Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona (1874–1944) gimė valstiečių šeimoje Ukmergės apskrityje, Taujėnų valsčiuje, Užulėnio kaime. Besimokydamas Mintaujos gimnazijoje dėl gero kalbos mokėjimo buvo mėgstamas lotynų ir graikų kalbų mokytojo Jono Jablonskio mokinys. Baigdamas gimnaziją A. Smetona mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, lotynų, graikų kalbas. 1897 m. baigė Peterburgo gimnaziją, įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1902 m. ir įgijo teisininko kvalifikaciją.

A. Smetonos visuomeninė, redakcinė ir mokslinė veikla

Baigęs teisės studijas, A. Smetona 1902 m. įsikūrė Vilniuje. 1904 m. Vilniuje Šv. Mikalojaus bažnyčioje susituokė su Sofija Chodakauskaite. 1903–1918 m. dirbo tarnautoju Žemės ūkio banke. 1905 m. A. Smetona buvo ir Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis.

Panaikinus spaudos draudimą, A. Smetona ne tik dirbo banke, bet ir pradėjo dirbti redakcinį darbą. Teisininko publicistinio darbo pradžia – laikraščio „Lietuvos ūkininkas“ redakcijoje (šį leidinį jis redagavo nuo 1906 m.). Nuo 1907 m. A. Smetona pradėjo dirbti P. Vileišio „Vilniaus žiniose“ kartu su J. Tumu-Vaižgantu, su kuriuo  vėliau įsteigė kitą laikraštį – „Viltį“. Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimais „Viltyje“ rašė tik A. Smetona. Jo nuomone buvo pasitikima, be to, publicistas mokėjo įtikinti skaitytojus. 1913 m. A. Smetona iš „Vilties“ pasitraukė ir įkūrė naują meno ir politikos laikraštį - „Vairą“. Itin estetiškai apipavidalintas naujas leidinys iš karto įgijo didelį autoritetą. „Vilties“ ir „Vairo“ puslapiuose A. Smetona rašė apie skurdžią to laikotarpio dvarų darbininkų dalią.

1917 m. rugsėjo 6 d. išleistas pirmas kito A. Smetonos redaguoto laikraščio numeris: 1917-1918 m. „Lietuvos aidas“ visuomenei skelbė idėjas apie nepriklausomą Lietuvą. 1934 m. šiame leidinyje apie „Vairą“ buvo rašoma, kad jis tikrai vairavo prieškarinę Lietuvos visuomenę. Be to, A. Smetona taip pat turėjo didelį autoritetą tarp Lietuvos žmonių.

1914–1918 m. A. Smetona – Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti narys. 1917 m. buvo Vilniaus lietuvių konferencijos dalyvis. 1917–1919 m. ėjo Lietuvos Tarybos, vėliau – Valstybės tarybos pirmininko pareigas. 1918 m. vasario 16 d. signataras pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Kadangi 1919 m. sausio 5 d. bolševikai jau buvo Vilniuje, jaunai Lietuvos valstybei teko savo institucijas iš Vilniaus perkelti į Kauną. Nuo tada iki 1939 m. spalio Kaunas tapo Lietuvos sostine. 1919 m. balandžio 6 d. žymus teisininkas ir publicistas A. Smetona tapo pirmuoju Lietuvos valstybės Prezidentu.  Lietuvos Respublikos Prezidentas rezidavo pirmojoje valstybės Prezidentūroje, įrengtoje Kaune, Laisvės alėjoje (šeštuoju numeriu pažymėtame pastate). Nuo 1919 m. rugsėjo 1 d. Prezidento rezidencija įsikūrė buvusiuose Kauno gubernijos gubernatūros rūmuose Vilniaus gatvėje. Tarpukariu šiuose rūmuose rezidavo visi LR Prezidentai: A. Smetona, A. Stulginskis, K. Grinius.

1923–1927 m. Lietuvos universitete A. Smetona dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką. 1926 m. jam suteiktas docento laipsnis. 1932 m. mokslininkui Vytauto Didžiojo universitete suteiktas filosofijos garbės daktaro laipsnis. 

1924–1940 m. A. Smetona buvo Tarptautinio banko valdybos vicepirmininkas, įvairių draugijų ir bendrovių steigėjas. 1926 m. išrinktas į Trečiąjį Seimą. 1926 m.  A. Smetona per rinkimus išrinktas į LR Prezidento postą, taip pat nugalėjo ir per 1931 m. bei 1938 m. Prezidento rinkimus. Valstybės vadovo pareigas politikas ėjo iki 1940 m. birželio 15 d. 1940 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau - į Šveicariją ir į Jungtines Amerikos Valstijas. 1944 m. JAV A. Smetona netikėtai žuvo kilus gaisrui name, kuriame gyveno.

Ypatingas signataro publicistikos bruožas – kalbos stilingumas

A. Smetona paskelbė originalių ir verstinių filosofijos bei kitų mokslų darbų. Talkininkaudamas P. Vileišiui, A. Smetona dar 1902 m. išvertė knygą „Kam, kada ir kaip reikia atbūti karūmenė“ (1904), parašė veikalą „Miškų, laukų, sodų, daržų eibės ir bausmės už jas“ (1903), Užugiriečio slapyvardžiu paskelbė darbą „Kas ir kiek gali pirktis žemės Lietuvoje“. Išleisti ir kiti A. Smetonos kūriniai: „Raštai“ (1930, 1931), prezidento kalbų ir straipsnių knyga „Pasakyta parašyta“ (1935, 1974, 1992), „Lithuania Propria“ (1996), „Pro memoria: buvusio prezidento apmąstymai prie Šventaičio ežero (Vokietija) 1941 liepos 1–25“ (1997, 2000), „Etikos mokslas“ (1998), „Antano Smetonos didžiosios mintys“ (1935), „Vado pasėkė: Antano Smetonos Lietuvos skautų šefo mintys skautiškajam jaunimui“ (1937).

Pasibaigus spaudos draudimo laikotarpiui, buvo įsteigta daug kultūros organizacijų. A. Smetona buvo Vilniaus lietuvių šelpimo draugijos steigėjas bei dalyvavo rengiant jos įstatus 1904 m. 1930 m. A. Smetona savo knygoje „Pasakyta parašyta“ rašo: „Grąžinus mūsų rašto teisę, buvo, žinoma, leista mums lietuviškai išversti ir Vilniaus Lietuvių Susišelpimo draugijos įstatus. Niekas nedrįso imtis to sunkaus darbo, dėl to jis buvo pavestas J. Jablonskiui. Jablonskis  nesibaidė pavesto darbo ir vertė įstatus kelis vakarus. Teko naujų terminų prasimanyti, teko visokių žodžių ieškoti. Šitokie žodžiai, kaip „posėdis“, „slaptas balsavimas“, „narys“, „visuotinis susirinkimas“, „įstaiga“, „kaina“ ir daugelis kitų, kurie šiandien žinomi mums visiems, tada buvo nežinomi, žodžių reikėdavo rasti.“ Anot A. Smetonos, jo mokytojui Jonui Jablonskiui rūpėjo visi su lietuvių kalba ir literatūra susiję klausimai. A. Eidintas knygoje „Antanas Smetona ir jo aplinka“ (2012) teigia, kad A. Smetoną į kalbos studijas ir apskritai į lituanistiką įtraukė J. Jablonskis, kuris šioje knygoje įrašytas į pirmojo Lietuvos Respublikos Prezidento artimųjų sąrašą.

Periodinėje spaudoje paskelbti reikšmingiausi A. Smetonos straipsniai išleisti keturiais rinktinių raštų tomais. I tomo „Vienybės Gairėmis“  įžanginiame straipsnyje „Kodėl ir kam“ jis rašo: „Juk norint suprasti dabartį, kartais pravartu pasižiūrėti ir praeitį. Mano dėsnis, kuriuo šį gyvenimą vertindavau ir tebevertinu, yra tautos vienybė. Kas nesutinka su tuo, tas, žinoma, negalės sutikti ir su mano vertinimais.“ Perfrazuojant A. Smetonos žodžius, galima sutikti, kad praeitis – dabarties mokytoja. II „Raštų“ tome „Šviesos Takais“ publicistas rašo apie mokslo, mokyklų, auklėjimo vaidmenį bei inteligentijos svarbą. Leidinyje A. Smetona rašo: „Inteligentas, baigęs mokslą, pavirsta amatininku, jei nebelavina savo proto. Inteligentai yra tautos druska, bet jie tik tada gali būti kultūros saikas, kada tikrai yra žiburys, spindintis minioms savo šviesiu protu.“ III tome „Atgimstant“ - daug straipsnių skirtų Lietuvos praeities klausimams. A. Smetona itin brangino istoriją ir teigė, kad reikia saugoti tautos palikimą. Publicistas kalbėjo apie kunigų, visuomenės veikėjų ir spaudos reikšmę. IV tomas „Lietuvių santykiai su lenkais“ - apie lietuvių santykius su lenkais. Šis darbas buvo skirtas kunigui Juozui Tumui atminti.

A. Smetonos publicistikai būdinga graži kalba ir savitas, paprastas, vaizdingas stilius. Jo straipsniuose gausu įtaigių posakių: „Pasibaigė vasara, artėja ruduo, ir vėl kyla klausimas, kur gauti lietuviams mokytojų“ [Raštai, 3 t.], „Kaip augalas, medžio stelbiamas, riečiasi iš jo paunksmės švieson, taip ir mūsų dvasia veržėsi aikštėn, ieškodama sau privalomos laisvės.“[Raštai, 3 t.] Pažymėtina, kad savo „Raštų“ II tomą „Šviesos takais“ A. Smetona skyrė kalbininkui Jonui Jablonskiui. Taigi „Raštuose“ A. Smetona ypatingą dėmesį skyrė kalbos, švietimo bei kultūros temoms: „Kultūros gyvenime miestas yra širdis, o miesteliai gyslos, kuriomis teka į visas puses krašto gyvybė. Ir kuo smarkiau ir drąsiau plaka ta širdis, tuo daugiau kultūros maisto patenka aplinkui gyvenantiems sodiečiams. Čia mes gimstame, augame ir bręstame. Bet miesto rolė buvo ir bus pirmutinė kultūros pažangoje.“

Teatrą laikydamas svarbiu tautinės kultūros veiksniu, publicistas siekė, kad jis taptų profesionaliu. Švietimas ir lituanistika buvo jo kasdieninis rūpestis. Taip pat A. Smetonai itin rūpėjo Lietuvos istorinių paminklų (dvarų ir pilių) apsauga. Gyvaisiais paminklais jis laikė kalbą ir tautosaką, todėl teigė, kad menininkų kūryba turi būti neatsiejama nuo liaudies kūrybos. Tačiau iš esmės A. Smetonos „Raštų“ (1930,1931) keturiuose tomuose rašoma apie Lietuvos nepriklausomybę. Publicistas rašo: „Praeitis mums yra brangi: iš jos negalime ir neturime viską braukti. Šiandien mums rūpi išlaikyti ir išplėsti savo kultūrą. Lietuva siekia ten, kur girdėti mūsų gimtoji kalba, kur liaudis tebeturi lietuvišką sielą, kur ji savo dvasiniais ir materialiniais reikalais sudaro vienetą.“[Raštai, 4 t.] Dirbdamas spaudoje, A. Smetona akylai stebėjo kiekvieną lietuvių politikos, kultūros ar ekonomikos naujieną. I. Kisino (1935) teigimu, A. Smetona per 34 metus daugiausia rašė socialinių mokslų, filosofijos, istorijos klausimais.

Leidiniuose apie A. Smetoną – Prezidento asmenybė, biografija ir pasiekimai

Apie Prezidentą A. Smetoną išleista daug darbų: K. Binkio monografija jaunimui „Antanas Smetona, 1874–1934: šešių dešimčių metų sukaktuvėms paminėti“ (1934), A. Merkelio veikalas „Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla (1964, 2017), A. Liekio parengtas leidinys „Lietuvos Respublikos prezidentai“ (1995), L. Dzigienės sudarytas leidinys „Antanas Smetona“ (1999), A. Eidinto darbas „Antanas Smetona: politinės biografijos bruožai“ (1990), L. Truskos „Antanas Smetona ir jo laikai“ (1996), „Antano Smetonos korespondencija, 1940–1944“ (1999), „Politikos pinklės: Antanas Smetona – JAV politikos regratyje“ (2002), A. Eidinto „Antanas Smetona ir jo aplinka“ (2012), I. Jakubavičienės darbas „Duetas: Antanas ir Sofija Smetonos“ (2016), A. Liekio „Prezidentas Antanas Smetona (1874–1944): tauta ir nepriklausomybė raštuose, kalbose, darbuose“ (6 t., 2018).

1934 m. A. Smetonai sukako 60 metų. Prezidento jubiliejaus metais Nepriklausomoje Lietuvoje paskelbta daugybė straipsnių ir jo biografijai skirtų leidinių. Išeivijoje išleista publikacijų ir atsiminimų apie A. Smetonos visuomeninę veiklą ir vadovavimą Lietuvos valstybei. Šiuolaikiniuose leidiniuose aptariama Prezidento A. Smetonos vadovavimo laikotarpio Lietuva. 

Tarpukario Lietuvoje pirmasis A. Smetonos trumpą biografiją parengė poetas Kazys Binkis, kuris padėdavo Prezidentui rašyti ir kai kurias kalbas. Šioje vaikams skirtoje knygoje aprašomas A. Smetonos gyvenimas nuo valstiečio vaiko iki Lietuvos Prezidento. Pirmoji knyga, kurioje nagrinėjamas A. Smetonos gyvenimas ir veikla, išleista 1964 m. Klivlande – tai A. Merkelio monografija „Antanas Smetona“. Po šios knygos Čikagos lietuvių literatūros draugija išleido J. Augustaičio knygą „Antanas Smetona ir jo veikla“ (1966).  K. Masiliūnas parašė studiją „Antano Smetonos raštų žodynas su sintaksės ir stilistikos pavyzdžiais“ (1934), taip pat išleista I. Kisino knyga „Antano Smetonos bibliografija ir bio-bibliografija“ (1935). Latvijoje (Rygoje) A. Smetonos 60 metų sukaktuvių proga išleista jam dedikuota J. Bračso knyga „Iš aisčių istorijos“.

Daugumą tarpukariu išleistų A. Smetonos knygų bei keturis „Raštų“ (1930,1931) tomus galima rasti Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje. Bibliotekoje yra ir anksčiau tekste minėtų mokslininkų bei šios iškilios asmenybės amžininkų, bendražygių (pavyzdžiui, P. Klimo, M. Biržiškos, A. Stulginskio ir kt.) leidinių bei atsiminimų apie A. Smetoną.

A. Smetonai dovanotos rašytojų knygos

Visuomenės veikėjas, literatas ir leidėjas P. Vileišis 1921 m. A. Smetonai padovanojo Paryžiuje išleistą savo knygą prancūzų kalba „Le Conflit Polono-Lithuanien“ (liet. „Lenkijos ir Lietuvos konfliktas“) apie Vilnių ir Vilniaus kraštą. Leidinyje juodu rašalu autorius užrašė: „Gerbiamajam „Lietuvos balso“ redaktoriui p. Antanui Smetonai. P. Vileišis. 1921.IX.25. Kaunas.“

Tarpukariu Vytauto Didžiojo universiteto Semitologijos katedros vadovo, hebrajų kalbos ir literatūros tyrėjo, daktaro N. Šapiros parašyta knyga „Lietuva L. Neiduso kūryboje“ (1931) – su autoriaus autografu: „J. E. Ponui Prezidentui A. Smetonai. Autorius. Kaunas, 1931-XI-10.“ Lietuvių rašytojo, redaktoriaus ir žurnalisto L. Vitkausko poema „Numirėlis iš karsto“ (1936) buvo išleista Čikagoje. Leidinį autorius 1936 m. skyrė A. Smetonai. Kunigas A. Viskantas signatarui padovanojo lotynų kalba parašytą veikalą kanonų teisės tema (apie santuoką). Veikalas 1928 m. išleistas Romoje ir yra su autoriaus rankraštiniu įrašu.

A. Smetona Kaune 1921 m. pavasarį kunigui J. Tamošaičiui padovanojo vokiečių ekonomisto ir sociologo Vernerio Sombarto darbą „Der moderne kapitalismus“ (liet. „Šiuolaikinis kapitalizmas“). Šis Miunchene išleistas leidinys – su A. Smetonos rankraštiniu įrašu.

Literatūra
100 iškiliausių Lietuvos žmonių / [mokslinė redakcinė taryba: pirmininkas Zenonas Rokus Rudzikas … [et al.]. - Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009.
111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų : enciklopedinis žinynas / Algirdas Banevičius. - Kaunas, 1991.
1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarai : [citatos iš spaudos / sudarė Neringa Dranginienė]. - Kaunas, 1998.
A. Smetona – mūsų kalbos ir praeities gynėjas / Meškauskas // Vairas. - 1931, Nr. 6, p. 238-242.
A. Smetona – politikas / J. Dobilas // Vairas. - 1934, Nr. 10, p. 218-222.
A. Smetonos pasakyta parašyta, 1927-1934 : [įvairiomis progomis pasakytų kalbų rinkinys] / Antanas Smetona. - Kaunas : Pažanga, 1935.
Antanas Smetona, 1874-1934 : šešių dešimčių metų sukaktuvėms paminėti / parašė Kazys Binkis. - Kaunas, 1934.
Antanas Smetona / ats. redaktorius M. Bregšteinas. Vienkartinis leidinys, 1934:
http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1C1B0000738449 [žiūrėta 2018-11-27].
Antanas Smetona ir jo aplinka / Alfonsas Eidintas. - Vilnius, 2012.
Antanas Smetona : jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla / Aleksandras Merkelis. - New York, 1964.
Antanas Smetona – stilistas / Liudas Gira // Vairas. - 1934, Nr. 11, p. 404-412.
Antano Smetonos bibliografija ir bio-bibliografija, 1874-1934 / I. Kisinas. - Klaipėda : Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija, 1935.
Antano Smetonos didžiosios mintys / surinko Pr. Meškauskas ir kt., sutvarkė ir įvadą parašė Pr. Meškauskas. - Kaunas : „Pažangos“ bendrovės leidinys, 1935. - D. 1.
Antano Smetonos didžiosios mintys / surinko Germantas, redagavo Germantas. - Kaunas : „Pažangos“ bendrovės leidinys, 1935-1937. - D. 15.
Į tautą / A.Smetona // Respublikos prezidento rinkimai : [įstatymas]. - Kaunas, 1931. - P. 1-4.
Kam, kada ir kaip reikia atbūti karūmenė (vaiskas) / Antanas Smetona. - Tilžė, 1904.
Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną ir jo 10 metų mirties valandą prisimenant [Rankraštis] / Balys Girčys. - Chicago, Ill., 1954.01.09.
Miškų, laukų, sodų, daržų eibės ir bausmės už jas / Antanas Smetona. - Tilžė, 1903.
Pirmieji Antano Smetonos metai Vilniuje : nors ir teisininkas – nepanoro advokatauti // Lietuvos aidas. - 1934.IX.7, Nr. 204, p. 9.
Raštai. [T.] 1 : Vienybės gairėmis / Antanas Smetona. - Kaunas, 1930.
Raštai. [T.] 2 : Šviesos takais / Antanas Smetona. - Kaunas, 1930.
Raštai. [T.] 3 : Atgimstant / Antanas Smetona. - Kaunas, 1930.
Raštai. [T.] 4 : Lietuvių santykiai su lenkais / Antanas Smetona. - Kaunas, 1930.
Sokrato gynimasis teisme ; Kritonas : graikiškas ir lietuviškas tekstai / Platonas ; A. Smetonos vertimas. - Kaunas : Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija, 1936.
Vado pasėkė: Antano Smetonos Lietuvos skautų šefo mintys skautiškajam jaunimui / Antanas Smetona. - Kaunas, 1937.
Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas. Elektroninis žinynas:
http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=SMETONA%20ANTANAS [žiūrėta 2018-11-24].

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras J. Vileišis (1872–1942) buvo ilgametis Kauno miesto burmistras 1921–1931 m., publicistas, nuoširdus dailės gerbėjas, teisininkas, advokatas. 1892–1894 m. studijavo Peterburgo universiteto fizikos ir matematikos fakultete, vėliau – Teisės fakultete, kurį baigė 1898 m. Kvalifikaciją tobulino Berlyne (Vokietijoje), Briuselio ir Sorbonos universitetuose lankė politinės ekonomijos ir kitų socialinių mokslų paskaitas.

J. Vileišio visuomeninė, politinė ir leidybinė veikla

Visuomenės veikėjas aktyviai dalyvavo kultūrinėje ir politinėje veikloje – S. Peterburge 1894–1896 m. rūpinosi, kad cenzūros valdyba leistų perspausdinti lietuvišką maldaknygę „Aukso altorius“ masiniu tiražu². 1900 m. J. Vileišis grįžo iš Peterburgo su teisininko diplomu, dirbo advokato padėjėjo statusu. 1905 m. gruodžio 4–5 d. drauge su kitais surengė Lietuvių suvažiavimą Vilniuje. 1906 m. J. Vileišis įgijo prisiekusiojo advokato statusą.

J. Vileišio brolis Petras Vileišis, pradėjęs leisti dienraštį „Vilniaus žinios“, į redakciją dirbti pakvietė brolį Joną. 1907 m. jis pradėjo eiti „Vilniaus žinių“ dienraščio redaktoriaus pareigas, P. Vileišiui liekant laikraščio savininku ir leidėju. 1913 m. J. Vileišis su A. Rimka, K. Griniumi, S. Matulaičiu atnaujino „Varpo“ leidimą Tilžėje; iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios išėjo trys jo numeriai. 1913 m. birželio mėnesį kartu su A. Bulota, F. Bortkevičiene, K. Griniumi, G. Petkevičaite-Bite ir K. Žilinsku įkūrė bendrovę dienraščiui „Lietuvos žinios“ leisti, buvo šio leidinio redaktorius.

1905 m. J. Vileišis buvo organizacinio komiteto Didžiajam Vilniaus Seimui šaukti narys; 1907 m. – vienas Lietuvių mokslo draugijos steigėjų ir jos valdybos narys. Įsitraukė į Lietuvių konferencijos Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. organizavimą, tapo konferencijos prezidiumo nariu. Konferencija J. Vileišį išrinko į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 15 d. parengė Nepriklausomybės Akto projektą su bendraautoriais M. Biržiška, S. Kairiu ir S. Narutavičiumi. Po derybų Aktui pritarė dauguma Lietuvos Tarybos narių. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais J. Vileišis pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Antrajame Mykolo Šleževičiaus Ministrų kabinete jis buvo vidaus reikalų ministras. Vėliau (ketvirtojoje Vyriausybėje) jis paskirtas finansų ministru.

1919–1920 m. J. Vileišis vadovavo misijai JAV Lietuvos juridiniam pripažinimui ir finansinei paramai gauti. 1921 m. grįžo į Kauną, buvo paskirtas Kauno burmistru. Dešimtmetį eidamas laikinosios sostinės burmistro pareigas, padėjo savivaldos pamatus Lietuvoje. Jo valdymo laikotarpiu suremontuotos pagrindinės Kauno gatvės, arklių tramvajų pakeitė autobusai, pastatyti tiltai per Nemuną ir Nerį. P. Vileišio (Vilijampolės) tilto atidarymas įvyko 1929 m., Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto – 1930 m. Taip pat pastatyta naujų pastatų (tarp jų – mokyklų). J. Vileišio amžininkas, teatralas, dailininkas, tautodailės puoselėtojas, rašytojas V. Bičiūnas rašo: „Jonui Vileišiui bevadovaujant, Kauno savivaldybė žymiai išsiplėtė ir patobulėjo mūsų miesto ūkis. Pirmiausia pats miesto plotas kelis kartus padidėjo. Be prisijungusių Aleksoto ir Vilijampolės, dar Žaliakalny ir Vytauto kalne buvo suplanuotas aukštasis miestas. Abudu naujieji Kauno priemiesčiai buvo sujungti su miestu dviem dideliais geležiniais tiltais, tiesa, ne miesto lėšomis, o jo savivaldybės iniciatyva statytais. Dėl Kauno savivaldybės ir burmistro J. Vileišio pastangų baigiama tvarkyti kanalizacija. Švietimo reikalais, mokyklų statyba, sveikatos apsauga ir labdara mūsų sostinė pradeda prilygti dideliems Europos miestams.“

Nuo 1922 m. gruodžio mėn. iki 1923 m. kovo mėn. J. Vileišis buvo Pirmojo Seimo atstovas nuo Lietuvos valstiečių liaudininkų demokratų sąjungos (pasitraukus G. Petkevičaitei-Bitei). 1924–1940 m. vadovavo Lietuvos miestų sąjungai. Su kitais įkūrė Neturtingų mokinių šelpimo, Dailės mylėtojų, Gyvulių globos, Lietuvių ir latvių vienybės, Lietuvių ir estų draugijas, dalyvavo kitų draugijų veikloje. Nuo 1925 m. J. Vileišis dėstė Lietuvos universitete, ėjo Teisės fakulteto docento pareigas Administracinės teisės katedroje. 1933 m. Prezidentas A. Smetona Joną Vileišį paskyrė Valstybės Tarybos nariu ir jam pavedė parengti Civilinio kodekso projektą. 1933–1940 m. jis dirbo Valstybės Taryboje, vertėsi advokato praktika. Už nuopelnus tėvynei visuomenės veikėjas 1934 m. buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu.

J. Vileišio kūrybinis palikimas – publicistikos darbai

Pirmasis J. Vileišio publicistikos rašinys „Petrapilė“ Berželio slapyvardžiu paskelbtas 1894 m. Tilžėje leistame laikraštyje  „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga.“ Pirmą savo mokslinį darbą „Evoliucija ūkininkystės Lietuvoje“ publicistas paskelbė 1896 m. pirmajame „Varpo“ numeryje. 1900 m. publikacijose „Varpo“ žurnale kėlė Vilniaus universiteto atkūrimo klausimą, rašė apie lietuvių kalbos būklę Vilniaus krašte. 1902 m. „Varpe“ kėlė mintį, kad reikia Vilniuje įsteigti dailės mokyklą, „kame vietiniai dailos mylėtojai galėtų prijungti jaunuomenę prie meilės Lietuvos dangaus ir visko, kas po juo dedasi“. 1903 m. „Varpe“ paskelbė straipsnį, skirtą 1903 m. liepos 20 d. mirusio popiežiaus Leono XIII politikos klausimams. 1905 m. gruodžio 1 d. išleido  pirmąjį savaitraščio „Lietuvos ūkininkas“ numerį, tais pačiais metais kartu su J. Jablonskiu ir A. Smetona įsteigė „Aušros“ draugiją lietuviškoms knygoms leisti ir bibliotekoms steigti.

Pažymėtinas 1914 m. laikraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbtas J. Vileišio straipsnis „Dėlei amatų mokyklos“. Jame autorius teigė, kad Lietuvoje reikia steigti piešimo, audimo ir kitas mokyklas, kuriose būtų mokoma amatų.

Po Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. spalio 30 d. laikraštyje „Darbo balsas“ J. Vileišis paskelbė straipsnį „Dėl ko kairieji pasišalino iš Tarybos“. 1919 m. J. Vileišis parengė kooperacijos bendrovių ir sąjungų įstatymus, ypatingus valstybės apsaugos įstatymus. Tais pačiais metais kovo 16 d. dienraštyje „Lietuva“ paskelbė savo „Vidaus reikalų ministerio atvirą laišką...“, kuriame išdėstė savo požiūrį į M. Sleževičiaus kabineto atsistatydinimo priežastis ir aplinkybes. J. Vileišis redagavo ir 1926–1927 m. leistą laikraštį „Savivaldybių balsas“. Jame galima rasti J. Vileišio straipsnių miesto ūkio tvarkymo, socialiniais bei švietimo klausimais.

Anot J. Aničo, J. Vileišis spaudoje pasirašinėdavo daugiau nei aštuoniasdešimčia slapyvardžių ir slapyraidžių. Pvz., 1934 m. birželio 13-14 d. „Lietuvos žinių“ dienraštis išspausdino jo  slapyvardžiu „K. M.“ pasirašytą bei su bendraautoriumi „J. Ktv.“ (slapyvardis neišaiškintas) parengtą straipsnį „Susirūpinkime turizmo reikalais“, kuriame išdėstyta turizmo plėtojimo Lietuvoje programa. Dalį slapyvardžių bei slapyraidžių nustatė M. Biržiška bei kiti tyrinėtojai.

J. Aničas (1995) teigia, kad apie signatarą rado daugiau kaip 600 įvairaus žanro publikacijų, kuriose minimas J. Vileišis. Daugiausia jų – periodinėje spaudoje („Vilniaus žiniose“, „Viltyje“, „Lietuvos žiniose“, „Ūkininke“, „Lietuvos aide“ ir kt.). Kitos publikacijos – istorikų darbai, pavyzdžiui, P. Klimo „Dienoraštis“ (1988) ir kita literatūra. Be to, tarpukario periodikoje (pvz., „Dienos naujienose“, „Dienoje“) buvo spausdinama daug menininkų pieštų karikatūrų, skirtų Kauno burmistro J. Vileišio asmenybei.

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje matome neįprastą leidinį „3-čioji Vilniaus Savotarpio kredito draugija ir atsakymas J. Vileišiui“ (1913). Ši knyga – tai visuomenės veikėjų A. Domaševičiaus ir St. Matulaičio vieši laiškai-atsakymai į J. Vileišio paskelbtus kritikos straipsnius (1913 m. „Lietuvos žinių“ 100, 101, 102 numeriuose) dėl jų darbo įstaigose. (A. Domaševičius buvo Trečiosios Vilniaus savitarpio kredito draugijos pirmininkas, o Jonas Vileišis – narys ir vienas iš jos steigėjų).

Jono Vileišio leidiniai ir jų priklausomybės ženklai

Iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo J. Vileišis vertė knygas iš rusų, lenkų ir prancūzų kalbų. Šiuos publicisto išverstus leidinius galima rasti ir Senųjų ir retų spaudinių skyriuje.

 Iš rusų kalbos J. Vileišis išvertė L. Tolstojaus apysaką „Ponas ir bernas“. Šio Jono Beržinio slapyvardžiu pasirašyto darbo prakalboje J. Vileišis sako, kad apysaką išleido norėdamas supažindinti lietuvius skaitytojus su autoriumi ir jo požiūriu. J. Vileišiui L. Tolstojaus  „Ponas ir bernas“ patiko dėl teigiamo požiūrio į dirbantį žmogų. Dar iš rusų kalbos J. Vileišis išvertė du darbus apie spaudos draudimą: H. Visendorfo „Dokumentą apie lotyniškas literas lietuviškoje literatūroje“ (1899) ir I. Kreveckio „Ukrainiečių spauda Rusijoj: iš istorijos rusiškosios cenzūros“ (1905).

Lietuvių kalba išleisti J. Vileišio vertimai iš lenkų kalbos yra B. Sviderskio „Trusas ir kapitolas: trumpos žinios iš politiškos ekonomijos“ (1896) ir K. Jakšto „Vaidila“ (1902). Iš prancūzų kalbos J. Vileišis išvertė kelias apysakas: O. Mirbo „Vaiką“, G. de Mopasano „Virvelę“ ir V. Hugo „Klodą Ge“. J. Vileišio (jis pasirašė slapyvardžiu „N. N.“) ir Andriaus Moravskio (jo slapyvardis – „A. Lietuvis“) leidinys „Augis darbininkų judėjimo Lietuvoje“ (1900) anksčiau priklausė teisininkui A. Janulaičiui ir yra su jo ekslibrisu.

Nepriklausomoje Lietuvoje J. Vileišis parašė knygą „Spaudos laisvė ir inž. Petras Vileišis: spaudos atgavimo 25-rių metų sukaktuvių proga“ (1929).

Literatūra

111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų : enciklopedinis žinynas / Algirdas Banevičius. - Vilnius, 1991.
900 metų / J. Vileišis // Naujas žodis. - 1930, Nr. 23/24, p. 31.
Dar dėlei mūsų spaudos atgavimo / Berželis [Jonas Vileišis] // Varpas. - 1904, Nr. 11, p. 155-157.
Dėlei amatų mokyklų / J. Vileišis // Lietuvos žinios. - 1914, bal. 1(14), p. 1.
Dėl naujo savivaldybių įstatymo / J. Vileišis // Lietuvos žinios. - 1931, bal. 7, p. 1-2.
Dėl savivaldybių įstatymo pakeitimo / J. Vileišis // Lietuvos žinios. - 1927, rugpj. 31, p. 1.
Jonas Vileišis, 1872 01 03 - 1942 06 01 : gyvenimo ir veiklos datos / parengė Jonas Aničas. - Vilnius, 1991.
Jonas Vileišis, 1872-1942 : gyvenimo ir veiklos bruožai / Jonas Aničas. - Vilnius, 1995.
Kaunas, 1030-1930 / Vytautas Bičiūnas. - Kaunas, 1930. P. 174-178.
Kauno burmistras Jonas Vileišis / Vytautas Bičiūnas // Kaunas, 1030-1930. - P. 174-178.
Kauno miesto ir jo priemiesčių rūpesniai / J. P-tis [Jonas Vileišis] // Lietuvos žinios. - 1924, rugs. 13, p. 1.
Lietuvos albumas. - Kaunas, 1921. - P. 51.
Lietuvių enciklopedija. T. 34. - Bostonas, 1966. - P. 81-82.
Lietuvos visuomenei / Pris. adv. J. Vileišis, V. Landsbergienė, F. Bortkevičienė // Aušra. - 1915, Nr. 5, p. 55-56.
Miesto ūkis / J. Vileišis // Naujas žodis. - 1930, Nr. 23-24, p. 37-41.
Spaudos atgavimo jubiliejus / J. Vileišis // Lietuvos žinios. - 1924, geg. 7, p. 2.
Valstybė ir jos uždaviniai; Valstybės pagrindai / [Jonas Vileišis] // Darbo balsas.- 1918, saus. 12, p. 4-6; saus. 26, p. 3-4.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. [T.] 25. - Vilnius, 2014. - P. 165.
Visūmenės darbo stoka / Berželis [J. Vileišis] // Varpas. - 1903, Nr. 8, p. 177-179.
Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas. Elektroninis žinynas:
http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=VILEI%D0IS%20JONAS [žiūrėta 2018-11-22].

1918 m. Vasario 16-osios Akto signataro, kunigo Kazimiero Stepono Šaulio (1872 – 1964) biografiją puošia didžiulė bažnytinio, administracinio, politinio ir pedagoginio darbo patirtis ir sėkmė.  1899 m. K. S. Šaulys baigė Peterburgo dvasinę akademiją – įgijo teologijos ir kanonų teisės magistro diplomą.

Įvairialypė K. S. Šaulio veikla

1899 m. Kaune įšventintas į kunigus. Pirmiausia K. S. Šaulys buvo vikaras Panevėžio bažnyčioje. 1901 m. K. S. Šaulys buvo paskirtas tikybos mokytoju ir kapelionu Panevėžio realinėje gimnazijoje, nuo 1903 m. dirbo mokytoju ir Panevėžio mergaičių vidurinėje mokykloje.  1901–1906 m. veikliu ir kantriu sielovados darbu Panevėžyje K. S. Šaulys pelnė gerą reputaciją. Anksčiau minėtas pareigas K. Šaulys ėjo iki pusės 1906 m., kai buvo perkeltas į Kauno kunigų seminariją. 1906 m. rugpjūtį K. S. Šaulys persikėlė į Kauną.

Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje Kaune dėstė Bažnyčios istoriją ir lotynų kalbą, vėliau – sociologiją ir visuomenės mokslus. Nuo 1906 m. rudens šis dvasininkas vyskupijos kurijos teisme dvylika su puse metų dirbo santuokos ryšio gynėju. 1911–1920 m. ėjo vyskupo sekretoriaus pareigas. 1916 m. paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, vėliau – tos pačios vyskupijos kancleriu. 1922–1944 buvo Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos ir Filosofijos fakulteto bažnytinės teisės katedros vedėjas, profesorius. 1926 m. Kauno arkivyskupo J. Skvirecko vikaras, 1927 m. jam suteiktas Popiežiaus rūmų prelato titulas. 1932 m. išrinktas Kauno arkivyskupijos prelatu, vėliau tapo Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, vėliau K. Šauliui suteiktas apaštališkojo protonotaro garbės vardas.

K. S. Šaulys aktyviai dalyvavo politinėje veikloje. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Lietuvių suvažiavime Vilniuje, 1917 m. – Lietuvių suvažiavime Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos nepriklausomybės Aktą. Dirbo Steigiamajame Seime, dalyvavo Konstitucijos rengimo komisijos veikloje. 1922 m. buvo Lietuvių krikščionių demokratų partijos Centro Komiteto narys.

1944 m. išvyko į Vakarus. 1945 m. apsigyveno Šveicarijoje. Mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane (Šveicarijoje).

Įspūdingi K. S. Šaulio disertaciniai darbai

Romos Katalikų akademijoje (Petrapilyje) 1899 m. K. Šaulys apgynė dvi disertacijas: vieną – lotynų kalba, kitą – rusų kalba, kaip reikalavo įstatymai ir akademijos statutas. Jo disertacijų temos buvo šios: a) lotyniškai – „Hieronymus Savanarola ut morum reformator“ („Jeronimas Savanarola kaip dorovės reformatorius“). Šis darbas buvo apie J. Savanarolą – gabų, mokytą dominikoną, kuris smerkė savo laikų ydas ir nuodėmės; b) rusų kalba – „Басни Крылова – их художественность и народность“ („Krylovo pasakėčios – jų meniškumas ir tautiškumas“).

Tada, kai K. S. Šaulys jau dėstė tikybos dalyką, nebuvo jokių tikybos vadovėlių lietuvių kalba. P. Lapelis-Vaidevutis rašo, kad mokiniai labai gerbė savo kapelioną K. S. Šaulį, kai kurie gimnazistai uoliai užrašydavo kiekvieną iš kun. Šaulio išgirstą sakinį ar žodį, konspektuodavo jo dėstomą tikybos dalyką. Vienas iš šių kunigo mokinių buvo ir Juozas Balčikonis, būsimasis filologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, didžiojo lietuvių kalbos žodyno vyriausiasis redaktorius, dedikavęs savo buvusiam mokytojui pirmąjį žodyno tomą „in memoriam.“

K. Šaulys parašė darbų bažnytinės teisės temomis: „Demokratija ir krikščionys demokratai enciklikų prasme“ (1907), „Instrukcija jaunikių kvotimui ir pamokinimui prieš jungtuves“ (1927), „Kanoniškojo proceso teisė“ (1927), „Krikščioniškoji demokratija“ (1906), „Sutuoktųjų nežinia kur dingimas ir naujos jungtuvės“ (1925), „Vedusiųjų dingimas ir naujos jungtuvės“ (1922).

Profesoriui K. S. Šauliui reikalingą habilitaciją Vytauto Didžiojo universitetas suteikė už veikalą „Kanoniškojo proceso teisė“. Šis veikalas – profesoriaus mokslinio ir pedagoginio darbo seminarijoje ir Lietuvos universitete rezultatas. Studentams tai buvo svarbios ir didelės praktinės naudos turinčios paskaitos.

Anot P. Lapelio, prof. K. Šaulys, be gimtosios kalbos, žodžiu ir raštu laisvai vartojo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, italų ir lotynų kalbas. Geras kalbų mokėjimas suteikė profesoriui galimybę sekti pasaulio literatūrą. Žymus kunigas yra ir vadovėlio „Sociologija“ (1910, 1920) autorius. Veikalas „Socijalistai ir mųsų socijališkieji reikalai“ (1907) skirtas socialinėms problemoms.

K. Šaulys bendradarbiavo ir įvairiuose lietuvių ir lenkų katalikiškuose laikraščiuose bei žurnaluose: „Viltis“, „Apžvalga Žemaičių ir Lietuvos“, „Bažnytinė apžvalga“, „Draugija“, „Dziennik Wileński“, „Nedėldienio skaitymas“, „Przegląd Katolicki“, „Vilniaus žinios“, „Vienybė“, „Tiesos kelias“. Be to, dirbdamas vyskupo sekretoriaus darbą, K. S. Šaulys įvairiomis kalbomis rašė raštus ir rašinius, kurių skaičius nenustatytas. K. Šaulio rašytinis palikimas liudija tai, kad jis dirbo itin našiai ir kūrybingai.

Prelato knygas skaitė Lietuvos šviesuomenė

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje galima rasti Lietuvoje išleistų K. Šaulio veikalų. Žymus teisininkas A. Janulaitis asmeninėje bibliotekoje turėjo signataro parašytą „Kanoniškojo proceso teisę“ (1927) ir sociologijos vadovėlį. Šios knygos – su A. Janulaičio ekslibrisais. Ekonomistas Petras Šalčius skaitė K. Šaulio darbus „Socijalistai ir mųsų socijališkieji reikalai“ (1907), „Sociologija“ (1910). Šie leidiniai – su P. Šalčiaus spaudais, be to, sociologijos vadovėlyje matome ir kunigo M. Gustaičio spaudą. Leidinyje rankraštinį įrašą paliko pedagogas, dailininkas V. Miškinis. Tokį vadovėlį asmeninėje bibliotekoje taip pat turėjo (vėliau padovanojo bibliotekai) ir Lietuvos geologas, gamtos mokslų daktaras V. Skuodis. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (V. Skuodžio fonde) yra ir 1949 m. Bostone išleistas P. Lapelio darbas „Prelatas Kazimieras Šaulys: vienas iš didžiųjų Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, Vasario 16-sios dienos akto signataras“. Veikalas „Krikščioniškoji demokratija“ anksčiau buvo Metropolijos kunigų seminarijos nuosavybė. Įdomu tai, kad dauguma iš Senųjų ir retų spaudinių skyriuje turimų K. S. Šaulio parašytų knygų sovietmečiu buvo Kauno apskrities viešosios bibliotekos spec. fonde.

Literatūra
111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų : enciklopedinis žinynas / Algirdas Banevičius. - Vilnius, 1991.
Demokratija ir krikščionys demokratai / K. Šaulys // Draugija. - 1907, Nr. 1, p. 34–39.
Demokratija ir krikščionys demokratai / Kun. Šaulys // Draugija. - 1907, Nr. 3, p. 248–256.
Krikščioniškoji demokratija / Kun. Prof. Šaulys // Draugija. - Nr. 2, p. 134–142.
Lietuvos albumas. - Kaunas, 1921. - P. 51.
Pasikalbėjimas su prelatu K. Šauliu. // XX amžius. - 1937, Nr. 37.
Prelatas Kazimieras Šaulys : vienas iš didžiųjų Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, vasario 16-sios dienos akto signataras : keletas būdingesnių bruožų iš jo gyvenimo bei nuopelnų tautai ir bažnyčiai : jo kunigystės auksinės sukakties, 1899.VI.29-1949.VI.29 proga / parašė Vaidevutis-Lapelis. - Boston, 1949.
Prelatas Kazimieras Šaulys: viršūnės ir gelmės / Irena Petraitienė // XXI amžius. - 2012, vas. 3, p. 11-12.
Prelatas Kazimieras Šaulys: viršūnės ir gelmės / Irena Petraitienė // Tremtinys. - 2016, vas. 5, p. 4.

Petras Klimas (1891–1969) – vienas iš nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų, Vasario 16-osios Akto signataras, teisininkas, istorikas, diplomatas ir tarptautinės teisės žinovas. Gimė Marijampolės apskrityje, Kalvarijos valsčiuje, Kušliškių kaime pasiturinčio ūkininko šeimoje. Marijampolės gimnaziją baigė 1910 m. 1914 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą.

Signataro diplomatinė, redakcinė bei mokslinė veikla

Studijuodamas Maskvoje P. Klimas pradėjo rinkti knygas. Čia jis taip pat nepamiršo publicistikos – tapo Maskvoje leisto laikraščio „Aušrinė“ redaktoriumi. 1915 m. apsigyvenęs Vilniuje, įsitraukė į visuomeninę veiklą. P. Klimas bendradarbiavo leidiniuose „Aušrinė“, „Praeitis“, „Naujoji Romuva“, buvo „Lietuvos aido“ redaktorius. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro Komitete. Buvo Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvis. Išrinktas į Lietuvos Tarybą. Redagavo 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto tekstą.

1918 m. vasario 16 d. su kitais signatarais P. Klimas pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, buvo vienas jauniausių signatarų. Nuo 1918 m. gruodžio 19 d. Valstybės Tarybos prezidiumas paskyrė P. Klimą užsienio reikalų ministro padėjėju. 1919 m. kovo–spalio mėn. kartu su kitais Lietuvos delegacijos nariais diplomatas dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje vykusiose derybose, buvo delegacijos sekretorius. 1919–1923 m. P. Klimas dirbo užsienio reikalų ministerijoje, ėjo viceministro, ministerijos valdytojo pareigas. Šeštajame K. Griniaus Ministrų kabinete P. Klimas buvo užsienio reikalų ministerijos valdytojas, vėliau – faktiškasis ministras iki 1922 m. 1920–1923 m. buvo Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto dėstytojas. Dėstė Lietuvos istorijos kursą. 1923–1925 m. buvo diplomatas, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, 1925–1940 m. – Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Liuksemburge.

1943 m. P. Klimą suėmė ir devynis mėnesius kalino gestapas. 1944 m. kovo 19 d. jis buvo atvežtas į Kauną ir paleistas dėl įkalčių stokos. Apsigyveno svainės B. Lesauskienės namuose. 1945 m. rugsėjo 19 d. buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti. 1954 m. grįžęs iš tremties vėl apsigyveno pas Lesauskius. Jam nebuvo leista išvykti į Prancūziją, kur gyveno šeima. Nors ir silpnos sveikatos, tęsė savo dar 1919 m. pradėtą Lietuvos valstybės atkūrimo istorijos dvitomį.Mirė 1969 m. sausio 16 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Rašytinis P. Klimo palikimas – dešimtys autorinių knygų

Karo metais P. Klimas dirbo vadovėlių rengimo komisijoje, sudarė vadovėlius „Skaitymų knyga lietuvių kalbos pamokoms“ (1916) ir „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms“ (1918). Pastaroji knyga yra 1916 m. išleisto vadovėlio antroji laida. Kalbėdamas apie literatūros vadovėlio sudarymą P. Klimas pažymėjo, kad  iki tol nebuvo tinkamo skaitinių vadovėlio vidurinės mokyklos klasėms, todėl Lietuvių mokslo draugija pavedė jam patobulinti 1901 m. išleistą A. Miluko „Lietuvišką chrestomatiją“, kuri norint dėstyti lietuvių kalbą vidurinėse mokyklose jau netiko. Vadovėlius sudaro lietuvių liaudies pasakos, rašytojų S. Daukanto, Vaižganto, M. Valančiaus, A. Vienuolio, Šatrijos Raganos, J. Biliūno, Lazdynų Pelėdos, V. Krėvės-Mickevičiaus, I. Šeiniaus kūriniai.

Kaip ir signataro bendražygis M. Biržiška, P. Klimas vadovėlyje ypatingą dėmesį skyrė K. Donelaičio ir A. Baranausko kūrybai, tautosakai, todėl knygoje paskelbė lietuvių liaudies dainų. Be to, antra vadovėlio (1918) dalis skirta pasakėčioms: ezopiniam žanrui ištikimo M. Dagilėlio, Ks. Vanagėlio, K. Aleknos, V. Kudirkos, S. Stanevičiaus, K. Donelaičio. Be abejonės, veikale pateikta ir verstų pasakėčių – ypač iš rusų kalbos I. Krylovo pasakėčias laisvai vertė V. Kudirka. Galima teigti, kad P. Klimo sudarytame literatūros vadovėlyje spausdinamos lietuvių rašytojų pasakėčios aktualėjo, buvo naujai interpretuojamos, įgavo aiškią laiko ir vietos spalvą, buvo nukreiptos visuomeniškumo ir realistiško tikrovės vaizdavimo vaga žvėrių ir paukščių alegorijomis nurodant žmonių ydas, smerkiant klastą ir apgavystes.

Chrestomatinės P. Klimo knygos trečią dalį sudaro lietuvių tautos dainiaus Maironio eilėraščiai, ištraukos iš K. Donelaičio „Metų“, A. Baranausko „Anykščių šilelio“ fragmentai, Z. Gėlės ir kitų poetų eilės. Be to, naudodamasis J. Jablonskio sintaksės turiniu P. Klimas pritaikė vidurinėms mokykloms lietuvių kalbos sintaksės vadovėlį „Lietuvių kalbos sintaksė“; šis darbas buvo išleistas aštuonis kartus: 1915 m., 1919 m., 1921 m., 1922 m., 1924 m., septintasis ir aštuntasis leidimai paskelbti 1932 m.

P. Klimas parašė ne tik vadovėlių, bet ir originalių istorijos bei politikos mokslų veikalų, dalyvavo rengiant A. Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“ (1936). Kadangi signataras studijavo jurisprudenciją, teisininko kompetencija jam buvo naudinga rašant knygą „Kooperacija: smulkiojo kredito įstaigos“ (1915). Taip pat atsikuriančiai Lietuvos valstybei daug padėjo Vilniuje išleistos Petro Klimo knygos „Lietuva: jos gyventojai ir sienos“ (1917) su Didžiosios Lietuvos žemėlapiu ir lietuvių tautos etnografiniu plotu, „Lietuvos žemės valdymo istorija (iki lenkmečių)“ (1919). Reikšminga ir P. Klimo parašyta knyga „Lietuvių senobės bruožai“ (1919), kurią galima laikyti išsamiu senovės lietuvių kultūros istorijos vadovėliu. P. Klimo knyga „Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoje“ (1920) – signataro knygos „Lietuvos žemės valdymo istorija (iki lenkmečių)“ (1919) tęsinys. Knygos prakalboje leidėjai sako, kad vis dėlto šiuo darbu nėra baigiama Lietuvos žemės ir žemininkų istorija.

P. Klimas yra laikomas ne tik diplomatu, bet ir istoriku, kuris Vilniuje pradėjo savo istorinius tyrinėjimus, rinko duomenis apie lietuvių tautos etnografinį plotą. Įdomiu ir gražiu viršeliu (jį iliustravo dailininkas A. Žmuidzinavičius) dėmesį patraukiančioje knygoje „Lietuva: jos gyventojai ir sienos“ istorikas sako, kad „kalbos vartojimo plotas turi rodyti ir tos tautos teritorijos etnografines ribas“, „Lietuvos plotą, visų pirma, mes suprantame etnografinėse ribose, tai yra, kur dabar iš senų senovės buvo lietuvių tautos gyvenama. Remiantis dar kitais etnografiniais pagrindais, kaip neseniai vartota ir vartojama kalba, papročiais, būdu, folkloru, menu ir t. t., nes Lietuvos srityje randame visą Kauno guberniją, Kuršo siaurumą, kuri skiria Kauno guberniją nuo jūros, nuo Šventosios ligi Vokios sienos ir to paties Kuršo dalį, kuri šlija prie Ežerėnų pavieto nusitęsdama ligi Kalkūnų; Vilniaus guberniją, šiaurinį kraštą Gardino gubernijos ir Suvalkų guberniją be Augustavo, didesnės dalies Suvalkų ir pusės Seinų pavieto“. A. Gerutis apie P. Klimo istorinius veikalus rašo: „Būdamas vienas pagrindinių ramsčių užsienio reikalų ministerijoje, Klimas nenutraukė mokslinio darbo. Dar gyvendamas Vilniuje, Klimas, nors ir būdamas palyginti jaunas vyras, pasižymėjo savo raštais. Tiesa, jis to darbo ėmėsi, verčiamas labiau būtino reikalo, nes pats gyvenimas reikalavo sutelkti ir išanalizuoti duomenis apie lietuvių tautos etnografinį plotą ir studijuoti Lietuvos sienų problemas.“

P. Klimo knygos buvo leistos ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, vėliau – išeivijoje Jungtinėse Amerikos valstijose. K. Verbelio slapyvardžiu 1916 m. Štutgarte vokiečių kalba ir 1919 m. Ženevoje prancūzų kalba išleista P. Klimo knyga „Rusiškoji Lietuva“ (vok. „Russisch Litauen“, pranc. „La Lithuanie russe“). Be to, 1919 m. P. Klimas Paryžiuje išleido Prancūzijos skaitytojams skirtas Vilniaus ir Kauno gubernijų istoriją, etnografiją, ūkį pristatančias knygas „Le gouvernement de Vilna (Vilnius)“ ir „Le gouvernement de Kovno (Kaunas). Knygos prancūzų kalba buvo reikalingos P. Klimui dirbant Paryžiuje Lietuvos atstovybėje. Diplomatas pats parašydavo brošiūras apie šalies ūkį ir istoriją, išleisdavo knygas, pavyzdžiui, apie Baltijos Antantę – „L‘Entente Baltique et la Lithuanie“ (1934), „L‘economie lithuanienne“ (1936), „Tableau synoptigue de l‘histoire de la Lithuanie“ (1934). Lietuvai sudėtingu laikotarpiu P. Klimas kantriai aiškino Vilniaus krašte lenkiškai kalbantiems žmonėms Lietuvos istoriją  savo knygoje „Litwa starožytna“ (1921), o Lietuvoje buvo spausdinama kita solidi knyga – „Istorinė Lietuvos valstybės apžvalga“ (1922). P. Klimo knyga „Mūsų kovos dėl Vilniaus“ (1923) – apie kraštui svarbią kovą dėl sostinės, o istorinis dokumentinis darbas „Ambrosio Contarini: Venecijos ambasadorius Lietuvoje (1474–1477)“ (1931) – apie Lietuvos ir Italijos ryšius.

1931 m. Kaune išleista įdomi P. Klimo knyga apie prancūzų kilmės riterio, diplomato ir keliautojo Žilibero de Lanua (Ghillebert de Lannoy) viduramžių keliones – „Ghillebert de Lannoy: dvi jo kelionės Lietuvon Vytauto Didžiojo laikais (1413-14 ir 1421 metais)“. Knygos prakalboje P. Klimas rašo, kad „pasinaudodamas buvimu Prancūzijoje ir Belgijoje – iš tų šalių buvo minėtas vyras – pasiryžo kiek galėdamas surinkti visą esamą medžiagą apie tas keliones ir ne tik ją išdėstyti, bet ir kritiškai nušviesti“⁸. Knygoje pasakodamas apie riterio keliones po Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę P. Klimas remiasi Paryžiaus Tautinėje bibliotekoje saugotais spaudiniais ir rankraščiais, Karališkojoje Belgijos bibliotekoje saugotais rankraščiais, grafų de Lanua šeimynos asmeninių archyvų medžiaga. P. Klimas sako, kad Ž. de Lanua norėjo susitikti su kunigaikščiu Vytautu Didžiuoju, į Vilnių keliavo per didelius miškus, tačiau atvykęs Vytauto pilyje kunigaikščio nerado, nes šalies valdovas medžiojo. Anot P. Klimo, savo užrašuose Ž. de Lanua pažymėjo, kad Vilnius keliautojui atrodė kaip miestas su daugybe medinių namų, neapsaugotų gynybinėmis sienomis. Taip pat, anot P. Klimo, Ž. de Lanua pastebi, kad lietuviai turi savo kalbą ir kad vyrai nešioja padrikus plaukus ant pečių. Pats Lietuvos kraštas, pasak Ž. de Lanua, buvo turtingas ežerų ir didelių miškų. Apie didįjį kunigaikštį Vytautą Ž. de Lanua savo rankraščiuose rašė, kad šis yra labai galingas valdovas, nukariavęs „dvylika ar trylika valstybių ir karalysčių, turi dešimt tūkstančių jam priklausančių pabalnotų žirgų.“ 1945 m. Jungtinėse Amerikos valstijose ši nuotykinė signataro parašyta knyga išleista anglų kalba.

Lietuvos Respublikos nepriklausomybės dešimtmečiui skirta dokumentinė P. Klimo ir K. F. Kemėšio, J. Purickio, J. Savickio, M. Yčo knyga „Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis“ (1928). Antroji šios knygos laida paskelbta išeivijoje 1955 m. (Londone). 1991 m. išleista P. Klimo knyga „Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919–1940“ apie tai, kaip gindamas Lietuvos interesus diplomatiniuose frontuose signataras tęsė istorinius tyrinėjimus, diplomatinę veiklą skyrė nepriklausomos valstybės pamatų tvirtinimui. Deja, likimas lėmė P. Klimui ne tik dalyvauti kuriant nepriklausomą Lietuvą, bet ir išgyventi Lietuvos okupaciją 1940 m. Po išgyvenimų Vokietijos ir Sovietų sąjungos kalėjimuose, kankinamas negalavimų, visuomenės veikėjas neišsižadėjo savo idealų ir neprarado vilties, kad Lietuvos laisvė bus atgauta. Tai liudija P. Klimo atsiminimai, kurių parašymo aplinkybės nėra gerai žinomos. Manoma, kad pirmasis jų variantas galėjo būti parašytas 1944–1945 m.

Vėliau P. Klimas parašė antrąjį savo atsiminimų variantą. Iš 1965 m. lapkričio 1 d. P. Klimo laiško sūnui akivaizdu, kad būtent šis variantas buvo pasiekęs leidyklą. Tačiau galiausiai ir jis atsidūrė Mokslų Akademijos Centrinės bibliotekos Rankraščių skyriuje. Taigi abu P. Klimo atsiminimų variantus nuspręsta užkonservuoti. Tačiau rašydamas antrąjį atsiminimų variantą, autorius buvo apdairus ir pasidarė jų kopiją. Matyt, paaiškėjus, kad atsiminimai nebus publikuojami (juos leidykla atmetė), viena rankraščio kopija buvo nuvežta į Vakarus ir 1979 m. išleista Jungtinėse Amerikos valstijose (Bostone) – praėjus dešimčiai metų po P. Klimo mirties. Svarbiausia atsiminimų šerdis – vertybinės nuostatos. Lietuvoje P. Klimo atsiminimai buvo išleisti Nepriklausomybės atkūrimo metais (1990). 1988 m. išeivijoje (Čikagoje) išleista kita knyga su paskelbtais unikaliais Vasario 16-osios Akto signataro dienoraščiais.

P. Klimo knygų priklausomybės ženklai

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra šešios knygos su autoriaus autografais, kurias jis padovanojo žymiems Lietuvos žmonėms. Teisininkui A. Janulaičiui diplomatas skyrė du veikalus: „Mūsų kovos dėl Vilniaus“ir „Les rapports des nations lithuanienne et polonaise“ (1927). Su A. Janulaičiu P. Klimas buvo asmeniškai pažįstamas bei susirašinėjo tada, kai dirbo diplomatu Prancūzijoje 1925–1943 m. A. Janulaitis asmeninėje bibliotekoje turėjo ir kitų signataro parašytų knygų: „Lietuvių senobės bruožai“ (1919), „Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoje“ (1920), „Kooperacija: I. Smulkiojo kredito draugijos“ (1915). Jose galima rasti ir žinomo teisininko A. Janulaičio ekslibrisų.

Ekonomistas, kooperacijos teoretikas ir praktikas P. Šalčius skaitė svarbiausias P. Klimo knygas. Jo asmeninėje bibliotekoje irgi matome signataro darbus apie kooperaciją, Lietuvos istoriją, sienas bei vieną „Lietuvių kalbos sintaksės“ vadovėlį (1932) su P. Šalčiaus spaudu.

Autorius Paryžiujeskyrė dvi knygas žinomiems žmonėms: „Ghillebert de Lannoy“ (1931) – knygų dailininkui, grafikui ir iliustratoriui M. Dobužinskiui „geram atminimui“, o darbą „Les rapports des nations Lithuanienne et Polonaise“ (1927) – istorikui ir diplomatui I. Jonynui kaip „senam bendradarbiui“. Pastaroji knyga taip pat buvo dovana ir advokatui bei politikui M. Sleževičiui. A. Rucevičiui signataro prancūziškame leidinyje „Tableau synoptique de l‘histoire de la Lithuanie“ skirtas įrašas: „A. Rucevičiui. P. Klimas.“

Knygą „Vilniaus lietuvių spauda, 1919-1928“ (1931) P. Klimui padovanojo jos autorius V. Steponaitis ir užrašė: „Gerb. P. Klimui Steponaitis 1931. XII. 3“. Į anglų kalbą C. R. Jurgelos išversta P. Klimo knyga „Ghillebert de Lannoy in medieval Lithuania“ (1945) – su vertėjo autografu.

Literatūra
111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų : enciklopedinis žinynas / Algirdas Banevičius. - Vilnius, 1991.
1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarai / [sudarė Neringa Dranginienė]. - Kaunas, 1998.
Ambrosio Contarini - Venecijos ambasadorius Lietuvoje (1474-1477) / P. Klimas. - Kaunas, 1931.
Dienoraštis : 1915.XII.1-1919.I.19 : pradedamas P. Bugailiškio užrašais 1915.VIII.23 (10)-X.13 / Petras Klimas. - Čikaga, 1988.
Ghillebert de Lannoy : dvi jo kelionės Lietuvon Vytauto Didžiojo laikais (1413-14 ir 1421 metais) / P. Klimas. - Kaunas, 1931.
Ghillebert de Lannoy in medieval Lithuania : voyages and embassies of an ancestor of one of America's great presidents / by Petras Klimas. - New York, 1945.
Istorinė Lietuvos Valstybės apžvalga / P. Klimas. - Kaunas, 1922.
Kooperacija. Smulkiojo kredito draugijos / Petras Klimas. - Vilnius, 1915.
Lietuva : jos gyventojai ir sienos / parašė P. Klimas. - Vilnius, 1917.
Lietuvių senobės bruožai / P. Klimo. - Vilnius, 1919.
Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919-1940 m. / Petras Klimas. - Vilnius, 1991.
Lietuvos žemės valdymo istorija (iki lenkmečių) / P. Klimo. - Vilnius, 1919.
Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoje : ("Lietuvos žemės valdymo istorija" po lenkmečio) / P. Klimo. - Vilnius, 1920.
Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas / Vilma Bukaitė. - Vilnius, 2016.
Petras Klimas : valstybininkas, diplomatas, istorikas, kankinys / Albertas Gerutis. - Cleveland, 1978.
Petras Klimas: visada ieškojau Lietuvos : Vasario 16-osios akto signataras, diplomatas, Hitlerio ir Stalino kalinys / sudarytojas Vilius Kavaliauskas. - Vilnius, 2017.
Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms / sutaisė P. Klimas. - Kaunas, 1918.
Tėvinžinybė / P. Klimas // Lietuvos mokykla. - 1918, Nr. 7-8, p. 213-214.
Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas. Elektroninis žinynas:
http://atminimas.kvb.lt/paieska1.php [žiūrėta 2018-10-25].

Pramonininkas, verslininkas, agronomas, ūkininkas, bankininkas, politikas, 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius (1870–1942) buvo ir spaudos draudimo laikotarpio veikėjas. 1893 m. baigė Liepojos gimnaziją Latvijoje. Vienerius metus studijavo ekonomiką Karaliaučiaus universitete, tačiau studijuoti agronomiją perėjo į Berlyno universitetą, kurį baigė 1899 m. Gyveno Latvijoje, Karaliaučiuje, Berlyne, Peterburge, Varšuvoje, Vilniuje.

J. Smilgevičiaus švietėjiška, visuomeninė, politinė ir ekonominė veikla

Signataro kaip verslininko kelio pradžia – ekonomikos studijos Karaliaučiaus bei Berlyno universitetuose. J. Smilgevičius dirbo Peterburge žemės ūkio ministerijoje, vėliau buvo Nobelio prekybos įmonių filialo vadovas Varšuvoje, kur įgijo verslo organizavimo įgūdžių. Vadovaudamas filialui, žymus ūkininkas rūpinosi firmos reklama leidiniuose bei joje įdarbindavo lietuvius.

Apie 1912 m. grįžęs į Vilnių, J. Smilgevičius plėtojo ekonominę bei žemės ūkio veiklą. Su bendražygiais nupirko bankrutavusį P. Vileišio geležies dirbinių fabriką „Vilija“, organizavo jame žemės ūkio technikos gamybą. 1912 m. pradėjo veikti Vilniaus ūkio mašinų fabrikas, kuris tapo pirmąja lietuviška akcine bendrove. Taip pat 1912 m. J. Smilgevičius nusipirko garsųjį kelių šimtų metų senumo Užvenčio dvarą, kuriame vaikystę praleido apysakos „Sename dvare“ autorė – rašytoja M. Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana). Dvaras buvo labai apleistas, tačiau gabus ūkininkas jį pavertė stambiu pavyzdiniu ūkiu.

Be to, J. Smilgevičius dalyvavo steigiant Vilniaus lietuvių kredito draugiją. Pirmojo pasaulinio karo metais ūkininkas gyveno savo dvare Užventyje. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. 1920–1922 m. J. Smilgevičius buvo Steigiamojo Seimo atstovas, Finansų ir biudžeto komisijos pirmininkas.

Vėliau signataras baigė politinę karjerą, tačiau Nepriklausomos Lietuvos kūrimo darbą tęsė stiprindamas Lietuvos ekonomiką. J. Smilgevičius buvo vienas iš akcinių bendrovių „Nemunas“, „Neris“, „Dubysa“, „Miškas“, „Sidabrinė lapė“ steigėjų ir dalininkų. Pramonininkas taip pat buvo vienas iš Lietuvos kredito banko steigėjų, jo valdybos vicepirmininkas ir narys. Ūkininkas dirbo ne tik anksčiau minėtose akcinėse bendrovėse, banke, bet ir savo pažangiame, pavyzdiniame ūkyje – Užvenčio dvare su spirito varykla, plytine, malūnu ir lentpjūve. Šis pažangiais metodais valdomas dvaras tarpukariu klestėjo ir buvo vienas pirmaujančių Lietuvos dvarų. Apskritai J. Smilgevičiaus bendrovių veikla – itin įvairi. Fabrikas „Nemunas“ gamino žemės ūkio mašinas, centrinio šildymo katilus, radiatorius, vamzdžius, „Neris“ gamino techniką šildymui ir kanalizacijai, „Dubysa“ prekiavo motociklais, dviračiais, radijo ir elektros prekėmis, „Miškas“ užsiėmė medienos apdirbimu³.

J. Smilgevičius mirė 1942 m. rugsėjo 27 d. Kaune. Palaidotas Užvenčio dvaro koplyčios rūsyje. 1998 m. J. Smilgevičiaus palaikai buvo perlaidoti Užvenčio kapinėse.

Signataro knyginis palikimas – įdomūs vadovėliai ūkininkams

Draudžiamos lietuviškos spaudos bendradarbis J. Smilgevičius rašė į „Varpą“, „Vienybę lietuvninkų“ bei „Vilniaus žinias“ bei pasirašė slapyvardžiais „Berlyniškis“, „I. S.“, „J. V.“, „Jūsų sūnus“, „Kadaginiškis“, „Kadaginiškis Jonas“. Knygas J. Smilgevičius rašyti pradėjo dar studijuodamas bei dirbdamas Varšuvoje. 1895 m. Tilžėje jis išleido savo pirmąją knygą – „Pienininkystė Lietuvos ūkininkams“ – teorinio pobūdžio vadovėlį. Studijuodamas Karaliaučiaus universitete Jonas Smilgevičius veikale rėmėsi mokslininkų, dirbusių Karaliaučiaus, Berlyno ir Lepcigo universitetuose, darbais. Jų žinias J. Smilgevičius perteikė šiame Berlyniškio slapyvardžiu pasirašytame leidinyje. Darbo tikslas buvo pienininkystės Lietuvoje populiarinimas bei esminių šios srities žinių skleidimas ūkininkams. Veikale autorius ne tik rašo apie pieno produktus, jų naudą bei pieno produktų gamybos procesą, bet ir pateikia užsienyje plėtojamos pienininkystės statistinių duomenų, pavyzdžiui, kiek išvežama sūrio, sviesto, aptariamos pieno produktų kainos. Be to, leidinio autorius sako, kad didesni Lietuvos ūkiai gali būti nepriklausomi – turėtų savarankiškai (be tarpininkų) parduoti savo ūkiuose pagamintą pieno produkciją. J. Smilgevičius taip pat kvietė ir skatino juos plėsti gamybą bei vienytis į kooperatyvus. Tekste nuolat jaučiame autoriaus verslumą.

Vadovaudamas Nobelio prekybos įmonių filialui Varšuvoje, Jonas Smilgevičius parašė dar dvi žemės ūkio populiarinimo knygas. Šie darbai – J. Smilgevičiaus ūkinės, ekonominės veiklos atspindys. Nobelio bendrovės Varšuvos skyrius prekiavo įvairiais pienininkystei skirtais prietaisais, parduodavo ir taisė „Alfa Laval“ separatorius. Taigi tiek 1905 m. išleistas „Trumpas vadovėlis sviestininkystės“, tiek 1909 m. bendrovės „Alfa-Nobel“ Varšuvos skyriaus išleistas „Trumpas pienininkystės vadovėlis“ iš dalies buvo reklaminiai „Ludvig Nobel“ bendrovės Varšuvos skyriaus leidiniai. J. Smilgevičius „Trumpame vadovėlyje sviestininkystės“ pirmiausia klausė: „Kas to nežino, kad sviestą muša iš grietinės?“. Atsakydamas į klausimą, jis pabrėžė, kad seniau pieną raugindavo puoduose ir grietinę nugriebdavo nuo pieno. Anot J. Smilgevičiaus, reikia pirmiausia grietinę atskirti nuo pieno. Tik tada iš tos grietinės galima mušti sviestą.

Vėliau knygoje J. Smilgevičius pristatė ir reklamavo tuometinę pieno perdirbimo įrangą: separatorius „Alfa Laval“, rankinius sviesto muštuvus „Alfa“. Jis argumentavo, kad primityvus grietinės nugriebimas – jau praeityje, nes yra separatoriai „Alfa Laval“. Leidinyje šalia įmonės reklamos J. Smilgevičius pateikė ir daug Lietuvos ūkininkams naudingų patarimų.

J. Smilgevičiaus knygų priklausomybės ženklai

Tilžėje išleistas leidinys „Pienininkystė: Lietuvos ūkininkams“ (1895) yra Kauno apskrities viešosios bibliotekos nuosavybė, tačiau seniau priklausė E. Jagomasto knygynui Tilžėje. Knygą „Trumpas vadovėlis sviestininkystės“ (1905) įsigijo žymus Lietuvos kooperatinio judėjimo organizatorius Petras Šalčius. Veikalą jis autografu skyrė savo broliui Jonui Šalčiui, tačiau leidinys vis dėlto liko ekonomisto asmeninėje bibliotekoje. Šias knygas galima rasti P. Šalčiaus fonde.

Literatūra

111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų : enciklopedinis žinynas / Algirdas Banevičius. - Vilnius, 1991.
1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarai / [sudarė Neringa Dranginienė]. - Kaunas, 1998.
Lietuvių enciklopedija. [T.] 28 - Boston, 1963. - P. 182.
Lietuvos bankininkai : gyvenimų ir darbų pėdsakai, 1918-1940 / Vladas Terleckas. - Vilnius, 2001. - P. 320-323.
Pieninkystė Lietuvos ukininkams / parašė Berlyniškis [Jonas Smilgevičius]. - Tilžė, 1895.
Signataras J. Smilgevičius – taręs politikai „ne“, Lietuvą mylėjo ūkiškai: https://www.15min.lt/media/timeline/signataras-smilgevicius [žiūrėta 2018-11-09].
Trumpas pienininkystės vadovėlis / parašė J. Smilgevičia. - Varšuva, 1909.
Trumpas vadovėlis sviestininkystės / parašė J. Smilgevičia. - Varšuva, 1905.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. [T.] 12. - Vilnius, 2012.

Visuomenės veikėjas, agronomas, pirmasis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją išrinktas Lietuvos valstybės Prezidentas Aleksandras Stulginskis (1885 02 26–1969 09 22) buvo kilęs iš neturtingos šeimos. Jo tėvas – kumetis (samdomasis dvaro darbininkas) Napoleonas Valiuška – įsisavino mirusio bajoro Domininko Stulginskio vardą, pavardę ir kilmę. Įsisavinta bajorystė turtų neatnešė, tačiau būsimasis Prezidentas įgijo Stulginskio pavardę ir bajorišką kilmę, apie kurią niekada neskelbė (priešingai, visada pabrėždavo kilęs iš kumečių šeimos). Jauniausias gausioje Domininko ir Marijos Stulginskių šeimoje, Aleksandras turėjo vyresniųjų brolių paramą, todėl baigė žemaičių kunigų seminariją Kaune bei tęsė teologijos ir filosofijos studijas Insbruko universitete Austrijoje. Tačiau įšventinimo į kunigus atsisakė – pasirinko pasaulietinį kelią bei studijas Insbruke pakeitė į Halės Agronomijos institutą Vokietijoje, kurį baigė 1913 m.

Nuo agronomo – iki politiko, signataro ir Lietuvos Respublikos Prezidento

Trumpai dirbęs Trakų apskrities agronomu Alytuje, vėliau A. Stulginskis pasirinko švietėjišką, pedagoginę bei su savo profesija susijusią politinę veiklą Vilniuje. 1915 m. Vilniuje įsteigė Pedagoginius kursus pradžios mokyklų mokytojams rengti, tarsi prisimindamas dar prieš agronomijos studijas įgytą mokytojo darbo Kauno berniukų gimnazijoje patirtį. A. Stulginskis vadovavo šiems kursams 1915–1919 m., taip pat pirmininkavo ir jo iniciatyva įsteigtai švietimo draugijai „Rytas“ bei įsitraukė į Komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą, buvo priimtas į jo valdybą. Šio komiteto veikloje visuomenės veikėjas dalyvavo labai praktiškai: užsiėmė Komiteto įsigytu dešimties hektarų daržų ūkiu, skirtu paramai prieglaudoms, mokykloms bei nepasiturintiems.

Politinės veiklos patirtį A. Stulginskis įgijo 1917 m. įsteigus Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Jis buvo vienas šios partijos steigėjų bei jos vadovas 1918–1919 m. 1917 m. rugsėjo mėn. politikas buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu bei pasirašė garsųjį 1918 m. Vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą. Pirmoje krikščionių demokratų partijos konferencijoje, vykusioje 1918 m. Vilniuje, A. Stulginskis buvo paliekantis partiją dėl išsiskyrusių nuomonių žemės reformos klausimu. Tačiau buvo rastas kompromisas – sudaryti partiją su dviem programomis. Be to, A. Stulginskis tapo Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovu ir jau su šia politine jėga nuėjo į Steigiamojo Seimo rinkimus.

Valstybės kūrimosi laikotarpiu politikas ėjo vadovaujamas pareigas Vyriausybėje ir Seime: M. Sleževičiaus antrajame ministrų kabinete buvo ministras be portfelio, P. Dovydaičio trečiajame kabinete – Ministro Pirmininko pavaduotojas ir vidaus reikalų ministras, M. Sleževičiaus ketvirtajame ministrų kabinete – žemės ūkio ir valstybės turtų ministras. 1919 m. kovo–balandžio mėn. (kritiniu Lietuvos valstybei laikotarpiu) buvo faktinis Vyriausybės vadovas. 1920–1922 m. – Steigiamojo Seimo atstovas, jo pirmininkas, einantis valstybės Prezidento pareigas, nes Steigiamojo Seimo priimtos laikinosios Konstitucijos devintas paragrafas numatė, kad Steigiamojo Seimo Pirmininkas eina valstybės Prezidento pareigas (jas A. Stulginskis pradėjo eiti nuo 1920 06 19). Politikas dalyvavo ir Pirmojo Seimo darbe. 1922 m. priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją, Seimo išrinktas pirmuoju konstituciniu Lietuvos prezidentu (iki tol A. Smetona, vėliau – A. Stulginskis ėjo Prezidento pareigas). Antrasis Seimas 1923 m. birželio 19 d. perrinko A. Stulginskį Prezidentu. A. Stulginskis juo buvo iki 1926 m. birželio 7 d., kai šias pareigas perdavė K. Griniui.

A. Stulginskio bendražygis Leonardas Simutis bei istorija besidomintis amžininkas medikas Domas Jasaitis rašė, kad A. Stulginskis buvo „kabinetinio sukirpimo prezidentas“, dažnai nerandantis laiko važinėti po Lietuvos provinciją, kur buvo kviečiamas tautinių švenčių, parodų atidarymo ir kitų iškilmių proga¹. Jis nesiekė populiarumo, bet jam esant Steigiamojo Seimo pirmininku ir prezidentu, pasak D. Jasaičio, buvo išleisti pagrindiniai Lietuvos įstatymai, sukurti tautinei kultūrai ugdyti židiniai ir nutiesti krašto ūkinio gyvenimo pagrindai.

A. Stulginskio bendražygis Mykolas Krupavičius savo atsiminimuose rašo: „Stulginskis buvo Prezidentas – lietuviškasai ūkininkas. Toks visai tikslus apibūdinimas pilnai nusako ir jo privatinį gyvenimą. Tas charakteris atsispindėjo ir jo oficialiniuose bei viešuose pasirodymuose.“ Šitas jo, kaip ūkininko, paprasto, bet ne prasto valstybės šeimininko bruožas ir nulėmė tai, kad jis nuolat buvo bendro darbo, net ir su politiniais oponentais, šalininkas. Bendro darbo principams nenusižengė ir būdamas Trečiojo Seimo Pirmininku 1926–1927 m. Kai bendras darbas pasidarė neįmanomas, politikas 1927 m. iš politinės arenos pasitraukė bei savo dėmesį ir jėgas skyrė veiklai, kuri jam teikė daugiausiai džiaugsmo: ūkininkavo savo ūkyje Jokūbavo dvare (Kretingos apskrityje).

Agronomo, signataro leidiniai – svarbus indėlis į Lietuvos žemės ūkį

Aleksandras Stulginskis taip pat dirbo įvairių periodinių leidinių redaktoriumi: 1914–1915 m. redagavo žurnalo „Vienybė“ priedą „Viensėdis“, nuo 1917 m. – žurnalą „Tėvynės sargas“, o nuo 1918 m. – laikraštį „Ūkininkas“, bendradarbiavo kituose leidiniuose.

Kaip agronomas bei ūkininkų patarėjas A. Stulginskis reiškėsi ir savo išleistais darbais. Redaguodamas „Vienybės“ žurnalo priedą „Viensėdis“, skirtą tik žemės ūkio klausimams, A. Stulginskis pastebėjo populiarių leidinių ūkininkams trūkumą. Todėl sumanė leisti „Viensėdžio“ knygyną ir pats parengė pirmąjį (ir, deja, vienintelį) šios serijos darbą „Veršiukų auginimas“ (1915). Šioje pagal užsienio autorių literatūrą parengtoje knygoje autorius apibendrino ir savo darbo patirtį.

 Leidinio įžangoje A. Stulginskis rašo, kad dirbdamas Trakų apskrities agronomu daug važinėjo po ūkius, pastebėjo per mažą ūkininkų skiriamą dėmesį savo auginamų gyvulių veislei. Jis mini faktą, kad 1913 m. veršelių parodoje Butrimonyse iš gausybės veršelių tik keli buvo verti premijos. Šis įvykis ir paskatino jį (tada labiau agronomą mokslininką nei praktiką) parengti knygą „Veršiukų auginimas“ (1915). Atrodytų, kad kaimo gyventojai geriau už jį išmano ūkio reikalus, tačiau daugumai akivaizdžiai trūko mokslinių žinių apie gyvulių ūkio efektyvumo didinimą. Knyga „Veršiukų auginimas“ (1915) – su karvių veislių pavyzdžiais bei kitomis iliustracijomis, be to, nestokoja ir praktinių patarimų, kaip veršelius girdyti, kokioje aplinkoje auginti, kaip elgtis sunegalavus gyvuliams.

A. Stulginskis taip pat sudarė ir leido „Ūkininkų kalendorių“ 1917, 1918, 1919, 1920 metams. Leidėjas „Ūkininkų kalendoriuje 1917 metams“ kreipėsi į skaitytojus ir pranešė, kad nelikus laikraščio ūkininkams, čia sumanė pateikti patarimų.  Iš leidinio turinio akivaizdu, kad „Ūkininkų kalendorių 1917 metams“ A. Stulginskis sudarė pats, įtraukdamas ir savo knygos „Veršiukų auginimas“ (1915) dalį. „Ūkininkų kalendoriuje 1919 metams“ paskelbta ir kitų autorių straipsnių. Vėlesnis „Ūkininkų kalendorius 1920 metams“ nedaug skyrėsi nuo ankstesniojo leidimo.

Kitas agronomo A. Stulginskio leidinys „Kaip pataisyti prastas pievas“ (1931) išleistas jau Nepriklausomoje Lietuvoje, jam ūkininkaujant Jokūbavo dvare. Šiame veikale A. Stulginskis rašė tik tai, ką pats išbandė ir moksliškai įrodė. Pievų pagerinimas, pasak autoriaus, labai aktualus dėl to, kad Lietuvos žemės ūkio pagrindinė kryptis yra gyvulininkystė, o jos efektyvumui daro įtaką pašarai. Autorius pateikia daug pievų priežiūros patarimų: nuo jų nusausinimo iki nušienavimo. Kai kurie pastebėjimai liudija A. Stulginskio asmeninę patirtį. Pavyzdžiui, apie pievų tręšimo mineralinėmis trąšomis bandymus A. Stulginskis rašo: „Pievų ir laukų bandymus daro Žemės Ūkio Rūmai ir agron. Biuras „Kali“ (Kaunas, Maironio gatvė 14) per savo agronomus.“
Senųjų ir retų spaudinių skyriuje galima rasti ir proginę „Respublikos Prezidento kalbą, pasakytą 1926 m. birželio mėn. 2 d., atidarant trečiąjį Seimą“ (1926). Šis leidinys – Prezidento A. Stulginskio ataskaita apie nuveiktus darbus užsienio politikos, kariuomenės, žemės ūkio, finansų, valstybės kontrolės, švietimo, susisiekimo, teisės, vidaus reikalų sistemos ir kitose srityse.

A. Stulginskio leidinių priklausomybės ženklai

Agronomo A. Stulginskio knyga „Veršiukų auginimas“ (1915) pateko į Maskvos imperatoriškąjį Rumiancevo muziejų. Ten ji galėjo būti nuvežta cenzūrai peržiūrėti, nes pats A. Stulginskis Maskvoje tada nesilankė. Signataro parašyta knyga „Kaip pataisyti prastas pievas“ (1931) priklausė kunigui Juozapui Ugintui. J. Ugintas, kaip ir A. Stulginskis, buvo ištremtas į Sibirą.

Literatūra
Aleksandras Stulginskis / Domas Jasaitis // Tėvynės sargas. - 1970, Nr. 1, p. 169.
Aleksandras Stulginskis / Domas Jasaitis // Tėvynės sargas. - 1970, Nr. 1, p. 165.
Aleksandras Stulginskis / Leonardas Simutis // Tėvynės sargas. - 1969, Nr. 1, p. 203.
Aleksandras Stulginskis / Petras Stravinskas // Tėvynės sargas. - 1985, Nr. 1, p. 6.
Aleksandras Stulginskis / Petras Stravinskas // Tėvynės sargas. - 1985, Nr. 1, p. 5.
Atsiminimai / Aleksandras Stulginskis. - Chicago, Ill., 1980. - P. 27.
Kaip pataisyti ir prižiūrėti pievas (2-oji laida) / parašė Aleksandras Stulginskis. - Kaunas, 1931.
Kaip pataisyti prastas pievas / parašė Aleksandras Stulginskis. - Kaunas, 1931. - P. 15.
Respublikos prezidento kalba, pasakyta 1926 m. birželio mėn. 2 d., atidarant trečiąjį Seimą / Aleksandras Stulginskis. - Kaunas, 1926.
Ryškieji veidai: Aleksandras Stulginskis mano atsiminimuose / M. Krupavičius // Tėvynės sargas. - 1974, Nr. 1, p. 72.
Veršiukų auginimas / parašė agronomas A. Stulginskis. - Vilnius, 1915.
Žodis į skaitytojus / [Aleksandras Stulginskis] // Ūkininkų kalendorius 1917 metams. - Vilnius, 1916, p. 28-29.

Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Bizauskas (1892–1941) buvo žymus tarpukario Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas, teisininkas, pedagogas, diplomatas. Gimė Kuldigos aps. Pavilosto k. (Latvijoje). Mokėsi Mintaujos (Latvija) gimnazijoje, Šveicarijoje, Vilniuje, 1913 m. baigė Kauno gimnaziją. 1913 m. pradėjo studijuoti Maskvos universiteto Teisės fakultete, tačiau Pirmasis pasaulinis karas nutraukė studijas.

K. Bizausko profesinė, visuomeninė bei politinė veikla

Kaip ir M. Biržiška, K. Bizauskas turėjo didelę pedagoginę, visuomeninę bei literatūros vadovėlių rengimo patirtį: dirbo mokytoju Panevėžio lietuvių gimnazijoje, dėstė lotynų bei lietuvių kalbas, buvo miesto valdybos narys. 1914 m. redagavo „Rygos balsą“. Nuo 1915 metų K. Bizauskas dirbo ir Lietuvių vadovėlių rengimo komisijoje su Mykolu Biržiška, Petru Klimu ir būsimuoju pirmuoju Lietuvos prezidentu Antanu Smetona. K. Bizausko iniciatyva Panevėžyje buvo įkurta ir muzikos mokykla. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. visuomenės veikėjas dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išimties tvarka (tada K. Bizauskui dar nesukako 25 metai) politikas buvo patvirtintas Lietuvos Tarybos nariu, išrinktas į Lietuvos Tarybą, nuo 1918 m. buvo jos generalinis sekretorius. 1918 m. vasario 16 d. su kitais signatarais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, buvo jauniausias signataras. 1919 m. K. Bizauskas buvo vienas iš Lietuvos ūkio banko steigėjų. 1919 –1920 m. diplomatas dalyvavo pasitarimuose su Anglija ir Tarybų Rusija. 1920 m. buvo Steigiamojo Seimo narys. Šeštajame Kazio Griniaus Ministrų kabinete ėjo švietimo ministro pareigas. 1922 m. buvo paskirtas Lietuvos atstovu Vatikane, 1923 m. – JAV, 1927 m. – Latvijoje, 1928 m. – Dž. Britanijoje, 1930 m. – Olandijoje. Nuo 1931 m. K. Bizauskas dirbo užsienio reikalų ministerijoje įgaliotuoju ministru, teisių ir administracijos departamento direktoriumi. Dvidešimtajame Jono Černiaus Ministrų kabinete buvo Ministro pirmininko pavaduotojas, įgaliotasis ministras Vilniuje. P. Zundė išskiria esminį Kazio Bizausko likimą nulėmusį asmenybės bruožą – ryšį su tauta, kuris buvo nepertraukiamas net kritiškais Lietuvai momentais. Savo principams ištikimas K. Bizauskas nepasitraukė į Vakarus sovietams okupavus Lietuvą, nors jautė, kas jam gresia. 1940 m. liepos mėn. NKVD buvo suimtas ir, vežant iš Kauno kalėjimo į Rusiją, pakeliui sušaudytas.

Kazio Bizausko atminimas įamžintas name Vydūno al. 2, kur jis gyveno 1933 – 1940 m. Ant namo 1993 04 30 pakabinta memorialinė lenta su bareljefu, o 1996 12 14 Adelės ir Pauliaus Galaunių name muziejuje (įsikūrusiame šiame pastate) atidarytas K. Bizausko memorialinis kambarys.

KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje – ne tik reikšmingos K. Bizausko parašytos knygos, bet ir signataro išversti darbai

K. Bizauskas bendradarbiavo periodinėje spaudoje: „Draugijoje“, „Ateityje“, „Šaltinyje“, „Viltyje“, „Vienybėje“. Žymus visuomenės veikėjas buvo ne tik rašytojas, bet ir vertėjas – į lietuvių kalbą vertė grožinę literatūrą iš lenkų ir kitų kalbų, parašė originalių darbų. Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra keturių K. Bizausko parašytų literatūros mokslo vadovėlių leidimai: „Raštijos bei literatūros teorija“ (1 d., 1918 m. ir 1920 m. leidimai) bei „Literatūros teorija“ (1922 m. ir 1923 m. leidimai).

Itin reikšmingas K. Bizausko literatūros vadovėlis „Raštijos bei literatūros teorija“ (1918, 1920), nes iki tol nebuvo išleistas nei vienas vidurinėms mokykloms skirtas literatūros vadovėlis lietuvių kalba, o medžiaga kitomis kalbomis norint dėstyti lietuvių kalbą mokyklose netiko. Pirmojo 1918 m. „Raštijos bei literatūros teorijos“ leidimo prakalboje autorius nurodė, kad pradėjo rašyti šį veikalą suprasdamas poreikį lietuviško vadovėlio, paremto savo tautinės raštijos pavyzdžiais. Akivaizdu, kad savo darbe autorius kalbos stiliaus pavyzdžius dažniausiai iliustravo poeto Maironio, rašytojo ir filosofo Vydūno, istoriko S. Daukanto, poeto L. Giros, rašytojų V. Krėvės, K. Donelaičio, A. Jakšto kūrinių ištraukomis bei lietuvių liaudies dainų žodžiais. Knygoje K. Bizauskas moko, kaip sudaryti kuriamo teksto planą, kaip taisyklingai komponuoti tekstą, suformuluoti jo temą, išreikšti pagrindinę mintį, akcentuoja nuoseklumo svarbą rašant tekstus. „Raštijos ir literatūros teorijoje“ (1918) K. Bizauskas išskyrė būtinąsias kalbos stiliaus ypatybes, kurias privalo turėti rašytojo stilius – taisyklingumą, aiškumą, griežtumą ir grynumą, vaizdingumą. Kalbėdamas apie retorines figūras, K. Bizauskas jas sieja su stiliaus „graudingumu“, kuriuo turi būti perteikiama poetinio teksto „jausmų gilybė.“

Kalbėdamas apie literatūros teorijos svarbą „Literatūros teorijoje“ (1923) K. Bizauskas rašo: „Nuo gramatikos yra skirtinas mokslas, vadinamas literatūros teorija, kuris mums aiškina, kaip rašyti veikalai, išrodo veikalų sudėtį, jų ypatybes ir sandarą. Ir to mokslo mes tegalėsime kiek reikiant įgyti, jei jau turėsime tą pagrindą, kurį mums duoda gramatika. Iš to, kas pasakyta, aišku, kad tarp gramatikos ir literatūros teorijos mokslų yra artimas ir didelis ryšys: gramatika duoda mums tą pamatą, kurio pasigaudami galime imtis veikalų rašymo ir nagrinėjimo.“

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra K. Bizausko išverstas ir pasirašytas B. Kasaičio slapyvardžiu J. Špilmano veikalas „Išpažinties paslaptis“, išleistas 1920 m. Šv. Kazimiero draugijos. Prakalboje knygos vertėjas K. Bizauskas pažymėjo, kad apysakos vertimui naudojosi keturioliktuoju originalo leidimu ir populiariau perteikė kūrinio kalbą. Skyriuje yra ir kiti K. Bizausko vertimai: J. Špilmano apysakos „Paslapties auka“ bei lenkų rašytojo W. Syrokomle veikalo „Nemunas nuo versmių iki žiočių“. Pastarojo leidinio prakalboje K. Bizauskas prisipažino didelę dalį vertimo turėjęs dar 1922 m., bet ryžosi jį baigti ir pateikti spaudai tik 1933 m. paskatintas profesoriaus ir Nepriklausomybės Akto signataro Prano Dovydaičio. Veikalas turėjo būti išleistas Lietuvos vandenų tyrinėtojo S. Kolupailos sukaktuvių proga. Be to, knygoje K. Bizauskas 1932.V.4 sako, kad  kartu su S. Kolupaila prieš trisdešimt metų mokėsi Mintaujos gimnazijoje. Deja, Senųjų ir retų spaudinių skyriuje neturime numeruotų šio leidinio egzempliorių, skirtų vertėjui ir XXVII knygos mėgėjų draugijos nariams bei bibliotekai.

Išskirtinės KAVB turimų K. Bizausko knygų egzempliorių savybės

1918 m. „Raštijos bei literatūros teorijos“ leidimo vienas egzempliorius priklausė tarnautojo Juozo Šarkos (1912–2001) asmeninei bibliotekai, o jam mirus giminių padovanotas Kauno apskrities viešajai bibliotekai. Šio veikalo 1920 m. antrojo leidimo vienas egzempliorius priklausė Kauno kunigų seminarijos bibliotekai, kitą egzempliorių turėjo Maironio literatūros muziejus ir dar vieną egzempliorių turėjo Marijampolės marijonų kongregacijos biblioteka. Trečiojo knygos 1922 m. leidimo vienas egzempliorius priklausė žurnalisto, pedagogo, istoriko, lituanisto Adolfo Nezabitausko (1901–1968) asmeninei bibliotekai. Dar vienas egzempliorius buvo Marijampolės marijonų gimnazijos bibliotekos nuosavybė – šia knyga tada naudojosi moksleiviai A. Vasiliauskas bei būsimas ekonomistas, partizanas Jurgis Vasiliauskas (1912–1949), kurie Marijampolėje baigė Marijonų gimnaziją.

Literatūra
111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų : enciklopedinis žinynas / Algirdas Banevičius. - Kaunas, 1991.
1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarai : [citatos iš spaudos / sudarė Neringa Dranginienė]. - Kaunas, 1998.
Išpažinties paslaptis / vokiškai parašė Juozapas Špilmann'as iš J. Dr. ; lietuvių kalbon, autoriaus įpêdiniams leidus, vertê B. Kasaitis [K. Bizauskas]. - Kaunas, 1920.
K. Bizausko Raštijos bei literatūros teorija: [Rec.] / Pr. D. [ Pranas Dovydaitis]. Rec. kn. : Raštija bei literatūros teorija / K. Bizauskas. Kaunas, 1918. // Lietuvos mokykla, 1919-1920, Kn. 2, p. 335-338.
Kazys Bizauskas: brandos metai / Pranas Zundė // Aidai. - 1990, Nr. 4, p. 294-302; 1991, Nr. 1, p. 43-44.
Kazys Bizauskas: brandos metai / Pranas Zundė // Aidai. - 1990, Nr. 4, p. 290.
Literatūros teorija : vadovėlis augštesniosioms mokykloms / K. Bizauskas. - 4-asis leid.. - Kaunas, 1923.
Literatūros teorija: vadovėlis augštesniosioms mokykloms / K. Bizauskas - 3-asis leid.. - Kaunas; Berlynas, 1922.
Nemunas nuo versmių iki žiočių / Vl. Syrokomlė ; išvertė K. Bizauskas. - Kaunas, 1933.
Paslapties auka / Juozapas Spillmannas, S.J. ; i lietuvių kalbą, autoriaus įpėdiniams leidus, išvertė B. Kasaitis [K. Bizauskas]. - 2-asis leid.. - Kaunas, 1937.
Raštijos bei literatūros teorija / K. Bizauskas. - Kaunas, 1918.
Raštijos bei literatūros teorija / K. Bizauskas. - 2-a laida. - Kaunas, 1920.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazys Bizauskas. Panevėžio kraštas virtualiai: portalas krašto istorijai ir kultūrai pažinti:
https://paneveziokrastas.pavb.lt/istorijos-puslapiai/lietuvos-nepriklausomybes-akto-signataras-kazys-bizauskas/ [žiūrėta 2018-10-12].
Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas. Elektroninis žinynas:
http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=BIZAUSKAS%20KAZYS [žiūrėta 2018-10-12].

1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, kunigas, politikas, visuomenės ir spaudos veikėjas Justinas Staugaitis (1866–1943) buvo įšventintas kunigu 1890 m. bei paskirtas vikaru į Alytų, bet netrukus perkeltas į Sniadovą (Lomžos gub.), Balbieriškį ir vėliau – vikaru, kapelionu Lenkijoje, Varšuvos arkivyskupijoje. 1905 m. grįžo į Lietuvą, buvo kunigu Lekėčių parapijoje (Šakių apskr.), Pakuonyje, nuo 1916 m. – Aukštojoje Panemunėje, kur ėjo ir Garliavos dekano pareigas. 1922 m. J. Staugaitis buvo Seinų kapitulos kanauninkas, 1926–1943 m. Telšių vyskupas, Telšių kunigų seminarijos įkūrėjas 1927 m., jos rūmų statybos organizatorius. Telšių kunigų seminarijos rūmuose visuomenės veikėjas įrengė biblioteką, fizikos kabinetą, aprūpino seminariją įvairiomis mokslo priemonėmis. Už nuopelnus švietimo, teologinės apologetikos srityje VDU J. Staugaičiui suteiktas teologijos daktaro laipsnis.

J. Staugaitis – nuo kunigystės nenutolęs signataras ir publicistas

Nuo kunigavimo pradžios J. Staugaitis aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje, buvo „Žiburio“ ir „Žagrės“ draugijų Marijampolėje steigėjas 1906 m., nuo 1911 m. – Lietuvių mokslo draugijos narys. 1917 m. Vilniaus konferencijoje išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, nuo 1918 m. sausio buvo Lietuvos Tarybos vicepirmininkas, vienas krikščionių demokratų partijos vadovų, Steigiamojo Seimo atstovas ir vicepirmininkas, Pirmojo Seimo ir Antrojo Seimo pirmininkas, vicepirmininkas. Eidamas politines pareigas J. Staugaitis liko ir Aukštosios Panemunės parapijos klebonu, niekada nenutolo nuo bažnytinių pareigų, buvo vienas iš asmenybių, kurios paliko pėdsakų įvairiose gyvenimo srityse ir liko ištikimi savo vieninteliam pašaukimui.

J. Staugaitis rašyti straipsnius spaudai pradėjo dar būdamas klieriku. Rašė į Tilžėje leistus „Šviesą“, „Ūkininką“, bendradarbiavo su „Tėvynės sargu“, buvo žurnalo „Vadovas“ redaktorius 1909–1912 m., leido šio žurnalo priedą „Pirmeivių žiedai“. Leidinyje „Vadovas“ ir jo skyriuje „Pirmeivių žiedai“ vyravo paties J. Staugaičio straipsniai. Meškaus, Panenupio, Zanavyko ir kitais slapyvardžiais pasirašyti straipsniai buvo skelbiami ir periodiniuose leidiniuose „Bažnytinė apžvalga“, „Spindulys“, „Šaltinis“, „Tiesos kelias“, „Vadovas“ „Vilniaus žinios“, „Viltis“. J. Staugaičio publicistiniai straipsniai buvo populiarūs tarp inteligentijos atstovų. Visuomenės veikėjas rašė visuomeniniais, tikėjimo, teologinės apologetikos ir kitokiais klausimais, ypač mėgo polemizuoti su bažnyčios priešininkais.

S. Yla knygoje „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ (1973) J. Staugaitį (Meškų) charakterizuoja kaip vieną akyliųjų mūsų visuomeninės raidos stebėtojų. Iš J. Staugaičio parašytų darbų matyti, kad kuriantis Lietuvos valstybei Bažnyčios ir valstybės santykių klausimas buvo keblus. J. Staugaitis ne tik rašė straipsnius spaudai bažnytine tematika, bet ir dalyvavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo komisijos darbe.

Įspūdingas signataro knyginis palikimas – apologetikos ir publicistikos darbai

Pagrindinės J. Staugaičio interesų sritys – Bažnyčios reikšmė valstybės gyvenime, katalikiškosios vertybės ir idealai. Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra dvidešimt trys signataro J. Staugaičio knygos, įskaitant ir pakartotinai išleistą „Bažnyčios istoriją“ bei tris apysakos „Tiesiu keliu“ tomus bei kaip atspaudus išleistus signataro straipsnius „Vadovo“ priede „Pirmeivių žiedai“.

Meškaus slapyvardžiu išleistos J. Staugaičio knygos „Katalikų tikėjimas ir jo priešai“ (1908) pradžioje Justinas Staugaitis rašo, kad leidinyje autorius norėjo surinkti periodiniuose leidiniuose spausdintuose straipsniuose išblaškytas mintis. Knyga „Ar-gi kalta čia Bažnyčia!“ (1910) taip pat perspausdinta iš J. Staugaičio redaguoto žurnalo „Vadovas“. Atspaudas iš žurnalo „Vadovas“ yra ir J. Staugaičio knyga „Darbininkų klausimas“, išleista 1912 m. Seinuose. Šis propagandinio turinio darbas nukreiptas prieš kairiųjų diegiamas teorijas buvo pirmoji knyga, kurią J. Staugaitis pasirašė savo pavarde. Kelias tikėjimo dalykų knygas – atspaudus J. Staugaitis iš „Tiesos kelio“ (1925, 1928, 1930 m.) išleido jo vadovaujama organizacija „Katalikų veikimo centras“.   

Veikalo „Bažnyčios istorija“ pirmas leidimas išleistas kaip žurnalo „Šaltinis“ priedas. Knyga buvo išleista 1911 m. Seinuose, o jos antrą 1922 m. pataisytą ir papildytą leidimą J. Staugaitis pasirašė būdamas ir Seinų katedros kanauninku. Abiejų leidimų įžangoje autorius rašo, kad „Bažnyčios istorija – tai lyg kad kokis siūlas, kuris tęsiasi per metus ir amžius. Visi tos istorijos atsitikimai yra tarp savęs susirišę, vienas iš kito išteka. Todėl malonus skaitytojas tik tuomet supras atskiras istorijos dalis, jei skaitys ją visą nuo pradžios“. Knygoje „Viešosios lietuvio kataliko priedermės“ (1912) J. Staugaitis stengėsi populiariai išdėstyti tikėjimo dalykus, bažnyčios ir politikos, draugijų, bažnyčios ir mokyklos santykį. 1920 m. išleistoje knygelėje „Bažnyčia ir valstybė“ didelis dėmesys skiriamas Romos Katalikų Bažnyčios istorijai, Biblijos interpretacijoms. Knygoje autorius daro išvadą, kad „aišku, jog natūraliai ir idealiai Bažnyčios su valstybe santykiai bus ne tuomet, kada juodvi viena nuo kitos atsiskirs ir viena kitos žinot nenorės, tik tuomet, kada viena su kita bendrai ir sutariamai veiks žmonijos gerovei.“

Nuo 1927 m. kaip Telšių vyskupas J. Staugaitis išleido savo paskaitų, ganytojiškų laiškų, pamokslų. Knygų autorius puikiai valdė plunksną, buvo geras kalbų rašytojas ir publicistas, kuris knygoje „Ganytojiškieji raštai tikintiesiems“ (1940) pats apie spaudą vaizdingai rašo, kad šiandien gyvenimas teka lyg kokia srauni upė ir tekėdamas jis atneša mums įvairių įvairiausių klausimų, kuriuos gvildena spauda, o spausdintas žodis eina į pasaulį ne tik knygų, bet ir laikraščių pavidalu. Dar vienas J. Staugaičio ganytojiškas laiškas išleistas 1941 m. jau po šio rinkinio pasirodymo.

Kelios J. Staugaičio knygos išleistos kaip signataro visuomeninės veiklos atspindys. 1919 m. išleista knyga „Lietuvos Valstybės Tarybos darbai“ – redakcinės komisijos redaguota ir išleista J. Staugaičio kalba, pasakyta 1919 m. sausio 16 d. II Lietuvos konferencijoje Kaune. J. Staugaitis, kaip Valstybės Tarybos vicepirmininkas gyvai sakydamas šią kalbą, ją buvo šiek tiek patrumpinęs. Tai buvo Valstybės Tarybos ataskaita apie savo atliktus darbus, J. Staugaičio perskaityta konferencijoje. Knygos „Lietuvos Valstybės Tarybos darbai“ (1919) redakcinė komisija džiaugėsi, kad skelbiama visa nesutrumpinta J. Staugaičio kalba, kokia buvo iš anksto surašyta Lietuvos konferencijai – tai pirmas žingsnis nušviečiant reikšmingus Valstybės Tarybos darbus, įskaitant ir Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą. 1922 m. Šv. Kazimiero draugijos išleistos knygos „Mūsų visuomenė ir naujieji katalikų uždaviniai“ bei 1923 m. „Mūsų politinės partijos ir ko jos nori“; pastarojoje knygoje rinkimų požiūriu apžvelgiama politinių partijų veikla. J. Staugaičio parašytų knygų pavadinimai aiškiai atspindi jo ne tik kaip kunigo, visuomenės veikėjo, bet ir kaip rašytojo mokslinius interesus.

Apysaka „Tiesiu keliu“ ir polemika su „Altorių šešėly“ autoriumi V. Mykolaičiu-Putinu

Viena įdomiausių J. Staugaičio knygų yra J. Gintauto slapyvardžiu 1934–1935 m.  išleista trijų tomų apysaka „Tiesiu keliu“ – atsakas į V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Apysakoje autorius priešpriešina V. Mykolaičio-Putino romano herojui – kunigystės atsisakiusiam Liudui Vasariui griežtą, visuomenišką, savo profesijai ypatingą pašaukimą turintį kunigą Saulių, „kuriam buvo žinomi įvairūs žmonių visuomenės laipsniai ir jų nelygybė. Jis žinojo, kad vieni yra darbštūs, taupūs, kiti tinginiai, išlaidūs; vieni gavę mokslą, kiti bemoksliai, vieni sveiki, stiprūs, kiti ligūsti. Grafas, kaipo šeimininkas, galėtų savo samdininkams duoti žmoniškesnes gyvenimo sąlygas. Jei jis turi iš ko išlaikyti gražų parką, tai kodėl jis negalėtų bent kiek aptvarkyti kumetyno? Jei jis to nedaro, tai kodėl? Todėl, kad grafas nevertina žmogaus, nesupranta, kas tai yra artimo meilė. O nesupranta todėl, kad yra nutolęs nuo krikščionybės.“ Nuvažiavęs į dvarą pas ligonį kunigas Saulius pirmą kartą susidūrė su dvaro gyvenimu ir pamatė, kaip nežmoniškai tenka gyventi žmonėms. Anot P. Būčio, knygoje „Tiesiu keliu“ kunigo Sauliaus širdis pajuto reikalą pagerinti jų būvį, jo taktas tai įvykdė, neužgaudamas ir neįžeisdamas kitų žmonių. Šio kunigo pavyzdys iš dalies buvo pats J. Staugaitis.

Knyga „Tiesiu keliu“ sulaukė nemažo literatūros kritikų dėmesio. Neišvengiamai buvo lyginami du panašios tematikos, tačiau priešingi V. Mykolaičio-Putino ir J. Staugaičio kūriniai. Pasinaudodamas šiais vertinimais vyskupas Petras Pranas Būčys straipsnyje „Tiesos kelio“ žurnale bei 1936 m. išleistame šio straipsnio atspaude „Kunigai Gintauto ir Putino romanuose“ palygino V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ herojaus Liudo Vasario ir J. Staugaičio apysakos „Tiesiu keliu“ kunigo Sauliaus charakterius. Nesunku nuspėti, kad jo išvadose palankiau vertinamas kunigas Saulius pažymint, kad tokių kunigų yra dauguma, o Liudo Vasario kunigystės atsisakymas buvo tik nemaloni išimtis iš taisyklių. P. Būčys apie J. Staugaičio apysakos herojų Saulių rašo: „Žmonės, kurių pareiga yra auklėti dabartinę Lietuvos jaunuomenę, būsimąją Tėvynės reikalų aprūpintoją, turėtų jai rodyti Saulių ir raginti ją sekti jo pėdomis, nebūtinai į seminariją, be į visas įvairiausias gyvenimo sritis. Gintauto apysaka sklandžiai parašyta, švelnus jos stilius ir graži kalba.“⁹ Nors J. Staugaičio apysaka buvo vertinama ne tiek meniniu, kiek ideologiniu požiūriu, vis dėlto galima drąsiai teigti, kad iškilusis dvasininkas apysaka „Tiesiu keliu“ sėkmingai papildė Lietuvos rašytojų gretas.

Skyriuje saugomose signataro knygose – įdomūs nuosavybės ženklai

Kelios Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje saugomų J. Staugaičio parašytų knygų anksčiau priklausė įvairių įstaigų, organizacijų ar privačių asmenų bibliotekoms. Knygos „Katalikų tikėjimas ir jo priešai“ vienas egzempliorius priklausė Katalikų veikimo centro Utenos skyriui bei L.K.J.S. „Pavasaris“ Utenos kuopai, o kitas – Marijonų kongregacijos Kauno namams. Penkios J. Staugaičio knygos priklausė Marijonų kongregacijos bibliotekai Marijampolėje, viena knyga – Kunigų Marijonų klasinei gimnazijai Marijampolėje.Knygos „Ar-gi kalta čia Bažnyčia!“ vienas egzempliorius priklausė Šv. Kazimiero lietuvių draugijos jaunimui auklėti skyriaus Ratnyčioje bibliotekai. Knygos „Mūsų visuomenė ir naujieji katalikų uždaviniai“ vienas egzempliorius yra P. Šalčiaus asmeninėje bibliotekoje KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje. „Bažnyčios istorijos“ (1911) vieną egzempliorių turėjo kunigas Vytautas Gurevičius, kitas 1922 m. išleistos „Bažnyčios istorijos“ vienas egzempliorius buvo įkalinimo įstaigose – Vilniaus sunkiųjų darbų kalėjimo knygyne bei Alytaus apskrities arešto namuose.

Vieną J. Staugaičio knygą „Mūsų politinės partijos ir ko jos nori“ turėjo garsus kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Knygos „Lietuvos Valstybės Tarybos darbai“ vieną egzempliorių turėjo LKJS „Pavasario“ organizacijos Kurklių kuopa. J. Staugaičio atspaudas „Ar tiesos ieškojimas ar neteisingas užsipuolimas?“ iš „Tiesos kelio“ žurnalo buvo patekęs į Kauno metropolijos kunigų seminarijos biblioteką. Knygelė „Viešosios lietuvio kataliko priedermės“ buvo saugoma net už Lietuvos ribų – Maskvos viešajame Rumiancevo muziejuje. J. Staugaičio apysakos „Tiesiu keliu“ pirmo ir antro tomo du egzemplioriai priklausė Olgos Sabaitės-Lišauskienės ir mokytojo, ekonomisto Vlado Lišausko  asmeninei bibliotekai, dar vienas šios knygos pirmo tomo vienas egzempliorius – rašytojo, žurnalisto Jono Kauneckio asmeninei bibliotekai (knygoje yra jo parašas). Dabar Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra ir viena paties J. Staugaičio asmeninės bibliotekos knyga, kuri po jo mirties kaip palikimas buvo atitekusi Telšių kunigų seminarijai – 1936 m. išleisti Marko Biberio „Šių dienų palyginimai“.

Literatūra
Ar tiesos ieškojimas ar neteisingas užsipuolimas? : (tikyba ir politika) / Panenupis [Justinas Staugaitis]. - Kaunas, 1925.
Ar-gi kalta čia Bažnyčia! : kelių istorijos išaiškinimas / parašė Meškus [Justinas Staugaitis]. - Seinai, 1910.
Bažnyčia ir valstybė / parašė Meškus [Justinas Staugaitis]. - Kaunas, 1920.
Bažnyčios istorija / kun. Justinas Staugaitis. - 2-asis leid. (peržiūrėtas ir paplatintas). - Kaunas, 1922.
Bažnyčios istorija / parašė Justinas Staugaitis. - Seinai, 1911.
Justinas Staugaitis : vyskupas, politikas, tautos dvasios ir valstybės puoselėtojas / Stasys Vaitekūnas. - Vilnius, 2011.
Katalikų tikėjimas ir jo priešai / parašė Meškus [Justinas Staugaitis]. - Seinai, 1908.
Kunigai Gintauto ir Putino romanuose / vyskupas Petras Pr. Būčys. - Kaunas, 1936.
Lietuvių enciklopedija. [T.] 28. - Boston, 1963. - P. 475-476.
Lietuvos Valstybės Tarybos darbai / [J. Staugaitis]. - Kaunas, 1919.
Mūsų politinės partijos ir ko jos nori / parašė Meškus [Justinas Staugaitis]. - [Kaunas], 1923.
Mūsų visuomenė ir naujieji katalikų uždaviniai / parašė Meškus [Justinas Staugaitis]. - Kaunas, 1922.
Tiesiu keliu : apysaka iš mūsų atgimimo laikų / J. Gintautas [Justinas Staugaitis]. - Kaunas : [Šv. Kazimiero d-ja], 1934-1935. - 3 t.
Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje : nuo Mažvydo ligi Skvirecko / Stasys Yla. - Chicago, 1973.
Viešosios lietuvio kataliko priedermės / parašė Meškus [Justinas Staugaitis]. - Seinai, 1912.

Pranas Dovydaitis – teisininkas, žurnalų redaktorius, profesorius, filosofijos mokslų daktaras, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, politikas, visuomenės veikėjas. Gimė valstiečių šeimoje 1886 metais gruodžio 2 dieną Marijampolės apskrities Višakio Rūdos valsčiaus Runkių kaime, kuris nepriklausomos Lietuvos laikais susilaukė ir girininkijos titulo. Įdomu tai, kad girininkijos titulą Runkiams pelnė pats P. Dovydaitis kaip gamtos mokslų puoselėtojas savo leistu „Kosmoso“ žurnalu. Vaikystėje P. Dovydaitis lankė Višakio Rūdos pradinę mokyklą, mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje; 1908 metais pavasarį eksternu išlaikė egzaminus Marijampolės gimnazijoje, o rudenį įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1912 metais.

Nuo studento – iki gimnazijos direktoriaus, signataro, Ministro Pirmininko, profesoriaus

Tačiau P. Dovydaitį labiau traukė filosofijos, istorijos ir gamtos mokslai, todėl dar studijuodamas teisę buvo Istorijos ir filologijos fakulteto laisvas klausytojas, o 1912 metais įstojo į tą patį fakultetą studijuoti filologiją, kurią P. Dovydaitis studijavo tik vienerius metus, nes 1913 metais buvo pakviestas į Vilnių redaguoti „Vilties“ laikraščio. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė teisininkui P. Dovydaičiui baigti filologijos studijas.

„Vilties“ leidinio redaktoriumi P. Dovydaitis dirbo nuo 1913 metų rudens iki 1915 metų (nustojus leisti šį laikraštį). 1916 m. atvyko į Kauną ir tapo pirmosios lietuviškos „Saulės“ gimnazijos direktoriumi. Liko šios gimnazijos direktoriumi ir įstaigai tapus Kauno pirmąja gimnazija, tačiau 1922 metais P. Dovydaitį pakeitė Mykolas Biržiška. 1917 metais Vilniaus konferencijoje išrinktas Lietuvos Tarybos nariu buvo vienas iš dvidešimties Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą pasirašiusių signatarų. Politinėje veikloje P. Dovydaitis dalyvavo ir po Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto pasirašymo. P. Dovydaičio vyriausybė per vieną mėnesį padarė daug: šiuo kritišku Lietuvos valstybei momentu (Lietuvos kariuomenei dar tik kuriantis) teko pasitelkti į pagalbą vokiečių kariuomenę. Atlaikius bolševikų puolimą Kauno kryptimi, jie buvo išvyti iš Šiaulių, Radviliškio, kitų Vidurio Lietuvos vietovių. 1919 metų kovo 29 dieną buvo atšaukta Lietuvos ekonominė blokada. Ministro Pirmininko pareigas politikas ėjo vieną mėnesį (nuo 1919 m. kovo 12 d. iki balandžio 12 d.). Tačiau P. Dovydaitis aktyviai dalyvavo įvairių draugijų veikloje – buvo vienas pavasarininkų, ateitininkų organizacijų įkūrėjų ir joms vadovavo 1921–1927 metais.

1920–1922 metais P. Dovydaitis dėstė Kauno Aukštesniuose kursuose filosofijos istorijos dalyką. Nuo 1922 metų P. Dovydaitis dėstė Lietuvos universitete, buvo Religijų istorijos katedros vedėjas, Teologijos ir filosofijos fakulteto sekretorius, universiteto Senato sekretorius. Mokslininkas dėstė Teologijos ir filosofijos fakultete senovės istorijos, senovės filosofijos istorijos ir pedagogikos istorijos dalykus. Nuo 1928 metų buvo šio universiteto profesorius,1933 metais P. Dovydaitis kartu su A. Dambrausku-Jakštu ir S. Šalkauskiu buvo paskelbtas vienu pirmųjų Lietuvos katalikų akademikų.  1935 m. jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.

P. Dovydaičio leidybinė bei visuomeninė veikla

P. Dovydaitis parašė daug  originalių mokslo darbų kultūros, religijos, filosofijos temomis, buvo aktyvus spaudos darbuotojas, įvairių leidinių iniciatorius, steigėjas ir redaktorius. 1911 m. kartu su kitais įsteigė žurnalą „Ateitis“ ir dirbo jo redaktoriumi. 1918 metais tapo pirmuoju mėnesinio pedagoginio žurnalo „Lietuvos mokykla“ redaktoriumi iki 1924 metų, įsteigė ir redagavo žurnalus „Kosmos“ (1920–1940), „Logos“ (1921–1938), „Soter“ (1924–1930), žurnalą moterims „Naujoji vaidilutė“ (1921–1924). 1929 metais redagavo laikraščius „Darbininkas“ ir „Lietuvos darbininkas“ iki šį laikraštį uždraudė cenzūra. Spaudoje rašė filosofijos, pedagogikos, literatūros, religijų istorijos, gamtos, geografijos, klimatologijos, hidrologijos, geologijos klausimais, vertė kitų mokslininkų darbus, grožinės literatūros kūrinius. Daug straipsnių vėliau perspausdinta kaip atskiros knygos, todėl P. Dovydaičio darbai buvo populiarūs tarp skaitytojų.

Žymus visuomenės veikėjas dirbo Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos vadovu 1920–1924 metais, 1928–1940 metais vadovavo Lietuvos darbo federacijai, nuo 1931 metų buvo Katalikų veikimo centro vicepirmininkas. Dėl veiklos pavasarininkų organizacijoje P. Dovydaitis buvo nubaustas trims mėnesiams kalėjimo už kalbą, pasakytą 1932 metais liepos 10 dieną pavasarininkų kongrese. [8] 1936 metais už dalyvavimą ateitininkų moksleivių valdžios uždraustoje veikloje mokslininkas buvo atleistas iš universiteto dėstytojo pareigų. P. Dovydaičio grąžinimui į universitetą padėjo paties fakulteto tylios, bet atkaklios pastangos, kadangi šio mokslininko „atleidimas iš fakulteto būtų reiškęs, kad fakultetas netektų ir labai svarbaus dėstytojo“. ⁸

Asmenybės atminimo įamžinimas Kaune

Prano Dovydaičio likimo pabaiga buvo tragiška. 1941 metų birželio 15 dieną jis buvo suimtas ir ištremtas prie Uralo. ¹  NKVD P. Dovydaitį kalino lageriuose, kalėjime nuteistas ir sušaudytas 1942 metais. Palaidojimo vieta nežinoma.
1938 metų spalio 23 dieną „Aušros“ gimnazijos vestibiulyje (Laisvės al. 95) atidengta memorialinė lenta, kuri 1940 metais buvo nukabinta. 1993 metų rugsėjo 1 dieną ši lenta atkurta su įrašu: „Profesorius / Pranas Dovydaitis / 1886–1942 / 1916–1922 m. pirmosios lietuviškos / gimnazijos Kaune direktorius” (architektas – Jonas Liaudanskas). 1995 metais Kaune viena gatvė Žaliakalnyje pavadinta P. Dovydaičio vardu. 1996 metais Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje atidengtas P. Dovydaičio paminklinis biustas. 2013 metais Vytauto Didžiojo universitete Katalikų teologijos fakulteto antrame aukšte P. Dovydaičio vardu pavadinta auditorija. 2000 metais Romos popiežiaus paskelbtas kankiniu.

P. Dovydaičio kūrybinis palikimas – Senųjų ir retų spaudinių skyriuje

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugoma penkiolika P. Dovydaičio knygų. Iš jų  vienuolika – atspaudai iš „Lietuviškosios enciklopedijos“, žurnalų „Athenaeum“, „Kosmos“, „Lietuvos mokykla“, „Logos“ ir kitų žurnalų. Vienas atspaudų iš 1935 metų žurnalo „Athenaeum“ paminėtinas dėl jo turinio. Tai – P. Dovydaičio parengti spaudai jam skirti rašytojos Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Raganos) laiškai. Laiškuose ir publikacijos įvade P. Dovydaičio pateikta laiškų publikavimo istorija liudijo apie labai nuoširdų ir dalykišką, informatyvų M. Pečkauskaitės ir P. Dovydaičio bendravimą.

Dalis atspaudų – proginiai straipsniai, skirti Lietuvos ir užsienio žymių žmonių gyvenimo ir darbų apžvalgoms. Vieną knygą, išleistą 1918 m. Šv. Kazimiero draugijos, P. Dovydaitis skyrė žmogaus evoliucijos klausimams. P. Dovydaitis kritikavo darvinizmo teoriją, išdėstytą P. Avižonio straipsniuose 1909 metais „Lietuvos ūkininke“ bei polemizavo apie katalikų bažnyčią. P. Dovydaitis knygoje „Žmogaus išsirutulojimas ir paleontologija“ (1914) apie darvinizmo teoriją rašo: „Darvinistai kad ir iš pat pradžių tvirtai, aklai, fanatiškai tikėjo į savo nuomonių teisingumą, visgi jautė esant labai pageidaujamu rasti kaulus tokių išnykusių gyvulių, kurie būtų stovėję tarp žmogaus ir beždžionės, arba būtų buvę bendru juodviejų protėviu. Jei taip apsčiai atrandama kaulų visokių veislių arklių, kiaulių, dramblių, beždžionių (arti 20 veislių) ir pusbeždžionių (apie 30 veislių), davusių eilę protėvių šiandien gyvenančių beždžionių ir pusbeždžionių, tai kodėl neturėtų būti randamas bent koks žmogaus protėvis! Bet jo nėr!“. ⁶

Straipsnyje „Šių dienų mokslo persiorientavimas kai dėl žmogaus dvasios prigimties praeity ir dabarty“, atspausdintame iš religijos ir mokslo laikraščio „Soter“ (1930) ir parengtame pagal paskaitą, skaitytą 1930 metais vasario 16 dieną (Lietuvos universiteto Tarybos viešame posėdyje šio universiteto įsteigimo aštuonerių metų sukaktuvių proga) P. Dovydaitis sako, kad „Vinco Kudirkos parašytame himne linkima Lietuvos žmonėms semtis stiprybės iš savo tautos praeities. Tą himną mes šiandien giedame kaip mūsų valstybės himną ir kiekvieną kartą giedodami ištariame žodžius: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Himno autoriaus teisingai nusimanyta psichologijoj, nes, iš tikrųjų nei atskirų žmonių individai, nei jų kolektyvai – tautos ar valstybės, jei tik jie yra gyvi ir nori palikt gyvi individai ir kolektyvai, negali būti abejingi savo praeičiai, kad ir kokia ta jų praeitis būtų buvusi. Progos atsižvelgt į artimesnę ar tolimesnę praeitį ypačiai duoda įvairios sukaktuvės, kurių psichologinis pagrindas kaip tik ir yra tas, jog žmonės nėra praeičiai abejingi, o visuomet ieško iš jos šio to „pasisemti“, – vartojant himno žodį“. ⁵
Tikėjimo klausimams skirtos dar dvi Prano Dovydaičio knygos: viena knyga – jo atviras laiškas mokytojams ir kitiems inteligentams „Kultura, religija ir mokykla“ (1930) ir  „Biblija ir Babelis“ (1911). Inteligentams skirtoje religinės tematikos knygoje P. Dovydaitis samprotauja: „Kas gi tuomet sudaro žmogaus kultūrą, vidinį, dvasinį turtą? Nagi, tas trilypis žmogui pasiekiamų dvasinių vertybių lobynas, kuris išreiškiamas mokslo, meno ir religijos sąvokomis. Vadinasi, religija yra vienas iš kultūros komponentų“, „Apie meną daug kalbėti netenka. Visų laikų menas savo giliausių inspiracijų sėmėsi tiktai iš religijos. Aure, ir patsai Goethė, nors nebuvo joks krikščionių gerbėjas, betgi savo didžiausiam kūriniui („Faustas“) vaizdų ėmėsi ne iš kur kitur, kaip tik iš tos pačios krikščionių religijos“. ³ Knygoje „Biblija ir Babelis“ dominuoja religijos istorijos tema. P. Dovydaitis rašo: „Greitai aišku, kad bene visos babiloniškosios  dievybės yra gamtos jėgų personifikacijos. Kiekvienas dievas turėjo savo sritį. Tik vėliau babiloniškoji kunigija sutvėrė dirbtiną dievų genealogiją. Apie tai, kokiais bruožais buvo šie dievai pagražinti, pamatysime žemiau; dabar užteks to, kas pasakyta. Kaip gi pavadinti tokią religiją? Yra tai ne tik monoteizmas, bet paprasčiausias politeizmas, kaip ir pas visas stabmeldiškas senovės ir šių laikų tautas“.²

P. Dovydaičio knyga „Pedagogikos istorijos paskaitos“ (1931) išleista rankraščio teisėmis. Ją 1931 metais pagal profesoriaus P. Dovydaičio Teologijos ir filosofijos fakultete skaitytas pedagogikos istorijos paskaitas parengė studentas J. Puot., kurio asmenybė nenustatyta.  
 

Knygos apie P. Dovydaitį

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje taip pat yra dvi knygos apie P. Dovydaitį. Viena iš jų – atspaudas iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbų „Mūsų mokslininkai sukaktuvininkai“ (1937) apie Praną Dovydaitį (su jo darbų bibliografija). J. Girniaus knygoje „Pranas Dovydaitis“ (1975) pateikta išsami Prano Dovydaičio gyvenimo ir veiklos apžvalga. Pasak J. Girniaus, „Nemaža ir smulkesnių faktų iš Dovydaičio gyvenimo atrodė verti dėmesio. Žmogų atskleidžia ne tik jo didieji žygiai, bet ir kasdieniniai epizodai. Kas atskirai paėmus, iškart gali pasirodyti nereikšminga, visumos žvilgiu įgyja savo prasmę kaip reikšmingas liudijimas apie žmogų. Todėl pilnesniam žmogaus vaizdui sukurti pravartu sukaupti ir smulkesnių žinių. Su kokiu ryžtu Dovydaitis per vargus mušėsi į mokslus, su tokiu pat ryžtu jis vėliau atsidėjo mokslo skleidimui savo įsteigtais, leistais ir redaguotais žurnalais. Nesitenkindamas šiais leidiniais, jis savo tikimąją krikščioniškąją tiesą skleidė ir gyvu žodžiu – mokslinį darbą siejo su visuomenine veikla. Plačiai varyti darbai ryškiai įrašė Dovydaitį mūsų kultūros istorijon“. ⁸
 

Prano Dovydaičio knygų priklausomybės ženklų ypatybės

Galime pasidžiaugti, kad skyriuje turime keturias Prano Dovydaičio knygas su autoriaus autografais bei dovanojimo įrašais. Prano Dovydaičio darbuose yra šie priklausomybės ženklai: antspaudai L.K.J.S. „Pavasaris“ Palangos kuopa, Vytauto Didž. univ. biblioteka, Centrinė valstybinė biblioteka, spaudas Proprietas sacerdotis P. Aleksa. Lietuvos universiteto centrinei bibliotekai P. Dovydaitis padovanojo veikalą „Kun. Wilhelm Schmidt S. V. D. Jo 60 metų amžiaus sukaktuvėms paminėti“ (atspausdintą iš lietuvių religijos mokslo laikraščio „Soter“ 1928 metais). VDU Centrinei bibliotekai, Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai P. Dovydaitis 1932 metų kovo 19 dieną pasirašė ir padovanojo po knygą „Šv. Augustino asmenybės modernumas ir jo filosofijos aktualumas“ (1931). Kitoje Juozui Bernotui padovanotoje knygoje apie Šv. Augustiną P. Dovydaitis 1932 metų kovo 19 dieną pasirašė: „Draugui Juozui Bernotui jo Šv. Globėjo dieną Autorius“.

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugomos ir dvi P. Dovydaičiui padovanotos kitų autorių knygos – M. Reinio „Rasizmo problema“ (1939) ¹⁰ ir J. Kairio kartu su A. Tamošaičiu parengta knyga „Hammurabio įstatymas“ (1938) ¹¹.  Galime pasiūlyti skaitytojams susipažinti su priklausomybės žymomis (atspaudais ir antspaudais, autografais, dovanojimo įrašais), o P. Dovydaičio redaguotus žurnalus „Kosmos“, „Lietuvos mokykla“ ir kitus darbus galima skaityti Senųjų ir retų spaudinių skyriuje bei portale www.epaveldas.lt.

Literatūra
1.    Banevičius, A. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 politikos veikėjų: enciklopedinis žinynas. Kaunas, 1991. P. 54.
2.    Dovydaitis, P. Biblija ir Babelis. Kaunas, 1911. P. 16.
3.    Dovydaitis, P. Kultura, religija ir mokykla. Kaunas, 1930. P. 14.
4.    Dovydaitis, Pranas // Lietuvių enciklopedija. Boston, 1955, t. 5. P. 141-144.
5.    Dovydaitis, P. Šių dienų mokslo persiorientavimas kai dėl žmogaus dvasios prigimties praeity ir dabarty. // Atspausdinta iš religijos mokslo laikraščio „Soter“. Kaunas, 1930. P. 1.
6.    Dovydaitis, P. Žmogaus išsirutulojimas ir paleontologija. Kaunas, 1914. P. 3.
7.    Ivinskis, Z. Prof. Pranas Dovydaitis. Apaštalautojas ir mokslininkas. Nottingham, 1970.
8.    Girnius, J. Pranas Dovydaitis. Chicago, 1975. P. 13; 204-221.
9.    Mūsų mokslininkai sukaktuvininkai. Kaunas, [1937].
10.  Reinys, M. Rasizmo problema. Kaunas, 1939.
11.  Tamošaitis, A.; Kairys, J. Hammurabio įstatymas. Kaunas, 1938.
12.  Vasiliauskienė, A. Akmenuotas patrioto kelias. Vilnius, 2001.
13.Elektroninis žinynas „Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas“ // http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=DOVYDAITIS%20PRANAS [2018 m. kovo 6 d.].

 

Daugumą Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų prisimename ne tik kaip garsųjį Vasario 16-osios Aktą pasirašiusius politinius veikėjus ir kaip įvairių sričių specialistus, bet ir kaip knygų autorius. Jų knygos –  simboliniai signatarų kultūrinio palikimo liudijimai. Dauguma šioje parodoje minimų J. Basanavičiaus knygų yra saugoma Senųjų ir retų spaudinių skyriuje.

J. Basanavičiaus gyvenimas ir visuomeninė veikla

Pirmasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, kurio knygos minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį pristatomos KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje – tautos atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius (g. 1851 11 23 Ožkabalių kaime, mirė 1927 02 16 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse). J. Basanavičius 1873 m. sidabro medaliu baigė Marijampolės gimnaziją. Įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, tačiau 1874 m. perėjo į Medicinos fakultetą. 1879 m. gavo gydytojo diplomą. Dirbo gydytoju Ožkabaliuose, Vilkaviškyje, Kaune (Aleksote), o nuo 1880 m. – Bulgarijos Lompalankos apygardos gydytoju ir ligoninės vedėju. Kėlė kvalifikaciją Vienoje ir Prahoje. Pirmuosius laisvės vilties spindulius pradėjo skleisti dar užsienyje (Bulgarijoje, Austrijos imperijoje), kur likimo nublokštas išgyveno dvidešimt penkerius metus. J. Basanavičius domėjosi lietuvių kalbos ištakomis, rinko lietuvių tautosaką ir skatino kitus ją rinkti.

Gyvendamas Bulgarijoje 1880–1905 metais su dviejų metų pertrauka  J. Basanavičius aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame šalies gyvenime. Įstojo į Bulgarijos demokratų partiją, net prisidėjo prie jos kūrimo. 1898–1903 m. jis buvo išrinktas į Varnos (Belgija) miesto tarybą, pateikė šio miesto plėtros projektą.  

Į Lietuvą J. Basanavičius grįžo 1905 metais, tais pačiais metais kartu su kitais sušaukė Lietuvių suvažiavimą Vilniuje. Pasirašė memorandumą caro vyriausybei dėl autonomijos suteikimo Lietuvai. 1911 metais J. Basanavičius buvo ūkio mašinų gamybos akcinės bendrovės „Vilija“ organizatorius ir stambus akcininkas, 1913 metais įsteigė Lietuvių ūkininkų bendrovę, 1917–1924 metais buvo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytojas.

1917 metais J. Basanavičius dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. J. Basanavičius buvo Lietuvos Tarybos posėdžio skelbiant Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pirmininkas.
Jonas Basanavičius buvo vienas iš „Aušros“ žurnalo įkūrėjų ir bendradarbių (1883–1886),  vienas Lietuvių mokslo draugijos steigėjų ir jos valdybos pirmininkas (1907–1926), žurnalo „Lietuvių tauta“ sumanytojas ir redaktorius (1907–1926). J. Basanavičius bendradarbiavo „Garse“, „Varpe“, „Apšvietoje“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Tėvynėje“, „Dirvoje“, „Žinyčioje“, „Tėvynės sarge“, „Žiniose“, „Viltyje“, „Lietuvos žiniose“, „Lietuvoje“, „Lietuvos aide“, „Nepriklausomoje Lietuvoje“, „Vilnietyje“, „Lietuvos ryte“ [2].  

Dėliai Vasario 16 d. 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo

J. Basanavičiaus knyga „Dėliai Vasario 16 d. 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo“ (1926) – vertingas signataro liudijimas apie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo priešistorę ir Akto pasirašymo bei įsigaliojimo istorines aplinkybes.

Pagal kitų amžininkų liudijimus, J. Basanavičius savo kūryboje išsiskyrė lakoniškumu ir tik tų įvykių akcentavimu, kuriuose pats dalyvavo. J. Basanavičius knygoje akcentuoja „Lietuvos aido“ gimimą, A. Smetonos kalbą pirmame leidinio numeryje, vėliau – 1917 metais liepos 10 dieną pasirašytą memorandumą Vokietijos kancleriui. Nedidelės apimties knygos „Dėliai Vasario 16 d. 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo“ (1926) turinys pirmą kartą buvo spausdinamas laikraštyje „Vilniaus aidas“. Ši knyga taip pat du kartus buvo išleista „Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos kataloge“ (1998) ir „Vilniaus miesto istorijos skaitinių knygoje“ (2001).

Knygą „Dėliai Vasario 16 d. 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo“ (1926) įdomu prisiminti ir dėl intriguojančios legendos, kad Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalas (vienintelis, skirtas Lietuvai, o ne jo nuorašai, nors taip pat originalūs dokumentai, bet skirti Vokietijai) buvo paslėptas būtent Jono Basanavičiaus ir vėliau niekas jo nebuvo matęs. Šios legendos esminis trūkumas – lenkų legionieriams užėmus Vilnių aktas atkeliavo į Kauną, o pats J. Basanavičius liko Vilniuje. Prezidentūroje Kaune saugoto valstybės gimimo dokumento nebuvo jokios dingsties slėpti J. Basanavičiaus gimtinėje – avilyje ar kur nors kitur. Kas atsitiko su Aktu atėjus sovietams, jau nėra kam pasakyti.

Knygoje aprašydamas Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto pasirašymą, J. Basanavičius mini ir momentą, kai būdamas posėdžio pirmininkas perskaitė visų posėdyje dalyvavusių pasirašytą dokumentą. J. Basanavičius neatsitiktinai išskiria Jurgio Šaulio nuomonę apie Nepriklausomybės paskelbimą „Lietuvos aide“, paliudydamas išskirtinį jo vaidmenį surašant akto nuorašą Vokietijai. Knygoje pateiktas 1918 metų kovo 23 dieną Vokietijos kaizerio pareiškimas po to, kai susipažino su Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktu ir su Lietuvos delegacijos Vokietijoje nuostatomis. J. Basanavičiaus knyga baigiama Lietuvos Valstybės Tarybos 1918 metų lapkričio 3 dienos posėdžio sprendimu sudaryti Lietuvos Ministrų Kabinetą. Tolesnio įvykių aprašymo J. Basanavičius atsisako motyvuodamas laiko trūkumu ir pavesdamas tęsti kitiems. Tačiau iš tikrųjų buvo ne didelis laiko trūkumas, o pablogėjusi patriarcho sveikata vykstant Lietuvos nepriklausomybės kovoms ir įtvirtinant valstybės suvereniteto pripažinimą.

Tautosakos motyvai mokslininko darbuose

J. Basanavičius buvo ne tik publicistas, bet ir dainuojamosios bei pasakojamosios tautosakos, gimtosios kalbos tyrinėtojas, istorijos, literatūros istorijos, etnologijos ir kalbotyros darbų autorius. Todėl buvo išleista daug paties J. Basanavičiaus parengtų lietuvių tautosakos darbų: „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių“ (1903), „Etnologiškos smulkmenos“ (1893), „Lietuvių raudos iš visur surinktos“ (1926), „Apie senovės prūsų raštą ir Videvuto vėliavą“ (1926), „Lietuviškos pasakos yvairios“ (1928), „Vilnius lietuvių dainose“ (1925), „Ožkabalių dainos“ (1884), „Levas lietuvių pasakose ir dainose“ (1919), „Iš senovės lietuvių mytologijos“ (1926). J. Basanavičius domėjosi pagonybe, mitologija: jo mitologijos darbai yra tarsi įvykdytų istorinių darbų pratęsimas, jie priklausomi nuo visuomeninių autoriaus tikslų – siekiama įrodyti pagoniškosios lietuvių tikybos senumą, turtingumą, ryšį su Balkanų ir Mažosios Azijos tautų mitologija, tačiau šios J. Basanavičiaus idėjos tarpukariu sulaukė nemažai kritikos.
 

Visuomeniniu suinteresuotumu, noru romantizuoti tiriamą objektą kaip savos brangios kultūros dalį J. Basanavičius yra artimas pirmiesiems XIX amžiaus lietuvių mitologams romantikams – Teodorui Narbutui, Juzefui Ignacui Kraševskiui, Simonui Daukantui, Simanui Stanevičiui, kuriuos jis mėgo ir citavo savo darbuose.

Studijoje „Vilnius lietuvių dainose“ (1925) J. Basanavičius surinko 160 dainų, kuriose Vilnius yra ne tik minimas, bet aprašomi ir Vilniuje įvykę istoriniai įvykiai, pateikiamos legendos apie didžiuosius kunigaikščius. Kai kurių liaudies dainų poetika tobula, turi klasikinio meno savybių. J. Basanavičiaus surinktose ir užrašytose dainose aprašomas Vilnius, jo vartai, gatvės, gamtos ypatybės ir miesto raida, pabrėžiama Vilniaus gerovė.  

Didžiausias J. Basanavičiaus tautosakos darbas yra „Levas lietuvių pasakose ir dainose“ (1919). Studijoje nagrinėjami tarptautiniai pasakų, kuriose minimas liūtas („levas“) motyvai: sergąs liūtas, liūtas išsigąsta arklio, žmogus moko gyvulį griežti smuiku, artojas pažada savo gyvulį žvėriui, žvėris turi žmogaus bijoti, drąsus siuvėjas ir pan.

Tačiau kitoje savo knygoje „Seniausias lietuvių kalbos paminklas“ (1923) J. Basanavičius rašo, kad darbe „Levas lietuvių pasakose ir dainose“ (1919) siekė perteikti liaudies dainų gamtos vaizdą, būdingą pietų kraštų gamtai bei norėjo apibūdinti lietuvių santykius su tuo žvėrių karaliumi – liūtu. „Seniausiąjį lietuvių kalbos paminklą“ (1923) J. Basanavičius apibendrina teigdamas, kad lietuvių protėvių Trakijoje gyventa, tačiau ši J. Basanavičiaus teorija tarpukariu buvo kritikuojama.  

J. Basanavičius vis dėlto įžvalgiai numanė, kad materialus lietuvių protėvių paveldas, regimas amžininkų – tai pilių liekanos ir piliakalniai.  Todėl svarbus jo darbas – apžvalginis straipsnis „Apie senovės Lietuvos pilis“ (1891), kuriame J. Basanavičius rašo: „Kas gi beliko mums nuo mūsų tėvų? Atsakymas trumpas: raštai apie jų senovės veikalus ir... piliakalniai“ [3], darbe J. Basanavičius išskiria Trakų pilį Galvės ežero saloje kaip valdovų buveinę ir sako, kad ši pilis – seniausia Lietuvoje, pastatyta didžiojo kunigaikščio Kęstučio laikais.
   
Raktiniai žodžiai norint apibūdinti J. Basanavičių yra tautos patriarchas, signataras, gydytojas, politikas, istorikas, antropologas, kalbininkas, publicistas, lietuvių tautosakos tyrėjas. Mokslininkas paskelbė daug vertingų darbų: šalia Liudviko Rėzos, Simono Stanevičiaus ir brolių Juškų J. Basanavičius yra vienas svarbiausių tautosakos tyrėjų. J. Basanavičiaus  darbais  naudojasi lietuvių etnologijos, mitologijos, įvairių tautosakos žanrų tyrėjai. Politinėje Lietuvos istorijoje J. Basanavičiaus kryptinga veikla išliks kaip drąsios ir tolerantiškos politikos pavyzdys, būdingiausias J.  Basanavičiaus asmenybės bruožas ir jo veiklos paveldas.

J. Basanavičiaus autografuotos knygos – Senųjų ir retų spaudinių skyriuje

Iš visų signatarų J. Basanavičiaus kūrybinis palikimas bene gausiausias: KAVB yra 37 jo knygos, neįskaitant kartotinių leidimų „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, „Lietuviškų pasakų“ bei paties J. Basanavičiaus kūrinių kitų autorių rinkiniuose. KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra septynios Jono Basanavičiaus autografuotos knygos.

Dviejų J. Basanavičiaus įrašų jo autografuotose knygose nebeliko: dedikaciją „Lietuvos mokyklos“ redakcijai knygoje „Dėliai Daidaliaus ir jojo labirinto“ (1925) išblukino laikas, o kito knygos egzemplioriaus nebeliko įrišant knygą „Seniausias lietuvių kalbos paminklas“ (1923).
KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriaus fonde taip pat yra J. Basanavičiaus nežinomam asmeniui ar kolektyvui 1923 metais dovanotas signataro redaguoto žurnalo „Lietuvių tauta“ trečias tomas ir viena jo asmeninės bibliotekos knyga su įrašu „D-ras Basanavičius“ (Eduardo Volterio 1901 m. rusų kalba  išleistas „Suvalkų gubernijos apgyventų vietų sąrašas“).

Literatūra
1.    1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarai / sudarė Neringa Dranginienė. - Kaunas: KAVB, 1998.
2.    Banevičius, A. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų. Vilnius, 1991.
3.    Basanavičius, J. Apie senovės Lietuvos pylis. Tilžė, 1891.
4.    Basanavičius, J. Levas lietuvių pasakose ir dainose: folkloro studija. Vilnius, 1919.
5.    Basanavičius, J. Seniausias lietuvių kalbos paminklas. Vilnius, 1923.
6.    Basanavičius, J. Vilnius lietuvių dainose. Vilnius, 1925.
7.    Dėliai Vasario 16 d. 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės / d-ras J. Basanavičius // „Vilniaus aidas“. - 1926, vas. 20 (Nr. 20), p. 1-2; vas. 23 (Nr. 21), p. 2-3; vas. 25 (Nr. 22), p. 2-3; vas. 27 (Nr. 23), p. 2-3; kov. 2 (Nr. 24), p. 2-3.
8.    Jonas Basanavičius: bibliografijos rodyklė. - D. 1: „Jono Basanavičiaus darbai“  / sud. Jadvyga Kulikauskienė. - Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2015.
9.    Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 1917–1922 m.: [parodos katalogas] / Lietuvos nacionalinis muziejus; parengė B. Kulnytė, M. Matulytė. - Vilnius, 1998, p. 5-22.
10.   Poška, A.  Dr. Jonas Basanavičius Bulgarijoje // „Darbai ir dienos“, IX t. – 1940, p. 345–346.
11.   Vilniaus miesto istorijos skaitiniai: mokymo priemonė. - Vilnius, 2001, p. 478-488.