Iškiliausi laikinosios sostinės kalbininkai

 

Kalba yra valstybės pamatas, o kalbininkai rūpinasi, kad šis pamatas būtų tvirtas ir gerai prižiūrėtas. Ne be reikalo kalbininkas Jonas Jablonskis yra pasakęs: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti.“ Tačiau pastačius gražų valstybės rūmą kuklūs kalbos puoselėtojai dažnai būna pamirštami bei nepakankamai įvertinami, o jų pastangos apginti kalbą nuo svetimybių įtakos kartais panašėja į kovą su vėjo malūnais. Laikinosios sostinės žymiausių kalbininkų pastangos nebuvo beprasmės. Šie kalbininkai, mokslininkai padėjo jaunos Lietuvos valstybės oficialiosios kalbos pamatus, buvo lietuvių kalbos teorijos ir praktikos kūrėjai, savo darbais pelnė net tarptautinį pripažinimą. Nors materialiai jie buvo nepakankamai skatinami, tačiau savo darbu įrodė, kad puikių rezultatų galima pasiekti ir minimaliomis sąlygomis. Minint atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį, pristatome gerai žinomus laikinosios sostinės lietuvių kalbos puoselėtojus bei jų knyginį palikimą Senųjų ir retų spaudinių skyriuje.

KAZIMIERAS BŪGA


Kazimieras Būga (1879–1924) – kalbininkas, baltistas, kalbotyros, leksikologijos ir leksikografijos darbų autorius, žymiausias lietuvių etimologas. Po kalbotyros studijų Sankt Peterburgo universitete (1905–1912) kėlė kvalifikaciją Karaliaučiaus universitete (1914). K. Būga daugiausia dirbo leksikologijos ir leksikografijos srityse, rengė „Lietuvių kalbos žodyną“, tačiau dėl ankstyvos mirties buvo išleisti tik du žodyno sąsiuviniai (pirmas sąs. – 1924 m. ir antras sąsiuvinis 1925 m. – jau po K. Būgos mirties). K. Būgos „Lietuvių kalbos žodynas“ turėjo būti labai išsamus, apimantis akcentologiją, etimologiją, žodžių kilmės tyrinėjimus, tačiau kalbininko darbo tęsėjai dalies duomenų įtraukimo į žodyną atsisakė bei peržiūrėjo beveik visus K. Būgos neliestus maldynus, giesmių knygas, religinius darbus iki pat naujųjų laikų. [1, p. 55] K. Būga taip pat redagavo A. Juškos žodyną, kaupė duomenis lietuvių kalbos etimologijos žodynui bei paskelbė mokslinių darbų šia tema. Mokslininkas išaiškino ir chronologizavo seniausius lietuvių ir kitų baltų kalbų skolinius iš slavų ir germanų kalbų, tyrinėjo lietuvių asmenvardžius ir vietovardžius, padėjo pagrindus lietuvių antroponimikai, nustatė tikrąsias Lietuvos kunigaikščių vardų lytis, sukūrė baltų genčių įsikūrimo prie Baltijos jūros hipotezę, kuri, nors ir nepakankamai pagrįsta, žadino lietuvių tautos savimonę. Parašė istorijos, fonetikos ir morfologijos veikalų, tyrė lietuvių kalbos kirčių ir priegaidžių istoriją, tuo padėdamas pagrindus tolesniems lietuvių kalbos akcentologijos tyrinėjimams, kaupė duomenis apie išnykusias prūsų, kuršių, sėlių, žiemgalių ir kitas baltų kalbas. Tobulino bendrinę lietuvių kalbą, normino jos vartoseną ir rašybą.


Kalbininkas P. Skardžius apie K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ rengimą rašė: „Kol K. Būga buvo gyvas, daugelis iš mūsų mažai tekreipė dėmesio į jo darbštumą, į tai, ką jis vienas galėdavo padaryti. Bet kai jis numirė, tuojau ėmėme kalbėti apie jo didžius darbus: apie 15-17 pūdų surinktąją žodyno medžiagą, apie jo didžiulį atsidavimą kalbos mokslui ir t. t. Jam atminti vienas jau siūlo kurti  „Aisčių institutą“, kitas pataria steigti „Būgininkų būrelį“, trečias sako, kad surinkus daugiau medžiagos, reikia netrukus pradėti toliau leisti jo žodynus ir t. t., žodžiu sakant, dabar mes jau pradedame suprasti, jog netekome tokio žmogaus, kurio niekas negali pavaduoti. Bet vis dėlto, kad ir suprasdami tai, mes tuo tarpu dar nemokame ir negalime kaip reikiant orientuotis mūsų kalbos mokslų dalykuose: viena, mes dar neturime K. Būgai pavaduoti reikiamų specialistų; antra, daugelis iš mūsų labai abejingai, lyginantis, žiūri į kalbos mokslo dalykus; o trečia, vienas kitas įtakingesnis individas net iš tikrųjų yra pasiryžęs sukliudyti K. Būgos varytąjį kalbos mokslo darbą ir jo vietoje proponuoja kokį nors konkretesnį, praktingesnį darbą dirbti (K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ vietoje pataria leisti vien praktinį rašomosios kalbos žodyną ir t. t.). Ar tatai yra geras, ar peiktinas dalykas, aš tuo tarpu nesiimu spręsti. Bet čia dabar tik viena noriu pasakyti: šiaip ar taip mes galvosime, bet K. Būgos dirbtas kalbos mokslo darbas turės būti toliau varomas, jei ne šiandien, tai rytoj, poryt, po metų, kitų arba dar po geresnio laiko. Mes šalia kalbos praktikos (rašomosios kalbos) būtinai dar turėsime ir kalbos teorijos mokslo darbą varyti, nes teorija yra glaudžiai susijusi su praktika, aiškiau sakant – teorija turi tiesioginės ir nuolatinės įtakos mūsų praktikos darbui.“ [3]

Literatūra
1.    Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“. / Pupkis, A. Vilnius, 2003.
2.    Kalbininkas K. Būga. / Zinkevičius, Z. Kaunas, 1981.
3.    Kas gi iš tikrųjų darytina / P. Skardžius // Lietuva, 1925, vas. 12, nr. 35, p. 2.
4.    Lietuva: biografijos. Vilnius, 2010, t. 2, p. 317-318.
5.    Lietuvių enciklopedija. Boston, 1954, t. 3, p. 323-324.
6.    Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, 2008.

JUOZAS BALČIKONIS


Juozas Balčikonis (1885–1969) – kalbininkas, profesorius. Studijavo filologiją Peterburgo universiteto Slavistikos skyriuje. Daugiausia J. Balčikonis nusipelnė lietuvių leksikografijos srityje. 1930 m. Švietimo ministerijos rūpesčiu įkūrus „Lietuvių kalbos žodyno“ redakciją J. Balčikonis paskirtas jos vadovu – vyriausiuoju redaktoriumi, įpareigotas kaupti žodžius iš gyvosios ir raštų kalbos ir pradėti akademinio žodyno rašymą. A. Pupkio teigimu, žodyno redakcijos tarnautojų, žodžių rinkėjų žvilgsniai buvo nukreipti į senąją literatūrą, kurią sudarė daugiausia religiniai raštai. [5, p. 55] 1939 m. lituanistikos tyrimai ir išteklių kaupimas išplečiamas – Kaune įsteigtas Antano Smetonos Lituanistikos institutas, į kurį integruojama ir Žodyno redakcija [9, p. 49] Žodyno redakcija 1932–1940 m. buvo Maironio pastatytame name Aleksote (Kaune), dabartinis pastato adresas – Amerikos lietuvių g. 9, kur gyveno ir pats kalbininkas. 1940 m. Lietuvai atgavus Vilnių Lituanistikos institutas perkeltas į sostinę. Kaune 1990 m. ant namo Aleksote sienos pakabinta J. Balčikoniui skirta atminimo lenta su užrašu: „Šį namą 1932 m. pasistatė poetas prelatas Jonas Mačiulis-Maironis. Čia 1932–1940 m. buvo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcija, gyveno kalbininkas akademikas Juozas Balčikonis. Pastato projekto autorius – architektas K. Reisonas”. 1994 m. lenta dingo. 2005 m. buvo pakabinta nauja memorialinė lenta. 2013 m. nauja gatvė Aleksote pavadinta J. Balčikonio vardu. [10]

J. Balčikonis buvo ir vertėjas – išvertė daugybę užsienio rašytojų pasakų: H. K. Anderseno (1918), V. Haufo (1921), Ch. Perault (1923), brolių Grimmų (1925), pasakas, „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasaką, Ž. Verno, Dž. Svifto kūrinių, parašė straipsnių apie lietuvių bei rusų kalbininkus. J. Balčikoniui rūpėjo, kad vaikai nuo mažens pratintųsi prie gražios lietuvių kalbos. Pasakų knygų prakalbose J. Balčikonis išsako padėkas lietuvių kalbos normintojui J. Jablonskiui, kurio patarimais rėmėsi redaguodamas vertimų tekstus. Kalbininko išverstos pasakos tapo ne vien vaikų lektūra: jas skaito ir studijuoja mokslininkai kalbininkai, ieškodami retų kalbos perlų, tikros, autentiškos liaudies kalbos dvasios. J. Balčikonio pasakų vertimai – tai kalbos turto klėtys, neišsemiami kalbos lobio aruodai. [8, p. 127] J. Balčikonis redagavo 1931 m. išleistus M.Valančiaus raštus ir savo mokytojo J. Jablonskio raštus (1932-1936 m.).


Kalbininkas Pranas Skardžius apie J. Balčikonio redaguoto žodyno rengimo peripetijas straipsniuose „Gimtosios kalbos“ ir „Aidų“ žurnaluose rašė: „J. Balčikonio redaguotasis žodynas iš esmės skiriasi nuo K. Būgos pradėtojo žodyno: K. Būga buvo pasiryžęs į savo žodyną sudėti visa, ką tik jis žinojo ir turėjo surinkęs – akcentologiją, žodžių istoriją, geografiją, etimologijas ir kt., ir surinktąją medžiagą spausdino daugiausia įvairių šaltinių rašyba bei paaiškinimais, o J. Balčikonio žodynas yra vien tik aiškinamasis, be jokių kalbotyrinių išvedžiojimų. Paprastai duodami tiek lietuviški žodžiai, tiek plačiau žinomi skoliniai, išskyrus tarptautinius, tik iš knygų pažįstamus žodžius. Daugiau vertindamas šių dienų kalbą, jis daugiau vietos duoda ir gyvosios žmonių bei vėlyvesnių raštų kalbos žodžiams ir lytims, o senesnių šaltinių žodžius ir ypatingai jų lytis kiek mažiau paliečia ir paprastai deda tolesnėje, paskutinėje vietoje. Naujadarų ir skolinių kilmę nurodo tik santrumpomis, nors ne visai nuosekliai ir teisingai.“ [3] „Didįjį lietuvių kalbos žodyną, kaip žinome, pradėjo ruošti K. Būga, bet staiga 1924 m. miręs, jis tesuspėjo spaudai paruošti tik mažą jo dalį – platoką įvadą ir raidę A iki žodžio „anga“. Likusioji žodyno medžiaga, niekieno neliečiama, universiteto palėpėj išgulėjo ligi 1930 m. pabaigos, kada Švietimo Ministerija J. Balčikoniui pavedė suorganizuoti naują šio žodyno redakciją. Ir jis tuojau tą darbą pradėjo: sudarė redakcinį žodyno kolektyvą, redakcijos sekretoriumi pasikvietė savo buvusį mokinį kupiškėną Napalį Grigą, baigusį Panevėžio mokytojų seminariją, sutelkė gausų būrį žodžių rinkėjų iš įvairių Lietuvos vietų ir per pirmą dešimtmetį K. Būgos žodyninį palikimą (613 553 lapelius) keleriopai padidino (ligi 2 milijonų kortelių).“ [2]

Literatūra
1.    Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną: atsiminimai apie kalbininką Juozą Balčikonį. Vilnius, 2006.
2.    J. Balčikonio netekus / Pr. Skardžius // Aidai, 1969, bal., nr. 4, p. 153-154.
3.    Juozas Balčikonis / Pr. Skardžius // Gimtoji kalba, 1960, nr. 2, p. 25.
4.    Juozas Balčikonis / Vytautas Vitkauskas. Kaunas, 1985.
5.    Juozas Balčikonis ir „Didysis Lietuvių kalbos žodynas“. / Pupkis, A. Vilnius, 2013.
6.    Kalbos, valdžios ir visuomenės santykiai Lietuvoje 1919–1940 m. / Zabarskaitė, J. // Parlamento studijos, 2017, nr. 22, p. 41-59.
7.    Lietuva: biografijos. Vilnius, 2010, t. 2, p. 140.
8.    Šimtas literatūros mįslių. / Zaborskaitė, V. Vilnius, 1983.
9.    Visuomenė ir žodynas / J. Balčikonis // Gimtoji kalba, 1933, 5 sąs., p. 67.
10.  Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas. Elektroninis žinynas: //http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=BAL%C8IKONIS%20JUOZAS [žiūrėta 2018 m. spalio 8 d.].

JONAS JABLONSKIS

  
Jonas Jablonskis (1860–1930) – vienas žymiausių kalbininkų praktikų, lietuvių bendrinės kalbos normintojas. 1885 m. gegužės mėn. J. Jablonskis baigė Maskvos universitete klasikinės filologijos studijas. Dirbo Marijampolės teisme, vėliau Mintaujos gimnazijoje dėstė senąsias kalbas. 1903 m. grįžo į Lietuvą, 1904 m. po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo persikėlė į Vilnių. Pirmojo Pasaulinio karo audros J. Jablonskį nubloškė į Voronežą. Ten kalbininkas mokytojavo lietuvių gimnazijoje, rūpinosi vadovėlių leidyba. Nepaisydamas prastos sveikatos, J. Jablonskis vadovavo lietuvių kalbos mokytojų kursams Kaune. Įkūrus Lietuvos universitetą buvo išrinktas Humanitarinių mokslų fakulteto ordinariniu profesoriumi, nuo 1922 03 14 – garbės profesoriumi. J. Jablonskis apie 40 metų aiškino lietuvių kalbos negeroves, taisė įvairių raštų kalbą, rašė kalbines recenzijas.

Didelis J. Jablonskio nuopelnas yra tas, kad 1901 m. pirmą kartą Tilžėje išleista „Lietuviškos kalbos gramatika“, pasirašyta Petro Kriaušaičio slapyvardžiu norint pažymėti knygos bendraautoriaus Petro Avižonio nuopelnus. Šiame darbe išdėstyta bendrinės kalbos norminimo programa, apibūdintas bendrinės kalbos ir tarmių santykis, įtvirtinta pietinių vakarų aukštaičių (kauniškių) tarmė kaip bendrinės kalbos pagrindas. [7, p. 233-234]. 1916 m. J. Jablonskis išleido lietuvių kalbos skaitinių knygą „Vargo mokyklai“, vėliau – jos priedą „Mūsų žodynėlis“, pradėjo rašyti lietuvių kalbos gramatiką, kurią baigė grįžęs į Vilnių 1919 m.

J. Jablonskio „Lietuvių kalbos gramatikos“ 1919 ir 1922 m. leidimai turėjo didelę įtaką lietuvių kalbos rašybai ir skyrybai nusistovėti. J. Jablonskis siekė, kad gramatikoje būtų įtvirtinta lietuvių bendrinė kalba pietinių vakarų aukštaičių (kauniškių) tarmės pagrindu. J. Jablonskis taip pat rūpinosi, kad lietuvių kalbos gramatika būtų tinkamai taikoma mokyklose. Šiuo klausimu mokslininkas Šiauliuose išleido knygą „Gramatika ir mokykla“ (1921).

Pirmą kartą lietuvių kalbotyros istorijoje nuodugniai nagrinėtos linksnių reikšmės, kai Seinuose buvo išleista J. Jablonskio „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911) ir Kaune 1928 išleista knyga „Linksniai ir prielinksniai“ (1928). Naudodamasis „Lietuvių kalbos sintaksės“ (1911) turiniu Petras Klimas parengė du „Lietuvių kalbos sintaksės“ leidimus (1919, 1932). Sintaksės ir gramatikos pagrindus vidurinės mokyklos pirmosioms klasėms J. Jablonskis apibendrino „Lietuvių kalbos vadovėlyje“ (1925). 1929 m. mokslininkas parengė atsaką į V. Kamantausko veikalą apie netaisyklingumus ir barbarizmus, išleisdamas „Trumpą kalbos netaisyklingumų ir barbarizmų žodynėlį“, kuriame išdėstė 140 pastabų apie V. Kamantausko knygą.

Daug dėmesio J. Jablonskis skyrė rašomosios kalbos dalykams, o 1912 m. ir 1915 m. išleistas knygas šiuo klausimu apibendrino rašybos taisyklių rinkiniu „Mūsų rašyba“ (1917). Redaguodamas A. Juškos žodyną, kelių dramos veikalų vertimų kalbą, rašytojų Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės, J. Biliūno kūrinius kalbininkas tęsė kalbos norminimo darbą, sukūrė daug lietuviškų terminų barbarizmams keisti. J. Jablonskio dėka žodžiai „atvirlaiškis“, „atvirutė“, „bedarbė“, „daugiskaitlis“, „dievmeldystė“, „dvarponis“, „įdomautis“, „išdirbinys“, „įtekmė“, „langinyčia“, „melturgis“, „neprigulmybė“, „paišelis“, „pirmyneiga“, „sandarbininkas“, „savistoviai“, „skaitlinė“, „viršžmogis“ buvo pakeisti atviruku, pamaldomis, dvarininku, domėtis, dirbiniu, įtaka, langine, prekymečiu, nepriklausomybe, pieštuku, pažanga, bendradarbiu, savarankiškai, skaitmeniu, antžmogiu. „Aušros“ laikais lietuvių rašytinėje kalboje buvo gausu nereikalingų svetimybių ir kitų nenorminių žodžių, taigi J. Jablonskio dėka seniau vartoti skoliniai „ambona“, „apart“, „bakūžė“, „balana“, „bujoti“, „čestavoti“, „činauninkas“, „gazieta“, „grabė“, „gryčia“, „iškada“, „jomarkas“, „kuknia“, „kupčius“, „kvartūkas“, „liekarstva“, „nabašninkas“, „nedėlia“, „padielnikas“, „prietelius“, „sereda“, „sudas“, „svodba“, „žalnierius“ buvo pakeisti savais žodžiais arba naujadarais – sakykla, be, trobelė (pirkelė, lūšnelė), skala, klestėti, keroti, vaišinti, valdininkas, laikraštis, griovys, troba (pirkia), prijuostė, vaistas, velionis, savaitė, pirmadienis, bičiulis, trečiadienis, teismas, kareivis.

Visa, kas kalboje atrodė neįprasta, svetima arba nepagrindžiama, kalbininkas šalino iš rašomosios kalbos ir keitė savais žodžiais bei posakiais. [4]  Šalia kalbos dalykų J. Jablonskis parašė ir dvi švietėjiškas knygas: 1908 m. išleista knygelė apie choleros pavojų ir 1913 m. – P. Šipailos slapyvardžiu apie taupymo naudą bei būdus. Slapyvardis Šipaila kilęs iš jo motinos mergautinės pavardės, dar dažnai J. Jablonskis pasirašydavo Rygiškių Jono slapyvardžiu, kuriuo įamžino savo gimtojo Rygiškių kaimo pavadinimą.

J. Jablonskis ne tik dėstė studentams iki 1926 m., bet ir rašė vadovėlius, vertėjavo: išvertė keturias S. Smailso knygas, Ž. Sand „Baisųjį milžiną“, Ezopo ir I. Krylovo pasakėčias, išleido skaitinių rinkinį „Pasakėčios“, į kurį šias pasakėčias įtraukė. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje yra trečiasis šio rinkinio leidimas (1927 m.). Kalbininkas taisė ir kitų vertimų kalbą, dalyvavo terminologijos ir rašybos komisijose, rašė straipsnius kalbotyros temomis.

Prisimindamas savo mokytojo J. Jablonskio nuopelnus lietuvių kalbos praktikai, J. Balčikonis rašė: „Jablonskis priartino raštų kalbą prie gyvos kalbos. Seniai yra žinomas ir visų pripažintas teisingas principas – „rašyk kaip kalbi ir kalbėk kaip rašai“, bet praktikoj, pasirodo, ne toks lengvas daiktas. Daug kas rašydamas nori vaduotis tuo principu, bet tas toli gražu ne visiems pavyksta, nes mes rašydami turim prieš akis paprastai kitų raštų kalbą. Čia reikalingas tam tikras pastabus ir kritiškas protas, kad galėtum eiti eiti tuo keliu neklupdamas. Jablonskis kaip tik turėjo tokį talentą. Jis pirmas pramynė tą kelią ir ant jo pastatė kitus. Vadinas, jis davė teisingą metodą tolimesniam kalbos mokslui. Tas mūsų kalbos istorijoj niekados nebus užmiršta.“ [4] Ne vieną stebino ir J. Jablonskio geležinė valia, leidusi jam daug nuveikti nugalint fizinę negalią: „Tolimas politikai, didelis teisybės mylėtojas, nenuilstamas kultūros ir gimtosios kalbos darbuotojas, nenutraukia darbo iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų. Jau nebegalėdamas valdyti rankų ir pats rašyti, jis spiečia apie save jaunuomenę, kuri jam padėtų, kuri iš jo žodžių parašytų, kas jo viešai per spaudą norėta pasakyti. Geležinė valia vertė jį dirbti ir dirbti, pamirštant save ir savo ligą ir fizišką bejėgiškumą.“ [1]


Literatūra
1.    A. a. Jonas Jablonskis // Naujas žodis, 1930, nr. 4, p. 84.
2.    Atsiminimai apie Joną Jablonskį: šaltiniai / sud. G. Čepaitienė, L. Lapinskienė. Vilnius, 2010.
3.    Jablonskio nuopelnai / J. Balčikonis // Vairas, 1930, nr. 4, p. 6.
4.    Jono Jablonskio nuopelnai ir reikšmė / Pr. Skardžius // Vairas, 1940, nr. 3, p. 178-182.
5.    Lietuva: biografijos. Vilnius, 2012, t. 3, p. 8.
6.    Lietuvių enciklopedija. Boston, 1956, t. 9, p. 232-235.
7.    Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, 2008.
8.    Svarbesniosios XX amžiaus lietuvių kalbos gramatikos. / A. Paulauskienė. Vilnius, 2015.

ANTANAS SALYS


Antanas Salys (1902–1972) – lietuvių kalbininkas, dialektologas, pirmasis Lietuvoje pradėjo eksperimentinės fonetikos tyrimus ir 1930 m. VDU įkūrė fonetikos laboratoriją. Tyrinėjo tarmes, asmenvardžius ir vietovardžius, lietuvių kalbos kultūrą, terminologiją, fonetiką. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Lietuvos universitete 1923–1925 m., baltistiką, slavistiką, indoeuropeistiką – Leipcigo universitete 1925–1929 m., eksperimentinę fonetiką Hamburgo universitete 1930 m. Disertaciją vokiečių kalba apie žemaičių tarmes istoriniu požiūriu apgynė 1930 m. Leipcigo universitete, vėliau šis mokslinis darbas išspausdintas VDU Humanitarinių mokslų tęstiniame leidinyje „Tauta ir žodis“ (1930, kn. 6) bei išleistas atskira knyga.

Rankraščio teisėmis išleisti kai kurie A. Salio VDU dėstytų paskaitų konspektai, jo studentų parengti ir atspausdinti rašomąja mašinėle bei dauginimo prietaisu. Tai 1932 m. skaitytos lietuvių kalbos akcentologijos paskaitos, nenurodytų metų fonetikos paskaitos ir su P. Skardžiumi taip pat nenurodytu laiku dėstytos morfologijos paskaitos bei 1935 m. sudento filologo J. Laboko parengta A. Salio dėstyto dialektologijos kurso santrauka „Lietuvių kalbos tarmės su tarmių žemėlapiu“. Ši medžiaga pripažinta reikšmingu A. Salio moksliniu veikalu ir pakartotinai išleista Tiubingene (Vokietija) 1946 m.

A. Salys organizavo tarmių tyrimų metodiką, o 1933 m. tęstiniame leidinyje „Archivum Philologicum“ pirmasis paskelbė tarmių žemėlapį. Jis taip pat organizavo asmenvardžių ir vietovardžių rinkimą bei paskelbė šios srities darbų, daug dirbo 1939 m. lietuvinant Vilniaus krašto vietovardžius ir asmenvardžius. Parašė straipsnių lietuvių kalbos kultūros, terminologijos temomis. Kai kurie kalbininko pasiūlyti žodžiai (bendrinė kalba, požiūris, rankinukas, senatis, staigmena) vartojami ir šiandien. A. Salys dirbo ir rašybos komisijoje bei su P. Skardžiumi paskelbė šios komisijos parengtą rašybos reformos projektą „Lietuvių kalbos rašybos pagrindai“ (Kaunas, 1935). Įgyvendinant šią reformą bei keliant lietuvių kalbos kultūrą svarbus vaidmuo teko 1933 m. įsteigtam žurnalui „Gimtoji kalba“. Tarp jo steigėjų ir redaktorių buvo ir A. Salys, kuris dirbo ir rengiant akademinį „Lietuvių kalbos žodyną“ bei su P. Skardžiumi redagavo L. Dambriūno parengtą „Kalbos patarėją“ (1939). Nemažai A. Salio straipsnių buvo parengta „Lietuviškajai enciklopedijai“ ir išleista kaip atspaudai.

Tarnaudamas Lietuvos kariuomenės automobilų rinktinėje Šančiuose A. Salys iš vokiškų ir rusiškų knygų išverstus tekstus paskelbė savo parengtoje knygoje „Automobilio ekonomija“ (1932). Su šia knyga A. Saliui teko dirbti ir kaip kalbininkui kuriant lietuvišką automobilizmo terminologiją, kurios iki tol nebuvo. Po karo A. Salys išvyko į Vokietiją, po to į JAV, kur tęsė kalbos tyrinėjimo darbus bei dėstė įvairiuose universitetuose (Greifsvaldo, Tiubingeno, Pensilvanijos), nuo 1956 m. tapo profesoriumi. 1968 m. su A. Senu baigė rengti Maks Nyderman „Lietuvių rašomosios kalbos žodyno“ vokiečių kalba penkis tomus. Jo kalbos darbus, straipsnius kalbininkas P. Jonikas surinko į 1979–1985 m. LKMA Romoje išleistus tris raštų tomus. [1; 2; 3]

Iš paskutinio pokalbio su Antanu Saliu (kalbėjosi rašytojas, žurnalistas Kostas Ostrauskas) apie jo sukurtus naujadarus:
    - Esate žinomas kaip tikrai geras naujadarų kūrėjas. Paprastai galvojama, kad žodis yra gimęs maždaug Adomo ir Ievos laikais. O iš tikrųjų nemaža žodžių kažkieno neseniai sukurta. Jūs, profesoriau, kaip tik esate paleidę į svietą daug tokių tikrai gerų ir prigijusių naujadarų. Būtų įdomu apie tai išgirsti.
-    Taip, man teko čia prisidėti. Nesigirdamas galėčiau pasakyti, kad šiuo atžvilgiu, naujadarų kūrime, man kartais pasiseka. Pvz., Valstybės Taryboj reikėjo žodžio nusakyti sąvokai, kuri rusiškai yra vadinama „davnost“. Sakydavo „užsisenėjimas“. Posėdžiaujant man tas „užsisenėjimas“ nepatiko ir pasiūliau tą „davnastį“ vadinti „senatim“ – „senatis“. Žodis prigijo, įstatymuos buvo įtrauktas, o dabar jis yra įdėtas ir į vienatomį „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, kuris buvo išleistas Vilniuje. [...]
-    Šiandien, turbūt, jokia moteris neišsiverčia be „rankinuko“. Ar anksčiau toks žodis tikrai buvo?
-    „Rankinuko“ istorija irgi labai keista. Atsimenu, kartą parvažiavau į namus ir parsivežiau nedidelį lagaminiuką viena ranka. Mama pamatė, žiūri: „Ale“, - sako,- gražų rankinuką parsivežei, labai patogus“. Čiurlionienės šeštadieniuos ateina Kamantauskas ir sako: Kaipgi lietuviškai „ridikiulį“ vadinsim? Sakau: „Vyrai, imkim ir pritaikykim tą „rankinuką“, kurį aš girdėjau iš savo motinos.“ Taip Kamantauskas šitą terminą įtraukė į savo knygelę „Kalbėkim lietuviškai“. Jis prigijo ir atrodo, kad jis yra nuo amžių. Ne aš jį sukūriau, bet mano motina. Mes pakeitėme reikšmę. [...]“ [5]

Literatūra
1.    Lietuvių enciklopedija. Boston, 1961, t. 26, p. 353-354.
2.    Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, 2008.
3.    JAV lietuviai: biografijų žinynas. Vilnius, 2002, t. 2, p. 218-219.
4.    Lietuva: biografijos. Vilnius, 2015, t. 4, p. 189.
5.    Pokalbis su prof. Antanu Saliu / [kalbėjosi Kostas Ostrauskas] // Aidai, 1974, nr. 1, p. 14-20; nr. 2, p. 75-82.

PRANAS SKARDŽIUS


Pranas Skardžius (1899–1975) – produktyviausias savo meto kalbininkas, kurio pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys buvo akcentologija, leksikologija ir leksikografija, žodžių daryba, stilistika ir kalbos kultūra. P. Skardžius nebuvo vienos siauros srities tyrėjas – jis domėjosi visais kalbos lygmenimis ir funkciniais stiliais. 1923–1925 m. kalbininkas studijavo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete lietuvių ir lyginamąją kalbotyrą. Tęsė mokslus Leipcigo universitete, kur 1925–1929 m. studijavo baltistiką, slavistiką ir lyginamąją kalbotyrą. P. Skardžius mokėjo kelias gyvąsias ir senąsias kalbas, išmanė latvių, prūsų ir senųjų germanų kalbų sandarą; 1929–1939 m. ėjo docento pareigas VDU, kur dėstė istorinės gramatikos, kalbos istorijos, dialektologijos, prūsų kalbos, bendrinės lietuvių kalbos kursus, kai kuriuos slavistikos dalykus. Švietimo ministerijos stipendija studijuoti Leipcigo universitete P. Skardžiui ir A. Saliui pasirūpino J. Jablonskis, kuris parašė rekomendacinį laišką Švietimo ministrui K. Jokantui.

1929 m. Leipcigo universitete kalbininkas P. Skardžius apgynė filosofijos daktaro disertaciją tema „Slavų skoliniai senojoje lietuvių kalboje“. Darbas paskelbtas 1931 m. tęstiniame VDU HMF leidinio „Tauta ir žodis“ septintame tome, o 1933 m. mokslininkas parašė habilitacinį darbą „Daukšos akcentologija“, kuris išleistas 1935 m. 1936 m. paskelbtas P. Skardžiaus darbas „Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas“, „Lietuvių kalbos žodžių daryba“ (1941, 1943), „Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena“ (1971), „Lietuvių kalbos kirčiavimas“ (1968), „Lietuviški tarptautinių žodžių atitikmenys“ (1973), „Lietuvių kalbos vadovas“ (kartu su S. Barzduku ir J. Laurinaičiu) (1950), „Bendrinės lietuvių kalbos kursas“ (kartu su D. Velička) (1962). P. Skardžius sėkmingai dirbo ir kalbos sinchronijos, ir diachronijos baruose.

P. Skardžius įsteigė ir redagavo kalbotyros leidinį „Archivum Philologicum“ (1930–1939) bei bendrinės kalbos žurnalą „Kalba“ (1930), buvo žurnalo „Gimtoji kalba“ bendradarbis ir redakcinės komisijos narys. Taip pat bendradarbiavo laikraštyje „Literatūros naujienos“, žurnale „Meno dienos“ ir kt. Paskelbė daug straipsnių lietuvių kalbos leksikologijos, gramatikos, žodžių darybos temomis ir apie lietuvių kalbos skolinius, ypač slavizmų, tyrimus, rašė apie lietuvių kalbos istoriją, terminologiją, kalbos kultūrą, tyrinėjo vandenvardžius. Nuo 1935 m. buvo Lietuvių kalbos draugijos pirmininkas ir rašybos komisijos narys. Dirbo rengiant akademinį „Lietuvių kalbos žodyną“, kartu su A. Saliu redagavo L. Dambriūno sudarytą „Kalbos patarėją“ (1939). 1939–1943 m. buvo Vilniaus universiteto profesorius, 1941 m. – Lietuvių kalbos instituto direktorius, Lietuvos mokslų akademijos narys.

1944 m. P. Skardžius pasitraukė į Vokietiją, kur 1946–1949 m. dėstė Tiubingeno universitete, tęsė kalbos mokslų tyrinėjimo darbus. 1949 m. apsigyveno JAV, Klivlande, baigė bibliotekininkystės mokyklą ir įgijo bibliotekininkystės magistro laipsnį. 1956–1971 m. dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Kalbininkas P. Jonikas išskyrė tris svarbiausias P. Skardžiaus mokslinio darbo sritis. Apie vieną iš jų rašė: „Trečia P. Skardžiaus mokslinio darbo sritis – slaviškieji mūsų kalbos skoliniai. Šių skolinių lietuvių kalboje yra gausiau negu skolinių iš kitų kalbų, ir ne vienu požiūriu buvo svarbu imtis jų tyrinėjimo, ypač kad to dalyko nuodugnaus, patenkinamo nagrinėjimo nebuvo. Todėl Pr. Skardžius savo disertaciniam darbui pasirinko mūsų kalbos slaviškųjų skolinių sritį, ją susiaurindamas senoviniais (XVI–XVII a.) lietuviškaisiais raštais (Die slavischen Lehnwȫrter im Altlitauischen – „Tauta ir žodis“ VII, 1931 ir atskirai). Jis čia pateikė gudiškųjų ir lenkiškųjų (retkarčiais ir kitų slavų kalbų) lietuvių kalbos skolinių žodyną, duodamas atskirų skolinių reikšmės apibrėžimus, jiems pavaizduoti pateikdamas po vieną antrą sakinį bei žodžių grupę iš senųjų mūsų tekstų ir slaviškąją skolinio formą. Taip pat nurodomi ir svarbesnieji skolinių perdirbiniai lietuvių kalboj.“ [5]    
  

 Literatūra
1.    Lietuvių kalbos enciklopedija / sudarė K. Morkūnas. Vilnius, 2008, p. 497-498.
2.    Pranas Skardžius / L. Dambriūnas // Aidai, 1976, vas., nr. 2, p. 84-86.
3.    Pranas Skardžius ir didysis lietuvių kalbos žodynas / Aldonas Pupkis // Acta Linquistica Lithuanica. Vilnius, 2012, t. 47, p. 101-129.
4.    Pranas Skardžius: gyvenimas ir darbai / Albertas Rosinas; sudarė E. Žilinskaitė ir G. Rosinienė. Vilnius, 2011.
5.    Pranas Skardžius – bendrinės kalbos teoretikas ir ugdytojas. (Seminaro tezės). Vilnius, 1999.
6.    Ties plačiu lituanistikos baru: prof. Pr. Skardžiaus 70 metų amžiaus sukaktuvėse / Petras Jonikas // Aidai, 1969, kov., nr. 3, p. 108.

STASYS DABUŠIS




Stasys Dabušis (1898–1974) – Lietuvos kalbininkas, vertėjas, vienas pirmųjų tarpukario Lietuvos kalbininkų praktikų, stilistų ir J. Jablonskio biografijos ir bibliografijos autorių. 1920–1921 m. studijavo Aukštuosiuose kursuose, nuo 1922 m. – Lietuvos universitete. 1923–1924 m. parengė rusų – lietuvių kalbų žodyną, tačiau jis nebuvo išleistas.  Užrašė daugiau kaip 1000 dzūkų dainų, žodžių lietuvių kalbos žodynui – apie 60 000 kortelių kartoteką įsigijo Kazimieras Būga. S. Dabušis paskelbė daugiau kaip 200 straipsnių kalbotyros klausimais. Sukūrė daug naujadarų, iš kurių prigijo aklavietė, darbuotojas, indauja, santuoka, sąveika, viryklė it kt. Išvertė A. Čechovo, N. Gogolio, M. Saltykovo-Ščedrino ir kt. autorių kūrinių. [2, p. 423]

Knygoje „Kalbininko rašytojo Stasio Dabušio indėlis į lietuvių kultūrą“ (1938) apžvelgti S. Dabušio per 20 metų nuveikti darbai: parašyta apie 20 tomų knygų – verstinių ir originalių, išleisti 22 vertimai bei 92 recenzijos, 2 redaguoti žurnalai, taisyta 8 laikraščių ir žurnalų kalba, redaguota daugiau kaip 40 veikalų, užrašyta daugiau kaip 1000 dzūkų dainų. Kartu su K. Būga redaguojant „Lietuvių kalbos žodyną“ surašyta 60 000 lapelių su kirčiuotais žodžiais ir sakiniais. Be abejonės, knygoje teigiama, kad S. Dabušis yra kalbininkas. Jį didžiai vertino a. a. profesoriai K. Būga ir J. Jablonskis: „Jo kalbos mokslą sutvirtino prof. J. Jablonskis su docentu Balčikonim ir dar daugiau a. a. prof. K. Būga, su kuriuo dvejus metus susidurdavo Aukštuosiuose Kauno kursuose ir antrus dvejus – Lietuvos universitete. Be to, Dabušis darbavosi prie didžiojo prof. K. Būgos žodyno – ėjo redaktoriaus padėjėjo pareigas. Būdamas Voroneže (kur lankė gimnaziją), versdamas su doc. J. Balčikonim ir P. Būtėnu Anderseno ir Haufo pasakas ir pasigedęs vertimams žodyno, S. Dabušis užsikrėtė lietuviško (rusiškai lietuviško) žodyno rašymo liga. 1918 m. grįžęs iš Rusijos į Lietuvą, jis pradėjo rinkti žodynui medžiagą“ [1, p. 63]. Jis su didele energija rinko žodyninę medžiagą. Šis darbas sudarė jam progą puikiai pažinti liaudies frazeologiją, įsigilinti į kalbos ypatumus. Knygos „Kalbininko rašytojo Stasio Dabušio indėlis į lietuvių kultūrą“ išleidimas buvo proga „palinkėti Stasiui Dabušiui geros sveikatos varyti pradėtajai vagai“ [1, p. 54].

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra S. Dabušio iš lenkų kalbos išversti „E. Ožeškienės raštai“ (1927), Julian Mohort „Laiškai būsimajai sužadėtinei ir svetimai žmonai“ (1930) ir kiti jo atlikti vertimai. Šiame skyriuje saugomos ir S. Dabušio redaguotos kitų vertėjų knygos: iš vokiečių kalbos vertėjo A. Rubiko išverstos „Penkios pasakėlės“ (1940), J. Pestalocio parašyta ir R. Kudirkaitės išversta knyga „Lynhardas ir Gertrūda“ (1932). S. Dabušis redagavo ir lietuvių autorių knygas: V. Bičiūno „Dailyraštį“ (1927), P. Leono parašytą knygą „Lietuvos savivaldybės“ (redaguota kartu su K. Jablonskiu). Turime ir visas St. Dabušio lietuvių kalbos bei gamtos mokslų populiarinimo knygas, kurių šis autorius išleido nemažai.

Knygoje „Kalbininko, rašytojo Stasio Dabušio indėlis į lietuvių kultūrą“ yra ir rašytojo L. Giros straipsnis apie S. Dabušį (pirmą kartą publikuotas laikraštyje „Literatūros naujienos“ 1937 m.). L. Gira šiame straipsnyje rašo: „S. Dabušis yra kalbininkas praktikas. Dėl to jis jau iš senų laikų vis ką nors rašo. Pirma vertė daugiausiai beletristikos kūrinius (iš rusų ir lenkų kalbų), dabar rašo itin originaliai jo sudaromas mokslo populiarizacijos knygas. Kalbininkiškoji gyslelė jo vertimuose, ypač pirmesniuosiuose, pasireiškė gana savotiškai: jis marginte išmargindavo juos daugybe mažai kam žinomų tarmiškumų-dzūkybių (bet tai darė daugelis kitų mūsų rašytojų ir kalbos žinovų) ir ypač savo naujadarų, tarp kurių pasitaikydavo, deja, nemaža ir ne visai vykusių ir keistų; jis ėjo vertimuose dar toliau – jis lietuvindavo tiesiog jo verčiamų veikalų esmę, pvz. Čechovą. Dėl viso to anie pirmesnieji jo vertimai buvo itin sunkiai paskaitomi ir dėl jų buvo net sukurtas gana sąmojingas posakis: „Dabušio vertimus reikia iš naujo versti iš dabušiškos į lietuviškąją kalbą“. Visa tai nemažai jam kenkė ir pakenkė. Turėdavo jis iš to nemaža nesusipratimų ir nemalonumų. Mėgdamas polemizuoti spaudoje jis, būdamas itin dinamiško ir, pasakyčiau, ekstremistinio būdo, ne kartą per daug jau nesuvaldydavo savo temperamento, pasipiktinimo ar ironijos ir tuo įsigydavo sau irgi aštrių priešų.“ [3]


Literatūra
1.    Kalbininko rašytojo Stasio Dabušio indėlis į lietuvių kultūrą: 20 metų kultūrinio darbo sukaktuvėms paminėti. / red. J. Sužiedėlis. Kaunas, 1938.
2.    Lietuva : biografijos. Vilnius, 2010, t. 2, p. 423.
3.    Apie knygas ir dėl knygų : Stasio Dabušio mokslo populiarizacijos knygos / L.Gira // Literatūros naujienos.-1937, Nr. 7, p. 14.

Atnaujinta 2018-10-15 12:27

Daugiausiai skaityta