- Jūs esate čia:
- Pradžia
- Parodos
- Personalijų parodos
- poetas
Juozas Tysliava (1902 m. lapkričio 1 d. – 1961 m. lapkričio 11 d.) savo pirmuosius eilėraščius pasirašė dar tikrąja pavarde Juozas Tyslevas arba slapyvardžiais (I. Turanas, Turanas (slapyvardis, atsiradęs iš jo didelės meilės arkliams bei klajokliškam gyvenimui), Ožkasvilietis Turanas, Trimitas, T., Vytonis), bet grįžęs iš kariuomenės pavardę pasikeitė į, jo nuomone, gražiau skambančią. J. Tysliava nebaigė jokių mokslų, išskyrus Keturvalakių pradinę mokyklą, bet didžiavosi savo gyvenimo universitetais, kurių buvo daug ir įvairių. Iš Vilkaviškio gimnazijos išėjo savanoriauti į Lietuvos kariuomenę. Buvo aktyvus Lietuvos pilietis, patriotas, entuziastingai įsitraukęs tiek į Lietuvos nepriklausomybės kovas, tiek į Nepriklausomos Lietuvos kūrimą. Kariuomenėje neužsitarnavo jokio laipsnio ir karininku būti nepanoro, nes jau tarnyboje pajuto savo didįjį pašaukimą – poeziją. Bendradarbiavo kariškoje, šauliškoje spaudoje („Karys“, „Kariškių žodis“, „Trimitas“), siuntė savo kūrybą, o vėliau ir kelionių aprašymus į daugelį kitų leidinių (jo eilėraščių rasime laikraščiuose „Klaipėdos žinios“, „Krašto balsas“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, žurnaluose „Atspindžiai“, „Aušrinė“, „Bangos“, „Gairės“, „Iliustruotoji Lietuva“, „Jaunimas“, „Jaunųjų pasaulis“, „Keturi vėjai“, „Mūsų frontas“, „Naujas žodis“, „Pavasaris“, „Pradai ir žygiai“, „Sekmoji diena“, „Skaitymai“, „Trečias frontas“, „Vienybė“, „Žemdirbių balsas“ ir kt.). J. Tysliava taip pat parengė ir poezijos knygeles „Žaltvykslės“ (1922), „Traukinys“ (1923), „Nemuno rankose“ (1924), „Auksu lyta“ (1925), „Tolyn“ (1926) bei suvalkiečių poetų antologiją „Sūduva“ (1924).
Savanoris J. Tysliava su motina. Kaunas. 1919. MLLM GEK 63321.
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje padėjo J. Tysliavai užkariauti ne tik spaudos skiltis, bet ir merginų širdis. Noriai su kariuomenės uniforma pozavęs išvaizdus jaunuolis nestokojo merginų dėmesio, o išėjęs iš kariuomenės bei daug keliavęs po pasaulį susikūrė ir savo išvaizdos bei gyvenimo stilių, kuriam netrūko nei pasitikėjimo savimi, nei dabitiškumo. „Pirmutinis Lietuvos poetas“, kaip pats rašė apie save eilėraščių rinkinyje „Nemuno rankos“, nepasižymėjo kuklumu, nevengė ir bohemiško gyvenimo elementų.
Naktis aeroplane: [eil.] / Juozas Tysliava // Naujas žodis. – 1929, Nr. 13, p. 6: nuotr.: Poetas J. Tysliava aria.
Kaip Lietuvos kariuomenės savanoris J. Tysliava buvo įvertintas „Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu“ (tiesa, medalis jį pasiekė tik 1930 m.) ir iš Alvito dvaro gavo žemės, kur pasistatė namą, ūkio trobesius bei ne itin sėkmingai bandė ūkininkauti (jam klajojant po pasaulį, ūkyje liko gyventi jo brolis ir motina). Buvo kaimo vaikis, tad mokėjo žemės ūkio darbus, vienoje nuotraukoje poetas buvo užfiksuotas ariantis žemę savo ūkyje [1], bet ūkininkavimas nebuvo jo pašaukimas. J. Tysliava buvo „pasaulio pilietis“, ilgai neužsibūnantis vienoje vietoje, viename darbe ir tik išvykęs į JAV, tapęs „Vienybės“ redaktoriumi, juo išliko iki mirties bei tapo gerokai sėslesnis.
Coupe de Vents / Juozas Tysliava; traduction de H. Izdebska; introduction de O. W. de Milosz; portrait de l‘auteur par Foujita. – Paris, 1926, priešlap. su J. Tysliavos portr. ir įrašais. MLLM GEK B 28656.
Nemažai prie to prisidėjo pats autorius, siųsdamas informaciją apie leidinį tiek asmeniškai draugams, pažįstamiems, tiek laikraščių, žurnalų Lietuvoje ir Prancūzijoje redakcijoms. Laiške J. Paleckiui jis net atsiuntė sąrašą Prancūzijos periodinių leidinių, kuriuose išspausdintos recenzijos apie „Coupe de Vents“ [7]. Ir nebūdamas Lietuvoje J. Tysliava daug bendravo su literatais, žurnalistais, politikais, mokslo žmonėmis Lietuvoje, domėjosi Lietuvos kultūriniu, politiniu gyvenimu, buvo neabejingas rinkimams, laiške S. Nėriai liudijo esąs patenkintas 1926 m. rinkimų į Seimą rezultatais [8]. Daug rašė į Lietuvos spaudą: tiek eilėraščių, tiek ir kelionių aprašymų.
Su Lietuva poetą kurį laiką siejo ir jo draugystės ar meilės. Iš artimo ryšio su poete Brone Buivydaite liko keli eilėraščiai (vienas jų, įtrauktas į knygelę „Traukinys“, ir pavadintas „B. Buivydaitei“) bei keletas gražių J. Tysliavos nuotraukų, užrašytų poetei, saugomų Maironio lietuvių literatūros muziejuje [9] bei A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje [10].
Bronė Buivydaitė. Foto atelje „Modern“. Kaunas. 1924. VŽM 8942.
B. Buivydaitei // Traukinys / Juozas Tysliava; [viršelis Vytauto Bičiūno]. – Kaunas: „Vaivos“ b-vės leidinys, 1923, p. 47.
Būtent A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje saugomos nuotraukos suformavo tokį gražuolio stilingo J. Tysliavos įvaizdį, koks išliko ir iki šių dienų. O mįslingas J. Tysliavos laiškelis B. Buivydaitei (1922 05 14) buvo tarsi pranašas naujo aistringos meilės etapo [11].
Menas yra vienintelis dalykas, kuriam mirtis negali pakenkti. [1]
„Oscar Wildes werke: in 12 bänden“. – Berlin, 1918.
Oskaras Vaildas gimė Airijoje 1854 m. Jo tėvas Viliamas buvo sėkmingas akių ir ausų chirurgas, o motina Džeinė – airių poetė, pasirašinėjusi slapyvardžiu Speranza. Abu tėvai domėjosi airių folkloru. O. Vaildas buvo vienas iš trijų vaikų: turėjo vyresnįjį brolį Viliamą ir jaunesniąją seserį Izolą, kuri mirė anksti, vos devynerių. O. Vaildui tuo metu buvo dvylika ir šią netektį jis išgyveno itin jautriai, nes su seserimi buvo artimas. Parašė jai skirtą asmenišką ir jautrų eilėraštį „Requiescat“.
Requiescat / „Oscar Wildes werke: in 12 bänden“. – Berlin, 1918, p. 31.
Sulaukęs vienuolikos metų O. Vaildas išvyko studijuoti klasikinę literatūrą į Švenčiausiosios Trejybės koledžą Dubline. Tuo metu ten jau mokėsi jo brolis, kuriam mokslai puikiai sekėsi ir kuris buvo itin mėgiamas mokytojų. Priešingai nei brolis, O. Vaildas nemėgo sportuoti ir daug laiko leido skaitydamas tai, kas jam įdomu, susidomėjo graikų literatūra ir kultūra. Nuo 1874 m. mokslus tęsė Oksforde. Čia jis susižavėjo dekadentizmu bei estetizmu. 1878 m. jo eilėraštis „Ravenna“ laimėjo „Newdigate“ prizą (Sir Roger Newdigate's Prize), skiriamą Oksfordo studentams už geriausią eilėraštį.
Baigęs studijas O. Vaildas grįžo į Dubliną. Čia jis ėmė galvoti apie santuoką, ypač dėl to, kad jį, kaip ir brolį, vesti skatino motina. Jis piršosi Florencijai Balcombe, tačiau nesėkmingai – ji ištekėjo už gotikinio romano „Drakula“ autoriaus Bramo Stokerio. Kita mergina jo gyvenime buvo Šarlotė Montefiori, tačiau ši tekėti atsisakė. Galiausiai O. Vaildas piršosi Violetai Hunt. Jie puikiai sutarė, tačiau sužadėtuvės galimai niekada neįvyko dėl to, kad Violeta nebuvo pakankamai turtinga. Galiausiai 1881 m. O. Vaildas susipažino su savo draugo iš studijų Oksforde laikų seserimi Konstancija Lloyd, kurią vėliau vedė [2]. Prieš vestuves jis praleido laiko Amerikoje, kur buvo pakviestas dėstyti. 1884 m. Londone įvyko poros vestuvės, iš viso jie susilaukė dviejų sūnų.
1886 m. O. Vaildas susipažino su Robertu Rossu, tapsiančiu artimiausiu ir ištikimiausiu jo draugu. R. Rossas išliko šalia ir tada, kai O. Vaildas buvo nuteistas, ir po jo mirties.
1891 m. rašytojas buvo supažindintas su jaunu kilmingu poetu Alfredu Douglasu ir užmezgė su juo artimus romantinius santykius. Tai nepatiko jaunojo poeto tėvui markizui Queensbery’iui, kuris tai akivaizdžiai demonstravo. Paragintas A. Douglaso, kuris dažnai pykosi su savo tėvu, O. Vaildas padavė jį į teismą už šmeižtą, tačiau greitai buvo priverstas kaltinimus atsiimti, o galiausiai pats rašytojas buvo nuteistas dėl savo santykių su A. Douglasu. Artimieji dar siūlė O. Vaildui bėgti, tačiau šis atsisakė.
Taigi pačioje karjeros viršūnėje, 1895 m., rašytojas buvo nuteistas ir įkalintas dvejiems metams sunkių darbų kalėjime. Ten parašė didžiulės apimties laišką A. Douglasui, kuris vėliau tapo kūriniu „De Profundis“. Šio laiško išsiųsti O. Vaildui kalėjime neleido, tačiau rašytojas galėjo pasiimti jį su savimi po to, kai buvo paleistas. Laišką O. Vaildas patikėjo R. Rossui, kuris turėjo jo originalą išsiųsti adresatui A. Douglasui, o kopiją palikti O. Vaildui. Visgi R. Rossas padarė atvirkščiai bijodamas, kad A. Douglasas laišką sudegins [3]. Suredaguotą, nepilną laiško versiją R. Rossas išleido jau po rašytojo mirties, 1905 m., jis ir suteikė kūriniui pavadinimą „De Profundis“. Pilna versija pasirodė tik 1962 m. Laiško originalą R. Rossas padovanojo Britų muziejui su sąlyga, kad jis nebus viešai prieinamas 50 metų (iki 1960 m.), o šiuo metu jis saugomas Britų bibliotekoje.
Pirmieji du Oskaro Vaildo laiško Alfredui Douglasui puslapiai, parašyti 1897 m. Saugomas Britų bibliotekoje.
Paskutinis O. Vaildo kūrinys yra poema „The Ballad of Reading Gaol“ („Readingo kalėjimo baladė“), išleista 1897 m. Rašytojas poemą parašė grįžęs iš kalėjimo, čia aprašoma egzekucija, kuri įvyko tuo metu, kai O. Vaildas kalėjo. Paskutiniai jo gyvenimo metai buvo nelengvi, kalėjime pašlijo jo sveikata. Rašytojo žmona Konstancija iškart po jo įkalinimo kartu su sūnumis išvyko į Šveicariją, kur pakeitė jų pavardes ir net O. Vaildui išėjus iš kalėjimo neleido jiems susitikti. Paskutinius savo metus jis daugiausia praleido su A. Douglasu ir R. Rossu.
1900 m. lapkričio 30 d. O. Vaildas mirė ir buvo palaidotas Paryžiuje, o 1950 m. į tą patį kapą perkelti ir R. Rosso pelenai (jis mirė 1918 m.).
KŪRYBA
Oskaras Vaildas save visų pirma laikė poetu, nors ir yra parašęs nemažai dramų, pasakų vaikams, o mūsų laikais dažnam skaitytojui jis geriausiai pažįstamas dėl vienintelio savo romano „Doriano Grėjaus portretas“. Poezija buvo priemonė, per kurią Oskaras išreiškė giliausias savo mintis ir emocijas, dauguma jo eilėraščių yra labai asmeniški ir autobiografiniai [4].
O. Vaildas savo poeziją žurnaluose ėmė publikuoti dar mokydamasis Švenčiausios Trejybės koledže. Pirmąją savo pjesę („Vera; or, the Nihilists“) parašė 1880 m., o 1883 m. ji buvo suvaidinta. 1881 m. buvo išleistas pirmasis jo poezijos rinkinys („Poems“), sulaukęs įvairios kritikos. Vienintelis romanas, kurį parašė O. Vaildas, buvo „Doriano Grėjaus portretas“ (1890 m.), dabar tapęs geriausiai žinomu jo kūriniu, dažnai studijuojamas, laikomas klasikiniu. Visgi tada, kai jis pasirodė, romanas buvo sutiktas neigiamai, vadintas amoraliu (klausimai apie šį romaną net buvo panaudoti siekiant įrodyti O. Vaildo kaltumą teisme 1895 m.). O. Vaildas kūrinį kiek pataisęs, papildęs ir pašalinęs tam tikrus elementus išleido naują versiją 1891 m., tačiau pats autorius nenorėjo, kad romanas pasirodytų per daug didaktinis, jo nuomone, moralas ir taip akivaizdus.
O. Vaildas taip pat parašė ir išleido du pasakų ir vieną trumpų istorijų rinkinį, publikavo įvairių esė. Didelė dalis rašytojo kūrinių anglų, vokiečių ir lietuvių kalbomis yra saugoma Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių fonde.
SAUGOMA SENŲJŲ IR RETŲ SPAUDINIŲ FONDE
Daugiausia bibliotekoje saugoma O. Vaildo knygų anglų kalba. Didžioji jų dalis yra išleistos Girarde, Kanzase. Tai yra mažo formato, į kišenę telpančios knygelės iš „Little Blue Books“ („Mažos mėlynos knygos“) serijos, kurią leido Haldeman-Julius leidykla. Ją įkūrė vyras Emanuelis ir žmona Marceta Haldeman-Julius, jie siekė įvairią literatūrą, klasikos kūrinius padaryti prieinamus visiems (ypač darbininkams). Knygelės ilgą laiką kainavo po 10 ar 5 centus ir buvo patogaus nešiotis dydžio, todėl susilaukė didelio pasisekimo.
Serijos pavadinimas kelis kartus keitėsi, kol galiausiai 1923 m. tapo „Little Blue Books“. Tarp bibliotekoje saugomų leidinių yra knygelių iš šių serijų: „People’s Pocket Series“ (no. 36 „The Soul of Man Under Socialism“, no. 46 „Salome; Prose; Poems“), „Ten Cent Pocket Series“ (no. 8 „Lady Windermere’s Fan“, no. 54 „The Importance of Being Earnest“, no. 168 „Epigrams of Oscar Wilde“, no. 313 „The Decay of Lying“, no. 2 „The Ballad of Reading Gaol“) ir „Appeal Pocket Series“ (no. 8 „Lady Windermere’s Fan“, no. 168 „Epigrams of Oscar Wilde“, no. 2 „The Ballad of Reading Gaol“).
Iš jų įdomiausias yra „Ten Cent Pocket Series“ leidinys „The Ballad of Reading Gaol“, nes jis priklausė vargonininkui, dainininkui, kompozitoriui, pirmosios lietuviškos operos kūrėjui Mikui Petrauskui.
Oscar Wilde „The Ballad of Reading Gaol“. Viršelis su Miko Petrausko parašu.
Tarp saugomų O. Vaildo knygų yra ir dvi, kurios buvo išleistos Leipcige, Vokietijoje („The Happy Prince and Other Tales“ ir „A House of Pomegranates“), viena – Niujorke („Salome: a play“) ir viena Londone („Short Stories“). Taip pat bibliotekoje galima rasti vieną leidinį, kuris buvo išleistas Lietuvoje, Kaune. Tai A. Ptašeko knygyno serijos „Padedamieji skaitymai anglų kalbai“ knyga „The Happy Prince“.
Vokiečių kalba Senųjų ir retų spaudinių fonde yra saugoma knygų serija „Oskaro Vaildo darbai: 12 tomų“, parašyta gotikiniu šriftu, leista nuo 1918 m. Vienoje knygoje įrišti 3 tomai, taigi knygų yra 4. Pirmoji knyga priklausė esperantininkui, mokytojui, žurnalistui Edvardui Medišauskui-Medoniui, yra jo parašas. Šioje knygoje yra O. Vaildo poezijos, romanas „Doriano Grėjaus portretas“ ir pasakos bei trumpos istorijos.
„Oscar Wildes werke: in 12 bänden“. – Berlin, 1918
Taip pat Senųjų ir retų spaudinių fonde yra saugoma O. Vaildo knygų lietuvių kalba: pirmasis „Doriano Grėjaus portreto“ leidimas, pavadinimu „Dorijano Grėjaus atvaizdas“ (1932 m.), keli pasakų rinkiniai, „Canterville pilies vaiduoklis“ (1928 m.), „Nerimta komedija“ (1926 m.), „Salomėja Herodienės duktė“ (1915 m.), „ Socializmas ir žmogaus siela“ (1927 m.).
„Parašiau viską, ką norėjau parašyti. Rašiau tada, kai nepažinojau gyvenimo; dabar, kai žinau gyvenimo prasmę, nebeturiu ką rašyti. Gyvenimas negali būti užrašytas, gyvenimą galima tik gyventi. Aš gyvenau.“ [5]
