Rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus (1882 10 19 Subartonyse, Alytaus apskritis – 1954 07 07 Pensilvanijoje, JAV) gyvenimas Laikinojoje sostinėje buvo intriguojantis, kupinas įvairiausios veiklos, prieštaringai vertinamų įvykių, nuotykių, polemikos spaudoje. Šioje parodoje atverčiame kelis jo gyvenimo puslapius.
V. Krėvė. Portretinė fotografija kartoniniame rėmelyje. Apie 1927. MLLM F 70876.
Nuo tautosakos iki tariamos pornografijos bei kaltinimų tautosakos falsifikavimu
Vinco Krėvės-Mickevičiaus gyvenimas įdomus ir intriguojantis, tarsi geros knygos puslapiai. Vieną intriguojantį V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo puslapį atvertė Jonas Balys, iš dalies lėmęs V. Krėvės-Mickevičiaus redaguoto „Patarlių ir priežodžių“ pirmo tomo konfiskavimą.
Patarlės ir priežodžiai / redagavo V. Krėvė-Mickevičius. – Kaunas: Hum. mokslų fak. tautosakos kom. leidinys, 1934, t. 1, virš.
Humanitarinių mokslų fakulteto tautosakos komisijos išleistas ir prof. V. Krėvės-Mickevičiaus redaguotas „Patarlių ir priežodžių“ pirmas tomas buvo konfiskuotas Kauno miesto ir apskrities komendanto nutarimu dėl tariamai pornografiškų priežodžių ir patarlių toje knygoje. Tokių, pasak „Lietuvos aido“ žurnalisto, priskaičiuota virš 300
[1].
Konfiskuota knyga „Patarlės ir priežodžiai“ // Lietuvos aidas. – 1935, saus. 14, p. 10.
Tas skaičius gerokai perdėtas. Pavartę knygą šiais laikais patarlių ir priežodžių su šiek tiek nepadoriu atspalviu rastume apie 20. J. Baldauskas iš tome publikuotų 7766 patarlių ir priežodžių erotikos patarlių priskaičiavo 0,5 procento, o jų nepadorumą įžiūrėjo tik lytinių organų ir lytinių santykių įvardijime lietuviškais žodžiais. Pasak jo, tuos dalykus pavadinus lotyniškais ar graikiškais vardais ištvirkimas nesumažėsiąs
[2]. Konfiskuotoji „Patarlių ir priežodžių“ knyga po kurio laiko buvo grąžinta Vytauto Didžiojo universitetui, su tam tikromis sąlygomis leista ją platinti. VDU Humanitarinių mokslų fakulteto posėdyje, išklausius fakulteto dekano ir Tautosakos komisijos pirmininko prof. V. Krėvės-Mickevičiaus pranešimą apie „Patarlių ir priežodžių“ pirmo tomo parengimą ir istoriją dėl jos konfiskavimo, parengti pasiūlymai VDU Senatui dėl šio leidinio platinimo
[3]. VDU Senato posėdyje nuspręsta knygas parduoti tik su tam tikros Humanitarinių mokslų fakulteto komisijos leidimu, į knygą įrašant pirkėjo pavardę
[4]. Vargu, ar tai buvo daroma. Nebuvo atsižvelgta ir į pageidavimą tam tikras antro tomo vietas išleisti atskiru leidimu. Antras tomas išėjo toks, koks ir buvo parengtas. Planuojami išleisti septyni tomai neišėjo ne dėl cenzūros, o dėl pasikeitusių aplinkybių. Atsistatydino Tautosakos komisija
[5], o 1935 m. liepos mėn. buvo išleistas „Tautosakai tvarkyti įstatymas“ bei įsteigtas Lietuvių tautosakos archyvas. Tad keitėsi tautosakos rinkimo ir publikavimo principai, J. Balys buvo paskirtas Lietuvių tautosakos archyvo vadovu.
Knyga nebuvo konfiskuota dėl trijų priežasčių: nepakankamos konfiskavimo argumentacijos (pagrįstas tik priekaištas dėl leidinio nepakankamos mokslinės dokumentacijos), dėl didesnio nei tikėtasi ažiotažo ir dėl jau patenkintų J. Balio ambicijų. „Patarlių ir priežodžių“ konfiskavimui pasitarnavo J. Balio skundas Kauno miesto ir apskrities komendantui dėl jo, Tautosakos komisijos surinktos medžiagos tvarkytojo, ignoravimo, publikuojant nepadorią medžiagą. Iš tikrųjų J. Balys įsižeidė, kai Humanitarinių mokslų fakulteto taryba atmetė jo habilitacinį darbą, o Tautosakos komisijos pirmininkas V. Krėvė-Mickevičius ne tik nesureagavo į jo priekaištus dėl tautosakos rinkimo principų, bet ir neįtraukė jo į „Patarlių ir priežodžių“ leidinio rengimą (J. Balys tikėjosi būti šio leidinio redaktoriumi). Vėliau tiek habilitacinio darbo, tiek tautosakos medžiagos tvarkymo pagal J. Balį klausimai išsisprendė.
Tik juoda katė ilgam perbėgo V. Krėvės-Mickevičiaus ir J. Balio santykius. Juo labiau, kad J. Balys pasistengė dar labiau įkaitinti atmosferą, kritikuodamas V. Krėvę-Mickevičių, jį palaikančius, visą Humanitarinių mokslų fakultetą bei prie šio fakulteto veikiančią Tautosakos komisiją. Jo kritika tiek spaudoje, tiek tarpasmeniniuose santykiuose dažnai peraugdavo į šmeižtą, gandus, įrodymais nepagrįstų faktų skleidimą. Abi konfliktuojančios pusės vartojo ne pačią pagarbiausią leksiką. O ir J. Balio kaltinimai, mesti V. Krėvei-Mickevičiui, buvo rimti. Nereaguoti į kaltinimus dzūkų tautosakos falsifikacija buvo neįmanoma. Tai jau nebuvo tik priekaištai dėl tautosakos rinkimo principų, su kuriais buvo galima sutikti ar nesutikti. J. Balys kaltino V. Krėvę-Mickevičių sąmoningu tautosakos falsifikavimu, liaudžiai priskiriamų dalykų išgalvojimu ir sukūrimu. J. Balys vertė abejoti V. Krėvės-Mickevičiaus darbų patikimumu ne tik Lietuvos mokslo visuomenę, bet ir tarptautiniame lygmenyje: „Tautosakos darbuose“ anglų kalba paskelbė, jog V. Krėvės-Mickevičiaus tautosakos darbai apie aitvarą ir sparnuočius liaudies padavimuose mokslui netinkami, nes daug prikurta ir viską reikia tikrinti, o jo redaguotas „Patarlių ir priežodžių“ pirmas tomas mokslui netinkamas, nes prastai parengtas
[6].
A short review of the collection of lithuanian folk-lore / Jonas Balys // Tautosakos darbai. – Kaunas: Lietuvių tautosakos archyvas, 1935, t. 1, p. 1–26: [p. 25: trumpa neigiama anotacija apie V. Krėvės „Sparnuočiai liaudies padavimuose“, „Aitvaras liaudies padavimuose“ ir jo redaguotą „Patarlių ir priežodžių“ pirmą tomą].
J. Balys abejojo ir dėl kituose V. Krėvės-Mickevičiaus darbuose surinktos tautosakinės medžiagos autentiškumo, nors panašius ankstesnio laikotarpio V. Krėvės-Mickevičiaus darbus, kai dar nebuvo užgautos J. Balio ambicijos, vertino teigiamai. Jau vien tai, kad J. Balys „tikrino“ V. Krėvės-Mickevičiaus surinktą medžiagą net jo gimtuosiuose Subartonyse, nuteikia negražiai. Nors abiejų konfliktuojančių pusių pateikiamus faktus sudėtinga patikrinti, bet V. Krėvės-Mickevičiaus argumentacija atrodo išsamesnė ir patikimesnė, jis remiasi kitais mokslo autoritetais bei jų paskelbtais darbais, o J. Balys spekuliuoja keliais pagyvenusiais asmenimis, kurie teigia nežinantys tokių padavimų apie aitvarą, Raigardą ir kt., kokius užrašė V. Krėvė-Mickevičius. Be to, užrašytos tautosakos tikrinimas praėjus ilgesniam laikui negali būti objektyvus: nerandami apklausti asmenys, apklausiami vėliau į tą vietą atsikėlę žmonės, o ir anksčiau apklausti asmenys jau daug ko neprisimena ar neatsiveria nepažįstamam, skubančiam surinkti „įrodymus“ asmeniui taip, kaip buvo prikalbinti atsiverti anksčiau. Tiesa, J. Balys pagrįstai kritikavo V. Krėvę-Mickevičių dėl nepakankamai dokumentuotos šaltinių bazės (senesniuose įrašuose pilnos informacijos tiesiog nebuvo, o iš naujų įrašų ji nebuvo įtraukta).
Dr. J. Balys užrašinėja liaudies dainas. B. Buračo nuotr. // Jaunoji karta. – 1935, Nr. 14, p. 303.
Polemikoje dėl dzūkų tautosakos falsifikacijų įsižiebė konfliktas ne tik tarp asmenų, bet ir tarp leidinių, kurie buvo tribūna šiam ginčui. Viena pusė nevengė kritikuoti žurnalo „Vairas“ pozicijos, J. Balį įvardindama „Vairo“ mokslininku. Kita pusė, dažniausiai J. Balys, kritikavo „Mūsų tautosaką“ ir kitus leidinius, buvusius oponuojančios pusės tribūna. „Mūsų tautosakos“ dešimtame tome daug vietos skirta polemikai su J. Balio straipsniais „Vaire“
[7]. Į ją, kritikuodamas jau paties J. Balio redaguotų „Tautosakos darbų“ pirmą tomą
[8], įsijungė Juozas Baldauskas ir tiesiogiai nuo J. Balio puldinėjimų V. Krėvę-Mickevičių ginantis Balys Sruoga
[9]. Stiprų atsaką J. Balio straipsniams šiame „Mūsų tautosakos“ tome pateikė pats V. Krėvė-Mickevičius
[10].
Prof. V. Krėvė Mickevičius: portr. // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. M. fak. tautosakos komisijos leidinys, 1932, t. 6, įklij. tarp. p. 144 ir 145.
J. Balio „B. J-tis“ slapyvardžiu pasirašytoje „Mūsų tautosakos“ dešimto tomo recenzijoje
[11] jam visų pirma užkliuvo metai, kuriais leidinys parengtas. Šis tomas tikrai buvo parengtas ir išleistas ne 1935 m., o 1936 m. (metų pabaigoje), tad recenzentas pagrįstai piktinosi, kad tomas išleistas fiktyviais metais ir jau nebeegzistuojančios Tautosakos komisijos. Ši recenzija pabaigiama neskaniu prieskoniu apie esą labai nekorektišką J. Balio, I. Tamošaičio ir Tautosakos archyvo menkinimą „Mūsų tautosakoje“, kurio neturėtų būti valstybės išlaikomame universiteto mokslo leidinyje.
Mūsų tautosaka. X. Red. prof. Krėvė Mickevičius: [rec.] / B. J-tis [Jonas Balys]. – Rec. kn.: Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. M. fak. tautosakos komisijos leidinys, 1935, t. 10 // Vairas. – 1936, Nr. 12, p. 469–473.
Gal ir per ilgai laukta su šiuo atsaku J. Baliui, bet buvo pasinaudota leidinio, kurio mokslinė dalis, tikėtina, jau anksčiau parengta, tribūna, polemikai norint suteikti mokslinės argumentacijos lygmenį. Visą tautosakos rinkimo darbą sukoncentravus Tautosakos archyve, „Mūsų tautosakos“ leidimas Humanitarinių mokslų fakultete buvo netikslingas, tad šis dešimtas tomas buvo paskutinis. Nors polemika su jo pasirodymu ir nebuvo užbaigta, bet nuslopo.
-
Tautosakos rinkimo darbas ir jo sunkumas / V. Krėvė-Mickevičius // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. M. fak. tautosakos komisijos leidinys, 1930, t. 1, p. 14–16.
02 kreve 1930 tautosakos rinkimo darbas ir jo sunkumas vkreve musu tautosaka t1 p14
-
Mūsų paukščiai tautosakoje / V. Krėvė-Mickevičius // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. M. fak. tautosakos komisijos leidinys, 1930, t. 1, p. 17–89.
03 kreve 1930 musu pauksciai tautosakoje vkreve musu tautosaka t2 p94
-
Šarūnas / V. Krėvė-Mickevičius // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. M. fak. tautosakos komisijos leidinys, 1930, t. 1, p. 90–123.
04 05 ar nas V. Kr v Mickevi ius M s tautosaka red. prof. Kr v Mickevi ius. Kaunas Hum. M. fak. tautosakos komisijos leidinys 1930 t. 1 p. 90 123.
-
Aitvaras dzūkų legendose / V. Krėvė-Mickevičius // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. M. fak. tautosakos komisijos leidinys, 1931, t. 3, p. 3–80.
06 kreve 1931 aitvaras dzuku legendose vkreve musu tautosaka t3 p3
-
Mūsų tautosaka, III. Red. prof. V. Krėvė-Mickevičius: [rec.] / J. Balys. – Rec. kn.: Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. M. fak. tautosakos komisijos leidinys, 1931, t. 3 // Vairas. – 1931, Nr. 10, p. 272.
07 kreve 1931 musu tautosaka t3 rec jbalys vairas nr10 p272
-
Krikštynų apeigos Dzūkijoje / V. Krėvė-Mickevičius // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. M. fak. tautosakos komisijos leidinys, 1933, t. 7, p. 30–46.
09 10 Krik tyn apeigos Dz kijoje V. Kr v Mickevi ius M s tautosaka red. prof. Kr v Mickevi ius. Kaunas Hum. M. fak. tautosakos komisijos leidinys 1933 t. 7 p. 30 46
-
Mūsų paukščiai liaudies padavimuose / V. Krėvė-Mickevičius // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. M. fak. tautosakos komisijos leidinys, 1933, t. 7, p. 3–29.
11 kreve 1933 musu pauksciai liaudies padavimuise vkreve musu tautosaka t7 p3
-
Patarlės ir priežodžiai / redagavo V. Krėvė-Mickevičius. – Kaunas: Hum. mokslų fak. tautosakos kom. leidinys, 1934, t. 1, p. 3–4.
13 14 Patarl s ir prie od iai redagavo V. Kr v Mickevi ius. Kaunas Hum. moksl fak. tautosakos kom. leidinys 1934 t. 1 p. 3 4.
-
Tarp mokslo ir populiarizacijos // Lietuvos aidas. – 1935, saus. 16, p. 4.
16 kreve 1935 01 16 tarp mokslo ir populiarizacijos lietuvos aidas p4
-
Tautosaka ir erotika / J. Kernius: [J. Baldauskas] // Kultūra. – 1935, Nr. 1, p. 62–67.
17 18 Tautosaka ir erotika J. Kernius J. Baldauskas Kult ra. 1935 Nr. 1 p. 62 67.
-
Ir V. D. universiteto susidomėjo „Patarlėmis ir Priežodžiais“ // Lietuvos aidas. – 1935, vas. 1, p. 10.
19 kreve 1935 02 01 ir vd universiteto senatas susidomejo lietuvos aidas p10
-
Incidentas dėl „Patarlių ir Priežodžių“ likviduotas / E. V. // Literatūros naujienos. – 1935, vas. 2, p. 6.
20 kreve 1935 02 01 incidentas del patarliu ir priezodziu likviduotas ev literaturos naujienos p6
-
„Patarlės ir priežodžiai“ gražinami V.D. universitetui // Lietuvos aidas. – 1935, vas. 14, p. 10.
21 kreve 1935 02 14 patarles ir priezodziai grazinami vd universitetui lietuvos aidas p10
-
Atsistatydino tautosakos rinkimo komisija // Lietuvos aidas. – 1935, kov. 13, p. 10.
22 kreve 1935 03 13 atsistatydino tautosakos rinkimo komisija lietuvos aidas p10
-
V. Krėvė: Aitvaras liaudies padavimuose, 1933, p. 156; V. Krėvė: Dzūkų poringės, 1934, p. 189: [rec.] / J. Baldauskas: [Atsako į šių V. Krėvės-Mickevičiaus veikalų bei jo redaguotų „Patarlių ir priežodžių“ pirmo tomo kritiką, paskelbtą J. Balio „Tautosakos darbų“, t. 1, p. 25] // V. D. Universiteto žinios. – 1936, Nr. 2, p. 65–66.
24 kreve 1936 aitvaras dzuku poringes rec jbaldauskas vdu zinios nr2 p65
-
Dzūkų tautosakos falsifikacijos / J. Balys // Vairas. – 1936, Nr. 9, p. 23–42.
25 kreve 1936 dzuku tautosakos falsifikacijos jbalys vairas nr9 p25
-
Dzūkų tautosakos falsifikacijos / J. Balys // Vairas. – 1936, Nr. 9, p. 23–42.
26 kreve 1936 dzuku tautosakos falsifikacijos jbalys vairas nr9 p40
-
Dzūkų tautosakos falsifikacijos / J. Balys // Vairas. – 1936, Nr. 9, p. 23–42.
27 kreve 1936 dzuku tautosakos falsifikacijos jbalys vairas nr9 p41
-
Dzūkų tautosakos falsifikacijos / J. Balys // Vairas. – 1936, Nr. 9, p. 23–42.
28 kreve 1936 dzuku tautosakos falsifikacijos jbalys vairas nr9 p42
-
Dėl „Dzūkų tautosakos falsifikacijų“: [Atsako į kilusią polemiką dėl savo str. „Dzūkų tautosakos falsifikacijos“, išsp. „Vairo“ žurnale 1936 m. Nr. 9] / J. Balys // Vairas. – 1936, Nr. 11, p. 284–303.
29 30 D l Dz k tautosakos falsifikacij Atsako kilusi polemik d l savo str. Dz k tautosakos falsifikacijos i sp. Vairo urnale 1936 m. Nr. 9 J. Balys V
-
„Falsifikacija“ ir faktai: [Atsakas į J. Balio str. „Dzūkų tautosakos falsifikacijos“ žurnale „Vairas“, 1936, Nr. 9, p. 23–42] / V. Krėvė-Mickevičius // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. m. fak. Tautosakos komisijos leidinys, 1935, t. 10, p. 217–228.
31 kreve 1936 falsifikacija ir faktai vkreve musu tautosaka t10 p217
-
„Falsifikacija“ ir faktai: [Atsakas į J. Balio str. „Dzūkų tautosakos falsifikacijos“ žurnale „Vairas“, 1936, Nr. 9, p. 23–42] / V. Krėvė-Mickevičius // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. m. fak. Tautosakos komisijos leidinys, 1935, t. 10, p. 217–228.
32 kreve 1936 falsifikacija ir faktai vkreve musu tautosaka t10 p218
-
„Falsifikacija“ ir faktai: [Atsakas į J. Balio str. „Dzūkų tautosakos falsifikacijos“ žurnale „Vairas“, 1936, Nr. 9, p. 23–42] / V. Krėvė-Mickevičius // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. m. fak. Tautosakos komisijos leidinys, 1935, t. 10, p. 217–228.
33 kreve 1936 falsifikacija ir faktai vkreve musu tautosaka t10 p223
-
„Falsifikacija“ ir faktai: [Atsakas į J. Balio str. „Dzūkų tautosakos falsifikacijos“ žurnale „Vairas“, 1936, Nr. 9, p. 23–42] / V. Krėvė-Mickevičius // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. m. fak. Tautosakos komisijos leidinys, 1935, t. 10, p. 217–228.
34 kreve 1936 falsifikacija ir faktai vkreve musu tautosaka t10 p225
-
„Falsifikacija“ ir faktai: [Atsakas į J. Balio str. „Dzūkų tautosakos falsifikacijos“ žurnale „Vairas“, 1936, Nr. 9, p. 23–42] / V. Krėvė-Mickevičius // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. m. fak. Tautosakos komisijos leidinys, 1935, t. 10, p. 217–228.
35 kreve 1936 falsifikacija ir faktai vkreve musu tautosaka t10 p228
-
Mūsų tautosaka ir gyvenimas: „Vairo“ atakos prieš Vincą Krėvę proga / Balys Sruoga // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. m. fak. Tautosakos komisijos leidinys, 1935, t. 10, p. 198–216.
36 kreve 1936 musu tautosaka ir gyvenimas bsruoga musu tautosaka t10 p198
-
Mūsų tautosaka ir gyvenimas: „Vairo“ atakos prieš Vincą Krėvę proga / Balys Sruoga // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. m. fak. Tautosakos komisijos leidinys, 1935, t. 10, p. 198–216.
37 kreve 1936 musu tautosaka ir gyvenimas bsruoga musu tautosaka t10 p199
-
Mūsų tautosaka ir gyvenimas: „Vairo“ atakos prieš Vincą Krėvę proga / Balys Sruoga // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. m. fak. Tautosakos komisijos leidinys, 1935, t. 10, p. 198–216.
38 kreve 1936 musu tautosaka ir gyvenimas bsruoga musu tautosaka t10 p207
„Skynimų“ žurnalo „išsišokėliai“
Dar vienas intriguojantis V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo puslapis, taip pat atverstas ne jo paties – polemika, kilusi tada, kai V. Krėvės-Mickevičiaus redaguoto „Skynimų“ žurnalo pirmame numeryje B. Sruoga neatsargiai sukritikavo žurnalą „Naujoji Romuva“ jo 100-ojo numerio pasirodymo proga
[12].
„Naujosios Romuvos“ šimtas numerių / B. Sr. [Balys Sruoga] // Skynimai. – 1933, Nr. 1, p. 58–59.
Ši kritika ne juokais supykdė „Naujosios Romuvos“ redaktorių, kuris taip pat griežtai sukritikavo „Skynimus“
[13]. J. Keliuotis šiame straipsnyje rašė:
„Vartome, bet niekur neradome nei redakcijos žodžio, nei kokio nors pasisakymo, kokių tikslų žurnalas sieks ir dėl kokių idealų kovos. Nepasakyta net kaip dažnai jis eis, nei kiek jis kaštuoja, nei koks jo adresas – nežinia nei kur prenumeratos pinigai siųsti, nei kaip rankraščiai adresuoti. O pati spaudos technika... Geriau apie tai nekalbėkime.
Taigi Skynimai išleisti be jokios pozityvios programos. Tik skyriuje „Šiokioji diena“ puolami kiti kolegos – Lietuvos Aidas, Naujoji Romuva, Vairas ir Židinys. Dar suvedamos asmeniškos sąskaitos, plūstomas Kazys Banaitis, kad drįso dėl rusų baleto kritiškas pastabų padaryti. [...]
Daugiausia „kliūna“ N. Romuvai. Jai paskirtas net atskiras straipsnis, kurio pradžioj pasisakoma, kad ji čia bus vertinama „bešališko stebėtojo“. Ir šis „bešališkas stebėtojas“ B. Sr. (=prof. B. Sruoga) šitaip plūsta N. Romuvą [...]
Toliau B. Sr. baisiai piktinas, kad N. Romuvos redakcijoj atsiradusi vonia!.. [...] Nejaugi p. B. Sr. niekad vonia nesinaudoja ir gyvena niekad nesimaudydamas?
Mes labai ir labai patartume ir Skynimų redakcijai įsitaisyti vonią, ypač ji praverstų išleidus tokį pirmą numerį.“
Ką gi dabar jūs mums davėte? („Skynimų“ pasirodymo proga) / J. Keliuotis // Naujoji Romuva. – 1933, Nr. 107, p. 49.
Ką gi dabar jūs mums davėte? („Skynimų“ pasirodymo proga) / J. Keliuotis // Naujoji Romuva. – 1933, Nr. 107, p. 50.
Po šio atsako į polemiką įsijungė „Skynimų“ redaktorius V. Krėvė-Mickevičius
[14], bet ginčas toliau vyko nekonstruktyviai, kartojant abiejų pusių argumentus. Nors „Skynimų“ žurnalo bendradarbiai ir jų redaktorius patys neatlaikė kitų leidinių konkurencijos, išsisėmė, bet polemika su „Naująja Romuva“ taip pat prisidėjo prie greitos žurnalo pabaigos.
-
Keistas patriotiškumas: [polemika su V. Keliuočiu ir „Naująja Romuva“ po V. Keliuočio str. „Ką gi dabar jūs mums davėte?“ (Naujoji Romuva. – 1933, Nr. 107, p. 49–50)] / V. Kr.: [Vincas Krėvė] // Skynimai. – 1933, Nr. 2, p. 122–124.
44 kreve 1933 keistas patrijotiskumas vkr skynimai nr2 p125
-
Dėl „Naujosios Romuvos“ poleminių priemonių: [polemikos su „N. Romuva“ ir jos redaktoriumi tąsa] / V. Krėvė // Skynimai. – 1933, Nr. 3, p. 211.
45 kreve 1933 del naujosios romuvos poleminiu priemoniu vkreve skynimai nr3 p211
-
Dėl „Naujosios Romuvos“ poleminių priemonių: [polemikos su „N. Romuva“ ir jos redaktoriumi tąsa] / V. Krėvė // Skynimai. – 1933, Nr. 3, p. 212.
46 kreve 1933 del naujosios romuvos poleminiu priemoniu vkreve skynimai nr3 p212
-
Dėl „Naujosios Romuvos“ poleminių priemonių: [polemikos su „N. Romuva“ ir jos redaktoriumi tąsa] / V. Krėvė // Skynimai. – 1933, Nr. 3, p. 213.
47 kreve 1933 del naujosios romuvos poleminiu priemoniu vkreve skynimai nr3 p213
„Pradai ir žygiai“
Vincas Krėvė: [portr.] // Iliustruotoji Lietuva. – 1926, Nr. 43, p. 341.
Tai, kad V. Krėvė-Mickevičius rašo be užuolankų, polemizuoja, pastebime ir atviruose jo rašiniuose žurnale „Pradai ir žygiai“ puslapiuose, kur rašytojas pasisakė įvairiais kultūros klausimais (vėlesnėje publicistikoje tampa kiek atsargesnis). 1926 m. „Praduose ir žygiuose“ jis diskutavo su kitais literatūros kritikais (taip pat ir pasirašiusiais slapyvardžiais), atkreipė dėmesį į nepakankamą valdžios dėmesį kultūrai, menui, kalbininkų ir literatų santykius, vertimo, teatro problemas. Prie straipsnio apie teatro nuosmukį yra bandantis sušvelninti autoriaus poziciją redakcijos prierašas, kad gal ir nėra taip blogai, kaip V. Krėvė-Mickevičius piešia
[15].
Menininkai ir vyriausybė / V. Krėvė // Pradai ir žygiai. – 1926, Nr. 4/5, p. 78–83: [rašo apie teatro nuosmukio priežastis; su red. prierašu].
„Pradų ir žygių“ žurnale V. Krėvė-Mickevičius buvo gerai įvertintas ne tik kaip straipsnių autorius, bet ir kaip kūrėjas, visas žurnalo numeris buvo skirtas jo 20-ties literatūrinio darbo metų paminėjimui, įdėtas ir gražus portretas, pieštas dailininko Adomo Varno. Ši sukaktis, aišku, paminėta ir kai kuriuose kituose leidiniuose.
-
Literatūros kritikos palėpėse / V. K. [Vincas Krėvė-Mickevičius] // Pradai ir žygiai. – 1926, Nr. 1, p. 23–26: [kritikuoja literatūros kritikus, pasirašiusius Fra Frani [Pranas Ancevičius], F. Rogūza [Pranas Ancevičius] ir R. Knapkė slapyvardžiais].
48 kreve 1926 literaturos kritikos palepese vk pradai ir zygiai nr1 p23
-
Rašytojas ir kalbininkai / Vincas Krėvė // Pradai ir žygiai. – 1926, Nr. 2/3, p. 41–43.
49 kreve 1926 rasytojai ir kalbininkai vincas kreve pradai ir zygiai nr2 3 p41
-
Vincas Krėvė: [trumpa biografija su portretu, pieštu Ad. Varno] // Pradai ir žygiai. – 1926, Nr. 7, p. 155.
51 kreve 1926 vincas kreve portr varno pradai ir zygiai nr7 p155
-
Vinco Krėvės dramaturgija / V. Bičiūnas // Pradai ir žygiai. – 1926, Nr. 7, p. 160–164.
52 kreve 1926 vinco kreves dramaturgija vbiciunas pradai ir zygiai nr7 p160
-
Vinco Krėvės raštų iliustracijos / P. Galaunė // Pradai ir žygiai. – 1926, Nr. 7, p. 177–179.
53 kreve 1926 vinco kreves rastu iliustracijos pgalaune pradai ir zygiai nr7 p179
-
Kas, kur yra rašęs apie V. Krėvės raštus (bibliografijos dalis) // Pradai ir žygiai. – 1926, Nr. 7, p. 184.
54 kreve 1926 kas kur yra rases apie vkreves rastus pradai ir zygiai nr7 p184
-
Du V. Krėvės veikalų pastatymai / V. Bičiūnas // Pradai ir žygiai. – 1926, Nr. 8, p. 202–204.
55 kreve 1926 du vkreves veikalu pastatymai vbiciunas pradai ir zygiai nr8 p202 204
-
Vincas Krėvė / F. Kirša // Iliustruotoji Lietuva. – 1926, Nr. 43, p. 341, 348.
55b kreve 1926 vincas kreve fkirsa iliustruotoji lietuva nr43 p348
-
Vidaus reikalų ministro leidimas žurnalui „Literatūra“. Pasirašė ministeris J. Čaplikas, Administracijos departamento direktorius A. Survila. 1936 03 26. LCVA, f. 402, ap. 6, t. 2, b. 101, l. 2.
56a kreve 1936 03 26 vidaus reikalu ministerijos del leidimo literaturai lcva f402 ap6 b101 l2
-
VRM Administracijos departamento raštas apie persiunčiamą Vidaus reikalų ministro leidimą žurnalui „Literatūra“ leisti. 1936 03 26. LCVA, f. 402, ap. 6, t. 2, l. 1.
56b kreve 1936 03 26 vrm admin departam del leidimo literaturai lcva f402 ap6 b101 l1
-
VRM Kauno apskrities spaudos skyriaus viršininko raštas VRM administracijos departamentui su pastaba, kad leidimas žurnalui „Literatūra“ leisti buvo išduotas neteisėtai ir yra atšaukiamas. 1936 11 30. LCVA, f. 402, ap. 6, t. 2, l. 3.
56c kreve 1936 11 30 vrm spaudos sk virs vrm admin departam del leidimo literaturai lcva f402 ap6 b101 l3
-
Universitete komunizmas randa prieglaudą: [žurnalo „Literatūra“ pirmojo numerio recenzija, kritika] / S. Ms. [Simas Miglinas] // Mūsų kraštas. – 1936, liep. 3, p. 1.
57a kreve 1936 07 03 universitete komunizmas randa prieglauda simas miglinas apie literatura nr1 musu krastas p6
-
Valstybės saugumo departamento dienynas Nr. 141. Universitete komunizmas randa prieglaudą: [informaciją apie 1936 07 03 „Mūsų krašte“ paskelbtą straipsnį dėl žurnalo „Literatūra“ pirmo numerio]. 1936 07 04. LCVA, f. 402, ap. 10, b. 61, l. 240.
57b universitete komunizmas randa prieglauda saugumo depart spaudos dienynas lcva f402 ap10 b61 l239 240 1
-
Valstybės saugumo departamento spaudos dienynas Nr. 209. Nepageidaujama „Literatūros“ žurnalo dvasia ; Ką siūlo mūsų rašytojams ; Pasiūlymas pertvarkyti teatrą: [informacijos apie „Literatūros“ žurnalo antrą numerį]. 1936 09 23. LCVA, f. 402, ap. 10, b. 59, l. 36.
61a saugumo depart spaudos dienynas nepageidaujama literaturos zurnalo dvasia lcva f402 ap10 b59 l36
-
Importuota ideologija: [žurnalo „Literatūra“ antrojo numerio recenzija, kritika] / Vyt. Alantas // Lietuvos aidas. – 1936, spal. 3, p. 5.
61b kreve 1936 10 03 importuota ideologija vyt alantas apie literatura nr2 lietuvos aidas nr454 p5
-
Valstybės saugumo departamento spaudos dienynas Nr. 219. Dėl žurnalo „Literatūra“: [informacija apie Vytauto Alanto straipsnį „Importuota ideologija“ laikraštyje „Lietuvos aidas“ (1936 10 03)]. 1936 10 03. LCVA, f. 402, ap. 10, b. 59, l. 67.
61c saugumo depart spaudos dienynas del zurnalo literaturos alanto str lcva f402 ap10 b59 l67
-
Izidoriaus Tamošaičio atskiroji nuomonė prie Humanitarinių mokslų fakulteto narių profesorių rašto, protestuojančio dėl V. Krėvės–Mickevičiaus nepatvirtinimo HMF dekanu. 1937 12 17. LCVA, f. 631, ap. 13, b. 48, l. 1–3.
61d kreve 1937 12 17 izidoriaus tamosaicio atskiroji nuomone del kreves neisrinkimo hmf dekanu lcva f631 ap13 b48 l1
-
Izidoriaus Tamošaičio atskiroji nuomonė prie Humanitarinių mokslų fakulteto narių profesorių rašto, protestuojančio dėl V. Krėvės–Mickevičiaus nepatvirtinimo HMF dekanu. 1937 12 17. LCVA, f. 631, ap. 13, b. 48, l. 1–3.
61e kreve 1937 12 17 izidoriaus tamosaicio atskiroji nuomone del kreves neisrinkimo hmf dekanu lcva f631 ap13 b48 l2
-
Izidoriaus Tamošaičio atskiroji nuomonė prie Humanitarinių mokslų fakulteto narių profesorių rašto, protestuojančio dėl V. Krėvės–Mickevičiaus nepatvirtinimo HMF dekanu. 1937 12 17. LCVA, f. 631, ap. 13, b. 48, l. 1–3.
61f kreve 1937 12 17 izidoriaus tamosaicio atskiroji nuomone del kreves neisrinkimo hmf dekanu lcva f631 ap13 b48 l3
-
Humanitarinių mokslų fakulteto tarybai fakulteto profesorių raštas, protestuojantis dėl V. Krėvės–Mickevičiaus nepatvirtinimo HMF dekanu. 1937 12 17. LCVA, f. 631, ap. 13, b. 48, l. 4.
61g kreve 1937 12 17 del kreves neisrinkimo hmf dekanu lcva f631 ap13 b48 l4
V. Krėvės-Mickevičiaus redaguoto „Literatūros“ žurnalo keliai ir klystkeliai
Literatūra: literatūros, meno ir kultūros žurnalas / redaguoja Vincas Krėvė-Mickevičius. – Kaunas: „Universitas“, 1936, Nr. 1.
1936 m. susitelkė spalvinga „Literatūros“ žurnalo kompanija, kurios priešakyje sutiko stoti Vincas Krėvė-Mickevičius, taip įsitraukdamas į nešvarius politinius žaidimus, organizuotus pogrindyje veikusių komunistų ir jų užduotį vykdžiusios Michalinos Navikaitės (vėliau Meškauskienės). Priėmęs pastarosios pasiūlymą redaguoti šį trumpai leistą VDU Humanitarinių mokslų fakulteto literatūros, meno ir kultūros žurnalą, V. Krėvė-Mickevičius negalėjo nežinoti, kas už to slypi, bet, savo ruožtu, vylėsi pagyvinti Lietuvos literatūrinį gyvenimą, pats asmeniškai atkreipė dėmesį į prastą literatūros vertimų būklę. Visgi jau antrame numeryje išspausdintas jo atsakas žurnalo kritikams liudijo, jog jis pritaria leidinio politinei linijai. Žurnalistė Daiva Vilkelytė, komentuodama M. Meškauskienės atsiminimus, akcentuoja sąmoningą V. Krėvės-Mickevičiaus pasirinkimą padėti komunistams išleisti legalų kultūros žurnalą ir būti šio leidinio redaktoriumi
[16]. Aišku, turėtume kritiškai vertinti daug kur su faktais prasilenkiančius M. Meškauskienės atsiminimus, sudėtus į knygą „Ateities viltys“ bei kaip rankraščius saugomus jos fonde Lietuvos literatūros ir meno archyve
[17], bet iš jų aišku, kad V. Krėvė-Mickevičius tikrai pažinojo žurnalo iniciatorę M. Meškauskienę ir galėjo bent jau numanyti, kad ji atstovauja komunistiniam pogrindžiui. Kas iš tiesų organizavo žurnalo leidybą ir pritraukė jo bendradarbius – kiek tai darė pats V. Krėvė-Mickevičius, prisidėdamas prie M. Meškauskienės partinės užduoties įgyvendinimo, o kiek spalvinga žurnalo kompanija, M. Meškauskienės vaizduojama kaip vėliau prisidėjusi – tai jau interpretacijos. Archyviniai dokumentai (redakcijų veiklos stebėsena, Valstybės saugumo departamento ir Vidaus reikalų ministerijos dokumentai) nepatvirtina visų M. Meškauskienės atsiminimų teiginių dėl V. Krėvės-Mickevičiaus vaidmens, bet ir jų nepaneigia. Žurnalą oficialiai leido VDU Humanitarinių mokslų draugijos literatūros skyrius „Universitas“. „Literatūra“ pasuko kairiuoju keliu, kurį jam ir numatė komunistinis pogrindis. Nors oficialus žurnalo redaktorius buvo V. Krėvė-Mickevičius, tačiau iš tiesų leidinio redaktoriai, lėmę jo idėjinę kryptį, buvo Petras Cvirka (antro numerio redaktorius) ir Kostas Korsakas (pirmo numerio redaktorius), o žurnalo administratorė, atsakinga už leidinio finansus, buvo komunistinio pogrindžio, inspiravusio žurnalo leidimą, atstovė M. Meškauskienė. Žurnalas netrukus buvo apkaltintas kultūrbolševizmu, komunistinės ideologijos skleidimu. Žiūrint objektyviai, iš laiko perspektyvos, žurnalas nebuvo nei labai kairus, bolševizuojantis, nei toks pavojingas, kad cenzūrai jį reikėtų uždaryti, jei nebuvo žinomos jo atsiradimo aplinkybės. Panašu, kad tos aplinkybės buvo žinomos, bet oficialiai didžiausias priekaištas „Literatūros“ žurnalui – ten propaguojami tik kairiosios pakraipos Lietuvos ir užsienio autoriai, o kitų politinių pažiūrų atstovams leidinio durys užvertos. Tas priekaištas teisingas, bet pirmuose dviejuose žurnalo numeriuose nebuvo nei aiškių raginimų versti valdžią, nei atvirai išreikštos komunistinės propagandos, taigi nieko, dėl ko jis galėtų kelti kokį nors pavojų Lietuvos valstybei (tikėtina, kad tokia grėsmė vėliau būtų iškilusi, o gal ir iškilo su trečiuoju žurnalo numeriu, kuris buvo konfiskuotas ir sunaikintas, be to, cenzūra kiek pakoregavo pirmojo numerio turinį, o iš antrojo konfiskavo dalį medžiagos apie M. Gorkį). Net ir A. Valkiniškio slapyvardžiu didžiules žurnalo „Literatūra“ recenzijas paskelbęs Bronys Raila tuo metu neįžvelgė didelio žurnalo pavojaus, o vėliau, gyvendamas ir dirbdamas JAV, pripažino, jog leidinio uždarymas buvo perteklinis valdžios institucijų ar cenzūros pareigūnų veiksmas, nepaisant to, kas buvo leidinio „dirigentai“
[18].
Trečias žurnalo numeris, kaip jau minėta, dėl prosovietinių tendencijų buvo konfiskuotas, o pats žurnalas uždarytas. Žurnalo ideologinę poziciją geriausiai atspindi jo pirmame numeryje paskelbtas Antano Venclovos straipsnis „Kritinio realizmo keliu“. Savęs susiejimas su kovojančios klasės ideologija žurnalo trečiame numeryje buvo suprastas kaip Lietuvai priešiškų jėgų veikimas (kuo buvo žalingas tas trečias numeris, negalime pasakyti, nes jis neišliko). Pats V. Krėvė-Mickevičius ir po „Literatūros“ uždarymo atkakliai neigė, jog žurnalas skleidė kultūrbolševizmo idėjas. 1936 m. gruodžio 5 d. laikraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbtame interviu su V. Krėve-Mickevičiumi rašytojas teigė, jog „Literatūroje“ nebuvo nieko bolševikinio
[19]. Istorikas Mindaugas Tamošaitis jau žinodamas, kas ir kodėl norėjo leisti „Literatūrą“, pagrįstai abejojo, ar tikrai V. Krėvė-Mickevičius nematė žurnalo keliamų grėsmių, juo labiau, kad pats padėjo ką tik iš kalėjimo paleistai M. Meškauskienei įsidarbinti universitete bei su ja bendradarbiavo iki 1936 m. pabaigos, o ir tolimesnė įvykių eiga po „Literatūros“ uždarymo, pasak istoriko, patvirtina artimą V. Krėvės-Mickevičiaus ir „Literatūros“ branduolio ryšį su bolševikinėmis idėjomis
[20].
Tuo, kad žurnalas buvo uždraustas, vėliau labai džiaugėsi prosovietinio leidinio „Raštai“ žurnalistas Jonas Čibiras, kuris, koneveikdamas smetoninės spaudos cenzūrą, tiesiog pateikė vidaus reikalų ministrui Valstybės saugumo departamento direktoriaus A. Povilaičio raportą, kuriame išdėstyti argumentai ir tapo pagrindu žurnalo „Literatūra“ uždarymui
[21].
-
Apie vertėjus ir jų darbus / V. Krėvė // Literatūra. – 1936, Nr. 1, p. 13.
57 kreve 1936 apie vertejus ir ju darbus literatura nr1 p13
-
Universitetas ir politika: Keletas pastabų apie „Literatūros“ žurnalą / A. Valkiniškis [Bronys Raila] // Vairas. – 1936, Nr. 7/8, p. 833–841.
58 kreve 1936 keletas pastabu apie literaturos zurnala valkiniskis braila vairas nr7 8 p835
-
Lietuviškojo kultūrbolševizmo išdidumas: [apie Vinco Krėvės-Mickevičiaus redaguotą žurnalą „Literatūra“] / A. Valkiniškis [Bronys Raila] // Vairas. – 1936, Nr. 10, p. 205–211.
59 60 Lietuvi kojo kult rbol evizmo i didumas apie Vinco Kr v s Mickevi iaus redaguot urnal Literat ra A. Valkini kis Bronys Raila Vairas. 1936 Nr. 10 p.
-
Mūsų „draugams“ / V. Krėvė // Literatūra. – 1936, Nr. 2, p. 21.
61 kreve 1936 musu draugams vkreve literatura nr2 p21
-
Smetoninė spaudos cenzūra: dokumentinė medžiaga / Jonas Čibiras // Raštai. – 1940, Nr. 2, p. 263–269: [Valstybės saugumo departamento direktoriaus A. Povilaičio raportas vidaus reikalų ministrui: p. 267–269].
62 kreve 1940 ponui vidaus reikalu ministeriui raportas skuco del literaturos rastai nr2 p267
V. Krėvės–Mickevičiaus ankstyvosios politinės veiklos ir teatro puslapį atvertus
Toks gana naivus, atrodo, patyrusio politikoje rašytojo įsitraukimas į „Literatūros“ žurnalo leidimą skatina prisiminti dar vieną V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo puslapį – laiką, kai jis politiniame gyvenime veikė sąmoningai, aktyviai ir sėkmingai, nors ir nepateko į Seimą. Kuriantis Lietuvos valstybei V. Krėvė-Mickevičius įsitraukė į Tautos Pažangos partijos (po jos reorganizacijos – Lietuvos tautininkų sąjungos) veiklą, buvo vienas šių organizacijų vadovų kartu su A. Smetona ir A. Voldemaru. V. Krėvė-Mickevičius taip pat kurį laiką vadovavo Lietuvos šaulių sąjungai. Po pirmojo nesėkmingo bandymo patekti į Seimą su Tautos Pažangos partija net bandė šią organizaciją paversti politine, kad, jai iškėlus savo kandidatus rinkimuose, per šaulių organizaciją patektų į Seimą. 1923 m. Šaulių sąjungos visuotiniame suvažiavime tam planui negavęs reikiamo palaikymo, V. Krėvė-Mickevičius antrą kartą nesėkmingai kandidatavo į Seimą su Tautos Pažangos partija, dar kartą negavusia nei vieno mandato (sąraše buvo trečias ir realiai puoselėjo viltis į Seimą patekti). Po to jau su Lietuvos tautininkų sąjunga nepateko į Seimą trečią kartą 1926 m. rinkimuose (jei, kaip ir ankstesniuose rinkimuose su Tautos Pažangos partija, sąraše būtų trečias, šiuose rinkimuose jau būtų patekęs į Seimą, nes Lietuvos tautininkų sąjunga gavo tris vietas, bet, kaip tyčia, V. Krėvė-Mickevičius liko pirmas po brūkšnio).
1924 m. reorganizavus Tautos Pažangos partiją į Lietuvos tautininkų sąjungą V. Krėvė-Mickevičius buvo išrinktas šios naujos partijos pirmininku, prisidėjo prie partijos programos parengimo bei naujo jos leidinio „Lietuvis“ įsteigimo.
Prof. Vincas Krėvė Mickevičius Liet. Tautininkų Sąjungos Centro Valdybos Pirmininkas // Lietuvis. – 1925, Nr. 14, p. 3.
Tačiau išaugęs V. Krėvės-Mickevičiaus populiarumas ankstesnius partijos šulus A. Smetoną ir A. Voldemarą paliko šešėlyje. Tai tikriausiai ir sąlygojo jų triumvirato iširimą ir palaipsnį V. Krėvės-Mickevičiaus išstūmimą iš partijos. Šiam triumviratui tašką, aišku, padėjo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, po kurio V. Krėvė-Mickevičius oficialiai paliko tautininkus, bet realiai tas išsiskyrimas įvyko kiek anksčiau, 1926 m. viduryje. Istorikas Mindaugas Tamošaitis atkreipė dėmesį į dar 1925 m. įvykusius pasikeitimus žurnale „Lietuvis“, liudijusius, jog A. Smetona ir A. Voldemaras susigrąžina pozicijas partijoje, palaipsniui išstumdami iš jos V. Krėvę-Mickevičių. P. Vaičiūno redaguotame „Lietuvyje“ V. Krėvė-Mickevičius dar matomas: buvo išspausdinta istorinė drama „Skirgaila“, jo parašytas žurnalo vedamasis straipsnis, o žurnalo 1925 m. Nr. 14 įdėta V. Krėvės-Mickevičiaus nuotrauka ir jis pristatomas kaip Lietuvos tautininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas.
Nuo 1925 m. Nr. 16, redaktore tapus O. Ambraziejutei, V. Krėvės-Mickevičiaus „Lietuvyje“ nebelieka, į jo puslapius sugrįžta buvę partijos šulai A. Smetona ir A. Voldemaras. M. Tamošaitis aiškiai įvardija, kad triumvirato iširimo priežastis buvo nepasidalijimas valdžia bei įtaka partijoje. Jis teigia, kad V. Krėvė oficialiai Lietuvos tautininkų sąjungai priklausė iki 1926 m. gegužės 18 d., kai paskutinį kartą dalyvavo Centro valdybos posėdyje (juose iki tol lankydavosi retai). 1926 m. vykusiame Lietuvos tautininkų sąjungos visuotiniame suvažiavime V. Krėvė nedalyvavo
[22]. Šis priverstinis pasitraukimas iš politikos viršūnių gali būti vertinamas ir teigiamai. Pasirodė V. Krėvės-Mickevičiaus misterija „Likimo keliais“ (1926 m.), kurios 1929 m. pastatymas Valstybės teatre sulaukė ne mažiau dėmesio nei rašytojo 20 literatūrinio darbo metų sukaktis.
V. Krėvės veikalo „Likimo keliai“ skaitymas // 7 meno dienos. – 1929, Nr. 40, p. 6.
Dalyvavimas politikoje atskleidė ir dar vieną V. Krėvės-Mickevičiaus bruožą, pasireiškusį ne tik politikoje, bet ir kultūriniame gyvenime. Jis atvirai reiškė savo pažiūras, nebijodamas dėl jų konfrontuoti, nesislėpdamas po aptakiomis frazėmis ar slapyvardžiais. 1924 m. dėl straipsnio „Tėvynė pavojuje“, išspausdinto „Trimite“ ir perspausdinto „Vaire“
[23], kilo polemika tarp laikraščių „Lietuvos žinios“, „Lietuva“ ir žurnalų „Tautos vairas“, „Trimitas“ autorių, V. Krėvė-Mickevičius ir Kazys Grinius apsikeitė atvirais laiškais spaudoje. Laikraštyje „Lietuvos žinios“ taip pat prisimintas nesėkmingas V. Krėvės-Mickevičiaus bandymas įtraukti šaulių organizaciją į rinkimus, jis net buvo apkaltintas perversmo rengimu bei pavadintas Vincu pirmuoju bei rusofilu, dėl nepatenkintų ambicijų (nepatekimo į Seimą) menkinantis Seimo ir Vyriausybės darbą. Tiesa, V. Krėvė-Mickevičius iš tikrųjų atspindėjo Lietuvos tautininkų sąjungos nuotaikas atsimesti nuo Antantės ir susidėti su Sovietų Rusija bei Vokietija, kas tikrai buvo netoliaregiška bei pagrįstai kvepėjo rusofiliškumu. Beje, „Netikėlio“ slapyvardžiu išspausdintą straipsnelį „Mūsų rusofilai“ laikraštyje „Lietuvos žinios“ verta paskaityti ir šiais laikais tiems, kurie vis dar puoselėja iliuzijas, kad Rusija gali pasikeisti
[24].
Mūsų rusofilai / Netikėlis // Lietuvos žinios. – 1924, vas. 26, p. 1.
-
Tėvynė pavojuje! / V. Krėvė-Mickevičius // Trimitas. – 1924, Nr. 175, p. 1–3.
66 kreve 1924 tevyne pavojuje vkreve mickevicius trimitas nr175 p1 3
-
Tėvynė pavojuje!: Atspausdinta iš „Trimito“ 175 Nr. / V. Krėvė-Mickevičius // Vairas. – 1924, Nr. 7, p. 9.
67 kreve 1924 tevyne pavojuje vkreve vairas nr7 p9
-
Isterika: [Dėl V. Krėvės-Mickevičiaus straipsnio „Tėvynė pavojuje“ 1924 m. „Trimito“ Nr. 175] // Lietuvos žinios. – 1924, vas. 19, p. 1.
68 kreve 1924 02 19 isterika del kreves tevyne pavojuje lietuvos zinios p1 01
-
Netikras Šaulių S-gos kelias / Kauno būrio šaulys: [Rašo apie V. Krėvės straipsnį „Tėvynė pavojuje“ bei jo ankstesnį bandymą paversti šaulius politine organizacija] // Lietuvos žinios. – 1924, vas. 23, p. 1.
69 kreve 1924 02 23 netikras sauliu sajungos kelias kauno burio saulys del kreves tevyne pavojuje lietuvos zinios p1
-
Šis tas apie Šaulių Sąjungą: [su prierašu: „Šis straipsnis „Lietuvos žinių“ Nr. 50 buvo karo cenzūros išbrauktas: [numeryje buvo palikta tuščia vieta], bet Krašto Apsaugos Ministerio Cenzūros nutarimas buvo atmainytas ir dabar tą patį straipsnį vėl spausdiname“] / Dėdė [Steponas Kairys] // Lietuvos žinios. – 1924, kov. 4, p. 1.
72 kreve 1924 03 04 sis tas apie sauliu sajunga dede del kreves tevyne pavojuje lietuvos zinios p1
-
Atviras laiškas p. Griniui ir jo bendrams / Vincas Krėvė Mickevičius // Tautos praeitis. – 1924, Nr. 1, p. 23.
73 74 Atviras lai kas p. Griniui ir jo bendrams Vincas Kr v Mickevi ius Tautos praeitis. 1924 Nr. 1 p. 23.
-
Griniaus ir kompanijos žygiai / V. Krėvė–Mickevičius // Trimitas. – 1924, Nr. 178, p. 3–5.
75 kreve 1924 griniaus ir kompanjos zygiai kreve trimitas nr178 p3 5
-
Naujas istorijos lapas / Tolvydas // Tautos vairas. – 1924, Nr. 3, p. 5.
76 kreve 1924 naujas istorijos lapas tolvydas del kreves tevyne pavojuje tautos vairas nr3 p5
-
Atviras laiškas prof. V. Krėvei-Mickevičiui / K. Grinius // Lietuvos žinios. – 1924, kov. 11, p. 1.
77 78 Atviras lai kas prof. V. Kr vei Mickevi iui K. Grinius Lietuvos inios. 1924 kov. 11 p. 1.
-
Krėvės-Mickevičiaus „Žentas“ Valstybės Teatre (Įspūdžiai iš salės) / Vyt. A-tas [Vytautas Alantas] // Vairas. – 1931, Nr. 12, p. 492–494.
86 kreve 1931 kreves mickeviciaus zentas valstybes teatre valantas vairas nr12 p492
-
Vincas Krėvė-Mickevičius ir režisierius Andrius Oleka–Žilinskas, 1929 m. surežisavęs V. Krėvės dramą „Šarūnas“. VKMV VKM Mp 779.
87 kreve oleka zilinskas vkmv mp 779
-
Lietuvių teatro draugijos steigiamojo susirinkimo dalyviai. Penktas iš kairės V. Krėvė. 1933. MLLM P 56970.
88 teatro draug steig susir penktas is kaires kreve 1933 mllm 56970
-
Vytauto Didžiojo Universiteto Profesūros Senatas: [Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, prof. Vincas Krėvė-Mickevičius pirmas iš kairės] // Šviesos keliai. – 1932, Nr. 2, įklij.
89 kreve 1932 vdu profesuros senatas sviesos keliai nr2 iklij
-
Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinio fakulteto dėstytojai: [V. Krėvė-Mickevičius pirmoje eilėje penktas iš dešinės]. 1932. MLLM BVSNM 148.
89b vdu human fak destytojai 1932 BVSNM 148
-
VDU Senatas. Foto P. Brėdikytės. Kaunas. 20 a. 4 deš. VKMV VKM GEK 603.
90 vdu senatas vkm gek 603
-
Vinco Krėvės-Mickevičiaus (stovi pirmas kairėje už sėdinčių) paskaitos apie lenkų literatūrą Lietuvos universitete klausytojai. Ekonominės karių bendrovės foto atelje. Kaunas. 1928. MLLM GEK 49333.
91 kreve luniv audit su jo lenku liter pask klausytojai ekon kariu bendr foto 1928 mllm 49333
-
Vincas Krėvė Mickevičius: rašytojo 70 metų sukaktis / Chicagos lietuvių literatūros draugija; viršelį piešė Mikas Šileikis. – Chicago: Chicagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1953.
93 kreve 1953 vincas kreve mickevicius chicago pies mikas sileikis
V. Krėvės-Mickevičiaus moterys ir vaikai
Vincas Krėvė kasdieniniame gyvenime / V. Daugirdaitė-Sruogienė // Metmenys. – Chicago, 1983, t. 45, p. 27–53.
Gana atviras V. Krėvė-Mickevičius buvo ir asmeniniuose santykiuose. Buvo vedęs Rebeką Karak, jie turėjo dukrą Aldoną Oną. Su savo žmona susipažino Baku, V. Krėvė-Mickevičius buvo jos mokytojas gimnazijoje, tačiau jie susituokė Vilniuje. Po krikšto Rebeka gavo du lietuviškus vardus – Marija ir Ona. Visgi net ir jo žmonai tikriausiai nebuvo paslaptis, jog yra kita moteris, V. Krėvei-Mickevičiui jaučianti palankumą ir simpatiją. Gal tik nežinojo visų šios meilės peripetijų ir to, kad rašytojas su Stefanija Laurinavičiūte-Latoniene turėjo nesantuokinę dukrą Loretą Gražiną Latonaitę.
Marija Ona Rebeka Karak Mickevičienė. VKMV VKM Mp 518.
V. Krėvės-Mickevičiaus žmona Marija Ona ir duktė Aldona Ona apie 1927 m. VKMV VKM Mp 360.
V. Krėvė-Mickevičius susipažino su Stefanija, tuo metu dirbusia universiteto bibliotekoje (dirbo ir VDU raštininke), dar 1927 m. ir palaikė su ja santykius, rūpinosi 1934 m. vasario 14 d. gimusia dukra iki pat 1940 m. Stefanijos vyras Leonas Latonas, iki Loretos Gražinos gimimo taip pat gyvenęs Kaune, V. Putvinskio g. 13, po to apsigyveno Rygoje ir ryšius su šeima buvo nutraukęs. Tikrasis tėvas net norėjo suteikti Loretai Gražinai savo pavardę, bet pavyko sutvarkyti tik laikiną dokumentą ir į Kauno J. Jablonskio pradinės mokyklos pirmą klasę dukrą užrašė Mickevičiūtės pavarde. Vėliau ji vėl buvo Latonaitė, nes dokumentų sutvarkyti nebebuvo galimybės. V. Krėvės-Mickevičiaus šeima 1940 m. išvyko į Vilnių, po to įvyko visi politiniai kataklizmai, pasibaigę V. Krėvės-Mickevičiaus emigracija, o Stefanija su dukra karą ir pokario metus praleido Mažeikiuose. Tiesa, dukros liudijimu, jos tėvai bendravo iki pat 1944 m., kai V. Krėvė-Mickevičius pasitraukė iš Lietuvos. Tai patvirtina ir išlikę 1941 m. V. Krėvės-Mickevičiaus laiškai Stefanijai, kuriuose rašoma apie piniginę ir kitokią paramą, apgailestaujama, jog nesusitiko būdamas Kaune ir pan.
Stefanija Laurinavičiūtė-Latonienė su dukra Loreta Gražina (Vinco Krėvės dukra). 1934. VKMV VKM GEK 608.
Pirmasis V. Krėvės dukros Loretos Gražinos Latonaitės gimtadienis. Foto Edmundas Katinas. 1935 02 14. VKMV VKM GEK 740.
Tiek nuotraukos, tiek Loretos Gražinos atsiminimai liudija, jog V. Krėvė-Mickevičius rūpinosi savo antrąja šeima, dažnai lankydavosi jų namuose, siųsdavo pinigines perlaidas, kartu šventė dukros gimtadienius. Šie santykiai gražiai aprašyti Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus internetiniame puslapyje
[25] dukros rašytojos atsiminimuose spaudoje
[26] ir oficialioje Kauno rašytojų internetinėje svetainėje
[27], šią intriguojančią temą gvildeno ir daug kitų autorių, žurnalistų (Brigita Balikienė, Gediminas Jankus, Milda Kniežaitė, Virginija Paplauskienė).
-
V. Krėvės dukra Ona Aldona (kairėje) ir K. Būgos dukra Gražina. Foto atelje „Modern“. Kaunas. Apie 1922. MLLM GEK 27508.
96b kreves dukra ona aldona bugos dukra grazina 1922 mllm 27508
-
Ona Aldona Krėvaitė (13 metų). Foto atelje „Modern“. Kaunas. 1927. MLLM P 20390.
98 krevaite ona aldona 1927 mllm 20390 modern atelje
-
O. A. Mickevičiūtė (Krėvaitė). Foto atelje „Modern“. Kaunas. 1935. MLLM RMM ĮK 3825.
99 krevaite ona aldona 1935 mllm 3825 modern atelje
-
Aldona Ona Krėvaitė. VKMV VKM Mp 519.
100 krevaite aldona ona vkm mp 519
-
V. Krėvės-Mickevičiaus žmona Marija Ona ir duktė Aldona Ona apie 1932 m. VKMV VKM Mp 760.
101 kreves zmona marija ona ir dukte ona aldona 1932 vkm mp 760
-
Vinco Krėvės žmona Rebeka Ona Marija Karak Mickevičienė, duktė Ona Aldona bei jos draugė Irena Laisvės al. 1932. MLLM P 20389.
102 kreviene jos dukte drauge irena laisves al 1932 mllm 20389
-
Vytauto Mošinskio ir Onos Aldonos Krėvė Mickevičiūtės–Kovienės sutuoktuvių: [vykusių 1940 m.] metrikų išrašas. 1944 07 04. VKMV VKM GEK 365.
103 kreves dukros onos aldonos sutuoktuviu su vytautu mosinsku israsas 1942 08 26 vkmv 365
-
V. Krėvės sesuo Verutė Mickevičiūtė. Fotoatelje „Renaissance“. Kaunas. 1928. MLLM 114472.
104 kreves sesuo vera foto renaissance 1928 mllm 114472
-
V. Krėvės duktė Ona Aldona ir sesers Veros Mickevičiūtės sūnus Šarūnas. 1935. MLLM GEK 28153.
104b kreves dukte ona aldona ir sesers veros sunus sarunas 1935 MLLM 28153
-
Stefanija Laurinavičiūtė (Loretos Gražinos Latonaitės mama). 1925. VKMV VKM GEK 604.
105 stefanija laurinaviciute kreves dukros loretos grazinos mama 1925 vkmv 604
-
Vinco Krėvės dukters Gražinos Loretos pirmas gimtadienis. Foto Rekord. Kaunas. 1935 02 14. VKMV VKM GEK 607.
108 kreves dukros grazinos loretos pirmas gimtad foto rekord kaunas 1935 02 14 vkmv 607
-
Loreta Gražina Latonaitė, Vinco Krėvės duktė. 1937. VKMV VKM GEK 609.
109 kreves dukra loreta grazina 1937 vkmv 609
-
Vinco Krėvės-Mickevičiaus dukra Gražina Loreta Latonaitė ant V. Krėvės automobilio laiptelio. Apie 1938. VKMV VKM Mp 924.
110 kreves dukra grazina loreta latonaite vkmv mp 924
-
Laikinas asmens liūdymas, išduotas Stefanijai Laurinavičiūtei-Latonienei, g. 1901 04 26 Telšiuose: [liudijime nurodyta gimimo data 1903 04 22 yra klaidinga]. 1935 09 26. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 3337: vokas, l. 2.
111 aurinaviciute latoniene stefanija 1935 09 26 krva f66 ap1 b3337 l2
-
Latonienė Laurinavičiūtė Stefanija, g. 1901 04 26 Telšių m., valdininkė. Paso kortelės nuotr. 1935 12 10. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 3337.
112 laurinaviciute latoniene stefanija 1935 paso kort krva f66 ap1 b3337 l1
-
V. Krėvės-Mickevičiaus duktė Gražina Latonaitė. 1953. VKMV VKM GEK 613.
113 kreves dukra grazina latonaite 1953 vkm gek 613
Čia jis gyveno...
Atvykęs į Kauną V. Krėvė-Mickevičius 1920–1922 m. gyveno Vilniaus g. 2 (dabar Vilniaus g. 29), o 1926–1929 m. Petrauskų name, tuo metu Janonio g. (dabar K. Petrausko g. 31).
Namas Kaune, Vilniaus g. 2, dabar Vilniaus g. 29, kuriame 1920–1922 m. gyveno Vincas Krėvė–Mickevičius. 2022 m. nuotr.
Namas Kaune (dabar K. Petrausko g. 31), kuriame 1926–1929 m. gyveno Vincas Krėvė-Mickevičius. VKMV VKM Mp 424.
1930–1931 m. jis buvo apsistojęs Laisvės al. 2, mediniame name, vietoj kurio 1938 m. pastatytas Aleksandros Radzvickienės namas. O nuo 1932 iki 1940 m. V. Krėvės-Mickevičiaus šeima gyveno Vydūno al. 21 (dabar Vydūno al. 47). Iš ten 1940 m. išvyko į Vilnių, kur V. Krėvė-Mickevičius buvo paskirtas Vilniaus universiteto Humanitarinio fakulteto dekanu.
Namas Kaune, Vydūno al. 21. 20 a. antra pusė. VKMV VKM GEK 432.
Namas Kaune, Vydūno al. 21, dabar Vydūno al. 47, kuriame 1932–1940 m. gyveno Vincas Krėvė-Mickevičius. 2022 m. nuotr.
Tuo ir norėtųsi užbaigti intriguojančių V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo puslapių vartymą, paliekant nuošalyje tiek kūrybą, tiek kitas ne mažiau įdomias V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo istorijas, daugiau ar mažiau tyrinėtas, pažintas ir nepažintas. Tai asmenybė, kuri kiekvieną kartą ją prisimenant gali atsiskleisti nauju, netikėtu aspektu.
Nuorodos:
1. Konfiskuota knyga Patarlės ir Priežodžiai // Lietuvos aidas. – 1935, saus. 14, p. 10; Tarp mokslo ir populiarizacijos // Lietuvos aidas. – 1935, saus. 16, p. 4.
2. Tautosaka ir erotika / J. Kernius: [J. Baldauskas] // Kultūra. – 1935, Nr. 1, p. 62–67.
3. Incidentas dėl „Patarlių ir Priežodžių“ likviduotas / E. V. // Literatūros naujienos. – 1935, vas. 2, p. 6.
4. Ir V. D. universiteto senatas susidomėjo „Patarlėmis ir Priežodžiais“ // Lietuvos aidas. – 1935, vas. 1, p. 10; „Patarlės ir Priežodžiai“ grąžinami V. D. universitetui // Lietuvos aidas. – 1935, vas. 14, p. 10.
5. Atsistatydino tautosakos rinkimo komisija // Lietuvos aidas. – 1935, kov. 13, p. 10.
6. A short review of the collection of lithuanian folk-lore / Jonas Balys // Tautosakos darbai. – Kaunas: Lietuvių tautosakos archyvas, 1935, t. 1, p. 25.
7. Dzūkų tautosakos falsifikacijos / J. Balys // Vairas. – 1936, Nr. 9, p. 23–42; Dėl „Dzūkų tautosakos falsifikacijų“ / J. Balys // Vairas. – 1936, Nr. 11, p. 284–303.
8. Mokslas ar autoreklama / Juozas Baldauskas // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. m. fak. Tautosakos komisijos leidinys, 1935, t. 10, p. 191–197.
9. Mūsų tautosaka ir gyvenimas / Balys Sruoga // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. m. fak. Tautosakos komisijos leidinys, 1935, t. 10, p. 198–216.
10. „Falsifikacija“ ir faktai / V. Krėvė-Mickevičius // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. m. fak. Tautosakos komisijos leidinys, 1935, t. 10, p. 217–228.
11. Mūsų tautosaka. X. Red. prof. Krėvė Mickevičius: [rec.] / B. J-tis [Jonas Balys]. – Rec. kn.: Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. M. fak. tautosakos komisijos leidinys, 1935, t. 10 // Vairas. – 1936, Nr. 12, p. 469–473.
12. „Naujosios Romuvos“ šimtas numerių / B. Sr. [Balys Sruoga] // Skynimai. – 1933, Nr. 1, p. 58–59.
13. Ką gi dabar jūs mums davėte („Skynimų“ pasirodymo proga) / J. Keliuotis // Naujoji Romuva. – 1933, Nr. 107, p. 49–50.
14. Keistas patriotiškumas / V. Kr.: [Vincas Krėvė] // Skynimai. – 1933, Nr. 2, p. 122–124; Dėl „Naujosios Romuvos“ poleminių priemonių / V. Krėvė // Skynimai. – 1933, Nr. 3, p. 211–213.
15. Menininkai ir vyriausybė / V. Krėvė // Pradai ir žygiai. – 1926, Nr. 4/5, p. 78–83.
16. Žmogus, spėjęs tik į vieną traukinį: [straipsnis apie Teofilį Tilvytį, dėl žurnalo „Literatūra“ rašoma p. 73–74] / Daiva Vilkelytė // Legendos. – 2021, Nr. 2, p. 73–74.
17. Ateities viltys / Michalina Meškauskienė. – Vilnius: Vaga, 1978: [apie pirmąjį M. Navikaitės susitikimą su V. Krėve ir „Literatūros“ žurnalą rašoma p. 157–324]; Marijos Meškauskienės fondas. Knygos „Ateities viltys“ mašinraštis. LLMA, f. 360, ap. 1, b. 27-33.
18. „Literatūros“ žurnalas; Krėvės „komunizmo“ legenda // Vaivos rykštė: šimtas prakalbų į Lietuvą 1975–1979 / Bronys Raila. – Cleveland: Viltis, 1980, p. 187–191; 191–195; Dirigentai ir iškamšos // Versmės ir verpetai: akimirksnių kronikos / Bronys Raila. – Boston: Broniaus ir Antaninos Budginų leidinys, 1970, p. 150–154.
19. Pasikalbėjimas su prof. V. Krėve-Mickevičium / B. Dd. [Borisas Dauguvietis] // Lietuvos žinios. – 1936, gruod. 5, p. 5.
20. Kultūrbolševizmas Lietuvoje XX a. ketvirtame dešimtmetyje. Režimas prieš parlamentarizmą: legalios galimybės sovietinei propagandai skleisti / Mindaugas Tamošaitis // Parlamento studijos. – 2005, Nr. 4, p. 90–124: [apie žurnalą „Literatūra“ p. 101–106].
21. Smetoninė spaudos cenzūra: dokumentinė medžiaga / Jonas Čibiras // Raštai. – 1940, Nr. 2, p. 267–269.
22. Seimo veiksnys Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir lietuvių tautininkų sąjungos santykiuose / Mindaugas Tamošaitis // Parlamento studijos. – Vilnius, 2006, t. 7, p. 25–51.
23. Tėvynė pavojuje! / V. Krėvė-Mickevičius // Trimitas. – 1924, Nr. 175, p. 1–3; Tėvynė pavojuje!: Atspausdinta iš „Trimito“ 175 Nr. / V. Krėvė-Mickevičius // Vairas. – 1924, Nr. 7, p. 9.
24. Mūsų rusofilai / Netikėlis // Lietuvos žinios. – 1924, vas. 26, p. 1.
25. Loreta Gražina Latonaitė / parengė Rima Versiackaitė, Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus muziejininkė //
https://bit.ly/3EtTlJ8
26. Tėvas… Mintys. Prisiminimai / Loreta Latonaitė // Kauno diena. – 1994, birž. 18, p. 9 ir kt.
Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys
Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė