampolę, Raudondvario g. 27. Šis fabrikas turėjo du  savarankiškus skyrius, kurie gamino skirtingą produkciją. „Silva“ gamino ne tik kojines su ženklu „Silva“, bet ir įvairius trikotažo gaminius, sporto aprangą, kelnaites, maudymosi kostiumus, šilkinius marškinius. „Ulka“ gamino šilkines kojines „Ulka Star“. 
 
1925 m. Kauno senamiestyje, Gardino g. 54 (dabar – Muitinės g. 15) veikė jau minėtas pirmasis Lietuvoje trikotažo gaminių fabrikas „Glalev“ su kojinių fabriko „Elita“ padaliniu. Jis įsteigtas 1925 m. Kęstučio g. 63 (dabar – Kęstučio g. 91) G. Glazerio ir Z. Levušo, į Gardino g. 54 perkeltas 1926 m. spalio mėnesį. Po 1932 m. gaisro vietoje šio fabriko buvo įsteigtas trikotažo bei šilko dirbinių fabrikas „Šilkolev“ (K. Donelaičio g. 41). Fabriko savininkas – tas pats Z. Levušas, kuris vėliau jį pavadino šitaip: „Z. Levušo“. 1936 m. „Šilkolev“ gaminiai buvo apdovanoti Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos aukso medaliu. 
 
Vilniaus g. 18 veikė kaklaraiščių ir kaspinų dirbtuvė „Kavika“, o Vilniaus g. 33 – trikotažo dirbtuvė „Litrika“. Nuo 1929 m. Lukšio g. 58 įsikūręs trikotažo ir šilko audinių fabrikas „Trikolit“ po gaisro 1931 m. perkeltas į pastatą M. Daukšos g. 23. Senamiestyje, Šaltkalvių g. 2 (dabar – naujas pastatas A. Jakšto g. 6) taip pat veikė Baltijos medvilnės verpimo ir audimo akcinė bendrovė.
 
 
Vilijampolės tekstilės fabrikai
 
Vilijampolė garsėjo dviem tekstilės fabrikais: trikotažo fabriku „Beko“, įsteigtu 1932 m. Kauno senamiestyje ir vėliau perkeltu į Vilijampolę (Erdvilos g. 3) bei 1936 m. įkurta mechaniška audykla „Boston“, gaminusia medžiagas moterų rūbams ir paltams. Šis fabrikas dar vadintas pirmuoju Lietuvoje moterų rūbams medžiagos fabriku. Jis įsikūrė 1935 m. Šiluvos g. 14 – 16, buvusio degtukų fabriko „Etna“ teritorijoje. Nuo 1938 m. sausio mėnesio turėjo sandėlį senamiestyje (M. Daukšos g. 7 / Vilniaus g. kampas). 
 
Plečiant gamybą 1939 m. pagal inžinieriaus architekto A. Rozenbliumo projektą pastatyta vieno aukšto mūrinė audykla. 1940 m. fabrikas nacionalizuotas, dabar  buvusioje jo teritorijoje veikia kojinių fabrikas „Skinija“ (dabartinis adresas – A. Stulginskio g. 41 / Šilalės g.). 
 
1938 m. Vilijampolėje (Tilžės g. 27) įsikūrė dar vienas audinių fabrikas „Šilkas“. Jo reklamose buvo sakoma, kad savininkai turi nemažą patirtį pramonės srityje, fabrikas įrengtas moderniai, naudojant naujausias, patobulintas 1938 metų gamybos mašinas. Šilko ir vilnos audiniai fabrike buvo gaminami iš užsienio žaliavų20. 1940 m. atėjus sovietams fabrikas „Šilkas“ sujungtas su „Kauno audinių“ fabriku21
 
1938 m. į Vilijampolę, Kėdainių g. 24A iš Kauno senamiesčio (Palangos g. 7) perkeltos trikotažo dirbtuvės, vatalino, skarų, trikotažo ir šilko audimo fabrikas „Fortūna“, išaugęs į nemažą fabriką22. Nuo 1933 m. Vilijampolėje (Degtukų g. 7 / Vilkijos g. 5) taip pat veikė kojinių fabrikas „Diana“, pirmiau veikęs Šančiuose. Šio fabriko savininkai – O. Fainas ir su kitais 1932 m. nupirko sklypą Degtukų g. ir Vilkijos g. kampe, kur pastatė gamyklą. 1932 m. pagal inžinieriaus B. Klingo projektą ten pastatytas mūrinis sandėlis, o 1933 m. pagal statybos techniko J. Martinaičio projektą jam vadovaujant iškilo dviejų aukštų mūrinis fabriko pastatas. 1938 m. pagal inžinieriaus Lamdanskio projektą pastatyti du fabriko priestatai. Dabar buvę fabriko pastatai yra neatpažįstamai pasikeitę23.
 
 
Audinių pramonė Jonavos gatvėje
 
Dar vienas audinių pramonės centras buvo Jonavos gatvėje: 1937 m. ten įsikūrė tekstilės fabrikas „Lima“, audęs audinius kostiumams siūti, veikęs ir sovietmečiu. Jonavos g. veikė pirmoji Lietuvoje kangaro verpykla. 1929 m. Jonavos g. 20 įsteigtas šilkinių ir vilnonių dirbinių fabrikas „Litana“, gaminęs šilko triko, baltinius, šilko ir vilnos nėrinius, visų rūšių šilko ir vilnos skaras, šilko ir vilnos šalikus. Jonavos g. 13 taip pat dirbo trikotažo, pirštinių ir baltinių fabrikas „Pirštalit“, 1940 m. pavadintas „Kauno pirštinės“.  
 
 
Žaliakalnio tekstilės pramonės įmonės
 
Žaliakalnyje, Kampo g. 5 (dabar – teritorija šalia „Hyper Maximos“) veikė pirštinių ir trikotažo fabrikas „Elveko“, gaminęs šilkinius, vilnonius ir medvilninius baltinius vyrams ir moterims, vilnones megztas pirštines, neblunkančias šilkines palaidines moterims. Turėjo sandėlį M. Daukšos g. 14. 
 
Žaliakalnyje buvo ir daugiau tekstilės pramonės įmonių. Vieną iš jų (A. Gluchovskio akcinę bendrovę Savanorių pr. 273) sujungus su trikotažo ir baltinių fabriku „Jėga“, buvusiu Kalėjimo g. 1, atsirado sovietmečio trikotažo fabriko „Jėga“ (būsimo A. Šiaučiūnaitės trikotažo fabriko) pirmtakas.
 
 
Aleksote veikė trikotažo gamybos įmonė „Ganto“
 
Trikotažo gamybos įmonė buvo įsikūrusi ir Aleksote: Veiverių g. 30, netoli tilto, iki 1934 m. veikė šilkinio trikotažo fabrikas „Ganto“ (savininkai – G. Liubavičius ir O. Liubavičienė). Fabrike buvo gaminami įvairūs drabužiai, audžiamos skaros. Senamiestyje (M. Daukšos g. 28) veikė nedidelės šios įmonės kaklaraiščių dirbtuvės. 
 
 
Literatūra
1. Amerikos ir Lietuvos Audimo Korporacija / P. J. Kazlauskas // Lietuva. - 1921, lapkr. 15, p. 4 ; Amerikos ir Lietuvos Audimo Korporacija / P. J. Kazlauskas // Lietuva. - 1922, liep. 14, p. 4 ; KRVA, f. 218, ap. 2, b. 9663 ; f. 218, ap. 2, b. 9622. 
2. Verslas. - 1934, geg. 17, p. 3.
3. Šančių gaisras dar nelikviduotas / M. I. // Lietuvos aidas. - 1931, spal. 7, p. 5.
4. 1931 07 12. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 9464, l. 5.
5. Akc. B-vės „Cotton“ veikimas // Tautos ūkis. - 1932, Nr. 6/7, p. 202.
6. Kaip apgaudinėjamos Kauno ponios kojinėmis / J. K. Beleckas // Dienos naujienos. - 1933, bal. 21, p. 3.
7. „Cotton“ darbininkų pramogos // Darbas. - 1937, vas. 20, p. 5.
8. Kainų tvarkytojas likvidavo kojinių sindikatą // Rytas. - 1935, geg. 27, p. 1 ; Nubaudė po 3 000 Lt kojinių sindikato narius // Rytas. - 1935, birž. 6, p. 7.
9. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 1003 ; b. 1002.
10. Darbas. - 1936, saus. 4, p. 7.
11. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 2378, l. 141-142.
12. Naujas audinių fabrikas Šančiuose // Diena. - 1931, rugpj. 2, p. 1.
13. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 2378, l. 82-83.
14. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 2378, l. 105.
15. Darbas. - 1937, liep. 6, p. 5.
16. Pluoštas darbininkams nesumokėjo 34310 kompensacijos // Darbas. - 1938, saus. 6, p. 12 ; „Pluošto“ darbininkams išmokės kompensacijas // Darbas. - 1938, saus. 14, p. 4 ; „Pluoštas“ ligonių kasai skolingas 18000 Lt // Darbas. - 1938, saus. 28, p. 9.
17. Šilko dirbiniai jau gaminami Lietuvoje // Lietuvos aidas. - 1931, geg. 2, p. 4.
18. Žmonos meilužis nušovė jos vyrą // Mūsų rytojus. - 1932, rugpj. 19, p. 2.
19. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 859.
20. Lietuvos aidas. -1938, vas. 15, p. 53.
21. KRVA, f. 325, ap. 1, b. 14, l. 7.
22. KRVA, f. 209, ap. 5, b. 604 ; „Fortūna“ jau nacionalizuota // Darbo Lietuva. - 1940, liep. 31, p. 7.
23. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 926.
 
Už išsamius daugelio tekstilės gamybos objektų tyrinėjimus bei jų aprašymus Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Mokslo centro „Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras“ interneto svetainėje www.autc.lt dėkojame istorikei Raimondai Rickevičienei.
 
Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Redagavo Svetlana Izajeva
Maketavo Monika Lukoševičienė
Skaitmenino vaizdus Živilė Jonikaitė
Atnaujinta 2021-08-12 15:17

Daugiausiai skaityta