Personalijų parodos
Daugumos žmonių sąmonėje rašytojo, vaistininko Antano Žukausko-Vienuolio gyvenimas, kūryba, veikla Nepriklausomoje Lietuvoje neatsiejami nuo Anykščių, o jis pats net vadintas Anykščių atsiskyrėliu. Išties Anykščiuose, jo apylinkėse praėjo didžioji A. Žukausko gyvenimo Lietuvoje dalis, bet kai kurie svarbūs ar net esminiai rašytojo veiklos momentai susiję ir su Laikinąja sostine. Kaune jis tapo rašytoju feljetonistu, čia užsigrūdino šauliška bei realistiška jo kūrybos dvasia, o ryšys su Kauno literatūriniu, spaudos gyvenimu nenutrūko iki sovietinio laikotarpio. Taip pat kaunietiškų A. Žukausko-Vienuolio gyvenimo akimirkų niekaip negalima atskirti nuo jo praleisto laiko Anykščiuose ir kitose Lietuvos vietose ar užsienyje. Paradoksalu, bet daugiausia su Kaunu susijusių A. Žukausko gyvenimo liudijimų – nuotraukų, laiškų ir kitų dokumentų sukaupta ten, kur ir turėtų būti – A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje. Dėkojame šio muziejaus darbuotojams už nuoširdžią pagalbą bei suteiktą galimybę pasinaudoti šio muziejaus lobiais rengiant rašytojo kaunietiškų gyvenimo akimirkų pristatymą. Kartu norime padėkoti ir kitoms institucijoms, kurių archyvine medžiaga, nuotraukomis taip pat pasinaudojome: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriui, Maironio lietuvių literatūros muziejui, A. Žukausko-Vienuolio memorialinei ekspozicijai Kaune, P. Višinskio g. 8, Lietuvos centriniam valstybės archyvui, Kauno regioniniam valstybės archyvui, Lietuvos literatūros ir meno archyvui. 
 
Ar rašytojas norėjo pabėgti į Anykščius nuo didmiesčio gyvenimo, ar jo dvasia tikrai buvo atsiskyrėliška, mėgstanti vienumą? Kad ir kaip gajūs per ilgą laiką susiformavę stereotipai, turėtume juos paneigti. Tokį norą sąlygojo gyvenimo realijos, o ne sielos šauksmas. Koks buvo A. Žukauskas-Vienuolis, kai 1919 m. apsigyveno Kaune, Ukmergės pl. 20 (dabar šioje vietoje naujos statybos namas Savanorių pr. 18a), gražioje, bet nedėkingoje gyvenimui ir verslui vietoje ? Tuo metu jam reikėjo mažiau patogumų, daugiau veiklos ir savirealizacijos. Įsidarbinęs „Lietuvos“ laikraščio korespondentu, 1919 m., kaip pats rašo atsiminimuose [1], sėdėjo su dar šešiais bendradarbiais nedideliame kambaryje, pažymėtame vienuoliktu numeriu, šalia buvo dar ir laikraščio „Saulėtekis“ redakcija, daug kitų valstybinių, vyriausybinių įstaigų. Tas namas (carinio laikotarpio Banko rūmai, dabar KTU rūmai Maironio  ir K. Donelaičio gatvių sankirtoje) mena ne tik A. Žukausko žurnalistinės veiklos, bet ir Lietuvos valdžios institucijų darbo pradžią Laikinojoje sostinėje.Tiek Spaudos biure, tiek kaip „Lietuvos“ laikraščio korespondentas ar kitų periodinių leidinių bendradarbis („Laisvės“, „Lietuvos žinių“, „Santaros“, „Saulėtekio“, „Tautos“, „Ateities“, „Kariškių žodžio“, „Lietuvos karo invalido“ „Sekmosios dienos“, „Skaitymų“, „Tėvynės sargo“, „Trimito“, „Vejos“, „Lietuvio“, „Lietuvos aido“, „Naujo žodžio“, „Vairo“, „Židinio“ ir kt.), A. Žukauskas dirbo jaunai Lietuvos valstybei, neskaičiuodamas valandų, vykdamas ten, kur buvo siunčiamas. Aktyviai įsitraukė į šaulių veiklą, skatindamas prisidėti bendradarbius ir kitų įstaigų tarnautojus. Nevengė nei fronto, nei Seimo, nei žurnalistų ar rašytojų pobūvių. Beje, buvo vienas Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos steigėjų (sąjunga įregistruota Kauno m. ir apskrities viršininko 1922 03 11) ir šios sąjungos kasininku, jo gyvenamosios vietos adresas šiuose dokumentuose vėlgi nurodytas Ukmergės pl. 20, b. 1 [2]. Nuo 1921 m. balandžio 20 d. iki 1922 m. gegužės 18 d. Antanas Žukauskas-Vienuolis taip pat užėmė aukštas pareigas Švietimo ministerijoje, buvo Aukštesniojo mokslo departamento sekretoriaus padėjėju [3]. Tiesa, 1928 02 26 laiške V. Bičiūnui A. Žukauskas slapyvardžio pasirinkimą bandė pagrįsti savo būdu, nesugebėjimu rasti draugų, pamėgimu vienumos, bet tai buvo daugiau bravūra, nei tiesa [4], juo labiau kad 1935 m. laiške sūnui [5] prisipažino, jog jam nebūdingas vienuoliškas gyvenimas, vienišumo ar nuobodulio nejaučiąs. Jam patiko būti įvykių sūkuryje, ar tai būtų Vilkolakio“ teatro pobūvis rašytojui, diplomatui Ignui Šeiniui pagerbti, kurį aprašė 1919 m. „Vejos“ žurnale, ar 1921 m. vykęs pobūvis Kazio Binkio bute, pagerbiant į Kauną atvykusį rusų rašytoją Andrej Bielyj, ar įvairūs minėjimai, susitikimai, interviu.
 
 
 
 
Nors pirmajame laiške Leokadijai savo ankstesnius santykius su moterimis jis vadino komplikuotais ir tik tikriausioji gyvenimo Draugė tą požiūrį kardinaliai pakeitusi (kitaip ir negalėjo rašyti įsimylėjęs jaunuolis), bet jo gyvenimo būdas Kaune 1919–1922 m. tikrai nebuvo vienuoliškas. Kare su bolševikais, aišku, buvo kitokia patirtis, kurią rašytojas priėmė kaip likimo jam mestą išbandymą, kurį išnaudojo kūrybai. Fronte gimė ne vienas jo feljetonas, kuriuos, kaip nepraradusius aktualumo, ir šiais laikais verta paskaityti. Nors didžioji dalis A. Žukausko-Vienuolio kūrybos tiek jam gyvam esant, tiek vėliau sugulė į raštus, bet tai, kas parašyta pirmuoju Kauno laikotarpiu (1919–1922) ir iki 1930 m., kai antrą kartą apsigyveno Kaune, reikėtų skaityti ne jo raštuose, o tuose leidiniuose, kuriuose šie kūriniai buvo atspausdinti pirmą kartą. Jau vien todėl, kad A. Žukauskas ne tik perrašinėdavo savo kūrybą (nes  po kurio laiko neįskaitydavo savo rašto, kaip prisipažino 1934 m. „Kultūros“ žurnalo anketoje), bet ir ją taisydavo, perdirbdavo, papildydavo, o tie taisymai galėjo būti ir esminiai. Ir šiais laikais verta paskaityti tokius A. Žukausko feljetonus, kaip 1919 m. laikraštyje „Lietuva“ publikuotą „Sulaukė“ [6] apie tariamąjį „išvaduotojų“ laukimą, ar „Saulėtekyje“ spausdintą „Parapijos komiteto įgaliotinio pasipasakojimą“ [7], pašiepiantį įvairių komitetų, tarybų organizavimą, ar 1920 m. „Lietuvoje“ išspausdintą nedidelį feljetoną „Kaunas evakuojas“ [8] su mintimi, kad laimi ne galingas, bet teisingas. „Tautos“ laikraščio redakcijos prikalbintas bendradarbiauti [9], leidiniui nesiuntė savo kūrybos, bet tapo jo korespondentu Seime. Tiesa, parašė tik vieną didesnį straipsnį „Mūsų korespondento Steigiamojo Seimo 20-tojo posėdžio įspūdžiai“ [10] ir galbūt keletą nepasirašytų korespondencijų apie Seimo darbą. Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje saugomas neišraiškingas šios jo veiklos liudijimas, kelios pastabos apie Seimo narius ant mokyklų veiklai skirto dokumento lapų [11].
 
Keletą feljetonų A. Žukauskas-Vienuolis parašė tarsi užbėgdamas įvykiams už akių, įsivaizduodamas, kaip galėtų švęsti Vasario 16-ąją 2018, 2021, 2022, 2023, 2024, 2025, 2026, 2027, 2028 metais. Šie rašiniai buvo skirti įvairių metų Vasario 16-osios minėjimams, jų tęsiniai dažnai buvo spausdinami jau kitame laikraštyje, pavyzdžiui, 1920 m. „Lietuvių Tautos šimto metų sukaktuvių šventės“ [12] tęsinys išspausdintas 1921 m. „Laisvės“ laikraštyje [13], paskui 1922–1924 m. „Lietuvos“ laikraštyje [14], 1925 m. žurnale „Lietuvis“ [15], 1926 m. „Lietuvos žinių“ laikraštyje [16], 1927 m. „Lietuvio“ laikraštyje [17], o dar vienas tęsinys pavadinimu „Lietuvių Tautos Nepriklausomybės šventė Vilniuje 2028 m.“ 1928 m. „Lietuvos aide“ [18]. Visus šios serijos straipsnius vienija įsitikinimas, kad po šimto metų Vilnius bus mūsų, ir tai išsipildė. Šiuolaikiškai skamba ir 1929 m. parašytas feljetonas „Protestas“ [19], kuriame autorius tarsi suabejoja, ar žmogus tikrai protinga būtybė, jei neatsižvelgdamas į savo poreikius braunasi į svetimą sritį, o įsibrovęs vis tiek nenurimsta, nepasitenkina, jam vis negana. Juo daugiau turi, juo daugiau nori, sukelia karus, žudo, tuo tarpu kai koks gyvūnas, patenkinęs savo ėdesio poreikius, elgiasi daug protingiau. 
 
Įdomu tai, kad kai kuriuos A. Žukausko-Vienuolio feljetonus pastebėdavo ir po kurio laiko, pavyzdžiui, Jurgis Petrauskas 1930 m. per radiją perskaitė jo „Parapijos komiteto įgaliotinio pasipasakojimą“, už tai autorius laiškelyje jam padėkojo ir pasiuntė dar vieną feljetoną, kurį gal taip pat perskaitysiąs. Šis laiškas, saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje [20], įdomus ir tuo, jog nurodo, kur A. Žukauskas apsigyveno, kai 1930 m. atvyko į Kauną (Biržų g. 3, dabar Biržų g. 5, šalia Žaliakalnio turgaus). 
 
A. Žukauskas kaip žurnalistas taip pat dalyvavo pasirašant Taikos sutartį su Rusija Maskvoje, o tą misiją vėliau panaudojo kurdamas feljetonus. Be to, tikėjosi parsivežti iš Maskvos į Lietuvą savo pirmąją žmoną Sofiją Jackūnaitę – Žukauskienę su sūneliu Stasiu, kas ne iš karto, bet pavyko. 1920 m. rudenį Sofija jau buvo Lietuvoje, nuo 1922 06 08 dirbo Lietuvos universitete mašininke, 1922-1926 m. studijavo Lietuvos universiteto medicinos fakultete odontologiją, o nuo 1926 m. jau vertėsi dantų gydytojos privačia praktika Kaune (tebedirbdama ir universitete mašininke bei svetimų kalbų korespondente), iš pradžių gyveno ir dirbo E. Ožeškienės g. 21 (dabar E. Ožeškienės g. 31), vėliau Žemaičių g. 21 (dabar Žemaičių g. 17); tie namai A. Žukauskui tikrai nebuvo svetimi, net ir įsigijus savo namą P. Višinskio g. 8). Nors, kaip prisipažino vienoje iš novelių [21], Sofijos (arba Zofijos) niekada nemylėjo, bet vertino jos buities sugebėjimus, darbštumą, meilę jam ir jų sūnui. Geri santykiai su pirmąja žmona išliko ir po 1924 m., kai slapta susituokė su Leokadija. Buvę sutuoktiniai toliau bendravo, susirašinėjo, ypač karo metais, kai kartu ieškojo išvežto Stasio, o 1942 m. A. Žukauskas-Vienuolis net siūlė apsigyventi Sofijai jo name P. Višinskio g. 8, ten ji galėsianti gyventi antrame aukšte, o kol nėra pačių šeimininkų, galėsianti naudotis ir butu trečiame aukšte, žadėjo net mokėti už ją mokesčius, kai tik bus grąžinta namo nuosavybė (1940 m. namas buvo nacionalizuotas) [22]
 
 
 
 
Tačiau ir rašytojas, ir jo pirmoji žmona kartais manipuliuodavo situacija, jog negyvena kartu, saviems tikslams pasiekti. Laiške J. Tumui-Vaižgantui apie antrosios santuokos neoficialų įforminimą, vis dar galiojant bažnytinei santuokai su Sofija, A. Žukauskas rašė: „Gal ir Tamstai žinoma yra, kad konsistorija davė mums su žmona seperatiją : [leidimą gyventi atskirai] dar 1922 m. Mano buvusioji žmona jau prisitaikino prie naujų aplinkenybių ir surado sau gyvenimo draugą, ir tai niekam nėra paslaptis.“ [23]. Nei perdėtas pamaldumo demonstravimas, prie kiekvieno savo rašinio pridedant „Laimink, Dieve“, nei tikrai Žemaičių vyskupijos kurijos dar 1918 m. išduotas, o 1922 m. patvirtintas leidimas gyventi atskirai, nei tariamas pirmosios žmonos gyvenimas su kitu nepadėjo įteisinti bažnytinę santuoką, nors neoficiali civilinės santuokos ceremonija, laiminant tam pačiam J. Tumui-Vaižgantui, įvyko 1924 m. sausio 23 d., taigi dar iki rašytojo laiške mylimajai planuoto pirmo bučinio (oficiali civilinė santuoka buvo įteisinta 1940 m., o bažnytinės santuokos nebuvo, tad pagal ano meto nuostatas bendras poros gyvenimas „susimetus“ buvo nuodėmingas). 
 
Sofija taip pat šiek tiek gudravo apsimesdama, jog yra našlė, tad slegiant mokesčiams ir savo bei artimųjų ligoms, negalinti net tarnaitės samdyti. Protestuodama dėl mokesčių ji rašė: „Kitų dantų gydytojų vyrai gauna didelį atlyginimą ir visas žmonos išlaidas, kaip jos buto, šviesos, tarnaitės ir t.t. apmoka. O aš esu persiskyrusi ir jokios pašalpos iš jo negaunu, turiu viena visą savo šeimą išlaikyti. 1935 m. mano motina apie 6 mėn. sunkiai sirgo veido egzema, o šiais metais dukrelė – gripu, kiaulyte ir bronchitu. Man taip pat teko 2 savaites išgulėti: nuo skersvėjo buvau gavusi paralyžą. Dėl viršuj suminėtų nenumatytų didelių ligos išlaidų, o taip pat nepavydėtino šeimos būvio – sunkaus našlės turinčios šeimą gyvenimo – turiu garbę maloniai prašyti atleisti mane nuo papildomojo 51,47 litų mokesčio už 1935 metus ir atitinkamai sumažinti 1936 m. avansinius mokėjimus.“ [24].  Rašinyje „Už jūrų marių“ A. Žukauskas išsitarė ne tik apie santykius su pirmąja žmona, bet ir apie tai, kad jį traukė Laikinosios sostinės gyvenimas, pavaizdavo savo kandidatavimą į Seimą kaip sėkmingą (rašytojas iš tikrųjų kandidatavo į Steigiamąjį seimą Santaros sąraše, 15 numeriu [25], bet į Seimą nepateko), o turtingas, nerūpestingas gyvenimas Kaune, matyt, liko neišsipildžiusi svajonė, kaip ir novelėje. 
 
Ypač gražūs jo pirmieji laiškai antrajai žmonai Leokadijai Ermušaitei, su kuria susipažino 1923 m. rudenį Kaune, o laiškus rašė 1924 m. pradžioje iš Anykščių, kur tikėjosi parsivežti ir Kaune, A. Mickevičiaus g. 8 (dabar šioje vietoje kitas pastatas, A. Mickevičiaus g. 16) gyvenusią mylimąją.
 
Pirmuosiuose laiškuose Leokadijai ir 1924 m. jai dedikuotoje nuotraukoje rašytojas ją vadino Liusia (nuotraukos antroje pusėje parašyta: „Savo tikrajai gyvenimo Draugei Liusei. 1924-01-27“. VŽM 3374), vėlesniuose laiškuose jau rašydavo „Mamute“, taip, kaip ją vadino kartu su vaikais, sūnumi iš pirmos santuokos Stasiu ir dukra Laimute, o pats save vadino „Tėtušiuku“. Pirmajame, 1924 m. sausio 23 d., laiške [26] be kita ko rašė, jog atvažiuos į Kauną pasiimti savo Liusės vasario 14 d. Ši data pasirinkta tikriausiai neatsitiktinai, nes ir kitame, vasario 4 d., laiške, rašė, jog tą dieną pirmą kartą savo Liusę pabučiuosiąs, ir tai sujungsią juos amžinai. Pirmajame laiške neužmiršo ir sūnelio Stasio komplimentų būsimai „Mamutei“, abu pabučiavo labai jaunos, kaip Stasiukui atrodė, mamos atvaizdą (beje, su dedikacija „Moteris – Vienuoliui 20 I 1924“. VŽM 3517), o prie laiško pridėtas ir Stasiuko vaikiška ranka užrašytas pageidavimas, kad „Mamutė“ greičiau atvyktų. Neužmiršo rašytojas ir labai praktiško pageidavimo, kad mylimoji išmoktų spausdinti „Remingtono“ mašinėle,  tai jiems labai praversią spausdinant jo rankraščius ir darbuojantis vaistinėje. 
 
Kupinas ne tik meilės, bet ir labai praktiškų būsimos bendros buities dalykų ir antras A. Žukausko laiškas Leokadijai [27]. Pirmiausia šalia bučinio mini ir apsilankymą Kaune pas notarą, suteikiant mylimajai turtines garantijas ateičiai, taip pat rašo išsiųsiąs jai 700 litų abiejų būsimo buto įrengimui, išvardindamas net tokius dalykus kaip užuolaidos, kilimas ant sienos prie lovos, kilimėliai ant grindų, praustuvė ir, aišku, rašomoji mašinėlė, jei liktų pinigų. Žada vėliau pasirūpinti ir mylimosios išvaizda, drabužiais bei užsimena, kad jam labiau patikę jos ilgi plaukai, o kol jie užaugs, gal jo Liusei reikėtų peruką įsigyti. Įsirengti butą Anykščiuose ketino tikriausiai ne dėl to, kad Kauno rašytojas, kaip daug kam atrodė, vengė. A. Žukauskas iš tikrųjų nebuvo nei asketas, nei uždaro būdo. Kaunas, kai planavo gyvenimą kartu su Liusia, buvo neparankus, bent tuo metu, dėl kelių priežasčių. Viena, Anykščiuose pagaliau susitvarkęs vaistinės nuosavybės reikalus, nenorėjo palikti stabilų gyvenimo pamatą, nors, kaip vėliau paaiškėjo, pareikalavusį daug nervų, pastangų ir sveikatos. Pajamos iš rašymo A. Žukauskui neatrodė stabilios ir pakankamos. Be to, gyvendamas Anykščiuose tikriausiai tikėjosi nuslėpti antrą santuoką tebegaliojant ankstesnei bažnytinei santuokai, kad nebūtų kaltinamas nuodėmingu gyvenimu (o viešosios nuomonės rašytojas labai paisė). Bet lazda turi du galus, išaiškėjus situacijai dėl bažnytinės santuokos, gyvenimas kartu provincijoje būtų dar labiau pastebimas ir smerkiamas kai kurių šventeivų. Kaune, ypač turint nuosavą namą ir oficialiai gyvenant atskirai, realiai buvo galima gyventi ir kartu, ir atskirai. 
 
Be to, A. Žukauskui-Vienuoliui bendradarbiaujant laikraščiuose, žurnaluose, leidžiamuose Kaune, dalyvaujant Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos bei Lietuvių rašytojų draugijos įvairiuose renginiuose, rūpinantis savo raštų bei straipsnių išleidimu, sūnui mokantis Tėvų jėzuitų gimnazijoje Kaune, paskui tarnaujant Lietuvos kariuomenės 2-o pėstininkų pulko 1-ajame inžinerijos batalione Šančiuose bei studijuojant VDU Medicinos fakultete farmaciją, neišvengiamai tekdavo ne tik rašyti laiškus įvairiems asmenims Kaune, bet ir pačiam retkarčiais ten nuvykti. Jis net ketino išsinuomoti Kaune būstą ir ilgiau pagyventi, kad nereikėtų dažnai važinėti ar viską derinti laiškais. Kaune pradėjus mokytis ir A. Žukausko dukrai Laimai (baigė karo metais), Kaune vis dažniau lankydavosi ir jo antroji žmona Leokadija. Todėl rašytojas neatmetė galimybės išnuomoti ar kam nors patikėti  savo vaistinę Anykščiuose, o Kaune įsigyti nuolatinę gyvenamąją vietą, puoselėjo mintį nusipirkti Kaune namą ir po kurio laiko ją įgyvendino. Tačiau važinėti tarp Anykščių ir Kauno, pasirodo, teko ir toliau. 
 
Lūžio tašku galėjo tapti konfliktas su Anykščių gydytoju, Latvijos piliečiu Hermanu Šumacheriu. Su šiuo prieštaringai vertinamu asmeniu, spaudos draudimo laikais platinusiu lietuvišką spaudą, ilgamečiu Kauno gubernatoriaus Piotro Veriovkino ir jo šeimos gydytoju, A. Žukauską iš pradžių siejo draugiški santykiai. Jis net apgynė H. Šumacherį, kai norėta neleisti Latvijos piliečiui užsiimti gydytojo praktika Lietuvoje ir, jo paties žodžiais, gimtadienio proga atnešė savo gamybos likerio. Tačiau po 1929 m. kilusio konflikto dėl nesąžiningos konkurencijos, kai H. Šumacheris neleistinais būdais protegavo konkurento Hopeno įpėdinių vaistinę, jis tapo didžiausiu A. Žukausko priešu, į tą pačią gretą pateko ir H. Šumacherį konkurencinėje kovoje palaikęs gydytojas Adomas Laskauskas bei konflikto ugnį nesąmoningai kurstęs Ignas Augevičius, kuriam A. Žukauskas, išvykdamas į užsienį kaip „Lietuvos aido“  korespondentas, išnuomojo savo vaistinę. Kai 1929–1930 m. keliavo po Vokietiją, Italiją ir kitas šalis, finansinius reikalus patikėjo žmonai, kuri pagal specialybę buvo sąskaitininkė ir sugebėjo tvarkyti vaistinės dokumentus. Ypač nuvylė minėtas Ignas Augevičius, kuriam A. Žukauskas 1930 m. laiške [28] tiesiai šviesiai rašė, jog savo priekaištais bei viešai skelbiama informacija apie vaistinę padeda konkurentams (Hopeno vaistinei ir H. Šumacheriui), geram vaistinės įvaizdžiui nepadeda  ir nuomininko būdo savybės, rūkymas darbe. Kaip stipriai pergyveno dėl nesąžiningos H. Šumacherio konkurencijos, rodo jo atsakymai į anketos rašytojams klausimus „Kultūros“ žurnalo puslapiuose: „Dabar savo vaistinėje turiu dirbti pats ir negaliu jos nei parduoti, nei išnuomoti, nei pasamdyti sau padėjėjo [1934 m.], nes dėl centro administracijos vienašališkumo jau daug metų savo profesijos turiu tik pareigas be teisių ir esu atiduotas turtingam, įvairiomis privilegijomis prieš įstatymus apdovanotam svetimšaliui, kitataučiui, vietos gydytojui, naikinti mane materialiai, kaipo prekybininką ir niekinti moraliai, kaipo pilietį ir žmogų.“ [29]
 
 
1930 m., labai nusivylęs vaistinės reikalais, kai net kelionės metu buvo priverstas taisyti pašlijusią sveikatą brangiais užsieniniais vaistais, ir nuotoliniu bendravimu, kai strigo kelionės įspūdžių spausdinimas ir honoraras už juos (apie tai rašė laiškuose žmonai), A. Žukauskas nusprendė laikinai pagyventi Kaune, parengti spaudai keturis tomus raštų, kelionių įspūdžius ir laiškus, išplėtoti Italijos Rivjeroje parašyto apsakymo „Šiltame pajūry“ mintis (jos ilgainiui virto 1933 m. išleistu romanu „Viešnia iš šiaurės“), taip pat tikėdamasis laimėti Vytauto Didžiojo komiteto organizuoto literatūros konkurso premiją. Apie literatūros konkursą (jam, kaip žinoma, nusiuntė savo romaną „Kryžkeliai“, išspausdintą komiteto lėšomis, nors pats konkursas buvo apaugęs visokiomis kalbomis dėl nepremijuotos B. Sruogos dramos „Milžino paunksmėje“, o ir pats A. Žukauskas-Vienuolis žadėtos premijos negavo) rašė laiške žmonai iš Merano, prašydamas iškirpti ir atidėti viską, ką ras laikraščiuose apie Vytautą, o ką perskaitys apie jį knygose, pasižymėti [30]
 
1930 m. spalį atvykęs į Kauną, rašytojas apsigyveno Biržų g. 3 (dabar Biržų g. 5, šalia dabartinio Žaliakalnio turgaus), Jono Dominyko Blyno ir jo sūnaus, būsimo istoriko, Zenono Blyno namuose. Kaunas jam tuo metu labai patiko, „Dienos“ žurnalistui jis sakė: „[...] Kauno miestas paskutiniais metais tiek sumodernėjo, kad sunku ir bepažinti. Tik Italijoj ir Kaune pastebimas toks progresas : statomi nauji namai, grindžiamos gatvės ir kita. Teatrą lanko jau ne vien miesto smetonėlė, susidedanti iš ponų ir ponių, norinčių visą savo tualetą parodyti, bet ir šiaip visuomenė, kuri eina į teatrą ne tualeto rodyti, bet dvasios peno semtis. [...]“ [31]
 
Gal būtų likęs ir ilgesnį laiką, bet rūpestis vaistine nugalėjo – negalėdamas jos palikti, grįžo į Anykščius, į Kauną atvažiuodavo tik retkarčiais, kol 1935 m. konfliktas su H. Šumacheriu išsisprendė rašytojo naudai. Būtent tada, o ne 1933 m., kaip rašoma lentoje ant namo P. Višinskio g. 8, įsigijo 1932 m. Samuilo Šlapoberskio pagal E. Fryko projektą statytą vieno aukšto mūrinį namą. 1933 06 30 pagal statybos techniko Jono Sabalio projektą statant prieangį, jis dar priklausė S. Šlapoberskiui. Net atsakydamas į 1936 m. Kauno miesto savivaldybės raštą dėl tvoros perdažymo, A. Žukauskas rašė, jog šis raštas galėjo patekti ankstesniam savininkui ir todėl prašė savivaldybės atidėti tvoros prie namo P. Višinskio g. 8 perdažymą iki kitų metų pavasario. Prašymas buvo patenkintas, nurodyta tvorą perdažyti iki 1937 m. gegužės 15 d. [32]. Aišku, tuo metu namas ir sklypas jau priklausė A. Žukauskui. Sūnus Stasys, nuo 1929 m. mokęsis Tėvų jėzuitų gimnazijoje ir 1935 m. ją šiaip taip baigęs, 1934–1935 m. būtų galėjęs gyventi tėvo namuose, jei jie tuo metu jau būtų jo nuosavybė. Bet A. Žukauskas tuo metu rašė sūnui dėl pinigų už jam nuomojamą iš pulkininko leitenanto Antano Karoso kambarį (pastarojo sūnus Jurgis Algirdas taip pat mokėsi Jėzuitų gimnazijoje), dar piktinosi, kad šis nenuleidžiąs kainos ir neatsakąs į jo laišką dėl nuomos mokesčio sumažinimo [33]. 1937 02 15 A. Žukausko prašyme dėl namo antro aukšto statymo pagal architekto Vytauto Landsbergio projektą rašoma, jog namo ir sklypo nuosavybė patvirtinta notaro K. Škėmos 1936 01 27 [34]. Tikėtina, kad būtent tada patvirtinta ir namo bei sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. Tiesa, dar 1935 m. pabaigoje rašė sūnui, kad, jei tik jį išleis iš karinės tarnybos, eisią savo sklypelio ir namo apžiūrėti [35], bet namo dokumentų tvarkymas, panašu, užsitęsė iki 1936 m. pradžios. Nuo to laiko name tikrai retkarčiais apsistodavo A. Žukauskas-Vienuolis ar jo antroji žmona Leokadija Ermušaitė, viena ar su dukra Laimute. Nuolat šiame dar vieno aukšto name, grįžęs iš karinės tarnybos, gyveno rašytojo sūnus Stasys. Pristačius antrą ir trečią aukštus, jis įsikūrė trečiame aukšte, kur nuo 1939 m. ir buvo Žukauskų butas. Stasys su tėvo pritarimu įsileisdavo nuomininkų ir anksčiau, ir jau įrengus trijų aukštų namą (nuomojo pirmus du aukštus). Stasiu, baigusiu karinę tarnybą ir toliau studijuojančiu VDU, tėvas galėjo pasitikėti. Jis jau buvo daug atsakingesnis, nei tas mokslus gerokai apleidęs, silpnos sveikatos Tėvų jėzuitų gimnazijos moksleivis, dėl kurio dvejetų, ypač lietuvių kalbos, tėvui tekdavo raudonuoti. Viename laiške Ciutai (taip vadino savo sūnų Stasį) rašė: „Už lietuvių turėti 2, tai gėda Ciuta ir man ! Pasirūpink kitą trimestrą neturėti“ [36]. Bet šis ir baigdamas gimnaziją lietuvių kalbos pataisos neišvengė, gana prastai sekėsi ir kiti dalykai. Stasiui studijuojant farmaciją VDU, tėvas jau galėjo pasidžiaugti jo studijų rezultatais: „Mes visi labai džiaugiamės, kad tu ir vasarą gerai praleidai ir egzaminus išlaikei. Bravo Ciuta. Būk toks ir toliau.“ [37]. Šiame laiške taip pat matome, jog tėvas patikėjo sūnui ir namo mokesčių, remonto ir tvarkymo klausimus, tiesa, krosnių meistrą ir dažytoją pasiuntė „savą“, iš Anykščių. Būtent Stasys įsileido ir vieną pirmųjų nuomininkų, studentą, būsimą gydytoją Juozą Gimžauską, vėliau name apsigyveno  ir jo žmona, dantų gydytoja Vaidevutė Gimžauskienė, taip pat Marija Gimžauskaitė. Būtent apie J. Gimžauską A. Žukauskas rašė, jog sūnus galįs jį priimti laikinai gyventi, imant ne mažiau kaip 60 litų už mėnesį, o vėliau užsiminė, jog atvažiavęs į Kauną ir bute radęs ne tik Juozuką, bet ir jo motiną, jis galįs ir viešbutyje apsistoti [38]. Bet laikini gyventojai tapo nuolatiniai, ir Žukauskai su jais gerai sutarė. Nors ir pasitikėdamas jau subrendusiu sūnumi, A. Žukauskas kai ką ne iš blogos valios smulkmeniškai reguliavo, panašiai kaip pažinties su Leokadija pradžioje – kokius daiktus pirkti, kaip paveikslus kabinti, kaip taupiai namus šildyti, pats užsakė butui kėdes po 15 litų, ne todėl, kad buvo pigios, o kad buvo gražios ir patvarios [39].
 
 
1939 m. pagaliau buvo realizuotas arch. V. Landsbergio projektas namo P. Višinskio g. 8 antram ir trečiam aukštams pristatyti, pagal pakartotinai pateiktą prašymą [40]. Trečias aukštas turėjo būti negyvenama pastogė, bet įrengtas butas, kuriame ir gyveno Stasys Žukauskas bei Leokadija Žukauskienė su dukrele Laima, kai ji pradėjo lankyti mokyklą Kaune, taip pat apsistodavo ir pats rašytojas. Jei galima tikėti 1941 06 04 A. Žukausko gyvenamosios vietos pažymėjimu, 1940 m. rašytojas jau buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą Kaune, P. Višinskio g. 8 [41]. Laima Žukauskaitė Kaune lankė ketvirtą vidurinę mokyklą (1940–1941 m.), būtent tuo metu, jos pačios liudijimu, dailininkas Kazys Šimonis nutapė spalvingus, „šimoniškus“ Laimos ir Stasio portretus. Dėl namo projekto pažeidimų (neįgyvendintų namo architektūrinio pagražinimo elementų, galinėje pusėje nepadarytų langų, pastogės buto įrengimo) statybos techniko Juozo Kaminsko surašytas protokolas bei savivaldybės įgaliotinio E. Sudiko skundas Kauno miesto apylinkės teismui [42]. Ar skundas turėjo kokių nors pasekmių, nežinome. Tačiau viskas liudijo, kad ir nuosavo būsto reikalai nesiklostė taip sklandžiai, kaip tikėjosi. 
 
Nepakito įsigijus nuosavą namą Kaune ir apsisprendimas literatūrinį darbą kartais aukoti verslo, vaistinės reikalams, rašyti ne kada nori, o kada turi laiko, nors atsakydamas į „Kultūros“ žurnalo anketą teigė, jog pasikeitus gyvenimo aplinkybėms galėtų ir visai atsidėti literatūros darbui. Ši anketa labai iškalbingai byloja ir apie patį A. Žukausko-Vienuolio rašymo stilių: „Parašęs du tris puslapius, perrašau, nes pradžia visuomet esti parašyta dailiai, sklandžiai; antras ir trečias puslapis jau padrikęs; ketvirtas, penktas net man pačiam nebeišskaitomas. Perrašinėdamas daug pridedu, daug išbraukiu, pakeičiu ir juo daugiau kartų perrašau, juo sklandesnis išeina mano rašinys. Reto feljetono ar novelės nereikia man 4–5 kartus perrašyti; gal todėl ir esu toks neproduktingas. Rašau tik plunksna ir būtinai gera kieta plunksna ant gero liniuoto popierio. Pastaraisiais laikais rašau amžinąja plunksna. Savo rašiniams medžiaga imu, kaip jau minėjau, iš savo įspūdžių. Su užsakymais man einasi sunkiai, ir aš jų vengiu. Užrašų darau maža, nors turiu storą sąsiuvinį, į kurį įtraukiu svetimas mintis, kur nors nugirstas ar iš laikraščių. Į tą sąsiuvinį surašau ir savo aforizmus, kuriuos vėliau įtraukiu į rašinius. Mano prototipai nėra gyvi žmonės, nebent feljetonuose. Aš juos sugalvoju ir leidžiu jiems veikti taip, kaip jų vietoje veikčiau kad ir aš pats. Rašydamas niekuomet neturiu galvoje ką nors įrodyti ar paneigti, bet tai atsitinka kažkaip savaime. Seniau rašydavau daug feljetonų politinėmis bei partinėmis temomis, bet dabar jų vengiu, nes įsitikinau, kad ką nors įgnybęs nepataisysi, o dar labiau papiktinsi: kitą sykį ir darydamas nepadarysi savo artimui tiek blogo, kiek neigiamai apie jį parašęs [...]“ [43]. Iš anketos matome, jog jo sumanymas įdarbinti žmoną, spausdinant rankraščius mašinėle bei pačiam juos spausdinti, matyt bent jau iki 1934 m. liko neįgyvendintas. Iš XX a. 4-o dešimtmečio kūrybos matyti, jog feljetonų A. Žukauskas tikrai ėmė vengti. Tai ypač paskatino A. Griciaus-Pivošos paminėjimas feljetone „Garbės našta“ [44] ir pastarojo atsakymas kitu feljetonu „Iškrypę faktai. Atvirkščioji susitikimo su Vienuoliu medalio pusė“ [45]. Apsispręsti mažiau rašyti feljetonų galėjo paskatinti ir žmona, išsakiusi jam keletą pastabų dėl feljetono apie kelionės įspūdžius (1930 m.), su kuriomis jis sutiko. Gal rašytojo kūryba būtų kitokia, nes feljetono žanras jam buvo artimas. 
 
 
A. Žukauskui-Vienuoliui Kaunas buvo ne tik jaunatviškos nostalgijos bei literatūrinių sumanymų įgyvendinimo miestas, bet ir svarbus pajamų šaltinis. Nors rašytojas nemanė, kad galėtų išgyventi tik rašydamas, jis nesitenkino vien garbe būti spausdinamam bei žinomam. Atlygis už straipsnius buvo ypač svarbus jam keliaujant po Vokietiją, Italiją kaip „Lietuvos aido“ korespondentui, ten kurį laiką gyvenant, semiantis kūrybinio įkvėpimo ir rašant ne tik kelionės įspūdžius, bet ir būsimų knygų apmatus. To atlygio jam kartais pritrūkdavo kelionės tikslams įgyvendinti, nes kelionės įspūdžiai „Lietuvos aide“ buvo spausdinami labai nereguliariai, o honorarai dažnai vėluodavo arba buvo neišmokami, neišspausdinus straipsnio. Todėl tekdavo prašyti žmonos atsiųsti pinigų bei atsiprašinėti sūnaus, kad vėluoja sumokėti už mokslą ir gyvenimą internate. 
 
A. Žukauskas-Vienuolis labai tikėjosi pagerinti savo materialinę padėtį, laimėjęs Vytauto Didžiojo komiteto organizuoto literatūros konkurso premiją (10 tūkst. litų), todėl labai nusivylė, kai jo „Kryžkelius“ geriausiai iš visų tos kategorijos kūrinių įvertinus bei nusprendus spausdinti komiteto lėšomis, premija už šį romaną jam vis dėlto nebuvo skirta. Žinant bendrą skandalingą situaciją dėl šio konkurso, kai komiteto lėšomis buvo nuspręsta spausdinti V. Bičiūno pjesę, o B. Sruogos „Milžino paunksmė“ net ir tokio dėmesio nesulaukė (nors literatūros kritikų buvo įvertinta kaip stipriausia), Vytauto Didžiojo komiteto sprendimas neskirti pirmosios premijos buvo suprantamas. Bet tai neguodė A. Žukausko. Jam atrodė, jog kūrinį pripažinus geriausiu, nepakanka  įvertinimo „moraliai premijuotas“ ir jo išleidimo Vytauto Didžiojo komiteto lėšomis. J. Tumo-Vaižganto mestelta frazė „parašytas neklasiškai“ [46], jo manymu, buvo formali priežastis neskirti konkurso didžiosios premijos. Dėl tos „didelės neteisybės“ rašytojas tuoj pasiskundė Vytauto Didžiojo komiteto pirmininkui Konstantinui Šakeniui [47], iš kurio gavo oficialų atsakymą, jog nuspręsta neskirti premijos niekam, ir jis palaikąs Vytauto Didžiojo komiteto literatūros konkurso komisijos sprendimą išleisti veikalą komiteto lėšomis, neskiriant premijos, ir jokie laiškai post factum to sprendimo pakeisti negali [48]. A. Žukauskas-Vienuolis jautėsi įžeistas J. Tumo-Vaižganto vertinimo ir kaip pavyzdį siuntė kito komisijos nario Liudo Giros laišką [49], kuriame vertinimo „parašytas neklasiškai“ nesą. Tačiau ir vienas, ir kitas rašė apie tą patį, tik Liudas Gira entuziastingiau džiaugėsi laimėjimu, kuris A. Žukausko netenkino, ir atskleidė kai kurias konkurso peripetijas, kurios autoriui galėjo palikti dviprasmišką įspūdį. Visų komisijos narių pripažinimas, kad jo apysaka esanti geriausia iš visų, A. Žukauskui niekaip nesiderino su 10 tūkst. litų  neskyrimu, nors pats knygos išspausdinimas jau buvo nemažas įvertinimas, kuris dar turėjo duoti, pasak L. Giros, apie 3 tūkst. litų honoraro autoriui, o J. Tumas-Vaižgantas užsiminė, kad pirmajam knygos leidimui skirtos lėšos garantuotos, tuo tarpu vėliau komiteto lėšomis leidžiamoms S. Minclovo, V. Bičiūno knygoms pinigų gali ir nebelikti (kaip paaiškėjo vėliau, taip neatsitiko, o pagrindinė premija neskirta dėl B. Sruogos veikalo).
 
Ir 1935 m. laiške sūnui Stasiui [50] A. Žukauskas-Vienuolis rašė, jog jo „Ministeris“ specialiai kritikuojamas be jokių rimtų argumentų, kad tik nebūtų paskirta 5 tūkst. litų premija (su šiuo kūriniu vėl dalyvavo literatūros konkurse ir vėl buvo neįvertintas, 1935 m. literatūros premijas gavo septyni rašytojai, o didžiausia 5 tūkst. litų valstybine premija 1936 m. buvo apdovanota Ieva Simonaitytė už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“). 
 
1937 m. rašytojas taip pat pasigedo dalies savo honoraro už tais metais išleistus „Rinktinius raštus“. Pasak jo, didelė neteisybė, kai knygos iliustruotojas Rimtas Kalpokas, knygos iliustracijas nupiešęs per porą savaičių gyvendamas pas jį Anykščiuose, gavo daugiau (2020 litų) už knygos autorių (2 tūkst. litų), nors tai jo ilgamečio darbo vaisius. Pasipiktinęs spaudos lankų skaičiavimu spaudos ženklais neįskaitant nepilnų eilučių, A. Žukauskas reikalavo keisti taisykles, jei neįmanoma išmokėti anksčiau sutartos sumos (3 tūkst. litų) pagal galiojančias taisykles [51]
 
 
Gyvendamas Anykščiuose, A. Žukauskas, aišku, kiek mažiau bendravo su Kaune gyvenančiais rašytojais bei kitais meno žmonėmis, žurnalistais. Asmeninis ir dalykinis bendravimas (daugiausia laiškais, retkarčiais pasimatant) jį siejo su aktore Ona Rymaite, jo dukros Laimos krikštamote. Ona Rymaitė, kaip ir Jurgis Petrauskas, Vladas Braziulevičius bei kiti, yra skaičiusi per radiją jo kūrybą (kai ką iš savo kūrybos per radiją yra skaitęs ir pats A. Žukauskas-Vienuolis). Ona Rymaitė taip pat prašė parašyti straipsnį B. Ašmanto rengiamai knygai apie aktorę, tuo klausimu rašytojas susirašinėjo su B. Ašmantu. A. Žukauskas sveikindavo su įvairiomis šventėmis O. Rymaitę kaip kūmą ir aktorę, kviesdavo į Anykščius ar planuodavo susitikti Kaune. A. Žukauskas labai brangino, nors ir ne visada sutikdamas su išdėstyta nuomone, J. Tumo-Vaižganto laiškus. Įvairiais reikalais (dėl jau minėtos literatūrinės premijos ar jo pjesės „1831 metai“ pastatymo Valstybės teatre bei asmeniniais klausimais) A. Žukauskas susirašinėjo su Liudu Gira, bendravo su dramaturgu Petru Vaičiūnu, ką liudija ir jų bendra 1927 m. nuotrauka, daryta P. Vaičiūno namuose prie darbo stalo [52]. A. Žukauskas susirašinėjo su archeologu, etnografu E. Volteriu dėl jo straipsnių apie archeologinius Anykščių apylinkių tyrinėjimus, ieškant Vorutos ir kt., jam pagelbėjo iliustruota medžiaga. Tuo pačiu klausimu susirašinėjo ir su Lietuvių rašytojų draugija. Draugiški santykiai siejo A. Žukauską-Vienuolį su rašytoja Brone Buivydaite. Yra A. Žukausko laiškų į Kauną Vincui Krėvei, Juozui Keliuočiui, Onai Pleirytei-Puidienei ir net po konflikto dėl feljetono ne itin mėgstamam Augustinui Griciui, su kuriuo bendravo kaip su „Lietuvos aido“ redaktoriumi. Ilgą laišką apie kūrybą A. Žukauskui yra parašęs Jonas Aistis. Kiek ir su kuo bendrauta gyvuose susitikimuose Kaune, dabar jau niekas nepasakys, nes atsiminimų apie tai A. Žukauskas-Vienuolis nepaliko. Ypač vertingi liudijimai apie su Kaunu susijusį A. Žukausko-Vienuolio gyvenimą yra jo laiškai sūnui Stasiui, tiek iš jo, kaip „Lietuvos aido“ korespondento kelionių užsienyje, tiek bendraujant laiškais Lietuvoje. Stasį rašytojas labai mylėjo, daug su juo bendravo, ne tik kaip tėvas, kuriam rūpi sūnaus mokslai, sveikata ir kita. Jis dalinosi įspūdžiais apie pamatytas vietas, kūrybiniais rūpesčiais, nuoskaudomis dėl jo nuomone nepelnytos jo kūrinių kritikos. Abu yra kartu fotografęsi Janinos Tallat-Kelpšienės ir Zinaidos foto atelje bei dovanoję vienas kitam savo nuotraukas.
 
1940 m. vėl apsigyveno Kaune, bandydamas išsaugoti savo butą nacionalizuotame name, matė, kaip sovietai išsivežė sūnų Stasį dėl jo veiklos studentų jūros skautų korporacijoje „Jūra“ (buvo vienas jos steigėjų, sekretorius), jo ilgai ieškojo karo metais ir džiaugėsi sugrįžusiu 1945 m. Su Stasiu tėvą siejo ir bendras pomėgis – plaukimas baidare, kuriuo Stasys domėjosi dar mokykloje, o vėliau  studentų jūros skautų korporacijoje „Jūra“. 1935 m. A. Žukauskas kartu su sūnumi net plaukė baidarėmis iš Anykščių į Kauną. Ta jų kelionė aprašyta Stasio atsiminimuose, saugomuose Maironio lietuvių literatūros muziejuje [53]. Sūnus aprašė ir istoriją apie jų bute Kaune stovėjusį tėvo darbo stalą, kurį nenorėjo nei parduoti, nei išmesti (pasakojimas „Stalas“ išspausdintas dviejuose mašinraščio puslapiuose, su Stasio pataisymais ranka, saugomas A. Žukausko-Vienuolio memorialiniame name-muziejuje P. Višinskio g. 8). Šį stalą, pasak Stasio, nupirko jam tėvas, kai jis buvo priimtas į universitetą, prie jo Stasys dirbdavo studijuodamas. Sūnus taip pat užsiminė, jog prie šio stalo jo tėvas rašė ir taisė dramas „1831 metai“, „Dauboje“, konsultavosi su aktoriumi, režisieriumi Antanu Mackevičiumi ir režisieriumi Borisu Dauguviečiu, tačiau nemini Stasio Pilkos, kurio dėka „1831 metai“ pasiekė Valstybės teatro sceną ir joje liko, tik kitaip vadinami, net po aršios lenkų kritikos. Gal namuose P. Višinskio g. 8 buvo aptarinėjamas tik „Dauboje“ („Prieblandoje“) pastatymas, kurio ir ėmėsi B. Dauguvietis. Šio stalo stalčiuose sūnus laikė tėvo laiškus, nuotraukas, savo naivius meilės prisipažinimus, gal būt, panašius į tėvo rašytus 1924 m. Leokadijai Ermušaitei.  
 
Nuorodos:
  1. Ką aš atsimenu apie Lietuvos Šaulių Sąjungos kūrimąsi / A. Vienuolis // Trimitas. – 1939, Nr. 25, p. 593.
  2. Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos steigimo dokumentai. 1922. LCVA, f. 402, ap. 4, b. 226, l. 1-6.
  3. LCVA, f. 391, ap. 8, b. 27, l. 42 a. p., 77.
  4. Raštai . T. 6, Kn. 2 : Kelionių apybraižos. Publicistika. Laiškai / Antanas Vienuolis.-Vilnius : Vaga, 1988, p. 592.
  5. A. Žukausko laiškas sūnui Stasiui iš Anykščių į Kauną. 1935 02 23. VŽM 8670 (D 2708).
  6. Sulaukė : [feljetonas] // A. Vienuolis // Lietuva.-1919, birž. 8, p. 4.
  7. Parapijos komiteto įgaliotinio pasipasakojimai : monologas : [feljetonas] / A. Vienuolis // Saulėtekis.-1919, birž. 20, p. 2-3.
  8. Kaunas evakuojas : feljetonėlis / A. Vienuolis // Lietuva.-1920, rugs. 24, p. 6.
  9. „Tautos“ redakcijos laiškas A. Žukauskui dėl bendradarbiavimo. Pasirašė „Tautos“ redaktorius V. Petrulis. 1919 11 22. LLTI F 16-739.
  10. Mūsų korespondento Steigiamojo Seimo 20-tojo posėdžio įspūdžiai / A. Vienuolis // Tauta.-1920, liep. 6, p. 2-3.
  11. Korespondento pastabos iš Lietuvos seimo posėdžio. VU bibliotekos Rankraščių skyrius. 1920. F 179-3.
  12. Lietuvių Tautos šimto metų sukaktuvių šventės : [fantastinis vaizdelis] / A. Vienuolis // Lietuva.-1920, vas. 15, p. 4-5.
  13. Lietuvių Tautos šimto metų sukaktuvių šventės (Tęsinys : žiūr. „Lietuvos“ 37 Nr. 1920 m. vasario 16 d.) : [Tęsinys bus 1922 m. vasario mėn. 16 dieną] // Laisvė.-1921, vas. 16, p. 5.
  14. Lietuvių Tautos šventės šimto metų sukaktuvės nuo 1922 m. vasario 16 d. (žiūr. „Laisvė“ 1921 m. vasario mėn. 16 d.) // Lietuva.-1922, vas. 16 : Priedas prie vas 16 Nr. 39, p. 1-2  ; Lietuvių tautos nepriklausomybės šimto metų sukaktuvių šventė Vilniuje 2023 metais vasario mėn. 16 d. (žiūr. „Lietuva“ 1922 m. vasario mėn. 16 d.) // Lietuva.-1923, vas. 16, p. 2-4 ; Lietuvių Tautos Nepriklausomybės šimto metų sukaktuvių šventė Vilniuje 2024 metais vasario mėn. 16 d. (žiūr. „Lietuva“ vasario mėn. 16 d. 1923 m.) // Lietuva.-1924, vas. 15, p. 4-5 : [su red. Pastaba : feljetonas dėl kai kurių priežąsčių sutrumpintas].
  15. Lietuvių Tautos nepriklausomybės šimto metų sukaktuvių šventėje Vilniuje 2025 m. vasario mėn. 16 d. paskaita // Lietuvis. – 1925, Nr. 8, p. 5–7.
  16. Lietuvių Tautos Nepriklausomybės šventė Vilniuje 2026 m. vasario mėn. 16 d. (Tęsinys – žiūr. „Lietuvis“ 1925 m. vasario mėn. 8 Nr.) // Lietuvos žinios.-1926, vas. 16, p. 3-4.
  17. Lietuvių Tautos Nepriklausomybės 109-tų sukaktuvių iškilmėse paskaita Vilniuje 2027 m. vasario 16 d. // Lietuvis. – 1927, vas. 15, p. 2–3.
  18. Lietuvių tautos nepriklausomybės šventė Vilniuje 2028 m. / A. Vienuolis // Lietuvos aidas.-1928, vas. 15, p. 3-5.
  19. Protestas : [feljetonas] / A. Vienuolis // Lietuvos aidas.-1929, vas. 15, p. 2-3.
  20. A. Vienuolio laiškas aktoriui Jurgiui Petrauskui. Kaunas. 1930 11 09. MLLM R 29238.
  21. Už jūrų marių / A. Vienuolis // Jaunoji karta. – 1935, Nr. 15, p. 323–324 ; Nr. 16, p. 339–340.
  22. A. Žukausko laiškas Zofijai Jackūnaitei Žukauskieniei iš Anykščių į Kauną. 1942 03 21. VŽM 8869 ; A. Žukausko laiškas Zofijai Jackūnaitei Žukauskieniei iš Anykščių į Kauną. 1942 04 15. VŽM 8870.
  23. A. Žukausko-Vienuolio laiškas iš Anykščių į Kauną Juozui Tumui Vaižgantui. 1924 02 03. VU bibl. D 227.
  24. Dantų gydytojos Žukauskienės Zofijos, gyv. Žemaičių g. 21, b. 4, protestas Kauno miesto darbo pajamų mokesčių komisijai. 1936 06 13. KRVA, f. 209, ap. 4, b. 1397, l. 16.
  25. Į Steigiamąjį Seimą ... Nr. 1 (Santaros) ... 15. Antanas Žukauskas (A. Vienuolis), 37 m., rašytojas, gyv. Kaune, Ukmergės pl. Nr. 20 ... // Lietuva.-1920, kov. 28, p. 1.
  26. A. Žukausko-Vienuolio laiškas iš Anykščių į Kauną Leokadijai Ermušaitei, ant voko užrašyta: „Jos Malonybei P-lei L. Ermušaitei, Kaunas, Mickevičiaus g. N 8, but. 7“. 1924 01 23 VŽM 4111 (D 349.
  27. A. Žukausko-Vienuolio laiškas iš Anykščių į Kauną Leokadijai Ermušaitei. 1924 02 04. VŽM 4112 (D 350.
  28. A. Žukausko-Vienuolio laiškas Ignui. Augevičiui. 1930. VŽM 4115 (D 353).
  29. Kaip rašo mūsų rašytojai : „Kultūros“ žurnalo literatūrinė anketa : A. Vienuolio Žukausko atsakymas // Kultūra. – 1934, Nr. 8, p. 433.
  30. A. Žukausko-Vienuolio laiškas iš Merano Leokadijai Žukauskienei į Anykščius. 1930 03 03. VŽM 4119 (D 357).
  31. Rašytojas A. Vienuolis Kaune // Diena. – 1930, spal. 19, p. 1.
  32. Antano Žukausko, Višinskio g. 8 Nr. namelio ir sklypo savininko, gyvenančio Anykščiuose, Birutės g. 1, prašymas Kauno m. savivaldybės skyriui atidėti tvoros prie namo P. Višinskio g. 8 perdažymą iki kitų metų pavasario  [prašymas patenkintas, nurodyta perdažyti iki 1937 m. gegužės 15 d.]. 1936 08 31. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 9489, l. 24.
  33. A. Žukausko laiškas sūnui Stasiui iš Anykščių į Kauną. 1934 09 29. VŽM 8669 (D 2707); A. Žukausko laiškas sūnui Stasiui iš Anykščių į Kauną. 1935 02 23. VŽM 8670 (D 2708).
  34. A. Žukausko, gyv. Anykščiuose, ats. adresuoti arch. V. Landsbergiui, K. Donelaičio g. 16, prašymas Kauno miesto statybos komisijai dėl namo P. Višinskio g. 8 antro aukšto užstatymo plano patvirtinimo: [1937 03 08 arch. V. Landsbergio parengto projekto įgyvendinimas dėl nežinomų priežasčių atidėtas]. 1937 02 15. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 9489, l. 32.
  35. A. Žukausko-Vienuolio laiškas sūnui Stasiui iš Anykščių į Kauną, į II pėstininkų pulko I inžinerijos batalioną Šančiuose. 1935 11 30. LLTI F 16-395.
  36. A. Žukausko laiškas iš Anykščių į Kauną sūnui Stasiui. 1934 03 09. LLTI F 16-393.
  37. A. Žukausko laiškas iš Anykščių į Kauną sūnui Stasiui. 1938 09 25. LLTI F 16-398.
  38. A. Žukausko-Vienuolio laiškas sūnui Stasiui iš Anykščių į Kauną, P. Višinskio g. 8. [1936] 09 20. LLTI F 16-398; A. Žukausko laiškas iš Anykšč