Žvilgsnis į Alės Rūtos gyvenimą ir kūrybą

Paskelbtas Personalijų
Skaityti 4598 kartai

Visuomenininkė, žurnalistė, rašytoja Alė Rūta (Elena Viktorija Nakaitė-Arbienė), daug metų gyvenusi ir kūrusi išeivijoje, išties verta ne vienos parodos. Alės Rūtos kūrybinis palikimas gausus ir reikšmingas. Rašytoja parašė apie trisdešimt įvairaus žanro leidinių – poezijos, novelių rinkinių, apysakų, romanų, kelionių įspūdžių, prisiminimų knygų, draminių kūrinių vaikams.

Literatūrinio kelio pradžia Lietuvoje

Alė Rūta kūrybinį kelią pradėjo ketvirtajame dešimtmetyje Rokiškio gimnazijos laikraštėlyje. Po to, dirbdama pradinės mokyklos mokytoja bei Aukštesniosos technikos mokyklos lituanistikos lektore, bendradarbiavo su keliais periodiniais leidiniais, siuntė jiems savo eilėraščius, apsakymus, scenos vaizdelius. Vaikų žurnale „Šaltinėlis“ jai net priklausė atskira apsakymėlių rubrika „Visada mandagiai“. Apsakymuose vaikams rašytoja akcentavo esmines vertybes: mandagumą, paslaugumą, gerumą, tarpusavio supratimą, tikėjimą į Dievą, meilę Tėvynei ir  tėvams. Įdomu pastebėti, kad savo kūriniuose Alė Rūta pabrėžė ir etiketo valgant svarbą.

Kūrybiniai ieškojimai

Po karo rašytoja išvyko į Vokietiją ir joje kurį laiką gyveno. Vėliau įsikūrė JAV. Būtent šiuo laikotarpiu Alė Rūta ieškojo savo kūrybinio kelio. Intensyvias kūrybines paieškas liudija jos kūrinių žanrinė įvairovė: debiutinės poezijos ir prozos knygos, išleistos Vokietijoje, pripažinimo sulaukęs romanas „Trumpa diena“, G. Flobero „Ponia Bovari“ vertimas ir alegorinis eiliuotas vaidinimas-pasaka „Nunešk, upeli, žąsų vargus“. Išbandžiusi įvairių stilių ir žanrų kūrimo technikas rašytoja galiausiai surado ir savąjį žanrą – romaną.

Romanų serijas ir atskirus romanus vienija meilė Tėvynei

Alės Rūtos kūryboje neabejotinai dominuoja meilė Tėvynei, pagrįsta aiškia pilietine pozicija ir asmeniniais išgyvenimais, kuriuos paskatino lemtingi Lietuvai karo bei pokario įvykiai. Penkių rašytojos romanų serija „Didžioji meilė“ (romanai „Žvaigždė viršum girios“, „Į saulėtekį“, „Broliai“, „Motinos rankos“, „Priesaika“) – tai meilė kovojantiems ir nepalūžtantiems, ieškantiems gyvenimo tiesų, religinės bei filosofinės pilnatvės, tai savos žemės meilė, Motinos meilė. O ar žinojote, kad romane „Motinos rankos“ Alė Rūta daugiausia vaizdavo būtent savo motinos Emilijos Šklėriūtės-Nakienės gyvenimą?
Panašūs motyvai – Tėvynės praradimas, išeivio dalia, priverstinės emigracijos pasekmės – vienija ir kitą Alės Rūtos romanų seriją „Išstumtųjų dalia“. Vis dėlto siužetiniu požiūriu šios serijos romanai labai skirtingi. Štai knygoje „Pirmieji svetur“ pasakojama apie pirmąją lietuvių emigracijos bangą į Ameriką XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. „Daigynai“ – romanas apie lietuvių išeivių gyvenimą Amerikoje, kurį ir pačiai autorei teko patirti. O trečioji šios serijos knyga, išleista jau Lietuvoje, „Skamba tolumoj“ – emocinė Tėvynės ilgesio, atskirtųjų nuo Tėvynės gyvenimo išraiška.
Kaip matome, Alė Rūta nepasidavė meilės romanų ir pigaus bulvarinio skaitalo madai. Ir nors rašytojos romanai nėra vienas kito tęsiniai, juos jungia bendra Didžiosios Meilės sąvoka.

Žalias Alės Rūtos gyvenimas

Dar gyvendama Lietuvoje rašytoja pasirašinėjo vardo Elena trumpiniu Alė ir mergautine pavarde Nakaitė. Net ir ištekėjusi už dailininko Edmundo Arbačiausko, vėliau pasivadinusio Arbu, vyro pavardės publikacijoms nenaudojo.
Išvykusi į Vokietiją pasirinko Alės Rūtos slapyvardį, kuris iš karto prigijo ir tapo daug populiaresnis nei jos tikroji pavardė. Galima daryti prielaidą, kad Rūta rašytojos pasirinkta būtent kaip tautiškas, liaudiškas simbolis, atspindintis patriotines kūrėjos pažiūras. Alės Rūtos pseudonimu pasirašytos visos jos knygos, daugelis lietuvių išeivijos periodikoje spausdintų apsakymų, eilėraščių, scenos veikalų. Tikriausiai slapyvardžio sąlygotas ir menininkės pasirinkimas rašyti vien tik žalios spalvos rašalu!

Įvertinta ir apdovanota

Pirmojo pripažinimo rašytoja Alė Rūta sulaukė dar Lietuvoje už dramą vaikams „Žiogas ir skruzdės“. Už šį žurnale „Žiburėlis“ 1942 m. išspausdintą vaidinimą jai buvo paskirta metinė žurnalo „Žiburėlis“ premija. Operetė vaikams „Žiogas ir skruzdės“ buvo sėkmingai vaidinama Kauno jaunimo teatre, o muziką operetei kūrė puikiai žinomas kompozitorius V. Kuprevičius.
Ir išeivijoje Alės Rūtos kūryba susilaukė teigiamų atsiliepimų – ne kartą įvertinta įvairiomis premijomis. Štai romanai – „Trumpa diena“ ir „Pirmieji svetur“ – apdovanoti dienraščio „Draugas“ literatūrine premija, o  knyga „Kelias į kairę“ įvertinta literatūrine „Dirvos“ premija. Literatūrologus dominančias pastarojo romano pasirodymo aplinkybes, jos išleidimo techninius aspektus atskleidžia niekur nepublikuoti Alės Rūtos ir Jono Prano Palukaičio susirašinėjimo laiškai, taip pat „Dirvos“ komisijos premijos skyrimo juodraštis. Iš šių dokumentų matyti, kokie buvo atlikti pirminio knygos teksto pakeitimai, kiek atsižvelgta į autorės nuomonę. Visi minėtieji dokumentai iš Jono Prano Palukaičio rankraščių fondo yra saugomi KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje.
 1990 m. už romaną apie operos solistę Vincę Jonuškaitę-Zaunienę „Mėlyno karvelėlio šviesa“ rašytojai įteikta šaulių sąjungos Niujorke premija, o už knygą „Margo rašto keliu“ (1987 m.) – laikraščio „Darbininkas“ premija. Alė Rūta taip pat buvo apdovanota Lietuvių rašytojų draugijos premija už 2000 metų geriausią romaną „Vargingos tėvynės vaikai“. 2006 m. jos nuopelnai lietuvių literatūrai įvertinti Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Gyvenimo ir kūrybos sąsajos

Tėvynės ilgesio kupina Alės Rūtos kelionės į Lietuvą įspūdžių knyga „Tarp ilgesio ir tėviškės“, kurioje jautriai aprašyta rašytojos viešnagė Tėvynėje: ką atvykus jai teko patirti, su kuo susitikti. Žinoma, kelionę ir jos įspūdžius ribojo politinės aplinkybės, tačiau draugams padedant Alė Rūta bent šiek tiek galėjo praskleisti geležinę uždangą ir pamatyti sovietinės Lietuvos gyvenimą iš arti. Tą gyvenimą ji ir aprašė vienintelėje publicistine vadintinoje savo knygoje.
Tragiška sūnaus Arimanto, garsaus neurobiologo žūtis 1995 m., paskatino Alę Rūtą parašyti keletą eilėraščių sūnui atminti, o po kurio laiko išleisti ir knygą „Tyloj kalbėsiu: eleginės mintys sūnui Arimantui“. Šią knygą iliustravo rašytojos dukra Rasa. Beje, ji buvo ne vienos Alės Rūtos knygos dizainere. Prie kai kurių Alės Rūtos knygų iliustravimo prisidėjo ir jos vyras Edmundas Arbas.
Paskutinė Alės Rūtos knyga pasakoja apie rašytojos giminę, jos ištakas, istoriją. Knygai išleisti naudotas šeimos archyvas ir  pačios rašytojos prisiminimai. Pastarieji užrašai apie Šklėrių giminę iš pradžių buvo palikti Mokslų akademijos bibliotekoje prie kitų rankraštinių dokumentų Alės Rūtos fonde. Dukros Rasos rūpesčiu knyga apie Šklėrių giminę buvo išleista. 2011 m. rašytoja dar sudalyvavo šios autobiografinės, prisiminimų knygos „Šklėriai“ pristatyme Los Andžele (JAV). Simboliška, kad būtent paskutinę 2011 m. dieną ji išėjo Anapilin tarsi užversdama paskutinį savo prisiminimų puslapį. 

Atnaujinta 2021-04-02 14:59

Daugiausiai skaityta