Parodoje „Laikinosios sostinės restoranai – reikšminga kultūrinio gyvenimo dalis“ supažindinama su restoranų buvimo vietomis ir raida tarpukario Kaune. Rengiant parodą paaiškėjo, kad susiformavus restoranų tinklui, mieste buvo nuo 40 iki 60 restoranų, tačiau tiksliai jų skaičiaus nurodyti neįmanoma, kadangi Lietuvos statistikos metraštyje bei kituose statistiniuose leidiniuose nurodomas bendras restoranų, smuklių, barų ir klubų skaičius.

Statistika periodiniuose leidiniuose yra prieštaringa: 1933 m. žurnale „Trimitas“ Kaune iš viso nurodomi 52 restoranai, o laikraštyje „Lietuvos aidas“ – tik 44.  Išsamūs straipsniai apie Kauno restoranus tarpukariu buvo skelbiami „Sekmadienio“ laikraštyje, spaudos koncerno „Naujas žodis“ periodiniuose leidiniuose „Diena“, „Dienos naujienos“, „Naujas žodis“. Apie darbo sąlygas restoranuose nemažai rašė laikraštis „Darbas“. „Lietuvos aide“ buvo skelbiamos žinutės apie atidaromus restoranus ir juose koncertavusius Lietuvos ir užsienio atlikėjus. „Lietuvos žinios“ tradiciškai rašė kritiškas žinutes apie restoranų veiklą bei spausdino nemažai jų reklamų. Restoranai reklamavosi ir „Ryto“, „Verslo“ laikraščiuose bei humoristiniuose leidiniuose „Spaktyva“, „Kuntaplis“. Tiesa, „Kuntaplyje“ dažniau buvo spausdinama jų antireklama (feljetonai, karikatūros).  Iš skyriuje turimų leidinių surinkti straipsniai, reklamos periodiniuose leidiniuose, restoranų buvimo vietai nustatyti naudotasi telefonų knygomis, statistiniais metraščiais ir kitais informaciniais leidiniais. Informacija apie restoranų adresus ir savininkus papildyta Kauno apskrities archyvo medžiaga. Parodoje restoranai pristatomi nurodant išlikusio ar neišlikusio restorano pastato dabartinį adresą.

Restoranai tarpukario Kaune buvo skirstomi į pirmos, antros ir trečios rūšies, tačiau toks skirstymas ne visada atspindėjo realią situaciją. Restoranai miesto centre buvo skelbiami pirmos rūšies vien dėl jų vietos, neatsižvelgiant į kitus rodiklius. Vis dėl to daugumą Laisvės alėjos restoranų pagrįstai galima vadinti pirmos rūšies restoranais. Juose buvo puošnus interjeras, grojo restorano orkestras, nuolat vykdavo užsienio ir Lietuvos artistų pasirodymai. Stabiliausiai veikė ir gerą vardą turėjo restoranai „Metropolis“, „Versalis“, „Central“ (dėl vieno iš šio restorano savininkų S. Tumo ankstesnio vargonininko darbo Kauno katedroje jis dar vadintas „Božegraika“), „Trijų Milžinų“ restoranas, kurie tapo miesto kultūrinės erdvės dalimi. Čia vykdavo įvairūs renginiai, pobūviai, labdaros vakarai, koncertai, rinkdavosi publika. Restoranai buvo miesto inteligentijos ar bohemos traukos vieta.

„Metropolis“ ir „Versalis“ – prestižinės miesto viešojo maitinimo įstaigos

Restorano „Metropolis“ istorija prasidėjo dar 1899 m., kai buvo pastatytas dviejų aukštų namas, skirtas restoranui ir viešbučiui. Jame įsikurdavo ir užsienio ambasados (Kaune tada dar nebuvo daug tinkamų patalpų užsienio konsulatams). 1922 m. restoraną ir viešbutį iš brolių Volkovyskių nupirko Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, nes valstybei nuomoti šias patalpas buvo per brangu. Viešbutis oficialiai buvo pavadintas „Lietuvos“ vardu, o jo restoranas ir toliau buvo vadinamas „Metropoliu“. 1925 m. „Lietuvos“ viešbučiui buvo pastatytas naujas trijų aukštų korpusas, kuriame buvo ir šio viešbučio restoranas. Restoranas „Metropolis“ buvo populiarus tarp valstybės tarnautojų, diplomatų, aukštuomenės atstovų. Jame buvo įrengta didžiausia pokylių salė Kaune, kurioje ilgai vykdavo puotos. Tik tuo metu jos buvo vadinamos „baliais“. Populiariausi Kaune buvo „Spaudos“ ir „Kaukių“ „baliai.“

Viešbutis „Versalis“ buvo atidarytas 1897 m., o 1904 m. „Versalį“ įsigijus Dominykui Venckauskiui, jame įsikūrė ir restoranas. Tarpukariu šis pirmos rūšies restoranas buvo populiaresnis tarp verslininkų ir bohemos, kuri norėjo linksmai praleisti vakarus. „Versalio“ siūloma programa buvo įvairi – nuo romansų dainavimo iki baleto šokėjų pasirodymo. Tačiau tokiose vietose pasirodydavo tik užsienio šalių atlikėjai. 1933 m. restoranų programose pradėjo dalyvauti ir lietuvių atlikėjai. Pirmą kartą toks pasirodymas įvyko būtent „Versalyje“, nors iki tol lietuvių artistams buvo naudingiau pasirodyti valstybiniame teatre.

Restoranų reklamose valgiaraštis buvo išskirtinis

Restoranas „Trys milžinai“ duris atvėrė palyginus vėlai – tik 1937 m. jis įsikūrė tais pačiais metais baigtame statyti Lietuvos karininkų ramovės pastate, kuriame veikė ir restoranas, ir kavinė, taip pat buvo viešbutis bei karininkams gyventi skirtos patalpos. „Trijuose milžinuose“ daugiausia lankydavosi karininkai.

Knygoje „Prie stalo visa Lietuva: mityba ir maisto kultūra nuo seniausių laikų iki šių dienų“ (2015) rašoma, kad Karininkų ramovėje buvusio restorano valgiaraštyje buvo karininkų mėgstama „sudako sriuba“ (sterko žuvienė), „Lydekos solianka“ (šiupininė), „totoriškas bifšteksas“ (žalia kapota jautienos išpjova su prieskoniais, žaliu kiaušiniu), „puy bifšteksas“ (jautienos troškinys su tešlos plutele), „rostbrat“ (jautienos didkepsnis su keptais svogūnais), „roast beef“ (jautienos kepsnys, ilgai kepamas orkaitėje), „vieniškas šnicelis“ (keptas veršienos kepsnys miltuose), „inkstai broche“ (troškinti inkstai), „eskalopas“ (nedidelis natūralus neriebios kiaulienos, veršienos arba avienos kepsnys), „cariški kotletai“ (kepti vištienos krūtinėlės suktinukai džiūvėsėliuose) ir kiti (dažniausiai kepti) karšti mėsos patiekalai.

Restoranas „Central“ pasižymėjo patiekalais iš žvėrienos ir paukštienos (reklamose gausiai vardijamos stirnos, kiškiai, laukinės antys, kurapkos, tetervinai, vėžiai ir upėtakiai). Kiti restoranai savo valgiaraščius skelbė tekstuose nevengdami žaismingumo, bandant sudominti ir pakviesti lankytojus, tačiau galima nuspėti, kad tokios reklamos neretai galėjo būti ir nesuprantamos. Pavyzdžiui, restoranas „Versal“ siūlė „Aleksandro Makedoniečio sriubą“, rūgščią pieno sriubą, „frikando iš avies uodegos“, kotletus, „chihambili“, „marinuotą liežuvį“, lydekas. „Metropolis“ siūlė savo gaminamą „avino ragą“, „inkstus a la Blaviesčius“, „bivšteksą“, jautienos kotletus ir kt. A. Čipurno restorane buvo galima paskanauti „Kaukazo šašlyko“.

Be abejonės, tarpukario restoranų valgiaraščiai kelia daug klausimų, todėl įdomu, kaip buvo gaminami tada populiarūs patiekalai, kokie buvo jų receptai ir kodėl sriuba buvo apibūdinama kaip rūgšti. Pasirodo, kad tarpukariu labai populiarios sriubos buvo rūgšti bulvienė, išvirta be mėsos, rūgštinama pasukomis, kartais actu ir paskaninama grietine ar grietinėle. Jei duodami spirginti lašiniai, jų taukai supilami į sriubą. Tarp siūlomų sriubų buvo minimi ir barščiai, kurie taip pat balinami gera rūgščia grietine.

Tarpukario kulinarijos knygose rašoma, kad gyvulių inkstai buvo verdami sriubose, todėl galima numanyti, kad restoranų klientams buvo patiekiami kaip antras delikatesinis patiekalas. Akivaizdu, kad tarpukario restoranuose patiekalai iš dalies priminė šiuolaikinių kavinių valgiaraščius su kelių sriubų, kotletų, kepsnių, makaronų, paukštienos, žuvienos patiekalų pasirinkimu. Patiekalai buvo gaminami pagal įvairius spausdintus kulinarijos receptus. Tarpukariu lietuvių  mitybos įpročiai keitėsi, didėjo paukštienos vartojimas, taip pat raginta vartoti kuo daugiau sveiko maisto, daržovių ir vaisių.

Sensacingos kabaretų programos ir restoranų išskirtinumas

Į prabangesnius restoranus ir kavines publiką traukdavo tuo metu labai populiarių Lietuvos estrados pradininkų koncertai. Ypač „Metropolis“ ir „Versalis“ garsėjo Moišės Hofmeklerio džiazo kapela, Lietuvos estrados pradininkų Danieliaus Dolskio, Antano Šabaniauskio, Antano Graužinio šlageriais. „Versalio“ naujametinėje programoje galima pamatyti ir humoristų, akrobatų, modernių šokių duetų pasirodymų. Čia vykdavo įvairios kabareto programos. To meto restoranai iš esmės atliko naktinių klubų vaidmenį. Švenčių viešumoje tradicija sparčiausiai vystėsi ketvirtajame dešimtmetyje, ypač Kaune, 1937 m. pastačius Karininkų ramovę. Ramovėje įsikūrusiame restorane arba pokylių salėje vykdavo puošnūs pokyliai, kur galėjo susirinkti iki tūkstančio to meto įtakingiausiųjų.

1931 m. bankrutavusio restorano „Laisvė“ išskirtiniais akcentais buvo jo kanarėlės ir ten lankęsi menininkai. Trumpai gyvavęs restoranas „Skala“ išsiskyrė vieno iš savininkų (Liudo Truikio) sukurtu interjeru. Laisvės alėjoje (dabar – Laisvės al. 38) buvo įsikūręs ir vakarietiško tipo restoranas – užkandinė „Automatas“, kur valgiais ir gėrimais buvo prekiaujama iš automatų. Futbolą galima buvo žaisti įvairiais žaidimų automatais.  

Nedidelėje Valančiaus gatvėje buvo daug restoranų (pvz.: „Piliečiai“, „Rūta“, „Sostinė“), kurie piktino dvasininkiją ir vietos gyventojus. Tai liudija ir to meto spaudoje publikuota graži karikatūra su Valančiaus atvaizdu bei restoranų iškabomis šioje gatvėje. Kauniečius piktino ir po darbo valandų pasilikę bei triukšmaujantys restoranų klientai, antisanitarinės sąlygos net ir kai kuriuose pirmos rūšies restoranuose. Juose vis labiau populiarėjo legalūs ir nelegalūs lošimai. Pigiausiuose restoranuose stovėjo biliardo stalai, kai kuriuose – ir lošimo automatai.  Pagrindinis pajamų šaltinis kai kuriems restoranams buvo legalus ir nelegalus verslas, todėl šie restoranai pirmos rūšies viešojo maitinimo įstaigomis nelaikytini. Tautininkų klubo restorano pagrindinis pajamų šaltinis buvo loto klubas, kurį uždarius bankrutavo ir restoranas.

Iš parodoje pateiktos medžiagos apie restoranus Kaune 1918–1940 m. matyti, kad miesto kultūriniam gyvenimui didžiausią įtaką turėjo ne abejotinos šlovės restoranai („Lozana“, „Miramaras“, restoranas „Record“ ir kt.), o gerą vardą pelnę ir stabiliai veikę bei nostalgiją kauniečių sąmonėje palikę restoranai „Central“, „Metropolis“, „Versal“.

Literatūra
Daržovių valgiai / E. Dargytė. - Kaunas, 1934.
Diena. - 1935, birž. 2 (Nr. 22), p. 1.
Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje : svarbiausi pastatai ir ir jų kūrėjai (1843-1915) / Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. - Kaunas, 2001.
Kairiūnaitė, A. Prieškario Kauno pokyliai: nemoki šokti – į teismą. [LRT klasikos laida „Manasis aš“]. [žiūrėta 2018 07 10]. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/kalba-vilnius/32/124867/prieskario-kauno-pokyliai-nemoki-sokti-i-teisma
Kareivio virėjas: kariuomenės virėjams ir maisto prižiūrėtojams vadovėlis. - Kaunas, 1932.
Ką valgome / parašė prof. med. dr. Tumėnienė, J. Nainienė, gyd. J. Petrauskaitė, K. Šliogerytė, E. Repčytė-Starkienė, B. Čižauskaitė-Stanaitienė, O. Jonkaitytė-Gratkauskienė ; redagavo Elena Repčytė-Starkienė. - Kaunas, 1935.
Lietuvos aidas. - 1933, spal. 26, p. 5.
Modernioji virėja. Žuvų valgiai : 134 receptai su praktiškais paaiškinimais / iš vokiečių kalbos išvertė Ona Raštikytė ; redagavo ir įvadą parašė M. Ambrazienė. - Kaunas, 1940.
Prie stalo visa Lietuva : mityba ir maisto kultūra nuo seniausių laikų iki šių dienų / [redaktorė Daiva Dmuchovska]. - Vilnius, 2015.
Trimitas. - 1933, Nr. 1, p. 14.