Užsienio kalbų vadovėliai, leisti Kaune 1918-1940 m.

Anglų kalbos vadovėliai


Dabar anglų kalba yra viena svarbiausių tarptautinio bendravimo kalbų. Tačiau nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. ši kalba dar nebuvo tokia populiari ir madinga. Nors jos buvo mokoma vidurinėse mokyklose, gimnazijose, tačiau tada ji neturėjo pirmosios užsienio kalbos statuso. Anglų kalbos vadovėliai iš pradžių buvo tik verčiami ir pritaikomi Lietuvos mokykloms. Anglų kalbos buvo mokoma pagal M. Berlico, B. Braunso, O. Rungės, T. Gaspio, E. Otto, C. M. Sauerio metodus.

Lietuvoje mokytojavusių autorių A. Herlito ir H. Rozenmano 1928 m. parengto vadovėlio taip pat negalima laikyti originaliu, nes didžioji dalis medžiagos surinkta iš užsienyje leistų vadovėlių. Tačiau jis jau buvo parengtas specialiai Lietuvos mokykloms. Naujas etapas anglų kalbos vadovėlių leidyboje buvo 1936 m. išleisti originalūs Juozo Avižonio anglų kalbos pradžiamokslio ir A. Herlito anglų kalbos vadovėlio ketvirtai ir penktai gimnazijos klasėms leidimai. A. Herlito anglų kalbos vadovėlis išsiskiria ne tik mokymo įvairiapusiškumu, bet ir prie pamokėlių pateiktomis angliškomis dainelėmis su gaidomis.

Anatolijus Herlitas (1891–1945) nuo 1926 m. dėstė anglų, lotynų, rusų kalbas Šiaulių, Pagėgių, Kauno gimnazijose, parengė ne tik minėtus vadovėlius, bet ir „Angliškąjį lietuviškąjį žodyną“ (1931) bei „Trumpą anglų kalbos gramatiką“ (1936).

Istorijos mokytojas Juozas Avižonis (1882–1972) buvo Pasvalio vidurinės mokyklos (dabar – Pasvalio Petro Vileišio gimnazija) įkūrėjas ir direktorius. 1928–1940 m. dirbo Rokiškio, Kėdainių, Kauno „Aušros“ gimnazijose. J. Avižonio anglų kalbos vadovėlis liudija jo autoriaus pedagoginę erudiciją. Tai buvo bandymas taikyti regimąjį ir kalbėjimo skatinimo metodus, kai, anot autoriaus, sujungiami vaizdai ir garsai. Vadovėlį gražiai iliustravo žymi dailininkė, iliustratorė D. Tarabildaitė-Tarabildienė.

Lenkų kalbos vadovėliai

Pirmieji nepriklausomoje Lietuvoje lenkų kalbos vadovėliai – gramatika, skaitiniai – leisti Vilniuje, kur buvo didesnis jų poreikis. Vėliau leidyba perkelta į Kauną. Buvo tęsiamas Stefanijos Jablonskos parengtų ir Mykolo Biržiškos papildytų lenkų kalbos skaitinių leidimas. Taip pat pasirodė jau Kaune Marijos Kasakaitytės sudaryta chrestomatija „Ištraukos lenkų mokykloms Lietuvoje, antrai ir trečiai klasėms“ (1924) bei Ksavero Sakalausko-Vanagėlio parengti dviejų dalių skaitiniai „Vaikų pasaulis“ (1925, išleido Antanas Kasakaitis). Lenkų kalbos vadovėlių, leistų Kaune, nebuvo daug, nes dažniausiai buvo naudojamos Vilniaus krašte bei Lenkijoje išleistos mokymo priemonės.

Ir štai tik 1936 m. privatus lenkų knygynas „Stella“ Kaune išleido pirmąjį visai Lietuvai skirtą populiarųjį lenkų kalbos elementorių, parengtą lenkų pedagogo ir švietėjo Mariano Falskio (1881–1974). Elementorius buvo iliustruotas lenkų karikatūristo Kamilio Mackievičiaus (1886–1931) piešiniais. Įdomu, kad vienos pagrindinių elementoriaus herojų – Alos – prototipu iš pradžių buvo Mariano Falskio dvejais metais vyresnė sesuo Alina Falski, o 1926 m. ir vėlesniuose M. Falskio elementorių leidimuose – Alina Margolis, su kurios mama M. Falskis draugavo.

1935 m. Elena Šveikauskaitė (1904–1987) parengė iš lenkų kalbos verstą ir Lietuvos mokykloms pritaikytą Tadeušo Lehr-Splavinskio (1891–1965) „Lenkų kalbos gramatiką“. 1939 m. nedidelį vadovėlį, skirtą savarankiškai mokytis lenkų kalbos, parengė kalbininkas, vertėjas, vadovėlių autorius Jurgis Talmantas (1894–1955). Buvo leidžiami ir lietuvių kalbos vadovėliai, skirti lenkų mokykloms.

Prancūzų kalbos vadovėliai

Dabar turbūt sunku patikėti, tačiau viena populiariausių kalbų nepriklausomos Lietuvos gimnazijose 1918–1940 m. buvo prancūzų. Iš pradžių buvo mokomasi iš Octavo Klasso „Prancūzų kalbos vadovėlio“, Lietuvoje leisto nuo 1907 m.

Po 1936 m. švietimo reformos Lietuvos mokyklose prancūzų kalbai oficialiai tapus pirmąja užsienio kalba, atsirado poreikis ir originalių, specialiai mokykloms parengtų, prancūzų kalbos vadovėlių. Panevėžio valstybinės mergaičių gimnazijos prancūzų kalbos mokytoja Z. Žemaitienė parengė „Pirmąją prancūzų kalbos knygą žemesniosioms gimnazijos klasėms“ ir jos skaitinius.

Populiarų prancūzų kalbos vadovėlį radijo klausytojams sudarė VDU prancūzų kalbos dėstytojas Leonas Prou. O štai trijų dalių vadovėlis „Kalbėkim prancūziškai“, parengtas prancūzų kalbos mokytojos Halinos Stravinskienės – naujas etapas šios kalbos vadovėlių Lietuvos mokykloms raidoje. Tai buvo geras skaitinių, gramatikos ir šnekamosios kalbos mokymo derinys.

Populiarią prancūzų kalbos gramatiką, kurioje mokoma pasitelkiant tekstus ir vaizdus, parašė Kauno „Aušros“ valstybinės mergaičių gimnazijos prancūzų kalbos mokytoja Virginija Gailevičienė. Ši mokytoja vadovėlyje apibendrino ilgametę darbo gimnazijoje patirtį. V. Gailevičienė parengė ir prancūzų kalbos skaitinius, supažindinančius su prancūzų literatūros klasikų Alfonso Dodė, Andrė Terjė, Gi de Mopasano novelėmis.

Rusų kalbos vadovėliai

Rusų kalbos vadovėliai iš pradžių buvo pritaikyti tik mokytis savarankiškai. Vyravo nuomonė, kad esant natūraliam bendravimui su didžiuoju kaimynu, kalbos nereikia specialiai mokytis. Savarankiškai mokytis skirtą vadovėlį 1933 m. išleido E. Gedminaitis ir J. Talmantas. Vadovėlis buvo parengtas pagal rusų kalbos gramatiką pritaikytus tam tikrus pratimus bei pateikiant juose vartojamų žodžių žodynėlį. Prie vadovėlio buvo išleistas ir priedas-raktas, kuriame pateikti vadovėlio tekstų vertimai. Šis gerai parengtas vadovėlis (su nežymiais pataisymais) buvo išleistas ir pakartotinai (1939; 1940 m.).

Dėl politinių priežasčių 1940 m. rusų kalbos vadovėliai buvo rengiami aktyviau. Buvo sudarytas M. Banevičiaus vadovėlis, kuris rėmėsi panašiais principais, kaip ir anksčiau išleistas E. Gedminaičio ir J. Talmanto vadovėlis. M. Banevičiaus vadovėlio pavadinimas „Gyvoji rusų kalba“ tarsi liudijo jo mokymo ryšį su gyvenimu, šnekamąja kalba.

Kitas vadovėlių autorius J. Sakalauskas bandė koncentruotai pateikti rusų kalbos pagrindus. 1940 m. parengti ir pirmieji rusų kalbos vadovėliai pradžios bei vidurinėms mokykloms.

Vokiečių kalbos vadovėliai

Vadovėlį „Vokiečių kalbos skaitymai“, naudotą daugiausiai Vilniaus mokyklose, parengė Vilniaus lietuvių gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja Klara Šepetienė (1879–1964). O jos vyras, evangelikų reformatų kalvinų kunigas, visuomenės veikėjas Jonas Šepetys (1867–1941) išvertė „Vokiečių kalbos skaitymus“ į lietuvių kalbą. Lietuvos moksleiviai taip pat mokėsi iš prof. Ernsto Mitelštainerio „Vokiečių kalbos gramatikos“, kurią 1922 m. išleido „Vaivos“ bendrovė Kaune.

Daugiausiai vokiečių kalbos besimokančių vaikų buvo Klaipėdos krašte. 1931 m. Jurbarke „Aušros“ berniukų gimnazijos mokytojas Albertas Šileris išleido sulietuvintą P. Glazer ir G. Pezold vokiečių kalbos vadovėlį, kuris daugiausiai ir buvo naudojamas Klaipėdos krašto mokyklose. Šveicaras, germanistikos prof. Gotlibas Studerus (1889–1972) parengė vokiečių kalbos vadovėlių seriją mokytojams ir mokiniams, kurią išleido „Pribačio“ knygynas, prekiavęs literatūra vokiečių kalba. Tai buvo pirmas vadovėlis su knyga mokytojui. 1940 m. LTSR valstybinė leidykla išleido ketvirtosios šio vadovėlio laidos pirmąją dalį.

A. Ptašeko knygynas vokiečių kalbos vadovėlių leidyboje nusipelnė daugiausiai, išleidęs Alfonso Šulco vokiečių kalbos gramatiką (1927; 1935 m. leidimą Lietuvos mokykloms pritaikė Erhardas Jansenas). Taip pat šiame knygyne buvo išleista: prof. Ernsto Mitelštainerio „Vokiečių kalbos gramatika“ (1928 m.), vokiečių gimnazijos Kaune mokytojo Erhardo Janseno sudaryti vokiečių kalbos skaitiniai aukštesniosioms Lietuvos mokykloms „Mūsų jaunimo draugas“ (1930), Marijos Radzevičiūtės-Žilinskienės vokiečių kalbos vadovėliai 6–8 klasėms (1932) ir „Vokiečių kalbos pradžiai“ (1935). 1935 m. išleistą knygą autorė parengė kartu su tada Kaune gyvenusiu Benno Nesselstrausu.

Esperanto kalbos vadovėliai

Esperanto kalbos vadovėliai buvo reikalingi entuziastams, norintiems jos išmokti arba siekiantiems įtraukti kuo daugiau žmonių į esperantininkų judėjimą. Esperanto kalbos nebuvo Lietuvos mokyklų programose. Ši dirbtinai sukurta tarptautinė kalba daugiausiai pasekėjų buvo suradusi Kaune.

Jos pradininkas – dirbęs ir gyvenęs Veisiejuose bei Kaune Liudvikas Lazaras Zamenhofas (1859–1917). Jo pasekėjais Kaune, jau paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, buvo inžinierius, esperantininkas Povilas Dovydas Medemas (1859–1925), pedagogas, esperantininkas, laikraščio „Litova stela“ leidėjas, žurnalistas Juozas Mačernis (1891–1976) ir žurnalistas, visuomenės veikėjas Adolfas Klimas (1889–1985). Jų išleistuose esperanto kalbos vadovėliuose pateikti šios kalbos pradmenys, žodynėliai. Taip buvo tęsiamas Aleksandro Dambrausko-Jakšto, St. Tijūnaičio pradėtas esperanto kalbos populiarinimo darbas.

Esperanto kalba žmonės domėjosi ir provincijoje. Esperanto kalbos vadovėlį Juozo Audronio slapyvardžiu parengė Juozas Kazlauskas iš Marijampolės (išleido Marijonai 1938 m.). Taip pat 1938 m. Ukmergėje buvo išleistas „Tarptautinės esperanto kalbos vadovėlis su žodynėliu“, parengtas Juozo Lazausko – šios kalbos entuziasto, miškininko, rašiusio esperantininkų spaudoje.

Lotynų kalbos vadovėliai

Lotynų kalba buvo Lietuvos mokyklų, daugiausiai gimnazijų, programose. Nors praktinės šios kalbos pritaikymo galimybės buvo nedidelės, jos mokėjimas buvo reikalingas dėl bendrojo išsilavinimo, kurio reikia formuojant moksleivio asmenybę. Bandymai išstumti lotynų kalbą iš gimnazijų programų buvo bevaisiai. Tai lėmė ir Prezidento Antano Smetonos pozicija – jis pritarė lotynų bei graikų kalbų mokymui gimnazijose ir aukštosiose mokyklose.

Buvo mokoma ne šnekamosios lotynų kalbos, nes tam nebuvo poreikio. Vadovėliuose (vyravo lotynų kalbos chrestomatijos) buvo stengiamasi supažindinti su vertingais, istoriniais įvykiais, asmenybes vaizduojančiais lotynų kalbos tekstais, taip pat pateikiant lotynų kalbos gramatikos taisykles. 1929 m. kalbininkas Mykolas Durys-Durickis (1887–1933) parengė lotynų kalbos gramatiką, apimančią fonetiką ir morfologiją bei lotynų kalbos sintaksę. Jo chrestomatija „Lotynų kalbos pratimai“, pritaikyta šiai gramatikai ir sintaksei, išleista atskirai.

Nuo 1922 m. lotynų kalbos vadovėlius leido pedagogas Kazimieras Jokantas (1880–1942). Jis –  vieno geriausių iki šių dienų lotynų-lietuvių kalbų žodyno autorius. 1936 m. išleistas jo „Lotynų kalbos vadovėlio“ pirmos dalies penktasis ir antros dalies trečiasis leidimai – A. Ptašeko knygyno leidiniai. Šis knygynas išleido ir aukštesnio lygio, nei anksčiau išėjusios chrestomatijos, romėnų literatūros chrestomatiją „Anthologia latina“, kurią parengė graikų, lotynų kalbų specialistas Merkelis Račkauskas (1885–1968) ir lotynų kalbos mokytojas Jonas Vosylius (1904–1984). Buvo išleistos trys šios antologijos dalys (1938 m., 1939 m. ir 1940 m.).



Užsienio kalbų mokymas Lietuvos mokyklose 1918–1940 m. buvo orientuotas į jų poreikį ir šnekamosios kalbos ugdymą (išskyrus lotynų ir graikų kalbas).

Atnaujinta 2020-01-09 14:15