Kino teatrai Kaune 1918-1940 m.: lokalizacija ir raida (I dalis)

Paskelbtas Teminės leidinių
Skaityti 6214 kartai

Tarpukario Kaunas paveldėjo kelis kino teatrus, veikusius iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Trys jų, „Oaza“, „Olimpas“ ir „Triumfas“, faktiškai nebuvo nutraukę savo veikimo ir rodė filmus jau 1918 m. 1922 m. Kaune buvo 5 kino teatrai: „Oaza“, „Olimpas“, „Palas“, „Triumfas“ ir tais pačiais 1922 m. užsidaręs „Spindulys“ Šančiuose. Senieji arba 1919 – 1924 m. įsteigti kino teatrai veikė ne specialiai kino teatrams statytuose, bet tik jiems pritaikytuose pastatuose. Juos galima vadinti salėmis kino filmams demonstruoti, tačiau jie neatitiko elementarių kino teatrams keliamų reikalavimų. Jie neturėjo geros ventiliacijos, neatitiko sanitarinių – higieninių, priešgaisrinių normų, kartais dar ir sąmoningai jų nesilaikė, įleisdami daugiau lankytojų, negu salėje buvo vietų. Priešgaisrinių reikalavimų neatitiko jau vien jų įrengimas individualių namų su nepatogiais įėjimais ir išėjimais antruose aukštuose. Kai kurie jų buvo uždaryti, vykdant nutarimą dėl kino teatrų  pastatų antruose aukštuose uždarymo.


Pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais kino teatrai buvo susikoncentravę Laisvės al. ir dar du, trys kino teatrai veikė Kauno priemiestyje, Šančiuose. Ketvirtame dešimtmetyje kino teatrai vienas po kito ėmė kurtis Žaliakalnyje (iki tol buvo tik 1928 m. įsikūręs „Palladium“, 1929 m. pavadintas „Banga“, ketvirtame dešimtmetyje įsikūrė „Hollywood“, 1932, „Daina“, 1936, „Aušra“, 1940, „Pasaka“, 1940), atsirado jų ir Vilijampolėje („Union“, nuo 1926 m., „Lituanica“, nuo 1935 m.), turėjo šiokį tokį kino teatrą bei kelias sales, kuriose buvo demonstruojami filmai ir 1931 m. prie Kauno prijungta A.Panemunė (Leibos Neimarko „Aušrą“, 5 pėstininkų pulko kino filmų demonstravimo salę ir kt.) , Aleksotas, jį 1931 m. prijungus prie Kauno, tarpukaryje kino teatro neturėjo, nes „Aldona“ buvo uždaryta dar 1930 m. Laisvės al. taip pat pasipildė moderniais kino teatrais (per visą tarpukarį Laisvės al. buvo 11 kino teatrų ir dar vienas („Romuva“) įsikūrė 1940 m.). Centre dar buvo „S.T.D.“ (dabar Gedimino g. 40a), o Karmelituose “Dailė“ (dabar Kaunakiemio g. 9), senamiestyje Liaudies namų kino teatras (neišlikęs, plotas prie Šv. Gertrūdos g. 31).

 
Didelė kino teatrų koncentracija Laisvės alėjoje netrukdė jų verslui (tik „Metropolitain“ šiek tiek įtakojo vietoj kino teatro „Olimpo“ įsisteigusių nedidelių kino teatrų „Rambyno“ ir „A.T.“ bankrotą), nes dauguma tarpukario Kauno kino teatrų turėjo savo žiūrovus, savo repertuaro politiką, kurią padėjo vykdyti kino filmų nuomojimo kontoros, deja, surydavusios ir didžiąją dalį kino teatrų pelno. Kino filmų nuomojimo kontoros arba atstovavo didžiosioms pasaulio kino kompanijoms, arba veikė savarankiškai, sudarinėdamos sutartis su įvairiomis kompanijomis bei kino teatrais dėl kino filmų nuomos. Kai kurioms kino filmų nuomojimo kontoroms tiesiogiai priklausė vienas ar keli kino teatrai, tačiau kiekvienas kino teatras savo sezono repertuarą formavo individualiai.

Centras: Laisvės alėja, Gedimino g., Karmelitai

„Oaza“

Vienas senųjų kino teatrų buvo 1907 m. įsteigtas kino teatras „Oaza“ (Laisvės al. 28, dabar Laisvės al. 42, šiuo metu renovuotas pastatas, jo išorė išlaikyta autentiška). Kino teatras „Oaza“ tarpukaryje gero vardo neturėjo. Ten ėjo atsitiktiniai žiūrovai ir tie, kuriems filmo kokybė buvo nesvarbu, taip pat studentija, kurią patraukdavo pigesnių kainų akcijomis. Kino teatras „Oaza“ taip pat prisidėdavo prie labdaros akcijų valstybinių švenčių proga, pvz. 1923 m. vasario 16 d. šventės proga rodė du seansus nemokamai kareiviams ir vaikams iš prieglaudų, o po seansų dalino kariams papirosus, o vaikams – saldainius (Lietuva. - 1923, vas. 23, p. 5). Patraukdavo ir reklama apie kokį skandalingą filmą arba tariamą šedevrą, kuris pasirodydavo esąs senas, nudėvėtas filmas. Vienas žiūrovų 1926 m. „Lietuvos žiniose“ rašė, jog „Oazoje“ rodomas tik senas rusų šlamštas, paveikslai trūkinėja, šokinėja, kalba iškraipyta, tvarkos kino teatre nežiūrima ir pats kino teatras nenustojąs būti Kauno kino teatrų gėda (Lietuvos žinios. - 1926, rugpj. 5, p. 3). Kategoriškai teigti, kad „Oaza“ neparodydavo ir gerų filmų bei kad jų rodymo lygis visada būdavęs tragiškas, žinoma negalima, bet tame pasisakyme yra daug tiesos ir jis ne vienintelis. „Oaza“ kritikuotas dėl nesilaikymo Kauno miesto ir apskrities komendanto įsakymo panaikinti visus užrašus vokiečių ir rusų kalbomis, dėl lietuvių kalbos darkymo reklamoje bei filmų, klaidinančios reklamos, pvz., 1929 m. „Oaza“ parodė tariamai garsinį „Paramount“ kino kompanijos filmą „Sparnai“, iš tikrųjų aparatūros garsiniams filmams demonstruoti neturėjo ir teparodė garsinio filmo blogą imitaciją, apie kurią buvo rašoma: „Prikabinta prie sienų bent 8 radio aparatų garsiakalbiai, kurie laiks nuo laiko ima nežmoniškai plerpti. Jokio ryšio, jokio panašumo su einančio filmo veiksmu šie beprasmiai garsai neturi ...“ (Diena. - 1929, geg. 3, p. 3). 1929 m. spalio 4 d. kino teatre „Oaza“ buvo kilęs gaisras, kuris ir sąlygojo nutarimo uždaryti kino teatrus Kaune, veikiančius pastatų antruose aukštuose, priėmimą. Kino teatras buvo uždarytas 1930 m. liepos 20 d. vidaus reikalų ministro įsakymu, vykdant šį nutarimą. Kino teatrų antruose aukštuose neskubėta uždaryti, nes buvo laukiama, kol pastatys naujus kino teatrus centre arba bus surastos tinkamos patalpos seniems pirmuose aukštuose.

„Olimp“ („Rekord“, „Rambynas“, „A.T.“)

Pavyzdys nesėkmingų pastangų išsaugoti seną kino teatrą iš pradžių senose, o po to naujose patalpose buvo kino teatro „Olimpas“ atvejis. Kino teatras „Olimpas“ veikė nuo 1909 m. Laisvės al. 39 antrame aukšte, šiuo metu transformuotame Paplausko name (tarpukaryje valdos savininkė Mina Kotkauskienė, kino teatro savininkai trečiame dešimtmetyje Borisas Kobrinas ir Julijonas Bakis). Kino teatro repertuare vyravo rusų gamybos filmai. 1919 m. šiame kino teatre rodytiems garsiems rusų filmams (pvz., „Brangiosios meilės pasaka“) nepabijota papildomų išlaidų, bilietų kainas išlaikant tas pačias. Papildomos išlaidos susijusios su tuo, jog kai kuriems rusų filmams buvo pritaikyta J. Nikolajevskio muzika ir dainavimas. 1922 m. atliktas inž. A. Gordevičiaus priežiūroje kino teatro „Olimpas“ kapitalinis remontas nepanaikino jo trūkumų: nebuvo įrengta išeinamųjų vietų, nepagerėjo ventiliacija ir kt. Viena iš kapitalinio remonto sąlygų buvo įrengti ne daugiau 216 vietų, bet realiai įrengta 234 vietos. Iš 1922 m. kino teatro „Olimpo“ Laisvės al. 39 perdirbimo ir įrengimo projekto aiškiai matyti, jog kino teatras „Rekord“ įsikūrė buvusiose kino teatro „Olimp“ rekonstruotose patalpose, vis dar dviejų aukštų pastato antrame aukšte (LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 1007, l. 29 a, b). 1925 m. liepos mėn. kino teatras „Olimpas“, buvęs Juliaus Bako ir Boriso Kobrino nuosavybėje, buvo parduotas iš varžytinių su visu judamuoju turtu už skolas Lietuvos bankui. Kino teatrą su visu judamuoju turtu nupirko Beras Bakas ir Leiba Melis – Šimcha. Kino teatro veikimas buvo atnaujintas pavadinimu „Rekord“. Vienas buvusių kino teatro savininkų Julius Bakas buvo pasamdytas kino teatro „Rekord“ vedėju už 240 Lt per mėnesį algą, bet jau nebuvo kino teatro bendrasavininku. Tuo tarpu Borisas Kobrinas išvyko į užsienį ir apsigyveno Paryžiuje. 1928 m. Bero Bako ir Leibos Melio kino teatras „Rekord“ taip pat bankrutavo (savininkų žodžiais dėl to, kad savivaldybė buvo griežtai nusiteikusi uždaryti kino teatrus antruose aukštuose ir neleido jiems jokių pertvarkymų ar remontų, o konkurentams tai buvo leidžiama ir jie tobulėdami nuviliojo kino teatro „Rekordas“ žiūrovus). Nuo 1930 m. vasario 20 d. iki 1931 m. kovo 18 d. tuo pačiu adresu, tik jau pirmame likusio nenugriauto M. Kotkauskienės pastato aukšte, veikė kino teatras „Rambynas“ (prekybos liudijimas jam buvo išpirktas pačios Minos Kotkauskienės vardu), po to vietoj bankrutavusio „Rambyno“ ten pat buvo įsteigtas Adrijono Balio Kodlubausko kino teatras „A.T.“ (pradėjo veikti nuo 1931 m. rugpjūčio 17 d.), bet šis taip pat greitai bankrutavo, o jo turtas 1932 m. vasario 12 d. buvo parduotas iš varžytinių. 1932 m. spalio 18 d. kino teatro „A.T.“ patalpose jau įsikūrė kavinė-restoranas „Dansing“. Dabar pastatas, kur buvo minėtieji kino teatrai, neatpažįstamai pakeistas, pristatytas trečias aukštas, panaikintas atsarginis išėjimas iš antro aukšto, tik pravažiavimo arka išliko toje pačioje vietoje ir pastato konfiguracija nedaug tepakito. Dabar šio transformuoto pastato adresas  Laisvės al. 65.

„Triumf“

Tarpukaryje veikė ir 1909 m. Dovydo ir Deboros Švarcų vieno aukšto (antras aukštas pristatytas vėliau) name įsteigtas kino teatras „Triumf“ (vienintelis ano meto sąlygomis modernus kino teatras ne specialiai kino teatrui statytame pastate, tarpukaryje adresu Laisvės al. 42 (Laisvės al. ir Daukanto gatvių kampe), dabar maždaug jo vietoje apleistas sklypas nugriovus prekybos centrą „Merkurijų“). Po kosmetinio remonto, atlikto inž. A. Jokimo, 1923 m. balandžio 6 d. atnaujintas leidimas kino teatrui veikti Berelio Kuprico (būsimo kino teatro „Metropolitain“ savininko) vardu, kino teatro vedėju tuo metu buvo Jeronimas Kaminskas. Išduodant leidimą nurodyti ir kai kurie trūkumai, kuriuos reikėtų ištaisyti, kad kino teatras galėtų toliau sėkmingai veikti. 1932 m. padarytas kino teatro vidaus remontas pagal Nikalojaus Mačiulskio projektą turėjo ištaisyti šiuos trūkumus. Kino teatre „Triumf“, pasak žiūrovų, jautėsi jo ankštumas, ventiliacijos problemos, bet visa tai kompensuodavo  jauki aplinka, gerai nuteikiantys divertismentai prieš kino filmą, o ir techniniu požiūriu iš ne specialiai kino teatrui statytų pastatų buvo moderniausias. Kino teatrai „Triumfas“ ir „Odeon“ pirmieji Kaune pasirūpino divertismentais, kurie kartais labiau pritraukdavo publiką, nei patys filmai. Pvz., 1931 m. kino teatre „Triumf“ gastroliavo Danielis Dolskis su lietuviškais jumoristiniais pasakojimais ir Vertinskio parodijomis – dainomis (Mūsų kino teatrai // Lietuvos aidas. - 1931, saus. 3, p. 8). Vis dėlto ir „Triumfo“ veikimu buvo nepatenkintų dėl ne visada ištesėtų pažadų. Kaip rašo žinutės autorius, buvo skelbiama, jog po dramos bus rodoma komedija, bet pasibaigus dramai žiūrovai buvę išprašyti lauk ir tokie atvejai buvę ne vienetiniai (Kinematografų sąžiningumas // Lietuva. - 1925, saus. 21, p. 3). 1931 m. „Kino naujienos“ pagrįstai kritikuoja kino teatro „Triumf“ repertuaro netolygumą: šalia gerų filmų buvo rodoma ir visai menkaverčių, be to, buvo rodoma daug vokiškų filmų, o žiūrovai pagrįstai reikalavo įvairovės (Kino naujienos. - 1931, lapkr. 22, p. 15). 1923 m. buvo iškilęs nemažas konfliktas tarp žiūrovų ir kino teatro savininko dėl lietuvių kalbos iškraipymų paaiškinimuose prie filmo, rodyto sausio 14 d. (Lietuva. - 1923, saus. 17, p. 5). Palaipsniui buvo reikalaujama, kad lietuvių kalba pakeistų rusų ir vokiečių kalbas ekrane. Dauguma kino teatrų tokio siekimo nepalaikė, motyvuodami, jog daug žiūrovų yra rusakalbiai bei šnekantys vokiškai, bet tikroji priežastis, aišku, buvo papildomos sąnaudos vertimui. Kaip ir kitų „Dienos naujienų“ apklaustų kino teatrų vadovai, taip ir „Triumfo“ kino teatro direkcija pasisakė, jog be rusų kalbos kino teatruose apsieiti negalima, nes esą didžiausią dalį žiūrovų sudaro kalbantys rusiškai, o visi kiti taip pat suprantą rusų kalbą. Dėl kainų sumažinimo taip pat negalį būti ir kalbos, nes brangiai kainuoja filmai, patalpa, šviesa, personalas, bilietų kainas mažinti, pasak „Triumfo“ direkcijos gali nebent didesni kino teatrai (Dienos naujienos. - 1932, saus. 27, p. 2). Patalpų nuoma 1939 m. iš tiesų sudarė apie 50 procentų pelno, be to, kino teatras „Triumf“ tradiciškai daug skirdavo reklamai, kuri lygiavosi su tokiais kino teatrais, kaip „Forum“, „Kapitol“, „Metropolitain“, „Odeon“ („Glorija“). Kino teatro „Triumf“ bilietų kainos nebuvo pačios mažiausios, pvz., 1932 m. pabaigoje, pasaulinės ekonominės krizės salygomis, bilietų kainos buvo nuo 3,50 Lt ložėje iki 1,60 lt  blogiausiose vietose, bet, kaip ir daugelyje kino teatrų, buvo taikomos įvairios nuolaidos, pvz., 1932 m. pabaigoje studentams ir moksleiviams bilietų kainos buvo nuo 2,60 ložėje iki 1,20 Lt blogiausiose vietose, be to, jie dar galėjo atsivesti pažįstamą, kuriam taip pat buvo duodamas pigesnis bilietas (Dienos naujienos. - 1932, gruod. 10, p. 3). „Merkurijus“ buvusio „Triumfo“ kino teatro vietoje pastatytas 1983 m. pagal Antano Algimanto Sprindžio projektą.

„Palas“

Pirmąjį tarpukario Lietuvoje kino teatrą įsteigė tarptautinė bendrovė „Palas“, kurios centro kontora buvo Hamburge, o skyrius ir kino teatras Kaune. „Palas“ kino teatras veikė nuo 1919 m. balandžio mėn. iki 1931 m. Laisvės al. 58, buvusiame Vitkind – Rabinovičių name (dabar Laisvės al. 82, šiuo metu tuščias, remontuojamas pastatas). Kino teatras buvo antrame aukšte, o pirmą aukštą užėmė nuo 1897 m. čia veikusi A. Perkauskio cukrainė, kurią 1936 m. pakeitė kavinė „Monika“. Atidarant šį kino teatrą buvo skelbiama, jog jame įrengta naujausia pirmos rūšies Berlyno kino teatrų technika. Kino teatras „Palas“, kaip ir „Olimpas“, rodė geriausius rusų filmus, taip pat vokiečių kino produkciją. Kino teatro bendrovės „Palas“ Kauno skyriaus savininkais iš pradžių buvo broliai Judelis ir Moricas Bakai, kurie atstovauti kino teatrą teismuose bei kitose valstybinėse įstaigose įgaliojo prisiekusį advokatą Kazį Samojauską, o nuo 1922 m. tokiu įgaliotuoju asmeniu buvo Josefas Feidtas. Abiems atstovams teko rūpintis, kad kino teatras nebūtų uždarytas. 1922 m. pastatą, kaip neatitinkantį kino teatrams keliamų reikalavimų, grasino rekvizuoti Susisiekimo ministerijai. Patalpų rekvizavimo Susisiekimo ministerijos naudai pavyko išvengti, tačiau „Palas“ kino teatro veikimui sąlygos tikrai nebuvo labai geros. „Palas“ kino teatrą bandyta uždaryti ir 1929 m. gegužės mėn., dar nesiejant su kino teatrų antruose aukštuose uždarymu. Po gaisro „Oaza“ kino teatre buvo priimtas sprendimas uždaryti visus kino teatrus antruose aukštuose, tačiau tas uždarymas kiekvieno kino teatro vyko individuliai.  „Palas“ uždarymo atidėjimas iki 1931 m. pradžios nesietinas su naujų kino teatrų statyba, nes „Metropolitain“ atsidarė jau 1930 m. Tikriausiai turėjo įtakos L. Žurausko, kaip tik tuomet rengusio knygelę „Garsinė kinematografija“ (išleista 1931 m.), autoritetas. Tikėtina, jog L. Žurauskui pasitraukus, uždarytas ir „Palas“.

„Odeon“ („Glorija“)

Pirmasis specialiai kino teatrui statytas pastatas tarpukario Kaune buvo 1925 m. pabaigoje – 1926 m. pradžioje pagal J. Saleneko projektą (sumanymas A. Ermačenkos) įrengtas kino teatras „Odeon“, po 1936 m. rekonstrukcijos pavadintas „Glorija“ (Laisvės al. 49a, sklypo gilumoje, dabar Laisvės al. 87a, pastate įsikūręs Kauno lėlių teatras). Leidimas statyti kino teatrą išduotas E. Rumšiškiui dar 1923 06 21, tačiau dėl techninių problemų, projektavimo ir statybos darbo broko, statybą teko sustabdyti, o ją atnaujinus jau teko gelbėti avarinės būklės pastatą. 1925 m. faktiškai buvo statoma iš naujo. Pastatytame kino teatre buvo 500 vietų. Pirma rekonstrukcija 1929 m. (projekto autorius inž. Leonas Ritas, užsakovas ten pat gyvenęs Baltramiejus Gabrys). Vėliau (nuo 1936 m., po antros rekonstrukcijos) kino teatras „Glorija“ (490 vietų, savininkas Baltramiejus Gabrys). Dar viena kino teatro „Glorija“ rekonstrukcija atlikta 1939 m. pagal 1939 04 28 V. Gorbačiausko projektą (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 15, l. 63). Kino teatro „Glorija“ vedėju buvo Eustachas Klimavičius, viso nekilnojamo turto Laisvės al. 49 savininku buvo Efimas Rumšiškis. Sovietmečiu pastate buvo kino teatrai „Baltija“, „Pionierius“.


Kino teatrą „Odeon“ („Glorija“) jau galima laikyti moderniu tiek dėl jo techninės įrangos, tiek dėl repertuaro politikos ir reklamos periodiniuose leidiniuose bei patogios žiūrovams kino salės. Jau 1925 m. „Odeon“ turėjo erdvią salę, su patogiomis, šachmatine tvarka išdėstytomis kėdėmis, didelį, aukštą ekraną, platų balkoną, jaukius vestibiulius (Lietuvos žinios. - 1925, gruod. 30, p. 3), atitiko visus priešgaisrinius reikalavimus (kad tai buvo aktualu, liudijo netoliese buvę dideli ir mažesni gaisrai). Kino teatras „Odeon“ nuo pat įsikūrimo pasižymėjo kokybiškais divertismentais. Jame grojo pirmasis simfoninis orkestras Kauno kino teatruose, vadovaujamas Izaoko Vildmano – Zaidmano. Apie kino teatro techninį lygį liudija žinutė, jog būtent „Odeone“ buvo demonstruota pirmoji garsinė filma (aišku, jei neskaitysime apsišaukėlio „Oazos“, kino teatro, kur aštuoni džeržgiantys radio aparatų garsiakalbiai nieko bendro neturėjo su garsiniu filmu). „Odeono“ pirmieji garsiniai filmai buvo vokiški, aparatūra garsiniams filmams demonstruoti taip pat buvo iš Vokietijos (Lietuvos aidas. - 1930, saus. 15, p. 6). 1932 m. įsigytas, pasak reklamos tobuliausias amerikoniškos sistemos garsinis aparatas, duodantis natūralų ir tyrą garsą, be to, kino teatras pasirašęs sutartis su žymiausiomis pasaulio kinematografijos firmomis pasižadėjo kardinaliai keisti repertuarą ir rodyti tik geriausius filmus (Dienos naujienos. - 1932, spal. 8, p. 5). Repertuaras iš tiesų tapo kiek įvairesnis, tačiau vyravusius vokiškus filmus pakeitė amerikietiški, tiesa, buvo parodoma ir gerų rusų komedijų, kitų šalių filmų. Gerus filmus papildė ir originali „Odeono“ („Glorijos“) filmų reklama laikraščiuose (nuo 1936 m. labai pagerėjo visų didžiausių kino teatrų reklama, ypač skelbiama „Lietuvos žiniose“, kai kurie kino teatrai tą patį filmą pristatydavo keliomis skirtingomis, spalvotomis bei juodai baltomis reklamomis). 1936 m. pademonstruotas pirmas reljefinis filmas, kaip rašoma, tuo metu vienintelis pasaulyje, kompanijos „Metro Goldvyn Mayer“ trijų matavimų filmas „Audioskopius“. Lyginant su kino teatrais įsikūrusiais ne specialiai kino teatrams pastatytuose pastatuose, estetinė aplinka „Odeone“ buvo labiau orientuota į poilsį, o ne į triukšmingą pramogą.

„Metropolitain“

Kino teatras „Metropolitain“ buvo Laisvės al. 41a, pasaže, kuris šiuo metu neišlikęs. Buvusio pasažo vietoje dabar Kauno akademinio dramos teatro pastatas (Laisvės al. 71). Pasažą palaipsniui transformavo baras „Pale Ale“ (dar tarpukaryje) ir teatro įstaigos, nacionalizavus kino teatrą (1959 m. ir vėlesnės rekonstrukcijos). Prašymas statyti kino teatrą pateiktas Boriso Kuprico 1927 06 20 (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 18, l. 12). Kino teatrą „Metropolitain“ projektavo architektas Vladimiras Dubeneckis, prie projekto prisidėjo ir jo mokinys Klaudijus Dušauskas – Duž (vėliau suprojektavęs barą „Pale Ale“ kino teatro aplinkoje), statybos darbų priežiūrą atliko inž. A.Macijauskas.  Dviejų aukštų pastato, statyto kino teatrui „Metropolitain“, savininku buvo Berelis Kupricas (Boriso Kuprico sūnus), dar turėjęs trijų aukštų gyvenamą namą, buvusį adresu Laisvės al. 41. Po Berelio Kuprico mirties liko nemažai nesumokėtų mokesčių tiek už gyvenamą namą Laisvės al. 41, tiek už kino teatrą Laisvės al. 41 a. Iš pradžių Berelio Kuprico įpėdiniams Dovydui Kupricui ir Vierai Kupricaitei – Goldbergienei nenorint perimti turto su skolomis, buvo paskelbtos varžytinės B.Kuprico kilnojamam turtui. Dovydui Kupricui su daiktais išvykus į Rygą, jo žmona Ch. Kupricienė paėmusi iš kino teatro kasos pinigus parėjo namo ir ryte rasta pasikorusi. D. Kupricas skubiai parvyko iš Rygos, o kino teatras „Metropolitain“ 1933 m. birželio 29 d. dėl gedulo neveikė (Dienos naujienos. - 1933, birž. 30, p. 3). Tarp aprašytojo varžytinėms B. Kuprico turto (1933 – 1935 m.) pateko ir beržinės kino teatro kėdės (730 vienetų po 6 Lt), scenos uždanga (620 Lt), foteliai (70 vienetų už 1050 Lt), rojalis (2000 Lt), durų užuolaidos (300 Lt). Būtent dėl tebeveikiančio kino teatro inventoriaus varžytinės vis buvo atidėliojamos, galų gale taip ir neįvyko. Nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 41 ir 41a su visais finansiniais įsipareigojimais perėmė D. Kuprica ir V. Kupricaitė – Goldbergienė. 1935 01 23 kino teatro apžiūros akte kino teatro savininkais jau nurodoma Ona Bandzevičienė ir Elena Mikševičienė, faktiškais savininkais iki 1939 m. buvo K. Bandzevičius ir E. Mikševičius (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 18, l. 72, 81, 93, 96, 97). 1939 m. Kino teatro savininku 1939 m. jau nurodomas kino filmų nuomojimo kontoros ir kino teatro „Kapitol“ savininkas L. Falšteinas, faktiškai vadovavęs per įgaliotinius, tuos pačius K. Bandzevičių ir E. Mikševičių, o kino teatro direktoriumi paskirtas Dovydas Kupricas. Iš jo liudijimo matyti, jog 1940 m. gavo kino teatro „Metropolitain“ direktoriaus mėnesinę 550 Lt algą.

„Kapitol“

Kino teatras „Kapitol“ atidarytas 1931 m. sausio 7 d. (Kas savaitę naujas kinas // Lietuvos aidas. - 1931, saus. 8, p. 6; Atsidarė naujas kino // Lietuvos žinios. - 1931, saus. 8, p. 5) Prano Sližio naujai pastatytuose namuose Laisvės al. 22 (dabar Laisvės al. 36, namas su sovietiniais laikais ten buvusio kino teatro „Kanklės“ reklama). Atsargos pulkininkas, gydytojas Pranas Sližys su kinematografijos verslu pats nebuvo susijęs, todėl pasamdė apsukrų verslininką iš Talino Leo Fallsteiną, turėjusį Kaune ir kino filmų nuomojimo kontorą „Ars“. 1939 m. jis įvardijamas ir kino teatro „Metropolitain“ savininku, tikriausiai dėl to, kad „Metropolitain“ valdymas iš „Forum“ savininkų perėjo į kino filmų nuomojimo kontoros „Ars“ rankas („Metropoliteno“ teatras naujose rankose // Lietuvos žinios. 1939, saus. 12, p. 5). 400 vietų kino teatras „Kapitol“ iš karto tapo vienu lankomiausių kino teatrų (po „Forumo“). „Kapitol“ buvo geras melodramų ir komedijinių filmų derinys. Tiesa, ir šį kino teatrą buvo paveikusi 1932 – 1933 m. ekonominė krizė, dėl ko lankytojų, kaip ir kituose Laisvės al. kino teatruose sumažėjo beveik perpus (Kauno kinuose per pusę sumažėjo lankytojų // Lietuvos žinios. - 1934, vas. 2, p. 5). Galima pajuokauti, kad šiam kino teatrui krizę padėjo įveikti grožis. 1933 m. vasario mėn. vykusiame Lietuvos kino teatrų tarnautojų baliuje (beje, vykusiame per visą naktį, nufilmuotame ir po to parodytame kino teatruose šalia kronikos) išrinkta gražiausia kino tarnautoja. Ja tapo „Ars“ kino filmų nuomojimo kontoros tarnautoja ir kino „Kapitol“ kasininkė, tuo metu 27 m., Elena Matulevičiūtė, išdirbusi iki pat 1940 m. (Kauno kino-teatrų tarnautojai išrinko savo gražuolę // Dienos naujienos.-1933, vas. 8, p. 2). Nuo 1936 m. kino teatrui „Kapitol“ buvo iškilusi rimta problema dėl kino aparato kameros įrengimo pagal kino teatrams keliamus reikalavimus. Buvo reikalaujama įrengti kitą įėjimą į aparato kamerą, bet namo savininkas Pr. Sližys teisinosi, jog nei finansiškai, nei techniškai tai neįmanoma. 1939 m. rastas sprendimas, padarius plačią angą aparato kameroje į stogą, tačiau šis sprendimas vis tiek netenkino miesto statybos komisijos (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 26, l. 42, 56 – 57). Pats Leo Fallsteinas Kaune būdavo retai, bet kino teatrui buvo naudingas formuojant jo repertuarą. Faktiškai kino teatro „Kapitol“ reikalus jo veikimo pradžioje tvarkė kino teatro vedėja Ona Meiksimienė. 1932 08 12 kino teatro savininkas Leo Fallstein įgaliojo tvarkyti kino teatro „Kapitol“ reikalus jo vardu ir būti kino teatro vedėju Stasį Gulevičių (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 26, l. 18, 18 v.). 1938 – 1939 m. Leo Fallstein įgaliotiniu buvo Stasys Podleckis (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 26, l. 49, 56, 60). 1939 09 28 Anna Meiksin, pasiremdama Leo Fallstein įgaliojimu, įgaliojo buhalterį Tanchumą Vilenčiką būti kino teatro „Kapitol“ vedėju (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 26, l. 59, 62). 1940 m. užėjus sovietams jis ir buvo paliktas už viską atsakingu, tuo pačiu eidamas „Ars“ kontoros ir kino teatro buhalterio pareigas. Beje, būtent T. Vilenčikas paliudijo (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 8836, l. 52), jog „Ars“ faktiška likvidacija įvyko ne ją nacionalizavus 1940 m. spalio 28 d., o anksčiau, kai 1940 m. rugpjūčio 5 d. parėdymu išimta iš apyvartos visi ne SSSR filmai, o turimus SSSR kino filmus reikėjo perduoti „Glavkino prokat“ kontorai, pradėjusiai veiklą nuo 1940 m. rugpjūčio 8 d.

„Forum“

Kino teatras „Forum“, statytas 1930 m., projektas ir statybos darbų techninė priežiūra inž., arch. Karolio Reisono. Namų valdos prie Laisvės al. 32 ir kino teatro savininku buvo Stasys Pocius, jam priklausė ir namas Laisvės al. 32, pro kurio arką praėjus patenkama į kino teatro pastatą . 1930 m. gruodžio 22 d. komisijos aktu kino teatras „Forum“ buvo pripažintas tinkamu eksploatacijai. Kino teatro vedėju tuo metu buvo Lubomiras Juchnevičius. 1930 m. kino teatre „Forum“ buvo 550 vietų salėje ir 190 vietų balkone, 1933 m. - 660 vietų (savininkai nurodomi S. Pocius ir K. Bandzevičius), o 1939 m. nurodoma, jog kino teatre „Forum“ yra 700 vietų (savininkai E. Mikševičienė ir O. Bandzevičienė). (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3939, l. 1 – 50; LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 24. L. 1 – 50).


Dabartinis buvusio kino teatro adresas Laisvės al. 46 a (tarybiniais laikais čia buvo kino teatras „Laisvė“, kurio iškaba likusi iki šiol). Šiuo metu pastatas nenaudojamas, apleistas. Yra planų jį nugriauti. Namo fasade neliko pagrindinių puošybos elementų: puošnių durų, stulpų imitacijos fasado centre bei kristalą primenančio papuošimo virš durų palei stogą.

„Romuva“

Antano ir Petro Steikūnų kino teatras „Romuva“ projektuotas kaip 654 vietų, pastatytas turėjo 687 vietas. Šio moderniausio Kaune kino teatro projekto autoriumi buvo inž., arch. Nikalojus Mačiulskis, gyvenęs Kaune, Višinskio g. 27, bt. 3. Projektas parengtas 1938 m. gruodžio 21 d. Kino teatras statytas adresu Laisvės al. 36 (dabar Laisvės al. 54). Šalia kino teatro Antanas ir Petras Steikūnai pasistatė ir gyvenamą namą (taip pat adresu Laisvės al. 36), kurį projektavo dipl. stat. inž. Algirdas Prapuolenis. Kino teatras pradėtas statyti 1939 m. gegužės mėn. ir planuotas pastatyti dar iki 1940 m. pradžios, bet komisijos apžiūrėtas ir leistas eksploatuoti tik 1940 m. balandžio 13 d., o kino teatro atidarymas įvyko 1940 m. balandžio 17 d. Net ir atidarius kino teatrą dar nebuvo užbaigti visi darbai. Juos sutrikdė nereguliarus medžiagų tiekimas, vykęs karo sąlygomis, bei labai dideli reikalavimai kino teatro įrengimui, kuriuos iškėlė sau savininkai ir architektas. „Romuva“ turėjo simbolizuoti naują kokybės prasme Kauno kino teatrų raidos etapą. Tam, kad būtų sudarytos kuo palankiausios sąlygos žiūrovams atsipalaiduoti ir žiūrėti kokybiškai rodomus filmus, buvo reikalinga didelė erdvė (net 800 m2 plotą užimančiame pastate vien salė buvo apie 6000 m3, 10 m3 erdvės vienam žmogui), labai gera akustika (specialios konstrukcijos, netinkuotos lubos, neduodančios rezonanso, sienos padengtos specialia akustikai reikalinga medžiaga, kuri buvo patentuota Lietuvoje), patogūs, estetiški baldai ir optimalus jų išdėstymas (lietuviško stiliaus, minkštos kėdės ir kiti baldai, pagaminti Jono Vainausko ir Vinco Kliokio baldų ir medžio apdirbimo dirbtuvėse, medžiaga kėdėms pagaminta liaudies menui ir namų pramonei remti koperatinėje bendrovėje „Marginiai“, kėdžių išdėstymas taip įrengtas, kad kiekvienas žiūrovas galėtų nekliudomai žiūrėti, kas dedasi ekrane, nes kiekvienos kėdės centras - ekrano centras, salė be balkono, todėl jos erdvė dar optiškai padidėja), labai gera kino salės ventiliacija (pastovi oro cirkuliacija, vasarą, jei karšta, oras turėjo būti atvėsinamas specialiu įrenginiu iki 15 laipsnių šilumos), moderni kino demonstravimo aparatūra, jos tinkamas įrengimas (kino teatre buvo įrengta moderniškiausia visam Pabaltijyje, tokia, kaip ir Paryžiuje, Zeiss – Kon aparatūra, šviesos iš aparato į ekraną kritimo kampas tik 4 – 5 laipsniai, įrengta speciali aparatūra reklamų fonui paįvairinti). Be to, maloniai nuteikė estetiška, graži aplinka viso kino teatro (tiek vidaus, tiek išorės), tiesa, dar iki galo nesutvarkyta, kino teatrui pradėjus veikti. (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3955; Steikūnų „Romuvos“ kinas // Lietuvos žinios. - 1940, bal. 18, p. 8; Naujas įnašas į lietuvių verslininkų gyvenimą: A. ir P. Steikūnų kinoteatro „Romuva“ atidarymo proga // Verslas. - 1940, bal. 20, p. 2).  


Simboliška, kad atidarymo proga kino teatre buvo parodyta „Didžiosios meilės simfonija“. Vėliau repertuarą sąlygojo karo metų aktualijos. Vokiečių okupacijos metais šiame kino teatre buvo demonstruojami filmai kareiviams. Sovietiniais metais buvo ilgiausiai veikusiu, dar Laikinojoje sostinėje pastatytu, kino teatru. „Romuvos“ kino teatras buvo vertas, kad jį pamiltų žiūrovai. Todėl nieko stebėtino, kad būtent jo veikla aktyvių kauniečių pastangomis buvo atnaujinta po jo uždarymo 2007 m., o šiuo metu didelei rekonstrukcijai uždarytas kino teatras tikrai sugrįš naujam gyvenimui.

Kino teatrai, buvę šalia centro

„S.T.D.“ („Studentai“)

Studentų techninės draugijos kino teatras „S.T.D.“, buvęs Gedimino g. 36 (dabar Gedimino g. 40 a, kieme už koldūninės, Kauno „Dievo malonės“ baptistų bažnyčia) veikė nuo 1929 m. Prašymas įrengti R.Skipičio namuose kino teatro salę gautas 1929 m. rugsėjo 10 d., pasirašytas studentų techninės draugijos valdybos pirmininko Prano Strakšo. Jau iš anksto buvo aišku, jog „S.T.D.“ bus tik salė kino filmams demonstruoti ir netaps tikru kino teatru. Studentų pageidavimai buvo kuklūs: kinams demonstruoti jiems užtenką nedidelės patalpos, nereikia net patalpos bilietų kasai bei patalpos žiūrovams rinktis, prieš patenkant į kino salę. Nuo 1936 m. birželio 10 d. kino teatrą „S.T.D.“ išlaikė lietuvių studentų vartotojų bendrovė „Studentai“. „S.T.D.“ buvo 120 vietų (1939 m. jų sumažinta iki 108). 1936 m. rekomenduota kino teatrą, kaip veikiantį netinkamomis sąlygomis, uždaryti. „S.T.D.“ kažkaip pavyko šią kino teatrų apžiūros komisijos rekomendaciją ignoruoti. Bendrovės „Studentai“ užsakymu 1938 m. parengtas kino salės „Studentai“ (buvusios „S.T.D.“) atnaujinimo projektas. Braižė inž. Vytautas Klimavičius (1938 08 31. LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 21, l. 35 – 37).

„Tilmans“

Tilmanso salę  filmams ir vaidinimams: [Dar vadintą „Tilmans“ sale, Vlado Molčanovo kino teatru „Dailė“, „Dailės teatru“, M. Garmienės – Jansonienės kino teatru „Vaidila“] sumanyta įrengti 1923 m., išnaudojant vaidinimams, koncertams ir baliams skirtą erdvę ir kino filmų nereguliariam demonstravimui. Tilmanso salės filmams ir vaidinimams įrengimo projektas parengtas 1923 05 14 inž. V. Ruškevičiaus. Kino salės įrengimu ir išlaikymu rūpinosi Tilmans bendrovė. Salė kino filmams demonstruoti veikė buvusiame Tilmanso kultūros klube (M. Ligoninės g. 27, po to Pramonės g. 27, Napoleono g. 27, dabar pastato liekanos Kaunakiemio g. 9). 1924 m. pabaigoje Tilmanso salės įrengimu kino filmams demonstruoti rūpinosi jos administratorius Jonas Feodosovas, o projektą 1924 12 05 atliko inž. P. Taračkovas. Abiejais projektais nebuvo siekiama sukurti nuolatinės kino filmų demonstravimo erdvės. Jonas Feodosovas prašė leisti rodyti kino filmus net neužbaigus įrengimo darbų, nes neturįs lėšų (1924 12 06). Leidimas, nors ir su išlygomis, buvo gautas. 1925 m. pabaigoje kino salės vedėju buvo tas pats Jonas Feodosovas. 1926 m. kino salės veikimas nutrūko (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 17, l. 1-8, 36-39). Vladas Molčanovas siekė įrengti Tilmanso salėje ne nuolatinai veikiantį, bet tikrą kino teatrą, kuriame būtų pastovios žiūrovų vietos tiek kino, tiek teatro publikai. Tilmanso teatro ir kino teatro planas, braižytas statybos techniko J.Dubausko, patvirtintas 1930 12 06, o leidimas kino teatro veikimui buvo gautas 1930 m. gruodžio 12 d., iš pradžių vieneriems metams, po to vis pratęsiant. Kinas iš pradžių turėjo tik 180 vietų, veikė tris dienas per savaitę, o likusį laiką salė buvo naudojama Tilmanso teatro reikmėms (repeticijoms, vaidinimams mėgėjų trupių, Valstybės teatro, kurio pagrindinės patalpos dažnai buvo remontuojamos). Teatrui šioje vietoje tradiciškai buvo skiriama daugiau dėmesio, net pabrėžiant, kad kai kurie pertvarkymai negalimi dėl teatro reikmių, pvz. projektoriaus būdelės perkėlimas į balkoną. Perkėlus kino projektorių į balkoną, jis negalėtų būti naudojamas teatrui. 1930 m. pabaigoje ir vėliau kino bei teatro salėje jau buvo 169 vietos parteryje, 140 vietų balkone ir 45 vietos ložėse, viso 354 vietos. 1935 m. buvo nustatyta, jog tolesniam kino teatro veikimui būtinas kapitalinis remontas. Vladas Molčanovas prašė trūkumų pašalinimą atidėti bent dvejiems metams, nes ši įstaiga bene vienintelė galinti būti kultūros židiniu neturtingiems Karmelitų rajono gyventojams (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 17, l. 44). Kino teatro veikimas buvo pratęstas, tik kino teatro salę perėmus iš Vlado Molčanovo kitiems jos nuomotojams Antanui Norvaišai ir Marijai Garmienei. Šie 1935 10 16 raštu informavo Vidaus reikalų ministerį apie pašalintus trūkumus perimtame iš Vl. Molčanovo kino teatre ir prašė leisti jam toliau veikti. Kino teatras tuo metu vadinosi „Dailės teatru“ (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 17, l. 53, 49 – 50). Šiuo pavadinimu kino teatras veikė iki 1938 m. 1938 07 02 „Dailės teatro“ savininkė Marija Jansonienė (buvusi Garmienė), gyvenanti ten pat, kur ir buvo įsikūręs kino teatras (tuo metu Napoleono g. 27), parašė prašymą vidaus reikalų ministrui pratęsti kino teatro veikimo leidimą dar vieneriems metams, pakeičiant jo pavadinimą į „Vaidila“ (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 17, l. 74). 1938 07 22 leidimas „Vaidilos“ kino teatro veikimui buvo duotas, remiantis 1938 07 11 kino teatro apžiūros aktu (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 17, l. 80). Pagal šį aktą rekomenduota salę ir foje perdažyti šviesesnėmis spalvomis (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 5157, l. 10). 1939 m. kino teatras užsidarė dėl ekonominių sunkumų. Jo patalpose Lietuvos Philips akcinė b-vė buvo įsirengusi savo sandėlius. Tarybiniais metais pastate veikė darbininkų kultūros klubas „Pergalė“ su kino sale. Dabartinė pastato, esančio Kaunakiemio g. 9, šalia „Akropolio“, būklė apverktina, likusi tik viena siena ir šiek tiek buvusio pastato likučių.

Šv. Zitos draugijos Kaune salė kino filmams demonstruoti

Nereguliariam kino filmų demonstravimui buvo naudojama ir gražių Šv.Zitos draugijos namų Kaune, tuo metu adresu Seimo g. 8, salė. Pagal inž. N. B. Joffės projektą (galutinai patvirtintą kino salei jau pradėjus veikti) ten buvo įrengta būdelė kino filmams demonstruoti ir 1926 10 08 apžiūros aktu konstatuota, jog kino seansams Šv. Zitos draugijos namų salėje kliūčių nėra (LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 1230, l. 28 – 29). Iš 1929 10 15 apžiūros akto matome, jog ši kino filmams demonstruoti salė buvo pavadinta kinu „Žvaigždė“ ir jo savininku buvo Petras Pautienis. Salė, kurioje įrengta kino teatro būdelė, buvo namų antrame aukšte, o kino filmai buvo demonstruojami du kartus per savaitę: penktadienį ir šeštadienį. Salėje buvo 170 vietų, tačiau kiek jų iš tikrųjų buvo kino seansų metu, nebuvo galima sukontroliuoti, nes kėdės nebuvo pritvirtintos prie grindų ir tarpusavyje nesujungtos. (LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 1230, l. 10). 1930 m. kino filmų demonstravimą Šv. Zitos draugijos namų salėje perėmė Vladas Molčanovas (kino teatro buvusiame Tilmanso kultūros klube savininkas). Iš 1930 11 24 kino teatro įrengimo Šv. Zitos dr-jos namų Seimo g. 8 salėje apžiūros akto matyti, jog savininkui Vladui Molčanovui leista demonstruoti kino filmus šioje salėje tris kartus per savaitę. Lyginant su Petro Pautieniaus salės įrengimu, 1930 m. salės kėdės jau buvo tarpusavyje sujungtos ir pritvirtintos prie grindų. Virš kino teatro salės buvęs Šv. Zitos dr-jos viešbutis buvo atskirtas kapitaline mūro siena (LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 1230, l. 12).

Senamiestis

Liaudies namų kinas

Liaudies namų salėje, kaip ir buvusio Tilmanso kultūros klubo salėje, buvo išduodami laikini leidimai kino filmams demonstruoti, nesteigiant ten nuolatinai, reguliariai veikiančio kino teatro. 1920 03 05 leista demonstruoti kino filmus Liaudies namų salėje „Saulės“ draugijai (LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 1027, l. 8), bet įvyko tik keli kino seansai. Po to buvo patenkintas Vaclovo Dapkaus ir Stanislovo Jakubavičiaus prašymas laikinam kino filmų rodymui 4 mėnesiams, nuo 1920 12 30. Bendrasavininke įrašyta dar ir Ona Daugelienė (LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 1027, l. 4 – 7). 1921 02 08 tolimesnis šio kino veikimas dėl priešgaisrinių reikalavimų nevykdymo laikinai uždraustas, bet pateikus kinematografo įrengimo Liaudies namų salėje projektą, 1921 02 15 Vaclovui Dapkui ir Stanislovui Jakubavičiui išduotas laikinas leidimas iki 1921 05 01, jei bus įgyvendinti reikalavimai naudoti tik nedegamus filmus, nenaudoti salės balkono seanso metu, o aparato būdelę iš nedegamos medžiagos įrengti ne pačioje salėje, o už nedegamos sienos. Taip pat turėjo būti įrengta gaisro signalizacija arba įvestas telefonas ir kt. 1923 m. liaudies namų salę nuomavo bei atliko jos remontą Lietuvos šaulių sąjunga. 1923 m. vasario 16 d. proga išduotas laikinas leidimas Lietuvos šaulių sąjungai demonstruoti kelis seansus (nuo vasario 16 iki 20 d.) filmo „Klaipėdos atvadavimas“ (LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 1027, l. 1 – 2). 1928 m. užsimenama apie Liaudies namų teatro salėje veikusį kiną „Žvaigždė“. Bilietai į šį kiną kainavo 1 – 1,85 lt, studentams ir moksleiviams 55 ct, vykdavo trys seansai per dieną, tačiau, tur būt, taip pat nereguliariai (Rytas. 1928, kov. 19, p. 3). 1936 m. vasarą platinant Lukšio (dabar Šv.Gertrūdos g.) buvo nugriautas šiaurinis Liaudies namų korpusas, kuriame buvo ir teatro bufetas, o 1940 m., N. Lukšionytės – Tolvaišienės liudijimu, buvo sudarytas šių namų kapitalinio perstatymo projektas, kurį įgyvendinant pagrindinis korpusas buvo nugriautas, o kiemo fligelis perstatytas į trijų aukštų namą, dabar Šv.Gertrūdos g. 31 (Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje: Svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843 – 1915) / Nijolė Lukšionytė – Tolvaišienė. Kaunas, 2001, p. 74).

Dėkojame Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui už šiame muziejuje saugomų Kauno kino teatrų nuotraukų skaitmeninius vaizdus parodos apie Laikinosios sostinės kino teatrus papildymui.

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Maketavo Monika Skeltytė
Skaitmenino vaizdus Živilė Jonikaitė

Atnaujinta 2021-08-09 09:15

Daugiausiai skaityta