Knygynai kaip Laikinosios sostinės kultūrinio gyvenimo dalis geriausiai atsiskleidžia per jų leidybinę bei kultūrinę – šviečiamąją veiklą. Parodai pasirinkti būtent tie knygynai, kurie ne tik prekiavo knygomis, bet ir jas leido, pasižymėjo kažkuo įdomiu miesto kultūros panoramoje. Įdomu tai, kad verslo interesai knygynų leidybinėje praktikoje neužgožė jų kultūrinio – šviečiamojo vaidmens. Knygynų savininkai leido ne tik populiarią literatūrą, kurią nesunku parduoti, bet ir tas knygas, kurių poreikį jautė, nors ir žinojo, kad jų leidyba nebus pelninga. Daugelio knygynų, leidusių knygas, savininkai ieškojo, kuo galėtų išsiskirti leidybinėje veikloje ir kokias knygų poreikio spragas galėtų užpildyti. Sėkmingiausiai veikusiems pavyko rasti savo leidybos nišą gausioje spaudos bendrovių knygoms leisti ir platinti rinkoje.
Knygynas „Antikvaras“
Juliaus Žuko ir Povilo Repšio knygynas „Antikvaras“ (P. Lukšio g. 3, vėliau P. Lukšio g. 12, dabar Šv. Gertrūdos g. 14) veikė 1929–1940 m. Jis prekiavo senomis ir retomis knygomis, daugiausia užsienio kalbomis, bei užsiėmė leidyba. Savininkas bibliofilas Julius Žukas netingėjo ieškoti klientų pageidaujamų ar jį patį dominusių leidinių įvairių šalių antikvariatuose, parduodamose kolekcijose. 1931 m. Julius Žukas sužinojo apie parduodamas knygas iš carinės Rusijos valdovų asmeninių bibliotekų. Nuvykęs į Sovietų Rusiją jis įsigijo vertingų leidinių su gražiais įrišimais bei iliustracijomis. Vėliau šiuos knygos meno šedevrus pardavinėjo savo knygyne po 350 litų ir daugiau. „Antikvaro“ knygyne buvo galima įsigyti ne tik įvairių mokslo ir meno sričių leidinių, bet ir vadovėlių mokykloms, romanų, apysakų, kitų iš gyventojų supirktų knygų. Tai padėjo knygynui išsilaikyti, nes verstis vien antikvarinių knygų prekyba buvo sudėtinga. „Antikvaro“ knygyno leidybos asortimentas: keletas grožinės literatūros tomų (A. Dumas, M. Maeterlincko, E. Salgario, J. Verne‘o, I. Turgenevo, A. Verbickajos romanų vertimai ir kt.), aforizmų rinktinė, anekdotų rinkinys „Cha, cha, cha“, leidinys apie japonų kovos meną džiudžitsu, moters kūno higienai skirta knygelė, Lietuvos įstatymų rinkinys, keli lietuvių autorių grožiniai kūriniai. Vienas jų, J. Kačiulaičio „Meilė trims kavalieriams“, supykdė dvasininkus ir dėl turinio amoralumo buvo konfiskuotas, bet vėliau reabilituotas. Kita šio autoriaus apysaka „Miesto ponia“ cenzūrai neužkliuvo. Didelio populiarumo sulaukė Juozo Kovarsko – Mažeikiečio kosmetikos patarimų knygelė „Grožio higiena“ (1930). „Antikvaro“ knygynas taip pat išleido populiarių lytinio švietimo knygelių, kišeninį lietuvių – anglų ir anglų – lietuvių kalbų žodynėlį. Knygynas buvo prieštaringai vertinamas ne tik dėl kai kurių leidinių, bet ir dėl savininkų elgesio (girtavimo, triukšmavimo), todėl kilo kliūčių jį registruojant 1930 m. ir vėliau. P. Repšiui pasitraukus buvo samdomi „Antikvaro“ vedėjai iš artimos Juliui Žukui aplinkos (1936 m. Antanas Kablys, 1937 m. Stasys Ptašnikovas, nuo 1938 m. J. Žuko žmona Jevdokija).
Knygynas „Atžala“
„Atžalos“ knygyno išskirtinis bruožas buvo jo leidyklos ir „Dienos“ laikraščio bendradarbiavimas. „Diena“ skatino pirkti „Atžalos“ knygyno išleistas knygas ir tuo pačiu pigiau užsisakyti laikraštį. „Atžala“ išleido keletą užsienio rašytojų romanų, iš kurių populiariausias buvo japonų rašytojo Kenžyro Tukotomi romanas „Samurajaus duktė“ (1938), išverstas St. Paulausko. Tas pats St. Paulauskas išvertė ir „Atžalos“ knygyno išleistą Hedvig Courths – Mahler romaną „Gražioji ispanė“ (1939) bei T. Dolengos – Mostovičiaus romaną „Genijus“ (1939). Kitą lenkų rašytojo T. Dolengos – Mostovičiaus romaną „Nikodemo Dyzmos karjera“, 1938 m. išleistą „Atžalos“ knygyno, išvertė Juozas Kruminas. Knygynas taip pat išleido praktišką statyboms skirtą knygą „Kaimo plytinės įrengimas“ (1939). Knygynui dar neveikiant, bendrovė „Atžala“ (vėliau knygyno steigėja) išleido Pr. Šileikos ir J. Gineičio knygą „Automobilis teorijoje ir praktikoje“ (1930).
Knygynas „Aušra“
Liudos ir Jono Raupių knygynas „Aušra“ buvo įsikūręs Laisvės al. 52 (dabar Laisvės al. 76). Knygynas veikė 1919–1936 m. Išleido P. Jurgelevičiaus parengtą vadovėlį skautams, D. Edvards iš rusų kalbos verstą knygą mankštinimuisi „Idealioji kūno kultūra“, keletą verstinių romanų (Knuto Hamsuno „Viktorija“, B. Kellerman „Jūra“ ir kt.), M. Rodzevičaitės iš lenkų kalbos verstą apysaką „Dievaitis“, mokslo populiarinimo knygų, lietuvių autorių grožinės literatūros (K. Binkio „Eilėraščius“, Butkų Juzės poezijos knygelę „Žemės liepsna“, Maironio poemą „Raseinių Magdė“, Prano Viktoro Būdvyčio eilėraščių knygą „Ištrėmimo keliais“ ir kt.).
D. Gutmano knygynas
Knygų leidyba užsiėmė ir privatus Dovydo Gutmano knygynas, veikęs 1923–1940 m., prekiavęs daugiausiai juridine literatūra. Jis iš pradžių buvo įsikūręs K. Donelaičio g. 42 (dabar K. Donelaičio g. 70), 1934 m. Laisvės al. 38 (dabar Laisvės al. 56), o nuo 1935 m. Laisvės al. 72 (dabar Laisvės al. 98). Iš leidinių užsienio kalbomis knygyne vyravo knygos rusų kalba, atsivežtos iš Sovietų Rusijos. D. Gutmano knygyno ryšiai su Sovietų Rusija bei prekyba teisinės literatūra nulėmė ir jo leidybos asortimentą. Viena pirmųjų D. Gutmano išleistų knygų buvo V. L. Isačenko civilinio proceso įstatymo pirmos knygos komentarai rusų kalba „Mirovoj sud“. Knygynas išleido rusų kalbos vadovėlių, knygelę vokiečių kalbai pramokti „Lietuvis Vokietijoj“, nemažai teisinės literatūros – „Baudžiamojo proceso įstatymas“, 1930; „Baudžiamasis statutas“, 1934; „Civilinės teisenos įstatymas“, 1938; „Praktiškas vadovėlis įvairių bylų raštams rašyti“, 1933; „Įstatymai skolininkų padėčiai palengvinti“, 1936 ; Vilhelmo Burkevičiaus „Globa ir jos organai civilinėje srityje“, 1932. Vienas įdomesnių knygyno leidinių: iš rusų kalbos verstas B. N. Orlovo ir M. Z. Špako vadovas moterims „Motina ir vaikas“, 1938. Vieną skyrių knygoje apie motinos ir vaiko globą Lietuvoje parašė vaikų ligų specialistė, daktarė Aldona Čarneckaitė – Birutavičienė, prižiūrėjusi ir leidinio vertimą.
Knygynas „Literatūra“
Kooperatinis knygynas „Literatūra“ veikė 1921–1940 m. Iš pradžių jis įsikūrė Laisvės al. 68 (dabar Laisvės al. 92). Įdomi detalė, kad šiame pastate knygyną „Literatūra“ pakeitė Ziselio Kaganskio knygynas, vienintelis kai kurių populiarių užsienio laikraščių ir žurnalų („Rul“, „Die Dame“, „Suzanne“, „La vraie mode“ ir kitų) atstovas Lietuvoje, taip pat prekiavęs įvairiais siuvinėjimo, siuvimo, rankdarbių, mezgimo albumais. Knygynas „Literatūra“ nuo 1922 m. buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą, ilgesnį laiką veikė adresu Laisvės al. 50 (dabar Laisvės al. 74), o nuo 1936 m. persikėlė į Laisvės al. 80 (vietoj „Dirvos“ knygyno, pastatas neišlikęs). Knygyno „Literatūra“ savininkais buvo Leiba (Levas) Boleslavskis ir administracija, po to vienas Leiba Boleslavskis. Prie knygyno steigėjų taip pat buvo įrašyti rašytojas Vincas Krėvė Mickevičius, komercijos mokyklos mokytojas Arvydas Mykolas Banevičius bei pirklys Moisiejus Lvovičius1. Knygynas buvo papuolęs į nemalonią situaciją, kai jo savininkui Leibai Boleslavskiui buvo iškelta kriminalinė byla dėl kombinacijų su vekseliais (1933 m.). Po to knygyno turtas buvo parduodamas iš varžytinių (1934–1936 m.), ir jį įsigijo Bronius Jankevičius, turėjęs savo knygyną Kaune, Gėlių ratas 21. 1937 m. knygyną nupirko Povilas Zavadskis ir išlaikė jį iki 1940 m. vasario. „Literatūra“ iš pradžių turėjo gana platų asortimentą, bet ilgainiui ėmė prekiauti daugiausiai leidiniais iš Sovietų Sąjungos, kuriuos gaudavo betarpiškai. „Literatūra“ leido knygų, kuriomis prekiavo, katalogus. 1930 m. knygynas „Literatūra“ išspausdino K. Jablonskio sudarytą „Baudžiamąjį statutą“ (du leidimai), taip pat įstatymų išaiškinimo knygelę „Vekselių įstatai“ (1931) ir Gerhardo Hauptmanno romaną apie jauno kunigo meilę „Soanos eretikas“ (1937). Leidybos planus iki šio populiaraus romano pasirodymo sumaišė minėta knygyno savininko byla.
Knygynas „Mokslas“
Kitas garsus Sovietų Rusijoje leidžiamų knygų ir antikvarinių leidinių prekiautojas buvo knygynas „Mokslas“, vadovaujamas bibliofilo Zacharijos Margolino. Knygynas iš pradžių veikė Laisvės al. 26 (dabar Laisvės al. 40), po to 1935–1940 m. Laisvės al. 46 (dabar Laisvės al. 70). Leidybinė knygyno veikla buvo nežymi. Išleido Sovietų Sąjungos periodikos katalogus (1938 ir 1939 m.) bei knygyno rengtų grafikos darbų parodų du katalogus. Knygynas pasižymėjo kultūrine veikla: jame buvo surengtos Mečislovo Bulakos, estų, ukrainiečių, žydų grafikos parodos. „Mokslo“ vitrinoje atsispindėjo šalies kultūros įvykiai. Knygyno savininkas Zacharija Margolinas skatino domėjimąsi tiek Sovietų knyga, tiek lituanistika. Šiais laikais tai atrodo sunkiai suderinama.
Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Mokytojų knygynas ir „Šviesa“
Lituanistikos propagavimu per leidybinę veiklą ir prekiaujamų knygų asortimentą taip pat užsiėmė visuomeninis Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Mokytojų knygynas ir „Šviesa“. Mokytojų knygynas leido pedagoginę ir grožinę literatūrą. Jo išleistoje „Rinktinių raštų“ serijoje buvo tiek užsienio literatūros klasika, tiek lietuvių autorių kūriniai. Įdomi detalė: 1938 m. Mokytojų knygyno išleisto Romaino Rollando romano „Petras ir Liucija“ buvo atspausdinta du skirtingi viršeliai: su įprasta „Rinktinių raštų“ emblema ir kitas su iliustracija iš knygos. Mokytojų knygynas taip pat išleido knygelių vaikams: Antano Busilo eiliuotą pasakų knygelę „Karalaitis Jonas Kvailutis“ bei to paties A. Busilo verstas A. Puškino eiliuotas pasakas. Mokytojų knygynas glaudžiai bendradarbiavo su žurnalu „Mokykla ir gyvenimas“. Panašiu pavadinimu veikęs mokytojų knygynas „Šviesa“ (nepainioti su „Šviesos“ knygynu Šančiuose) taip pat leido vadovėlius, grožinę literatūrą vaikams ir suaugusiems. Mokytojų knygyną „Šviesa“ atidarė ir išlaikė Lietuvos mokytojų pedagoginė draugija „Naujoji mokykla“, leidusi žurnalą „Mokykla ir visuomenė“. Mokytojų „Šviesa“ iš pradžių veikė Laisvės al. 66 (dabar Laisvės al. 90), po to persikėlė į S. Daukanto g. 6b (dabar S. Daukanto g. 16). Šiame knygyne buvo pigiai pardavinėjami tiek savo, tiek kitų išleisti vadovėliai, raštinės reikmenys.
Knygynas „Pasaulis“
Keletą knygų yra išleidęs ir privatus Faivušo Šmidto knygynas „Pasaulis“, veikęs 1937–1940 m. Lukšio g. 18 (pastatas neišlikęs). Prie knygyno veikė antikvariatas ir gaidų skyrius. Knygyne „Pasaulis“ buvo išleista technikos mėgėjų bibliotekos knygelių iš serijos „Daryk pats“: Ed. Šviedrio „Vėjo varikliai“ (1938) ir „Elektra kaimui“ (1939). Leidybos planai tikriausiai buvo didesni, bet dėl blogos finansinės būklės knygynas 1940 m. pradžioje likvidavosi.
„Pavasario“ knygynas
Privataus ir visuomeninio knygyno derinys buvo „Pavasario“ sąjungos ir Petronėlės Vilkaitės – Vaičkienės knygynas, veikęs iš pradžių Rotušės a. 3 (dabar Rotušės a. 27), 1940 m. persikėlęs į Laisvės al. 18 (dabar Laisvės al. 32). Tai visų pirma religinės literatūros knygynas, prekiavęs ir paveikslais, atvirukais, turėjęs auksavimo, sidabravimo, nikeliavimo skyrius bei bažnytinių rūbų siuvyklą, kurioje buvo siuvamos ir bažnytinės bei organizacijų vėliavos. Knygynas netgi buvo tarpininku bažnytiniams varpams tiekti. Reklamavosi, kad knygas, paveikslus, atvirukus pardavinėja pigiau, negu kiti, nes įsigyja be tarpininkų2. „Pavasario“ knygynas taip pat nemažai išleido knygų. Tai, aišku, daugiausiai religinė literatūra. 1935 m. pasirodė jo leistas „Praktiškas etiketo vadovas“, kurį parengė Viktoras Kamantauskas, 1936 m. pedagoginio turinio Jono Bičiūno knygelė „Kieno teisė ir pareiga auklėti“ , 1938 m. didaktinė to paties Jono Bičiūno knygelė „Jaunime, į šviesią ateitį“. „Pavasario“ knygynas taip pat išleido „Gražaus elgimosi pagrindus mokyklinei jaunuomenei“ (1937) bei Jolas Gereli knygą „Išsilavinusi mergaitė“ (1939), viršelis dail. J. Kasčio.
Pribačio knygynas
Vienas pagrindinių literatūros vokiečių kalba platintojų (kartu su Vokiečių knygynu) buvo Pribačio knygynas. Šis knygynas prekiavo ne tik knygomis užsienio kalbomis, bet ir lietuviškais leidinias, mokslo reikmenimis. Jis veikė 1919–1936 m. Iš pradžių buvo įsikūręs Laisvės al. 78 (pastatas neišlikęs), po to Laisvės al. 48 (dabar Laisvės al. 72). Knygyno Kaune savininkas nuo 1926 m. buvo Maksas Holcmanas, o visos firmos, kurios filialu buvo knygynas, faktiškas savininkas buvo Hansas Pribačis (1926–1940) . 1938 m. išleistas knygyno katalogas liudija, jog jame buvo prekiauta kariškomis knygomis bei žurnalais iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Šiame kataloge apie 700 knygų artilerijos, aviacijos, jūrininkystės, kavalerijos, pėstininkų, cheminio karo ir priešlėktuvinės apsaugos, ryšių, sanitarijos, šarvuočių, šaudymo taktikos, ugniagesybos tematika, statutų, žodynų bei 35 vokiečių, austrų, šveicarų žurnalų sąrašas. Knygynas taip pat išleido anglų, prancūzų, vokiečių bei lietuvių kalbos vadovėlių, kelias istorijos knygas prancūzų, vokiečių ir lietuvių kalbomis, „Lietuvių poezijos antologiją“ vokiečių kalba ir kt. Knygynas palaikė ryšius su jų išleistų vadovėlių autoriais: šveicaru Gotlibu Študeru, Elzaso vokiečiu Raimondu Šmitleinu ir anglu Martinu Lingsu. Paminėtini Pribačio knygyno išleisti grafo Alfredo Kayserlingo atsiminimai (1937), R. Šmitleino Napoleono laikų istorijos knygelės lietuvių ir prancūzų kalbomis (1937), Cezario „Galų karų aprašymai“ (1940), Viktoro Zinghauso knyga vokiečių kalba, supažindinanti su Baltijos šalių svarbiais asmenimis, iliustruota pieštais portretais ir nuotraukomis (1938), Nikolajaus Vorobjovo knyga apie Čiurlionį (vokiečių kalba, 1936), pora knygelių vaikams, išleistų 1928 m. lietuvių kalba. Didžiausias konkurentas Pribačio knygynui buvo Vokiečių knygynas, taip pat prekiavęs literatūra vokiečių kalba. Pastarasis leidyba neužsiėmė ir tai buvo nemažas Pribačio knygyno privalumas konkurencinėje kovoje.
Ptašeko knygynas
Vienas populiariausių privačių knygynų Kaune buvo Abromo Ptašeko, vėliau Abromo ir Nechos Ptašekų, po to Samuilo (Nechos sūnaus) ir Nechos Ptašekų knygynas, buvęs Prezidento g. 6 (dabar Vilniaus g. 35, namas besiribojantis su istorine Prezidentūra). Tai pačiai giminei priklausė ir privatus Oizerio Ptašeko knygynas (po savininko mirties – Fredel Ptašekienės) Laisvės al., šis knygynas leidybinė veiklos neplėtojo. Tuo tarpu A. Ptašeko knygynas tarpukaryje išleido nemažai įvairios tematikos bei žanrų knygų – geografijos pažintinių, lietuvių, rusų, vokiečių kalbų vadovėlių, skaitymų pradžios mokykloms, buhalterijos, istorijos literatūrą, mokslo populiarinimo bei grožines knygas vaikams ir suaugusiems. Taip pat išleido etiketo knygelę „Mokėjimas gražiai elgtis“ (1931, vertimas iš rusų kalbos), kulinarijos knygą „Vegetariškoji virtuvė“ (1936) bei Stasės Naruševičiūtės–Burbienės stalo serviravimo vadovą „Gražus stalo paruošimas“ (1933). Įdomu, kad šio leidinio autorė, tuo metu VDU studentė bei žemaičių studenčių korporacijos „Filiae Samogitae“ vicepirmininkė, leidinyje paslaptingai pasirašė Naruš–Burbiene. Paslaptingas ir pats knygelės pasirodymas būtent tuo laiku, kai supratimas apie etiketą prie stalo, estetišką valgymo aplinką bei stalo serviravimą Lietuvoje dar tik formavosi. Ši knyga buvo pirmas stalo serviravimo tematikos leidinys Lietuvoje, nelabai įprasti mūsų aplinkai ir jos iliustracijoms panaudoti Rozenthalio firmos porceliano indai. A. Ptašeko knygynas prekiavo labai įvairaus asortimento knygomis, tiek lietuvių, tiek užsienio kalbomis. Tiesa, tam tikra knygyno specializacija jautėsi: daugiau leidinių buvo žemės ūkio, pedagogikos (tarp jų vadovėliai), geografijos, užsienio kalbų mokymosi. Įdomu, kad A. Ptašeko knygyne buvo išleista ir keletas žaidimų, pvz., 1926 m. Velykų laikui turiningai praleisti galima buvo įsigyti tris žaidimus lietuvių kalba įdomiais pavadinimais: „Stenkis aukštyn“, „Nepyk, žmogau“ ir „Kelionė į Šiaurės ašigalį“. Be to, knygynas beveik veltui platino „Pasaulinės literatūros serijos“ knygas (reikėjo susimokėti tik už pašto išlaidas po 2 litus už vienetą). Tokiu būdu buvo platinami Jacko Londono, Romeno Rollando, Blasco Ibanezo, V. Hugo, A. Duma, K. Hamsuno ir kitų kūriniai.
Julijos Stauskaitės knygynas
1919 m. įsteigtas Julijos Stauskaitės knygynas, lyginant su „Spaudos fondu“, turėjo gerokai mažesnes prekybos apimtis, bet taip pat buvo svarbus lietuviškos knygos kultūros propaguotojas. Knygynas taip pat pasižymėjo atvirukų leidyboje. Taip pat išleido J. I. Kraševskio „Vitolio raudą“, iš lenkų kalbos verstą Fausto Kiršos (1924) bei J. Tumo „Lietuvių literatūros paskaitos: draudžiamasis laikotarpis“ (1924). Julijos Stauskaitės knygynas veikė pastate dabartinio centrinio pašto vietoje. Statant centrinį paštą, 1929 m. persikėlė į Laisvės al. 20 (dabar Laisvės al. 34).
Knygynas „Stella“
Juliaus Urniežiaus privatus lenkų knygynas „Stella“, įsteigtas 1930 m., prekiavo knygomis iš Lenkijos, taip pat išleido iš lenkų kalbos išverstą Irenos Zarzyckos meilės romaną „Laukinukė“ (1934) bei A.Gedžiūtės–Grufienės parengtas kulinarijos knygas „Saldūs šalti valgiai“ ir „Salotos ir vinegretai“ (1934). Knygynas „Stella“ iš pradžių buvo Kęstučio g. 29 (dabar Kęstučio g. 53), po to Laisvės al. 32 (dabar Laisvės al. 46, buvęs „Forum“ kino teatro savininko Stasio Pociaus namas). 1933 m. prieš knygyną „Stella“ Kaune buvo įvykdytas antilenkiškas chuliganiškas išpuolis. Jį įvykdę studentai mėtė į gatvę knygas, laužė lentynas.3 1936 m. knygynas „Stella“ perėjo lenkų draugijos nuosavybėn, savininku išliekant Juliui Urniežiui. 1940 m. knygynas „Stella“ nutraukė savo veiklą.
Knygynas „Studija“
Anelės Mickevičiūtės privatus knygynas „Studija“ buvo įsikūręs Maironio g. 6 a (dabar Maironio g. 18) ir veikė 1938–1940 m. Pasižymėjo įdomių ir naudingų knygų leidyba. Knygynas „Studija“ leido grožinės literatūros vaikams vertimus iš rusų bei vokiečių kalbų (deja, leidiniai nepasižymėjo iliustratyvumu). Taip pat išleido V. J. Kryžanovskajos romaną „Karalienė Chatasu“, „Moters kalendorius“ (1937 ir 1939 metams), lietuvių autorių knygas: Prano Enskaičio romaną „Plazdanti širdis“ (1940) ir Vlado Baleišio Lado Alnionio slapyvardžiu romaną „Violeta chrizantemose“ (1939). Bet labiausiai knygyną išgarsino jo išleista Herbert John knyga „Moderniniai šokiai“ (1940) bei „Moderniosios virėjos“ serija: „Mėsos valgiai“, „Žuvų valgiai“, „Saldieji valgiai“ (1940). 1940 m. taip pat išleido „Melchioro Putelės kalendorių 1940 m.“.
