Personalijų parodos

2019-ieji metai paskelbti Lietuvos Tarybos Pirmininko, Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos metais. 1919 m. balandžio 6 d. žymus teisininkas ir publicistas A. Smetona tapo pirmuoju pagal Konstituciją išrinktu Lietuvos valstybės Prezidentu.  Šis politikas, 1918 m. Vasario 16-osisios Akto signataras ne tik paskelbė daugybę mokslo darbų ir publicistinių straipsnių. Pats A. Smetona tarpukario spaudoje apibūdinamas ir kaip žurnalistas, redaktorius, stilistas. Jo nuopelnams norminant lietuvių kalbą skiriamas dėmesys siejamas su puikiu teisininko išsilavinimu bei išskirtiniu, savitu, vaizdingu jo keturių tomų raštų kalbos stiliumi. 1931 m. žurnalo „Jaunoji karta“ 23-iame numeryje kalbininkas A. Salys rašė, kad keturi stori A. Smetonos raštų tomai mums yra išdailinto stiliaus pavyzdys. Iš visų keturių raštų tomų lietuvių kalbos žodynui „laimėta apie 4000 naujų žodžių ir posakių“.


A. Smetonai būnant Prezidentu, 1939 m. Kaune pradėjo veikti pirmasis mokslinis A. Smetonos vardo lituanistinių tyrimų institutas, į kurį integruota Lietuvių kalbos žodyno redakcija. 1938 m. spalio 31 d. „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtas „Antano Smetonos Lituanistikos instituto statutas ir regulaminas“, kuris įsigaliojo lapkričio 1 d.; 1939 m. šis dokumentas išleistas kaip A. Smetonos Lituanistikos instituto leidinys. Instituto žinion perėjo ir Tautosakos archyvas, Žemės vardynas, Pavardžių ir vietovardžių komisijos rinkiniai, Vytauto Didžiojo universiteto Fonetikos laboratorija, lituanistikos knygų dublikatai. Įkurta mokslo įstaiga turėjo tirti lietuvių kalbą, lietuvių tautosaką ir Lietuvos praeitį; rinkti, tvarkyti ir skelbti lietuvių kalbos, lietuvių tautosakos ir Lietuvos istorijos mokslinę medžiagą ir šaltinius. Instituto statute (1939) numatyta, kad įstaiga šauks mokslo kongresus, rengs parodas ir ekspedicijas, skelbs lituanistikos mokslų konkursus ir skirs premijas, ruoš paskaitas, kurs ir leis reikalingą periodiką. Prieškariu Švietimo ministerijai pavaldus A. Smetonos Lituanistikos institutas įsikūrė 1939 m. Kaune, Totorių g. 12. Įstaigoje buvo trys skyriai: Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir Lietuvių tautosakos (Lietuvių tautosakos archyvas). Lietuvių kalbos skyriaus vedėjas buvo kalbininkas A. Salys, Lietuvių istorijos skyriui vadovavo istorikas I. Jonynas, Lietuvių tautosakos skyriui (Lietuvių tautosakos archyvui) – tautosakos tyrėjas J. Balys. Lietuvių kalbos žodyno redakcija veikė Aleksote (Amerikos lietuvių g.) 1932–1940 m. Žodyno redaktoriumi dirbo kalbininkas J. Balčikonis, sekretoriumi – N. Grigas. Žemės vardyno vedėjas buvo kalbininkas K. Alminauskis. Instituto reikalų vedėju paskirtas K. Avižonis, direktoriumi – K. Masiliūnas. Institute dirbo ir kiti žymūs tarpukario mokslininkai: kalbininkas P. Skardžius, istorikai Z. Ivinskis, A. Šapoka, J. Stakauskas, V. Trumpa, lietuvių tautosakos tyrėjas M. Biržiška. Antano Smetonos Lituanistikos instituto statute (1938, 1939) yra mokslinio ir administracinio personalo etatų sąrašas.


Pagal A. Smetonos Lituanistikos instituto statutą (1939), Senųjų ir retų spaudinių skyriuje turimus leidinius, Lietuvių tautosakos archyvo tarybos posėdžių protokolus (kurie paskelbti 2005 m. „Tautosakos darbuose“) galime spręsti, kad ši mokslo įstaiga ne tik tyrė istoriją, bet ir skelbė mokslinius darbus tautosakos tema. Be to, rinkdamas tautosaką Lietuvių tautosakos archyvas taip pat nuolat bendradarbiavo su visuomene ir turėjo talkininkų dar nuo 1935 m. (kai dar nebuvo instituto žinioje). Tautosaką rinko ir archyvo darbuotojai, kurie savo darbus skelbė tęstiniame leidinyje „Tautosakos darbai“. 1939 m. archyvas nusprendė šalia „Tautosakos darbų“ leisti rinkinių seriją „Lietuvių tautosaka“ (tačiau išėjo tik I tomas „Lietuvių liaudies sakmės“).


Institutas paskelbė įdomių Lietuvos žmonių atsiųstų pasakojimų. Pavyzdžiui, anksčiau paminėta knyga „Lietuvių liaudies sakmės“ (1940) sudaryta iš įvairių Lietuvos kaimiškų vietovių atsiųstų sakmių, kuriose dažnai pasakojama apie pirmųjų žmonių (Adomo ir Ievos) sutvėrimą, žmogaus nagų kilmę ir apie tai,  kodėl vyrams auga barzda ir ūsai, kaip atsirado luomai ir amatai, kaip atsirado įvairios kalbos, apie žmogų ir velnią ir t. t. Įdomi daugumai žinoma leidinio 391-ame puslapyje paskelbta trumpa sakmė su patarle apie tai, kaip žmogus su velniu ėjo obuoliauti.



Instituto išleistame darbe „Tautosakos rinkėjo vadovas“ (1940) rašoma, kad į Tautosakos archyvą dažnai kreipėsi įvairių profesijų asmenys iš Lietuvos ir užsienio. Jie rado daug naudingos medžiagos, taigi tautosakos rinkimas yra visos tautos garbės reikalas. Šio leidinio penktame puslapyje archyvas kvietė visus rinkti lietuvių kultūrinį turtą (tautosaką) bei pasidžiaugė, kad nuolat gauna naujos medžiagos ir turi netoli pusės milijono įvairių tautosakos užrašymų. Knygoje išdėstytos taisyklės, kaip reikia užrašinėti tautosaką ir kokius reikalavimus turi atitikti archyvui teikiami tautosakos užrašymai.


Nors A. Smetonos Lituanistikos institutas veikė gana neilgai, akivaizdu, kad pagrindinį dėmesį skyrė Lietuvos kultūros ir praeities tyrimams; pradėjo leisti mokslinį leidinį „Lietuvos praeitis“ (1940–1941), leido leidinį „Tautosakos darbai“ (iki 1940 m.), parengė knygą „Lietuvių liaudies sakmės“ (1940). „Lietuvos praeitis“ – tęstinis istorijos leidinys. Paskelbė archeologijos, XVII-XVIII a. Lietuvos politinės, ekonominės, kultūros istorijos ir istoriografijos tyrimų, istorijos šaltinių, recenzijų. Žymiausi bendradarbiai: K. Avižonis, Z. Ivinskis, J. Jakštas, I. Lappo, A. Šapoka, J. Totoraitis, lenkų istorikai E. Cehak Hołubowiczowa, V. Hołubowiczius, S. Zajączkowskis. Dalis „Lietuvos praeityje“ (1940–1941) paskelbtų istorijos mokslinių straipsnių išleisti atskiromis knygomis: V. Trumpos „Paskutiniai V. Gosiausko metai“ (1940), J. Jakšto „Naujausi Gedimino dinastijos kilmės tyrinėjimai“ (1940), St. Zajączkowskio „Kaip jotvingiai buvo vadinami viduriniais amžiais“ (1940), K. Avižonio „S. A. Radvilo memoriale rerum gestarum“ (1940), A. Šapokos „Gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuva“ (1940). Šie Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje turimi instituto leidiniai žinomų asmenų autografų neturi. Tačiau V. Trumpos „Paskutiniai V. Gosiauskio metai“ (1940) ir J. Balio redaguotas „Tautosakos rinkėjo vadovas“ yra su spaudais „Akc. B-vė  „Spindulys“ Kaune“. Pirmas leidinys – su rankraštiniu įrašu „Išspausdinta 100 egz.“. Kitos knygos viršelyje užrašyta: „Išspausdinta 3000 egz.“, o antraštiniame puslapyje yra antspaudas: „Vyr. literatūros ir leidyklų valdybos biblioteka“. Šioje knygoje matome ir spaudą „V. R. M. Spaudos ir draugijų skyrius“.


1940 m. institutas buvo perkeltas į Vilnių ir įsikūrė P. Vileišio rūmuose (Antakalnio gatvėje). Tais pačiais metais birželį pakeistas įstaigos pavadinimas: Antano Smetonos Lituanistikos institutas pervadintas Lituanistikos institutu. 1941 m. sausio mėnesį Lituanistikos institutas panaikintas. Tais pačiais metais pagal Lituanistikos instituto ir Lietuvių mokslo draugijos veiklos tikslus buvo įkurtas Lietuvių kalbos institutas. Direktoriai buvo Pranas Skardžius (1941), Antanas Salys (1941–1944), Juozas Balčikonis (1945–1952). 1941–1952 m. Institutas kaupė didžiojo lietuvių kalbos žodyno, tikrinių vardų kartotekas, tyrė Vilniaus krašto vietovardžius, tarmes, sudarė lietuvių kalbos atlaso programą (1951), organizavo dialektologijos ekspedicijas, išleido „Lietuvių kalbos žodyno“ 1 tomą (1941) ir 2 tomą (1947), Prano Skardžiaus „Lietuvių kalbos žodžių darybą“ (1943) ir daugybę kitų mokslo darbų.



Šaltinių ir literatūros sąrašas

Antano Smetonos Lituanistikos institutas // Vyriausybės žinios. – 1938 m. spalio 31 d., Nr. 624, p. 535-536.
Antano Smetonos Lituanistikos institutas : statutas ir regulaminas. - Kaunas : Antano Smetonos Lituanistikos instituto leidinys, 1939. - P. 32.
Gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuva / A. Šapoka. - Kaunas : Antano Smetonos lituanistikos instituto Lietuvos istorijos skyriaus leidinys, 1940. - P. 74, [1].
Kaip jotvingiai buvo vadinami viduriniais amžiais / prof. St. Zajączkowski. - Kaunas : Antano Smetonos lituanistikos instituto Lietuvos istorijos skyriaus leidinys, 1940. – P. 20, [1].
Lietuvių kalbos žodynas / Lietuvos mokslų akademija. Lietuvių kalbos institutas. - Vilnius : [Lietuvių kalbos institutas], 1941. – T. 1. - P. 1008.
Lietuvių liaudies sakmės / parengė J. Balys. - Kaunas : A. Smetonos lituanistikos instituto lietuvių tautosakos archyvas, 1940. - T. 1. – P. 424.
Lietuvių tautosakos archyvo tarybos posėdžių protokolai / K. Aleksynas // Tautosakos darbai. – Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005. – T. 30. - P. 191-212.
Lietuvos praeitis / Antano Smetonos lituanistikos institutas. Lietuvos istorijos skyrius ; redaktorius J. Stakauskas. - Kaunas : Antano Smetonos lituanistikos instituto Lietuvos istorijos skyriaus leidinys, 1940. – T. 1. Sąs.1.
Lietuvos praeitis / Antano Smetonos lituanistikos institutas. Lietuvos istorijos skyrius ; redaktorius J. Stakauskas. – Vilnius, Kaunas : Antano Smetonos lituanistikos instituto Lietuvos istorijos skyriaus leidinys, 1941. – T. 1. Sąs. 2.
Naujausi Gedimino dinastijos kilmės tyrinėjimai / J. Jakštas. - Kaunas : Antano Smetonos lituanistikos instituto Lietuvos istorijos skyriaus leidinys, 1940. - P. 28.
Paskutiniai V. Gosiauskio metai / V. Trumpa. - Kaunas : Antano Smetonos lituanistikos instituto Lietuvos istorijos skyriaus leidinys, 1940. - P. 28.
S. A. Radvilo Memoriale rerum gestarum / K. Avižonis. - Kaunas : Antano Smetonos Lituanistikos instituto Lietuvos istorijos skyriaus leidinys, 1940. - P. 84.
Smetona mus rašto moko / A. Salys // Jaunoji karta. – 1931 m. gruodžio 15 d., Nr. 23(62), p. 14-15.
Tautosakos darbai. [T.] 7: Klaipėdiškių lietuvių tautosaka / red. Jonas Balys. – Kaunas: Lietuvių tautosakos archyvo leidinys, 1940. – P. 160.
Tautosakos rinkėjo vadovas / redagavo J. Balys. - 2-oji laida. - Kaunas : Lituanistikos instituto Lietuvių tautosakos archyvo leidinys, 1940. - P. 166, [1].

Parodos medžiagą parengė Svetlana Izajeva
Skaitmenino vaizdus, maketavo Monika Skeltytė

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona (1874–1944) gimė valstiečių šeimoje Ukmergės apskrityje, Taujėnų valsčiuje, Užulėnio kaime. Besimokydamas Mintaujos gimnazijoje dėl gero kalbos mokėjimo buvo mėgstamas lotynų ir graikų kalbų mokytojo Jono Jablonskio mokinys. Baigdamas gimnaziją A. Smetona mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, lotynų, graikų kalbas. 1897 m. baigė Peterburgo gimnaziją, įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1902 m. ir įgijo teisininko kvalifikaciją.


A. Smetonos visuomeninė, redakcinė ir mokslinė veikla


Baigęs teisės studijas, A. Smetona 1902 m. įsikūrė Vilniuje. 1904 m. Vilniuje Šv. Mikalojaus bažnyčioje susituokė su Sofija Chodakauskaite. 1903–1918 m. dirbo tarnautoju Žemės ūkio banke. 1905 m. A. Smetona buvo ir Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis.

Panaikinus spaudos draudimą, A. Smetona ne tik dirbo banke, bet ir pradėjo dirbti redakcinį darbą. Teisininko publicistinio darbo pradžia – laikraščio „Lietuvos ūkininkas“ redakcijoje (šį leidinį jis redagavo nuo 1906 m.). Nuo 1907 m. A. Smetona pradėjo dirbti P. Vileišio „Vilniaus žiniose“ kartu su J. Tumu-Vaižgantu, su kuriuo  vėliau įsteigė kitą laikraštį – „Viltį“. Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimais „Viltyje“ rašė tik A. Smetona. Jo nuomone buvo pasitikima, be to, publicistas mokėjo įtikinti skaitytojus. 1913 m. A. Smetona iš „Vilties“ pasitraukė ir įkūrė naują meno ir politikos laikraštį - „Vairą“. Itin estetiškai apipavidalintas naujas leidinys iš karto įgijo didelį autoritetą. „Vilties“ ir „Vairo“ puslapiuose A. Smetona rašė apie skurdžią to laikotarpio dvarų darbininkų dalią.

1917 m. rugsėjo 6 d. išleistas pirmas kito A. Smetonos redaguoto laikraščio numeris: 1917-1918 m. „Lietuvos aidas“ visuomenei skelbė idėjas apie nepriklausomą Lietuvą. 1934 m. šiame leidinyje apie „Vairą“ buvo rašoma, kad jis tikrai vairavo prieškarinę Lietuvos visuomenę. Be to, A. Smetona taip pat turėjo didelį autoritetą tarp Lietuvos žmonių.

1914–1918 m. A. Smetona – Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti narys. 1917 m. buvo Vilniaus lietuvių konferencijos dalyvis. 1917–1919 m. ėjo Lietuvos Tarybos, vėliau – Valstybės tarybos pirmininko pareigas. 1918 m. vasario 16 d. signataras pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Kadangi 1919 m. sausio 5 d. bolševikai jau buvo Vilniuje, jaunai Lietuvos valstybei teko savo institucijas iš Vilniaus perkelti į Kauną. Nuo tada iki 1939 m. spalio Kaunas tapo Lietuvos sostine. 1919 m. balandžio 6 d. žymus teisininkas ir publicistas A. Smetona tapo pirmuoju Lietuvos valstybės Prezidentu.  Lietuvos Respublikos Prezidentas rezidavo pirmojoje valstybės Prezidentūroje, įrengtoje Kaune, Laisvės alėjoje (šeštuoju numeriu pažymėtame pastate). Nuo 1919 m. rugsėjo 1 d. Prezidento rezidencija įsikūrė buvusiuose Kauno gubernijos gubernatūros rūmuose Vilniaus gatvėje. Tarpukariu šiuose rūmuose rezidavo visi LR Prezidentai: A. Smetona, A. Stulginskis, K. Grinius.

1923–1927 m. Lietuvos universitete A. Smetona dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką. 1926 m. jam suteiktas docento laipsnis. 1932 m. mokslininkui Vytauto Didžiojo universitete suteiktas filosofijos garbės daktaro laipsnis. 

1924–1940 m. A. Smetona buvo Tarptautinio banko valdybos vicepirmininkas, įvairių draugijų ir bendrovių steigėjas. 1926 m. išrinktas į Trečiąjį Seimą. 1926 m.  A. Smetona per rinkimus išrinktas į LR Prezidento postą, taip pat nugalėjo ir per 1931 m. bei 1938 m. Prezidento rinkimus. Valstybės vadovo pareigas politikas ėjo iki 1940 m. birželio 15 d. 1940 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau - į Šveicariją ir į Jungtines Amerikos Valstijas. 1944 m. JAV A. Smetona netikėtai žuvo kilus gaisrui name, kuriame gyveno.

Ypatingas signataro publicistikos bruožas – kalbos stilingumas


A. Smetona paskelbė originalių ir verstinių filosofijos bei kitų mokslų darbų. Talkininkaudamas P. Vileišiui, A. Smetona dar 1902 m. išvertė knygą „Kam, kada ir kaip reikia atbūti karūmenė“ (1904), parašė veikalą „Miškų, laukų, sodų, daržų eibės ir bausmės už jas“ (1903), Užugiriečio slapyvardžiu paskelbė darbą „Kas ir kiek gali pirktis žemės Lietuvoje“. Išleisti ir kiti A. Smetonos kūriniai: „Raštai“ (1930, 1931), prezidento kalbų ir straipsnių knyga „Pasakyta parašyta“ (1935, 1974, 1992), „Lithuania Propria“ (1996), „Pro memoria: buvusio prezidento apmąstymai prie Šventaičio ežero (Vokietija) 1941 liepos 1–25“ (1997, 2000), „Etikos mokslas“ (1998), „Antano Smetonos didžiosios mintys“ (1935), „Vado pasėkė: Antano Smetonos Lietuvos skautų šefo mintys skautiškajam jaunimui“ (1937).

Pasibaigus spaudos draudimo laikotarpiui, buvo įsteigta daug kultūros organizacijų. A. Smetona buvo Vilniaus lietuvių šelpimo draugijos steigėjas bei dalyvavo rengiant jos įstatus 1904 m. 1930 m. A. Smetona savo knygoje „Pasakyta parašyta“ rašo: „Grąžinus mūsų rašto teisę, buvo, žinoma, leista mums lietuviškai išversti ir Vilniaus Lietuvių Susišelpimo draugijos įstatus. Niekas nedrįso imtis to sunkaus darbo, dėl to jis buvo pavestas J. Jablonskiui. Jablonskis  nesibaidė pavesto darbo ir vertė įstatus kelis vakarus. Teko naujų terminų prasimanyti, teko visokių žodžių ieškoti. Šitokie žodžiai, kaip „posėdis“, „slaptas balsavimas“, „narys“, „visuotinis susirinkimas“, „įstaiga“, „kaina“ ir daugelis kitų, kurie šiandien žinomi mums visiems, tada buvo nežinomi, žodžių reikėdavo rasti.“ Anot A. Smetonos, jo mokytojui Jonui Jablonskiui rūpėjo visi su lietuvių kalba ir literatūra susiję klausimai. A. Eidintas knygoje „Antanas Smetona ir jo aplinka“ (2012) teigia, kad A. Smetoną į kalbos studijas ir apskritai į lituanistiką įtraukė J. Jablonskis, kuris šioje knygoje įrašytas į pirmojo Lietuvos Respublikos Prezidento artimųjų sąrašą.

Periodinėje spaudoje paskelbti reikšmingiausi A. Smetonos straipsniai išleisti keturiais rinktinių raštų tomais. I tomo „Vienybės Gairėmis“  įžanginiame straipsnyje „Kodėl ir kam“ jis rašo: „Juk norint suprasti dabartį, kartais pravartu pasižiūrėti ir praeitį. Mano dėsnis, kuriuo šį gyvenimą vertindavau ir tebevertinu, yra tautos vienybė. Kas nesutinka su tuo, tas, žinoma, negalės sutikti ir su mano vertinimais.“ Perfrazuojant A. Smetonos žodžius, galima sutikti, kad praeitis – dabarties mokytoja. II „Raštų“ tome „Šviesos Takais“ publicistas rašo apie mokslo, mokyklų, auklėjimo vaidmenį bei inteligentijos svarbą. Leidinyje A. Smetona rašo: „Inteligentas, baigęs mokslą, pavirsta amatininku, jei nebelavina savo proto. Inteligentai yra tautos druska, bet jie tik tada gali būti kultūros saikas, kada tikrai yra žiburys, spindintis minioms savo šviesiu protu.“ III tome „Atgimstant“ - daug straipsnių skirtų Lietuvos praeities klausimams. A. Smetona itin brangino istoriją ir teigė, kad reikia saugoti tautos palikimą. Publicistas kalbėjo apie kunigų, visuomenės veikėjų ir spaudos reikšmę. IV tomas „Lietuvių santykiai su lenkais“ - apie lietuvių santykius su lenkais. Šis darbas buvo skirtas kunigui Juozui Tumui atminti.

A. Smetonos publicistikai būdinga graži kalba ir savitas, paprastas, vaizdingas stilius. Jo straipsniuose gausu įtaigių posakių: „Pasibaigė vasara, artėja ruduo, ir vėl kyla klausimas, kur gauti lietuviams mokytojų“ [Raštai, 3 t.], „Kaip augalas, medžio stelbiamas, riečiasi iš jo paunksmės švieson, taip ir mūsų dvasia veržėsi aikštėn, ieškodama sau privalomos laisvės.“[Raštai, 3 t.] Pažymėtina, kad savo „Raštų“ II tomą „Šviesos takais“ A. Smetona skyrė kalbininkui Jonui Jablonskiui. Taigi „Raštuose“ A. Smetona ypatingą dėmesį skyrė kalbos, švietimo bei kultūros temoms: „Kultūros gyvenime miestas yra širdis, o miesteliai gyslos, kuriomis teka į visas puses krašto gyvybė. Ir kuo smarkiau ir drąsiau plaka ta širdis, tuo daugiau kultūros maisto patenka aplinkui gyvenantiems sodiečiams. Čia mes gimstame, augame ir bręstame. Bet miesto rolė buvo ir bus pirmutinė kultūros pažangoje.“

Teatrą laikydamas svarbiu tautinės kultūros veiksniu, publicistas siekė, kad jis taptų profesionaliu. Švietimas ir lituanistika buvo jo kasdieninis rūpestis. Taip pat A. Smetonai itin rūpėjo Lietuvos istorinių paminklų (dvarų ir pilių) apsauga. Gyvaisiais paminklais jis laikė kalbą ir tautosaką, todėl teigė, kad menininkų kūryba turi būti neatsiejama nuo liaudies kūrybos. Tačiau iš esmės A. Smetonos „Raštų“ (1930,1931) keturiuose tomuose rašoma apie Lietuvos nepriklausomybę. Publicistas rašo: „Praeitis mums yra brangi: iš jos negalime ir neturime viską braukti. Šiandien mums rūpi išlaikyti ir išplėsti savo kultūrą. Lietuva siekia ten, kur girdėti mūsų gimtoji kalba, kur liaudis tebeturi lietuvišką sielą, kur ji savo dvasiniais ir materialiniais reikalais sudaro vienetą.“[Raštai, 4 t.] Dirbdamas spaudoje, A. Smetona akylai stebėjo kiekvieną lietuvių politikos, kultūros ar ekonomikos naujieną. I. Kisino (1935) teigimu, A. Smetona per 34 metus daugiausia rašė socialinių mokslų, filosofijos, istorijos klausimais.


Leidiniuose apie A. Smetoną – Prezidento asmenybė, biografija ir pasiekimai


Apie Prezidentą A. Smetoną išleista daug darbų: K. Binkio monografija jaunimui „Antanas Smetona, 1874–1934: šešių dešimčių metų sukaktuvėms paminėti“ (1934), A. Merkelio veikalas „Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla (1964, 2017), A. Liekio parengtas leidinys „Lietuvos Respublikos prezidentai“ (1995), L. Dzigienės sudarytas leidinys „Antanas Smetona“ (1999), A. Eidinto darbas „Antanas Smetona: politinės biografijos bruožai“ (1990), L. Truskos „Antanas Smetona ir jo laikai“ (1996), „Antano Smetonos korespondencija, 1940–1944“ (1999), „Politikos pinklės: Antanas Smetona – JAV politikos regratyje“ (2002), A. Eidinto „Antanas Smetona ir jo aplinka“ (2012), I. Jakubavičienės darbas „Duetas: Antanas ir Sofija Smetonos“ (2016), A. Liekio „Prezidentas Antanas Smetona (1874–1944): tauta ir nepriklausomybė raštuose, kalbose, darbuose“ (6 t., 2018).

1934 m. A. Smetonai sukako 60 metų. Prezidento jubiliejaus metais Nepriklausomoje Lietuvoje paskelbta daugybė straipsnių ir jo biografijai skirtų leidinių. Išeivijoje išleista publikacijų ir atsiminimų apie A. Smetonos visuomeninę veiklą ir vadovavimą Lietuvos valstybei. Šiuolaikiniuose leidiniuose aptariama Prezidento A. Smetonos vadovavimo laikotarpio Lietuva. 

Tarpukario Lietuvoje pirmasis A. Smetonos trumpą biografiją parengė poetas Kazys Binkis, kuris padėdavo Prezidentui rašyti ir kai kurias kalbas. Šioje vaikams skirtoje knygoje aprašomas A. Smetonos gyvenimas nuo valstiečio vaiko iki Lietuvos Prezidento. Pirmoji knyga, kurioje nagrinėjamas A. Smetonos gyvenimas ir veikla, išleista 1964 m. Klivlande – tai A. Merkelio monografija „Antanas Smetona“. Po šios knygos Čikagos lietuvių literatūros draugija išleido J. Augustaičio knygą „Antanas Smetona ir jo veikla“ (1966).  K. Masiliūnas parašė studiją „Antano Smetonos raštų žodynas su sintaksės ir stilistikos pavyzdžiais“ (1934), taip pat išleista I. Kisino knyga „Antano Smetonos bibliografija ir bio-bibliografija“ (1935). Latvijoje (Rygoje) A. Smetonos 60 metų sukaktuvių proga išleista jam dedikuota J. Bračso knyga „Iš aisčių istorijos“.

Daugumą tarpukariu išleistų A. Smetonos knygų bei keturis „Raštų“ (1930,1931) tomus galima rasti Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje. Bibliotekoje yra ir anksčiau tekste minėtų mokslininkų bei šios iškilios asmenybės amžininkų, bendražygių (pavyzdžiui, P. Klimo, M. Biržiškos, A. Stulginskio ir kt.) leidinių bei atsiminimų apie A. Smetoną.

         


A. Smetonai dovanotos rašytojų knygos


Visuomenės veikėjas, literatas ir leidėjas P. Vileišis 1921 m. A. Smetonai padovanojo Paryžiuje išleistą savo knygą prancūzų kalba „Le Conflit Polono-Lithuanien“ (liet. „Lenkijos ir Lietuvos konfliktas“) apie Vilnių ir Vilniaus kraštą. Leidinyje juodu rašalu autorius užrašė: „Gerbiamajam „Lietuvos balso“ redaktoriui p. Antanui Smetonai. P. Vileišis. 1921.IX.25. Kaunas.“

Tarpukariu Vytauto Didžiojo universiteto Semitologijos katedros vadovo, hebrajų kalbos ir literatūros tyrėjo, daktaro N. Šapiros parašyta knyga „Lietuva L. Neiduso kūryboje“ (1931) – su autoriaus autografu: „J. E. Ponui Prezidentui A. Smetonai. Autorius. Kaunas, 1931-XI-10.“ Lietuvių rašytojo, redaktoriaus ir žurnalisto L. Vitkausko poema „Numirėlis iš karsto“ (1936) buvo išleista Čikagoje. Leidinį autorius 1936 m. skyrė A. Smetonai. Kunigas A. Viskantas signatarui padovanojo lotynų kalba parašytą veikalą kanonų teisės tema (apie santuoką). Veikalas 1928 m. išleistas Romoje ir yra su autoriaus rankraštiniu įrašu.

A. Smetona Kaune 1921 m. pavasarį kunigui J. Tamošaičiui padovanojo vokiečių ekonomisto ir sociologo Vernerio Sombarto darbą „Der moderne kapitalismus“ (liet. „Šiuolaikinis kapitalizmas“). Šis Miunchene išleistas leidinys – su A. Smetonos rankraštiniu įrašu.

Literatūra
100 iškiliausių Lietuvos žmonių / [mokslinė redakcinė taryba: pirmininkas Zenonas Rokus Rudzikas … [et al.]. - Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009.
111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų : enciklopedinis žinynas / Algirdas Banevičius. - Kaunas, 1991.
1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarai : [citatos iš spaudos / sudarė Neringa Dranginienė]. - Kaunas, 1998.
A. Smetona – mūsų kalbos ir praeities gynėjas / Meškauskas // Vairas. - 1931, Nr. 6, p. 238-242.
A. Smetona – politikas / J. Dobilas // Vairas. - 1934, Nr. 10, p. 218-222.
A. Smetonos pasakyta parašyta, 1927-1934 : [įvairiomis progomis pasakytų kalbų rinkinys] / Antanas Smetona. - Kaunas : Pažanga, 1935.
Antanas Smetona, 1874-1934 : šešių dešimčių metų sukaktuvėms paminėti / parašė Kazys Binkis. - Kaunas, 1934.
Antanas Smetona / ats. redaktorius M. Bregšteinas. Vienkartinis leidinys, 1934:
http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1C1B0000738449 [žiūrėta 2018-11-27].
Antanas Smetona ir jo aplinka / Alfonsas Eidintas. - Vilnius, 2012.
Antanas Smetona : jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla / Aleksandras Merkelis. - New York, 1964.
Antanas Smetona – stilistas / Liudas Gira // Vairas. - 1934, Nr. 11, p. 404-412.
Antano Smetonos bibliografija ir bio-bibliografija, 1874-1934 / I. Kisinas. - Klaipėda : Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija, 1935.
Antano Smetonos didžiosios mintys / surinko Pr. Meškauskas ir kt., sutvarkė ir įvadą parašė Pr. Meškauskas. - Kaunas : „Pažangos“ bendrovės leidinys, 1935. - D. 1.
Antano Smetonos didžiosios mintys / surinko Germantas, redagavo Germantas. - Kaunas : „Pažangos“ bendrovės leidinys, 1935-1937. - D. 15.
Į tautą / A.Smetona // Respublikos prezidento rinkimai : [įstatymas]. - Kaunas, 1931. - P. 1-4.
Kam, kada ir kaip reikia atbūti karūmenė (vaiskas) / Antanas Smetona. - Tilžė, 1904.
Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną ir jo 10 metų mirties valandą prisimenant [Rankraštis] / Balys Girčys. - Chicago, Ill., 1954.01.09.
Miškų, laukų, sodų, daržų eibės ir bausmės už jas / Antanas Smetona. - Tilžė, 1903.
Pirmieji Antano Smetonos metai Vilniuje : nors ir teisininkas – nepanoro advokatauti // Lietuvos aidas. - 1934.IX.7, Nr. 204, p. 9.
Raštai. [T.] 1 : Vienybės gairėmis / Antanas Smetona. - Kaunas, 1930.
Raštai. [T.] 2 : Šviesos takais / Antanas Smetona. - Kaunas, 1930.
Raštai. [T.] 3 : Atgimstant / Antanas Smetona. - Kaunas, 1930.
Raštai. [T.] 4 : Lietuvių santykiai su lenkais / Antanas Smetona. - Kaunas, 1930.
Sokrato gynimasis teisme ; Kritonas : graikiškas ir lietuviškas tekstai / Platonas ; A. Smetonos vertimas. - Kaunas : Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija, 1936.
Vado pasėkė: Antano Smetonos Lietuvos skautų šefo mintys skautiškajam jaunimui / Antanas Smetona. - Kaunas, 1937.
Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas. Elektroninis žinynas:
http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=SMETONA%20ANTANAS [žiūrėta 2018-11-24].