Rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus (1882 10 19 Subartonyse, Alytaus apskritis – 1954 07 07 Pensilvanijoje, JAV) gyvenimas Laikinojoje sostinėje buvo intriguojantis, kupinas įvairiausios veiklos, prieštaringai vertinamų įvykių, nuotykių, polemikos spaudoje. Šioje parodoje atverčiame kelis jo gyvenimo puslapius.
.jpg)
V. Krėvė. Portretinė fotografija kartoniniame rėmelyje. Apie 1927. MLLM F 70876.
Nuo tautosakos iki tariamos pornografijos bei kaltinimų tautosakos falsifikavimu
Vinco Krėvės-Mickevičiaus gyvenimas įdomus ir intriguojantis, tarsi geros knygos puslapiai. Vieną intriguojantį V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo puslapį atvertė Jonas Balys, iš dalies lėmęs V. Krėvės-Mickevičiaus redaguoto „Patarlių ir priežodžių“ pirmo tomo konfiskavimą.
.jpg)
Patarlės ir priežodžiai / redagavo V. Krėvė-Mickevičius. – Kaunas: Hum. mokslų fak. tautosakos kom. leidinys, 1934, t. 1, virš.
Humanitarinių mokslų fakulteto tautosakos komisijos išleistas ir prof. V. Krėvės-Mickevičiaus redaguotas „Patarlių ir priežodžių“ pirmas tomas buvo konfiskuotas Kauno miesto ir apskrities komendanto nutarimu dėl tariamai pornografiškų priežodžių ir patarlių toje knygoje. Tokių, pasak „Lietuvos aido“ žurnalisto, priskaičiuota virš 300 [1].
.jpg)
Konfiskuota knyga „Patarlės ir priežodžiai“ // Lietuvos aidas. – 1935, saus. 14, p. 10.
Tas skaičius gerokai perdėtas. Pavartę knygą šiais laikais patarlių ir priežodžių su šiek tiek nepadoriu atspalviu rastume apie 20. J. Baldauskas iš tome publikuotų 7766 patarlių ir priežodžių erotikos patarlių priskaičiavo 0,5 procento, o jų nepadorumą įžiūrėjo tik lytinių organų ir lytinių santykių įvardijime lietuviškais žodžiais. Pasak jo, tuos dalykus pavadinus lotyniškais ar graikiškais vardais ištvirkimas nesumažėsiąs [2]. Konfiskuotoji „Patarlių ir priežodžių“ knyga po kurio laiko buvo grąžinta Vytauto Didžiojo universitetui, su tam tikromis sąlygomis leista ją platinti. VDU Humanitarinių mokslų fakulteto posėdyje, išklausius fakulteto dekano ir Tautosakos komisijos pirmininko prof. V. Krėvės-Mickevičiaus pranešimą apie „Patarlių ir priežodžių“ pirmo tomo parengimą ir istoriją dėl jos konfiskavimo, parengti pasiūlymai VDU Senatui dėl šio leidinio platinimo [3]. VDU Senato posėdyje nuspręsta knygas parduoti tik su tam tikros Humanitarinių mokslų fakulteto komisijos leidimu, į knygą įrašant pirkėjo pavardę [4]. Vargu, ar tai buvo daroma. Nebuvo atsižvelgta ir į pageidavimą tam tikras antro tomo vietas išleisti atskiru leidimu. Antras tomas išėjo toks, koks ir buvo parengtas. Planuojami išleisti septyni tomai neišėjo ne dėl cenzūros, o dėl pasikeitusių aplinkybių. Atsistatydino Tautosakos komisija [5], o 1935 m. liepos mėn. buvo išleistas „Tautosakai tvarkyti įstatymas“ bei įsteigtas Lietuvių tautosakos archyvas. Tad keitėsi tautosakos rinkimo ir publikavimo principai, J. Balys buvo paskirtas Lietuvių tautosakos archyvo vadovu.
Knyga nebuvo konfiskuota dėl trijų priežasčių: nepakankamos konfiskavimo argumentacijos (pagrįstas tik priekaištas dėl leidinio nepakankamos mokslinės dokumentacijos), dėl didesnio nei tikėtasi ažiotažo ir dėl jau patenkintų J. Balio ambicijų. „Patarlių ir priežodžių“ konfiskavimui pasitarnavo J. Balio skundas Kauno miesto ir apskrities komendantui dėl jo, Tautosakos komisijos surinktos medžiagos tvarkytojo, ignoravimo, publikuojant nepadorią medžiagą. Iš tikrųjų J. Balys įsižeidė, kai Humanitarinių mokslų fakulteto taryba atmetė jo habilitacinį darbą, o Tautosakos komisijos pirmininkas V. Krėvė-Mickevičius ne tik nesureagavo į jo priekaištus dėl tautosakos rinkimo principų, bet ir neįtraukė jo į „Patarlių ir priežodžių“ leidinio rengimą (J. Balys tikėjosi būti šio leidinio redaktoriumi). Vėliau tiek habilitacinio darbo, tiek tautosakos medžiagos tvarkymo pagal J. Balį klausimai išsisprendė.
Tik juoda katė ilgam perbėgo V. Krėvės-Mickevičiaus ir J. Balio santykius. Juo labiau, kad J. Balys pasistengė dar labiau įkaitinti atmosferą, kritikuodamas V. Krėvę-Mickevičių, jį palaikančius, visą Humanitarinių mokslų fakultetą bei prie šio fakulteto veikiančią Tautosakos komisiją. Jo kritika tiek spaudoje, tiek tarpasmeniniuose santykiuose dažnai peraugdavo į šmeižtą, gandus, įrodymais nepagrįstų faktų skleidimą. Abi konfliktuojančios pusės vartojo ne pačią pagarbiausią leksiką. O ir J. Balio kaltinimai, mesti V. Krėvei-Mickevičiui, buvo rimti. Nereaguoti į kaltinimus dzūkų tautosakos falsifikacija buvo neįmanoma. Tai jau nebuvo tik priekaištai dėl tautosakos rinkimo principų, su kuriais buvo galima sutikti ar nesutikti. J. Balys kaltino V. Krėvę-Mickevičių sąmoningu tautosakos falsifikavimu, liaudžiai priskiriamų dalykų išgalvojimu ir sukūrimu. J. Balys vertė abejoti V. Krėvės-Mickevičiaus darbų patikimumu ne tik Lietuvos mokslo visuomenę, bet ir tarptautiniame lygmenyje: „Tautosakos darbuose“ anglų kalba paskelbė, jog V. Krėvės-Mickevičiaus tautosakos darbai apie aitvarą ir sparnuočius liaudies padavimuose mokslui netinkami, nes daug prikurta ir viską reikia tikrinti, o jo redaguotas „Patarlių ir priežodžių“ pirmas tomas mokslui netinkamas, nes prastai parengtas [6].
.jpg)
A short review of the collection of lithuanian folk-lore / Jonas Balys // Tautosakos darbai. – Kaunas: Lietuvių tautosakos archyvas, 1935, t. 1, p. 1–26: [p. 25: trumpa neigiama anotacija apie V. Krėvės „Sparnuočiai liaudies padavimuose“, „Aitvaras liaudies padavimuose“ ir jo redaguotą „Patarlių ir priežodžių“ pirmą tomą].
J. Balys abejojo ir dėl kituose V. Krėvės-Mickevičiaus darbuose surinktos tautosakinės medžiagos autentiškumo, nors panašius ankstesnio laikotarpio V. Krėvės-Mickevičiaus darbus, kai dar nebuvo užgautos J. Balio ambicijos, vertino teigiamai. Jau vien tai, kad J. Balys „tikrino“ V. Krėvės-Mickevičiaus surinktą medžiagą net jo gimtuosiuose Subartonyse, nuteikia negražiai. Nors abiejų konfliktuojančių pusių pateikiamus faktus sudėtinga patikrinti, bet V. Krėvės-Mickevičiaus argumentacija atrodo išsamesnė ir patikimesnė, jis remiasi kitais mokslo autoritetais bei jų paskelbtais darbais, o J. Balys spekuliuoja keliais pagyvenusiais asmenimis, kurie teigia nežinantys tokių padavimų apie aitvarą, Raigardą ir kt., kokius užrašė V. Krėvė-Mickevičius. Be to, užrašytos tautosakos tikrinimas praėjus ilgesniam laikui negali būti objektyvus: nerandami apklausti asmenys, apklausiami vėliau į tą vietą atsikėlę žmonės, o ir anksčiau apklausti asmenys jau daug ko neprisimena ar neatsiveria nepažįstamam, skubančiam surinkti „įrodymus“ asmeniui taip, kaip buvo prikalbinti atsiverti anksčiau. Tiesa, J. Balys pagrįstai kritikavo V. Krėvę-Mickevičių dėl nepakankamai dokumentuotos šaltinių bazės (senesniuose įrašuose pilnos informacijos tiesiog nebuvo, o iš naujų įrašų ji nebuvo įtraukta).
.jpg)
Dr. J. Balys užrašinėja liaudies dainas. B. Buračo nuotr. // Jaunoji karta. – 1935, Nr. 14, p. 303.
Polemikoje dėl dzūkų tautosakos falsifikacijų įsižiebė konfliktas ne tik tarp asmenų, bet ir tarp leidinių, kurie buvo tribūna šiam ginčui. Viena pusė nevengė kritikuoti žurnalo „Vairas“ pozicijos, J. Balį įvardindama „Vairo“ mokslininku. Kita pusė, dažniausiai J. Balys, kritikavo „Mūsų tautosaką“ ir kitus leidinius, buvusius oponuojančios pusės tribūna. „Mūsų tautosakos“ dešimtame tome daug vietos skirta polemikai su J. Balio straipsniais „Vaire“ [7]. Į ją, kritikuodamas jau paties J. Balio redaguotų „Tautosakos darbų“ pirmą tomą [8], įsijungė Juozas Baldauskas ir tiesiogiai nuo J. Balio puldinėjimų V. Krėvę-Mickevičių ginantis Balys Sruoga [9]. Stiprų atsaką J. Balio straipsniams šiame „Mūsų tautosakos“ tome pateikė pats V. Krėvė-Mickevičius [10].
.jpg)
Prof. V. Krėvė Mickevičius: portr. // Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. M. fak. tautosakos komisijos leidinys, 1932, t. 6, įklij. tarp. p. 144 ir 145.
J. Balio „B. J-tis“ slapyvardžiu pasirašytoje „Mūsų tautosakos“ dešimto tomo recenzijoje [11] jam visų pirma užkliuvo metai, kuriais leidinys parengtas. Šis tomas tikrai buvo parengtas ir išleistas ne 1935 m., o 1936 m. (metų pabaigoje), tad recenzentas pagrįstai piktinosi, kad tomas išleistas fiktyviais metais ir jau nebeegzistuojančios Tautosakos komisijos. Ši recenzija pabaigiama neskaniu prieskoniu apie esą labai nekorektišką J. Balio, I. Tamošaičio ir Tautosakos archyvo menkinimą „Mūsų tautosakoje“, kurio neturėtų būti valstybės išlaikomame universiteto mokslo leidinyje.
.jpg)
Mūsų tautosaka. X. Red. prof. Krėvė Mickevičius: [rec.] / B. J-tis [Jonas Balys]. – Rec. kn.: Mūsų tautosaka / red. prof. Krėvė Mickevičius. – Kaunas: Hum. M. fak. tautosakos komisijos leidinys, 1935, t. 10 // Vairas. – 1936, Nr. 12, p. 469–473.
Gal ir per ilgai laukta su šiuo atsaku J. Baliui, bet buvo pasinaudota leidinio, kurio mokslinė dalis, tikėtina, jau anksčiau parengta, tribūna, polemikai norint suteikti mokslinės argumentacijos lygmenį. Visą tautosakos rinkimo darbą sukoncentravus Tautosakos archyve, „Mūsų tautosakos“ leidimas Humanitarinių mokslų fakultete buvo netikslingas, tad šis dešimtas tomas buvo paskutinis. Nors polemika su jo pasirodymu ir nebuvo užbaigta, bet nuslopo.
„Skynimų“ žurnalo „išsišokėliai“
Dar vienas intriguojantis V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo puslapis, taip pat atverstas ne jo paties – polemika, kilusi tada, kai V. Krėvės-Mickevičiaus redaguoto „Skynimų“ žurnalo pirmame numeryje B. Sruoga neatsargiai sukritikavo žurnalą „Naujoji Romuva“ jo 100-ojo numerio pasirodymo proga [12].