Personalijų parodos
Mokslai, kelionės ir pirmieji darbai
 
Poetas, vertėjas, publicistas, dramaturgas, operos solistas Stasys Santvaras (1902–1991) Kaune su pertraukomis gyveno nuo 1918 m. iki 1944 m. Iš Vilniaus atvykęs į Kauną tęsė mokslus „Saulės“ ir „Aušros“ gimnazijose, tačiau gimnazijos nebaigė – atestatą gavo 1923 m. Kauno brandos atestato kursuose kariams. 1919 m. sausio 11 d. įstojo savanoriu į antrąjį pėstininkų pulką. Išstojęs iš kariuomenės (1920 m. kovo mėn.) dirbo Kariuomenės intendantūros raštininku, buvo baigęs antro pėstininkų pulko instruktorių mokyklos pirmąją laidą ir gavęs vyr. puskarininkio laipsnį [1]. Po to dirbo Valstybės kontrolėje revizoriaus padėjėju (1921 m.) ir Eltoje vidaus skyriaus redaktoriumi (1923 m.), taip pat užėmė „Vilkolakio“ ir „Tautos teatro“ administratoriaus pareigas (1923–1924 m.). Iš Kauno buvo išvykęs į Klaipėdą, kur dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime ir dar labiau pamilo tą kraštą, bet Kauno nepaliko. 1925 m. pabaigoje dar tikrai gyveno Kaune, skaitė savo kūrybą Kauno Rotušėje, buvo priimtas į Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungą [2]
 
Nuo 1926 m. iki 1928 m. S. Santvaras gyveno daugiau Klaipėdoje, negu Kaune, nes studijavo muziką ir dainavimą Klaipėdos muzikos konservatorijoje. Į Kauną atvykdavo tik retkarčiais teatro bei Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos reikalais, be to, rašė ne tik į Klaipėdoje leidžiamus „Vakarus“, bet ir į Kauno spaudą – daugiausiai tautišką. 1922 m. įstojo į Neo-Lithuania korporaciją, o vėliau tapo ir Tautininkų sąjungos Kauno skyriaus nariu (1935 m.). 
 
Kaune vėl trumpam apsigyveno 1928 m., prieš išvykdamas studijuoti į Milaną – studijoms gavo Švietimo ministerijos stipendiją. Milane ryšių su Kaunu nenutraukė ne tik dėl stipendijos reikalų, bet ir kaip žurnalistas. S. Santvaras buvo įgaliotasis „Lietuvos aido“ korespondentas Milane, taip pat buvo įsipareigojęs rašyti straipsnius iš Milano į žurnalą „Meno kultūra“ ir kitus periodinius leidinius. 1929 m. spalio mėnesį S. Santvaras ir su juo jau draugaujanti Juzė Augaitytė, taip pat studijavusi Milane dainavimą, turėjo grįžti į Kauną, nes Švietimo ministerija grasino nepratęsti jiems stipendijos. Laimei, to pavyko išvengti. Stipendija jiems palikta su sąlyga, kad įstos į bet kurią Milano aukštąją mokyklą arba parvyks į Kauną ir specialiai sudarytai Švietimo ministerijos komisijai parodys savo balsų pažangą [3]. Abu pasirinko pirmąjį variantą ir po studijų Frescobaldi muzikos institute į Kauną grįžo 1932 m. birželio mėnesį, tačiau S. Santvaras į Kauną galimai parvykdavo ir studijuodamas Milane, galbūt net turėjo kur Kaune apsistoti. 
 
 
Gyvenamosios vietos Kaune
 
Iš žinių apie Aleksandro Makūno namo Kęstučio g. 25 (dabar Kęstučio g. 45, pastatas sklypo gilumoje) nuomininkus matome, jog S. Santvaras mokėjo nuomos mokestį už 1931–1933 metus. Žinoma, galėjo būti įsivėlusi klaida surašant ir vėliau atvykusiam nuomininkui mokestį už visą mokestinį laikotarpį. Tai labiau tikėtinas variantas, nes 1933 m. kovo 15 d. užpildytame anketos lape S. Santvaras nurodė, jog gyvena Aušros take 4, penktame bute. Tikėtina, jog po studijų Milane grįžęs į Kauną bei įsidarbinęs Valstybės teatre, S. Santvaras apsigyveno Baltraus Miliušio name (priešais Banko tarnautojų namą) Aušros take 4 ir iš ten 1933 m. persikėlė gyventi į Kęstučio g. 25, realiai šio namo savininkui nuomą mokėdamas tik nuo 1933 m. Adresą Kęstučio g. 25 S. Santvaras nurodė ir 1935 m. sutartyje su Valstybės teatru dėl Frydricho Flotovo 4 veiksmų operos „Marta“ vertimo. Šiame name S. Santvaras nuomojosi 3 kambarių butą salkoje (joje buvo du butai, dabar iš jos padarytas ketvirtas aukštas, o stogas pakeltas virš buvusios salkos). 
 
Šiame name S. Santvaras gyveno iki 1936 m., o gal ir ilgiau, bet jau nuo 1934 m. gyveno ir Palangoje, ir Kaune, nes tais metais, kaip Lietuvos savanoris, gavo žemės sklypą prie Palangos ir pasistatė ten vilą. Apie 1940 m. jau gyveno Ugniagesių g. 6 (dabar J. Gruodžio g.), marijonų bendrabutyje. Jame yra gyvenę ne tik S. Santvaro draugai Juozas Ambrazevičius bei Antanas Vaičiulaitis, bet ir 1939 m. marijonų kongregacijai vadovavęs vyskupas Pranciškus Bučys. Karo metais (apie 1942 m.) persikėlė į K. Donelaičio g. 9C (dabar K. Donelaičio g. 19), Iljinų namą. Ten apsigyveno kartu su kita garsia menininkų pora, Gražina Matulaityte ir jos vyru Aleksiu Ranitu, su kuriuo S. Santvaras palaikė gerus santykius. 
 
 
Kaunas – begalės darbų ir neišsipildžiusių lūkesčių miestas
 
Operos solistui, rašytojui, dramaturgui, vertėjui veiklos niekada netrūkdavo, bet jis kartais pasijusdavo nepakankamai įvertintas, nepelnytai kritikuojamas. Balio Sruogos pašiepta S. Santvaro „Minių mylimoji“, teatro kritikos ir žiūrovų nepalankiai sutikta jo dar „žalia“ pjesė „Žvejai“ (1926 m.), neįvertintas didžiulis operų libretų vertėjo darbas bei įsikūnijimas naujuose vaidmenyse, ne visai sklandūs asmeniniai santykiai, naujos Meilės gimimas senosios pavėsyje – visa tai tarsi signalizavo, jog Kaunas yra tik tarpinė stotelė jo gyvenimo kelyje, be didelių sentimentų ir su ne pačiais geriausiais prisiminimais. Tačiau taip nebuvo. Kaune trūko tik jūros, kuri S. Santvarą visuomet traukė. O visa kita jis rasdavo, nors ir jausdavosi kartais nesuprastas, nepakankamai įvertintas ir nepakankamai mylimas. 
 
Kaune atsiskleidė visa jo įvairiapusės veiklos paletė ir teneapgauna jo visad mąslus, romantiškas žvilgsnis tarpukario Kauno fotografijose. S. Santvaras buvo „velnių priėdęs“, sąmojingas jaunuolis, į ilgesingus būsimos antrosios žmonos laiškus atsakantis kartais rimtai, kartais ir su humoru: prisipažįstantis, jog tik „trupučiuką“ mylįs ir nesąs visai apsvaigęs, valiūkiškai klausiantis savo Elenos, kas pasitiks, kai bus Kaune, užsimenantis, kad jau galinti kaupti jėgas ir vaišes karštam jų pasimatymui [4]. S. Santvaro laiškai Elenai Valiukaitei ir jos laiškai Stasiui saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune. Pats nemėgęs rašyti ilgų laiškų, iš savo mylimosios jų laukė ir dažniausiai sulaukdavo, bet kartą su nuoskauda rašė, jog į jo ilgą laišką Alė atsakė tik keliais žodžiais ir net ant savo fotografijos nieko neužrašė, gal įsižeidusi [5], o kartą neprisiskambinęs įtarė, jog jo mylimoji gal savo telefono numerį bus supainiojusi [6]. Jis pats buvo greitai įsižeidžiantis, bet ir greitai atleidžiantis, turėjo nemažai draugų, bet tik kelis tikrus, kuriuos minėdavo laiškuose bei pasikliaudavo jais pačiose įvairiausiose gyvenimiškose situacijose. 
 
Dažniausiai buvo darbštus ir pareigingas tiek kurdamas naujus vaidmenis, tiek versdamas operų libretus ar taisydamas jų kalbą (užėmė operos kalbos taisytojo pareigas), tiek vykdydamas leidybinius įsipareigojimus, bet yra gavęs ir tarnybinį įspėjimą [7]. Daug kur siekęs suspėti, važinėjęs tarp Kauno ir Palangos, dirbęs ne tik Valstybės teatre, bet laisvu laiku ir Valstybės radiofone, kartais rizikuodavo, jog kažkur kažkada gali ir nespėti. Taip tą kartą ir atsitiko, o S. Santvaras iš šios finansiškai skausmingos pamokos pasimokė, vengė neapgalvotų įsipareigojimų, bet skubių darbų, tokių kaip operos „Tykusis Donas“ vertimas į lietuvių kalbą (1940 m. liepa), neatsisakė [8]
 
 
Gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais
 
Ypač daug veiklos S. Santvarui teko imtis karo metais: šie metai buvo pilni tiek kūrybinių iššūkių (savo draminių, baleto veikalų pastatymo, knygų išleidimo, vertimų, naujų vaidmenų), tiek administracinio darbo (1941 m. rudenį buvo paskirtas Kauno teatrų dramaturgu, o 1943 m. spalio 9 d. – Kauno jaunimo teatro direktoriumi, be to, prie teatro įkūrė vaidybos meno studiją, kurioje taip pat dėstė lietuvių kalbos tartį), tiek asmeninio gyvenimo pokyčių (1941 m. liepos 1 d. vedė savo mylimąją Eleną, 1944 m. vasario 27 d. jiems gimė sūnus Algimantas Andrius, kuris mirė anksti, 1957 m.), tiek draugų ir bendraminčių susibūrimų vienų pas kitus (susiburdavo nelegaliems susitikimams su kaimynais nuomininkais Juozu Ambrazevičiumi, Antanu Vaičiulaičiu ir kt.). Butą Ugniagesių g. 6, gero draugo A. Ranito paskatintas, iškeitė į butą K. Donelaičio g. 9C, Iljinų name, kur jau buvo apsigyvenę neseniai susituokę A. Ranitas su G. Matulaityte. 1942 m. spalio 15 d. S. Santvaras (beje, vykęs į Rygą, Taliną kartu su A. Ranitu) jau rašė iš Rygos į K. Donelaičio g. 9C ten gyvenančiai žmonai Elenai [9]. O 1944 m. vasarą Santvarų šeimynai jau teko palikti Kauną, Lietuvą, jų laukė ilga, sunki kelionė į Vokietiją, o po to ir į JAV.
 
 
Nuorodos:
  1. LCVA, f. 1446, ap. 1, b. 33, l. 33.
  2. Stasio Santvaro Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos nario bilietas. Kopija. Kaunas. 1925 11 12. KAVB RS RF 5-2.
  3. Poetas Stasys Santvaras grįžta Kaunan // Rytas. - 1929, spal. 17, p. 3; Stipendijos paliktos // Rytas. - 1929, spal. 30, p. 3.
  4. S. Santvaro laiškas būsimai žmonai Elenai Valiukaitei iš Palangos į Kauną, V. Putvinskio g. 10, b. 7. 1939 08 11. MLLM GEK 120896 ir kiti jo laiškai.
  5. S. Santvaro atvirlaiškis būsimai žmonai Elenai Valiukaitei iš Palangos į Kauną, V. Putvinskio g. 10, b. 7. 1940 07 07. MLLM GEK 120922.
  6. S. Santvaro laiškas E. Valiukaitei į Kauną, su jai užrašytu eilėraščiu „Vidurnakčio malda“ iš naujos knygos „Giesmės apie saulę ir sielą“. 1939. MLLM GEK 120952.
  7. Valstybės teatro operos III eilės artistui Stasiui Santvarui – Zaleskiui už nevykdymą pavestųjų pareigų skiriamas tarnybinis įspėjimas. Kaunas. 1934 12 13. LLMA, f. 101, ap. 4, b. 17, l. 8.
  8. Kauno valstybės teatro direktoriaus Juozo Grybausko prašymas Stasiui Santvarui skubiai išversti į lietuvių kalbą operą „Tychij Don“. Kopija. 1940 07 23. KAVB RS RF 5-6.
  9. S. Santvaro laiškas E. Santvarienei iš Rygos į Kauną, K. Donelaičio g. 9 c, b. 1. 1942 10 15. MLLM GEK 120960.
 
 
 
 
Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino Beatričė Jurgaitytė
 
Iš A. Mackaus gyvenimo Lietuvoje liko tik dvi – skaitančio knygą ir penkiamečio berniuko su paspirtuku nuotraukos [1], pradžios mokyklos Vilniuje baigimo pažymėjimas [2] ir, aišku, paties poeto atsiminimų nuotrupos, patekusios į jo pirmąją poezijos knygą ar straipsnius. 1944 m., būdamas dvylikos metų, būsimasis poetas su tėvais ir motinos broliu pasitraukė iš Lietuvos. Iš pradžių šeima pateko į Berlyną, 1945 m. persikėlė į pabėgėlių stovyklą Viurcburge, Bavarijoje, kur A. Mackus mokėsi gimnazijos ketvirtoje ir penktoje (ją baigė jau Šveinfurte) klasėse. Paskui Mackai apsigyveno Švabijos Gmiundo lietuvių, lenkų ir latvių karo pabėgėlių stovykloje, ten A. Mackus toliau mokėsi lietuvių gimnazijos šeštoje klasėje, o ją baigęs 1949 m. pavasarį kartu su šeima išvyko į JAV [3]
 
Klasės draugas A. Raškėnas prisiminė, jog Algimantas mėgo žaisti krepšinį ir stalo tenisą, jautė potraukį literatūrai, kai kuriuos dalykus mokėsi gerai be didelių pastangų, bet kai kurių, pavyzdžiui, lotynų kalbos, nemėgo ir nesimokė. Pasak jo, A. Mackus nešvaistė laiko įvairioms moksleivių organizacijoms, nemėgo šokių [4]. Požiūris į šokius tikriausiai nepasikeitė ir JAV, jis lankydavosi įvairiuose renginiuose, skaitė savo kūrybą, bet pasilinksminimuose likdavo nuošaly, o netekęs artimų žmonių, patyrė rezignaciją ir liūdesį.
 
 
A. Mackus aktyviai veikė įvairiose kultūrinėse, politinėse organizacijose. Jo buvo pilna visur: ir sambūryje „Šviesa“ (buvo šios studentų organizacijos pirmininkas), ir „Santaros-Šviesos“ federacijoje, ypač jos organizuojamuose literatūros vakaruose, ir Čikagos jaunimo centro renginiuose. Bendradarbiavo laikraščiuose „Naujienos“, „Dirva“, nuo 1962 m. redagavo žurnalą „Margutis“, dalyvavo „Margučio“ radijo laidose bei prie šio radijo organizuotuose „Pelkių žiburėlio“ vaidinimuose, kartu su Dalia Sruogaite-Bylaitiene buvo pagrindinis šių vaidinimų sumanytojas ir organizatorius. Čia jis susipažino ir su būsima žmona Dalia Juknevičiūte, režisieriaus, aktoriaus Romualdo Juknevičiaus dukra. „Pelkių žiburėlyje“ ji reiškėsi kaip teatro aktorė ir režisierė, skaitė įvairius literatūros kūrinius, o vėliau, jau ištekėjusi už A. Mackaus, iliustravo jo eilėraščių knygą „Jo yra žemė“ (1962). Tiesa, knygoje nurodyta, jog viršelį ir skyrių vinjetes piešė Dalia Juknevičiūtė. Mergautinė pavardė nurodyta ir po poeto mirties išleistoje Zinaidos Nagytės-Katiliškienės (Liūnės Sutemos) knygoje „Bevardė šalis“. A. Mackus, rūpindamasis jos išleidimu, bendravo su Zinaida ir Marium Katiliškiais, apie tai užsiminė vėliau knygą išspausdinusios „Galinda Press“ vadovui J. P. Palukaičiui (KAVB yra tai patvirtinantys A. Mackaus laiškai J. P. Palukaičiui) [5]. Jau po A. Mackaus žūties, „Santaros-Šviesos“ federacijai atstovavęs knygos leidėjas Gintautas Vėžys viename iš laiškų J. P. Palukaičiui užsiminė, jog knygosviršelį kurs Dalia Mackuvienė (nurodoma ne mergautinė pavardė). G. Vėžio ir J. P. Palukaičio laiškuose (jie taip pat saugomi KAVB J. P. Palukaičio rankraščių fonde) užsimenama, jog knygą „Bevardė šalis“ planuojama išleisti iki A. Mackaus minėjimo 1966 m. vasario 26 d. bei pasidžiaugta, jog tai pavyko padaryti [6]. Tas vakaras vyko Čikagos jaunimo centre, kur ne kartą savo kūrybą buvo skaitęs ir pats A. Mackus, o gražią kalbą apie anksti išėjusį poetą, vėliau išspausdintą „Aidų“ žurnale, pasakė jo bendražygis Alfonsas Nyka-Niliūnas [7].
 
Atvykęs į Čikagą ir pradėjęs dirbti čiužinių fabrike, A. Mackus greitai įsitraukė į lietuvių literatūrinį gyvenimą. Imtis šios veiklos  skatino jo bute lankęsi Aloyzas Baronas ir Benediktas Babrauskas, o išleisti pirmąją poezijos knygą padėjo čikagietis draugas Edvardas Šulaitis. Tačiau 1950 m. pasirodžiusi Algimanto Pagėgio slapyvardžiu pasirašyta eilėraščių knyga „Elegijos“ neturėjo didelio pasisekimo, ją „Draugo“ laikraštyje sukritikavo Algirdas Titus Antanaitis [8], su kuriuo A. Mackus draugiškai bendravo iki recenzijos pasirodymo ir vėliau. 
 
 
Nepalankus įvertinimas nenuslopino A. Mackaus kūrybinio entuziazmo, nes įsitraukęs į sekmadieninės literatūrinės radijo laidos „Pelkių žiburėlis“ rengimą, literatūrinės veiklos nestokojo: rašė valandėlių įvadus ir scenarijus, kvietė pagalbininkus. Literatūrinis, sceninis bendravimas iš radijo studijos persikėlė į kitas Čikagos vietas, taip pat ir į A. Mackaus butą, o 1958 m. rudenį A. Mackui ir D. Juknevičiūtei susituokus, jų namai tapo įvairių sričių menininkų susiėjimo vieta [9]. Išlikusi filmuota Mackų vestuvių medžiaga, kurią su Dalios Sruogaitės, Juozo Apučio ir Vytauto Martinkaus komentarais 2006 m. perrašė Vytautas Vasiliauskas ir Vytautas Vasiliauskas jaunesnysis. Vilniaus pedagoginis universitetas ją perdavė A. Mackaus memorialiniam muziejui Pagėgiuose [10]. Daug literatūrinės veiklos, knygų leidybos rūpesčių buvo susiję ir su „Santaros-Šviesos“ federacija. A. Mackaus organizuotas specialus knygų leidybos fondas vėliau išaugo į didelę ir produktyvią leidybinę organizaciją. 
 
Dalis A. Mackaus aplinkos žmonių jo poezijos nesuprato, tačiau jie matė kūrėjo pažangą. Vis dėlto 1952 m. parengti spaudai A. Mackaus „Drobiniai vaismedžiai“ (pirmas „Jo yra žemė“ pavadinimas) tuo metu taip ir nebuvo išleisti. Matyt, leidiniui, kaip ir pačiam poetui, reikėjo laiko subręsti. O štai knygoje „Jo yra žemė“ (1959) A. Mackus – jau ne Tėvynės pasiilgęs šiek tiek naivus, atviraširdis „Elegijų“ poetas, bet brandus prarastosios žemės žmogaus būtį ir nuotaikas įprasminantis kūrėjas, atstovas kartos, kurią V. Kavolis priskyrė „nužemintųjų generacijai“ (to paties pavadinimo V. Kavolio knyga išleista 1968 m.; apie jos rengimo peripetijas kalba G. Vėžio ir J. P. Palukaičio laiškai, saugomi KAVB J. P. Palukaičio rankraščių fonde) [11]. A. Mackus tapo vienu ryškiausių bežemių kartos (atskirtų nuo savo gimtosios žemės ir egzode pradėjusių kurti) poetu, o jo „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (1962) buvo tarsi šios kartos poetų manifestas. 1964 m. knyga įvertinta Vinco Krėvės literatūrine premija [12]. KAVB saugomi minėtų leidinių egzemplioriai, autoriaus užrašyti J. P. Palukaičiui, o pastarojo rankraščių fonde yra 4 jam rašyti A. Mackaus laiškai bei kelios A. Mackaus nuotraukos iš 1959 m. literatūros vakaro Čikagos jaunimo centre. 
 
 
Mirus bičiuliams rašytojams A. Škėmai ir J. Kaupui, A. Mackaus kūryboje sustiprėjo rezignacinės nuotaikos, radosi daugiau mirties motyvų, atsispindėjusių ir paskutinėje, jau po poeto mirties išleistoje knygoje „Chapel B“ (1965), skirtoje A. Škėmai (Chapel B – tai A. Škėmos laidotuvių koplyčia). Paskutiniais gyvenimo metais jį kankino tragiškos baigties nuojauta, kuri neįtikėtinai tiksliai išsipildė. 1964 m., pasak A. T. Antanaičio, jis dažnai skųsdavosi jį stotin vežiojusios L. Vanagaitienės blogu vairavimu, pridurdamas, jog „ta moteris vis tiek mane kada nors užmuš“ [13]. Tais pačiais metais, kai žuvo, su ja jau buvo patekęs į avariją ir kurį laiką vaikščiojo aprišta galva. Tuomet L. Vanagaitienė nukentėjo labiau, o A. Mackus tik truputį susižeidė [14]. Bet 1964 m. gruodžio 28 d. vakaras ir jam, ir automobilį vairavusiai L. Vanagaitienei buvo lemtingas [15]. Su šiuo tragišku įvykiu nutrūko ir „Margučio“ leidyba. 1965 m. buvo išleistas specialus žurnalo numeris, kuriame pagerbti žuvusieji. Deja, viltys leisti žurnalą toliau neišsipildė. Tarsi spektaklyje, „Margučio“ uždanga nusileido, pagrindiniams spektaklio veikėjams palikus sceną. Bet „Margutis“ liko gyvas kaip lietuvių išeivijos kultūros reiškinys, kurio nesunaikino nei netektys, nei laikas. 
 
Simboliška, jog bežemių kartos poeto, žurnalisto, radijo ir teatro veikėjo atminimas dabar saugomas Lietuvoje, nedideliame memorialiniame muziejuje Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijoje, Maironio lietuvių literatūros muziejuje (laiškai K. Ostrauskui ir kitiems, taip pat kelios nuotraukos) ir Čikagoje, Pasaulio lietuvių archyve, A. Mackaus rankraščių fonde (123 vnt.). Didžiąją pastarojo fondo dalį sudaro publikacijų apie A. Mackų, išspausdintų po jo mirties, iškarpos. Be jų, čia taip pat saugoma poeto gimimo liudijimas, įvairūs mokymosi dokumentai, keletas laiškų ir rankraščių [16].
 
 
Nuorodos:
  1. Penkių metų sukaktuvės Pagėgiuose: [A. Mackaus] (1937 m.) // Metmenys. - 1981, kn. 41, p. 57; Algimantas Mackus. Pagėgiai. 1937. MLLM 92426.
  2. Algimantas Mackus: biografijos ir būdo bruožai motinos ir draugų prisiminimuose / Algirdas Titus Antanaitis // Metmenys. - 1981, kn. 41, p. 49–50.
  3. Algimantas Mackus: biografijos ir būdo bruožai motinos ir draugų prisiminimuose / Algirdas Titus Antanaitis // Metmenys. - 1981, kn. 41, p. 52–53.
  4. Šeštosios klasės pažinties vaizdai: [vietoj nekrologo atsiminimai apie Algimantą Mackų, 1948 m. besimokiusį Schweabisch Gmuend‘o lietuvių gimnazijos šeštojoje klasėje kartu su str. autoriumi] / A. Raškėnas // Mūsų vytis. - 1964, Nr. 5, p. 170–172.
  5. A. Mackaus laiškas J. P. Palukaičiui iš Čikagos į Cleveland. KAVB. J. P. Palukaičio rankraščių fondas. 1960 07 14. RF 8-118; A. Mackaus laiškas J. P. Palukaičiui iš Čikagos į Cleveland. 1960 07 31. KAVB. J. P. Palukaičio rankraščių fondas. RF 8-118.
  6. J. P. Palukaičio susirašinėjimas su inž., leidėju, Santaros Šviesos org. veikėju Gintautu Vėžiu dėl Liūnės Sutemos knygos „Bevardė šalis“ išleidimo. [G. Vėžys po A. Mackaus mirties 1965 m. perėmė jo knygų leidybos fondą, buvo jo pirmininku]. KAVB. J. P. Palukaičio rankraščių fondas. RF 8-56.
  7. Algimantas Mackus: žodis, pasakytas A. Mackui skirtame vakare Čikagoje / Alfonsas Nyka-Niliūnas // Aidai. - 1966, Nr. 5, p. 225–227.
  8. Elegiška išdaiga: [rec.] / T. A. [Algirdas Titus Antanaitis]. - Rec. kn.: Elegijos / Algimantas Pagėgis [Algimantas Mackus]; knygos aplankas dail. J. Pautieniaus. - Chicago: „Sūduva“, 1950 // Draugas. - D. 2. - 1950, liep. 29, p. 2.
  9. Algimantas Mackus: biografijos ir būdo bruožai motinos ir draugų prisiminimuose / Algirdas Titus Antanaitis // Metmenys. - 1981, kn. 41, p. 60–64.
  10. https://www.youtube.com/watch?v=wsxWKLMB71Q ; https://www.facebook.com/1020367904656498/photos/a.1021048691255086/1359952884031330/
  11. Gintauto Vėžio ir Jono Prano Palukaičio susirašinėjimo medžiaga dėl Vytauto Kavolio knygos „Nužemintųjų generacija“, kurios vienu herojų buvo Algimantas Mackus, išleidimo. KAVB. J. P. Palukaičio rankraščių fondas. RF 8-63.  
  12. Premija Mackui: [1964 m. sausio 25 d. Montrealyje Vinco Krėvės vardo literatūrinė premija už knygą „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“] // Pasaulio lietuvis. - 1964, Nr. 5, p. 80.
  13. Algimantas Mackus: biografijos ir būdo bruožai motinos ir draugų prisiminimuose / Algirdas Titus Antanaitis // Metmenys. - 1981, kn. 41, p. 72.
  14. Chicagiškės nuotrupos: „... Praeitą penktadienį: [1964 06 05], vykdama į radijo stotį, automobilių susidūrime buvo sužeista Margučio vedėja Lidija: [Lilija] Vanagaitienė. Kartu važiavęs red. Algimantas Mackus liko sveikas“: [iš tikrųjų buvo lengvai sužeistas] // Dirva. - 1964, birž. 10, p. 8.
  15. Tragiškai žuvo Lilija Vanagaitienė ir Algimantas Mackus // Dirva. - 1964, gruod. 30, p. 1: portr.
  16. https://www.lithuanianresearch.org/database-search/individuals/a-mackus-poetas-literaturos-kritikas/

 

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Neringa Vaičiulienė
Vaizdus skaitmenino Živilė Pedzevičienė

 
Poetą Vytautą Mačernį dažniausiai siejame su jau po jo mirties išleista kūryba. Šioje parodoje bandysime pažvelgti į rašytojo gyvenimą ir kūrybą tarsi to pomirtinio pripažinimo nebūtų buvę. Keliausime nuo vienos poeto gyvenimo ir kūrybos stotelės prie kitos, sekdami jo publikacijas, draugų atsiminimus, svarbius jam asmenis. Šiai kelionei autentišką laikmečio koloritą suteiks maloniai paskolintos parodai nuotraukų ir dokumentų iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus kopijos, už ką esame dėkingi šio muziejaus darbuotojams.
 
Poeto kūrybinio kelio pradžia buvo Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijoje. Ne pagal amžių rimtas ir subrendęs jaunuolis iš pradžių rašė į šioje gimnazijoje leidžiamą laikraštėlį „Šešios žaros“. Į šio laikraštėlio 1936 m. antrą numerį buvo įdėtas ir pirmasis V. Mačernio eilėraštis „Sapnas“, o 1938 m. antrame numeryje yra jo literatūros kritikos darbelis „Jakštas ir jo lyrika“, kurio ištrauką eksponuojame parodoje. [1] Šeštoje klasėje parašytą eilėraštį „Nėra laimės“ publikavo mėnesinis moksleivių žurnalas „Ateitis“. [2] Eilėraščiui būdinga tikinčio į Dievą, gyvenimu besiskundžiančio jaunuolio rezignacija. Šioms nuotaikoms kartojantis jo kūryboje V. Mačernis sulaukė „Ateities“ redakcijos pastabos, kad yra per rimtas ir nesidžiaugia gyvenimu: „Kam taip „moderniai“? Kam tokių temų? Juk mūsų jaunystė ne tokia. Dainuokim ją artimą mums, mūsų vardui“. [3] Tarsi atsakas į šią pastabą buvo septintoko Mačernio eilėraštis „Laiškas Kristui“, taip pat išspausdintas „Ateities“ žurnale. [4]  
 
Septintoko eilėraščiai jau buvo spausdinti ne tik minėtoje „Ateityje“, bet ir kitame moksleivių žurnale „Ateities spinduliai“, kuriame poetas įvardytas kaip vienas gabesnių moksleivių literatų. [5] Moksleivio eilėraščiai taip pat buvo spausdinami laikraštyje „Žemaičių prietelius“. [6] Su nebūdingu jaunajam kūrėjui eilėraščiu „Damai „par excelence“ jis debiutavo ir studentų laikraštyje „Studentų dienos“, [7] o 1938 m. šiame leidinyje taip pat buvo išspausdinti jo eilėraščiai „Mirties paveikslas“ ir „Kapuose“. [8] Septintoko eilėraščiai vėliau buvo sudėti ir į „Ateities spindulių“ bendradarbių almanachą „Pirmieji žingsniai“, kuriame buvo publikuojama ne tik „Ateities spindulių“, bet ir „Ateities“ žurnalo bendradarbių moksleivių kūryba, o kai kurie autoriai, kaip ir V. Mačernis, jau buvo baigę mokyklą. [9]
 
 
 
Kas lėmė religinius motyvus ir meilę Dievui daugelyje V. Mačernio eilėraščių, iš kur jo ankstyva kūrybinė branda ir moderniai rimta poezija? Religingumą tikriausiai lėmė gimnazijos aplinka, geri santykiai su gimnazijos kapelionu kunigu Petru Patleba (1909–1986), globojusiu poetą gimnazijoje, o asmeninį nusiteikimą, rezignaciją galimai šiek tiek lėmė jo draugystė su anksti mirusia Danguole Jackevičiūte (1923–1939), knygų leidėjo, teisininko Stasio Jackevičiaus dukra. 
 
1938 m. pabaigoje V. Mačernis aprašė Žemaitijos moksleivių vakarą Tauragėje, kuriame savo kūrybą skaitė ir keli Telšių gimnazijos literatai su pačiu poetu priešakyje, o vakare dainavo šeimininkų atstovė Danguolė Jackevičiūtė. [10] Poeto laiškai D. Jackevičiūtei išspausdinti 1990 m. išleistoje V. Mačernio rinktinėje „Po ūkanotu nežinios dangum“. [11] V. Mačernis su D. Jackevičiūte susipažino 1938 m. liepos mėnesį, kelionėje Nemunu į Lietuvos pajūrį, organizuotoje ateitininkų ir žurnalo „Gamtos draugas“ redakcijos. Šią kelionę V. Mačernis su nostalgija prisimena ir viename minėtų laiškų. [12] Nors pats poetas nelaikė jos savo pirmąja meile, bet būtent jai jis prisipažino apie būseną, kai kartais širdį gelia, o kartais būna linksma be jokios priežasties, apie viduje vykstančią nuolatinę kovą tarp idealo ir tikrovės. Santykiai su Danguole, Dangute kaip ją vadino V. Mačernis, rašytojui buvo kažkas šviesaus, tolimo, nepasiekiamo. Jis vis ieškodavo jos literatūros vakaruose, tikėjosi sutikti Kaune, kur žadėjo studijuoti. 1939 m. kovo pabaigoje jis sužinojo apie Danguolės ligą, o vėliau susitiko su ja Kaune, tik liūdnomis aplinkybėmis – lankėsi Kauno ligoninėje, kur ji gulėjo su trūkusiu pūlingu apendicitu. Tais pačiais metais D. Jackevičiūtė mirė, o V. Mačernis  kaip prisiminimą apie pirmos meilės mirtį 1943 m. parašė eilėraštį „Laiškas mirusiam draugui“ (pirmą kartą išspausdintą tik 1961 m. išleistame jo poezijos rinkinyje). Gali būti, kad D. Jackevičiūtei taip pat skirtas eilėraštis „Mergaitei“, išspausdintas „Ateities“ žurnale [13],  nors patvirtinimo, kad jis dedikuotas būtent jai, nėra.
 
Nemažą įtaką V. Mačernio gyvenimo keliui turėjo Telšių gimnazijos literatūros mokytojas Feliksas Kudirka, kuriam jis skyrė eilėraštį „Kalnų pasiilgimas“, išspausdintą „Ateities“ žurnale. [14]
 
Bendraklasei Helenai Ž. poetas dedikavo porą savo nuotraukų. Vienoje iš jų parašė ketureilį: „Paliai liepto prie berželio / Viršūne nulinkusia / Saulė ankstų rytą kelias / Jūroj išsitrinkusi.“ Kitoje poetas valiūkiškai užrašė: „Prisimink, Hele, „poetą“, bet neskubėk niekada per anksti nubraukti kabučių.“ [15] Gali būti, kad klasiokė, kuri galimai poetui simpatizavo, paprašė apsikeisti nuotraukomis. Bet tokiu atveju, klausimų kelia V. Mačernio laiške D. Jackevičiūtei minimas faktas apie gautą Danguolės nuotrauką ir atsiprašinėjimas, kad vis negalįs jai atsiųsti savo nuotraukos – atsiųsiąs, kai tik turės. Tuo metu poetas jau turėjo Herškės Leibovičiaus foto atelje Telšiuose padarytų savo nuotraukų. Be to, pačios Helenos nuotrauka V. Mačernio fonde Maironio lietuvių literatūros muziejuje dedikuota ne rašytojui, o kitai klasės draugei. [16] Tiesa, V. Mačernis gimnazijoje dar bendravo su metais vyresne bendramoksle Elena Daumantaite, vėliau Baltrušaitiene, kuri yra pasigyrusi, kad saugoja rašytojo nuotraukas su įdomiais užrašais. 
 
Telšių gimnazijos literatų veikla ne tik padėjo V. Mačerniui atsiskleisti, bet ir formavo jo vertybines nuostatas. Išvažiuodamas į literatūros vakarus Panevėžio, Mažeikių, Tauragės ir kitose mokyklose, o taip pat literatų būrelio „Šatrijos raganos“ susirinkimuose Telšių gimnazijoje jis ne tik skaitė savo kūrybą, bet ir klausėsi kitų, pasitikrindavo, ar savo eilėmis pasiekia publiką, ar būna suprastas. Būtent literatūros vakarų įkvėptas įsidrąsino rašyti ir prozos kūrinius: referatus, apžvalgas, straipsnius, noveles; tiesa, ne viską duodavo į spaudą. Filosofo Stasio Šalkauskio idėjų įkvėptas parašė straipsnį, kuriame aiškinama, koks turėtų būti lietuvis katalikas inteligentas, kad Dievo akivaizdoje reikia tam tikro nusižeminimo ir tuo pačiu privalu ginti savo tikėjimo tiesas, kas, pasak autoriaus, visiškai neprieštarauja tolerancijai. Šis straipsnis pasirodė „Ateities“ žurnale. [17] Šiame žurnale taip pat išspausdintos jo novelės „Aš atnešiau jums saulės patekėjimą“ bei „Ramybės bankas“. [18] Novelėje „Aš atnešiau jums saulės patekėjimą“ žmogus kalbasi su Viešpačiu ir išgirsta jo priekaištus dėl žmonijos netinkamai panaudojamos jo šviesos dovanos. Novelės pabaigoje netikėtas žmogaus pokalbis su Viešpačiu prilyginamas karščiavimui. Abi novelės dar kartą buvo publikuotos 1943 m. dviejų šimtų egzempliorių tiražu rotatoriumi išspausdintoje magiško realizmo antologijoje „Kas girdėti kalnuose“, kuri vėliau dar keletą kartų buvo dauginta pogrindyje. Joje taip pat įtraukta 1942 m. V. Mačernio rašyta novelė „Tuštybė“, antologijoje pavadinta „Tuštybės išpardavimu“ ir eilėraštis „Kalnų pasiilgimas“. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje yra saugoma 1991 m. Vilkijoje Prano Antalkio perleistos antologijos kopija. [19]
 
„Ateities“ žurnale buvo išspausdinta ir garsiųjų V. Mačernio „Vizijų“ įžanga. Eilėraštis pavadintas tiesiog „Vizija“, o šalia jo laimingo atsitiktinumo dėka atsidūrė Henriko Nagio eilėraštis „Vakaras“. [20] Palyginęs savo ir V. Mačernio eilėraštį, H. Nagys pajuto giminingą sielą, eilėraščių dvasinį bendrumą. Rašytojas panoro susipažinti su iki tol nematytu, negirdėtu poetu, parašė jam laišką, o V. Mačernis mielai sutiko bendrauti. Nuo susirašinėjimo prasidėjusi draugystė tęsėsi ir gyvai, poetui atvykus į Kauną studijuoti. [21]  
 
 
Kaune poetas susipažino ir su kitu būsimuoju žemininku Kaziu Bradūnu. Pastarasis labai vaizdžiai aprašė tiek pirmą susitikimą su V. Mačerniu, tiek jo studentiškas dienas Kaune [22], kurios buvo kiek kitokios, nei buvo galima numanyti. Kaune susibičiuliavo šešių draugų kompanija, kurioje V. Mačernis buvo, aišku, pats rimčiausias, bet tradiciniuose penktadienio susiėjimuose A. Čipurno restorane (tuo metu Maironio g. 5, dabar pastatas Maironio g. 13) ir jis pralinksmėdavo, atsipalaiduodavo. Šešetukas, kuris penktadieniais rinkdavosi į restorano atskirą kambarėlį, buvo tuo metu Vytauto Didžiojo universitete lietuvių kalbą ir literatūrą bei lituanistiką studijavę Kazys Bradūnas, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius, Teologijos-filosofijos fakulteto filosofijos specialybės studentas Paulius Jurkus ir Vytautas Mačernis, kuris Humanitarinių mokslų fakultete studijavo anglų kalbą ir literatūrą, pedagogiką ir lankė lituanistikos paskaitas (tęsdamas studijas Vilniaus universitete perėjo į filosofijos specialybę). [23]
 
 
Šį šešetuką visų pirma vienijo jų dalyvavimas VDU meno draugijos „Šatrija“ veikloje. Šešetuko nuotraukų restorane nepavyko aptikti, bet vienoje 1942 m. nuotraukoje, saugomoje Maironio lietuvių literatūros muziejuje, įamžinti visi šeši draugai, „Šatrijos“ literatai. [24]  K. Bradūnas atskleidė, koks V. Mačernis būdavo penktadienio pasisėdėjimuose A. Čipurnos restorane  ir tai šiek tiek keičia asketiško, religingo, susimąsčiusio jaunuolio įvaizdį. Šiuo gero poeto draugo ir būsimo žemininko liudijimu galima pasitikėti, nors informacijos iš kitų šaltinių apie tikrą ar tariamą V. Mačernio kilmę, kuria atsipalaidavęs poetas mėgdavo pasigirti, nepavyko aptikti. K. Bradūnas rašė: „Atskirame kambarėlyje paimdavome krikščioniškai po silkutę, o kad ji plauktų, po truputį šiuo tuo užpildavome. Vytautas Mačernis tada tapdavo linksmas ir aristokratiškai galantiškas, pasakodavo savo tikrą ar tik nuduotą bajorišką kilmę, vesdamas ją iš kažkokių viduramžių savo protėvių vengrų, kuriuos žemaičiai iš madžiarų padarė Mačerniais. Linksmoje nuotaikoje tada įsidainuodavome visi, o mudviejų duetas „Kur tas šaltinėlis, kur aš jaunas gėriau“, virto kone anų mūsų čepurniškų penktadienių himnu. Nors tai ir buvo tik mūsų šešetuko uždari ir sakykim, slapti susirinkimai, bet po kiek laiko jie vis dėlto kažkokiu būdu pasiekė mūsų fakulteto merginų ausis ir akis, merginos mums visiems prisegė čepurninkų vardą. Jis mums tada taip ir prigijo.“ [25]  
 
Kitas aprašytas epizodas apie V. Mačernio dvidešimtmečio šventimą A. Čipurnos restorane taip pat gana intriguojantis. Pasak K. Bradūno, poetui buvo dovanotos kažkokios ypatingos kelnės, pasiūtos K. Bradūno bendraklasių, ir barzdos skutimo įrankių komplektas. Tuo metu V. Mačernis buvo pradėjęs auginti ūsus, tad ant barzdos skutimo įrankių komplekto dėžutės buvo išgraviruotas palinkėjimas skusti barzdą, bet palikti ūsus. [26] Iš nuotraukų nesimato, kad tas palinkėjimas būtų  įvykdytas – V. Mačernis su ūsais matyt buvo tik trumpą laiką.
 
Iš šešetuko artimiausias poetui buvo Paulius Jurkus. Ne tik todėl, kad kaip ir V. Mačernis buvo literatas ir filosofas – P. Jurkus inicijavo Telšių gimnazijos laikraštėlį „Šešios žaros“ ir buvo vienas tų, kurie skatino V. Mačernį kurti. Jie abu buvo žemaičių literatūrinio sąjūdžio atstovai, o P. Jurkus net ketino suvienyti žemaičius į tam tikrą literatūrinę srovę. Atvykęs į Kauną, V. Mačernis kurį laiką gyveno pas P. Jurkaus brolį Danielių, jo bute Aukštojoje Fredoje. Ir Vilniaus universitete, kur abu studijavo, jie palaikė labai gerus santykius, pasitikėjo vienas kitu, vertino vienas kito kūrybą, tardavosi net gyvenimiškais klausimais. 1942 m., dirbdamas gidu Vilniaus miesto muziejuje, V. Mačernis nedaug teuždirbdavo, tad prašė P. Jurkaus laikraštyje „Į laisvę“ atspausdinti novelę „Tuštybė“ [27], ką jis ir padarė. [28] P. Jurkus, 1944 m. bendradarbiavęs laikraštyje „Žemaičių žemė“, šiame laikraštyje padėjo publikuoti V. Mačernio straipsnį „Žemaitiškas charakteris mene“. [29]  
 
„Šatrijos“ meno draugija suvedė ne tik minėtą šešetuką, bet ir V. Mačernį su jo didžiąja meile Brone Vildžiūnaite. VDU bibliotekos tarnautojo dukra studijavo teisę VDU ir Vilniaus universitete,  įsitraukė ir į „Šatrijos“ draugijos veiklą, dalyvavo šios draugijos vakaruose, išvykose. Su V. Mačerniu susipažino dar 1939 m. rudenį, fotografuojantis bendrai šatrijiečių nuotraukai, tačiau jų draugystė užsimezgė tik tų pačių metų pavasarį, o į meilę išaugo kartu bevaikščiojant po Vilniaus apylinkes 1941 m. vasarą. V. Mačernio laiškai Bronei buvo permainingi tarsi bangos jūroje, jis ne kartą abejojo jos meile arba bent jau norėjo pasitikrinti. [30] Tik spėlioti galima, kaip būtų pasisukęs poeto likimas, jei tą lemtingą ketvirtadienį, 1943 m. rugpjūčio 12 d., būtų įvykusi jų santuoka. [31] Tačiau sunkiai gautu kostiumu pasipuošęs jaunikis nuotakos nesulaukė, nes B. Vildžiūnaitei, pranešus mamai apie gautą Vilniaus burmistro leidimą santuokai, pastarajai kilo tikras ar tariamas isterijos priepuolis ir dukra liko su ja. Būsimos nuotakos mamai jau anksčiau nepatiko dukros išlaikomas, be pastovaus darbo ir, pasak jos, be profesijos, poetas. Šis posūkis lėmė tai, kad uždarius Vilniaus universitetą ir neįteisinus santuokos, pora negalėjo būti kartu. Vytautas išvyko į savo gimtąją Šarnelę, o iš ten – į tą lemtingą 1944 m. spalio 7 d. kelionę pas Paulių Jurkų į Žemaičių Kalvariją; poetas norėjo atsisveikinti, prieš draugui pasitraukiant į Vakarus.
 
Literatūra:
  1. Jakštas ir jo lyrika / Vytautas Mačernis // Šešios žaros: Telšių vyskupo M. Valančiaus gimnazijos literatų mėgėjų būrelio „Šatrijos Raganos“ laikraštis. - 1938, Nr. 2, p. 1–8.
  2. Nėra laimės: [vienas pirmųjų V. Mačernio publikuotų eilėraščių] // Ateitis. - 1936, Nr. 10, p. 375.
  3. Ateitis. - 1937, Nr. 9, p. 334.
  4. Laiškas Kristui / Vytautas Mačernis // Ateitis. - 1937, Nr. 11, p. 393.
  5. Vienas gabesnių moksleivių literatų V. Mačernis, Telšių gimn. abiturientas: [portr.] // Ateities spinduliai. - 1939, Nr. 10, p. 295.
  6. Pasikalbėjimas su motina: [eil.] / Vytautas Mačernis // Žemaičių prietelius. - 1937, Nr. 17, p. 3; Prisikėlimas: [eil.] / Vytautas Mačernis // Žemaičių prietelius. - 1937, Nr. 20, p. 4; Naktis Tėviškėj: [eil.] / Vytautas Mačernis // Žemaičių prietelius. - 1937, Nr. 35, p. 3.
  7. Damai „par exscelence“: [eil.] / Vytautas Mačernis // Studentų dienos. - 1937, spal. 31, p. 5.
  8. Mirties paveikslas: [eil.] / Vytautas Mačernis // Studentų dienos. - 1938, geg. 3, p. 8; Kapuose: [eil.] / Vytautas Mačernis // Studentų dienos. - 1938, lapkr. 15, p. 1.
  9. Susigalvojimas; Miražai: [eil.] / Vytautas Mačernis // Pirmieji žingsniai: „Ateities spindulių“ bendradarbių moksleivių poezijos ir beletristikos almanachas / [viršelį piešė dail. V. S. Stančikaitė]. - Kaunas: Šv. Kazimiero d-ja, 1940. - (Šv. Kazimiero dr-jos leid.; Nr. 767), p. 43–44.
  10. Žemaitijos moksleivių meno vakaras / Vytautas Mačernis // Ateitis. - 1938 / 1939, Nr. 5 (gruod.), p. 304–305: [Faktiškai: 1938, Nr. 12, p. 304–305].
  11. Po ūkanotu nežinios dangum: poezija, proza, laiškai / Vytautas Mačernis; [parengė Vytautas Kubilius]. - Vilnius: Vaga, 1990, p. 347–364; 482.
  12. [Telšiai, 1939. III. 24. Dangute...] // Po ūkanotu nežinios dangum: poezija, proza, laiškai / Vytautas Mačernis; [parengė Vytautas Kubilius]. - Vilnius: Vaga, 1990, p. 358–361.
  13. Ateitis. - 1938 / 1939, Nr. 2 (rugs.), p. 72: [Faktiškai: 1938, Nr. 9, p. 72].
  14. Kalnų pasiilgimas: Mano mylimajam mokyt. p. Kudirkai / Vytautas Mačernis // Ateitis. - 1938 / 1939, Nr. 9 (bal.), p. 533: [Faktiškai: 1939, Nr. 4, p. 533].
  15. Vytautas Mačernis. Herškė Leibovičius. Telšiai. 1937 04 29. MLLM GEK 118917; 118916.
  16. V. Mačernio klasės draugė Helena Ž. Telšiai. 1936 12 03. Įrašas: „Danut, prisimink tą Helę, kuri dažnai atrodė šiuo anekdotų pasauliu patenkinta Hella Ž. Telšiai 1936. XII. 3.“ MLLM P 65073.
  17. Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai / Vytautas Mačernis // Ateitis. - 1938 / 1939, Nr. 5 (gruod.), p. 287–289: [Faktiškai: 1938, Nr. 12, p. 287–289].
  18. Aš atnešiau jums saulės patekėjimą: [novelė] / Vytautas Mačernis // Ateitis. - 1938 / 1939, Nr. 7 (vas.), p. 421–422: [Faktiškai: 1939, Nr. 2, p. 421–422]; Ramybės Bankas: [novelė] / V. Mačernis // Ateitis. - 1939 / 1940, Nr. 3 (spalis), p. 146–149: [Faktiškai: 1939, Nr. 10, p. 146–149].
  19. Aš atnešiau Jums saulės patekėjimą; Kalnų pasiilgimas; Ramybės uostas; Tuštybės išpardavimas: [ankstesnis pavadinimas „Tuštybė] / Vytautas Mačernis // Kas girdėti kalnuose? Lietuviškojo magiško realizmo antologija / redagavo Stasys Tamulaitis; pirmą kartą išleista 1943 12 24 rotatoriumi Kaune, atsp. 200 egz.; vėliau keletą kartų dauginta pogrindyje. - Vilkija: Pranas Antalkis, 1991, p. 47–56.
  20. Vizija / Vytautas Mačernis; Vakaras / Henrikas Nagys // Ateitis. - 1938 / 1939, Nr. 6 (saus.), p. 344; 344–345: [Faktiškai: 1939, Nr. 1, p. 344–345].
  21. Vytauto Mačernio literatūrinis palikimas / Henrikas Nagys // Metmenys. - 1962, kn. 5, p. 9–10.
  22. Pirmas susitikimas su Vytautu Mačerniu ir studentiškos dienos Kaune (pluoštelis atsiminimų, 25 metams nuo poeto mirties praėjus) / Kazys Bradūnas // Ateitis. - 1969, Nr. 8, p. 229–231.
  23. V. Mačernio Studijų knygelė. VDU. Kaunas. VU. Vilnius 1939–1941. R 19043.
  24. „Šatrijos“ literatai P. Jurkus, K. Bradūnas, M. Indriliūnas, Vyt. Mačernis, E. Matuzevičius, B. Krivickas. 1942. P 60552.
  25. Pirmas susitikimas su Vytautu Mačerniu ir studentiškos dienos Kaune (pluoštelis atsiminimų, 25 metams nuo poeto mirties praėjus) / Kazys Bradūnas // Ateitis. - 1969, Nr. 8, p. 229–231.
  26. Pirmas susitikimas su Vytautu Mačerniu ir studentiškos dienos Kaune (pluoštelis atsiminimų, 25 metams nuo poeto mirties praėjus) / Kazys Bradūnas // Ateitis. - 1969, Nr. 8, p. 231.
  27. Po ūkanotu nežinios dangum: poezija, proza, laiškai / Vytautas Mačernis; [parengė Vytautas Kubilius]. - Vilnius: Vaga, 1990, p. 380.
  28. Tuštybė: [novelė] / Vytautas Mačernis // Į laisvę. - 1942, lapkr. 28, p. 3–4.
  29. Žemaitiškas charakteris mene / Vytautas Mačernis // Žemaičių žemė. - 1944, geg. 20, p. 2.
  30. Bronei Vildžiūnaitei: [1941. XII. 20–1944. VI. 01] // Po ūkanotu nežinios dangum: poezija, proza, laiškai / Vytautas Mačernis; [parengė Vytautas Kubilius]. - Vilnius: Vaga, 1990, p. 381–443.
  31. Vilniaus miesto burmistro leidimas tuoktis p. Mačerniui Vytautui ir p-lei Vildžiūnaitei Bronei Vilniuje. 1943 08 11: [leidimas duotas ketvirtadieniui, rugpjūčio 12 d., 10 val.]. D 122758.

 

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Gabrielė Gibavičienė
Vaizdus skaitmenino Alvydas Surblys ir Živilė Pedzevičienė

 

 

 
 

Daugiausiai skaityta