- Jūs esate čia:
- Pradžia
- Parodos
- Personalijų parodos
- pedagogas
Adomas Galdikas (1893 m. spalio 18 d. Giršinų kaime, Mosėdžio valsčius – 1969 m. gruodžio 7 d. Niujorke) buvo tapytojas, grafikas, pirmasis lietuvis ofortininkas, scenografas, pedagogas, profesorius. 1922 m. mokytojavo Kauno piešimo kursuose, o 1923–1940 (su pertrauka 1929–1930 m.) buvo Kauno meno mokyklos grafikos studijos vedėjas.
Pirmoji apžvalginė dailės paroda, kurioje dalyvavo ir A. Galdikas, vyko Kaune 1920 m. [1]. Iš šioje parodoje eksponuotų A. Galdiko darbų penki buvo atrinkti tuo metu kuriamiems Meno rūmams (laikinajai M. K. Čiurlionio dailės galerijai, dabar A. Mackevičiaus g. 27). Vėliau jo paveikslai demonstruoti parodose Lietuvoje (1924 m. parodoje Kaune [2], 1928 m. parodoje Kaune [3], 1938 m. IV-oje rudens dailės parodoje Kaune [4] ir kt.) bei užsienyje (1931 m. personalinėje A. Galdiko parodoje Paryžiuje [5]).
A. Galdikas taip pat buvo vienas lietuvių dailininkų grupės „Ars“, veikusios 1932–1935 m. Kaune, iniciatorių, dalyvavo jos parodose 1932 m. ir 1934 m. Kaip senimo atstovas priklausė Nepriklausomųjų dailininkų draugijai (veikė 1930–1935 m. Kaune), vienijusiai daugiausiai jaunus dailininkus, dalyvavo jų 1931 m. parodoje.
Prieš pasitraukdamas į Vakarus A. Galdikas dar sudalyvavo 1942 m. Lietuvos dailininkų apžvalginėje parodoje, kurioje pristatė 11 savo darbų [6].
A. Galdikas aktyviai darbavosi ir taikomosios dailės srityje, kūrė dekoracijas ir kostiumus operos ir dramos spektakliams, baletui, taip pat dalyvavo valstybės organizuojamuose konkursuose pašto ženklų, pinigų, prekinių ženklų kūrimui, iliustravo nemažai knygų. Pirmoji jo iliustruota knyga buvo 1919 m. išleistas Balio Sruogos kūrinys „Deivė iš ežero“. Vėliau A. Galdikas sukūrė viršelius Kazio Binkio knygai „Eilėraščiai“ (1920), Juozo Tysliavos eilėraščių knygai „Žaltvykslės“ (1922), viršelį ir vinjetes „Lietuvos albumui“ (1921) bei iliustravo Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ (1921), Prano Mašioto „Senio pasakas“ (1922), „Niolos“ bendrovės išleistą Radjardo Kiplingo „Drambliūkštį“ (1923). Jis ne tik pats iliustravo knygas, bet ir subūrė kitus knygų iliustruotojus Kauno meno mokyklos grafikos studijoje. Jo vadovaujami keli dailininkai iliustravo pasakų rinkinį „Seku seku pasaką“ (1932). Vienas brandžiausių A. Galdiko darbų knygų iliustravimo srityje yra lietuviškos pasakos, išleistos Oskaro Milašiaus Paryžiuje (1933).
A. Galdikas sukūrė vienus pirmųjų pašto ženklų (antrųjų Nepriklausomybės metinių skatikų ir auksinų bei pirmąją litų standartinių ženklų laidą, 1926 m. pašto ženklų seriją, skirtą karo našlaičių ir vaikų prieglaudų šelpimui), kūrė dizainą bankų (pvz. Lietuvos prekybos ir pramonės banko), kitų bendrovių akcijoms. A. Galdikas sukūrė ir 1930 m. Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos medalius, keletą kitų proginių medalių. 1924 m. Lietuvos bankas nusprendė į apyvartą išleisti didžiausio nominalo 1000 litų banknotą, kurio kūrimas patikėtas A. Galdikui (banknotas apyvartoje pasirodė 1926 m.). Vėliau dailininkas sukūrė didžiąją dalį litų banknotų: 1928 m. laidos 50 ir 100 litų banknotus, 1929 m. laidos 5 litų banknotą, 1930 m. laidos 20 litų banknotą. 1938 m. A. Galdikas sukūrė ir proginį 10 litų banknotą. Deja, jis niekada nebuvo išleistas. Banknotuose pavaizduoti Lietuvai svarbūs asmenys, pastatai, kultūros objektai, taip pat yra alegorinių figūrų, vaizduojančių Lietuvą ir jos ūkio pasiekimus, tautinių elementų.
Teatro pasaulyje A. Galdikas nebuvo toks produktyvus ir žinomas, kaip, pavyzdžiui, Liudas Truikys, bet taip pat sukūrė įsimintinų operos, dramos, baleto spektaklių dekoracijų, artistų kostiumų. Dauguma jo dekoracijų ir kostiumų eskizų neliko popieriuje – buvo panaudoti daugiausiai Valstybės teatro Kaune pastatymams.
A. Galdikui buvo artima V. Krėvės-Mickevičiaus kūryba. 1929 m. jis sukūrė dekoracijų ir kostiumų V. Krėvės-Mickevičiaus dramai „Šarūnas“ (pastatė Andrius Oleka-Žilinskas Valstybės teatre, dalį šio spektaklio dekoracijų sukūrė dailininkas Jonas Gregorauskas). Lietuviams sėkmingoje 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje už šios dramos dekoracijas A. Galdikas gavo aukso medalį (parodoje pagrindiniu prizu taip pat buvo įvertintas jo triptikas „Lietuva“). A. Galdikas sukūrė dekoracijas ir dar vienam A. Olekos-Žilinsko dramos pastatymui: 1931 m. nupiešė eskizus J. Žulavskio dramai „Sabbatai Cevi“ (išvertė P. Vaičiūnas).
Dar 1924 m. A. Galdikas nupiešė dekoracijas Maironio draminei trilogijai „Kęstučio mirtis“ (pastatyta Valstybės teatre, režisierius B. Dauguvietis), o 1927 m. sukūrė dekoracijas ir kostiumus B. Dauguviečio režisuotai penkių veiksmų ir septynių paveikslų K. Gocci pasakai „Princesė Turandot“ (išvertė Faustas Kirša).
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje A. Galdikas nupiešė 20 kostiumų eskizų V. Šekspyro komedijai „Vasarvidžio nakties sapnas“. Gerai žinomos ir kelios A. Galdiko operos spektaklių dekoracijos: 1930 m. A. Galdikas sukūrė scenos dekoracijas Ž. Masnė operai „Verteris“, 1933 m. – dekoracijų eskizus Jurgio Karnavičiaus operai „Gražina“. Vienas įsimintiniausių dekoracijų A. Galdikas sukūrė Juozo Gruodžio baleto „Jūratė ir Kastytis“ premjerai Valstybės teatre 1933 m. gegužės 19 d. Su kompozitoriumi J. Gruodžiu (kaip ir su teatro pastatymų režisieriumi A. Oleka-Žilinsku) A. Galdiką siejo draugiški santykiai, abu jie buvo dažni svečiai Adomo ir Magdalenos Galdikų namuose.
Adomas ir Magdalena Galdikai Kaune gyveno nuo 1922 m., o 1927 m. įsigijo iš Vinco, Jono ir Mečislovo Satkevičių vieno aukšto mūrinį ir vieno aukšto medinį namus [7] (dabar išlikęs apleistas mūrinis namas Savanorių pr. 83). Namas, kuriame daug metų gyveno Adomas ir Magdalena Galdikai, mena laikus, kai jame rinkdavosi iškilūs meno, kultūros, politikos žmonės. Šis namas buvo gražus ir iš išorės, ir viduje. Jame apsilankę svečiai pasijusdavo tarsi muziejuje, nes Galdikai buvo sukaupę daug meno vertybių: paveikslų, skulptūrų, keramikos dirbinių, A. Galdiko surinktų etnografijos eksponatų. Nors name nebuvo meno kolekcionieriams būdingos prabangos, bet kambarius puošė tautiško stiliaus Jono Prapuolenio baldai. Visa tai dingo dar karo ir pokario metais, o dabar liko tik sienos, pridengtos šiais laikais padarytu stogu, kurios niekam nerūpi, nors ir yra ženklas, nurodantis, kad jos saugomos valstybės. Likimo ironija, kad 1942 m. A. Galdikas gavo baudą už be leidimo prie namo pastatytą 2 m aukščio tvorą [8], o dabar kiek žemesnė tvora saugo nuo landžiojimo į apleistą pastatą.
1. Lietuvių meno apžvalgos paroda: [apie parodoje dalyvavusį A. Galdiką rašoma p. 281–283] / A. Jakštas // Draugija. – 1920, Nr. 7/8, p. 276–287.
2. Penkių paroda: [1924 03 10 A. Galdiko, V. Didžioko, P. Kalpoko, J. Janulio ir K. Šklėriaus] / E. R. // Tautos vairas. – 1924, Nr. 2, p. 17–18.
6. Adomas Galdikas // Lietuvos dailininkų apžvalginė dailės paroda. – Kaunas: V. D. Kultūros muziejus, 1942, p. 28.
Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys
Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė
Inžinieriaus, pedagogo, politikos ir visuomenės veikėjo Konstantino Šakenio (1881 11 26 Veleniškių k., Vabalninko vls., Biržų apskr. – 1959 07 07 Kėdainiuose) gyvenimas margas, įvairiaplanis ir kartu nuosekliai kryptingas, tarsi kortelės katalogo stalčiukuose. Tų stalčiukų, Konstantino Šakenio gyvenimo stotelių, būtų labai daug, tad pabandėme išsitraukti kelis ir sudėlioti jo gyvenimo mozaiką. Pretekstas tą padaryti svarbus: K. Šakenio 140-osios gimimo metinės, o ir neparašyta knyga apie šį Lietuvos valstybės veikėją dar laukia patyrusio biografo. Viena svarbiausių jo gyvenimo stotelių: pedagogas ir vadovėlių autorius. Dar 1918 m. parengė trijų dalių fizikos vadovėlį gimnazijoms. Visą fizikos kursą apimantis vadovėlis buvo pripažintas pagrindine šio dalyko mokymo priemone gimnazijų moksleiviams. Net penkių leidimų sulaukęs vadovėlis buvo taisomas ir papildomas atsižvelgiant į kintančias mokymo programas ir lietuvių kalbos reikalavimus. K. Šakenis taip pat parengė lietuviškų fizikos terminų žodynėlį [1], prisidėjo prie naujos fizikos terminijos kūrimo.
Palikęs Susisiekimo ministerijos geležinkelių valdybą, kurioje 1919–1925 m. užėmė įvairias atsakingas pareigas (tuo metu labai trūko šios srities specialistų), tęsė pedagoginę veiklą Lietuvos universitete. Aleksandro Merkelio teigimu, K. Šakenis buvo pakviestas į Lietuvos universitetą kaip geras fizikos žinovas, išsamaus trijų dalių fizikos vadovėlio autorius. Jis jau buvo susipažinęs su būsimu darbu, kai nusprendė pasiūlymo atsisakyti, užleisdamas vietą jaunesniems. [2] Tikriausiai nulėmė ne abejonės dėl savo tinkamumo dirbti dėstytojo darbą, o tuometinio švietimo ministro Kazimiero Jokanto pasiūlymas tapti Panevėžio gimnazijos direktoriumi. Švietimo įstaigos vadovo vieta buvo geras tramplinas tolesnei Konstantino Šakenio karjerai.
Jau 1927 m., pakeitęs į gimnazijos vadovus jį pasiūliusį K. Jokantą, jis tapo švietimo ministru ir šias pareigas ėjo stebėtinai ilgai, iki 1934 m. birželio 12 d. Švietimo ministerija buvo ypatinga K. Šakenio gyvenimo stotelė, nes atsirado galimybė sukauptą pedagoginį patyrimą paversti sėkmingai įgyvendinama švietimo strategija. Švietimo ministerijoje, K. Šakeniui vadovaujant, buvo išspręsta nemažai svarbių švietimo organizavimo klausimų, parengta ir pradėta įgyvendinti švietimo reforma. Svarbiausias šios reformos pasiekimas buvo 1931 m. visoje Lietuvoje įvestas privalomas pradinis mokslas. Taip pat buvo reformuotas keturklasių mokyklų tinklas, vietoj likviduojamų progimnazijų (kurių buvo per daug) steigiamos vidurinės amatų mokyklos, 1929 m. išleistas amatų mokyklų įstatymas. Vadovaujant K. Šakeniui, gimnazijose pradėtos formuoti atskiros berniukų ir mergaičių klasės (pavyzdžiui, Kaune veikė atskiros „Aušros“ berniukų ir mergaičių gimnazijos). Viena švietimo reformos naujovių buvo mokytojų cenzavimas. 1930 m. buvo nustatytas mokytojų cenzas, parengtos taisyklės mokytojų cenzui įgyti bei sudaryta speciali Egzaminų komisija, turėjusi egzaminuoti norinčius įgyti atitinkamą cenzą mokytojus. Įgyvendintos aukštojo mokslo reformos, atlikti įvairių meno sričių specialistų rengimo ir įdarbinimo struktūriniai pakeitimai. 1929 m. pertvarkyta Kauno meno mokykla, buvo priimtas jos statutas, suteikęs galimybę siekti aukštesnio statuso ateityje. 1929 m., K. Šakeniui vadovaujant, sulaukė reformų Valstybės teatras ir radiofonas, 1933 m. aukštesnis statusas suteiktas Kauno muzikos mokyklai, pavadinus ją Konservatorija bei priėmus Konservatorijos statutą.
Nors ministras K. Šakenis daug keliavo, dalyvavo daugybėje renginių įvairiose Lietuvos vietose, lankytojų priėmimo valandos ministerijoje jam buvo šventos, stengėsi taip organizuoti darbą, kad interesantams nereikėtų užsibūti laukiamajame. Jo kabinetas dvelkė solidžiu jaukumu, darbine atmosfera. Žurnalistas Petras Kubilius apie K. Šakenio darbo vietą 1934 m. rašė: „Pasikelkim į antrą aukštą. Iš karto matyti, jog čia yra vyriausio Lietuvos švietimo šefo rezidencija, atseit, ministerio, inž. Konstantino Šakenio kabinetas. Koridory, prie laukiamojo kambario durų, milžiniška laikrodžio švytuoklė nerūpestingai skaito sekundes. Uniformuotas šveicorius čia pat pastoja kelią ir teiraujasi, koks reikalas čia tave atvedė. Pas poną Ministerį? Prašom, ten atidarytos laukiamojo kambario durys. Inž. Šakenis nemėgsta, kad interesantai ilgai lauktų, tačiau pakanka laiko apžvelgti laukiamąjį. Didelis kambarys, minkštas patiesalas, minkšti, patoguman viliojantieji foteliai. Stalas nudėtas įvairiais žurnalais bei laikraščiais. Atseit, kad interesantai nenuobodžiautų. Iš laukiamojo plačios durys veda į ministerio kabinetą. Pirmiausia krinta į akis didelė, dailiai subudavota spinta, prikrauta įvairiausių knygų. Suprantama, tai reikalingiausios knygos, kurias p. Ministeris dažnai pavarto. Minkšti baldai, ilgas rašomasis stalas, apkrautas aplinkraščiais, instrukcijomis, taisyklėmis, už kurio plunksną rankoj laikydamas sėdi inž. K. Šakenis. Joks žmogus šitam kukliam ministerio kabinete be inž. K. Šakenio dar nėra sėdėjęs. Atsisėdo jis tenai tuojau po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo ir saugo tą kabinetą iki pat šios dienos.“ [3]
Tačiau netrukus po šio straipsnio pasirodymo švietimo ministro kabinetą K. Šakeniui teko užleisti. Jo jau laukė Valstybės kontrolieriaus pareigos, kuriose išbuvo iki 1940 m. birželio įvykių. Dar 1926 m. buvęs trečiojo Seimo atstovu vietoj Prezidentu išrinkto A. Smetonos, K. Šakenis dirbo ir ketvirtajame Seime. 1936 m. atidarė šį Seimą ir buvo Laikinojo Seimo prezidiumo pirmininkas, derindamas šias pareigas su Valstybės kontrolieriaus darbu. Šią veiklos stotelę neabejotinai sąlygojo ankstesnės visuomeninės politinės K. Šakenio veiklos. 1928–1933 m. jis buvo Lietuvių tautininkų sąjungos centro valdybos narys, vienas iš Lietuvių tautininkų fondo steigėjų 1930 m. Jis taip pat buvo Lietuvos skautų sąjungos tarybos ir Jaunosios Lietuvos sąjungos tarybos narys, VDU „Šarūno“ korporacijos garbės filisteris, nuo 1930 m. lietuvių studentų tautininkų „Neo-Lithuania“ korporacijos mecenatas. Tais pačiais 1930 m. buvo išrinktas Vytauto Didžiojo komiteto pirmininku, 1934 m. ir Vytauto Didžiojo ordino tarybos pirmininku. Nuo Lietuvos inžinierių ir architektorių (vėliau tik inžinierių) sąjungos įsikūrimo buvo jos narys, 1938 m. tapo Inžinierių draugijos pirmininku.
Ne mažiau svarbi ir istorijos metraštininko bei grožinės literatūros vertėjo stotelė. Lietuviškoje spaudoje bendradarbiavęs nuo 1906 m., jau 1909 m. K. Šakenis susidomėjo Adomo Mickevičiaus kūryba, o nepriklausomoje Lietuvoje pasirodė jo verstas A. Mickevičiaus „Ponas Tadas“. „Vairo“ žurnale buvo išspausdinta šios poemos pirma ir antra knygos bei trečios knygos pradžia. Nutrūkus „Vairo“ leidybai, vertimo tęsinys buvo spausdinamas „Tautos vaire“ (1924 m. Nr. 1–20), o vėliau visas vertimas sugulė į 1924 m. liepos pabaigoje parengtą knygą. [4] Tais pačiais metais „Švyturio“ bendrovė dviem tomais išleido kitą „Pono Tado“ vertimą. K. Šakenis teigė apie šį A. Valaičio vertimą sužinojęs tik tada, kai jo paties vertimas jau buvo baigtas. A. Mickevičiaus „Pono Tado“ vertimo pratarmėje jis rašė: „Mums, lietuviams, ši Mickevičiaus poema tuo yra svarbi, kad joje poetas aprašo tam tikrą Lietuvos visuomenės dalį, kurios rankose anais laikais buvo visas mūsų kraštas, kuomet dar plačioji Lietuvos liaudis nei politiniame, nei visuomeniniame gyvenime neturėjo galimybės pasirodyti ir tarti savo žodį. Turėdamas tai omenyje, o taip pat ir aukštą poetinę „Pono Tado“ vertę, aš ir ryžausi išversti šią poemą lietuvių kalba, nes jutau gyvą reikalą įtraukti šį veikalą į mūsų dar labai neturtingos literatūros katalogą, ypač, kad apie p. A. Valaičio „Pono Tado“ vertimą aš išgirdau tik tada, kada savo darbą buvau jau užbaigęs.“ [5] „Kultūros“ žurnalo naujų knygų apžvalgoje geriau buvo įvertintas K. Šakenio vertimas: „Vertimas geresnis K. Šakenio. Nors jis pats ir ne poetas, tačiau ilgai ir sąžiningai savo vertimą dirbęs, davė be galo artimą originalui tekstą. Skaitydamas kartais pamiršti, kad tai vertimas. Darbas jo atliktas milžiniškas. Silpnesnis kiek A. Valaičio vertimas, nes buvo skubotai, bene per porą mėnesių, atliktas. Skaitomas lengvai, nors vietomis toli į šalį nukrypsta nuo originalo“. [6]
1933 m. pasirodė K. Šakenio knygelė apie „Aušrą“. [7] Juozas Brazaitis apie šį leidinį rašė: „Savo pratartyje autorius skaitytoją nuteikia dėl savo knygos skeptiškai: primena, kad tai seni straipsniai, spausdinti dar „Vilniaus žiniose“. Bet skepticizmas išsiblaško, paskaičius pačią knygelę. Pamatai, kad joje autorius sutraukė žinias, šiaip išblaškytas leidiniuose, šiandien sunkiai prieinamuose; antra, jas išdėstė nuosekliai, lengvai, matyt, tuos senuosius straipsnius kiek pataisydamas ir suderindamas; trečia, mūsų žinomus istorijos faktus viena kita žinia gerokai praplėtė. Dar 1905 bestudentaudamas Petrapily – kaip pratartyje pasisako autorius – jis buvo gavęs iš Imperatoriškosios viešosios bibliotekos skaityti „Aušros“ komplektus ir kitas draudžiamas knygas, pasirankioti ištraukų apie lietuvius iš ano meto rusiškos, lenkiškos ir vokiškos spaudos. Čia ir randam daugiau kaip kitur tos dokumentinės medžiagos visuomeninei atmosferai pailiustruoti.“ [8]
1935 m. K. Šakenis išleido vertingą, gausiais istorijos šaltiniais paremtą knygą apie gimtojo Vabalninko apylinkes. [9] Joje aprašomi įvykiai nuo 16 a. iki nepriklausomybės atgavimo, todėl daugelis tikėjosi, jog išeis ir antra dalis apie gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje. Deja, K. Šakenio atsiminimai, surinkti sūnaus Romualdo, į dvi knygas sugulė jau po jo mirties. Tačiau ir šiuose 1997 m. išleistuose atsiminimuose apie tarpukarį rašoma mažai, tik antroje knygoje sudėti atsiminimai iki 1925 m.
Kaune K. Šakenis iš pradžių gyveno Stepono Dirvianskio name Gedimino g. 42A (dabar Gedimino g. 54, kieme už Stefanijos ir Kosto Batūrų namo), 1930 m. persikėlė į A. ir S. Mejerovičių namą Laisvės al. 3 (dabar Laisvės al. 9 / Vytauto pr. 89), pastatytą 1929 m. pagal arch. Leono Rito projektą. 2006 12 04 ant jo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1930–1940 m. gyveno žymus visuomenės ir tautininkų sąjungos veikėjas, švietimo ministras (1927–1934 m.), valstybės kontrolierius (1934–1940 m.), Seimo pirmininkas (1936–1940 m.), Sibiro lagerių kalinys ir tremtinys Konstantinas Šakenis“. [10]
Literatūra:
- Fizikos terminų projektas / Konstantinas Šakenis // Lietuvos mokykla. - 1918, Nr. 12, p. 372-376.
- Inž. Konstantinas Šakenis: jo 40 metų spaudos darbo sukakties proga / A. Merkelis // Lietuvos aidas. - 1939, kov. 14 (Nr. 117), p. 2.
- Atsiprašau, o kur gi švietimo ministerija? / Edm. Dantas [Petras Kubilius] // Diena. - 1934, bal. 22, p. 5.
- Ponas Tadas / Adomas Mickevičius; vertė K. Šakenis // Vairas. - 1924, Nr. 1, p. 17-19; Nr. 2, p. 17-19; Nr. 3, p. 17-19; Nr. 4, p. 10-12; Nr. 5, p. 11-15; Nr. 6, p. 12-15; Nr. 8, p. 13-18.
- Ponas Tadas / Adomas Mickevičius; vertė K. Šakenis. - Kaunas: [s.n.], 1924, p. IV.
- Naujųjų knygų apžvalga / V-ka // Kultūra. - 1925, Nr. 1, p. 34.
- „Auszra“ ir jos gadynė: penkių dešimtų metų „Auszros“ sukaktuvėms paminėti / Inž. K. Šakenis. - Kaunas; Marijampolė: „Dirvos“ b-vės leidinys, 1933.
- Raštai / Juozas Brazaitis. - Chicago: Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1982, t. 3, p. 383.
- Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo / Inž. K. Šakenis. - Kaunas: Lietuvos istorijos draugija, 1935. - („Praeities biblioteka“; Nr. 2 / red. A. Janulaitis).
-
Prieiga per internetą:
http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=%D0AKENIS%20KONSTANTINAS [žiūrėta 2021 11 29]
Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Vaizdus skaitmenino Alvydas Surblys ir Živilė Pedzevičienė
Daugiausiai skaityta
Pirmoji Lietuvoje Dainos diena
2023-10-23 Naujienos
„Index librorum prohibitorum“. …
2023-08-08 Naujienos
Rašytojo, fotografo Petro Babicko …
2023-06-01 Naujienos
Nuo kelionių į Žemės centrą ik…
2023-04-06 Naujienos
Vartotojų nuomonės apie Dokumenti…
2023-04-04 Naujienos