Tarpukario Kauno fotografų veiklos fragmentai

Paskelbtas Teminės leidinių
Skaityti 3697 kartai

Parodoje „Tarpukario Kauno fotografų veiklos fragmentai“ pateikiamos įdomesnės nuotraukos, reklamos bei informacija iš periodinės spaudos apie 1918–1940 m. Kaune veikusias fotografijos įmones bei čia dirbusius fotografus. Nuotraukų, iliustruojančių spaudos fotografų darbą, yra nedaug. Parodoje daugiau akcentuota paveldosauginė fotografija, užfiksuoti architektūros paveldo objektai, įdomūs Laikinosios sostinės gyvenimo rakursai. Kauno 1918 – 1940 m. fotografijos raidoje nėra aiškios takoskyros tarp fotografų mėgėjų ir profesionalų, komercinės ir meninės fotografijos, pavienių fotografų ir fotografijos įstaigų, miestovaizdžio ir portretinės fotografijos, todėl bandyta pateikti Kauno vaizdų įvairovę, neskirstant fotografijos pagal žanrus. Fotografija kaip verslo objektas suformavo savitus ir kūrybingus fotomenininkus, kurie kartu su pavieniais įvairių sričių fotografijos entuziastais kūrė Kauno gyvenimo metraštį. Iš fotoateljė ir asmeninių albumų į spaudą patekusios bei specialiai jai sukurtos fotografijos užfiksavo ne tik Laikinosios sostinės aktualijas, bet ir ateinančioms kartoms reikšmingą paveldosauginę informaciją, taip pat liudijo fotografų meninį lygį, jų profesionalumą, poligrafinę spaudos kokybę.

Iš fotografų ir fotografijos įstaigų gausos pasirinkti įdomesni fragmentai, kurie neatspindi visumos, bet yra reikšmingi. Nesistengta apžvelgti visas fotografijos įstaigas, kai kas, galbūt, pasiges net kai kurių žinomų fotomeninkų, kurių nuotraukos puošė asmenines kolekcijas, bet nepateko į spaudą.


Laikinosios sostinės gyvenimo metraštį kūrė fotografai


Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Kaune dirbo tik keli fotografai – Adomas Kliučinskas, Boleslovas Savsenavičius (dar vadintas Baliu Sausenavičiumi) ir kiti. 1918 m. Kaune pradėjo dirbti ir Šimonas Bajeras – ne tik fotografas, bet ir fotokorespondentas, vienas to meto Lietuvos fotografų bendros veiklos iniciatorių ir organizatorių. Pirmieji tarpukario fotografai XX a. pradžioje buvo portretistai, tačiau Š. Bajeras dirbo kūrybiškai: savo klientų portretines nuotraukas jiems pageidaujant darė gamtoje, išvykose, namuose, darbovietėse. Jis buvo plataus profilio fotografas, kūrė ne tik standartinius portretus, bet ir didelio formato progines vinjetes, fotografavo teatrą bei ieškojo naujų verslo galimybių.


Dėl konkurencijos ateljė siekė įsimenančios reklamos, todėl savo dirbtuves vadino skambiais vardais: „Modern“, „Progress“, „Rembrandt“, „Splendid Foto“, „Viskas fotografijai“, „Zinaida“ ir pan. Itin prestižinė buvo ateljė „Zinaida“ (pavadinta jos savininkės Zinaidos Bliumentalienės vardu), kurią pamėgo tarpukario įžymybės. Yra žinoma, kad  čia fotografavosi netgi prezidentas Antanas Smetona, vėliau labiau pamėgęs Janinos Tallat-Kelpšienės fotoateljė. Karlo Baulo studijoje įsiamžino F. Šaliapinas, K. Petrauskas, J. A. Herbačiauskas ir kiti žymūs žmonės, „Modern“ fotografijoje – menotyrininkė Halina Kairiūkštytė-Jacynienė, aktorė T. Vaičiūnienė, proginius portretus ir vinjetes užsakydavo studentai, dėstytojai bei teatralai. [5, p. 65; 4, p. 56]. Mejeris Smečechauskas ir Karlas Baulas garsėjo ir kaip spaudos balių „Metropolyje“, „Trijų Milžinų“ restorane fotografai, K. Baulas vienas iš nedaugelio įamžino garsiojo „Versalio“ aplinką bei ten grojusius orkestrus.


Fotografiją plėtojo ateljė dirbantys profesionalai


Kaune vienas žinomiausių profesionalių fotografų buvo ir Juozas Barisas, kuris dirbo „Krivulės“ dirbtuvėje. Fotografas Kazys Laucius buvo ne tik fotografas, bet ir publicistas, knygos „Fotografuoti gali kiekvienas“ (1933, 1938) autorius. Vienas iš savarankiškai dirbančių Kauno fotografų buvo Jokūbas Skrinska, kuris 1930 m. į laikinąją sostinę atvyko iš Prienų. Jis leido nedidelius gerai atliktų nuotraukų albumėlius, važinėdamas po Lietuvą nuolat fotografavo. Kauno aeroklubas, žuvus Dariui ir Girėnui, pavedė J. Skrinskai gaminti ir platinti Atlanto nugalėtojų nuotraukas. Šis fotografas laikomas modernistu, kurio darbuose žvilgsnis į tarpukario Kauną buvo toliaregiškas – juose atsispindėjo miesto architektūrinis paveldas ir jo plėtra. Be to, J. Skrinska pasižymėjo puikiu skoniu fotografuodamas pro langus ar nuo tolimų, plataus regos lauko apžvalgos aikštelių.


Valstybės teatro fotografės statusą turėjo Janina Tallat-Kelpšienė, dirbusi savo studijoje Laisvės alėjoje. Ši ateljė garsėjo kaip patikima įmonė, todėl 1928 m. laimėjo konkursą prezidento A. Smetonos portretui gaminti. Fotografės dukra Boleslava Tallat-Kelpšaitė ypač domėjosi fotografija ir 1928 m. išvyko studijuoti meninės fotografijos. Grįžusi po studijų, ji perėmė ateljė ir įgytas žinias taikė kurdama unikalius portretus, meniškus fotografijos etiudus. [5, p. 65-66] Janinos Tallat-Kelpšienės puikios kokybės fotografijos taip pat sudėtos į VII Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos albumą, yra išlikusios jos darytos poetės S. Nėries, aktorės A. Vainiūnaitės, rašytojo, publicisto J. A. Herbačiausko, dailininko, skulptoriaus P. Rimšos ir daugelio kitų menininkų fotografijos.


Kadangi trūko profesionalių fotografų, nuo karo atsigaunančioje valstybėje fotografija buvo plėtojama daugiausia tik kai kurių entuziastų inteligentų, pavyzdžiui, Petro Babicko, Stepono Kolupailos, Povilo Karpavičiaus, pasižymėjusių visų pirma savo spaudos fotografijomis. 1937 m. Kauno fotografai S. Kolupaila ir P. Karpavičius pirmieji Lietuvoje ėmėsi sudėtingos fotografinės technikos ir pradėjo naudoti spalvotą skaidrę. Tais pačiais metais kauniečiai P. Babickas ir S. Kolupaila iš Paryžiaus technikos ir meno parodos atsivežė aukso medalius. 1938 m. Lietuvos fotografai mėgėjai Kauno Karininkų Ramovėje surengė tarptautinę parodą, kurioje dalyvavo Europos, Amerikos ir Lietuvos fotografai. 1940 m. grąžinus Vilnių Lietuvai, šiame mieste buvo surengta kauniečių fotografų paroda, vėliau apkeliavusi visą Lietuvą. [6, p. 5]


Fotografijos ir spaudos ryšiai


Tarpukario Kaune sustiprėjo fotografijos ir spaudos ryšiai. Profesionalūs fotografai bendradarbiavo su periodiniais leidiniais. Pirmasis Lietuvoje gausiai tarpukario fotografų padarytomis nuotraukomis iliustruotas žurnalas buvo „Krivulė“ – estetinės krypties literatūros ir meno leidinys, leistas Kaune 1923–1925 m.


1923 m. daugelis dienraščių visiškai nespausdino nuotraukų, o liepos mėnesį išėjęs pirmas „Krivulės“ numeris jų pateikė net 29. V. Juodakis knygoje „Lietuvos fotografijos istorija 1854–1940“ (1996) sako, kad „Krivulėje“ fotografija iš karto tapo lygiaverte tekstui žurnalistine informacija. Žirgų lenktynės ir Lietuvos žemės ūkio bei technikos paroda, latvių mokytojų viešnagė Lietuvoje ir muziejų salės, sportas, menininkai, politikai – visa tai iliustracijos, pateiktos skaitytojams. Spauda mėgino pateikti net savotišką iš nuotraukų sudarytą fotoreportažą – pateikti kelias nuotraukas apie vieną įvykį ar ta pačia tema. Pavyzdžiui, „Krivulės“ 1923 m. pirmame numeryje matome vyresniųjų skautų stovyklos miške prie Karmėlavos akimirkas, vėlesniuose numeriuose daug užsienio diplomatų vizitų bei įvairių oficialių renginių nuotraukų.  


Vėliau pasirodė „Iliustruotoji Lietuva“ bei „Naujas žodis“, galiausiai – „Naujoji Romuva“. Pasak V. Juodakio, „Naujoji Romuva“ fotoreportažams skirdavo ištisus puslapius. Pavyzdžiui, S. Kolupaila kaip fotoreportažą nuotraukose užfiksavo potvynį Kaune. Nuosekliai A. Žibo fotoreportaže „Naujame žodyje“ pateiktos kariuomenės parado per Nepriklausomybės minėjimo šventę akimirkos. Apskritai „Naujas žodis“ buvo trečias žurnalas, kuris spausdino daugiausia nuotraukų. Pateikdavo jų ir Š. Bajeras, M. Pranckūnas, skelbęsis skambiu firmos „Foto-Press“ vardu. Žurnale stengtasi plačiai ir įvairiai atspindėti Lietuvos gyvenimą. „Naujo žodžio“ redakcija Kaune (1926–1933 m.) buvo daugelio naujovių iniciatorė – čia fotoreportažas susiformavo kaip savarankiškas žanras.


Kaune 1926–1928 m. leistoje „Iliustruotoje Lietuvoje“ nuotraukų paskirtis taip pat buvo pranešti bei parodyti. Be to, šiame žurnale buvo dažniau nurodomos nuotraukų autorių pavardės. Aktyviausiai su spauda bendradarbiavo fotografai Pranas Būdvytis (kariuomenės temos), Mejeris Smečechauskas (posėdžiai, priėmimai, Vyriausybės darbas), Steponas Kolupaila, Balys Buračas, Jokūbas Skrinska (gamta, etnografija), Kazys Pakštas, Janina Tallat-Kelpšienė.


Tarpukario fotografija – pomėgis ir amatas, kuris tapo meno šaka


Fotografijos amatininkai trečiajame dešimtmetyje ieškojo palankesnių galimybių savo veiklai. Todėl 1926 m. keletas žymių Kauno fotografų įsteigė Lietuvos fotografų profesionalų draugiją. Draugijos steigėjai buvo J. Zenkevičius, Š. Bajeras, G. Vinokuras, B. Abramavičius, M. Aronas, I. Besarabijas ir A. Šumauskas. Draugijos būstinė įsikūrė Š. Bajero dirbtuvėse Laisvės alėjoje. P. Babicko, A. Varno, M. Audėjo, K. Lauciaus ir J. Valentukonio pastangomis 1932 m. gruodžio 27 d. įkurta Lietuvos fotomėgėjų sąjunga rengė parodas, leido periodiką, savo veikla pagerino fotografijos mėgėjų darbų lygį. [5, p. 68]  Apie fotografiją kaip apie meno šaką imta kalbėti tik po 1932 m. pabaigoje surengtos P. Babicko fotografijos parodos. Vienas žymiausių meninės fotografijos atstovų tarpukario Kaune buvo Vytautas Augustinas (1912-1999). Šiais laikais išleistas jo fotografijų albumas „Fotografavau Lietuvą...“ (Vilnius, 2017), kuriame apžvelgti ir V. Augustino gyvenimo bei kūrybos svarbiausi momentai.


Tarpukariu fotografija įsitvirtino ne tik periodinėje spaudoje, bet ir knygų, albumų ir atvirukų  leidyboje. Tam buvo naudojamos tik pačios geriausios fotografijos: daugiausia su Lietuvos miestų ir miestelių vaizdais, gamtovaizdžiais, o vėliau – ir žymesnių aktorių bei atlikėjų portretais. Pradėta leisti daug ir įvairių proginių albumų. Nuotraukose atsispindi tarpukario Lietuvos paveikslas, gamtos, miestų ir miestelių kraštovaizdis, visuomeninis gyvenimas. Lietuvos fotografija tarpukariu peržengė amato rėmus, buvo organizuojami įvairių žurnalų, Foto mėgėjų sąjungos foto konkursai, jų nugalėtojų nuotraukos spausdinamos periodiniuose leidiniuose, rengiamos foto parodos, bandyta leisti žurnalus tiek fotografijos mėgėjams, tiek pretenduojantiems į meninę fotografiją („Foto mėgėjas“ (1933-1934), „Galerija“ (1937-1938), fotografijos skyrius žurnale „Žemėtvarka ir melioracija“).  Nors tarpukario spaudos fotografijoje vyravo ne itin kokybiška dokumentinė raiška, iš profesionalų ateljė bei fotografų mėgėjų rankų į spaudą pateko ir geros raiškos nuotraukos, kuriose užfiksuotos ne tik to meto aktualijos, bet ir išliekamąją istorinę vertę turinti informacija.


Literatūra
1.    Bruneizerytė, V. Moterys teatre: teatro fotografija tarpukario Kaune. Acta Academiae Artium Vilnensis / 85, 2017: http://leidykla.vda.lt/Files/file/Acta_85/06_V_Bruneizeryte_99_113p_Acta_8.pdf [žiūrėta 2018-11-05].
2.    Etnografinė ir foto paroda V. D. Kultūros muziejuje, Kaune – 1938.
3.    Lietuvos fotografijos istorija 1854–1940/ V. Juodakis. - Vilnius, 1996.
4.    Kaminskas, M. Kauno komercinė fotografija 1918–1940: http://www.paneveziomuziejus.lt/files/krasto_istorija/Kaminskas_Kauno_komercin_fotografija_1918_1940.pdf [žiūrėta 2018-11-05].
5.    Kaunas: istorija fotografijose. - Kaunas, 2014.
6.    Fotografuoti gali kiekvienas / K. Laucius. - Kaunas, 1933.
7.    Fotografuoti gali kiekvienas / K. Laucius. - Kaunas, 1938.
8.    Tarpukario Lietuva: fotografijos centrais tapo Vilnius, Kaunas ir Šiauliai: https://naujienos.alfa.lt/leidinys/iq/tarpukario-lietuvos-istorija-fotografijos-archyvuose/ [žiūrėta 2018-11-07].
9.    Iliustruotoji Lietuva. - 1926-1928.
10.  Krivulė / red. Kazys Puida. - 1923-1925.
11.  Naujas žodis / red. J. Paleckis. – 1925-1933.
12.  Naujoji Romuva / red.-leid. J. Keliuotis. – 1931-1940.

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Redagavo Svetlana Izajeva
Maketavo Monika Skeltytė
Skaitmenino vaizdus Živilė Jonikaitė

Atnaujinta 2021-08-06 16:15

Daugiausiai skaityta