1. Jūs esate čia:  
  2. Pradžia
  3. Parodos
  4. Personalijų parodos
  5. Juozas Purickis
Žmonės ir likimai: Juozo Purickio ir Augustino Voldemaro bylų pėdsakais

Žmonės ir likimai: Juozo Purickio ir Augustino Voldemaro bylų pėdsakais

Šiemet minint iškilių bei prieštaringai vertintų tarpukario Lietuvos veikėjų Juozo Purickio ir Augustino Voldemaro 140-ąsias gimimo sukaktis, verta pažvelgti į netikėtas jų likimų jungtis ir per jubiliejus paprastai neprisimenamus, bet lemtingus jų gyvenimo vingius. Kelionė Lietuvos ir jų gyvenimą sukrėtusių teismo bylų pėdsakais naujais elementais praturtina šių asmenybių pažinimą.
 
Gabus jaunuolis Juozas Purickis (1883 m. balandžio 19 d. Petrošiškių vienkiemis, Jiezno valsčius, Trakų apskritis – 1934 m. spalio 25 d. Kaunas) visų pirma baigė Kauno kunigų seminariją ir Petrapilio dvasinę akademiją, bet neapsiribojo kunigyste. Friburgo universitete baigęs istorijos, filosofijos ir socialinius mokslus parengė disertaciją vokiečių kalba „Tikėjimo skilimas Lietuvoje XVI a. iki jėzuitų atvykimo“ [1], kurią 1919 m. apsigynė ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. J. Purickis buvo gabus diplomatas, politikas, mokėjęs daug užsienio kalbų, o ne savo noru pasitraukęs iš politikos reiškėsi kaip produktyvus žurnalistas, buvo išrinktas Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku, kuriuo išbuvo iki pat mirties. Bet 1920 m. birželio 19 d., kai tapo užsienio reikalų ministru, tokio jo karjeros posūkio į žurnalistiką turbūt niekas negalėjo prognozuoti. Prieštaringai vertinama spekuliacinė byla nulėmė visą tolesnį J. Purickio gyvenimą.
 
 
Per šią bylą susikirto dviejų labai skirtingų, bet šiek tiek panašaus likimo politikų keliai. Įvairių bylų herojus, gabus politikas, žurnalistas, daugelio kalbų žinovas ir eruditas Augustinas Voldemaras (1883 m. balandžio 16 d. Dysna, Tverečiaus valsčius – 1942 m. gruodžio 16 d. Maskva, Rusija) J. Purickio byloje buvo vienas tų, kurie pripažino J. Purickio kaltę ir siekė, kad jis būtų nuteistas. Ironiška, bet gana greitai viskas apsivertė ir A. Voldemaras iš kaltintojo virto kaltinamuoju dėl cenzūrai nepatikusio straipsnio „Katruo keliu?“, 1923 m. paskelbto A. Smetonos redaguojamame „Vaire“.
 
J. Purickis su A. Voldemaru buvo panašaus likimo ir dėl prieš juos įvykdytų pasikėsinimų nužudyti. Tiek 1921 m. pasikėsinimai prieš J. Purickį ir E. Galvanauską, tiek 1929 m. išpuolis prieš A. Voldemarą ir bombos sprogimas Liudos ir Jono Raupių name buvusioje „Geležinio vilko“ sporto sąjungos būstinėje buvo Lietuvos užsienio politikos peripetijų atspindys. Įtikinamiausia pasikėsinimo į J. Purickį versija – į jį 1921 m. birželio 19 d. šovė neišaiškintas asmuo, nusiteikęs prieš derybas dėl Paulo Hymanso Tautų sąjungoje pristatyto projekto. Buvo parengti du Hymanso projekto variantai, antrajame buvo numatyta bendra Lietuvos ir Lenkijos ekonominė ir užsienio politika bei bendri kariniai veiksmai užpuolimo atveju. J. Purickis aktyviai palaikė Hymanso projektą kaip esą mažesnę blogybę, padėsiančią išvengti Lietuvos izoliacijos, tuo tarpu A. Voldemaras buvo griežtas Hymanso projekto priešininkas, teigęs, jog šio projekto priėmimas bus Lietuvos „nepriklausomybės palaidojimas“ [2]. Pasak R. Skipičio, į J. Purickį šovė jo konkurentas užsienio reikalų ministro poste A. Voldemaras [3]. Tai mažai tikėtina, bet kaip Hymanso projekto priešininkas A. Voldemaras tikrai galėjo pakurstyti tokias jėgas, kurios įvykdė pasikėsinimus tiek prieš J. Purickį, tiek prieš E. Galvanauską (tariamai vedusį su lenkais slaptas derybas dėl minėto projekto). Tiesa, J. Purickis apie pasikėsinimą sužinojo tik iš kulkos žymės sienoje, o E. Galvanauskas nuo sprogimo, sukelto įmetus į jo butą sprogstamą medžiagą, skeveldrų gerokai nukentėjo [4]. Pasikėsinimai prieš A. Voldemarą ir „Geležinio vilko“ sporto būstinę taip pat galėjo būti ultrakairiųjų, nepatenkintų A. Voldemaro užsienio politika bei sukarintos organizacijos „Geležinis vilkas“ veikimu, darbas. Į A. Voldemarą pasikėsino studentai aušrininkai, vienas jų, universiteto technikos fakulteto studentas A. Vosylius, buvo nuteistas mirties bausme sušaudant, o sprogimo Raupių name kaltininkai taip ir liko neišaiškinti. Kaltų nebuvo rasta ir dėl pasikėsinimų į J. Purickį bei E. Galvanauską  (panašu, kad jų ir neieškota, kaip ir padėjusių bombą Raupių name). 
 
 
J. Purickio spekuliacinė byla turėjo skaudžių pasekmių ne tik jam pačiam – ji sukėlė visos A. Tumėno vyriausybės (1925 m.) krizę, o jos nagrinėjimas paskatino didelį nepasitikėjimą valdžia ir teismais. J. Purickis, 1921 m. gruodžio 12 d. pasitraukęs iš užsienio reikalų ministro pareigų ir 1925 m. išteisintas spekuliacinėje byloje, į politiką nebegrįžo. Lietuva neteko gabaus politiko (arba laimėjo netekusi, jei žvelgsime iš kaltintojų byloje pusės), bet gavo labai daug įvairiausiomis temomis rašiusį žurnalistą, publicistą, dažniausiai pasirašinėjusį Vygando slapyvardžiu. Bylai, kurios veikėjas buvo J. Purickis, negailėta epitetų: spekuliacinė, „šmugelio“, sacharinininkų, sacharino ir kokaino, diplomatinio pašto kontrabandininkų, „keturių Juozų“. Byla į teismą pateko ne iš karto. Iš pradžių bandyta aklai neigti faktus, net grasinant paduoti šmeižikus į teismą. Po to pereita į kompromitacinį puolimą, bandant suversti kaltę kontrabandą išaiškinusiam Krašto apsaugos ministrui K. Žukui, kuris esą leido išvežti 400 kg sacharino už demarkacinės linijos, nors būtent jo dėka vagonai su kontrabanda buvo sulaikyti Joniškyje. Teisybės dėlei, pats K. Žukas savo atsiminimuose apie šią bylą daug visko pripainiojo, įtraukdamas į ją ir niekuo dėtą K. Petrauską, bet jo įsikišimas į šią bylą kainavo K. Žukui krašto apsaugos ministro postą [5].
 
A. Voldemaras, reikalavęs J. Purickio atsistatydinimo ir jo patraukimo į teismą, kaltintas dviveidiškumu, nes jam esą rūpi užsienio reikalų ministro postas, kurį ketinąs užimti. A. Voldemaro straipsnis „Teisman“ [6] savo ruožtu skatino imtis aktyvesnių veiksmų prieš, opozicijos nuomone, vengiantį atsakomybės ir dėl tariamos ligos į užsienį išvykusį J. Purickį [7]. Nagrinėjant šią bylą buvo didelis įvairių politinių jėgų spaudimas, kad teismas priimtų J. Purickiui palankų sprendimą. Teisingumo ministras A. Tumėnas stengėsi atimti bylą iš Vyriausiojo Tribunolo (byla, kurioje įsimaišęs ministras, iš karto turėjo būti nagrinėjama aukščiausiajame teisme) ir pavesti ją spręsti krikščionių demokratų blokui Seime, kitaip sakant, ją numarinti. „Teisės“ žurnale, straipsnyje „Vyriausiojo Tribunolo praktika“, prie šio teismo sprendimo J. Purickio ir kitų byloje, išsamiai analizuojamos aplinkybės, dėl kurių ši byla iš karto buvo perduota Vyriausiajam Tribunolui. Argumentuota, kad Vyriausiasis Tribunolas veikė Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėmis [8]. Vyriausiajam Tribunolui nepasidavus, jo nariams buvo grasinama atleidimais.
 
Spaudimas, atrodo, padėjo Vyriausiajam Tribunolui J. Purickį išteisinti. Byla atskleidė veikiančių įstatymų netobulumą, nes buvo galima traktuoti, kad tai, kas nedraudžiama, yra leidžiama. Užsienio reikalų ministrui niekas nedraudė išvežti ir parduoti Rusijoje sachariną, o už gautus pinigus ten nusipirkus brangenybių, parsivežti jas Lietuvon. Nebuvo įrodyta, kad tai daroma norint pasipelnyti, prisidengiant valstybės vardu ir labdara. Į Maskvą norėta išvežti sacharino, kokaino, spirito bei kitų prekių ir jas ten realizuoti, o buvo užrašyta, jog vežama vagonai su cukrumi ir miltais, Lietuvos valstybės auka badaujančiai Rusijai.
 
Be to, J. Purickis, 1919–1920 m. būdamas pasiuntinys Vokietijoje, susitaręs su O. Jagomastaite ir T. Skrinikovu supirkinėjo įvairių šalių valiutą ir brangenybes, naudojosi diplomatiniais kurjeriais ir valstybės antspaudu, kad lengviau ir be muitų pervežtų minėtus dalykus. Taip pat J. Purickis dirbdamas Vokietijoje paėmė ir sunaudojo privatiems reikalams valstybinius pinigus. Tik dalis tų pinigų buvo gražinta markėmis jau bylos eigoje ir kritusiu jų kursu. Šie ankstesnės J. Purickio veiklos epizodai buvo nagrinėjami atskirai nuo „keturių Juozų“ (J. Purickio, J. Vaitiekūno, J. Avižonio ir J. Šutinio) bylos, kol jų kaip kaltinimų spekuliacinėje byloje visai atsisakyta. Be to, ir dėl minėtų piktnaudžiavimo diplomatine tarnyba epizodų visa kaltė suversta O. Jagomastaitei, spekuliavusiai savo patrono J. Purickio vardu, apgaulės būdu įforminusiai kontrabandą kaip atstovybės paketus. T. Skrinikovas byloje buvo sąmoningai užmirštas, nes su juo susiję ir kontrabandos į Maskvą epizodai, įrodantys, kad sulaikyti vagonai su kontrabanda nebuvo pirmas toks nusikaltimas. Be to, pats T. Skrinikovas iš tarnybos Lietuvos atstovybėje Maskvoje buvo atleistas dar 1921 m. vasarą. Motyvuotame Vyriausiojo Tribunolo sprendime dėl J. Purickio bylos [9] atsakingu už sulaikytą kontrabandą į Maskvą buvo paskelbtas Z. Milikovskis, kuriam tariamai atsilyginta kontrabanda už dviejų vagonų dovanų su miltais ir cukrumi pristatymą į Maskvą savo lėšomis. Lietuvos užsienio reikalų ministerija neturėjo lėšų pasižadėjimui padėti badaujantiems Rusijoje įvykdyti, tad nebuvo pakankamai įrodymų, jog kontrabanda siekta pasipelnyti. Dėžėje, adresuotoje atstovybės Maskvoje tarnautojui J. Avižieniui, kokaino buvo tik 4 kilogramai, bet jį ten galėjęs bet kas įkišti ir J. Purickis apie kokainą negalėjęs žinoti. Tai esąs tiesiog neapsižiūrėjimas, o ne nusikaltimas. Dėl ten pat buvusių alkoholinių gėrimų ir alaus bačkutės užsiminta tik bylos kaltinamojoje dalyje, to taip pat nelaikant nusikaltimu. J. Purickio sacharino dalis, skirta realizuoti ir „geriems daiktams“ nupirkti, jeigu ir buvo, tai tik labai nedidelė ir tai nesą baustina. Neradus nusikaltimo sudėties dėl vagonuose buvusių kontrabandinių prekių, atmestas ir kaltinimas dėl klaidinančių muitinės deklaracijų apie tai, kas vežama. Ankstesnės J. Purickio veiklos su T. Skrinikovu ir O. Jagomastaite nesusietos su „keturių Juozų byla“ kaip kontrabandinės veiklos piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi recidyvas, o J. Purickio atsakomybės šiuose epizoduose neįžiūrėta, nes J. Purickis tik norėjęs O. Jagomastaitę apsaugoti, bet neveikęs kartu su ja.
 
 
J. Purickio išteisinimas buvo džiaugsmingai sutiktas krikščionių demokratų „Ryto“ laikraštyje bei valdžios sluoksniuose. R. Skipitis atsiminimuose piktdžiugiškai rašė: „Ar tik ne per daug norėta J. Purickį sutrypti. O kas liūdniausia, kad tą norą Purickį skandinti bene pirmas buvo sužadinęs ir toliau prieš Purickį atkakliai veikė asmens sumetimais prof. Augustinas Voldemaras.“ [10]. Kad A. Voldemaras per krašto apsaugos ministrą K. Žuką bandė prigriebti J. Purickį su kontrabanda – tikras faktas, o J. Purickio kaltė ar nekaltumas tikriausiai taip ir liks neatskleistas.
 
Tą patį galima pasakyti ir apie A. Voldemarą: daug kas (pradedant jo buvusiu bendražygiu, o po to konkurentu A. Smetona) norėjo jį pulti ir sutrypti. Kiek tuose puolimuose, A. Voldemarui iškeltose bylose buvo tikrų faktų, o kiek bandymų paskandinti nepatogų ir labai populiarų politinį priešininką, dabar taip pat sudėtinga atsakyti. Tiesa, yra išlikusi A. Voldemaro bylų medžiaga, saugoma LCVA bei advokatų A. Tumėno (LCVA), A. Janulaičio (Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Vilniuje rankraščių skyrius) fonduose, bet jų medžiaga be išsamios istorinės aplinkos, amžininkų liudijimų analizės dar nėra neginčijamas įrodymas, juo labiau, kad bylose daug prieštaringai vertinamų epizodų ir akivaizdaus jų politizavimo. Spaudos byloje dėl A. Voldemaro straipsnio „Katruo keliu“ A. Smetonos redaguojamame „Vaire“ (1923 m. Nr. 6) kartu su A. Voldemaru nukentėjo ir leidinio redaktorius A. Smetona. Kauno miesto ir apskrities komendantas V. Braziulevičius jam paskyrė 2000 litų baudą, o kadangi negalėjo tos baudos sumokėti, „Vairo“ redaktoriui teko porai savaičių sėsti į kalėjimą. A. Voldemaras buvo išsiųstas vienam mėnesiui į Varnių drausmės batalioną, be teisės sugrįžti į Kauną visam karo stovio laikui. Tuo metu A. Smetona neparodė nepasitenkinimo, jog teko nukentėti dėl A. Voldemaro straipsnio, bet vėliau, net ir būdami vienoje tautininkų stovykloje, jie buvo politiniai priešininkai ir konkurentai.
 
 
Dar vienoje byloje A. Voldemaras nubaustas ir kaip straipsnio autorius, ir kaip leidinio redaktorius. Kaip matome iš šios bylos apeliacijos, teisingumo ministras V. Karoblis padavė A. Voldemarą į teismą dėl A. Voldemaro straipsnio „Karoblį kalėjiman“ jo redaguotame laikraštyje „Tėvynės balsas“ [11]. A. Voldemaras buvo nubaustas 2 savaitėms kalėjimo kaip straipsnio autorius ir dar 440 litų bauda kaip „Tėvynės balso“ redaktorius [12]. Bylų dėl asmens įžeidimo A. Voldemaras turėjo ir daugiau. Viena jų – su jo ne itin mėgstamu J. Gabriu, su kuriuo vis susikirsdavo keliai politikoje. 1925 m. A. Voldemaras buvo kaltinamas J. Gabrio įžeidimu per spaudą. Laikraščio „Krašto balsas“ straipsnyje „Laisvės“ šmeižtams“ [13] A. Voldemaras pavadino J. Gabrį vokiečių šnipu. A. Voldemaras 1925 m. birželio 25 d. Kauno 2-os nuovados Taikos teisėjo sprendimu už J. Gabrio įžeidimą spaudoje buvo nubaustas dviems savaitėms paprasto kalėjimo (sprendimas įsigaliojo 1927 m.), bet padavė apeliaciją Kauno apygardos teismui ir 1932 m. spalio 6 d. buvo išteisintas. Šį sprendimą paliko galioti ir Vyriausiasis Tribunolas, kuriam buvo paduota J. Gabrio įgaliotinio advokato A. Tumėno kasacija [14].
 
1926 m. buvo nagrinėjama dar viena A. Voldemaro apeliacijos byla dėl K. Ambrozaičio įžeidimo per spaudą 1922 m. liepos 17 d. sprendimo panaikinimo (buvo nubaustas trimis paromis arešto, teismo sprendimas išspausdintas „Tėvynės balse“). K. Ambrozaičio jau pasibaigusios bylos paminėjimas [15] įvertintas kaip netyčinis, nesiekiant K. Ambrozaičio įžeisti. A. Voldemaras ir šioje byloje buvo išteisintas [16].
 
A. Voldemaras taip pat buvo išteisintas dar 1922 m. iškeltoje byloje dėl daniškų kronų, kurios svarstymas užtruko labai ilgai. Byla buvo iškelta dėl 53000 daniškų kronų, rinktų valstybei 1918 m., pasisavinimo. Kartu su A. Voldemaru rinkęs ir pasisavinęs lėšas M. Yčas byloje kažkodėl buvo tik kaip liudininkas. 1932 m. byla svarstyta apeliaciniame teisme ir A. Voldemaras buvo išteisintas, neradus nusikaltimo sudėties (nusikalstamas veikimas pagal kai kuriuos straipsnius net nesvarstytas, įsigaliojus amnestijai dėl senaties).
 
A. Voldemaro vyriausybės krizė (sukelta tikro ar tariamo nepasitenkinimo A. Voldemaru vyriausybės viduje bei palaikoma paties A. Smetonos) buvo atidėta dėl pasikėsinimo prieš A. Voldemarą prie Valstybės teatro. Bet laukta buvo neilgai, nes pasikeitimams vyriausybėje buvo pasiruošta pasinaudojus A. Voldemaro išvykimu į užsienį tuoj po pasikėsinimo. A. Voldemaro populiarumas ir po vyriausybės paleidimo bei naujos vyriausybės suformavimo išliko labai didelis, todėl buvo stengiamasi įvairiausiais būdais sukompromituoti A. Voldemarą bei pašalinti jį iš politikos lauko. Tyrinėjant jo tikrą ar tariamą antivalstybinę veiklą, vykdant A. Voldemaro ir su juo susijusių asmenų agentūrinį sekimą, naudotas terminas „voldemarininkai“, kuris tarsi savaime liudijo vienų ar kitų asmenų antivalstybinę veiklą. A. Voldemaras taip pat buvo siejamas su sukarinta „Geležinio vilko“ organizacija, kuri, kaip ir voldemarininkai, buvo kaltinama antivalstybinio perversmo rengimu. A. Voldemaras buvo vienas „Geležinio vilko“ organizacijos idėjinių vadų, bet tiesiogiai šios organizacijos veikloje nedalyvavo.
 
 
Siekiant sumenkinti A. Voldemaro autoritetą ir pakirsti jo politinę įtaką pasinaudota ir jo nenoru išsikraustyti iš prabangaus, specialiai jam įrengto tarnybinio buto Lietuvos banke. Buvo inicijuotas garbės teismas, siekiant kuo greičiau A. Voldemarą iš ten iškraustyti prievarta. Nors to teismo neprireikė, nes A. Voldemaras dėl antivalstybinio veikimo, valstybės perversmo organizavimo buvo ištremtas į Platelius, bet A. Voldemaras su tuo nesusitaikė.  Jis savo ruožtu bandė iškelti bylą dėl jo daiktų, meno vertybių, knygų apgadinimo, išmetus daiktus už buto durų ar juos perkėlus į banko saugyklas (savo turtą A. Voldemaras buvo įvertinęs milijoninėmis sumomis: knygas apie puse milijono litų, o antikvarą (baldus, paveikslus) apie 4,5 milijono litų), bet ji taip pat nepasiekė teismo. Būta planų ir dėl popiežiaus nuncijaus R. Bartoloni apgyvendinimo šiame bute, o pats A. Voldemaras puoselėjo viltis išsaugoti butą [17]. Šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Nieko nepasiekė ir Lietuvos bankas, bandęs prisiteisti nemokėtą buto nuomą, kuri, pasak banko atstovų, susidarė apie 30000 litų, dar apie 20000 litų bankas buvo išleidęs už A. Voldemaro buto įrengimą, baldus, kurie bankui taip pat nebuvo kompensuoti. Tikslios apskaitos nebuvo, taigi dabar net sudėtinga nustatyti, kas buvo įsigyta paties A. Voldemaro, o kas jo užsakymu iš valstybinių ar banko lėšų.
 
A. Voldemaro žmonai Matildai bandyta iškelti bylą dėl gyvenimo kartu nesusituokus, nes tada, kai dar nebuvo panaikinta jos santuoka su A. Jaščenka ir pora nebuvo oficialiai susituokusi, A. Voldemaras vežėsi ją į užsienį jau su nežinia kaip gautu žmonos pasu. Tačiau bažnyčiai tai neužkliuvo. 1927 m. A. Voldemaras su savo žmona Matilda buvo maloniai priimti Vatikane pas popiežių, o byla į teismą taip ir nepateko. 1931 m., vykstant voldemarininkų bylai, A. Voldemaras trumpam buvo apsistojęs Kaune, „Romos“ viešbutyje, o po bylos, voldemarininkus išteisinus, jam leista apsigyventi Zarasuose pas pusbrolį, kartu ten vyko ir jo žmona.
 
1932 m. A. ir M. Voldemarams leista išvykti į užsienį. Manyta, kad taip pavyks galutinai atsikratyti nepageidaujamo, vis dar nemažą autoritetą išlaikiusio A. Voldemaro. Bet A. Voldemaras ilgai užsienyje neužsibuvo, o 1934 m. prasidėjo naujas jo bylų maratonas. Tais metais nuskambėjo garsi A. Voldemaro byla dėl jo straipsnio „Likimo keliais“, kuris, susitarus su J. Karučiu, iš pradžių išspausdintas „Tautos balse“, bet Karo komendanto įsakymu uždraudus „Tautos balso“ numerį su šiuo straipsniu (išplatinti tik keli numeriai), jis perspausdintas nacistinės pakraipos vokiečių laikraštyje „Preussische Zeitung“. Straipsnyje „Likimo keliais“ A. Voldemaras rašė, kad įtampos su Vokietija didinimas yra pražūtingas Lietuvai, o dėl to labiausiai kaltas A. Smetona. Straipsnis vertintas kaip pavojingas Tautai ir Valstybei, galintis sukelti nepasitenkinimą esama valdžia ir galimai pavojingą valstybei nerimą bei atitinkamą veikimą. Be to, nepaklusus Karo komendanto sprendimui, straipsnis vis tiek platintas priešiškame Lietuvos valstybei leidinyje ir tai gali būti kvalifikuojama kaip antivalstybinis veikimas. 1934 m. lapkričio 8 d. Apeliacinių rūmų sprendimu šioje byloje A. Voldemaras nuteistas 6 mėn. kalėjimo. Vyriausiasis Tribunolas kai kurias Apeliacinių rūmų 1934 m. lapkričio 8 d. bylos sprendimo formuluotes pripažino nepakankamai pagrįstomis ir tą sprendimą panaikino bei perdavė Apeliaciniams rūmams bylą svarstyti iš naujo [18]. Byla vėl buvo svarstoma Apeliaciniuose rūmuose 1935–1936 m. [19]. A. Voldemarui šiuo teismo sprendimu liko galioti 6 mėn. kalėjimo bausmė, bet konstatuota, jog jis tą laiką jau atsėdėjo ir bausmę atliko.
 
Pats A. Voldemaras 1934 m. vasario mėn. iškėlė bylą prieš jo knygelės prancūzų kalba „Lietuva ir jos problemos“ recenzijos autorių, Klaipėdos gubernatorių J. Navaką bei prieš „Lietuvos aido“ ats. redaktorių S. Aleksandravičių. Bylos eigoje A. Voldemaras ją papildė naujais kaltinimais [20], bet bylos svarstymas vyko vangiai, kol buvo atidėtas iki spalio mėn. dėl kitos bylos A. Voldemarui iškėlimo, o galiausiai byla numarinta. Lemtinga A. Voldemaro tolesniam likimui buvo 1934 m. birželio 7 d. įvykusio P. Kubiliūno sukilimo byla. Nors A. Voldemaras tiesiogiai sukilime nedalyvavo, jis buvo kaltinamas šio sukilimo inspiravimu bei netiesioginiu palaikymu. Nors buvo parskraidintas tariamai vadovauti šiam pučui jau jam pasibaigus, už prisidėjimą prie jo buvo nuteistas 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Pritaikius amnestiją, atsėdėjęs trejus metus ir aštuonis mėnesius, buvo paleistas. Iš pradžių vėl apsigyveno Zarasuose, vėliau išvyko į užsienį. 1939 m. buvo grįžęs į Lietuvą, bet negavo darbo universitete. Valdžia vėl pasirūpino jį išsiųsti į Prancūziją, Vatikaną. A. Voldemaras, matyt, jautėsi pakankamai nukentėjęs nuo tautininkų režimo, tad netikėtai nusprendė grįžti į Lietuvą pačiu netinkamiausiu laiku, jau ją okupavus sovietams. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, šis naivus poelgis ne tik negražiai užbaigė talentingo politiko, valstybės veikėjo karjerą, bet ir kainavo jam gyvybę.
 
 
Nuorodos:
1.  Die Glaubenspaltung in Litauen im XVI Jahrhundert bis zur Ankunft der Jesuiten im Jahre 1569: Dissertation zur Erlangung der Doktorwürde von der hohen philosophischen Fakultät der Universität Freiburg in der Schweiz / vorgelegt von Joseph Puryckis. – Freiburg: Buchdruckerei Gebrüder Fragniere, 1919.
2.  Lietuvos ir Lenkijos konfederacija / A. Voldemaras // Lietuvių balsas. – 1921, spal. 6–7, p. 2.
3.  Nepriklausomą Lietuvą statant: atsiminimai / Rapolas Skipitis. – Chicago: Terra, 1961, p. 328–335.
4.  Pasikėsinimas nužudyti p. Galvanauskį // Laisvė. – 1921, lapkr. 27, p. 1.
5.  Žvilgsnis į praeitį: žmogaus ir kario atsiminimai / K. Žukas. – Chicago: Terra, 1959, p. 364–380.
6.  Teisman!: [J.Purickio kontrabandos reikalu ir bendrai valdžios kritika] / A.Voldemaras // Lietuvių balsas. – 1921, gruod. 10–11 (Nr. 17), p. 1–2.
7.  Lietuvos teisingumo ministerijos ypatingai svarbioms byloms teismo tardytojo Z. Toliušio nutarimas dėl bylos J. Purickiui iškėlimo sąryšyje su A. Voldemaro straipsniu „Teisman“ laikraštyje „Lietuvių balsas“. 1922 05 25. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 268, l. 153–158.
8.  Vyriausiojo Tribunolo praktika // Teisė. – 1925, Nr. 7, p. 65–72.
9.  Vyriausiojo Tribunolo praktika // Teisė. – 1925, Nr. 7, p. 72–86.
10.  Nepriklausomą Lietuvą statant: atsiminimai / Rapolas Skipitis. – Chicago: Terra, 1961, p. 337.
11.  Karoblį kalėjiman / A. Voldemaras // Tėvynės balsas. – 1922, spal. 17.
12.  Prof. Augustino Voldemaro skundas prieš Kauno apygardos teismo 1923 m. gegužės mėn. 23 dienos sprendimą. 1925 01 17 // Vyriausiojo tribunolo 1924–1927 metų baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų rinkinys / redagavo J. Byla. – Kaunas: D. Gutmano leidinys, 1932, p. 55–60.
13. „Laisvės“ šmeižtams / A. Voldemaras // Krašto balsas. – 1923, saus. 19, p. 2–3.
14.  Kauno apygardos teismo sprendimas dėl apeliacijos Kauno antros nuovados Taikos teisėjo 1925 m. birželio 25 d. sprendimui A. Voldemaro byloje dėl J. Gabrio įžeidimo per spaudą. 1932 10 06. LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 783, l. 1–7; Byloj su Gabriu prof. Voldemaras išteisintas // Lietuvos aidas. – 1932, spal. 7, p. 6; Vyriausiojo Tribunolo sprendimas A. Voldemaro ir J. Gabrio byloje dėl šmeižto. 1933 05 11. MAB Rankraščių skyrius. F 267 – 2411.
15.  Amnėstijos sumanymas // A. Voldemaras // Tėvynės balsas. – 1922, geg. 27, p. 1.
16.  Kauno apygardos teismo sprendimas dėl 1922 m. liepos 17 d. Kauno miesto ir apskrities pirmos nuovados Taikos teisėjo sprendimo Augustino Voldemaro, kaltinamo už K. Ambrozaičio įžeidimą per spaudą, byloje panaikinimo. 1926 02 12. LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 782, l. 1–2.
17.  A. Voldemaro laiškas J. Tūbeliui dėl reikalavimo išsikelti iš valdiško buto Lietuvos banke. 1930 04 04. MAB Rankraščių skyrius. F 172-84; A. Voldemaro raštas dėl savo valdiško buto perleidimo popiežiaus nuncijui R. Bartoloni. 1930 05. MAB Rankraščių skyrius. F 172-65; A. Voldemaro laiškas vidaus reikalų ministrui Petrui Aravičiui dėl reikalavimo išsikelti iš valdiško buto. 1930 07 18. MAB Rankraščių skyrius. F 172-64.
18. Voldemaro Augustino ir kit. baudžiamosios bylos: [dėl straipsnio „Likimo keliais“] advokato Nargelevičiaus skundas prieš Apeliacinių Rūmų 1934 metų lapkričio mėnesio 8 dienos sprendimą. 1935 05 28 // Vyriausiojo tribunolo 1933–1938 metų baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų rinkinys. – Kaunas: Lietuvos teisininkų draugija, 1939, p. 389–394.
19.  Apeliacinių rūmų sprendimas A. Voldemaro byloje dėl straipsnio „Likimo keliais“. 1936 07 02 / 03. LCVA, f. 932, ap. 1, b. 52, l. 265–267.
20. Kauno apylinkės teismui skundo papildymas dėl straipsnių „A. Voldemaro sąjunga su Preussische Zeitung“ ir „Kultūros kaina“ laikraštyje „Lietuvos aidas“, 1934 m. kovo 12 ir 13 d. d., pridedant šį papildymą prie A. Voldemaro bylos su „Lietuvos aido“ red. Simu Aleksandravičiumi dėl J. Navako recenzijos. 1934 03 19. LCVA, f. 378, ap. 13, b. 35.
 
Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys
Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė
Skaityti daugiau
Steigiamojo Seimo (1920–1922) narių parengtos ir išleistos knygos IV dalis

Steigiamojo Seimo (1920–1922) narių parengtos ir išleistos knygos IV dalis

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

G. Petkevičaitė : [portr.] // Naujoji vaidilutė. - 1931, Nr. 3, įklij.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861 03 31 Puziniškio dvare, Rozalimo valsč., Panevėžio apskr. – 1943 06 14 Panevėžyje) – rašytoja, visuomenės veikėja, kovotoja dėl moterų teisių, viena iš Aboliucionisčių draugijos iniciatorių, pedagogė. Į Steigiamąjį Seimą išrinkta kaip LSLDP atstovė V (Panevėžio) rinkimų apygardoje (sąraše buvo pirma). Steigiamajame Seime priklausė LSLDP frakcijai, LSLDP ir LVS frakcijų blokui. Pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje pagal amžių buvo vyriausioji narė, mokanti lietuviškai, užėmė Steigiamojo Seimo Pirmininko vietą bei 1920 m. gegužės 15 d. vedė pirmąjį posėdį, kuriame pasakė iškilmingą kalbą. Šias pareigas G. Petkevičaitė-Bitė užleido Steigiamojo Seimo Pirmininku išrinktam A. Stulginskiui.

Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu viena bei su Žemaite (rašytojos kartu parašytus kūrinius pasirašydavo Dviejų Moterų slapyvardžiu) parašė scenos veikalų ir apsakymų, atsiminimus apie Pirmąjį pasaulinį karą bei knygą, skirtą pirmojo liaudies spektaklio Palangoje 25-osioms metinėms paminėti, dviejų dalių pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį ir dviejų tomų romaną „Ad Astra“.
Pirmasis G. Petkevičaitės scenos veikalas buvo trijų veiksmų drama „Kova“1 apie paprastų, neturtingų žmonių kovą už mokslą ir už savo teises. Slapyvardžiu B. pasirašyta drama pirmą kartą išspausdinta „Varpo“ puslapiuose (1900, Nr. 8-10), kaip atskiras leidinys išleista žurnalų „Varpo“ ir „Ūkininko“ redakcijų.

Paveikslėliu iš moksleivių gyvenimo įvardintas G. Petkevičaitės apsakymas „Nebepirmas“2, kurį 1902 m. „Vinco Kapso Draugystėlės“ (iš Vinco Mickevičiaus-Kapsuko draugijos renkamų aukų) lėšomis išleido laikraščio „Naujienos“ redakcija, o išspausdino M. Jankaus spaustuvė Bitėnuose. Apsakyme vienas jaunikaitis nepakluso tėvų valiai būti kunigu, pabėgo iš namų ir sugrįžo jau sunkiai sužeistas. Vienas Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje saugomas leidinio egzempliorius (KAVB: RS I R 4033-1) buvo patekęs į Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės knygyną Vilniuje, vėliau – į Povilo Gasiūno spaudos kolekciją (viršelyje yra parašas ir spaudas).

1902 m. Tilžėje V. Kudirkos iždo lėšomis išleista G. Petkevičaitės ir Žemaitės (Dviejų Moterų) trijų veiksmų komedija „Velnias spąstuose“3. Veikalas yra apie girtavimo sukeliamas problemas ir besivaidenantį velnią, kuris iš tikrųjų buvo žydas pirklys, vagiantis pinigus. Vienas knygos egzempliorius (KAVB: RS I R 7052)  buvo A. Macejevskio knygų parduotuvėje Rygoje. Vėliau jis pateko į Lietuvių muzikos ir dainavimo draugijos Rygoje biblioteką.

Dar viena G. Petkevičaitės ir Žemaitės parašyta trijų veiksmų drama „Kaip kas išmano teip save gano“4 buvo perspausdinta iš „Varpo“ (Varpas. - 1904, Nr. 7, p. 100-111) ir išleista Tilžėje 1904 m.  Drama yra apie tai, kaip dvarininkų dukra Vanda įsimylėjo šeimos daktarą Kukutį, o ne jai peršamą Silvestrą.

1905 m. Tilžėje išleista G. Petkevičaitės ir Žemaitės keturių veiksmų drama „Litvomanai“5, kuri taip pat pirmą kartą buvo išspausdinta „Varpo“ puslapiuose (Varpas. - 1905, Nr. 3, p. 37-39 ; Nr. 4/5, p. 51-56 ; Nr. 6, p. 66-70 ; Nr. 7/8, p. 86-88 ; Nr. 9/10, p. 100-101). Jos siužetas yra apie kovas dėl savosios spaudos.

1905 m. Vilniuje „Aušros“ draugija išleido G. Petkevičaitės apsakymų rinkinį „Krislai“6, kuriame paskelbtas vienas didesnis apsakymas „Krislai“ ir dar kiti šeši apsakymai. Rašytoja šiuose apsakymuose tarsi fotografuoja gyvenimo įvykius, fiksuodama ją sujaudinusius tikrovės fragmentus,  detales, veikėjų būsenas, savo pačios požiūrį į aprašomus dalykus. Neatsitiktinai apsakymų paantraštės pavadintos „Fotografija“. Apsakymą „Homo Sapiens“ autorė skyrė spaudos draudimo laikotarpiu leistam „Varpui“. Po kūrinio įdėjo apsakymą „Spauda leista“, kuriame pagrindiniai veikėjai – kovotojai prieš spaudos draudimą ir tos kovos aukos: vienas pamišęs, o kitas nepagydomai serga. Abu jie jau neturi nei fizinių, nei psichologinių jėgų džiaugtis, kad kova baigta, spaudos draudimas panaikintas. Vienas gražiausių rinkinio apsakymų „Dievui atkišus“ – apie pastumdėlę tarnaitę Magdę, pagimdžiusią nesantuokinį kūdikį, kuris toks nereikalingas ir pačiai jo motinai, ir pagloboti Magdę su kūdikiu pasiryžusiai Marcelei. Ši palieka kūdikį lauke šalti. Pastebėjusi paliktą tarė, kad geriau būtų, kad Dievas jį atgal pasiimtų.

„Aušros“ draugija Vilniuje išleido G. Petkevičaitės ir Žemaitės parašytą keturių veiksmų dramą „Parduotoji laimė“7. Pavadinimas sako, kad ši drama yra apie vedybas ne iš meilės, o iš išskaičiavimo. Vienas leidinio egzempliorius (KAVB: RS II R 2950) buvo įsigytas Kaune žurnalisto Justo Paleckio ir nuvežtas į Rygą, kur jis tada gyveno (1920 m.).

G. Petkevičaitė-Bitė nuolat pasisakė už lygias moterų teises ir pati savo pavyzdžiu įrodė, kad moterys gali aktyviai veikti ir politikoje. Todėl nieko neįprasto, kad jau 1910 m. ji išleido knygą „Apie moterų klausimą“8, kurioje rašo apie būtinybę moterims turėti su vyrais lygias pilietines teises.

G. Petkevičaitės parašytas „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlis“ (dvi dalys), išleistas „Varpo“ bendrovėje 1922 m.9 ir 1924 m.10 – kompiliacinis veikalas. Pati autorė pripažįsta, kad nerašė originalaus vadovėlio, o sekė Karlo Bussė ir kitais autoriais. Vokiečių lyrikas ir literatūros kritikas Karlas Hermanas Bussė du „Pasaulinės literatūros“ tomus vokiečių kalba parašė dar 1910 m. ir 1913 m. Vadovėlyje apsiribojama Senovės Rytų (kinų, japonų, egiptiečių, persų, babiloniečių, asirų, arabų) ir antikinės Graikijos literatūra. Kaip galima mokymo priemonė vadovėlis turėjo daug trūkumų, bet tada, kai buvo išleistas, buvo ir labai reikalingas.

G. Petkevičaitės „Karo metų dienoraščio“ dvi dalis (1925 m.11 ir 1931 m.12) išleido „Varpo“ bendrovė. Kodėl Pirmojo pasaulinio karo atsiminimai, paimti iš G. Petkevičaitės karo metais rašomo dienoraščio, į knygą įtraukti po ilgo laikotarpio, o antrosios dalies leidimas vėl labai užtruko? Tai paaiškina pati autorė pirmosios dalies įžangoje. Rašant dienoraštį trūko popieriaus, tad teko rašyti ant antros lapo pusės, kuri iš pradžių buvo palikta pastaboms. Be to, dienoraštį teko slėpti ir paskiau jis buvo rastas išdraikytais lapais. Todėl norint jį sutvarkyti reikėjo laiko, kurio nebuvo, nes reikėjo uždirbti pragyvenimui. Pirmąją dalį autorė skubėjo tvarkyti, nes bijojo, kad dienoraščių visai nespės išleisti, o antrajai daliai medžiagą jau tvarkė neskubėdama. Be to, „Varpo“ bendrovei buvo iškilę sunkumų. 1927 m. „Varpo“ bendrovės ir jos spaustuvės pastatas buvo susprogdintas. Bendrovė atsigavo įsikūrusi naujoje vietoje Kaune, Gedimino gatvėje, bet tik 1931 m. pasiekė ankstesnes leidybos apimtis. Trečioji dienoraščio dalis išspausdinta jau po autorės mirties, 1966 m. „Raštų“ rinkinyje. „Karo metų dienoraštyje“ vaizduojamas gilaus provincijos užkampio gyvenimas karo sąlygomis. Dienoraštis buvo surašytas naudojantis spauda bei iš įvairių vietų pasiekiamomis žiniomis. Jis – su pačios autorės apibendrinimais ir išvadomis, todėl suprantama, kad jo centre – pati autorė, per savo prizmę fiksavusi įvykius. Nors šiuose atsiminimuose daug asmeniškų dalykų, smulkmenų, bet matome ir to laikmečio dvasią: nuotaikas, įvykius, kultūrinę ir politinę kroniką, materialinius rūpesčius, karo sunkumus. Antrosios dalies vienas egzempliorius (KAVB: A29520-1) buvo gydytojo Artūro Jurgučio asmeninėje bibliotekoje.

„Varpo“ bendrovė 1927 m. išleido G. Petkevičaitės atsiminimus „Iš mūsų vargų ir kovų“13 apie laikmetį, kai 1899 m. Palangoje pirmą kartą viešai buvo suvaidintas lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“. Spektaklio organizavimas spaudos draudimo lietuviškais rašmenimis laikotarpiu buvo nelengvas uždavinys. G. Petkevičaitė režisavo spektaklį ir buvo viena iš jo organizatorių. Atsiminimuose ji aprašė istorinį kontekstą, kuriame gimė ir buvo įgyvendinta spektaklio idėja, knygoje taip pat skyrė dėmesį carinės valdžios veiksmams po šio reikšmingo įvykio. Autorė, matyt, vėlavo išleisti knygą, todėl leidinio pavadinimas ne visai atitinka turinį. Šią knygą G. Petkevičaitė rašė tada, kai dėl pablogėjusios sveikatos buvo nutraukusi darbą mokykloje, nors tęsė mokymą namuose.

1933 m. G. Petkevičaitė-Bitė parengė bene svarbiausią savo knygą – dviejų tomų romaną „Ad astra“14, kurį išleido „Dirvos“ bendrovė. Romane vaizduojama XIX a. pabaigos Lietuvos gyvenimo atmosfera, dažniausiai perteikta per pagrindinės romano veikėjos Elzės Kęsgailytės asmeninių išgyvenimų prizmę. Aštuoniolikmetė Elzė svajoja apie aukštąjį mokslą, visuomenei naudingą darbą, ieško savo vietos gyvenime, susitikdama su įvairių idėjinių krypčių veikėjais keičia savo nuostatas, vertybes. Po mokyklos baigimo ji šiek tiek blaškosi. Matydama vargingą valstiečių situaciją, susižavi labdaringa veikla. Jai iš pradžių imponuoja liberalios dvarininkijos atstovas Donatas Gedvila. Tačiau pamačiusi, kad bet kokį pasipriešinimą Rusijos galybei, tautinį judėjimą jis laiko neprotingu, nuo jo atsitraukė. Nelabai priimtinos jai ir studento Zenono kairiosios socializmo idėjos. Studentas, varpininkas Bataitis pastūmėjo ją link tautinio judėjimo. Jis įtraukė Elzę į lietuviškos spaudos platinimo darbą ir ji tapo tautinio judėjimo šalininke. Romano pabaigoje Elzė renkasi ne ramų, sotų gyvenimą su Donatu, o neramų kovos už tautos laisvę kelią. Romanui nesvetimos ir feminizmo idėjos. Pagrindinė veikėja įrodinėja savo pranašumą lenktyniaudama su vyrais įvairiose gyvenimo srityse, netgi šaudyme. Nors tada, kai romanas buvo parašytas, jis sutiktas gana abejingai, tačiau šiais laikais dėmesys jam vėl juntamas. Pavyzdžiui, Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka yra įsteigusi nominaciją „Ad astra“, skirtą įvertinti išskirtinius Panevėžio regiono (iš kurio kilusi rašytoja) bibliotekų darbuotojus, kurie apdovanojami iskirtiniu ženklu „Ad astra“, sukurtu Alfrido Pajuodžio. Vieną šios knygos antrojo tomo egzempliorių (KAVB: A 111802) savo asmeninėje bibliotekoje turėjo filologas, vertėjas Aleksandras Žirgulys (knygos viršelyje yra jo parašas).