Spausdinti šį puslapį

Nuo varžtų iki mašinų: metalo pramonė Kaune 1918–1940 m.

Pabaltės valstybių pramonė = Industrie der Baltischen Staaten. – Kaunas, [1928], p. VII. Pabaltės valstybių pramonė = Industrie der Baltischen Staaten. – Kaunas, [1928], p. VII.
Paskelbtas Teminės leidinių
Skaityti 6452 kartai

Metalo pramonės Kaune pradžia – XIX a. Šančiuose ir Karmelituose įsteigtos įmonės, tiesiogiai ar netiesiogiai dariusios įtaką ir tarpukario Kauno metalo pramonės raidai. 1879 m. Kauno priemiestyje Šančiuose buvo įsteigtas brolių Šmidtų vinių fabrikas, kuris nuo 1892 m. veikė kaip vinių, vielos ir geležies dirbinių fabrikas „Vestfalia“. Broliai Georgas, Ludvigas ir Vilhelmas Šmidtai buvo vokiečiai, metalo ir mašinų gamybos pramoninkai iš Reino krašto. 1879 m. vienas jų – Vilhelmas Šmidtas – atvyko į Kauną. Tarpukaryje buvusio brolių Šmidtų metalo fabriko teritorijoje įsikūrė daug įmonių, daugiausiai tekstilės: „Audimas“, „Cotton“, „Delkla“, „Diana“ „Nerilit“, „Pluoštas“,
„Tangora“, „Union Standart“, „Vatolit“, „Vebevid“, bet tuo pačiu metu veikė ir „Metalo“ fabriko akcinė bendrovė, buvusi brolių Šmidt.
Kitos senosios metalo pramonės įmonės buvo įsikūrusios teritorijoje palei dabartinį Vytauto prospektą. 1862 m., maždaug dabartinės autobusų stoties teritorijoje, įsikūrė metalo fabrikas „Minerva“. Dabar yra išlikusi fabriko kontora, projektuota rusų architekto Nikolajaus Andrejevo (1894 m.), kuri tarpukaryje buvo pritaikyta autobusų stočiai – dabar tai autobusų stoties senasis pastatas. 1864 m. fabriką nupirko Mikalojus Pranciškus Rekoša. 1869 m. teritorijoje tarp Vytauto pr., Krėvos g. ir Totorių g. buvo įsteigtas S. Abromavičiaus metalo fabrikas „Mars“, o 1867 m. Karmelituose – Dovydo Šereševskio vinių fabrikas. Jį 1870 m. išsipirko Jokūbas Glezeris ir pavadino „Vulkanu“. „Minerva“, „Mars“ ir „Vulkanas“ tarpukaryje nebeveikė, tačiau atsirado naujų metalo pramonės įmonių, kai kurios iš jų įsikūrė vietoj anksčiau veikusių. 1918–1940 m. veikusios metalo pramonės įmonės – „Metalas“, „Nemunas“, „Neris“, brolių Tilmansų, „Livėla“, „Hermes“, brolių Melnikų, J. Jarmolovskio, J. Masaicevo – pristatomos parodoje.

„Br. Tilmansų ir Ko” metalo fabrikas

Veikė nuo 1879 m.  Griunvaldo g. / Smėlio g. / Kaunakiemio g., kontora – Griunvaldo g. 16  (išlikusi dalis pastato Kaunakiemio g., Griunvaldo g. buvę pastatai dabar įjungti į prekybos ir pramogų centrą „Akropolis“).
Vienas senųjų metalo fabrikų, veikęs ir 1918–1940 m., buvo brolių Tilmansų metalo fabrikas, įsteigtas 1879 m., jiems nusipirkus buvusį vinių fabriką „Vulkanas“. Metalo fabriko steigėjai buvo Richardas ir Kurtas Tilmansai, Germanas Michelsonas,  Aleksandras Kaminskas bei inžinierius iš Vokietijos O. Legleras. Fabrikas užėmė  didelę teritoriją prie Kaunakiemio ir Griunvaldo gatvių. Brolių Tilmansų fabrikas  garsėjo dideliu varžtų, sraigtų, vinių asortimentu. Taip pat gamino plūgus, noragus, vielą, aliumininius ir emaliuotus indus. Dalį savo turėto sklypo Griunvaldo ir Smėlio gatvėse Tilmansai vėliau išnuomavo  kitoms įmonėms, tokioms kaip „Kauno audiniai“, tabako fabrikas „Kontinental“ ir kt. Fabrikas aktyviai įsitraukė ir į Kauno kultūrinį gyvenimą: prie fabriko veikė kultūros klubas (dabar Kaunakiemio g. 9), kuriame vyko teatro vaidinimai. Valstybės  teatro remonto metu 1923–1924 m.  jame net buvo atliekama garsioji naujametinė „Traviata“. Klube taip pat buvo demonstruojami kino filmai nereguliariai veikusiuose kino teatruose įvairiais pavadinimais – Tilmanso salės, Vlado Molčanovo  kino teatruose „Dailė“, „Dailės teatras“, M.Garmienės-Jansonienės kino teatre  „Vaidila“. Iš fabriko pastatų išlikę Marteno krosnių pastatas (Karo ligoninės g. 31) bei fabriko kontora, butaforiškai įjungta į „Akropolio“ kompleksą, kuriame yra ir daugiau  restauruotų detalių iš tarpukaryje veikusių fabrikų. 

 

„Livėla”  mechaninė audykla ir metalo perdirbimo akcinė bendrovė

Veikė 1926–1940 m. Jonavos g. 78 (dabar naujas pastatas ant senojo liekanų Jonavos g.)

 

Juozo Masaicevo varpų ir špižinių bei varinių  mašinų dalių metalo liejykla

Veikė 1919–1940 m. 1919 m. Žaliakalnyje buvo įsteigta Juozo Masaicevo varpų ir špižinių bei varinių mašinų dalių metalo liejykla.

 

„Metalas” metalo išdirbinių ir mašinų fabriko akcinė b-vė, buv. Brolių Šmidt

Veikė 1879 (1922)–1940 m. Juozapavičiaus pr. 78 (dabar Juozapavičiaus pr. 82)
Buvusią brolių Šmidt įmonę 1922 m. nusipirko broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai bei  pavadino ją „Metalu“, tačiau ir suteikus fabrikui naują pavadinimą vis dar buvo minimi  pirmieji fabriko savininkai broliai Šmidtai. „Metalo“ fabriko akcinė bendrovė tarpukaryje veikė kaip brolių Vailokaičių Ūkio banko fabrikas. Tai, kad jo veikimą finansavo Ūkio  bankas, matėsi iš žymėjimo Ū / B fabriko produkcijoje. Šis žymėjimas turėjo ir kitą tikslą – apsaugoti fabriko produkciją nuo jos padirbinėjimų. Jono ir Juozo Vailokaičių  vaidmuo įmonėje buvo lemiamas, tačiau į valdymą buvo įtraukta ir daugiau asmenų.  1931 m. Prekybos registre šalia brolių Vailokaičių į valdybą įtrauktas ir Pranas Gribulis. Jis ir Pranas Hiksa taip pat buvo įmonės prokuristai. Jau 1923 m. fabrikas turėjo 12  skyrių ir 89 pastatus, išsidėsčiusius didžiulėje teritorijoje prie Juozapavičiaus pr., Skuodo, Drobės, Sandėlių, L.Ivinskio g. (dabar prie Juozapavičiaus pr. 82). Įdomūs faktai – Jonas Vailokaitis kurį laiką net gyveno name fabriko teritorijoje. Taip pat čia veikė kino teatrai: 1923–1925 m. „Iliuzija“, o nuo 1927 m. – „Saturn“. Fabrikas gamino tiek stambias ūkio mašinas, tiek smulkius metalo dirbinius – spynas,  vinis, žąslus ir kt. Nuo 1930 m. pradėjo gaminti cinkuotus kibirus, kuriais vietoj dalies atlyginimo apdovanojo ir savo darbininkus. Fabriko metalo dirbiniai ypač gerai įvertinti 1930 m. Žemės ūkio ir pramonės parodoje. „Metalo“ produkcija patenkino Lietuvos  rinkos poreikius ir tik maža jos dalis buvo skirta eksportui į Latviją, Suomiją bei Rusiją.

 

„Nemunas” mašinų fabriko ir ketaus bei vario liejyklos akcinė bendrovė

Veikė 1920–1933 m. Vytauto pr. 26 (pastatai neišlikę, buvo prie dabartinių Vytauto pr. 52–56)
Teritorijoje, kur cariniu laikotarpiu veikė metalo fabrikas „Mars“, tarpukaryje buvo įsteigtas akcinės bendrovės „Nemunas“ mašinų fabrikas ir sandėlis. Šios bendrovės steigėjai – Jonas Smilgevičius, Andrius Vosylius, Mykolas Gustaitis, Vilius Gaigalaitis  ir Jonas Kaunas. Fabriko valdybą sudarė Jonas Smilgevičius, Andrius Vosylius ir  Šabsi Šuvalas. Bendrovėje „Nemunas“, kuri Vytauto pr. veikė 1920–1933 m., buvo gaminami žemės ūkio įrankiai ir mašinos, malūnų, lentpjūvių, aliejinių, verpyklų įranga, vilnai karšti mašinos, lokomobiliai, varikliai, įvairūs ketaus ir vario liejiniai, centrinio šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos įranga. Nuo 1934 m. prekybos ir pramonės  akcinė bendrovė „Nemunas“ pakeitė veiklos profilį ir išsikėlė į M. Daukšos g. 9 a  (dabar M.Daukšos g. 25). 

 

„Neris” mašinų fabriko ir ketaus bei vario liejyklos akcinė bendrovė

Veikė 1934–1945 m. Vytauto pr. 26B (pastatai neišlikę, buvo prie pastatų, dabar esančių Vytauto pr. 52–56)
Prekybos ir pramonės akcinei bendrovei „Nemunas“ išsikėlus į senamiestį, jos vietoje maždaug „Nemuno“ teritorijoje pradėjo veikti akcinės bendrovės „Neris“  fabrikas. Jo steigėjai buvo: prekybos ir pramonės akcinė bendrovė „Nemunas“ (tikriausiai tik formaliai, nes „Neris“ labai greitai nuo bendrovės veiklos ir mokesčių  atsiribojo), Jonas Smilgevičius, Andrius Vosylius ir išeiviai iš Klaipėdos krašto Samuelis bei Maksas Gamzos, perėję į „Nerį“ su savo firma. Bendrovė „Neris“ šalia  įprastos „Nemuno“ fabriko gaminamos produkcijos taip pat gamino kokybiškus centrinio šildymo radiatorius, katilus, kabinas liftams. Paklausą taip pat turėjo  „Neries“ gaminamos pasagos, kauptukai. „Neries“ firminis ženklas su varžtu ir raidėmis AB / N liudijo, kad bendrovė konkuruoja su Tilmansų metalo fabriku varžtų gamyboje. Bendrovė „Neris“, kaip ir „Nemunas“, augant miestui pateko į jo centro rekreacinę zoną, todėl sulaukė neigiamos reakcijos dėl aplinkos taršos, keliamo triukšmo bei medinių, apgriuvusių pastatų neestetiškumo. Reaguodamos į gyventojų skundus įvairios komisijos buvo pateikę rekomendacijas tiek „Nemuno“, tiek „Neries“  sanitarinei-higieninei bei aplinkos taršos būklei gerinti. Rekomendacijose buvo nurodytos tiek skubios priemonės taršai mažinti, tiek reikalavimas netolimoje ateityje  visiškai iškelti įmonę į pramonės teritoriją. Tačiau į reikalavimą iškelti fabriką nebuvo atsižvelgta. Paaukštinus kaminus, nugriovus kelis menkaverčius pastatus bei  kitomis priemonėmis šiek tiek sumažinus kenksmingų dujų taršą, „Neris“ toliau veikė (archyviniai dokumentai liudija apie įmonės veikimą 1942 m. ir vėliau).

 

„Hermes“  metalo išdirbinių fabrikas

Lukšio g. 19 (dabar Šv. Gertrūdos g. 29), Degtukų g. 19 / Čekiškių g. 20 (dabar – Raudondvario pl. 101C). Broliai Chaimas ir Dovydas Fišeriai senamiestyje buvo  įsteigę nedidelę įmonę – metalo išdirbinių fabriką „Hermes“. 1937 m. jis buvo perkeltas įVilijampolę (pastatas Vilijampolėje neišlikęs). Lukšio gatvėje liko smulkūs metalo dirbiniai ir  galanterijos dirbtuvė.

 

Brolių Samuelio ir Kazio Melnikų skardinių išdirbinių dirbtuvė

Veikė nuo 1924 m. K. Jablonskio g. 5 (dabar K. Jablonskio g. 15A). Senamiestyje buvo įsikūrusi dar viena nedidelė metalo dirbinių įmonė – čia nuo 1924 m. veikė brolių Samuelio ir Kazio Melnikų skardinių išdirbinių dirbtuvė. Joje buvo  gaminami sodo, daržo ir buities įrankiai – laistytuvai,  kastuvai, kastuvėliai, sieteliai, formelės ir t.t.

 

 

Parengė vyresn. bibliotekininkas A. Surblys, vyr. bibliotekininkė E. Rudminaitė, vyrens. bibliotekininkė A. Krištaponytė, vyrens. bibliotekininkė G. Gibavičienė.

Atnaujinta 2021-08-05 11:49