„Laisvės kovos pėdsakais: partizanų periodinė spauda“

Paskelbtas Teminės leidinių
Skaityti 331 kartai

Virtuali paroda „Laisvės kovos pėdsakais: partizanų periodinė spauda“ skiriama Jono Žemaičio-Vytauto metams paminėti. Joje supažindinama su Lietuvos kovotojų už laisvę – partizanų – pogrindžio spauda: eksponuojami 1944–1953 m. laikotarpio laikraštėliai, aptariamos jų leidimo ištakos, tikslai, spausdinimo ypatumai, sklaida ir sunkumai, su kuriais susidūrė leidėjai.


Pogrindinė periodinė spauda – tai  tokie leidiniai, kurie buvo leidžiami slaptai. Jie buvo politinio, idėjinio pobūdžio. Kartu tai nelegalūs leidiniai, nes leisti be okupacinės valdžios kontrolės. Sovietmečiu tokios periodinės spaudos rinkti neturėjo teisės nei bibliotekos, nei muziejai, nei juo labiau privatūs asmenys – už jų laikymą grėsė didelės bausmės. Partizanų pogrindžio spaudą paskubomis pradėta rinkti tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tačiau iki to laikotarpio nemažai leidinių pavadinimų neišliko, o išlikusiųjų dažnai trūksta daugelio numerių. Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugomas gana kuklus partizanų laikraštėlių originalų skaičius, todėl rengiant parodą bendradarbiauta su kauniečiu kolekcininku Domu Akstinu, taip pat pasitelkti skaitmeninto kultūros paveldo archyvai.


Lietuvos gyventojai vylėsi, kad po Antrojo pasaulinio karo bus atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Deja, dar karui nesibaigus, 1944 m. Sovietų sąjunga antrą kartą okupavo Lietuvą. Tūkstančiai Lietuvos patriotų stojo į kovą su okupantais. Šis pasipriešinimas truko nuo 1944 m. iki 1953 m. Pirmaisiais partizaninio judėjimo metais miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų, vadovaujamų buvusių karininkų, šaulių, mokytojų. Ginkluotos kovos kelias dažniausiai buvo pasirenkamas sąmoningai, siekiant išvaduoti Lietuvą nuo okupantų, tačiau kartais pasitraukiant į mišką buvo stengiamasi išvengti galimų represijų, tremties ar tarnybos okupantų kariuomenėje. Pradžioje partizanų sąjūdžio dalyviai jungėsi į stambesnius junginius, vėliau – į apygardas. Po truputį formavosi struktūra, besiremianti kariniu teritoriniu principu. Visoje Lietuvoje iki 1948 m. susiformavo trys sritys, kurių kiekvieną sudarė apygardos, pastarąsias – rinktinės, kuopos, būriai. Partizanai kūrė karinius norminius dokumentus, kuriais buvo siekiama palaikyti drausmę ir išvengti savivaliavimo. Taip pat buvo numatytos karinės uniformos bei atitinkami atpažinimo ženklai. Stojantieji į laisvės kovotojų gretas turėjo duoti priesaiką.  


1949 m. vasarį Minaičių kaime (Radviliškio raj.) vykusiame Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo įkurta vyriausioji partizanų vadovybė – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumas. Jo pirmininku išrinktas J. Žemaitis-Vytautas. 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos posėdyje priimta Deklaracija, kuri kartu su kitais suvažiavimo metu parengtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Deklaracija – dokumentas, šiuo metu pripažintas Lietuvos teisinės sistemos dalimi, sujungė 1918-ųjų ir 1990-ųjų Lietuvą.


Lietuvos partizanai okupantui priešinosi ne tik ginklu, bet ir spausdintu žodžiu. Jau pačioje ginkluoto pasipriešinimo pradžioje suvoktas laisvos spaudos, kaip nepamainomo kovos už laisvę įrankio, poreikis – visų partizanų apygardų štabų pirmųjų posėdžių protokoluose laikraščio leidyba buvo žymima kaip vienas aktualiausių uždavinių. Ypač didelę reikšmę spauda įgijo 1949 m., susikūrus LLKS. Prezidiume buvo įkurta Visuomeninė dalis, kuriai iki 1953 m. vadovavęs Juozas Šibaila-Diedukas ne tik formavo idėjas, tačiau atliko ir praktinį darbą: buvo leidžiamas oficiozas „Prie rymančio rūpintojėlio“, skirtas platinti tarp eilinių partizanų; „L. biuletenis“, skirtas vadovybei; poezijos ir prozos rinkiniai, atsišaukimai. 1953 m., išsekus pasipriešinimo jėgoms, nebeliko ir spaudos.  Visgi esama išimčių – iki 1957 m. Prisikėlimo apygardoje dar buvo leidžiamas laikraštėlis „Partizanų šūvių aidas“.


Okupantui įvairiomis informacijos priemonėms skleidžiant propagandą ir melą, vienu svarbiausių pogrindinės spaudos tikslų buvo visuomenės informavimas apie esamą vidaus ir tarptautinę politinę padėtį. Apie pastarąją informacija dažniausiai buvo renkama radijo imtuvu klausantis užsienio žinių. Pogrindinėje spaudoje taip pat buvo siekiama atskleisti okupacinės valdžios veiksmų brutalumą ir stiprinti išsilaisvinimo kovos dvasią tiek partizanų, tiek ginkluotame pasipriešinime tiesiogiai nedalyvavusių gyventojų gretose. Tautos dvasios palaikymas buvo viena esminių sąlygų partizanams išsilaikyti. Kita vertus, buvo svarbu palikti tikrą laisvės kovos istoriją ateities kartoms.


Partizanų pogrindinė spauda – laikraštėliai – buvo spausdinami sudėtingomis pogrindžio sąlygomis, naudojant tas priemones, kurias pavykdavo gauti: rašomąja mašinėle, šapirografu, rotatoriumi. Nuo 1950 m. laikraštėliai pradėti leisti tipografiniu būdu, pagerinusiu spaudos kokybę, tačiau negausiai, nes įsigyti spaustuvinį šriftą buvo ypač sudėtinga. Nuo to, kokiu būdu leidiniai buvo spausdinami, priklausė ne tik spaudos kokybė, bet ir tiražų dydžiai. Leidyba pogrindyje buvo itin sunkus ir daug pastangų reikalavęs darbas, leidėjai nuolat susidurdavo su įvairiausiomis kliūtimis – dėl prastos dažų kokybės blogai atsispausdavo arba liedavosi raidės, trūkdavo popieriaus arba jis būdavo prastos rūšies. Neretai vietoj spaustuvės dažų buvo naudojamas batų tepalas, kurio taip pat stigo. Dažnai medžiaga spaudai būdavo surenkama ir redaguojama vienoje vietoje, o spausdinama – kitoje. Taip išsklaidžius laikraščio leidybos darbą, pražuvus vienai iš slėptuvių, leidyba nenutrūkdavo. Gyventojus partizanų spauda pasiekdavo per ryšininkus, taip pat ją platino ir pas patikimus ūkininkus besilankę partizanai.


Partizanų naudotas rotatorius. Nuotrauka iš leidinio: Už laisvę ir tėvynę, Vilnius, 2004, p. 182.


Laikraštėlių turinio kokybę lėmė autorių kvalifikacija, tad viena didžiausių pogrindžio spaudos problemų buvo intelektualinių pajėgų trūkumas. Štabuose, kuriuose buvo daugiau humanitarinį išsilavinimą turinčių spaudos rengėjų, straipsniai buvo gilesni, beletristika – įtaigesnė, o poezija – tobulesnė. Tačiau ir skaitytojai buvo įvairūs: dažnas kaimo žmogus nesivargindavo skaityti sudėtingesnio teksto. Spaudos bendradarbių paieškos, jų pritraukimas taip pat buvo nuolatinis rūpestis, kuris darėsi vis aktualesnis negailestingai retėjant kovotojų gretoms. Tokios paieškos ne kartą baigėsi tragiškai. Turbūt žinomiausia yra poeto MGB agento Kosto Kubilinsko istorija – jis, 1948 m. pakviestas bendradarbiauti pogrindžio spaudoje, vėliau sunaikino Dainavos apygardos ir Kazimieraičio rinktinės štabus. Šiandien gana keblus išlieka publikacijų autorystės klausimas – tik nedidelė dalis straipsnių autorių pasirašydavo slapyvardžiais, dauguma jų jokio vardo nenurodydavo. Tačiau leidinių redaktoriai ir didesnė dalis iliustruotojų yra žinomi. 


Nepaisant visų sunkumų, ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo metais Lietuvoje išleista daugiau nei 100 skirtingų pavadinimų laikraštėlių. Įvairiais duomenimis 1944–1952 m. iš sunaikintų partizanų bunkerių paimta virš 500 rašomųjų mašinėlių ir dauginimo aparatų; 1952–1953 m. – virš 55 spaudos dauginimo prietaisų. Žuvo šimtai spaudos leidėjų, suimti tūkstančiai – vien 1947 m. už spaudos leidybą buvo nuteista 640 partizanų, jų ryšininkų, spaudos platintojų.


Parodoje eksponuojami Lietuvos partizanų periodiniai leidiniai (laikraštėliai) iš Senųjų ir retų spaudinių skyriaus fondo, D. Akstino asmeninės kolekcijos, taip pat iš svetainių epaveldas.lt ir europeana.eu archyvų. Parodoje pateikiami pirmieji leidinių puslapiai, kuriuose atsispindi šio sudėtingo laikotarpio aktualijos, laisvės siekio idealai. Pastebėtina, kad daugumos leidinių antraštės puoštos tautiniais simboliais: Gediminaičių stulpų, Laisvės paminklo, ąžuolo lapų ir kitomis iliustracijomis. Parodą papildo įvairiuose leidiniuose publikuotos Lietuvos partizanų nuotraukos. Prasta išlikusių leidinių būklė primena apie nelengvą pogrindžio spaudos kelią. Platinta iš rankų į rankas, tai buvo vienintelė laisvo žodžio spauda okupuotoje šalyje.


Literatūra

Drąsiai stovėsim laisvės sargyboj… : [fotoalbumas / A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus ; sudarytoja Daiva Gadliauskaitė]. Vilnius : Petro ofsetas, 2006.
Ginklams žvangant, mūzos netylėjo. Lietuvos žinios. Prieiga internete: https://www.lzinios.lt/Istorija/lz-archyvas-ginklams-zvangant-muzos-netylejo/42207 [žiūrėta 2019 05 02].
Lietuvos partizanai 1944-1953 m. / Nijolė Gaškaitė, Dalia Kuodytė, Algis Kašėta, Bonifacas Ulevičius ; [redaktorė Dalia Kuodytė] ; Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Istorijos sekcija. Kaunas, 1996.
Lietuvos partizanai, 1944-1986 : [fotoalbumas] / [sudarė Dalius Žygelis ir Rūta Gabrielė Vėliūtė]. Vilnius, 2018.
LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija ir signatarai. Prieiga internete: http://genocid.lt/muziejus/lt/754/a/ [žiūrėta 2019 05 02].
Partizanai apie pasaulį, politiką ir save : 1944-1956 m. partizanų spaudos publikacijos / sudarė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Vilnius, 1998.
Rezistentų pogrindiniai periodiniai leidiniai : okupacijų metai, 1940-1989 : leidinių sąvadas / Albertas Ruzgas. Vilnius, 2010.
Už laisvę ir Tėvynę : [fotoalbumas] / [sudarytojai Dalia Kuodytė, Eugenijus Peikštenis, Dalius Žygelis] ; [teksto autoriai Dalia Kuodytė, Jonas Vaičenonis]. Vilnius, 2004.

Parodą parengė vyresn. bibliografė Rūta Varkalaitė-Pliopienė, vyresn. bibliografė Austėja Krištaponytė, vyr. bibliotekininkė Monika Skeltytė, bibliotekininkė Živilė Jonikaitė, vyresn. bibliografė Gabrielė Gibavičienė

Atnaujinta 2019-05-30 17:14