Kino teatrai Kaune 1918-1940 m.: lokalizacija ir raida (II dalis)

Paskelbtas Teminės leidinių
Skaityti 176 kartai
Žaliakalnis

„Palladium“ („Banga“)

1927 10 25 Mendelis Abramsonas parašė prašymą Kauno miesto statybos komisijai dėl kino teatro statybos Bliumai Kracerienei išnuomuotame žemės sklype, tuo metu Aukštaičių g. 3a. Leidimas statybai išduotas 1927 m. spalio 31 d. Su šiuo prašymu atsiųstas kino teatro „Palladium“ (vėliau pavadinto „Banga“) projektas buvo gražintas perprojektuoti, nes pirminiame projekte nenumatytos nedegios sienos (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 19, l. 2 – 4). 1927 m. lapkričio 8 d. leidimas statybai išduotas su sąlyga, kad būtų aptinkuotos sienos iš lauko pusės ir būtų atsižvelgta į dar kelias smulkesnes pastabas (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 19, l. 5). 1928 06 27 kino teatro apžiūros akte konstatuota, jog kino teatras gali veikti su sąlyga, jog per 1 savaitę spygliuotos vielos tvora bus pakeista tinkline (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 19, l. 7). Kino teatras „Palladium“ (po to „Banga“) veikė nuo 1928 m. liepos 1 d. Aukštaičių g. 5: [Dabar Aukštaičių g. 9, pastate įsikūrusi firma „Kaduva“]. Iš Mendelio Abramsono kino teatrą nupirko Vulfas Epšteinas ir Mina Levienė, o jo rekonstrukciją atliko ir pavadino „Banga“ Leiba Epšteinas. 1935 06 17 rašte kino teatro „Banga“ savininkai pažymėjo, jog kai kurių kino teatro apžiūros iškeltų trūkumų ištaisymui reikėtų per didelių išlaidų, o pelnas už 1934 m. sudarąs tik apie 2000 Lt (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 19, l. 21). Kokio lygio tie trūkumai, liudijo kaimyninės valdos Višinskio g. 25 savininkės Julės Marcinkevičienės 1935 m. skundas dėl kino teatro išvietės skleidžiamo kvapo. Miesto statybos skyrius įpareigojo išvietę nugriauti per 1 mėn., bet iš 1940 m. rugpjūčio 6 d. kino teatro „Banga“ apžiūrėjimo akto matyti, kad išvietė buvo tik patobulinta, o kino teatro viduje taip ir neįrengta (padarytas bendras išėjimas iš foje į WC). Šiame akte nurodoma, jog kino teatras įrengtas primityviai, be centrinio šildymo, su skersvėjais ir neatitinka kino teatrams keliamų reikalavimų, todėl jį rekomenduota uždaryti. Dipl. inž. Algirdo Dirvianskio 1943 m. rugsėjo 4 d. prašymas buvusio kino teatro „Banga“ patalpas Aukštaičių g. 5 leisti pritaikyti stalių dirbtuvėms liudijo, jog „Banga“ faktiškai buvo tik sale kinui demonstruoti, o ne tikru kino teatru.

„Hollywood“

Kino teatras „Hollywood“ pradėtas statyti 1930 m. Leidimas statybai išduotas Jonui Baškiui, pirmajam kino teatro „Hollywood“ savininkui, ten pat pasistačiusiam ir savo gyvenamą namą. 1932 m. gegužės mėn. Statybos komisija apžiūrėjo įrengtą kino teatrą. 1934 m. kino teatras „Holywood“ jau priklausė Dominykui Polovinskiui. 1934 m. gruodžio 12 d. kino teatro savininkai prašė leisti padidinti kino teatro vietų skaičių, pristatant kiekvienoje eilėje iš šono dar po vieną sudedamą kėdę. Motyvavo tuo, kad krizės metu reikia mažinti bilietų kainas ir racionaliau išnaudoti patalpas. Leista pristatyti po vieną kėdę tik iš kairės eilių pusės (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 30, l. 4 – 5). Dominykas Polovinskas iš kino teatro bendrasavininkų pasitraukė 1936 m. liepos 1 d., nes tapo 1936 m. pastatyto kino teatro „Daina“ bendrasavininku. Pasitraukdamas iš kino teatro „Hollywood“, D.Polovinskas pranešė Kauno miesto ir apskrities viršininkui apie kino teatro uždarymą, neinformavęs apie tai bendrasavininkio Č. Kalinausko. Kino teatro „Hollywood“ savininku tapusiam Česlovui Kalinauskui teko rūpintis kino teatro „Hollywood“ leidimo veikti pratęsimu, perrašant leidimą savo vardu (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 30, l. 46). 1939 m. spalio 9 d. kino teatro „Hollywood“ apžiūros akte jo savininkais nurodomi Česlovas Kalinauskas ir Jokūbas Jacovskis. Kino teatras turėjo 267 vietas (1939 kino teatro apžiūros duomenimis), o 1940 m. pateiktuose duomenyse apie vietų skaičių kino teatruose nurodyta, jog kino teatre „Hollywood“ 251 vieta. Kino teatro „Hollywood“ adresas iš pradžių buvo Ukmergės pl. 103. 1939 m. Ukmergės pl. pavadintas Savanorių pr., tais pačiais metais keitėsi Savanorių pr. namų numeracija. Minėtame 1939 m. spalio 9 d. kino teatro apžiūros akte jo adresas jau nurodomas Savanorių pr. 137 : [Kino teatro „Hollywood“ pastatas išlikęs, šiuo metu jis yra Savanorių pr. 137, jame įsikūrė „Vero cafe“ ir „Doda užkandinė“ pakeitę šioje vietoje anksčiau buvusius grožio industrijos atstovus. Buvusios salės patalpos naudojamos TUKa spaustuvei bei kitoms firmoms].

„Daina“

Dominyko Polovinskio, Jurgio Jankausko ir Onos Breimerienės 600 vietų kino teatras „Daina“ projektuotas dipl. arch. Stasio Kudoko (dalį projekto buvo padaręs O.Breimerienės vyras Antanas Breimeris, bet Statybos komisijos tvirtinimui 1935 m. liepos – rugpjūčio mėn. pateiktas vien tik Stasio Kudoko projektas). Kino teatras „Daina“ atidarytas 1936 m. vasario 15 d., tuo metu adresu Ukmergės pl. 42. Naujame kino teatre buvo 404 vietos parteryje, 168 vietos balkone ir 42 vietos ložėse, viso 614 vietų. (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 35, l. 1 – 30; KRVA, f. 218, b. 6985, l. 1 – 32). Tai buvo pirmas kino teatras, statytas specialiai garsiniams filmams rodyti. Į akustikos reikalavimus atsižvelgta jau kino teatro projekte, garsiniams filmams rodyti įsigyta nauja firmos Phillips aparatūra. Atsižvelgta ir į senų kino teatrų bėdą – blogą ventiliaciją. Parengtas specialus ventiliacijos projektas, todėl pastačius kino teatrą ši problema nebeiškilo. Pasak „Ryto“ žurnalisto, kino teatras „Daina“ buvo įrengtas sumaniai ir skoningai, buvo gražiai dekoruotas ir sudarytos visos sąlygos žiūrovų patogumui. Be to, pasak to pačio žurnalisto, ir bilietų kainos „Dainoje“ turėjo būti daug mažesnės, negu Laisvės alėjos kino teatruose, o filmai turėjo būti arba nauji, dar nematyti, o jeigu matyti, tai patys geriausieji. „Dainos“ kino teatras iš tiesų stebino naujų filmų premjeromis, ir ne tik žymių kino kompanijų. Pvz., 1940 m. kovo mėn. šiame kino teatre su dideliu pasisekimu buvo pristatytas mūsų kaimynų latvių filmas „Žvejo sūnus“ pagal Vilio Lacio romaną (Lietuvos žinios. - 1940, kov. 11, p. 5). Vis dėlto daugiausia buvo užsakoma amerikietiškų filmų per Fox filmų atstovybę Lietuvoje. Kino teatras buvo gražus ne tik viduje, bet ir iš išorės. „Dainos“ kino teatro savininkas Dominykas Polovinskas 1938 m. parašė prašymą, kad kino teatras būtų įtrauktas į Kauno miesto premijuotinų pastatų skaičių, motyvuodamas tuo, kad savo gražiu fasadu bei ypatingu neoniniu apšvietimu jis yra vienintelis toks Pabaltijyje. Pastatas nebuvo premijuotas motyvuojant, jog premijuojami tik privačių savininkų gyvenamieji namai, o kino teatras, nors ir privatus, buvęs viešojo pobūdžio įstaiga. 1939 m. spalio 4 d. mirus Dominykui Polovinskui (Lietuvos žinios. - 1939, spal. 6, p. 8), kino teatro „Daina“ savininku pasirašinėjo Jurgis Jankauskas, o bendrasavininke buvo Ona Breimerienė. Kino teatro „Daina“ 1939 m. išlaidų specifikacijoje ir išlaidos darbuotojų aprangai, taip pat aukos įvairioms organizacijoms (1500 Lt), kelionių į užsienį išlaidos filmų kontraktavimo reikalu (aišku, šios išlaidos sudaro mažą dalį visų išlaidų, didžiąją dalį išlaidų sudarė filmų nuoma, palyginti daug išleista reklamai).

„Aušra“

Kino teatras „Aušra“ atidarytas Aušros g. 14 a (dabar Aušros g. 17) 1939 m. gruodžio 31 d., projektas statybos inž. Kazimiero Sienkievičiaus, kino teatro valda priklausė lietuviams Jonui Baškiui ir Juozui Plerpai, o kino teatro savininkai buvo pabėgėliai iš Klaipėdos krašto (ten irgi turėję kino teatrą) Tovis Iserlisas ir Simonas Šlesas. 800 vietų kino teatrui interjeras sukurtas vadovaujant dailininkui Rimtui Kalpokui, panaudota I-os valstybinės amatų mokyklos keramikos darbai bei lietuviška ornamentika, kurios mažas gabaliukas išlikęs ir dabar mozaikinėse betono grindyse tik įėjus į pastatą. „Aušros“ kino teatre vyravo gražūs arba skandalingi filmai apie meilę, amerikiečių produkcija, prancūzų, rusų kinas, nemažai filmų rodyta su užrašu „Tik suaugusiems“. Repertuaro politika buvo panaši į kino teatro „Glorija“, bet su mažesnėmis kainomis: nuo 75 ct iki 1,20 Lt, vaikams 60 ct, be to studentams ir moksleiviams buvo taikomos nuolaidos. (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 8855, l. 1 – 37; „Aušra“ bus didžiausias kinematografas Kaune // Lietuvos aidas. - 1939, gruod. 5, p. 10; Žaliakalny netrukus atidaromas naujas kinas // Lietuvos žinios. - 1939, gruod. 7, p. 8; Moderniškiausias kino teatras Kaune // Laikas. - 1939, gruod. 30, p. 6).

Buvo modernus, gražus, pigus, populiarus kino teatras, sudaręs visas sąlygas žiūrovų patogumui (estetiška aplinka, automatinis oro gaivinimas, geras apšildymas), bet jam nebuvo taikoma jokių mokesčių lengvatų net pradžioj veikimo, todėl tokiam dideliam kino teatrui buvo sunku išsilaikyti.

„Pasaka“

1940 m. kovo 8 d. atsidarė dar vienas kino teatras Žaliakalnyje, tuo metu Savanorių pr. 150. Tai buvo 520 vietų (ložės 34 vietos, balkone - 109, I v. - 138, II v. - 167, III v. - 72) ir 704, 74 m2 ploto kino teatras „Pasaka“. Kino teatrą projektavo statybos technikas Juozas Segalauskas, konstrukcijų inžinieriais buvo Jokūbas Rabinavičius ir Albinas Paškevičius. Jo savininkais buvo Jurgis Štromas, Stasys Čepas ir jau kaip kitų kino teatrų savininkai žinomi Jokūbas Jacovskis bei Česlovas Kalinauskas (Susirašinėjimas su teatrais ir kino teatrais dėl statistinių žinių suteikimo. KRVA, f. 100, ap. 1, b. 125, l. 40, 66, 73). Šis kino teatras buvo pakankamai erdvus, gražus išorėje ir patogus viduje, turėjo gerą aparatūrą kino filmams demonstruoti, taigi buvo priskirtinas prie modernių kino teatrų. Repertuaru nedaug skyrėsi nuo kitų Žaliakalnio kino teatrų, vyravo SSSR gamybos filmai, prie filmų rodė ne tik Lietuvos kroniką, bet ir Metro Goldwyn – Mayer kino filmų nuomojimo kontoros pateikiamą Metro apžvalgą (Naujasis kino teatras „Pasaka“ // XX amžius. - 1940, kov. 9, p. 12).

Aleksotas (prijungtas prie Kauno 1931 m.)

„Aldona“

Kino teatras „Aldona“ Aleksote veikė 1929 – 1930 m., prijungus Aleksotą prie Kauno miesto jis jau nebeveikė. Kl. Into prašymas Kauno miesto valdybos statybos skyriui leisti įrengti kino teatrui patalpą prie Veiverių g. 48 gautas 1928 09 09. Prie prašymo pateiktas kino teatro „Aldona“ įrengimo projektas, parengtas inž. L. Soloveičiko 1928 08 10. Patalpą kino teatrui planuota įrengti vietoj buvusios medinės pašiūrės ne itin palankioje statybai vietoje: iš vienos pusės pastatas buvo prie pat Veiverių gatvės, kurios platinimui pastatas kliudytų, iš kitos pusės buvo didelis griovys ir pagal projektą pastatą turėjo laikyti poliai, įtvirtinti į šlaitą. 112 vietų kino teatrui patalpa buvo planuota kaip laikina kino filmams demonstruoti ir renginiams organizuoti patalpa. Leidimas duotas trejiems metams su sąlyga, kad savininkas nereikš pretenzijų, Plentų valdybai pareikalavus pastatą nugriauti (Veiverių gatvės platinimas buvo šios valdybos planuose). V. R. M. statybos inspekcijos komisija 1928 m. gruodžio 31 d. tariamai apžiūrėjo įrengtą kino teatrą „Aldona“ ir leido jam veikti (aktas patvirtintas 1929 01 05). Tačiau ir kino teatro apžiūros data ir vėlesni priekaištai dėl jo veikimo liudijo, jog šis apžiūros aktas galėjo būti fiktyvus. Klemensas Intas Veiverių g. 48 (šalia kino teatro) turėjo mažalkoholinių gėrimų parduotuvę, kurioje nelegaliai prekiavo ir valstybine degtine (apie tai liudijo ir surašyti protokolai už slaptą degtinės pardavinėjimą). Šeštadieniais, sekmadieniais ir švenčių dienomis kino patalpose organizuotuose šokių vakaruose rinkdavosi girta publika, kuri, nesant vietos patalpoje, šokdavo tiesiog ant šaligatvio, gatvėje, vietos gyventojams neduodavo ramybės garsi muzika, užkabinėjamų praeivių bei išgėrusių piliečių riksmai. Buvo aišku, jog du kartus per savaitę rodomi kino filmai buvo tik priedanga čia organizuotiems šokių vakarams ir nelegaliai prekybai alkoholiu. Jau pats kino įrengimas liudijo, jog ne kinas ten buvo svarbiausia. Taip vadinamo kino teatro foje buvo padalinta į atskirus kambarėlius, kuriuose gyveno pats savininkas su šeima ir nuomininkai, iš patalpos, skirtos kino kasai, buvo padarytas sandėlis. Dešiniajame trobesio gale buvo dar vienas sandėlis, o vietoj pritvirtintų pagal kino teatrams keliamus reikalavimus kėdžių buvo sustatyti nepritvirtinti suolai. Akivaizdu, kad susirinkimui ar kino seansui sueidavo tiek publikos, kiek tilpdavo, po to suolai būdavo sukraunami pašalėse, būdavo atidaromi langai ir viduje bei lauke vykdavo šokių vakarai. Prieš kino seansą ir po jo publika būriuodavosi tiesiog gatvėje, nebuvo jokių laukiamųjų, rūbinių. Didžiausią pavojų kėlė pati pastato konstrukcija. Pastatas buvo su žymiu pakrypimu į gatvės pusę, nestabilus, smarkiai judinant grindis, bet kada galėjo sugriūti. Patalpoje nebuvo nei telefono, nei gaisro signalizacijos, nei reikalavimus atitinkančių durų bei atsarginių išėjimų. Dėl netinkamo kameros kino filmams demonstruoti įrengimo bet kuriuo metu galėjo kilti gaisras. Akivaizdu, jog kinas „Aldona“ 1929 m. spalio – lapkričio mėn. buvo uždarytas teisėtai, tačiau stebina sprendimas vis dėlto leisti kinui veikti nuo 1929 m. gruodžio mėn. iki 1930 m. gegužės 31 d., nors didžioji dalis trūkumų taip ir nebuvo ištaisyta. Balaganas su kinu „Aldona“, bet ne su jo pastatu baigėsi Kauno miesto policijos I nuovados viršininko 1930 06 03 raštu miesto policijos vadui, kad kino „Aldona“ nuo 1930 m. birželio 1 d. nebeveikia ir Kauno miesto ir apskrities viršininko 1930 06 06 raštu miesto statybos inspekcijai dėl kino „Aldona“ uždarymo (LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 1317). Nesigilinant toliau į šias peripetijas, apibendrintai galima būtų pasakyti, kad tikro kino teatro 1918 – 1940 m. laikotarpiu Aleksotas neturėjo, o bandymas tokį steigti nebuvo gerai apgalvotas ir sėkmingas.

A. Panemunė (prijungta prie Kauno 1931 m.)

„Aušra“

Leibos Neimarko kino teatras A.Panemunėje, Vytauto gatvėje (vėliau pavadintoje Vaidoto gatve) pastatytas 1929 m. A. Panemunės turgavietėje. 172 vietų kino teatro „Aušra“ (iš pradžių ketinto pavadinti „Merkuras“) statybos priežiūrai vadovavo inž. V. Višniauskas. Kino teatras pastatytas Leibo Neimarko turėtoje valdoje šalia jau esamo L. Neimarko namo (pats L. Neimarkas gyveno taip pat netoliese, Vytauto g. 45). Kino teatras labiau buvo panašus į privačią valdą, o ne į visuomeninės paskirties pastatą, ypač jį leidus aptverti tvora pagal savininko pageidavimą (KRVA, f. 17, ap. 1, b. 25, l. 156 – 179). Šis kino teatras turėjo nedaug žiūrovų, bet buvo svarbus kaip kultūros židinys A.Panemunėje. 1939 m. pabaigoje pateiktuose statistiniuose duomenyse apie Kauno kino teatrus (Susirašinėjimas su teatrais ir kino teatrais dėl statistinių žinių suteikimo. KRVA, f. 100, ap. 1, b. 125) šio kino teatro jau nėra.

Vilijampolė

„Union“

Vulfo Epšteino ir Vilijampolės Slabados savanorių gaisrininkų kuopos kino teatras „Union“ buvo įrengtas 1926 m. mūriniame vieno aukšto name. Kino teatre pagal inž. N. B. Joffės projektą turėjo būti 220 vietų, bet realiai jame buvo 266 vietos. Pastatas statytas specialiai kino teatrui prie Vilijampolės savanorių gaisrininkų kuopos trobesio, 7 metrai nuo gretimo medinio gaisrininkų trobesio ir 10 m nuo kito trobesio iš galo – gaisrininkų garažo. Dešinėje kino teatro pusėje buvo Skerdyklos gatvė. Kino teatro „Union“ Vilijampolėje, Jurbarko g. 6 pastatas priklausė Vilijampolės Slabados savanorių gaisrininkų kuopai. Kino teatro nuomininkais buvo Vulfas Epšteinas, gyvenantis Klaipėdos g. 15 ir Tevelis Joffe bei Aronas Segalis, gyvenantys Jonavoje. Nuomininkai buvo gavę kontraktą kino teatro išlaikymui ketveriems metams nuo 1926 m. sausio 26 d., vėliau nuoma buvo pratęsta ir nuomininkai nesikeitė iki 1940 m. (tik 1929 10 15 kino teatro apžiūros akte ir vėliau jau nenurodomas pasitraukęs Tevelis Joffe). Kino teatro vedėju buvo Vulfas Epšteinas.

„Lituanica“

Vilijampolės lietuvių žemės sklypų ir namų savininkų draugijos kino teatras „Lituanica“ buvo įrengtas 1935 m. rugpjūčio mėn. Dariaus ir Girėno vardo namuose Vilijampolėje, Panerių g. 60. Renginių salė buvo pritaikyta 432 vietų kino teatrui. Dariaus ir Girėno vardo namus bei kino teatrą juose suprojektavo statybos technikas Jurgis Okunis. 1935, 1938 ir 1940 m. kino teatro apžiūros aktuose konstatuota, jog jo veikimui kliūčių nėra, tačiau kino teatras nebuvo populiarus. Tiek Dariaus ir Girėno namų, tiek kino teatro juose vizija nepateisino iniciatorių lūkesčių.

Šančiai (Žemieji Šančiai prijungti prie Kauno 1919 m.)

Žymesnieji Šančių kino teatrai „Lyra“ („Apollo“) ir „Iliuzija“ (buvęs „Iliusion“, nuo 1927 m. gruodžio „Saturnas“) vėl pradėjo veikti 1923 m. po atliktos rekonstrukcijos, visiškai naujose patalpose. 1919 m. Šančiuose veikė tik vienas kino teatras. Tai buvo iki 1922 m. vasaros veikęs „Spindulys“. Per visą 1918 – 1940 m. laikotarpį Šančiuose veikė 5 kino teatrai (jei įskaityti kaip atskirai veikusius „Iliuziją“ ir „Apollo“) bei vienas kino teatras „Saulė“, kurio projektą 1939 m. lapkričio – gruodžio mėn. būsimo kino teatro savininkui Moisiejui Cinui sunkiai sekėsi suderinti su Kauno miesto architektais, taip ir neatsidarė. Aukštuosiuose Šančiuose (prie Kauno prijungtuose 1931 m.) 1918 – 1940 m. kino teatro nebuvo.

„Spindulys“

Tikriausiai būtent apie „Spindulį“ 1919 m. „Lietuvoje“ rašoma, jog kinematografas neturįs nė mažiausios tvarkos, jame triukšmaujama, keikiamasi, kartais net bjauriau negu rusų kareiviai, vaikai bilietus perką už vogtus pinigus ir įleidžiami į visus filmus be jokios atrankos (to nedraudė ir to meto įstatymai), o kino teatro savininkas, nors ir lietuvis, bet svetimoms kalboms teikiąs pirmenybę (Šančių kinematografas neturi nė mažiausios tvarkos // Lietuva. - 1919, spal. 24, p. 2). 1921 m. balandžio mėn. pasirodė skelbimas apie šio kino teatro išnuomavimą, viliojant dideliu pelnu (Lietuva. - 1921, bal. 30, p. 4). Jau 1922 m. vasarą kino teatras „Spindulys“ nustojo veikti, o rugpjūčio mėn. jo patalpos buvo išnuomotos Lietuvos universiteto veterinarijos skyriaus laboratorijai (Lietuvos žinios. - 1922, rugpj. 17, p. 2). Nuo 1924 m. gegužės 10 d. buvusio kino teatro „Spindulys“ patalpoje vėl buvo rodomi kino filmai, nes ten įsikūręs Kauno įgulos kareivių klubas įsirengė kino salę filmams demonstruoti, vietoj anksčiau buvusios Lietuvos universiteto veterinarijos laboratorijos (Kultūrinis darbas mūsų kariuomenėje / P. Ruseckas // Lietuva. - 1925, liep. 2, p. 5). 1927 m. spalio 22 d. nutarimu vietoj likviduoto kareivių „Spindulio“ klubo, pionierių bataljono štabo antrame aukšte, buvo įsteigta karo technikos dalių ramovė. Perimant kareivių „Spindulio“ klubo turtą rastas ir gerokai apgadintas kino aparatas. Pionierių bataljonui kilo mintis tą aparatą suremontuoti, o vienoje karininkų klubo (ramovės) salėje įrengti kino teatrą. Patalpą kino filmams rodyti pionierių bataljono kariai įrengė ir 1928 m. lapkričio 9 d. buvo atidarytas kino teatras „Pionierius“ (tuo metu adresu Juozapavičiaus g. 17). Kino teatras turėjo ir šiek tiek pelno iš mokamų seansų, į kuriuos įsileisdavo ir civilių, be to, įvairių švenčių proga nemažai filmų kareiviams ar jų vadovybei demonstruodavo nemokamai. Kino teatras veikė 4 dienas savaitėje po 1-2 seansus per dieną, o pelnas, gautas iš kino filmų demonstravimo, patekdavo į pionierių bataljono kasą. „Pionieriuje“ prieš kino filmą ar po jo grodavo bataljono karių orkestrėlis, taigi kaip tikrame kino teatre būdavo divertismentai (Karo technikos dalių dvidešimtmetis. 1919-1939. – Kaunas, 1939, p. 334-335, 339-340).

„Iliuzija“ (būsimas „Saturn“)

Nuo 1908 m. ir 1923 - 1925 m. žiūrovus kvietė kino teatras „Iliuzija“ Šančiuose, Juozapavičiaus g. 13. 1923 m. balandžio 11 d. komisija apžiūrėjo įrengtą kino teatrą „Iliuzija“ (projektas inž. J. Saleneko). Kino teatras „Iliuzija“ buvo tuometinių Šalčių ir Didžiosios: [dabartinių Skuodo ir Juozapavičiaus pr.] kampe, buvusio Šmidto metalo fabriko teritorijoje, nuo 1927 m. gruodžio persikėlė į kitą, kino teatrui rekonstruotą, Šmidto metalo fabriko patalpą ir buvo pavadintas kino teatru „Saturn“.

„Apollo“ – „Lyra“

Kino teatras „Lyra“, iš pradžių buvo prie Juozapavičiaus pr. / Sodų g. 13, po to persikėlė į kino teatro „Apollo“ patalpas Sodų g. 15 ir visą tarpukarį veikė mediniame pastate su mūriniu priestatu salei. 1923 m. kino teatrui, tuo metu vadintam „Apollo“, buvo atlikta medinio namo pirmo aukšto rekonstrukcija (namas su salkomis) ir pristatytas mūrinis priestatas kino salei. Leidimas kapitaliniam remontui (projektas J. Saleneko) gautas 1923 m. vasario 2 d., o naujai įrengtas kino teatras „Apollo“ komisijos apžiūrėtas 1923 m. birželio 26 d.. Kino teatro savininkėmis buvo Salomėja Sližienė, Michalina Jagučiauskienė ir Janina Vaitkienė, o jo direktoriumi, vedėju  buvo Antanas Zaremba. Kino teatras „Apollo“ Sodo g. 15 pradėjo veikti 1923 m. liepos 1 d. Jis buvo įrengtas iš Davidavičiaus išpirktame name. Kaip teigia žinutės apie kino teatro „Apollo“ atidarymą autorius, prieš kino teatro įrengimą pastatas buvęs labai apleistas. „Dabar gi visai nepažinti: puikus, nudažytas rūmas, išdailinti kambariai, salė išpiešta įvairiais reginiais. Yra keletas Kauno apylinkių reginių: Nemuno, gelžkelio tiltas, Aleksoto tiltas, tunelis ir kiti.“ (Kino – „Apolo“ // Lietuva. - 1923, rugpj. 12, p. 5). Dabar, deja, galime vertinti tik buvusią kino teatro išorę iš išlikusių jo planų, o dėl vidaus įrengimo turime pasikliauti tai mačiusių aprašymais. Vis dėl to, galima teigti, kad ir Šančių „Apollo“ nebuvo specialiai kino teatrui statytas pastatas. Prie buvusios nedidelės (vėliau iškeltos) turgavietės esančiam pastatui atliktas kapitalinis remontas suteikė pastatui gražesnę išvaizdą, bet nuo to jis netapo moderniu kino teatru, nes neturėjo elementarių sanitarinių higieninių patogumų (buvo be patogumų, su išviete kieme) bei techninių sąlygų nepriekaištingam filmų demonstravimui. 1923 - 1927 m. šis kino teatras buvo registruotas adresu Sodų g. 15 ir vadinosi „Apollo“, o nuo 1927 m. gegužės 17 d. jau naujų savininkų buvo pavadintas „Lyra“. 1933 m., po Sodų gatvės rekonstrukcijos ir numeracijos pakeitimo, kino teatras buvo Sodų g. 34, Salomėjos Sližienės sklype, netoli 1929 - 1930 m. pastatytos Šančių sinagogos. Jo savininku buvo ten pat gyvenęs Antanas Zaremba, kurio butas per kasą susisiekė su kino teatro foje.

„Saturn“

Kino teatras „Saturn“ buvo įrengtas Šančiuose, Juozapavičiaus pr. 78, akcinės bendrovės „Metalas“ (buvusio „Br. Šmidt“ fabriko) viename iš korpusų, perkėlus ten netoliese veikusį kino teatrą „Iliuzija“ (Naujas kino // Lietuva. - 1927, gruod. 6, p. 6). Leidimas įrengti kino teatrą buvo duotas O. Bandzevičienei ir V. Ratkevičienei (faktiškai kino teatro reikalus tvarkė jų vyrai Kazys Bandzevičius ir Juozas Ratkevičius). Kino teatro įrengimas buvo leistas tik įgyvendinus kelias sąlygas. Viena jų: siaurojo gelžkeliuko atsarginė šaka turėjo būti nukelta tolyn nuo kino teatro durų. 1927 m. rugsėjo 20 d. inž. A. Macijauskas pasižadėjo prižiūrėti kino teatro „Saturn“ statybos darbus. Kino teatro „Saturn“ projektas buvo atliktas inž., arch. J. Saleneko (1927 09 26). Iš pradžių jame buvo 352 vietos, vedėju buvo Juozas Ratkevičius. 1935 m. spalio 25 d. kino teatro „Saturn“ apžiūros akte nurodoma, jog 300 vietų kino teatro vedėju buvo tas pats Juozas Ratkevičius, o savininkais – Juozas Ratkevičius, gyvenantis Daukanto g. 7 ir Kazys Bandzevičius, gyvenantis Gailutės g. 10. Nuo 1936 m. jau planuotas kino teatro kapitalinis remontas, bet vis buvo atidėliojamas, iš pradžių dėl finansinių sunkumų, po to (1939 m.) dėl politinių aplinkybių. Net ir išviečių puodų skaičiaus padidinimas susietas su kapitalinio remonto darbais, teigiama, jog trečio puodo pastatymui reikėtų laužyti foje sienas. Be to, motyvavo, jog lankymasis tualete labai retas, seansai tetrunką 1½ - 2 val., taigi užtenką esamų puodų. Kapitalinis remontas 1939 m. liko neįgyvendintas ne tik dėl politinių įvykių, bet ir dėl to, jog nugriovus Šančių halę jau buvo galvojama ne apie kapitalinį remontą, o apie naują pastatą (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 33, l. 51 – 53). Jis buvo pastatytas sovietmečiu, bet jau ne kino teatrui ir užėmė kino teatro ir halės sklypus Juozapavičiaus pr. / Siūlų g. kampe.

„Saulė“

Kino teatro „Saulė“ Juozapavičiaus pr. 37 (Juozapavičiaus pr. ir Švedų gatvės kampe, dabar šioje vietoje parduotuvė „Šilas“) projektas parengtas 1939 08 17 statybos techniko, inž. Juozo Segalausko. Statybos techninę priežiūrą turėjo vykdyti inž. Jokūbas Rabinavičius ir statybos technikas Juozas Segalauskas. Pagal pirminį projektą kino teatre turėjo būti 402 vietos (I vietų – 87, II vietų – 124, III vietų – 116, ložė – 28 vietos, balkonas – 147 vietos). Projekte buvo numatyta išlaikyti Moisiejui Cinui priklausančią valstybinės degtinės pardavimui kooperatinę „Paramos“ krautuvę, veikusią iki kino teatro statybos pradžios, perstatant esamą namą ir pristatant prie jo kino teatro pastatą. 1939 m. rugsėjo 12 d. miesto statybos komisijos raštu kino teatro braižinys gražintas ištaisymui, nurodant, kad jis prieštaraująs 1933 m. „Vyriausybės žinių“ 429 Nr. paskelbtų kino teatrų laikymo taisyklių 12 §, nes stulpai į koridorių prasikiša virš 15 cm ir 14 §, nes laiptai į balkoną esą per siauri. Be to, projekte nenumatyta slėptuvė, neišspręstas stogo perdengimo klausimas (reikia specialaus projekto), gerintini fasadai, esą trūkumų dėl WC įrengimo, kėdes pageidaujama sustatyti šachmatų tvarka ir kt. Raštą pasirašė statybos inžinierius J. Dragašius ir inž., arch. A. Jokimas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 2318, l. 29). M. Cinas 1939 10 18 atsiuntė atsakymą su ištaisytu kino teatro „Saulė“ projektu. M.Cinui atrodė netikslinga statyti kėdes šachmatų tvarkoje. Jis taip pat nurodė, kad fasadų padailinti negalima, nes jie esą užtektinai geri (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 2318, l. 30). Objektyviai pažiūrėjus į kino teatro fasadus projekte, iš tiesų neatrodo, jog juos reikėtų taisyti ir toks reikalavimas buvo labiau panašus į kabinėjimasi. 1939 11 11 miesto statybos komisija svarstė M. Cino prašymą statyti kino teatrą ir nutarė prašymą nepatenkinti, nes įėjimas iš vestibiulio į foje pro kasas nepatogus, iš foje į balkoną laiptai per daug uždari, antrame aukšte kino aparatų patalpa ir laiptai neatskirti, vyrų WC per ankšti, per didelis sklypo užstatymas, neišspręstas stogo perdengimas. Ir toliau pabrėžiama, kad taisytini fasadai (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 2318, l. 33). Kino teatro „Saulė“ projektas patvirtintas 1939 11 25 su sąlyga, kad į II-ą aukštą bus padaryti atviri laiptai ir prieš statant bus pristatytas stogo ir lubų perdengimo skaičiavimas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 2318, l. 34). Ar pavyko M. Cinui visiškai įtikinti miesto statybos komisiją, neaišku, nes statomas kino teatras taip ir nebuvo įrengtas, „Saulė“ Šančiuose taip ir nepatekėjo (nėra jokių duomenų, liudijančių, jog kino teatras buvo pastatytas ir jam buvo leista veikti).


Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Maketavo Monika Lukoševičienė
Skaitmenino vaizdus Živilė Jonikaitė

Atnaujinta 2019-11-21 13:24