Kazys Bizauskas (1893 m. vasario 14 d. (pagal senąjį kalendorių vasario 2 d.) – 1941 m. birželio 26 d.) buvo vienas tų Lietuvos valstybės politinių veikėjų, kuriam teko garbė būti tiek prie jos ištakų, tiek dalyvauti tuose įvykiuose, kuriuos rašytojas Jurgis Gliauda pavadino „agonija“, nes po jų sekė Lietuvos valstybės okupacija. Tragiško likimo asmenybė, diplomatas, aukštas Užsienio reikalų ministerijos valdininkas ir ministras, ministro pirmininko pavaduotojas lemiamu Lietuvos valstybei metu nebuvo ryškiausia žvaigždė politikos padangėje, bet niekad nesikratė atsakomybės, drąsiai ir savarankiškai priimdavo jam gyvenimo mestus iššūkius. Veikla Lietuvos Taryboje lėmė, jog buvo vienas iš Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų. Vilniuje 1919 m. pasirašė ir dar vieną svarbų dokumentą – buvo vienas Lietuvos ūkio banko steigėjų, dalyvavo jo veikloje ir bankui persikėlus į Kauną.
Šioje parodoje pristatomi K. Bizausko gyvenimo ir veiklos Kaune fragmentai, o vienas kitas joje pateiktas diplomatinės veiklos įvairiose valstybėse pėdsakas yra tik iliustracija to, kad šis valstybės veikėjas buvo Lietuvos politinio gyvenimo dalis ir gyvendamas užsienyje. Kaunas taip pat neatsiejamas nuo jo diplomatinės veiklos.
1920 metai pažymėti dviem svarbiais K. Bizausko gyvenimo ir veiklos Kaune įvykiais: jis buvo generalinis sekretorius taikos delegacijos derybose su Rusija ir buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu. Seime buvo Lietuvos krikščionių demokratų bloko atstovas, bet ne itin aktyvus. Iš Steigiamojo Seimo jis gana greitai buvo deleguotas į švietimo ministrus K. Griniaus ministrų kabinete, nes vargu ar liberalių pažiūrų politikui būtų patrauklus 1922 m. publikuotas savo narių teises griežtai ribojantis Lietuvos Steigiamojo Seimo krikščionių demokratų bloko statutas. Steigiamojo Seimo narių autografų albume K. Bizauskas neatsitiktinai pasirašė prie V. Mieleškos žodžių, jog „Dora tai Valstybės pamatas. Kiekvieno tad parlamento aukščiausė pareiga dorai kelią skinti.“ [1] Jau būdamas švietimo ministru K. Bizauskas kelis sykius pasisakė Seime svarstant svarbius šios institucijos klausimus, pvz., dėl jos etatų [2].
Švietimo ministro darbe K. Bizauskui labai pravertė domėjimasis lietuvių kalbos ir literatūros klausimais. Tai padėjo jam susieti švietimo teoriją ir praktiką. 1918 m. K. Bizauskas parašė keletą straipsnių lietuvių kalbos ir literatūros klausimais į „Ateities“ ir „Lietuvos mokyklos“ žurnalus. Iš šių straipsnių tais pačiais metais buvo parengta knyga „Raštijos bei literatūros teorija“, o 1920 m. pasirodė jos antras leidimas. Trečias ir ketvirtas šios knygos leidimai (1922 ir 1923 m.) jau buvo vadovėliai aukštesniosioms mokykloms, t. y., pritaikyti švietimo praktikai. Bet K. Bizauskas tais vadovėliais nespėjo pasidžiaugti, nes ilgam įsitraukė į diplomatinę veiklą Romoje, Vašingtone, Rygoje, Londone, Hagoje ir tik 1931 m. liepos mėnesį grįžo į Kauną.
Nuo 1931 m. spalio 1 d. K. Bizauskas dirbo Užsienio reikalų ministerijos įgaliotuoju ministru ypatingiems reikalams, o nuo 1932 m. spalio 1 d. buvo Užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracijos departamento direktorius. Šiose pareigose išbuvo iki pat 1938 m. kovo, kai vėl buvo paskirtas įgaliotuoju ministru. Nuo 1939 m. sausio kartu ėjo nepaprastojo pasiuntinio Latvijoje pareigas. Atsiėmus Vilnių jo kompetencijai priskirtas ir įgaliotojo ministro Vilniui statusas. Tos pareigos jam buvo paskirtos neatsitiktinai – jis buvo vienas iš keturių vyrų, kurie Maskvoje tarėsi dėl Vilniaus gražinimo Lietuvai ir pasirašė sutartį, leidusią įvesti ribotą sovietų kariuomenės kontingentą į Lietuvą. Tai jis padarė jau tapęs ministro pirmininko pavaduotoju Jono Černiaus vyriausybėje. Į šią vyriausybę buvo įtraukti du jos nariai iš opozicijos: K. Bizauskas ir Leonas Bistras. Dėl jų ir buvo kilęs didžiausias valdančiųjų, įskaitant Prezidentą Antaną Smetoną, nepasitenkinimas. Nepalankus sutikimas nesukliudė K. Bizauskui likti ministro pirmininko pavaduotoju ir Antano Merkio vyriausybėje. Taip jis pateko į tą politinę „mėsmalę“, kuri iki šiol vertinama labai prieštaringai. K. Bizauskas naiviai tikėjo, jog pakeitus kai kuriuos asmenis vyriausybėje ir patiems nubaudus sovietų ultimatume minimus Kazį Skučą ir Augustiną Povilaitį bus galima išvengti arba bent jau atitolinti šalies okupaciją. Jo elgesys paskutiniame vyriausybės posėdyje po sovietų ultimatumo kai kurių posėdyje dalyvavusių asmenų įvertintas kaip nedovanotinas išsišokimas ar net Lietuvos interesų išdavystė, bet iš tikrųjų tai buvo noras kažką daryti valstybės griuvimo akivaizdoje, netikint ginkluoto pasipriešinimo galimybe.
K. Bizausko gyvenimas ir veikla Kaune nesietini vien tik su politika. Be jau minėtos švietėjiškos veiklos lietuvių kalbos ir literatūros klausimais jis užsiėmė įvairiais vertimais, kurių, deja, nemėgo pasirašinėti savo pavarde. Kad kai kurie periodikoje publikuoti vertimai atlikti K. Bizausko, sužinome tik iš Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomo jo rankraščių fondo. Buvo išleistos ir pora knygų, kurių vertimų autorius buvo K. Bizauskas. Vienos religinės tematikos knygos „Išpažinties paslaptis“ vertimo autoriumi nurodytas B. Kasaitis (K. Bizausko slapyvardis) [3], o knygos „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ vertimą jis jau pasirašė savo pavarde. Keletas K. Bizausko vertimų taip ir liko niekur nepublikuoti.
K. Bizauskas ir pats užsiėmė knygų leidyba bei turėjo bibliofilinių interesų. Jis buvo vienas knygų leidimo kooperatinės bendrovės „Žinija“ steigėjų, o 1938–1940 m. pats aktyviai dalyvavo leidžiant šios reorganizuotos bendrovės serijos „Skaitymų biblioteka“ knygas. Tiesa, ne visuomet sėkmingai, nes jo derybos su J. Tumu-Vaižgantu dėl pirmojo šios bibliotekos leidinio taip ir liko tik planuose, bet jo iniciatyva „Skaitymų bibliotekoje“ pasirodė du Vinco Pietario raštų tomai bei kai kurios kitos knygos.
Nuo 1931 m. K. Bizauskas buvo aktyvus XXVII knygos mėgėjų draugijos narys, o 1934 m. tapo jos valdybos nariu. K. Bizauskas bute Pauliaus Galaunės namuose buvo sukaupęs nemažą biblioteką, kurios likimas nėra žinomas. Dalį knygų, periodinių leidinių jis padovanojo Lietuvos katalikų universitetui, ateitininkams (nuo 1935 m. jis buvo jų federacijos vyriausios valdybos pirmininkas ir visapusiškai rėmė šią organizaciją). Apie jo bibliofilinius interesus ir turėtą asmeninę biblioteką šioks toks vaizdas susiformuoja iš Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomų dokumentų [4], bet žvilgsnis į jo turėtą asmeninę biblioteką vis tiek lieka fragmentiškas, o KAVB jo asmeninės bibliotekos knygų nėra.
K. Bizauskas taip pat dalyvavo įvairių politinių, kultūrinių organizacijų, sąjungų, draugijų veikloje, buvo kviečiamas į jų renginius Kaune tiek kaip svečias, tiek kaip dalyvis, prisidėjęs prie konferencijų, suvažiavimų, kongresų, minėjimų rengimo. Jis buvo įvairių organizacijų garbės komitetų narys, skaitė paskaitas, pranešimus, naudojosi savo autoritetu kviesdamas užsienio svečius ar galimus rėmėjus į katalikiškų organizacijų renginius, pats įvairiais būdais rėmė šias organizacijas ir jų narius. Kartais įsitraukimą į kai kurių organizacijų veiklą lėmė atsitiktinės aplinkybės. Lietuvių–prancūzų draugija buvo įsikūrusi tose pačiose patalpose (K. Donelaičio g. 24 (dabar K. Donelaičio g. 48, 46), „Žaibo“ bendrovės namuose), kaip ir knygų leidimo kooperatinė bendrovė „Žinija“, todėl K. Bizauskas buvo kviečiamas prisidėti prie šios draugijos veiklos. Jis buvo parodos, skirtos paminėti Napoleono žygio į Rusiją 125-ąsias metines, organizacinio garbės komiteto narys, nors draugijai nepriklausė. Kaip ateitininkų organizacijos veikėjas buvo kviečiamas į Ateitininkų federacijos vyriausios valdybos, Katalikų veikimo centro organizuojamus renginius, prisidėjo prie pirmojo Lietuvos eucharistinio kongreso organizavimo. Kai kurios organizacijos kvietė K. Bizauską kaip visuomenėje žinomą asmenį būti jų nariu ar Garbės komiteto nariu, bet vargu ar tikėjosi, jog jis aktyviai dalyvaus jų veikloje. Ar priėmė K. Bizauskas kvietimą būti dailės draugijos nariu, neaišku [5], bet su šia draugija jį tikrai galėjo sieti namo, kuriame gyveno, savininkas P. Galaunė, šiek tiek užkrėtęs dailės „virusu“ ir K. Bizauską. Kaip ir dera lietuviui, buvo krepšinio sirgalius, noriai priėmęs Lietuvos kamuolio žaidimų sąjungos kvietimą būti 1939 m. Europos krepšinio pirmenybių Garbės komiteto nariu [6].
Lieka neaišku, kur K. Bizauskas praleido pirmuosius gyvenimo Kaune metus. Tikėtina, kad nuo 1931 m. spalio (galbūt kiek anksčiau) jis gyveno Antano Rimšos name Aukštaičių g. 26, tik neaišku, ar 1926 m. statytame name (dabar Aukštaičių g. 34), ar šalia buvusiame, 1931 m. statybos name (dabar Aukštaičių g. 34A). Pirmasis K. Bizausko rankraščių fonde išlikęs telefono ir telegrafo sąskaitos Aukštaičių g. 26 kvitas už 1931 m. lapkričio mėnesį K. Bizausko gautas 1931 m. gruodžio mėnesį [7], bet tai nereiškia, kad tai tikrai buvo pirmoji sąskaita tuo adresu. Šioje vietoje K. Bizauskas gyveno iki 1933 m. Tais pačiais metais K. Bizauskas persikraustė į ką tik pagal Arno Funko projektą pastatytą P. Galaunės namą Vydūno al. 2A (dabar Vydūno al. 2), kurio antro aukšto antrame bute gyveno iki 1940 m. 1993 m. balandžio 30 d. prie namo atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1933–1940 m. gyveno Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Kazys Bizauskas. Bolševikų sušaudytas 1941 m.“ [8], o 1996 m. gruodžio 14 d. Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose atidarytas K. Bizausko memorialinis kambarys.
Dėkojame Adelės ir Pauliaus Galaunių muziejaus, KTU bibliotekos, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Kauno regioninio valstybės archyvo darbuotojams už pasidalinimą nuotraukomis ir dokumentais. Ypatinga padėka už geranorišką pagalbą didžiulio K. Bizausko rankraščių fondo saugotojams – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriui.
1. Lietuvos Steigiamojo Seimo narių autografų albomas pirmosioms metinėms sukaktuvėms paminėti gegužės 15 d., 1920–1921. – Kaunas: [s.n.], [1921], p. [13].
2. Švietimo ministerijos etatų papildymas ir pakeitimas: [svarstant šį klausimą Steigiamajame Seime pasisakė ir švietimo ministras Kazys Bizauskas] // Steigiamojo Seimo darbai. – 1921, vas. 15 (pos. 63), p. 646–648 ; 649–650.
3. Išpažinties paslaptis / vokiškai parašė Juozapas Špilmanas; lietuvių kalbon, autoriaus įpėdiniams leidus, vertė B. Kasaitis [Kazys Bizauskas]. – Kaunas: Švento Kazimiero draugijos leidinys, 1920. – (Šv. Kazimiero dr-jos leid.; Nr. 296).
4. Vytauto Steponaičio fondas. [Bibliografinis knygų, periodinių leidinių sąrašas šiomis temomis: bibliofilų draugija, bibliofilija, bibliotekos kuriozai, ekslibrisai, knygos menas, periodiniai leidiniai, varia. Su pastabomis apie knygos savininką arba iš kur knyga gauta] / sudarytojas K. Bizauskas (?). – Kaunas, [prieš 1940]. – 191 lap. ir tušti. – Autografas. F. 25-172; Šv. Kazimiero draugijos bei J. Leono knygynų sąskaitos už knygas, išduotas Kaziui Bizauskui. – Kaunas, 1936. – 3 lap. – Spaudiniai, autografai. F. 61-420; Įvairių periodinių spaudinių prenumeratos kvitai, išduoti Bizauskams. – Kaunas, 1936–1940. – 76 lap. – Spaudiniai, autografai. F. 61-417.
5. Raštas Kaziui Bizauskui: [praneša, kad pertvarkė savo įstatus; kviečia būti draugijos nariu] / Lietuvių dailės draugija. – Kaunas, 1938 04 10. – 1 lap. – Spaudinys. LNB Retų knygų ir rankraščių skyrius. F61-267.
6. Laiškas Kaziui Bizauskui: [kviečia būti III Europos krepšinio pirmenybių Garbės komiteto nariu] / Lietuvos kamuolio žaidimų sąjunga. – Kaunas, 1939. – 1 lap. – Autografuotas mašinraštis. LNB Retų knygų ir rankraščių skyrius. F61-271.
7. Kauno telefono ir telegrafo stoties sąskaita Kaziui Bizauskui, gyv. Kaune, Aukštaičiu g-vė 26. – Kaunas, 1931 12 06 – 07. LNB Retų knygų ir rankraščių skyrius. F61-413, l. 2.
Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys
Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė
