Personalijų parodos
Literatūros kritikas, publicistas, žurnalistas, teatro veikėjas, radijo laidų vedėjas Algirdas Titus Antanaitis (1927 01 04 Trakeliuose, Naumiesčio valsčius, Panevėžio apskr. – 2003 10 25 pietvakariniame Čikagos priemiestyje Lemonte, JAV) buvo spalvinga ir kartu sudėtingo charakterio asmenybė. Atkaklumu pasižymėjo dar mokykloje. „Šaltinėliui“ siuntė visokią medžiagą (žinutes, eilėraščius), kol buvo išspausdinta jo žinutė apie Naujamiesčio pradinės mokyklos ekskursiją į Panevėžį, o jubiliejinį 1938 m. „Šaltinėlio“ numerį papuošė jo kaip žurnalo bendradarbio portretas. Jau mokydamasis šeštoje ir septintoje Panevėžio berniukų gimnazijos klasėje, reiškėsi kaip aktyvus literatas, tačiau šią jo veiklą kiek pristabdė sovietinė okupacija. Pašalintas iš gimnazijos už antisovietinį Spalio revoliucijos metinių paminėjimą, turėjo net slapstytis. Vokiečių okupacijos metais ne tik grįžo į Panevėžio gimnaziją, bet ir pilnai atsidavė abiem savo gyvenimo aistroms: literatūrai ir teatrui. Vytautas Beliūnas „Draugo“ laikraštyje be kita ko rašė: „Vokiečių okupacijos metais A. T. Antanaitis lankė Juozo Miltinio dramos studiją. Patiko. [...] Taip tapo sceninio humoro ir satyros vaidybinės grupės „Antras kaimas“ vadovu, režisieriumi, aktorium, libretų autorium. [...] Mokydamasis berniukų gimnazijoje, „Meno kuopos“ susirinkimuose skaitė savo eilėraščius, noveles, o būdamas septintoje klasėje – ištraukas iš rašomo romano „Vėjas ir jaunystė“. 1942 / 43 m. buvo išrinktas kuopos valdybos sekretorium, 1943 / 44 m. jam patikėtos ir pirmininko pareigos.“ [1]
 
 
1945 m. pasitraukęs į Vakarus gyveno Vokietijoje, kur krovė bėgius, dengė stogus, dirbo pašto tarnautoju, mokytojavo, Weilheime, Ludwigsburge lankė dažymo ir dekoravimo, mūrininkų,  siuvėjų kursus; siuvėju, dažytoju trumpai dirbo ir JAV, tik tai buvo laikini užsiėmimai, kaip ir darbas pianinų fabrike, kur jis susitiko su M. Katiliškiu, K. Škėma ir kitais. Tiesa, likimas A. T. Antanaitį dar šiek tiek pamėtė. Kai 1949 m. išvyko į JAV, atrodė, kad ten ir liks, bet 1951–1953 m. tarnaudamas JAV kariuomenėje, vėl grįžo į Europą. Zalcburge dirbo žvalgyboje, apklausdavo iš Rusijos grįžusius karo belaisvius vokiečius, o 1951 m., tarnaudamas kariuomenėje, baigė radijo mokyklą Lince, Austrijoje, ir dirbo radistu kurortiniame Zell am See miestelyje, kuriame buvo radijo stotis. Ši specialybė, suteikusi jam tam tikrų privilegijų kariuomenėje, pravertė ir dirbant JAV lietuvių radijo laidų vedėju (1971–1988 m.).  
 
 
Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, JAV patrauklus, žodžio kišenėje neieškantis jaunuolis nestokojo merginų dėmesio, apie tai liudija jų nuotraukos su dedikacijomis bei paties A. T. Antanaičio komentarais, saugomos VU bibliotekos Rankraščių skyriuje, A. T. Antanaičio fonde. Bet pats A. T. Antanaitis tų santykių rimtais nelaikė. Tiesa, susipykęs su dėde dėl jam peršamos pastarojo meilužės dukros, buvo susiradęs artimą draugę Ireną Bežonytę, su kuria susirašinėjo ir kariuomenėje. [2] Šiai ištekėjus už lenkų karininko, o A. T. Antanaičiui grįžus į JAV, jo gyvenime atsirado didžioji meilė – Auksė Rimkutė, kurią vedė 1960 m. spalio 29 d. Pora džiaugėsi nemažu būriu vaikų ir vaikaičių. Išaugino keturias dukras Guodą, Dainą, Gailę Indrę ir Jūrą, įsirengė namą Čikagos priemiestyje Lemonte. Jo sesers užrašytuose atsiminimuose apie šį laikotarpį rašoma: „ [...] padėdavau namuose prižiūrėti vaikus, maudyti, maitinti, paūgėjusias vesdavau į liet. šešt. mokyklą. Auksė mėgo pamiegoti. Keisdavau vystyklus, juos skalbdavau ir tvarkydavau. Vienkartiniai vystyklai atsirado tik Jūrai gimus. Ir jie buvo gana brangūs, neprieinami. Pirmą mašiną nusipirkom tik vedę, nes Auksė mokėjo vairuoti nuo 11 m. (traktorių pas tėvus), o nuo 13 m. vairuoja automobilį. Visos mergaitės (išskyrus Indrę) vairuoja ir turi automobilius. Moka ir Indrė, tik neturi automobilio. Gimus visiems vaikams nusipirkau 9 vietų automobilį.“ [3] Užaugusios Guoda ir Gailė lydėdavo tėvą Čikagos poezijos dienose, buvo skaitovės ir dainorėlės, tik į humoro grupės „Antras kaimas“ programas jos kažkodėl nebuvo įtrauktos. 
 
Literatūros kritikas, žurnalistas Algirdas Titus pasižymėjo savitu, lakonišku, kandžiu stiliumi, suderino minties gilumą ir provokuojančias antraštes bei humorą. Tai buvo ne poza – jis taip jautė ir taip gyveno. Toks jis atsiskleidė ir laiškuose, dalykiniame ir asmeniniame susirašinėjime.  Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomi keli A. T. Antanaičio laiškai Kaziui Barėnui bei Panevėžio gimnazijai. A. T. Antanaičio laiškų yra ir Biržų krašto muziejuje „Sėla“, vieną jo laišką iš Čikagos Bernardui Brazdžioniui dėl informacijos apie Marių Katiliškį saugo Maironio lietuvių literatūros muziejus. [4] Bet daugiausia A. T. Antanaičio nuotraukų, dokumentų, humoro grupės „Antras kaimas“ medžiagos, straipsnių mašinraščių bei juos rašant surinktos informacijos saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (F. 270 yra 328 saugojimo vienetai įvairių dokumentų ir nuotraukų, vienu aktu perdavus 224 s. vnt., kitu aktu 104 s. vnt.). Dėkodami šio skyriaus darbuotojams už suteiktas A. T. Antanaičio įvairių gyvenimo tarpsnių nuotraukas, neįkainojamus sesers Emilijos Antanaitytės Vaitiekūnaitės užrašytus A. T. Antanaičio atsiminimus apie jo pasitraukimą į Vakarus bei įsikūrimą JAV, taip pat jo laiškus broliui, mamai, galime pasidžiaugti, kad ir KAVB, J. P. Palukaičio rankraščių fonde, turime 7 A. T. Antanaičio laiškelius bei originalią grupės „Antras kaimas“ reklamą (A. T. Antanaičio fonde VU bibliotekos Rankraščių skyriuje yra daug grupės „Antras kaimas“ medžiagos ir dar 17 jos koncertų skelbimų). 
 
 
A. T. Antanaičio laiškai J. P. Palukaičiui bei dar vienas laiškelis, kuriame jam dėkojama už atsiųstą knygą, yra betarpiško, nefamiliaraus bendravimo pavyzdys. Tiesa, ši korespondencija mažai ką sako nežinantiems aptariamų situacijų ar straipsnių pasirodymo „Dirvoje“ konteksto. Laiškeliai be datų ir be straipsnių, kuriems rengta medžiaga, pavadinimų. Tiek recenzijose, tiek laiškuose A. T. Antanaitis nebijojo prisipažinti, kad kažko nemėgsta a priori, nors nėra lankęsis minimo asmens koncerte, spektaklyje ir pan. Taip viename laiške J. P. Palukaičiui dėkoja už publikuotą žinutę su nuotrauka apie vienos dainininkės koncertą, nors jos nėra girdėjęs, ir abejoja, ar ji ko verta, nors tai garsi JAV lietuvių dainininkė Apolonija Stoškutė. [5] Straipsnyje apie teatrą, kai vėl buvo grįžęs į Lietuvą, rašo nenuėjęs į vieną džiazo festivalio renginį, nes pagailėjęs pinigų, bet pasitikįs Žilvine Petrauskaite („Kauno dienos“ žurnaliste), teisingai apibūdinusia renginį. [6]
 
Algirdas Titus Antanaitis rašė romanų, novelių, poezijos ar įvairių metų lietuvių literatūros apžvalgines recenzijas ir tuo skyrėsi nuo daugelio literatūros kritikų, tokių apžvalgų vengusių. Algirdo Tito Antanaičio parengtos literatūros, teatro ir bendrai kultūrinio gyvenimo Lietuvoje ir išeivijoje panoramos „Margutyje“ (kol jį redagavo A. Mackus), V. Kavolio redaguojamuose „Metmenyse“, poleminės, atviros minties „Akiračiuose“ (kuriuose bendradarbiavo nuo pirmo numerio) atskleidė ne tik įvairių sričių kūrėjų indėlį į kultūros procesų raidą, bet ir jų sąveiką, padedančią vertinti tos srities pasiekimus ir trūkumus, atskleisti tam tikras tendencijas, kurios žvelgiant į pavienius kūrėjus neišryškėtų. Algirdas Titus Antanaitis taip pat rašė daug įprastų recenzijų apie neseniai išleistas knygas, pastatytus spektaklius, įvykusius koncertus ir pan. Nevengė rašyti ir apie kultūrinį gyvenimą okupuotoje Lietuvoje, taip užsitraukdamas kraštutinių patriotų nemalonę. 
 
 
Įsitraukęs į literatūrinį gyvenimą „Naujienų“ laikraštyje, „Akiračiuose“ jau galėjo pagrįstai teigti, jog puikiai pažįsta išeivijos literatūrinį gyvenimą, juo domėjosi ne paviršutiniškai, labai daug skaitė. Tarp gausių recenzijų, kultūrinio gyvenimo reportažų, aišku, būta ir paties autoriaus užmirštų arba parašytų paviršutiniškai. Bet daugumoje A. T. Antanaičio recenzijų, straipsnių matyti pastangos pasikapstyti giliau. Neatsitiktinai jo archyve yra nemažai medžiagos apie įvairius kūrėjus, nes tik gerai juos pažindamas, net ir tuos, su kuriais buvo daug bendravęs, pateikdavo vienokių ar kitokių įžvalgų. Jis buvo iš tų kritikų, kurie tiek gyvai bendraudami, tiek spaudoje ar radijuje nevynioja žodžių į vatą ir kartu pasveria kiekvieną žodį apie tuos, kuriuos myli ir vertina. Jo rašiniuose apie draugus – Marių Katiliškį, Henriką Nagį, Algimantą Mackų – daug humoro, ironijos, net sarkazmo, ir intymaus atsivėrimo bei akademinio rimtumo; jų kūrybą jis labai vertino, noriai pristatinėjo, ne kartą kėlė ant pjedestalo ir skaudžiai išgyvendavo dėl nesėkmių (pavyzdžiui, kiek pavėluotai įvertinus M. Katiliškio „Miškais ateina ruduo“, džiaugėsi, jog vienai premijai „nuplaukus“, kitą rašytojas vis dėlto gavo ir ji, kaip matome iš A. T. Antanaičio laiškelio, iš anksto buvo „aplaistyta“). [7] 
 
Matęs premijų skyrimo užkulisių, pats tame procese ne kartą dalyvavęs, jį vertino labai skeptiškai, gana pagrįstai įtardamas, kad komisijų nariai dalies kūrinių net neperskaitydavo, taip pat ne visi autoriai galėjo pakliūti į pretendentų sąrašą, tad premijos, pasak jo, nebūtinai skiriamos patiems geriausiems. Štai  pasidžiaugęs JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos premija „Antram kaimui, čia pat pastebėjo, jog geriau būtų skyrę naują sceninį gramofoną, kurio jau labai reikia. [8] Kai P. Naujokaitis pareiškė, jog A. Vaškelio kritika dėl 1982 m. Lietuvių rašytojų draugijos premijų skyrimo pareikšta netinkamu tonu, yra nekultūringa ir užgauli, A. T. Antanaitis, pacitavęs paties P. Naujokaičio pasisakymą, leido suprasti, jog pastarasis „kuo pats kvepia, tuo kitus tepa“. [9]
 
 
A. T. Antanaitis nevengė aštrokos polemikos su įvairių leidinių bendradarbiais, redaktoriais (pavyzdžiui, su „Varpo“ redaktoriumi Antanu Kuču). Daug tokios polemikos paskelbta „Akiračių“ rubrikoje „Atvirai kalbant“, kurią savo įžvalgomis ir užpildydavo A. T. Antanaitis. Bet kartais imdavosi ir taikdario vaidmens įvairių politinių krypčių kovoje spaudos puslapiuose. A. T. Antanaitis į gyvenimą žvelgė su humoru, ir tai jam padėjo be pykčio, santūriai reaguoti net į atvirus užgauliojimus. Neatsitiktinai vienas jo parengtos knygos „Antras kaimas“ skyrius pavadintas „Juokiamės pirmiausia iš savęs“. [10] „Antro kaimo“ programose netrūko saviironijos, provokuojančio įsikūnijimo į personažus ne tik vaidinimuose, bet ir reklamose ar realiame gyvenime. A. T. Antanaitis, tėviškai vadinamas humoro grupės prievaizdu, vienoje jos reklamoje tampo artistus, tarsi marionetes, už virvučių. Taip šmaikščiai parodyta, kad jo buvo pilna visur. Pokalbių su aprašomais herojais ar neformalių žurnalistų susiėjimų nuotraukose A. T. Antanaitis nepozuoja, neslepia rankoje laikomos taurelės ar cigaretės, jis tiesiog yra savimi, ir tai jam puikiai pavyksta. Neapsimesime ir mes, kad A. T. Antanaičio gyvenimas jau išgliaudytas, kaip riešutai ant stalo. Galbūt šios pabiros taps pretekstu pasidomėti, koks buvo Algirdas Titus, įdomi, bet nepakankamai pažinta ir įvertinta asmenybė.
 
 
 
Literatūra:
  1. Nuo Lemonto iki Panevėžio / Vytautas Beliūnas // Draugas.-D. 2.-2004, vas.7, p. 3. 
  2. Emilija Antanaitytės Vaitiekūnienės užrašyta istorija apie brolio Algirdo pasitraukimą į Vakarus ir įsikūrimą JAV, gimines ir artimuosius. VU bibl. Rankr. skyrius. F. 270-249, l. 19 v., 24 v. 
  3. Emilija Antanaitytės Vaitiekūnienės užrašyta istorija apie brolio Algirdo pasitraukimą į Vakarus ir įsikūrimą JAV, gimines ir artimuosius. VU bibl. Rankr. skyrius. F. 270-249, l. 20. 
  4. Algirdo Titus Antanaičio laiškas Bernardui Brazdžioniui. Čikaga. 1981 12 29. MLLM BBR GEK 5510. 
  5. A. T. Antanaičio laiškelis J. Pr. Palukaičiui. 1959. KAVB. Jono Prano Palukaičio rankraščių fondas. RF 8-169, l. 1. 
  6. Teatro sezonas Kaune ... ir visas tas džiazas / Algirdas Titus Antanaitis // Akiračiai.-1996, Nr. 5, p. 13. 
  7. A. T. Antanaičio laiškelis J. Pr. Palukaičiui. 1959. KAVB. Jono Prano Palukaičio rankraščių fondas. RF 8-169, l. 1. 
  8. Premijos ir kūryba / Algirdas T. Antanaitis // Akiračiai.-1982, Nr. 2, p. 9-10. 
  9. Žodžiai pamoko, pavyzdžiai patraukia / Algirdas Titus Antanaitis // Akiračiai.-1982, Nr. 5, p. 14. 
  10. Juokiamės pirmiausia iš savęs / Algirdas Titus Antanaitis // Antras kaimas: Veidai ir tekstai / sudarė Algirdas Titus Antanaitis. – Čikaga: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 1989, p. 45-60. 

 

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Neringa Vaičiulienė
Vaizdus skaitmenino Alvydas Surblys ir Živilė Pedzevičienė